„Parašiutas neišsiskleidė? Klausia traumatologas, sutikęs mane su „TV Pagalbos“ personažės veido filtru“, – įrašą instagrame bei feisbuke pradėjo Bjellė. Ir įvardino traumas, kurias patyrė prieš kelias dienas: „Lūžusi koja, smegenų sutrenkimas, keletas nulūžusių dantų, nedidelis įskilimas virš dantų, skaudantis žandikaulio sąnarys, du guzai ant veido, nubrozdinimas prie akies ir skauda kelias rankų vietas. Tiek kainavo mano vienas vakarinis lėtas pasivažinėjimas paspirtuku.“

Žinoma moteris neslėpė, kad iki šio skaudaus įvykio buvo viena iš  paspirtukų gerbėjų. 

„Buvau didžioji paspirtukų gerbėja ir porą metų važinėdama jais gyriausi, kokia rami ir pavyzdinga vairuotoja esu. Dabar jau galiu drąsiai teigti, kad esu buvusi paspirtukininkė“, – tikino ji.

Instagramo nuotr. 

Viešindama savo traumas, atlikėja prisipažino, jog tai daro turėdama tikslą. 

Kaip tik jį parduodu.

„Rašau tai ne paguodos ar pamokymų ieškodama, o su prašymu. Mano mieli draugai ir pažįstami, joks atsargumas ar pasitikėjimas savimi neapsaugo jūsų nuo didelių sužalojimų. Vairuojant paspirtuką refleksas saugoti galvą dengiantis rankomis nelabai veikia. Jei nemesit šito klaikaus užsiėmimo, tai nusipirkit šalmą, rankų ir kelio apsaugas. Nors šalmas ir šiuo atveju nebūtų padėjęs. Sustojo mano darbai. Nors pamažu sveikstu, dabar laukia du mėnesiai įtvare, mėnesis tik skysto maisto ir traumos visam gyvenimui. Nepanašu į smagias atostogas, kurių pasąmoningai laukiau. Man dar pasisekė – po įvykio prisiklausiau tiek istorijų apie paspirtukų traumas, kad nesuprantu, kodėl jie vis dar toleruojami ir legalūs. Būkit geri ir priimkit sprendimus anksčiau nei aš, neimkit mano pavyzdžio. Esu dėkinga visiems gydytojams, kurie suteikė pagalbą, pakonsultavo ir vis dar padeda.

P.S. Nuo šiol oficialiai priimu pravardę – Ramenta“, – socialiniuse tinkluose juokavo Raminta.

Instagramo nuotr. 

Portalui kauno.diena.lt susisiekus su atlikėja, ji leido dalintis įrašu bei prisipažino, jog po šių traumų daugiau ant elektrinio paspirtuko tikrai nebeketina lipti. „Kaip tik jį parduodu“, – su jai būdinga šypsena sakė Bjellė. 

Bjelle neapsiriboja muzikine kūryba – dalyvauja visur, kur jaučiasi reikalinga ir galinti pagerinti aplinką. Taip sako įprasminanti savo būtį ir jaučianti gyvenimo pulsą. Apie kūrybą, įvairias veiklas, stereotipus ir spalvotus plaukus – pokalbis su R.Naujanyte-Bjelle.

– Turite daug ir įvairių veiklų – studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (MLTA) doktorantūroje, dėstote, esate asociacijos LATGA tarybos prezidentė, dalyvaujate edukaciniuose projektuose. Kaip suspėjate? Ar tokia plati veikla neatitraukia nuo pačios esmės – muzikos?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neatitraukia. Ir nepasakyčiau, kad viską spėju. Prioritetus skirstau pagal laiką, visi mano darbai turi tam tikrus ciklus. Pernai daugiau dėmesio skyriau asociacijai LATGA, nes tai buvo nauja veikla, taip pat koncentravausi į akademinę veiklą – doktorantūros studijas. Šią vasarą laiko skyriau įvairiems edukaciniams projektams. Bet žingsnis po žingsnio visos mano veiklos ima sietis. Man patinka, kad vienoje sferoje galima atrasti tiek daug skirtingų kampų, tuomet aš jaučiuosi patogiai, nes mano asmenybei tai labai priimtina. Bet kartais gailiuosi, kad tenka dalytis kūrybos laiku su kitomis veiklomis. Kita vertus, kūryba irgi turi tam tikrų etapų, tad nors jai laiko lieka mažiau, negaliu sakyti, kad neužtenka. Galbūt kūriniai gimsta ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau jie būna brandesni, labiau išgyventi.

– Kažkada, dar bebaigdama kompozicijos magistro studijas LMTA, sakėte, kad norite sujungti du skirtingus savo kūrybinius veidus – akademinį ir tą, kuris matomas populiariojoje kultūroje. Kaip sekasi vykdyti kūrybinę sintezę?

– Dabar jau galiu sakyti, kad nebekuriu tik akademinei arba tik populiariajai erdvei. Skirtingos muzikinės sferos mano kūryboje jau pradėjo jungtis ir kuo toliau, tuo organiškiau. Labai džiaugiuosi, kad LMTA mano iniciatyva atsirado dainų rašymo disciplina. To labai norėjau – kantriai ėjau mažais žingsniais, laukiau, ir noras išsipildė. Man nebesinori vartoti terminų "akademinė muzika" ir "populiarioji muzika". Supratau, kad netelpu nė į vienos sferos rėmus, o kūryboje paisyti reglamentų ir vadovautis standartais man yra labai svetima. Radau tarpinį variantą ir savo dualumą sujungiu į vientisą darinį. Tai yra labai patogu ir malonu, nes anksčiau, skirstydama save į akademinę Bjellę ir populiariosios kultūros Bjellę, jaučiausi lyg vienu metu nešiočiau džinsus ir pūstą suknelę.

R. Naujanytė-Bjelle. / I. Avižinio nuotr.

– Kaip šią jūsų koncepciją priima publika? Ar nesumažėjo klausytojų ratas?

– Mano klausytojų ratas pasipildė tais, kurie labiau supranta mano kūrybą. Iš tiesų pastaraisiais metais gerokai sumažinau savo sceninę veiklą. Dariau tai labai sąmoningai, ne vien pandemija turėjo įtakos. Šiuo metu bręsta mano naujas albumas, su sena kūrybine medžiaga eiti į sceną natūraliai norisi rečiau. Žinojau, kad visa koja būdama scenoje nesugebėsiu kokybiškai dėstyti ir skirti pakankamai laiko doktorantūrai. Retesni koncertai būna išskirtiniai, įdomesni, o kai išleisiu naują albumą, natūraliai norėsis koncertuoti daugiau. Kai atradau akademinę veiklą, scena man nebėra siekiamybė, o tik priemonė pasiekti savo tikslą – skleisti kūrybą, kad ji būtų išgirsta.

– Apie albumą lengviau kalbėti tada, kai jis jau išleistas. Vis dėlto gal prasitartumėte, kuo jis bus ypatingas ?

Skirstydama save į akademinę Bjellę ir populiariosios kultūros Bjellę, jaučiausi lyg vienu metu nešiočiau džinsus ir pūstą suknelę.

– Jame integruoju savo disertacijos projekto elementus – interaktyvius muzikos instrumentus. Jaučiuosi subrendusi albumui, kuriame būčiau nepriklausoma nuo aplinkos. Iki šiol jaučiausi įsipareigojusi klausytojui, stiliui. Dabar jau to nebesinori. Nebebijau rašyti ir paprastai, ir eksperimentuoti. Šiuo metu man svarbu ištransliuoti idėjas ir mintis taip, kaip įsivaizduoju, kad jos skambės tiksliausiai. Jau po truputį pritaikau interaktyvius, gestais valdomus instrumentus gyvuose pasirodymuose. Nežinau, ar klausytojas atkreipia dėmesį į pokytį, bet man tai didelis įvykis, nes galutinai niveliuojasi riba tarp to, ką veikiu LMTA, ir populiariosios muzikos scenoje.

