Desertai – šeimos tradicija
R.Khoo juokauja, kad meilė maistui užkoduota jos genuose, jo ruošimas, valgymas buvo svarbi šeimos gyvenimo dalis. Ji ir brolis užaugo Londone, mišrioje šeimoje: tėtis turi mailaiziečių ir kinų kraujo, mama kilusi iš Austrijos. Namuose buvo gaminami tradiciniai britiški, austriški, azijietiški valgiai. Pietums mama dažnai kepdavo jautienos kepsnius, šnicelius, Jorkšyro pudingą, tešloje skrudintą žuvį su bulvytėmis, ruošdavo karį su daug aitriųjų paprikų, kuris ypač patiko tėčiui.
Būsimoji kulinarė dievino saldumynus, ypač mamos keptą obuolių štrudelį arba šokoladinį Zacherio tortą. Naminiai desertai, kepiniai buvo šeimos tradicija, atkeliavusi iš Austrijoje gyvenančios močiutės virtuvės, kurioje nuolat kvepėdavo pyragais. Na, o kiekvieną sekmadienį visi keliaudavo valgyti dimsamą – panašių į koldūnus pyragėlių su žuvies, jūros gėrybių, mėsos, daržovių įdarais, pateikiamų bambukiniuose krepšeliuose. Abudu su broliu šių išvykų nekantriai laukdavo.
Neatskiriama kantonietiškos kinų virtuvės dalis – triukšminga, jauki aplinka, kurioje kiekvienas jaučiasi savas, nesvarbu, kad susirenka nepažįstami žmonės. Padavėjos, stumiančios vežimėlius, prikrautus didžiulių padėklų su maistu, nuo jų sklindantys dieviški kvapai tebėra gyvi Rachel atmintyje. Vis dėlto savo ateities su kulinarija R.Khoo iš pradžių nesiejo. Baigusi mokyklą ji įstojo į Londono Šv.Martino meno ir dizaino koledžą. Po studijų dirbo mados, viešųjų ryšių, marketingo srityse.
Paskui prancūzų klasiką
Tai, ką veikė, didelio susižavėjimo nekėlė, tad ilgai nesukusi galvos darbą metė ir išvyko į Paryžių, nutarusi perprasti saldžiųjų kepinių, kurių tėvyne laikoma Prancūzija, paslaptis.
Gyvenimo svetimoje šalyje pradžiai turėjo 600 svarų, tačiau noras išmokti gaminti prancūziškus desertus, laikomus kulinarijos klasika, buvo stipresnis už baimę, kad gali nepasisekti. Tėvai manė, kad dukra išprotėjo, atsisakiusi perspektyvaus darbo ir gero atlyginimo. Rūpinosi, kaip ji grąžins studijų paskolą.
Pirmiausiai Rachel nusprendė išmokti prancūzų kalbos ir pradėjo lankyti kursus Sorbonos universitete, įsidarbino aukle pagal programą "Au pair". Kiek vėliau įstojo į garsiąją kulinarijos mokyklą "Le Cordon Bleu". Teko išmokti pragyventi turint 80 eurų per savaitę, šiek tiek prisidurdavo dirbdama parduotuvėje. Dažnai vakarienei nusipirkdavo bagetę ir sūrio maisto turguje, į kurį dažnai užsukdavo pasvajoti, ką pirktų ir ką iš tų produktų gamintų, jei turėtų pinigų.
Tapo bestseleriu
Baigusi "Le Cordon Bleu", su konditerės diplomu kišenėje, R.Khoo atsisakė auklės darbo ir ėmė galvoti, ką daryti toliau. Galiausiai savo pašto ženklo dydžio virtuvėlėje nusprendė įkurti vieno staliuko restoranėlį, kuriame vienu metu galėjo priimti tik du lankytojus.
Su meile ir fantazija pagamintas maistas, originali idėja išsyk sužavėjo naujienų ištroškusius prancūzus. Netrukus vos paskelbus apie laisvas rezervacijas socialiniuose tinkluose, jos būdavo išgraibstomos per keliolika sekundžių.
Net išrankiausius gurmanus sužavėjo britės gebėjimai ant dviejų kaitaviečių dujinės viryklės paruošti klasikinius prancūziškus valgius, savaip interpretavus jų receptus. Pavyzdžiui, gaidį vyne (coq au vin), pateikti kaip vištienos kebabą. Asketiška aplinka ir šefės kuklumas suteikė restoranėliui romantiškumo.
