Pažintis – atsitiktinė

Prieš daugiau nei 20 metų R.Gabarto draugas automobilininkas į vieną renginį atsivežė auksaspalvį retriverį. Iki tol Renaldas šios veislės šunų iš arti nebuvo matęs. Tas šuo jam pasirodė tarsi liūtas karalius – orus, rafinuotų manierų, visiškai neagresyvus.

„Jis man padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau įkalbėti šeimą įsigyti tokį šunį. Dukra Dovilė tada buvo pradinukė, galvojau – turės kuo rūpintis, su kuo užsiimti. Tuo metu dar ėjo žurnalas „Didysis šuo“ ir kaip tik pasirodė numeris, ant kurio viršelio buvo auksaspalvis retriveris, – ši veislė buvo ir numerio tema. Ir aš sugebėjau įtikinti šeimą, kad mums reikia tokio šuns“, – prisimena pašnekovas.

2002-ųjų vasarą, Dovilei baigus antrą klasę, į namus šeima parsivežė judrų baltą pūkų kamuoliuką Skipę. O po kurio laiko Gabartai sugalvojo, kad reikia įsigyti ir antrą šunį. Tai buvo Gelma Vanilė, šeimai tiesiog Gelmė. Stipri, graži, ramus ir paklusnus šuo. Dovilė kartu su ja lankė Jaunojo vedlio mokyklą, dalyvavo parodose. Gelmė – pirmasis šeimos šuo čempionas.

„Taip ir užsikabinome, net įkūrėme auksaspalvių retriverių veislyną „Balta letena“ – norėjosi tos veiklos tęstinumo, – pasakoja Renaldas. – 2007 m. sausį gimė pirmoji Baltos Letenos vada – Gelmos Vanilės mažyliai.“

Iš jų šeimos namuose liko Bora Balta Letena. Iš mamos Gelmės ji paveldėjo meilumą, o iš tėtės Voitto – temperamentą: išdykėlė, judri, linksma, puikaus eksterjero kalytė, tarptautinė čempionė, Baltijos jaunimo čempionė, Baltijos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos čempionė.

„Bora Balta Letena – mūsų veislyno pasididžiavimas, – sako pašnekovas. – 2009 m. Lietuvos retriverių mylėtojų klubas ją pripažino gražiausiu auksaspalviu retriveriu, o Lietuvos kinologų draugija paskelbė Borą gražiausiu 2009 m. Lietuvos šunimi. Ji buvo pirmoji auksiukė šalyje, išlaikiusi griežtą Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos egzaminą darbiniam diplomui gauti. Didžiulis skausmas mūsų šeimai buvo ankstyva Boros netektis. Bora buvo ir bus mūsų mylimiausia, prieraišiausia, švelniausia, o tie daugiau nei aštuoneri kartu su ja nugyventi metai išliks pačiuose gražiausiuose prisiminimuose, šildysiančiuose mus visą gyvenimą.“

Miss Rumba Balta Letena – vienintelė Boros dukrytė, trylikos brolių sesė. Jos kilmės dokumentuose – daugybė garsių, didelę įtaką veislės vystymuisi turėjusių protėvių. Kaip juokauja Renaldas, po Rumbos vizito pas „užjūrio princą“ ir genetinės informacijos mainų, ji susilaukė šuniukų vados, iš kurios veisėjų namuose liko Coco. Ji praėjusį pavasarį pati susilaukė šuniukų, iš kurių šeimininkai taip pat pasiliko vieną – Ria. Vardą kalytei sugalvojo Dovilė, kuri yra kardiologė, o Ria – medicininis terminas, taip vadinasi viena pagrindinių širdies kraujagyslių. Vienintelis gyvūnėlis, su kitomis kalytėmis nesusijęs giminystės ryšiais, – Puma, atkeliavusi iš Kaune esančio „Nenuoramų“ veislyno.

Tad dabar Gabartų namuose gyvena keturios auksiukės: Rumba, Coco, Puma ir Ria. Jauniausia kalytė Ria – trylikos mėnesių, vyriausia – dešimties metų Rumba. Pasak Renaldo, keturi šunys namuose – daug, nes, tarkime, su keturiais vienam pasivaikščioti yra sudėtinga. Skiriasi šunų temperamentas, energija, judėjimo poreikis.