– Kas yra šiandienos kompozitorius? Jo įvaizdis neretai romantizuojamas – tarsi įsivaizduojama, kad kompozitorius sėdi naktimis prie stalo, laukia įkvėpimo.

– Kompozitoriai šiandien dažniau sėdi prie kompiuterio. Ar rytą, ar vakarą – čia jau individualus reikalas. Vieni jų naudojasi natų rašymo, kiti dirba įvairiomis garso redagavimo programomis. Pastebiu, kad jaunoji kompozitorių karta dažnai atlieka kūrėjo ir atlikėjo vaidmenis. Anksčiau kompozitoriai būdavo stereotipiškai tapatinami su popieriais apsivertusiu kompozitoriumi, kuris lyg išradėjas ar mokslininkas ieško naujos reliatyvumo teorijos, o dabar daugeliu atveju muziką kuriantys žmonės patys groja kokiu nors instrumentu, dainuoja ir prodiusuoja savo kūrinius. Manau, kad šiuolaikinis kompozitorius bent iš dalies turi būti ir prodiuseris ar bent jau suprasti kompiuterines muzikos kūrimo ir redagavimo programas bei mokėti elektroninės muzikos pagrindus. Kartu labai tikiuosi, kad neišnyks ir simfoninės muzikos kūrėjai, kurie šiandien, bent jau mano aplinkoje, tampa ekskliuzyvu.

– Ar kompozitorius turėtų būti matomas visuomenėje: vykdyti socialinę, administracinę ar kitokią nekūrybinę veiklą?

– Kiekvienas žmogus renkasi, kiek yra socialiai atsakingas. Yra kompozitorių, kurie žinomi ne dėl kūrybos, bet dėl to, kaip atrodo ir ką kalba. Yra ir kompozitorių, kurie nedemonstruoja savo asmeninio gyvenimo, bet yra itin populiarūs. Šiandien mes gyvename nuomonės formuotojų pasaulyje, bet tai jau ima pabosti, tad ieškoma įdomesnių, išskirtinių informacijos sklaidos būdų. Mokėti komunikuoti ir skleisti savo žinią kūrėjui yra ganėtinai natūralu, svarbu pasirinkti patogią formą. Žvelgiant 200 metų į praeitį, nesunku pastebėti, kad ir tada egzistavo tam tikros taisyklės, kaip populiarinti savo kūrybą. Neužteko vien parašyti natas – reikėjo komunikuoti su atitinkamais asmenimis, kažkam jas paduoti ir parduoti. Sklinda daugybė legendų apie didžiųjų kompozitorių asmenybes, ir tai galima įvardyti kaip viešųjų ryšių strategiją. Kuo daugiau turiu istorinių žinių, tuo labiau suprantu, kad keičiasi tik priemonės ir aplinka, tačiau meno sklaida vyksta tuo pačiu principu. Svarbu, kad žaidimas su publika neperžengtų ribos ir neužgožtų esmės – pačios muzikos.

R. Naujanytė-Bjelle. / I. Avižinio nuotr.

– Šiandien įvairių sričių menininkai aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, skleisdami ne tik savo kūrybą, bet ir siekdami formuoti visuomenės nuomonę. Kaip į asmenybės raišką socialiniuose tinkluose žiūrite jūs?

– Visai nežaidžiu nuomonės formuotojos žaidimo. Turiu profilius socialinėse medijose ir žinau, kad juose lankosi šiek tiek daugiau žmonių nei įprastai, tad mėgstu dalytis informacija. Savo nuomonę įvairiais klausimais reiškiu labai retai, nes nemanau, kad ji labai svarbi. Manęs niekas neklausia, o kai paklaus – tikriausiai pasakysiu. Dalytis informacija man atrodo svarbu, nes jaunajai kartai, kuri socialiniuose tinkluose yra labai aktyvi, to reikia. Drąsių ar sarkastiškų dalykų viešai stengiuosi nesakyti, nes nenoriu nieko įžeisti, juk žmonių interpretacijos gali būti labai skirtingos. Matau kolegas, kurie dirba su publika, socialiniuose tinkluose juos seka šimtai tūkstančių žmonių, jiems tai yra labai svarbu. Mano nuomonės formavimo sfera yra dėstymas, į kurį žiūriu labai rimtai ir jaučiu didelę atsakomybę.

– Pedagoginės veiklos turite daug – dėstote LMTA, VILNIUS TECH, dirbote "Muzikalkėje", čia galima minėti ir įvairias vasaros akademijas ar LRT projektą "Įdomiosios atostogos", kuriame šią vasarą dirbote vedėja. Kuo jums svarbi ir įdomi pedagoginė veikla?

– Paskaitų kasmet vis daugėja, ir tuo labai džiaugiuosi. Vasarą buvo beprotiškai smagus laikas, kai ne tik mokiau, bet ir mokiausi pati, pačia lengviausia ir maloniausia forma. Kai buvau maža, svajojau būti muzikos mokytoja – galbūt todėl, kad mano muzikos mokytoja man atrodė tarsi idealas. Šis noras dabar transformuojasi į kiek kitokias formas – dirbti muzikos mokytoja man būtų sunku dėl tam tikrų švietimo sistemos ypatumų. Bet sukauptomis žiniomis nesidalyti su kitais man atrodo neteisinga. Jaučiu vidinę pareigą padėti kitiems, nes mokyti yra net prasmingiau, nei kurti ar dainuoti. Pedagoginis darbas yra pats prasmingiausias, kurį sugebu daryti, todėl jis pats mane susiranda įvairiomis formomis. Visi randame savo mokinius ir mokytojus – kažkas moko mane, kažkam galiu padėti ir aš.

– Šalia kūrybos ir pedagoginės veiklos esate ir asociacijos LATGA tarybos prezidentė. Kodėl ten esate ir kokia yra jūsų, kaip prezidentės, misija?

– Nuo paauglystės mėgau ne tik kūrybines, bet ir įvairias organizacines veiklas, susijusias su muzika. Autorių teisių tema man labai įdomi, tad į LATGA ėjau norėdama tapti tarybos nare, kitokių ambicijų neturėjau. Taip susiklostė, kad per rinkimus buvau pasiruošusi kalbą ir gavau daugumą balsų. Po tarybos rinkimų turo aplinkiniai skatino dalyvauti LATGA tarybos prezidento rinkimuose. Pati apie tai net negalvojau, tačiau klausydama pretendentų kalbų pamačiau, kad nėra nė vienos kandidatuojančios moters. Tuomet manyje užsidegė ugnelė, kuri leido išsakyti ir kitą akivaizdžią problemą – atskirtį tarp populiariosios ir akademinės sferų kūrėjų. Akcentavau jungtį ir tai, kad reikia labiau atsižvelgti į pasaulines tendencijas ir technologijų panaudojimo galimybes, nes akademinė ir populiarioji muzika viena kitą įkvepia ir viena iš kitos perima tendencijas, tad nei viena, nei kita, nėra mažiau ar daugiau vertinga. Ir išrinko! Pradžioje buvo sunku, nes pokyčiai nevyko taip greitai, kaip norėjosi, tačiau dabar jau atsirado tėkmė. Man svarbi vienybė, stengiuosi, kad visi kūrėjai būtų išgirsti. Jaučiuosi reikalinga, esanti būtent tokio charakterio, kokio dabar reikia šiai asociacijai.

Kartais atrodo, kad žmonės tarsi įlenda į tunelį ir juo keliauja link gyvenimo pabaigos.

– Ar egzistuoja atskirtis ne tik tarp akademinės ir populiariosios sferų, bet ir tarp jaunosios ir vyresniosios kartos kūrėjų?

