Jei gyventume pagal deklaruojamus principus, pirmautume visuose laisvės, konkurencingumo, verslumo, o ir skaidrumo bei atsakingumo indeksuose. Pavyzdžiu mus rodytų tarptautinės institucijos, sėkmingos mūsų reformos būtų aprašytos rimtose knygose. Tačiau taip nėra. Štai nevyriausybinio „Heritage“ fondo skelbiamame laisvės indekse esame 19 vietoje. Ir tai – tik lyginant su kitomis šalimis, o ne su laisvės etalonu. „Freedom House“ skelbiamas šių metų laisvės indeksas pavadintas „Demokratija – krizėje“. Jis byloja, kad laisvės pasaulyje mažėja jau 12 metus iš eilės. Būdami tokiais laisvės mylėtojais, kokiais skelbiamės, nesunkiai aplenktume daugelį šalių. Tačiau ir mes, kartu su kitomis šalimis, kasmet prarandame po gabalėlį savo laisvės.

Kodėl kasdieniai politikų, o ir ne tik jų, darbai taip stipriai skiriasi nuo laisvai besiliejančių sveikinimų ir laisvės linkėjimų? Ar nėra taip, kad įvairias su laisve susijusias progas švenčiame daugiau iš inercijos, iš tradicijos, o ne dėl to, kad gyvename laisve? Nes kaip gi gali paaiškinti tokį susidvejinimą, kai vieną dieną kažkoks pareigūnas nuoširdžiai šaukiasi socializmo, o kitą dieną sveikina „bendražygius“ su Sąjūdžiu? Gal tikrai kai kurie politikai laisvės norėjo ne visos, ne iš esmės, o tik nuo Maskvos. Kad po to patys taptų tie vierchai, kad būtų tie, kurie kitiems nurodinėja, ką šie turi daryti ir kaip jie turi gyventi. Kad galėtų leisti arba neleisti, skirti lėšų arba neskirti, suderinti detalų planą arba nesuderinti. Juk būtent dėl to, kad valdžia savo rankose turi per daug kontroliuojamų sprendimų ir kyla korupcija – jos didmena ir mažmena.

Ar nėra taip, kad kai kurie laisvės norėjo ne iš esmės, ne visiems, o tik sau. Čia tik mano verslui nereikia muitų, licencijų ir patikrinimų, o štai konkurento – reikia būtinai. Kiek verslų buvo nugalabyta pasitelkus valdžią, konkurentų iniciatyva – jokios saugumo pažymos neatskleis! Visada būdavo labai keista, kaip verslai gali šauktis tam tikrų reguliavimų, aukštų standartų. O juk šaukdavosi ne sau – tik kitiems.

Gal kai kurie norėjo laisvės be kitos būtinos laisvės dedamosios – atsakomybės. Duokite, duokite, duokite, man, man, man. Gydymą, mokslą, apsaugą – viską aukščiausios kokybės ir viską nemokamai. Pašalpą, pensiją, algą, darbą – ir kas viskas būtų „oru“. Lyg būtų maži vaikai ir nesuprastų, kad gėrybės ant medžio neauga. Į tokių neatsakingųjų šūksnius netrunka atsiliepti politikai. Ir skuba pasiūlyti visa tai – gi ne savo sąskaita. Kitų laisvės sąskaita.

Taip skirtingo dydžio žingsneliais, iš visų įmanomų pusių, įvairios nelaisvės apraiškos skersai ir išilgai vagoja mūsų jauną valstybę, kuri vis dar apimta euforijos ir nemato, kur link krypsta jos laisvės reikalas. Norite susivokti? Atsiverskite Lietuvos teisės aktų projektų duomenų bazę ir pažiūrėkite, kas siūloma, kas svarstoma. Jei tavyje daug socialisto, tau turėtų patikti. 

Michelle Bachelet (Mišel Bašelet) pateko į istorijos knygas 2006-aisiais tapusi pirmąja Čilės prezidente moterimi, o šį sekmadienį perrinkta gavo galimybę įtvirtinti savo, kaip šalį transformuojančios lyderės, palikimą.

Ši socialistė, agnostikė ir pediatrė 8-ajame dešimtmetyje valdant Čilės kariniam režimui buvo kankinama, daug metų gyveno užsienyje, grįžo į savo šalį ir dirbo jos vyriausybėje, kai buvo atkurta demokratija.

Kai ji 2010 metais baigė pirmąją kadenciją prezidento poste, kurios metu reformavo Čilės pensijų sistemą, jos populiarumas buvo 84 procentai.

Vėliau M.Bachelet vadovavo naujai įsteigtam Jungtinių Tautų lyčių lygybės ir moterų įgalinimo padaliniui (UN Women), bet šiemet grįžo į Čilę ir pareiškė: „Žinojome, kad dar yra dalykų, kuriuos reikia padaryti“.