„Mūsų šunys gyvena kartu su mumis. Jie yra ten, kur būname mes, ir pirmiausia jie – ne parodoms, ne veisimui. Jie – mūsų džiaugsmas, mūsų šeimos dalis, – sako pašnekovas. – Žinoma, šunys įpareigoja. Stengiamės neužtrukti po darbų, net ir blogu oru einame pasivaikščioti, maudome juos, šukuojame. Rūpesčių yra, bet visi jie nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šunys suteikia kasdien. Gera, kai gali pakedenti jų purų kailį, justi švelniai ant kelių padedamą galvą, žiūrėti į romias ar šelmiškas akis.“

Kartu: „Kur mes – ten ir jie“, – tikina Dovilė, Lina ir Renaldas, neįsivaizduojantys savo laisvalaikio be augintinių. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ir vargas, ir džiaugsmas

R.Gabartas tikina, kad jam šuns reikėjo visų pirma kaip draugo: „Aš aktyvus bėgiotojas po miškus, tai man atrodė labai smagu, kai tu bėgi ir šalia bidzena koks nors padarėlis. Bet vėliau, kai jau įkūrėme veislyną, susipažinome su kitais veisėjais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, auksaspalvių retriverių auginimas tapo įtraukiančiu, maloniu, bet kartu ir nemažai jėgų atimančiu hobiu. Tokia veikla generuoja daug teigiamų emocijų. Taip, su mažais šuniukais vargas yra žvėriškas. Ir kai per televiziją kas nors šneka, kad veisėjai iš šuniukų daro verslą... Mane net purto. Akivaizdu, kad žmogus šneka nesuvokdamas ką.“

Jų šeimai kinologija – pomėgis, kuriam atiduoda daug laiko, jėgų ir skiria didelę dalį šeimos biudžeto. Tai nuolatinis domėjimasis, gausybė žinių apie šuns sveikatą, anatomiją, priežiūrą, mokymą ir kt. Tai kelionės į parodas, pažintis su kitais veisėjais, bendravimas ir bičiulių būrys.

Tai gyvenimiškos pamokos: vaikai užauga jautresni, atsakingesni, kai šalia jų yra gyvūnas.

Kokie jie – auksaspalviai retriveriai? Pasak pašnekovo, kiekvienas tam tikros veislės gerbėjas gali išvardyti milijoną savų pranašumų. „Auksaspalviai retriveriai idealiai tinka tokiam gyvenimo būdui, kokį mes gyvename, – apibendrina R.Gabartas. – Jeigu eini kelioms valandoms į mišką – jis su tavimi vaikšto, jeigu žiūri televizorių – jis su tavimi žiūri, jeigu dirbi prie stalo – jis guli po stalu. Šie šunys prisitaiko, nėra hiperaktyvūs. Jie labai draugiški, tad mes pas vaikus į „SOS vaikų kaimą“ su jais keliaujame, vaikams pasakojame apie šunis, kaip su jais elgtis. Jų agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, – nulinė. Net, sakyčiau, didesnė problema tai, kad jie nori su visais draugauti ir dėl to kartais nukenčia, tad tenka saugoti juos ir nuo kai kurių žmonių, ir nuo kitų šunų.“

Renaldo teigimu, net ir tokio šuns nereikėtų pirkti žmogui, kuris įsivaizduoja, kad šuo yra aksesuaras. Svarbu suvokti, kad šuo – gyvas padaras, kuris turi savo poreikių. Jis pats neatsidarys šaldytuvo ir nepasiims ėdalo, pats neišeis saugiai pasivaikščioti. Žmogui, kuris neturi laiko, kuris gyvena visai kitokį socialinį gyvenimą ir kuriam svarbu vakarėliai, šokiai, dainos, estrada, jis rekomenduotų nusipirkti pliušinį šunį: bus ir gražu, ir nesišers, ir nereikalaus dėmesio ar ėdalo, nereikės anksti keltis, vedžioti.

„Šunys. Kai jie šalia, tampame mažų stebuklų liudininkais ir nejučia pakoreguojame tokių sąvokų, kaip draugystė, nuovokumas, pareiga, meilė, turinį. Jie neprašomi nuspalvina kasdienybę šėliojimais ir leidžia ant savo uodegų suptis gražiausioms mūsų svajonėms. Galbūt todėl namų slenkstį peržengę mažieji draugai taip greitai randa kelių į šeimininkų širdis, palieka pėdsakų, šildančių visą gyvenimą Stengiamės, kad mūsų veislyne gimtų sveiki, auksinio būdo mažieji draugai. Norėtume, kad kas nors iš jų užaugęs taptų parodų nugalėtoju, čempionu. Vis dėlto svarbiausia mums, kad visi jie – tituluoti ir ne – būtų mylimi ir baltomis letenytėmis pėduotų savo dienoraščius“, – tokį savo požiūrį į augintinius Gabartų šeima perduoda veislyno „Balta letena“ tinklalapyje.

Kasdienybė: lydėti savo šeimininkus kelionėse draugiškiesiems auksaspalviams retriveriams – įprasta. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių pagalba Ukrainos gyvūnams

R.Gabartas jau penkis kartus važiavo į Ukrainą ir vežė ne tik Lietuvių humanitarinę pagalbą Ukrainos kariams, bet ir tautiečių paramą Ukrainos gyvūnams, kuriems dėl karo tenka badauti.

„Kai vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą, aš dvi dienas gėriau tabletes nuo galvos skausmo. Tikėjausi, kad mano karta ir mūsų vaikai išvengs karo. Tačiau karas vyksta, ir mus tai liečia labai tiesiogiai. Todėl tiesiog privalu bent kažkuo padėti Ukrainai.