– Pavadinčiau tai ne atskirtimi, o žinių kaita. Jaunoji karta koncentruojasi į elektroninės muzikos tendencijas, o vyresniojoje yra labai daug skirtingų kūrėjų tipažų. Kai kurie jų žengia koja kojon su jaunąja karta, o kai kurie turi savo nuosaikų, laiko patikrintą stilių. Nuostabu, kad atradę savo kūrybinį veidą, sugeba jį išlaikyti aktualų. Vyresniosios kartos žinios jaunam kūrėjui padeda neišsiblaškyti ir išsigryninti, tad į vyresniąją kompozitorių kartą žiūriu su didele pagarba, nors kartais pagalvoju, jog būtų smagu, jeigu ji aktyviau domėtųsi naujomis tendencijomis. Viliuosi, jog aš pati visą gyvenimą sieksiu suprasti naujoves technologijų srityje ir jausiu dabarties muzikos pulsą. Sunku kalbėti su žmogumi, kuris mano kūrybinės kalbos nesupranta, be to, pats nemokėdamas manosios, reikalauja, jog aš mokėčiau jo. Tačiau čia reikėtų kalbėti apie sistemas, kurios nesugeba būti šiuolaikiškos ir atsilieka nuo pasaulinių tendencijų, neskatina tobulėti. Kalbu apie šiuolaikiškumą, bet noriu pabrėžti, kad senoji muzika ir klasikinės kompozicijos pagrindai yra labai naudingi ir prasmingi kuriančiam žmogui. Tiesiog aš labai neigiamai žiūriu į žmogaus nenorą tobulėti. Matydama asmenį, kuris yra pasiryžęs plėsti akiratį, tobulėti, siekti tikslų ir gerinti savo ir kitų aplinką, jaučiu didelę pagarbą net ir tuo atveju, jeigu jam kas nors nepavyksta.

– Išsiskiriate savo įvaizdžiu, kurio būtinas atributas – spalvoti plaukai. Kas jums yra įvaizdis: saviraiška, galbūt savotiškas protestas?

– Išvaizda atspindi mano vidines būsenas. Turiu būti spalvotais plaukais ar bent dažnai keisti spalvas, nes kitaip jaučiuosi lyg slėpčiau savo asmenybę. Kartais norisi ryškiau, kartais ramiau – savęs nevaržau. Jeigu reikia pasipuošti, renkuosi atitinkamus įvaizdžius, bet dabartinėje aplinkoje turiu didelę laisvę atrodyti kaip noriu. Buvau susimąsčiusi: galbūt jau reikėtų surimtėti? Bet iš tiesų žmogus labiausiai mėgstamas tuomet, kai jaučiasi savimi. Išvaizda yra saviraiškos priemonė, kurią išnaudoja kiekvienas – juk visi einame į kirpyklą, perkame drabužius. Man patinka atkreipti į tai dėmesį, bet įvaizdis tikrai neužima didžiosios mano gyvenimo dalies.

– Esate užsiminusi, jog eidama į sceną susiduriate su spaudimu laikytis išvaizdos klišių – avėti aukštakulnius, vilkėti atvirą vakarinę suknelę ir kitaip atitikti moteriškumo standartą.

– Pamažu ateina toks laikas, kai spaudimo kaip atrodyti jaučiu vis mažiau, o laisvės išsakyti savo nuomonę, kas man priimtina ir kas ne, atsiranda vis daugiau. Galiausiai sutinku ir kolegų, kurie padeda apsirengti suprasdami mano asmenybę. Aukštakulnius ir vakarinę suknelę dėvėti tikrai galiu, tačiau man norisi visiems parodyti, kad nestandartinis įvaizdis irgi yra gražu ir patrauklu. Su stereotipais kur kas dažniau susiduriu lyties aspektu, kartais net ir ūgio. Maža, jauna moteris, kuri yra naivi ir nieko nesupranta – toks seksistinio atspalvio turintis požiūris į mane dažnai išreiškiamas tarp eilučių. Anksčiau tikėjau, kad pasaulis yra gražus, tačiau dabar aiškiai suprantu, kad lyčių stereotipai ir seksizmas tikrai egzistuoja. Man atrodo absurdiška, kad vis dar jautru kalbėti apie moterų ir homoseksualių asmenų teises, skirstyti žmones pagal lytį ar seksualinę orientaciją. Kartais atrodo, kad žmonės tarsi įlenda į tunelį ir juo keliauja link gyvenimo pabaigos. Taip, mes gyvename stereotipų pasaulyje, mano mąstysenoje jų irgi yra, tačiau kai griežtai jų laikantis vertinamas visas pasaulis, atsiskleidžia vidiniai ne vertinamųjų, o vertintojų kompleksai.

– Ar muzikos pasaulyje vis dar ryški lyčių nelygybė?

– Kai tapau LATGA tarybos prezidente, ne kartą girdėjau dviprasmiškų frazių, atskleidžiančių, jog kitų akyse esu vertinama kaip maža, jauna moteris. Bet su kiekvienu pokalbiu stengiausi keisti neigiamą požiūrį, ir jaučiu, kad tam tikruose kontekstuose tai pavyksta. Man tai buvo labai įdomu, bet tuo pačiu keista ir jautru. O jeigu šiandien dar kam nors atrodo, kad moteris valdančioje pozicijoje nėra priimtina, vertėtų apsidairyti aplinkui – Lietuvos Respublikos Seimui, LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.), asociacijai LATGA ir daugeliui kitų institucijų vadovauja moterys. Matydama tai, aš kaifuoju, nes tai reiškia, jog stereotipų laikams ateina pabaiga. Kita vertus, tikrai nesu nusiteikusi labai feministiškai, nes tai man nėra artima. Savo elgesiu stengiuosi naikinti lyčių stereotipus ir rodyti pavyzdį kitiems, nes kiekvienas mūsų kuriame pavyzdį, kokiame pasaulyje norime gyventi.

R. Naujanytė-Bjelle. / P. Butkaus nuotr.

– Dviprasmiškus komentarus tenka dažniau girdėti iš vyresniosios kartos atstovų, ar jie gajūs ir tarp jaunimo?

– Dažniausiai juos girdžiu iš vyriškos lyties atstovų, bet nebūtinai vyresniosios kartos. Vyresnioji karta savo požiūrį išreiškia tiesmukiau, grubiau. Aš stengiuosi nereaguoti asmeniškai – priimti tai kaip stereotipą, kurį bandau keisti. Tačiau diskusijose apie lyčių stereotipus yra tekę susilaukti didelės nepagarbos. Kita vertus, tokios situacijos užaugino, nes teko atrasti ir išmokti, kaip informaciją pateikti taip, kad būčiau išgirsta. Tiesa, bendraudama su paaugliais pastebiu, jog lyčių stereotipai mažėja, o jaunoji karta moko vyresniuosius. Kartais net atrodo, kad patekau į kitą visuomenę. Tuomet atsipučiu ir sakau sau, kad viskas bus gerai, nes auga puiki nauja karta. Daug stereotipų tarp kuriančių jaunų žmonių egzistuoja muzikinių žanrų ir stilių vertinimuose. Tačiau čia jau kita tema.

– Ar feministinė žinutė skleidžiasi jūsų kūryboje?

– Esu sukūrusi vieną kompoziciją merginų ansambliui "Melos", kurioje rėmiausi Madonnos kalba apie tai, kad populiariojoje kultūroje tikimasi, jog moteris scenoje save pateiks hiperseksualizuotai, tačiau nereikš savo nuomonės. Kitose mano dainose feministinė žinutė nėra akivaizdi, tačiau paminėčiau vieną, kurioje norėjosi kalbėti apie jaunos mažos mergaitės stereotipą, su kuriuo susidūriau. Ji vadinasi "Mano Hienos". Žmones, kurie taiko šį stereotipą, pavadinau hienomis. Jie savaime nėra nei geri, nei blogi, tačiau priverčia viduje jaudintis ir graužtis, o vėliau dar skatina susitaikyti su nusistovėjusiomis normomis. Teisybės ieškojimas ir tam tikros įžvalgos apie visuomenės funkcionavimą mano kūrybai būdingos. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus parašiau tekstą dainai "Susiderinam", kuris atspindi šiandien vykstantį visuomenės susiskaldymą. Jį jaučiau jau tada. Bet iš tiesų niekada nesistengiu socialines problemas kūryboje reflektuoti sąmoningai. Sąmoningai aš apskritai nekuriu – kuriu pagal struktūrą, į kurią sudedu intuityvų jausmą, savo pasaulio suvokimo atspindį.