Kalbos apie anglę, siekiančią savo svajonės Paryžiuje, nesibodinčią šveisti puodų, keptuvių ir fantastiškai skaniai gaminančią, sklido plačiai. Kai ji savo receptus sudėjo į knygą ir pasiūlė leidyklai, teigiamą atsakymą gavo už pusvalandžio. Taip gimė Rachel išgarsinusi kulinarijos knyga "Mažoji Paryžiaus virtuvė", beveik akimirksniu tapusi bestseleriu.
Mergaitė iš televizijos
Pasiūlymo rengti to paties pavadinimo kulinarijos šou iš BBC televizijos taip pat nereikėjo ilgai laukti. Kai jos mama apie tai sužinojo, labai nustebo: "Kodėl kas nors norėtų tave matyti ekrane? Tu juk esi kaip visi." Tai iš dalies paaiškina netikėtą R.Khoo sėkmę. Ji nėra snobė, niekada nebuvo pasipūtusi, nesidėjo visažine ir tobula. Tai padėjo pelnyti simpatijas.
Net įvaizdį susikūrė pati, laidų metu dėvėdavo retro stiliaus taškuotas ar gėlėtas sukneles, kurias ir kasdienybėje labai mėgsta, makiažas irgi buvo toks kaip visada – pastelinis lūpų blizgis ir tušu padažytos akys. Žiūrovams patiko jos entuziazmas, linksmumas, tai, kad nepavykusią suflė be didelės širdgėlos išversdavo į kriauklę, kad jos ruošiamiems patiekalams nereikėjo įmantrių prieskonių ir ingredientų, viską, ko reikia, galėjai rasti beveik kiekvienų namų virtuvės spintelėse ar šaldytuve.
Rachel staiga tapo žinoma ir atpažįstama, žmonės prie jos prieidavo gatvėje ir klausdavo: "Ar jūs esate ta mergaitė iš televizijos?" Tuo metu ji tebegyveno savo miniatiūriniame butelyje ir net neturėjo televizoriaus. TV šou serijos "Mažoji Paryžiaus virtuvė" buvo rodomos visame pasaulyje – Australijoje, Brazilijoje, Suomijoje, Honkonge, JAV, Kanadoje. Knygos byrėjo viena po kitos, buvo kuriamos naujos laidos "Virėja užsienyje", filmuojamos jos kelionių po pasaulį metu.
Švediškas stebuklas
Paklausta, be kokio daikto negalėtų apsieiti virtuvėje, R.Khoo atsako, kad be savo aštriojo "Sabatier" šefo peilio. Taip pat – be aštrios kaip tas peilis valios ir apsisprendimo. Ji siekia, kad skaitytojai, žiūrovai ir gerbėjai ją vertintų rimtai, kaip turinčią reikiamą kvalifikaciją profesionalią šefę. Šefę, kuri sunkiai dirba, kad pasiektų norimo rezultato, kartu išlikdama draugiška, žmogiška, darančia klaidų ir nebijančia jų parodyti.
Dar vienas principas, kurio stengiasi laikytis – neužsisėdėti per ilgai vienoje vietoje. Tapusi tikra kulinarijos žvaigžde po to, kai pasirodė jos pirmosios knygos, televizijos šou, ji ir vėl pasielgė netikėtai.
Kalbos apie anglę, siekiančią savo svajonės Paryžiuje, nesibodinčią šveisti puodų, keptuvių ir fantastiškai skaniai gaminančią, sklido plačiai.
Norėjosi visai kitokios patirties, iššūkio, todėl ėmė ir išvažiavo į Švediją, kur kelis mėnesius dirbo žinomo šefo Magnuso Nilssono restorane, įkurtame kaime, už 750 km nuo Stokholmo. Ten ji ir indus plovė, ir tualetus, ne tik virtuvėje dirbo. Patirtis, jos vertinimu, buvo fantastiška, nes švediškas maisto gaminimo stilius, labai susijęs su šalies gamta, jos subrandintomis gėrybėmis, po gyvenimo didmiesčiuose atrodė kaip stebuklas.
Tada ji dar nežinojo, kad po penkerių metų vakarėlyje Londone sutiks švedą Robertą Wicktoriną, įsimylės, ištekės už jo ir persikels gyventi į jo gimtąją šalį, kurioje sėkmingai tęs savo karjerą. Nors sūneliui – dar tik pusantrų metų, neseniai pasirodė naujausia R.Khoo knyga "Mažoji švediška virtuvė", eksperimentų "Ikea" baldais apstatytoje dabartinių jos namų virtuvėje rezultatas. To ji nebūtų galėjusi padaryti be vyro pagalbos, kuris, kaip ir visi švedai, susilaukę vaikelio, buvo išėjęs tėvystės atostogų.