Jau vasario 27 d. mes, Žurnalistų autoklubo atstovai, važiavome su pirmaisiais humanitarinės pagalbos Ukrainai kroviniais. Tiesa, tik iki Lenkijos ir Ukrainos pasienio, nes važiavo keturiolika mikroautobusų, 20 žmonių, ir iš jų tik trys turėjo pasus, o sienos be paso kirsti negali.

Kyjive vienas veislynas jau kurį laiką laukė mūsų veislyno šuniuko, su tais žmonėmis draugiškai bendravome. Tad natūralu, kad prasidėjus karui klausėme, kuo jiems galime pagelbėti. Jie papasakojo, kad Ukrainoje subyrėjo visos tiekimo grandinės, normalaus ėdalo gyvūnams neįmanoma gauti. Papasakojo istoriją, kad viename veislyne karo išvakarėse gimė šuniukų vada, o jų šerti nėra kuo. Veisėjai rinko bulvių nuolupas, virė kažkokius nuovirus, kol galiausiai suprato, kad šuniukai tiesiog mirs iš bado. Tada nuėjo pas žmogų, kuris tame miestelyje skersdavo kiaules, ir paprašė papjauti šunis, kad jiems nereikėtų kankintis. Vis dėlto kažkaip tuos šuniukus pavyko išgelbėti.

Išgirdę tokias istorijas mes supratome, kad reikia bandyti nuvežti į Ukrainą gyvūnams ėdalo, aiškintis, kokie logistikos kanalai dar veikia. Gavome kontaktus ir susisiekėme su Lvive gyvenančia Ukrainos kinologų draugijos atstove, kuri pati augina auksaspalvius retriverius, o dabar dar ir rūpinasi visais bėdžiais. Surinkome apie 1,3 t ėdalo, sukrovėme į keturis visureigius, kurie vežė paramą kariškiams, ir nuvežėme į Lvivą. Toliau ukrainiečių savanoriai patys išvežioja ir kitaip išdalija tiems, kuriems labiausiai reikia. Kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, kai dar Kyjivas buvo apgultas, jie rasdavo kelių, kaip nuvažiuoti iki visų tų pragaro prieigų. Dalį ėdalo pakraudavo į traukinius, siųsdavo siuntas Ukrainos paštu, tik ten viskas labai ilgai užtrukdavo.

Taip vežėme jiems pagalbą jau tris kartus. Po trečio karto jie pasakojo, kad ten, kur rusai jau išstumti, jie ėdalo nebeveža – stengiasi pagelbėti Rytų Ukrainos gyvūnų augintojams, kur bėdos išlikusios tos pačios ir dar paaštrėjusios.

Ar nebuvo baisu pačiam važiuoti į Ukrainą? Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebaisu. Jeigu ramybės būsenos mano pulsas būna 52–58, tai naktį prieš važiuojant – 80. Tad nėra taip jau labai ramu.

Iš viso buvo trys žygiai su gyvūnų ėdalu į Ukrainą. Prieš pirmąjį, kuris buvo visiškas ekspromtas, per dieną surinkome nemažą pinigų sumą ir nupirkome 1 t ėdalo, dar apie 300 kg sunešė žmonės. Antras kvietimas prisidėti buvo labai sėkmingas – per dvi dienas surinkome apie 2,5 tūkst. eurų ir už juos nupirkome 2 044 kg maisto gyvūnams. Tačiau trečias kvietimas jau buvo ne toks rezultatyvus. Manau, mūsų žmonės jau pavargo nuo karo. Bet vis dar yra žmonių, kuriems tai rūpi, ir noriu tikėti, kad mums pavyks tęsti šią pagalbos Ukrainos gyvūnams iniciatyvą.“

Pateikiame daugiausiai balų konkretiems modeliams skyrusių dešimties komisijos narių komentarus apie visus septintuko dalyvius bei argumentus, kodėl vienas ar kitas automobilis jiems patiko labiausiai. Kiekvienas komisijos narys savo dispozicijoje turėjo po 25 balus, kuriuos turėjo paskirstyti septyniems konkurso geriausiesiems, tačiau vienam galima skirti daugiausiai 10.

1 vieta: „Mazda CX-5“ (49 balai)

Vitoldas Milius (skyrė 7 balus): „Visų pirma – medalis dizaineriams. Išorė atrodo idealiai. Kažkoks tobulas harmonijos gogelmogel, kuriame galima rasti ir saldžių ir aštrių prieskonių. Įlipus į vidų-gimti namai, tvarkingi, suprantami ir patogūs. Atrodo, kad net nebesvarbu kaip CX-5 važiuoja, bet ir važiuoti šis modelis moka puikiai.“

Jurgis Paplaitis (skyrė 7 balus): „Naujos kartos CX-5 – brandesnis, labiau komfortiškas, bet ne mažiau azartiškas nei ankstesnis modelis. Tiksliai veikianti vairo sistema ir kokybiškas, „Premium“ klasei prilygstantis salonas. Be to, akį traukianti išvaizda – ko daugiau norėti iš šiuo metu itin populiarios kompaktinių SUV klasės atstovo? Vienintelis didesnis priekaištas – su benzininiu varikliu ir perjungus į sportinį režimą, ilgai aukštus sūkius laikanti automatinė pavarų dėžė.“

2 vieta: BMW 5 (40 balų)

Ilona Steponėnė (skyrė 7 balus): „Vokiečiai dar kartą įrodė, kas yra pavyzdys derinant du iš pažiūros nesuderinamus dalykus – sportiškumą ir komfortą. Su tuo pačiu automobiliu galima ir patogiai važinėti į darbą, ir slysti šonu Kačerginės žiede.