– Tad socialinis kontekstas tavo kūryboje atsispindi?

– Taip, nes mėgstu stebėti ir tyrinėti aplinką, kūryboje ji nusispalvina metaforomis. Pastaruoju metu kūrybą man patinka sieti su konkrečiais, realiai gyvenančiais asmenimis. Juk niekam nebūtina apie tai žinoti ir suprasti, bet man asociacijos su patirtais išgyvenimais padeda kurti. Mano kūryboje atsispindi daug situacijų, įvykusių realiame gyvenime, kurios transformuojasi, tad faktai pakeičiami interpretacijomis. Kuriant niekam nereikia atsiskaityti ar teisintis – sakai tiesą, ar ne. Svarbesnis poveikis klausytojui.

– Ar menas gali būti socialiai atsakingas ir politiškai paveikti vartotoją?

– Tikrai taip. Žinutė siunčiama ne tik per kūrybą, bet ir per kūrėjų ir atlikėjų elgesį. Aš manau, kad menas nėra atskirtas nuo politikos, nes menas transliuoja tam tikrą vertybinę žinutę. Demokratija yra valstybės valdymo forma, kurioje renkame valstybę "vairuojančius" politikus, iš dalies atsakingus už kultūros gerovę, todėl manau, kad kultūra, savaime būdama gyvenimo dalimi, yra susijusi su politika. Įvairaus lygio menas atspindi tam tikrus socialinius vaizdinius, visuomenės būseną. Pavyzdžiui, mano daina "Brolužis" siejasi su valstybinėmis šventėmis, o nutrūktgalviška kūryba su grupe "Miško gyventojai" yra tam tikra laisvės išraiška, besipriešinanti sistemai, tad komunikuoja liberalizmo žinutę. Tiems, kurie vartoja meną ar tapatinasi su kūrėjais, menas daro milžinišką įtaką, o tai jau yra neatsiejama nuo bendruomeniškos visuomenės egzistavimo.

Kaip ir prieš metus „Įdomiosios atostogos“ leisis į turą po Lietuvą – tiesioginės transliacijos vyks iš skirtingų šalies miestų. Prie laidos vedėjų vairo drauge su Vidu Bareikiu stos „Įdomiųjų pamokų“ gerbėjams jau pažįstama dainų kūrėja, kompozitorė ir atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle.

„Ši laida atitinka mano svajonių mokyklos, mokymosi proceso viziją. Pabuvusi „Įdomiosiose pamokose“ kaip mokytoja supratau, kad nenoriu palikti šios laidos, čia jaučiuosi lyg namie. Suprantu, kad kiekviena laida turi savo atmosferą, todėl vesti „Įdomiąsias pamokas“ bus visiškai nauja patirtis man. Praeitą sezoną ir pati žiūrėjau laidas savo malonumui. Taip, ši laida ne tik moksleiviams! Tikiuosi likti smalsi, drąsi ir nenuobodi laidos žiūrovams“, – šypsosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė.

Raminta atskleidžia, kad Vidą Bareikį pažįsta jau seniai – neabejoja, kad žiūrovams šis tandemas atneš naujų spalvų. „Galite tikėtis energingo, juokingo ir gudraus dueto. Vidą pažįstu jau labai seniai ir esame dirbę kartu ne televizijoje, todėl jaučiu, kad mums puikiai seksis. Vidas yra šiuolaikiškas, be proto energingas, turintis begalę idėjų. Mokėdama jį suprasti, išgirsti, pridėsiu savo žavesio ir savo kosmoso“, – sako LATGA tarybos prezidentė.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstytojaujančiai Ramintai darbas su vaikais – ne naujiena. Dar prieš karantiną ji intensyviai važinėjo po Lietuvos mokyklas, penkerius metus dirbo stovyklų vadove. Kartais seminarus muzikos mokytojams vedanti kompozitorė neslepia, kad laukiamiausios pamokos ir mėgstamiausia jos pačios tema – naujosios technologijos. Prie laidos vedėjų vairo susitikus dviem muzikams, muzikos netrūks ir pačioje laidoje. „Mažai kas žino, bet prieš keletą metų mano hobis buvo derinti pianinus – vienu metu jų turėjau net 15“, – juokiasi naujoji „Įdomiųjų atostogų“ vedėja.

Pirmadienį startuosiančių „Įdomiųjų atostogų“ turo po Lietuvą pirmoji stotelė paaiškės jau pirmosios laidos metu. Raminta atskleidė, kad nuo LRT televizijos studijos teks nukeliauti beveik 300 km. Kiekvieną darbo dieną 13 val. „Įdomiosios atostogos“ džiugins LRT televizijos žiūrovus iki pat vasaros pabaigos.

– Ar LATGA fiksavo šio renginio atlikėjų pasirodymus, ar pastebėjo pažeidimų ir kaip jūs tai vertinate?

– Pradėkime nuo to, kad visi renginiai Lietuvoje turi licencijuotis, kokia muzika grojama, ypač, koks LATGA autorių repertuaras. Tai nebuvo padaryta. Todėl LATGA administracija fiksavo, kokie yra skambantys kūriniai, kas vyksta, kokia muzika groja.

– Ar jūs turėjote kontaktą su organizatoriais ir ar įspėjote juos, kad jie turi pristatyti, kokį repertuarą naudos Vingio parke ar kitur, kur vyko šio mitingo sudedamosios dalys?

Jeigu autorius išreiškia valią, kad jis nenori, jog jo kūryba būtų siejama su tam tikromis vertybėmis, su kažkokiu renginiu ar tiesiog nenori, kad skambėtų jo kūrinys, jis tai gali padaryti, nes čia jo kūryba.

– Be abejo, buvo kreiptasi į organizatorius, kiek buvo įmanoma gauti jų kontaktus. Buvo priminta, kad jie turi pagal įstatymą licencijuotis muzikos kūrinius arba patį grojimą. Čia aš teisinių dalykų jau neįvardinsiu, bet jie to nepadarė. Jie gavo prie to rašto ir žmonių, kurie ir socialinėje erdvėje ir kurie kreipėsi tiesiai į LATGA, kad jie iš viso nesutinka, kad jų muzika skambėtų tame renginyje, mitinge.

– Kiek atlikėjų išreiškė tokią valią ir oficialiai kreipėsi į LATGA instituciją?

– Negaliu pasakyti tikslaus skaičiaus, nes buvo ir grupės, ir vieni asmenys. 40 manau, kad bus.

– Kalbant apie repertuarą, ar užfiksavote pažeidimų Vingio parke? Ir ar turite informacijos iš kitų taškų, kur prasidėjo Šeimos gynimo maršo kolonos, įvairiausios muzikos transliacija per kolonėles?

– Dabar tiksliai negalėčiau įvardinti, bet yra užfiksuota dalykų. Jau vien esminis dalykas, kad nebuvo licencijuota. LATGA autorių kūryba taip pat skambėjo, bet visų smulkmenų ir niuansų šiuo metu tikrai dar nepakomentuosiu. Ir papildomuose renginiuose girdėjome dainas, kurios negalėjo skambėti, nes autoriai patys nesutiko.

– Apie kokią sumą kalbame, jeigu jie būtų licencijavę kūrinius?

– Klausimas administracijai, aš tikrai dabar nesuskaičiuosiu. Esu tarybos prezidentė, tikrai nežinau šiai dienai.

– Kalbant apie pačių dalyvių elgseną: jie informavo, kad naudos atlikėjų kūrinius, ar jūs stebėjote jų reklaminę kampaniją? Ar jau tada buvo kažkokių neatitikimų su tuo, kaip autorių teises gina LATGA?

– Turbūt visi matėme, kad patys autoriai parodė socialinėje erdvėje, jog jau reklaminėje kampanijoje buvo panaudoti kūriniai. Jie išreiškė valią, kad nenori būti su tuo siejami. Nuo to viskas turbūt ir prasidėjo, kad buvo pastebėta. Kitas dalykas – grįšiu prie to pačio: pagal įstatymą nebuvo elgtasi. Visada taip yra, kai yra kreipiamasi, kai yra pastebima. Ypač tokio masto renginys.