Sekmadienį ji sutriuškino konservatorių kandidatę Evelyn Matthei (Evelin Matėj) gavusi 62 proc. balsų, rodo oficialūs rezultatai. Už jos varžovę balsavo 38 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Tokie rezultatai suteikia M.Bachelet ir jos kairiųjų aljansui „Naujoji dauguma“ tam tikrą mandatą, kurio reikia norint imtis jos transformacinės darbotvarkės. Joje – konstitucijos, kuri yra 1973-1990 metų Augusto Pinocheto (Augusto Pinočeto) karinės diktatūros palikimas, reformavimas, mokesčių didinimas, nemokami mokslai koledže ir abortų legalizavimas.

M.Bachelet gimė 1951 metų rugsėjį Santjage. Jos tėvas Alberto (Albertas) buvo oro pajėgų karininkas, o motina Angela (Anchela) - archeologė.

Kai ji buvo jauna, jos tėvas buvo paskirtas į Sero Moreno oro pajėgų bazę Čilės šiaurėje, kur tarp jos kaimynų buvo oro pajėgų karininkas Fernando Matthei (Fernandas Matėjus) ir jo maža duktė Evelyn.

M.Bachelet ir E.Matthei, kurioms tuomet buvo šešeri ir ketveri, dėl amžiaus skirtumo nebuvo didelės draugės, bet pažinojo viena kitą ir kartais drauge žaisdavo.

M.Bachelet paauglystėje įstojo į Socialistinio jaunimo sąjungą ir studijavo mediciną, o jos tėvas iškilo į generolus ir tapo artimas patarėjas išrinktam socialistų prezidentui Salvadorui Allende (Salvadorui Aljendei).

Kai dešiniųjų karininkai 1973 metų rugsėjį surengė karinį perversmą, per kurį žuvo S.Allende, Alberto Bacheletas atsidūrė „įtartinųjų“ sąraše.

Jis buvo įkalintas kariškių mokykloje ir kankinamas, o nuo patirtų sužeidimų mirė praėjus pusmečiui po paleidimo. Tos mokyklos viršininkas tada buvo F.Matthei, Evelyn tėvas.

Vėlesnio tyrimo metu F.Matthei buvo išteisintas dėl bet kokio vaidmens kankinant A.Bacheletą.

Tačiau Bacheletai ir toliau buvo „įtartini“, ir 1975 metų sausį slaptoji policija nuvežė Michelle Bachelet su motina į vieną kankinimų centrą.

M.Bachelet atskleidė labai nedaug tos savo patirties detalių.

Tačiau perrinkimo kampanijos metu – kai Čilė minėjo 40-ąsias 1973 metų rugsėjo 11 dienos perversmo metines – M.Bachelet sakė, kad ją asmeniškai tardė Manuelis Contrerasas (Manuelis Kontrerasas), šalyje nekenčiamos slaptosios policijos DINA vadovas.

M.Contrerasas, kuriam dabar - 84-eri, atlieka ilgą kalėjimo bausmę dėl teisių pažeidimų.

Paleistos M.Bachelet ir jos motina pabėgo į Australiją, o vėliau persikraustė į Rytų Vokietiją, kur būsimoji prezidentė baigė medicinos studijas.

1979 metais M.Bachelet su savo mažu sūnumi grįžo į Čilę, bet dėl politinių priežasčių jai nebuvo leista dirbti gydytoja.

Ji tęsė studijas su pediatrijos ir visuomenės sveikatos specializacija, o 1984 metais pagimdė dukterį. Po devynerių metu gimė trečias jos vaikas.

Po to, kai 1990 metais buvo atkurta demokratija, M.Bachelet dirbo Čilės sveikatos apsaugos ministerijoje, bet domėjosi ir kariniais klausimais, o 10-ojo dešimtmečio viduryje studijavo karinę strategiją Čilėje ir Jungtinėse Valstijose.

2000 metais socialistų prezidentas Ricardo Lagosas (Rikardo Lagosas) paskyrė M.Bachelet sveikatos apsaugos ministre. Jos sėkmė sudarė jai sąlygas 2004 metais tapti gynybos ministre ir tai buvo apskritai pirmas kartas, kai moteris užėmė šį postą.

Tuo metu M.Bachelet jau buvo politinis fenomenas. Skatinama didelės moterų paramos charizmatiškoji M.Bachelet surengė savo pirmąją sėkmingą prezidentinę kampaniją.

Ji dramatiškai neatitiko Čilės tradicinės konservatyvios politinės klasės standartų – buvo išsiskyrusi moteris su vaikais ir vaikaičiais dar gerokai prieš tai, kai Čilė 2004 metais apskritai legalizavo skyrybas.

Būdama prezidentė M.Bachelet reformavo pensijų sistemą ir pagerino sveikatos ir socialinę apsaugą, pagrindinį dėmesį skirdama šalies dirbančiųjų klasės ir pagyvenusių žmonių gerovei.
Jos kadencija taip pat sutapo su pasauliniu vario paklausos padidėjimu, o varis yra pagrindinė Čilės eksporto prekė.

Tuo metu, kai M.Bachelet perdavė postą dabartiniam prezidentui, konservatoriui Sebastianui Pinerai (Sebastianui Pinjerai), jos populiarumas buvo rekordinis, nors ji ir buvo kritikuojama dėl lėto atsako į didelį 2010-ųjų vasario žemės drebėjimą.