Tai puikiai valdomas, lengvas ir kartu erdvus bei pilnas naujausių technologijų modelis. Be to, ne paslaptis, kad tarp naujų automobilių pirkėjų – nemažai aukštas pajamas turinčių vairuotojų, kurių negąsdina nuo 49 tūkst. eurų prasidedanti „penktuko“ kaina. O antrinėje rinkoje BMW 5 taip pat be abejonių bus labai populiarus.

Valdas Valiukevičius (skyrė 5 balus): „Tai  puiki klasika. Ji tokia puiki, kad niekaip negali prikibti. Tai ir patogus automobilis ilgoms kelionėms ir sportinis bolidas. Teko jį išbandyti „Nemuno žiede“. Fantastika! Jis leido važiuoti labai, labai greitai, atleisdamas vairuotojo klaidas. Dyzelinis variklis leido lenktyniauti su pačiais greičiausiais konkurso automobiliais. Jeigu šis automobilis turi minusą, tai jis vadinasi Kaina. Bent jau prekybos pradžioje automobilis yra brangesnis už visus savo konkurentus.“

3 vieta: „Hyundai i30“ (38 balai)

Ramūnas Fetingis (skyrė 7 balus): „Dar vienas tipinis „Golf“ klasės atstovas. Taip, gal jis neturi jokių išskirtinumų (jeigu neskaitytumėm vieno geriausiai valdomų „karštųjų“ hečbekų i30 N, bet tai atskira istorija). Sakykit ką norit, bet jame beveik neįmanoma rasti trūkumų. Tai automobilis, kuris tarnaus ilgai ir nuobodžiai. Taip, kad apie jo egzistavimą tiesiog pamiršite. Toks, koks ir turi būti kasdienis automobilis – atliekantis savo pareigą ir nelendantis į akis, kai to nereikia.“

Dainius Leonavičius (skyrė 6 balus): „Korėjiečiai ir toliau įrodinėja, kad jie nusiteikę rimtai konkuruoti su Europos automobilių gamintojais. Kompaktinės klasės atstovas „Hyundai“ su nauju modeliu i30 žengė didelį žingsnį pirmyn interjero ir akustinio komforto kokybės link. Tylus važiuojant, puikiai valdomas, o konkursui pristatyta modifikacija automatine pavarų dėže yra gerai suderinta su varikliu, leidžianti važiuoti ir azartiškai ir taupiai. Manau, tai lygiavertis konkurentas kompaktinės klasės modeliams-etalonams.

„Hyundai i30“ ir „VW Polo“, mano manymu, yra geriausi kainos ir kokybės pasirinkimai ne tik šiame septynetuke, bet ir lyginant juos konkurentų gretose, todėl jie mano vertinime gavo daugiausia balų – po 6.“

4-5 vieta: „Audi Q5“ (34 balai)

Renaldas Gabartas (skyrė 5 balus): „Premium“ klasės krosoverių madų diktatorius. Išskirtinai sėkmingas inžinerinės selekcijos produktas, sujungęs A4 sedano dinamiškumą ir pavyzdines valdymo savybes su Q7 galimybėmis bekelėje. Kokybiškas iki mažiausio varžtelio, modernus, funkcionalus, efektyvus ir išmanus. Šio Q5 pirmtakas be kita ko garsėjo ir patikimumu – Vokietijos techninės priežiūros asocia¬cijos TÜV skelbiamuose automobilių pati¬kimumo reitinguose, jis su „Porsche 911 Carrera“ dalijosi 4–5 vietomis ir tai savaime pasako labai daug. Bauginančiai atrodo tik vienas dalykas – žvėriškai didelė kaina.“

Dina Sergijenko (skyrė 5 balus): „Kompaktiškų visureigių segmento lyderis, puikiai važiuojantis įprastame kelyje, lengvoje bekelėje, užtikrintai leisiantis susidoroti su visais kasdienybėje kylančiais iššūkiais. Vėlgi, didžiausias minusas – kaina, mat tai – „premium“ segmento modelis.“

4-5 vieta: „Volkswagen Polo“ (34 balai)

Renaldas Gabartas (skyrė 7 balus): „Mažasis kultinio „Golf“ brolis – šeštosios kartos „Polo“ sparčiai vejasi šį kėbulo gabaritais (VI kartos „Golf“ ratų bazė trumpesnė, vidaus erdvė mažesnė), o pagal važiavimo kokybę lemiančius inžinerinius sprendimus jau dabar gali būti statomas į vieną gretą. Tai viena patraukliausių šiųmetiniame konkurse dalyvaujančių transporto priemonių, pasižyminti patikimumu, preciziška surinkimo kokybe, maža eksploatacijos kaina, didele išliekamąja verte. „Polo“ turi tokias vairuotojui talkinančias ir kelionės komfortą lemiančias sistemas, kuriomis anksčiau galėdavo pasigirti tik „Passat“. 