Aš noriu, kad autoriai jaustųsi saugūs, globojami ir kad jais būtų rūpinamasi. Man atrodo, kad to nori kiekvienas menininkas.

– Buvo pastebėta iš periferijos dar neatvykus į Vingio parką, kad kai kurių atlikėjų dainos, kūryba buvo perdainuota kitų žmonių. Pavyzdžiui, „Sisters on wire“ grupė, feisbuke išplito poros vyrukų pasirodymas ir tos dainos atlikimas. Ar tai galima traktuoti kaip renginį toje vietoje? Ar jūs, kaip LATGA, traktuotumėte Vingio parke tai, kas vyko, kaip renginį? Teisiškai žiūrint, kokių svertų ir galių tai turi šioje vietoje?

– Norėčiau, kad teisinius dalykus komentuotų teisininkai. Muzika skambėjo, vyko renginys, vyko mitingas, kuriame buvo daug žmonių, žiūrovų. Muzika skambėjo nuo scenos. Kalbant apie Bistrampolį, kur grojo „Sisters on wire“ kūrinys, atliekamas kitų atlikėjų, tai taip pat atrodė, kad tai yra renginys. Mano vienasmenė nuomonė. Bet šiuo metu taip pat yra kontaktuojama su tais, kas davė leidimus, su pačiais organizatoriais, kuriuos, kaip minėjau, atrasti ne taip ir lengva.

– O grupė „Sisters on wire“ buvo išreiškusi valią, kad jų kūrinių nenaudotų, ar ne?

– Jie, pastebėję, kas vyksta, patys galėtų atsakyti, kaip į tai reagavo.

– Kokių dabar galite imtis žingsnių kaip LATGA? Kokie bus jūsų tolimesni veiksmai ginant autorių teises?

– Viskas bus vykdoma pagal įstatymą. Aš kartoju ir kartoju tuos žodžius ne veltui. Vėlgi, ką LATGA daro? Ji kolektyviai gina autorių teises. Jeigu matome, kad įvyko kažkoks pažeidimas ir autoriai išreiškė tam tikrą savo nuomonę, tai dialogo principu aiškinamasi situacija. Ir jeigu gražiuoju būdu nepavyks su organizatoriais ir tarp autorių susitarti, tai laukia kiti veiksmai. Viskas yra labai paprasta. Aš noriu, kad autoriai jaustųsi saugūs, globojami ir kad jais būtų rūpinamasi. Man atrodo, kad to nori kiekvienas menininkas. Nuo scenos skambėjo žodžiai, kad mes kažko, kaip asociacija, neleidžiame. Tai ne – mes norėjome padėti, kad jie tai darytų legaliai. Tai yra labai svarbu. Čia nėra kažkoks ginčas ar pasipriešinimas – tai yra paprasčiausiai prašymas veikti legaliai.

– Bet jeigu ir būtumėte leidę, tų atlikėjų, kurie draudė transliuoti jų kūrinius, jie ir negalėjo jų atlikti?

– Taip. Jeigu autorius išreiškia valią, kad jis nenori, jog jo kūryba būtų siejama su tam tikromis vertybėmis, su kažkokiu renginiu ar tiesiog nenori, kad skambėtų jo kūrinys, jis tai gali padaryti, nes čia jo kūryba.

– Kalbinau Bjellę, kaip LATGA tarybos prezidentę. O dabar kalbinu Bjellę, kaip atlikėją ir autorę. Iškart klausiu – ar teko matyti, kad ir tavo kūryba būtų naudojama Šeimos gynimo marše?

Tikrai skauda širdį matant, kai be kaukių, tokia didelė masė žmonių Vingio parke klausosi kūrybos, kalbų. Jiems tai galima, jiems suteiktas leidimas.

– Šeštadienį ryte gavau dalį kažkokios live transliacijos, po to pastebėjau, kad tai yra prie Šiaulių arenos, kur erdvėje, besirikiuojant mašinoms skambėjo mano kūrinys „Brolužis“.

– Transliavo per kolonėles, man atrodo, iš automobilio.

– Garsiai skambėjo. Dabar taip pat yra aiškinamasi, per kur skambėjo, kaip tai traktuoti.

– Ar tau tai patiko, ar tu nenorėjai, kad daina skambėtų?

– Aš garsiai ir viešai pasakiau, kad ne, nes aš nenoriu, kad su tokiomis vertybėmis, idėjomis būtų siejama mano kūryba. Aš tikrai tai gražiai, paprastai pasakiau, manęs nebuvo atsiklausta.

– O dabar klausiu ir kaip atlikėjos, ir kaip LATGA tarybos prezidentės. Matėme, kad Vingio parke buvo apie 10 tūkst. žmonių. Kaip minėjai – scena, bet organizatoriai traktuoja, kad tai nebuvo renginys. Kaip jūs traktuojate, ar tai buvo renginys?

– Žinote, kalbėkime iš esmės. Kultūros sektorius jau porą metų kantriai laukia, kai ateis diena, kada galės pilna koja dirbti. Dabar yra tikrai dideli ribojimai – 150 žmonių viduje. Tikrai skauda širdį matant, kai be kaukių, tokia didelė masė žmonių Vingio parke klausosi kūrybos, kalbų. Jiems tai galima, jiems suteiktas leidimas. Aš matau, kaip visiems autoriams, atlikėjams, kultūros atstovams tai yra nesuvokiama ir kaip niekas nenori dar daugiau pykčio, susipriešinimo ir baisių nemeilę ir netaiką siunčiančių žinučių. Todėl visi pasimetę. Aš gaunu daug nuomonių iš autorių ir drąsiai tai sakau ir pati matau: man tai skamba kaip dvigubi standartai. Kultūros sektorius turi kentėti, laukti ir kantriai po truputį skleisti savo kūrybą. O kažkas... Taip, sutinku, yra konstitucinė teisė, galimybė reikšti savo nuomonę. Bet iš šono atrodo labai negražiai.

– Ar LATGA nenorėtų kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir paprašyti išduoti leidimą tarkime autorių mitingui, kuriame legaliai galėtų transliuoti savo dainas nuo scenos ir pakviesti į mitingą lygiai taip pat žmones?

– Aš nežinau, kodėl klausiate apie LATGA. Nes ji rūpinasi pačių autorių finansų surinkimu. Ir čia jau klausimas autoriams.

– Ar jūs, kaip autorė, nenorėtumėte tokios idėjos iškelti?

– Aš juokavau kažkada ir viešai: ar neateina diena, kai reikės galvoti, dėl ko galėsime tai daryti? Nes tikrai svyra rankos, kai stengiesi, lauki, supranti, kad situacija sudėtinga. Ir taip įvyksta. Taip pat aš suprantu ir laisvę reikšti savo mintis. Aš esu pasimetusi ir tikrai nenoriu, kad būtų dar blogiau ir sudėtingiau mūsų visuomenėje.

– Ar autoriai, kurių kūryba skambėjo ir pastebėjo, jie iš naujo susisiekė su LATGA, ar dar kartą išreiškė savo pasipiktinimą, poziciją po šio mitingo?

– Negaliu atsakyti į šitą klausimą, nes yra darbuotojai, aš esu tarybos dalis. Viskas daugiau vyko prieš, nes buvo pastebėta, kad kai kurių (muzika, – red. past.) jau naudojama, kad kai kurie visiškai nenori būti su tuo siejami.

Aš esu pasimetusi ir tikrai nenoriu, kad būtų dar blogiau ir sudėtingiau mūsų visuomenėje.

– Ar pati, kaip autorė, kreipsiesi į LATGA?

– Aš prieš renginį išreiškiau socialinėje erdvėje, kad aš nenoriu, jog mano kūryba, juo labiau vienas mano kūrinys, būtų ten ir skambėtų. Bet mano kūrinys nuskambėjo Šiauliuose, neaišku, kokia forma. Aš nedarau skandalo, tik noriu dar kartą pabrėžti, kad mes gerbiame autorius, jų teises. Nepamirškime, kad tai, ko neapčiuopiame, yra labai brangu ir svarbu, ką sukuria mūsų Lietuvos autoriai. Reikia gerbti jų pasirinkimą, jų norą ir vertybes.