Perėmė vietines tradicijas
Vyro gimtojoje Švedijoje ji bando įsijausti į tenykštį gyvenimo būdą. Pirmiausiai ėmė mokytis kalbos, tai bus jau ketvirtoji šalia anglų, vokiečių ir prancūzų. Rachel pasakoja, kad ji iš tiesų mėgaujasi pažindama naują kultūrą per maistą. Tai nesudėtinga, nes žmonėms labai patinka kalbėti apie tai, ką valgo. Švedijos sostinėje jai patinka daug lėtesnis tempas, ypač kai čia turi savo šeimą, kuriai nori skirti daugiau dėmesio. Džiugina, kad yra daug žalumos.
Gyvendama čia ji išmoko miške rinkti uogas ir grybus, perprato maisto sūdymo, rauginimo, džiovinimo ir rūkymo subtilybes.
Jos buitis nedaug pasikeitė, ji su vyru ir sūnumi gyvena nedideliame bute Stokholmo centre, ir virtuvė tik šiek tiek didesnė nei buvo Paryžiuje, minimalistinio skandinaviško stiliaus, išdažyta balta ir pilka spalva. Joje ji išbando vyro giminaičių bei naujųjų pažįstamų švedų mėgstamus, iš jų vaikystės atkeliavusius receptus, kuriais šie mielai dalijasi su įžymiąja šefe. Nors čia ji tik antrus metus, jau spėjo pamėgti mėsos kukulius, bandeles ir sumuštinius.
Prigijo ir su šiais valgiais susijusios tradicijos, pavyzdžiui – fika, susitikimas su bičiuliais ar artimaisiais prie puodelio kavos su ką tik iškeptomis bandelėmis, pagardintomis cinamonu, kardamonu ar plikytu kremu. Žiemą įprato net ir sutemus eiti slidinėti arba čiuožinėti ant ledo, ilgais vasaros, kurią leidžia vasarnamyje prie jūros, vakarais keliauti maudytis. Daugiau detalių apie jos asmeninį gyvenimą spaudoje ar jos gyvenimo būdo internetiniame žurnale beveik nerasime.
Gyvenimo skyriai
Rachel nuomone, jos knygos tokios populiarios dėl to, kad jos siūlomi receptai – paprastas, naminis maistas, kuriam paruošti nereikia prisipirkti kalno neįprastų produktų. Gilindamasi į įvairių šalių nacionalinių virtuvių ypatumus ji atrado, kad jų pagrindas yra labai panašus, ar kalbėtume apie britų, ar apie vokiečių, prancūzų, švedų, kinų. Kitas atradimas – kūrybiškai gaminti maistą gali ir turėdamas labai nedaug ingredientų, tai verčia pasitelkti fantaziją, pasukti galvą.
Garsioji kulinarė sako, kad kiekviena knyga yra atskiras jos gyvenimo skyrius. Trys pirmosios parašytos gyvenant Paryžiuje, ketvirtoji – keliaujant po Prancūziją, penktoji – sugrįžus į Londoną. Prieš rašydama šeštąją klausė savęs, kuo ji skirsis nuo kitų. Ir pati sau atsakė – asmenine istorija, požiūriu į maistą, kuris laikui bėgant kinta, nes įgyji naujos patirties. Ypač tada, kai daug keliauji.
Šį rugsėjį ji kelias savaites praleido Japonijoje, kur išleista šeštoji jos knyga "Rachel Khoo virtuvės užrašai". Dalyvavo jos pristatymuose, dalijo autografus, nusifilmavo kulinarijos laidoje, kurioje gamino iš vietinių produktų ir kūrė naujus receptus. Rachel ši šalis sužavėjo, ir tai nestebina turint galvoje jos azijietišką kilmę.
Svarbios smulkmenos
Silpnybė, dėl kurios R.Khoo jaučia kaltę – bulvių traškučiai su actu, ne gurmaniški, o patys pigiausi ir paprasčiausi, iš parduotuvės ant kampo.
Mėgstamiausias gėrimas – džinas su toniku ir agurko skiltele.
Pusryčiai, kurių niekaip neatsivalgo – minkštai virti kiaušiniai su rugine duona, aptepta sviestu.
Firminis patiekalas – tas, kurį ekspromtu pagamina iš produktų, tuo metu esančių šaldytuve.
Maisto gaminimo paslaptis – sviestas pagerina viską.
Produktai, be kurių negalėtų apsieiti – sviestas, geras brandintas sūris, pavyzdžiui, "Västerbotten" Švedijoje, čederis Anglijoje ar konte Prancūzijoje. Ir šaldytos žolelės, kurių visuomet turi po ranka.