Dainius Leonavičius (skyrė 6 balus): „Polo“, bandymų stovykloje komisijos juokais pravardžiuojamas „Golo“, tikrai turi daug panašumų su kompaktų klasės etalonu. Tiek išvaizda ir interjero kokybė dvelkia „Golf“ stiliumi. O pakabos darbas ir akustinis komfortas salone vėl verčia permąstyti vadinamame B segmente nusistovėjusius standartus. Beje mažylio komplektacijose galimų būti technologijų sąrašas nepadarytų gėdos ir vidutinės klasės automobiliams. Be jau ir kitų gamintojų sąrašuose sutinkamų funkcijų (tokių kaip automatinė stiklų valytuvo funkcija, elektra užlenkiami veidrodėliai, Start/stop sistema ir kt.), „Polo“ galima komplektuoti ir su priekinio susidūrimo vengimo funkcija, užvažiavimo ant pėsčiųjų prevencijos sistema, pagalbos įkalnėje sistema, vairuotojo budrumo sistema, adaptyvia greičio palaikymo sistema su „Stop and Go“ funkcija, automatiškai prie šviesos intensyvumo prisitaikančius veidrodėlius. Daugelis kitų gamintojų tokių galimybių B klasės modeliuose neturi.

„Hyundai i30“ ir „VW Polo“, mano manymu, yra geriausi kainos ir kokybės pasirinkimai ne tik šiame septintuke, bet ir konkurentų gretose, todėl jie mano vertinime gavo daugiausia balų – po 6.“

6 vieta: „KIA Stinger“ (29 balai)

Mindaugas Grinius (skyrė 5 balus): „Puikus gamintojo pavyzdys, kaip padaryti tai, ko mažai kas tikisi, bet visi slapčia geidžia. Visos savybių visuma ir važiuojantiems suteikiamos emocijos – aukščiausio lygio. Kaip tokios klasės ir paskirties modeliui – patraukli kaina. Gaila tik, jog tai labai nišinio segmento modelis ir mūsų gatvėse jų matysime nedaug.“

Valdas Valiukevičius (skyrė 7 balus): „Skirdamas pirmą vietą šiam automobiliui, balsuoju už progresą. Tokio didelio progreso nepadarė joks kitas konkurso automobilis.  Tik pagalvokime – kokie buvo KIA automobiliai prieš 5, ar juo labiau, prieš  10 metų!? 

KIA su šiuo modeliu šoktelėjo į į Vokietijos Premium automobilių gamintojų aikštelę.  Automobilio kokybė atitinka „Audi“. Valdymas prilygsta BMW. Puikus dizainas. Prie vairo  apima azartas. Norisi važiuoti dar ir dar. Jis „užveda“ vingiuotuose keliuose, žvyrkeliuose. Juo patogu važiuoti ramiai, klausantis geros garso aparatūros. 

Žinau, kad dėl tokio sprendimo susilauksiu kritikos, nes tai yra gana brangus automobilis,  Tačiau, jeigu lyginsime su varžovais savo klasėje, jis yra ženkliai pigesnis už „Audi S5“, o kokybe prilygsta jam. Ir aš nuoširdžiai manau, kad šiame kontekste jis yra Da Best!“

7 vieta: „Peugeot 5008“ (26 balai)

Mindaugas Grinius (skyrė 6 balus): „Labai universalus automobilis, galintis patenkinti pačius įvairiausius poreikius. Dėl savo įspūdingos salono erdvės, išraiškingo išorės dizaino vienodai gerai tiktų ir šeimai, ir vienišam stileivai. Labai patogūs valdymo prietaisai, pagirtina salono apdailos kokybė. Nesirenkant pačių brangiausių versijų – labai geras kainos ir kokybės santykis.“

Ilona Steponėnė (skyrė 4 balus): „Erdvus ir komfortiškas septynvietis modelis yra vienas iš pačių geriausių pasirinkimų didesnei šeimai rinkoje. Kardinaliai pasikeitęs 5008 modelis dabar dalijasi platforma su mažesniuoju 3008, bet yra labai nedaug už jį brangesnis. Be to, manevruojant mieste 5008 sukelia jausmą lyg būtų mažesnis, nei iš tiesų – jo statramsčių išdėstymas neriboja matomumo, o nedidelis vairas, mažas apsisukimo spindulys ir visą perimetrą matanti kamera leidžia lengvai judėti siaurose erdvėse.“

Šykščios žiemos

Kiekvieną žiemą automobilių temomis rašantys ir laidas kuriantys žurnalistai renka „Ledo karalių“, geriausiai automobilį apledėjusiame kelyje valdantį vairuotoją. Tiksliau – visus automobilius. Nes rungtys slidžiose trasose vyksta tiek priekiniais, tiek galiniais, tiek visais ratais varomais automobiliais.