Kaip pranešė asociacija, prezidentas buvo renkamas iš šešių kandidatų, į šias pareigas taip pat pretendavo kompozitorius Faustas Latėnas, muzikos autoriai Leonas Somovas, Laurynas Šarkinas, Stanislavas Stavickis-Stano ir Gintaras Zdebskis.

Naujojoje LATGA taryboje dirbs R. Naujanytė-Bjelle, kino režisierius Donatas Ulvydas, L. Somovas, L. Šarkinas, S. Stavickis-Stano ir G. Zdebskis. Dar septynis iš 13 narių delegavo kūrybinės sąjungos: Dailininkų sąjunga – savo pirmininkę Eglę Gandą Bogdanienę, Kinematografininkų sąjunga – Arūną Matelį, Kompozitorių sąjunga – F. Latėną, Rašytojų sąjunga – Birutę Jonuškaitę-Augustinienę, Tautodailininkų sąjunga – Vytautą Vaicekauską,  Žurnalistų sąjunga – Vytautą Kvietkauską.

Pasibaigus rinkimams, LATGA garbės ženklais apdovanoti dešimt Lietuvą garsinusių menininkų: fotografas Antanas Sutkus, dailininkas Stasys Eidrigevičius, poetai Vladas Braziūnas ir Donaldas Kajokas, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, režisieriai Rimas Tuminuas, A. Matelis ir Šarūnas Bartas, kompozitoriai Bronius Kutavičius ir Žibuoklė Martinaitytė.

Jiems įteikti juvelyro Sigito Virpilaičio sukurti LATGA garbės ženklai „Ad Astra“.

LATGA vienija 5074 fizinius ir 47 juridinius asmenis. Daugiau nei pusę narių sudaro muzikos kūrinių ir dainų tekstų autoriai.

Naujos galimybės, drąsūs projektai ir sutikti žmonės suteikė 25-erių atlikėjai postūmį svajoti apie dideles koncertų sales ir dainavimą kartu su pasaulinio garso žvaigždėmis.

Nors skųstis Ramintai ir iki šiol nebuvo kuo – likimas jai buvo dosnus: dalyvavimas televizijos talentų projekte dar nė mokyklos nebaigusią merginą iškėlė į populiarumo viršūnes, kur laukė ne tik gerbėjų pripažinimas, bet ir didžiuliai koncertai, pasiūlymai vesti televizijos laidas, demonstruoti drabužių kolekcijas. Taip per pastaruosius septynerius metus Bjelle tapo viena žinomiausių Lietuvos atlikėjų. Tačiau sėkmė turi savo kainą – sėdėdama prieš televizijos kameras mergina atskleidė, kad neseniai baigėsi pusmetį trukę santykiai su mylėtu žmogumi ir, deja, ne taip, kaip pati Raminta būtų norėjusi.

„Nelabai man sekasi su nuolatiniais santykiais. Nuoširdžiai sakant tikriausiai taip yra dėl mano gyvenimo būdo. Be to, nesu prie puodų stovinti ir vaikus auginanti moteris“, – atviravo dainininkė. Bjelle pripažįsta esanti ne auksinio charakterio ir svarsto, kad šalia galėtų būti tik toks pat pašėlęs žmogus, kurio kol kas dar nesutiko: „Tikrai nenorėčiau sulaukusi 50-ies sėdėti su katinu, gerti kavą ir verkti, kad esu vieniša, guosdamasi tuo, jog kažkada kažką gero įrašiau. Ne, aš noriu normalių dalykų ir tikiuosi, kad šiuolaikinėje visuomenėje galima suderinti ir karjerą, ir šeimyninį gyvenimą.“

Du koncertus surengusi Amerikoje, vieną Šveicarijoje, naujame LRT sezone turėsianti savo muzikinę laidą, gavusi pasiūlymą rugpjūčio 18 dieną Anykščiuose vesti tradicinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras” koncertą, dainininkė kraunasi lagaminus į Islandiją. Daugiau nei pusmetį Ramintai teks derinti darbus Lietuvoje ir mokslus Islandijos menų akademijoje.

„Niekaip nesitikėjau, kad mūsų laida apie jaunas, alternatyvias muzikos grupes atsidurs televizijoje, dabar reikės kažkaip derinti mokslus ir darbą”, – sako Raminta. Jos balse – daugiau džiaugsmo nei apgailestavimo: pasimokyti elektroninės kompozicijos Islandijoje ji visada norėjo – santūri Šiaurės estetika, sako, be galo žavi.

Savo naujosios laidos pavadinimo dainininkė kol kas neišduoda – sezonas televizijoje dar nepristatytas. Tik prasitaria, kad laidoje dalyvaus ne vien lietuviai muzikantai, ji rengiasi kviesti juos ir iš kitų šalių. „Visą sezoną vedžiau „Dainų dainelės” konkursą, man patiko šis darbas, tačiau naujoje laidoje visko teks daugiau organizuoti,” – sako ir juokiasi prisiminusi, kad festivalio „Purpurinis vakaras” organizatoriai apie tai, jog ji veda „Dainų dainelę” nebuvo nieko girdėję. Štai kodėl jų pasiūlymas vesti didįjį festivalio koncertą yra dvigubai malonus. „Toji scena man bus dar vienas šių metų iššūkis”, – jaudulio prieš festivalį neslepia Raminta.  

Į Islandiją ji išvyksta rugpjūčio pabaigoje. „Tikiuosi, kad ten klostysis viskas kaip reikiant. Jau radau butą, susipažinau su Islandijos lietuviais. Labai noriu pagyventi Reikjavike”, – sako atlikėja.

Raminta neabejoja: bet kokia nauja galimybė, kelionė, bet kokia išvyka kūrybai suteikia spalvų. O būti spalvinga Bjellei patinka. Ir kalba ne tik apie plaukus, ji jau kurį laiką įnikusi į ieškojimus, kaip galima įdomiai pateikti muziką. Na, kad ir groti pianinu, kurio garsai, nukeliavę laidais į kompiuterio ekraną, virsta eilėmis. Arba savo bičiuliui, virtuvės šefui, sukurti grojančią sriubą. „Viena, be komandos, žinoma, nieko nepadaryčiau”, – savo kūrybos draugus visada prisimena Raminta.

– Ne tik kuriate muziką, bet ir tapote, rašote eiles. Ar visose šiose srityse esate ta pati asmenybė, bandanti atskleisti tas pačias temas, o galbūt turite atskirus, kiekvienai kūrybos šakai prabundančius alter ego?

– Kalbėti apie tai, kokia esu, labai sunku. Nieko nebandau atskleisti, asmenybės susidvejinimo irgi nejaučiu (šypsosi). Tiesiog naudoju daugiau negu vieną saviraiškos būdą, esu kintanti. Jau senokai netapau, vis daugiau rašau eilėraščių. Kūryba irgi vystosi priklausomai nuo būsenų, tam tikrų patirčių išraiškų iki eksperimentų ir naujo skambesio paieškų. Man atrodo, kad viskas vyksta savaime. Suprantu tik vieną savo paskirtį – negaliu laikyti sau visko, kas išsprūsta iš vidaus skirtingomis meno formomis, norisi dalytis.

– Sunku išvardyti visas jūsų buvusias ir esamas veiklas – nuo politikos ir edukacinių projektų iki vokalistės, kompozitorės, laidų vedėjos amplua. Ar kuri nors veikla mielesnė ir artimesnė?

– Man nesiseka užsiimti tik viena veikla, todėl tiek daug skirtingų sričių esu išbandžiusi. Šiuo metu noriu kuo daugiau laiko leisti scenoje kaip atlikėja ir laidų vedėja. Mano namai – scena.

– Esate sakiusi, kad jums labai svarbus muzikos grįžtamasis ryšys, poveikis žmonėms. Gal per muzikinės karjeros metus įsiminė kokie nors komentarai apie jūsų darbus, kurie paglostė širdį ir leido suprasti, kad esate teisingame kelyje?

– Nežinau, kas yra teisingas kelias. Eini ten, kur traukia. O kai traukia, tai ir plaukia (šypsosi). Man svarbu, kad žmonės neliktų abejingi, o žodžių, komentarų, pagyrų nelabai atsimenu. Svarbu, kad muzika paliestų, paveiktų.

– Viename interviu apie įkvėpimus esate sakiusi: "Kartais uždegi, plyksteli liepsna, o kartais laužas sunkiai įsidega." Ar buvo pasitaikę ilgesnių štilių, kai mūzos neaplankė? Apskritai, ar jas galima prisišaukti?

– Taip, yra buvę ir sustojimų, baltų lapų laikotarpių. Bet vienas draugas man pasakė: "Stovėjimas brangiai kainuoja." Tai tiesa. Kiti žmonės sako, kad kūryba yra kaip raumuo – jį galima ištreniruoti. Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu, bet, manau, galima išsitreniruoti darbo valandas kuriant, juk yra daug skirtingų etapų. Pavyzdžiui, gaunu impulsą, kuris pasufleruoja idėją (tai maloniausia kūrybinio proceso dalis), tuomet idėją kuo tiksliau bandau užfiksuoti, o po to skiriu laiko tam gautam rezultatui šlifuoti, tobulinti. Dar ateina dainos įrašymo procesas, vėl užplūsta nauji patyrimai ir žvilgsniai į pirminę idėją... Ir taip be galo be krašto maudausi atradimų ir sprendimų liūne.

– Koks jausmas apima kuriant? Ar įmanoma jį apibūdinti žodžiais ir su kuo nors palyginti?

– Dieviškas (šypsosi).

– Esate sakiusi, kad ant šiandieninės lietuviškos scenos trūksta atsakomybės, intelektine prasme vertingų dainų, gebėjimo kūrinį ne tik gerai atlikti techniškai, bet ir išjausti. Kokių dar trūkumų pastebite?

– Nieko naujo nesugalvosiu, galiu tik pasidžiaugti, kad vis daugiau muzikantų labai nuoširdžiai ir kruopščiai ruošia savo kūrybą klausytojui.

Televizijos projektas buvo kaip cunamio banga – greitai išpopuliarėjau, bet greitai ir atslūgo. Dabar populiarumą auginu kaip medį, ir skirtumas labai jaučiasi.

– Įvairiose meno srityse dirbančios moterys pastaruoju metu neretai prabyla apie tai, kad jaučiasi per mažai vertinamos vien dėl to, kad yra moterys, o štai kolegoms vyrams laurai ir premijos priskiriami lengva ranka. Ar pačiai kada nors teko susidurti su panašiais diskriminacijos atvejais?

– Tikiu, kad jei turi stiprią idėją, ja tiki iki pirštų galiukų ir blakstienų šaknelių, jei negali ramiai miegoti ir ryte pabudęs puoli prie savo užburiančiai stiprios minties, nebeegzistuoja tokios problemos kaip seksizmas. Taip, visokių situacijų iškyla pakeliui, ir man jų buvo. Bet kur kas didesnė problema, jei pradedi abejoti tuo, ką darai. Tada išsuki iš pagrindinio kelio, pradedi skųstis, kad nepatogu, kad šalta, kad gelia kojas ir panašiai.

– Kokiais kūrėjais, nebūtinai muzikos, labiausiai žavėjotės augdama?

– Paauglystės dievaičiai – Nina Hagen (pankų motina), Blue Man Group, Radiohead. Dabar jau paskendau informacijos erdvėje ir žaviuosi tik atskirais kūriniais. Pastaruoju metu labai domiuosi performatyviais atlikimo būdais, gilinuosi į programų ir jutiklių muzikos kūrimo būdus. Bet geriau neišsiplėsiu, nes užtrukčiau labai ilgai.

– Kokios muzikos dažniausiai klausotės dabar?

– Programėlėje "Spotify" yra mano asmeniniai grojaraščiai, ten galima surasti daug mano mėgstamos muzikos. Klausau daug muzikos iš LRT „Opus“ grojaraščių. Pastaruoju metu gilinuosi į islandų muzikos grupes ir atlikėjus.

– Kaip smagiau stovėti ant scenos: su grupe ar vienai?

– Šiuo metu labai gerai jaučiuosi scenoje ir viena, to anksčiau nebūdavo. Bet tai panašu į bandymą atsakyti, ką labiau mėgsti: karštus patiekalus ar desertus. Nėra atsakymo. Labai skirtingi pojūčiai ir muzikos perteikimo būdai. Aukso viduriuko dar neradau.

– Po televizijos projekto "Lietuvos talentai", kuriame sulaukėte didžiulio populiarumo, buvote tarsi pradingusi – atsidėjote studijoms, dabar esate jau diplomuota kompozitorė. Jei šiandien galėtumėte atsukti laiką atgal, ar vis tiek būtumėte pasirinkusi televizijos projektą? O galbūt yra kitų dalykų, kuriuos, turėdama galimybę, pakeistumėte?

– Nieko nekeisčiau. Man televizijos projektas buvo kaip cunamio banga – greitai išpopuliarėjau, bet greit ir atslūgo. Dabar populiarumą auginu kaip medį, ir skirtumas labai jaučiamas. Jau minėjau ir dar daug kartų minėsiu, kad, kaip ir visi žmonės, keičiuosi. Tik gal ne visi – taip kardinaliai. Akademinė muzika visada buvo mano mėgstama sritis, bet gal ne taip akivaizdžiai pastebima. Ir vėl studijuoju. Tik šiuo metu pavyksta suderinti ir mokslus, ir sceninę veiklą. Po projekto labai norėjosi daug mokytis. Tai ir dariau. Kai norėjosi virti kavą – tai ir dariau. Dabar noriu būti scenoje, taigi... (šypsosi). Svarbu žinoti, ko nori, ir nenorėti per daug.

– Ar jau žinote ateities planus, kokia bus jūsų likusi vasara?

– Kad ir kaip mėgstu neplanuoti, žinau, ką veiksiu iki pavasario. O šią vasarą užsiimu koncertine veikla, naujų dainų rašymu ir dirbu įvairiose švietimo srityse – neseniai grįžau iš stovyklos Čikagoje, kurioje mokiau lietuvių vaikus. Dabar laukiu vaikų būrio iš Kinijos – juos mokysiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dirbsiu ir Suaugusiųjų vasaros akademijoje. Rugpjūtį, kaip visada, turėsiu savaitę su nuostabiais, jau draugais tapusiais vaikais Vytauto Kernagio fondo organizuojamoje stovykloje, kurios finalinis koncertas vyks bardų festivalyje "Purpurinis vakaras". Vesiu jame vieną iš koncertų. O svarbiausia, skirsiu nors kiek daugiau laiko šeimai, nes rudenį, jei viskas gerai, išvyksiu mokytis į Reikjaviką. Dar, be viso šito, dirbu prie vieno projekto, apie kurį papasakoti galėsiu tik spalį.

Lydi į sceną

I.Andriukevičius – jau patyręs renginių vedėjas, tačiau pripažįsta, kad vesti "Dainų dainelę" – unikali patirtis. "Stengiamės, kad visi vaikai scenoje jaustųsi jaukiai. Bendravimas su vaikais taip pat yra specifinis – stengiuosi kalbėti vaikams suprantama kalba ir nevaidinti labai protingo. Bandome pašėlioti ir susidraugauti, kad ir jiems, ir mums patiems būtų labai smagu", – atvirauja jis.

Bjellei tai yra pirmoji patirtis vedant televizijos laidą. Ji pripažįsta, kad dar iki filmavimo bandžiusi galvoti, jog tai visai nesudėtinga, bet iš tiesų buvo visko.

"Labai daug nuoširdumo – vaikai į konkursą žiūri kaip į tikrai didelį išbandymą. Jiems rūpi gerai atlikti dainas. Mažiausius dalyvius aš arba kolega Ignas pirmosios laidos filmavimo metu lydėjome į sceną – labai jautrus momentas. Su kiekvienu dalyviu išgyvenu koncertinį jaudulį", – pasakoja Bjelle ir pasidžiaugia labai profesionaliu kolega.