Deja, pora paskutinių žiemų šykštėjo tiek sniego, tiek šalčio. Nei lenktynių trasų asfalto sniegas nepaslėpė, nei ežerų reikiamo storio ledas neapklojo. Dvejus metus nenukarūnuotas „Ledo karalius“ D. Leonavičius juokavo, kad karūna jau pūsles ant kaktos trina. Žurnalistų autoklubo nariams norėjosi lenktyniauti.

Slidžios trasos

Varžybų direktorius Linas Ramoška „Ledo karaliaus“ dalyviams parengė tris sudėtingas rungtis. Dvi – ant ežero ledo su dviem „Nissan Qashqai“ modeliais. Vienas – su visų varančiųjų ratų pavara, kitas – varomas priekiniais ratais. Trečioje rungtyje tradiciškai turėjo būti galu varomas automobilis. Tačiau galingą, sunkų pikapą „Nissan Navara“ būtų buvę pavojinga varyti ant ledo. Tad dalyviai gavo dar sunkesnę užduotį – sudėtingą slalomą apledėjusioje aikštelėje elektriniu „Nissan Leaf“ automobiliu važiuojant atbulomis ir nežiūrint į veidrodėlius, orientuojantis tik į aplinkinio vaizdo kamerų projektuojamu vaizdu.

Po trijų rungčių susumavus rezultatus „Ledo karaliumi 2017“ tapo R. Gabartas, įvertinęs ne tik varžybų ant ledo smagumo, bet ir vairavimo įgūdžių tobulinimo faktorių.

Ir smagu, ir naudinga

„Man patinka visi važiavimai su varžybiniu prieskoniu. O šios varžybos ant ledo kartu leidžia atpažinti visas rizikas, kurios gali nutikti ir kasdieniame vairavime. Slidi, ledinė danga – kaip katalizatorius. Visus slystelėjimus, elektroninių pagalbinių sistemų veikimą galėtum pajusti ir važiuojant žvyru, tik lėkti reikėtų kelis kartus didesniu greičiu. O čia pačiomis mažiausiomis sąnaudomis gauni maksimaliai daug naudos“, – aiškino Renaldas.

„Kažkada net stebėjausi, kaip galima drausti važinėti ant ledo. Juk tai itin naudinga veikla, leidžianti nedideliu greičiu pajusti, kaip automobilis slysta, kaip jis elgiasi, kai drastiškai keičiasi kelio sukibimas vietoje, kur aplink dažniausiai nėra jokių kliūčių. Pas mus viskas padaryta paprastuoju būdu. Vietoje to, kad sukurtume normalią važiavimo ant ledo tvarką, šis užsiėmimas paprasčiausiai uždraudžiamas“, – postringavo naujasis „Ledo karalius“.

Antrąją vietą varžybose užėmė Egidijus Babelis. Trečias – Arūnas Volungevičius.

Svečių įskaitoje geriausiai pasirodė Paulius Valiukevičius, o tarp VIP – Antanas Šimelis.

Jiems teko daug išbandymų: Vilniuje keturiais ratais varomi modeliai varžėsi specialioje visureigių bandymams skirtoje „Peak Point“ platformoje, o Druskininkuose vykstančios bandymų stovyklos metu kopė į kalną sniego arenoje.

Kasdien „Snow arenoje“ treniruojasi slidininkai, tačiau ankstų penktadienio rytą ji buvo užleista automobiliams. Čia keturiais ratais varomi visureigiai užkopti į sniego kalno viršų bandė stovėdami ant lygaus paviršiaus bei dviejų skirtingo statumo įkalnių.

Visureigius vairavo du „Metų automobilio 2017“ komisijos nariai: Renaldas Gabartas ir Paulius Sviklas.

Automobilių galimybės – didelės

„Išstovėti ant žemės toje vietoje, kur startuoja automobilis, yra gerokai sunkiau nei iš ten pradėti važiuoti. Iš pradžių atrodė, kad be dyglių tą padaryti bus neįmanoma, tačiau iš 1 bei 2 pozicijų pavyko pajudėti su visais automobiliais“, - pasakojo R. Gabartas, pridūręs, jog iš viso visureigiai buvo bandomi trijose statumo pozicijose.

Jis pabrėžė, kad gerą įspūdį apie visureigį gali nesunkiai sugadinti pats vairuotojas: per stipriai nuspausto akceleratoriaus užtenka tam, kad mašina liktų stovėti vietoje ir jokie elektroniniai pagalbininkai jam nepadės.