Čia ateina tikrai tie, kurie turi ką parodyti.

I.Andriukevičiaus akimis, "Dainų dainelės" dalyviai yra gana drąsūs. "Man pačiam prieš filmavimus atrodo lyg ir baisoka, jaučiu atsakomybę, ar viskas pavyks. Vaikai, kol maži – tol drąsūs. Mažiausi būna tokie linksmi ir mieli, o jei kas nors nepavyksta, būna tik juokingiau ir nebūtinai blogiau", – pastebi jis.

Antrą sezoną "Dainų dainelę" vedantis I.Adriukevičius sako, kad dalyviai iš tiesų yra talentingi ir nuolat stebina. "Būna gabesnių, būna ir beveik profesionalų, bet jie visi yra laimėtojai – iki filmavimų vaikai turi praeiti visas apskričių ir regionų atrankas. Čia ateina tikrai tie, kurie turi ką parodyti", – užtikrina vienas laidos vedėjų.

Pažįstamas jausmas

R.Naujanytė-Bjelle žavisi mokytojų ir mokinių pastangomis bei galimybe dalyviams išbandyti save televizijos scenoje. "Taip, konkursas yra vertinamas, bet teisėjai nesėdi salėje. Pirmieji kartai labai svarbūs!" – sako ji.

Bjelle žino, ką reiškia būti "Dainų dainelės" dalyve. "Vieną kartą tapau laureate dainuodama tercete iš Ukmergės. Antrą kartą patekau į televizinį etapą, tada atlikau savo kūrybos dainą "Dvi gulbės", kurią aranžavo Artūras Novikas. Šiandien ne daug kas pasikeitė, o pagrindiniai momentai išliko tie patys – vaikai dainuoja po dainą televiziniame etape. Visi stengiasi, kaip kas išmano: vieni be galo jaudinasi, kiti užlipa į sceną kaip nugalėtojai. Tačiau patirtis ir vedėjos pozicija keičia mano požiūrį į konkursą. Svarbiausia – gražus pasirodymas", – atvirauja lietuvių pamėgta dainų autorė ir dainininkė. Jos kūrybos dainą per pirmąjį konkurso filmavimą atliko vienas kolektyvas.

Tėtis ir akordeonas

Muzikai neabejingas I.Adriukevičius taip pat džiaugiasi būdamas "Dainų dainelės" dalimi. Jo draugystė su muzika užsimezgė seniai – vaikino tėtis pats buvo išmokęs groti akordeonu.

"Augdamas girdėjau jį grojant, tuo užsikrėčiau. Ketvirto ar penkto gimtadienio proga man padovanojo mažą akordeonuką, pradėjau groti vienu ar dviem pirštais. Po to užsirašiau į muzikos mokyklą, o tik vėliau pasakiau tėvams. Bet jie visai nepyko", – pasakoja vaikinas.

Ankstyvoje paauglystėje Ignas norėjo mesti muzikos pamokas, nes draugai žaidė futbolą arba krepšinį. "Ir man norėjosi, – sako jis. – Bet tada tėvai skatino, kad jei pradėjau, turiu pabaigti", – prisimena Ignas.

Juokingiausia istorija nutiko šeštoje klasėje. "Manęs akordeono mokytoja paklausė, ar norėčiau stoti toliau mokytis muzikos, ir aš pasakiau, kad ne, bet ji blogai išgirdo ir jai pasirodė, kad pasakiau "taip". Tada prasidėjo kitų žmonių supažindinimas su manimi, kad va, aš jau lyg ir pretendentas studijoms. Tada iš tiesų pagalvojau, kad groti nėra taip jau ir blogai", – apie tai, kaip pasirinko Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, pasakoja I.Andriukevičius.

Pabaigęs konservatoriją, vaikinas įstojo į Kauno technologijos universitetą (KTU), muzikos technologijų specialybę.

Būrys talentų

1974-aisiais gimęs konkursas "Dainų dainelė" vyksta kas dvejus metus.

Projekte dalyvauja 3–19 metų vaikai ir mokiniai iš visų Lietuvos savivaldybių. Geriausius dalyvius, jau įveikusius atrankas regionuose, kovo–gegužės mėnesiais išvys televizijos žiūrovai. Konkurso dalyviai skirstomi į keturias amžiaus grupes.

Per visą "Dainų dainelės" istoriją joje dalyvavo daugiau kaip 200 tūkst. gabių vaikų. Dalyvių pasirodymą vertina ir laureatus išrenka profesionalų komisija. Komisijos pirmininkas – operos grandas Virgilijus Noreika.

Pirmąjį koncertą LRT žiūrovai savo ekranuose išvys kovo 4 d., sekmadienį, 15.45 val. per LRT kultūrą.

„Dainų dainelė“ – unikali tradicija, jau 44-erius metus sutelkianti jaunuosius Lietuvos talentus ir geromis emocijomis džiuginanti visą šalį.

„Daina yra ištikima mūsų tautos palydovė. Iš dainų pažįstame savo istoriją, jose sudėta mūsų protėvių narsa ir meilė tėvynei. Dainuodami tampame vieninga ir stipria Lietuva“, – prieš keletą metų sveikindama laureatus sakė konkurso globėja prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jau tapo gražia tradicija, kad šalies vadovai apdovanoja jauniausius „Dainų dainelės” laureatus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.

1974-aisiais gimęs konkursas vyksta kas dvejus metus. Projekte dalyvauja 3–19 metų vaikai ir mokiniai iš visų Lietuvos savivaldybių. Geriausius dalyvius, jau įveikusius atrankas regionuose, kovo–gegužės mėnesiais išvys televizijos žiūrovai. Konkurso dalyviai skirstomi į keturias amžiaus grupes. Regioniniuose turuose ir televizijos koncertuose pasirodo iki 5 tūkst. jaunųjų dainininkų, akompanuojančių ansamblių ir kitų dalyvių. 

Baigiamojoje konkurso laureatų šventėje, tradiciškai rengiamoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, koncertuoja daugiau kaip 300 jaunųjų dainininkų. Per visą „Dainų dainelės“ gyvavimo istoriją joje dalyvavo daugiau kaip 200 tūkst. gabių vaikų. Dalyvių pasirodymą vertina ir išrenka laureatus profesionalų komisija. Komisijos pirmininkas – operos grandas Virgilijus Noreika.

Raminta Naujanytė-Bjelle bei Ignas Andriukevičius V. Radžiūno/LRT nuotr.

Šiemet savo žygį per Lietuvą pradėjo jau 23-oji „Dainų dainelė“. Yra ir staigmenų – nauja vedėjų pora.  Kartu su I. Andriukevičium konkursą ves dainininkė, 2006, 2008 metų „Dainų dainelės” laureatė – R. Naujanytė-Bjelle.

Iš viso bus nufilmuota 13 koncertų LRT didžiojoje studijoje. Atrankų metu bus išrinkti 2018 metų „Dainų dainelės“ laureatai. Koncertuose dalyvaus ne tik jau gerai pažįstamos scenos žvaigždės, bet ir daug naujų, jaunų žvaigždučių, atėjusių iš „Dainų dainelės“, ir jau puikiai pažįstamų įvairiuose muzikiniuose projektuose. Tai – Kotryna Juodzevičiūtė, Indrė Dirgėlaitė, Mantas Bartuševičius, Dovilė Filmanavičiūtė, sesės Teresė ir Milda Andrijauskaitės. Tikimasi, jog baigiamajame koncerte Operos ir baleto teatre birželio 10 dieną kartu su jaunaisiais laureatais scenoje dainuos ir Merūnas Vitulskis, Tomas Pavilionis, Vaida Genytė, Evelina Sašenko.

Pirmąjį koncertą LRT žiūrovai savo ekranuose išvys jau greitai –  kovo 4 dieną, sekmadienį,  15.45 val. per LRT KULTŪRĄ.