„Čia kaip ir poilsinėse kelionėse su „viskas įskaičiuota“ – pernelyg pasitikėdamas organizatoriumi, gali susigadinti atostogas. Taip pat ir čia – pernelyg pasitikėdamas transporto priemonės bei savo galimybėmis, gali užstrigti įvairiose vietose“, - svarstė R. Gabartas.

Žurnalisto manymu, dalį sėkmės kylant į kalną lemia ir automobilio variklio pajėgumas, o tiksliau – sukimo momentas. Kuo jo daugiau prie mažesnių variklio sūkių, tuo lengviau automobiliui pajudėti iš vietos. Pavyzdžiui, „Jaguar F-Pace“, „Cadillac XT5“ ir dar keli visureigiai sveria daugiau nei po dvi tonas, tačiau neturi problemų judėdami į viršų.

„Atrodo, kad tokie sunkiasvoriai turėtų prasmegti snieguose, tačiau to nepadaro – gamintojas puikiai subalansuoja galią, apkrovas įvairioms dalims“, - įspūdžiais dalijosi Lietuvos „Metų automobilio 2017“ komisijos narys.

Geriausią įspūdį R. Gabartui iš jo bandytų automobilių paliko „Mercedes-Benz GLC Coupe“, „Jaguar F-Type“ bei „Toyota Hilux“.

„Galvojau, kad „GLC Coupe“ gali pasirodyti nekaip, bet jis net nesuraukė kaktos pajudėdamas iš bet kokio statumo įkalnės. „Hilux“ yra toks daiktas, kuriuo galima sniego arenos lankytojus iš kalno apačios į viršų užtraukti greičiau nei tai padaro keltuvas. Jam tiesiog reikėtų kažkuo pasunkinti gyvenimą, nes tokios užduotys – menkas iššūkis. „Jaguar“ yra masyvus automobilis, tačiau net bandant pajudėti iš pačios stačiausios pozicijos, jis tą padarė be jokių atsikalbinėjimų“, - pasakojo R. Gabartas.

Vairuotojas išlieka svarbiausiu

„Tokie bandymai suteikia daug informacijos tiek apie automobilio keturių varančiųjų ratų sistemą, tiek apie jo elektroninius pagalbininkus. Visi kandidatai apauti vienodomis „Continental“ padangomis, kalnas visiems – tas pats, sniego kiekis – vienodas, tad pačių automobilių skirtumai – akivaizdūs“, - pažymėjo visureigius bandęs 15min žurnalistas P. Sviklas.

Iš bandytų visureigių jis išskyrė „Volkswagen Tiguan“, „Maserati Levante“ bei „Opel Mokka X“: šie trys modeliai ne tik užkopė į kalną iš pačios stačiausios pozicijos, bet ir važiuojant žemyn elgėsi geriau nei kiti.

„Išskirčiau „Opel Mokka X“, kuris nustebino labiausiai: tai krosoveris su mechanine pavarų dėže ir neturintis jokių specialių važiavimo režimų. Tačiau pajudėjimo įkalnėje stabdis veikia nepriekaištingai, o keturių varančių ratų sistema įsijungia tada, kada reikia. „Tiguan“ bei „Levante“ pasirodė ne ką prasčiau, bet jie turi specialius važiavimo bekele ar sniegu režimus, tad gero rezultato iš jų buvo galima tikėtis“, - pabrėžė komisijos narys.

Jo manymu, šiuolaikiniai automobiliai pasižymi vis tobulesnėmis elektroninėmis sistemomis: daugelis jų, važiuojant asfaltu, yra varomi tik dviem ratais, tačiau šiems slystelėjus, akimirksniu įsijungia keturi.

Keturiais ratais varomos sistemos bei galios suderinimo etalonu galima vadinti „Ford Focus RS“ hečbeką: nors jis neskirtas tokiems iššūkiams ir kur kas geriau jaučiasi lenktynių trasoje ant asfalto, į sniego kalną jis įkopė ne ką sunkiau nei padidinto pravažumo ir aukštą prošvaisą turintys modeliai.

„Elektroninės sistemos bei padangos tobulėja kasmet, tačiau svarbiausiu automobilio stabilumo garantu lieka vairuotojas – jo indėlis į sėkmingai pasiektą bet kokios kelionės tikslą yra didžiausias. Bent jau tol, kol neturime visiškai autonominių transporto priemonių“, - neabejojo P. Sviklas.

Kasmetinio automobilių ekonominio žygio dalyviai šiais metais turėjo įveikti 310 km Rytų Lietuvos keliais. Jų tikslas – kuo mažesnėmis sąnaudomis išvystyti kuo didesnį vidutinį greitį ir laiku atvykti į numatytus punktus. Šiųmetinio žygio nugalėtojams tai padaryti pavyko vidutiniškai sudeginant vos 3,33 l dyzelino 100-ui km.

Anot organizatorių, svarbiausia sudaryto ekonominio žygio maršruto ypatybė – įvairios dangos keliai, atitinkantys kasdienį važiavimą, ir gana didelis vidutinis greitis. Tad žygio dalyviams teko pasivažinėti ir kalvotomis vietovėmis, ir žvyrkeliais.

„Ekonominio važiavimo algoritmas – kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti kuo didesnį greitį. Pvz., nuokalnėje greitėjama, o į kalną, atleidus akseleratorių, pakylama iš inercijos“, – pasakoja žygio dalyvis Renaldas Gabartas.

Ekonominio automobilių žygio dalyviai įsitikino, kad ekonominis vairavimas kuo puikiausiai dera su saugiu vairavimu.

Žurnalistas, automobilių sporto fanatikas Renaldas Gabartas juos kitaip dar vadina „geležiniais kiaušiais“.  Aštuoniskart laimėjęs „Press Rally“ R. Gabartas juos išsitraukia prieš kiekvieną žurnalistų ralį ir taip savo stresą prieš varžybas malšina jau dvidešimt metų.

Šie „geležiniai rutuliai“ yra vienas iš faktorių padėjusių gerai žinomam Lietuvos žurnalistui 8 kartus laimėti pasaulyje analogo neturinčias lenktynes „Press Rally“.

„Šie meditaciniai rutuliai raliuose man tikrai padeda. Juos išsitraukiu tik vieną kartą per metus, kai važiuoju ralyje. Tačiau visų pirmiausia prieš varžybas save įtikinu, kad su niekuo nekonkuruoju. Aš konkuruoju tik su savimi pačiu, aš esu sau pats didžiausias priešas. Savo emocijų ir baimių nugalėjimas ir yra pati didžiausia pergalė, jeigu tik pavyksta tą padaryti. Jeigu nesistengi aplenkti savo kolegos, tai kaip taisyklė – tuomet rezultatas būna daug geresnis“, – sakė R. Gabartas.

R. Gabartas atskleidė, kad nors žurnalistų ralyje patiria įvairaus spektro streso, tačiau sugebant jį suvaldyti, visą tai po to gali pritaikyti kasdieniame vairavime.

„Žurnalistų ralyje yra sudarytos visos galimybės legaliai važiuoti greitai. Tai yra puiki proga pasitikrinti save tokiose situacijose kuomet automobilis slysta, kai jį sudėtinga suvaldyti. Tokios situacijos – pakankamai dažnos kasdieniniame eisme“, –  kalbėjo Lietuvos automobilių sporte gerai žinomas žurnalistas.

R. Gabartas žurnalistų ralyje dažniausiai dalyvauja su profesionaliam sportui pritaikytu automobiliu, kuris turi tiek sportinius lankus, tiek specialias sėdynes. Tačiau, pasak jo, birželio 5-6 dienomis vyksiančiame „Press Rally“ gali dalyvauti visi su standartiniais automobiliais.

R. Gabarto teigimu, ,,Press Rally" dalyvis gali nelaimėti nė vieno greičio ruožo, bet laimėti ralį. Taip pat, jo nuomone, reikia nepamiršti, kad automobilių sporte smulkmenų nėra.

„Mes vieną kartą mineralinio butelį sutikome sau po stabdžio pedalais stabdymo metu. Turėjau labai rimtą pamoką, kaip reikia apsižiūrėti ir susitvarkyti, kad daiktai nesimėtytų. Iš tiesų, tai visos mūsų lenktynės persunktos geromis emocijomis. Net ir tuomet, kai kas nors sugenda. Man yra pora kartu nutikę, kad kuro siurblys ir variklis subyrėjo. Tai du kartus esu nepasiekęs finišo. Bet net ir tais atvejais, sugebi paturėti gerų emocijų“, – pasakojo R. Gabartas.

Žurnalistas „Press Rally“ iš devyniolikos kartų yra laimėjęs net aštuonis. Jam pats maloniausias laimėjimas yra išlikęs pirmasis, kuomet 1998 metais jį net pasveikino pasaulio automobilių sporto legenda suomis Tomis Makkinenas

„Tuo metu žurnalistų klubui pavyko prisikviesti Tomi Makininą. Jis yra tapęs 4 kartus pasaulio ralio čempionu. Jis finiše man uždėjo ąžuolo lapų vainiką. Dar lyg šiol prisimenu tą žiauriai gerą emociją, nes iki pat paskutinės rungties nebuvo aišku, kas laimės“, – prisiminimais dalinosi daugkartinis „Press Rally“ laimėtojas.

Tačiau artėjančiame žurnalistų ralyje R. Gabartas neslėpė, kad jo tikslas – nugalėti save ir nepadaryti klaidų.

„Mūsų patirtis rodo, kad lenktynes gali laimėti, nelaimėjęs nė vieno greičio ruožo. Jeigu tu važiuoji stabiliai ir darai gerą rezultatą, būni priekyje, tai yra vienas iš garantų, kad tu būsi pačiame viršuje. Aš tikiuosi suvaldyti savo emocijas ir nepadaryti klaidų ir pasitikrinti ar telpu į automobilį“, – juokaudamas sakė žurnalistas.