„Mano 10 metų užsienio politikos sukūrime, atgavus Nepriklausomybę, stengiantis įvesti Lietuvą atgal į tarptautinį lygį – čia galiu ramiai pasakyti, kad didžiuojuosi, kad man pavyko Lietuvą atvesti į NATO ir į Europos Sąjungą. Tai aukščiausias pasiekimas mano gyvenime“, – sekmadienį per „Lietuvos ryto televiziją“ transliuotame interviu sakė V. Adamkus.

Prezidentas įvardijo ir didžiausią gyvenimo nesėkmę, t. y. kad 1944 metais apleido Lietuvą.

„Tai sunkiausias prisiminimas per visus gyvenimo metus. Sugriuvo visos svajonės, visi galvojimai ir tikėjimaisi, kad tą pabaigsiu, tą pasieksiu. Viskas sugriuvo prieš akis, namai, santykiai su žmonėmis, visas gyvenimas“, – sakė jis.

V. Adamkus interviu taip pat paminėjo, kad iki šiol seka Lietuvos politinį gyvenimą.

„Kai kur džiaugiuosi, kai kur daugiau išgyvenu dėl to, ką matau. Nes galvoju, kad tikrai aš būčiau iki to nepriėjęs. Bet vis tiek džiaugiuosi tais laimėjimais, kuriuos Lietuva per 30 metų yra pasiekusi“, – sakė jis.

V. Adamkus šalies prezidentu buvo 1998–2009 metais. Lietuva prie ES ir NATO prisijungė 2004 metais.

Stokholmo paraiška dėl narystės Aljanse dabar bus svarstoma parlamente, kuriame daugumą turi prezidento Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdohano) valdantysis aljansas.

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas pasidžiaugė dėl šios iš Turkijos atėjusios žinios.

„Palankiai vertinu Turkijos parlamento Užsienio reikalų komiteto balsavimą dėl Švedijos narystės NATO ratifikavimo“, – sakė jis, ragindamas Turkiją ir Vengriją kuo greičiau užbaigti ratifikavimo procesą.

Po to, kai Rusija praėjusiais metais įsiveržė į Ukrainą, Švedija ir Suomija atsisakė dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo principo, siekdamos prisijungti prie JAV vadovaujamos gynybos organizacijos.

Jų paraiškoms skubiai pritarė visos NATO narės, išskyrus Turkiją ir Vengriją. Šios dvi šalys galiausiai nusileido ir balandžio mėnesį Suomija tapo 31-ąja Aljanso nare. Visgi Turkija ir Vengrija liko vienintelės organizacijos narės, neratifikavusios Švedijos paraiškos.

„Esame realistai, žinome, kad per karą nebūsime NATO sudėtyje“, – sakė V. Zelenskis po susitikimo su Nyderlandų ir Belgijos premjerais Marku Rutte (Marku Riute) ir Alexander'u De Croo (Aleksandru De Kro).

„Tačiau mes norime labai aiškios žinutės, kad būsime NATO po karo“, – pridūrė Ukrainos lyderis.

V. Zelenskis netikėtai apsilankė Nyderlanduose kitą dieną po susitikimo su Šiaurės šalių vadovais Suomijoje, siekdamas pritraukti paramą prieš laukiamą Ukrainos kontrpuolimą prieš Rusiją.

„Svarbiausia kuo greičiau įvykdyti tai, kas buvo pažadėta mūsų kariams“, – žurnalistams sakė V. Zelenskis.

„Tikimės, kad Nyderlandai ir kiti mūsų partneriai padės kuo greičiau“, – sakė V. Zelenskis.

Nyderlandai iki šiol Ukrainai skyrė arba pažadėjo skirti 1,2 mlrd. eurų karinės paramos.

Ją sudaro 45 tankai T-72, šarvuočiai ir mažiausiai 100 tankų „Leopard 1“ kartu su Danija ir Vokietija, taip pat 14 tankų „Leopard 2“ kartu su Danija.

Pagalbos Ukrainai pakete taip pat yra aštuonios haubicos ir 120 mm sviediniai, dvi raketų sistemos „Patriot“, 100 mobiliųjų oro gynybos patrankų, raketos „Stinger“ ir kita ginkluotė, savo interneto svetainėje pranešė Nyderlandų gynybos ministerija.

Olandų instruktoriai kartu su kitomis Vakarų šalimis taip pat padeda mokyti Ukrainos karius.

Vėliau ketvirtadienį V. Zelenskis turi apsilankyti olandų karinėje bazėje centrinėje Nyderlandų dalyje ir apžiūrėti Ukrainai skirtą įrangą.

Anksčiau tą pačią dieną jis lankėsi Tarptautiniame baudžiamajame teisme (TBT), kur ragino sukurti specialų tribunolą Ukrainai.

Visuomenė pasikliovė politikais

Suomijos tarptautinių reikalų instituto Helsinkyje direktorius Mika Aaltola savo šalies neprisijungimą prie NATO yra vadinęs suomių tapatybės dalimi. Galiausiai pragmatizmas nugalėjo, nors ir ne iškart. Ilgiausią visoje Europoje sieną su Rusija turinti Suomija įspėjimo ženklus suprato tik iš antro karto.

Pirmą kartą pavojaus varpas nuaidėjo 2014 m., kai Rusija tuomet dar neoficialiai įsiveržė į Ukrainą ir okupavo Krymą. Jau tada požiūris į narystę NATO Suomijoje ėmė kisti, tačiau apie tai aktyviausiai kalbėta tik saugumo ekspertų bendruomenėje.

Visuomenė saugumo garantijų neskubėjo sieti su NATO net ir tada, kai Rusijos kariniai orlaiviai ėmė sistemingai pažeidinėti valstybės sieną. 2014 m. rugsėjį didžioji dalis (43 proc.) dienraščio „Aamulehti“ atliktos apklausos dalyvių pripažino, kad Rusija kelia pavojų. Nors tokios nuomonės laikėsi beveik 20 proc. daugiau suomių nei tų pačių metų pavasarį, kai Rusija jau buvo užpuolusi Ukrainą ir okupavusi Krymą, veržtis po NATO skėčiu suomiai neskubėjo. Panašiu metu Suomijos radijo ir televizijos korporacijos atliktas tyrimas rodė, kad parama Suomijos stojimui į NATO išliko beveik nepakitusi: pakilo vos 2 proc.

Kita vertus, visuomenė šiuo klausimu pasikliovė politikais. Tais pačiais metais atlikta „TNS Gallup“ apklausa atskleidė, kad 53 proc. suomių būtų pritarę vyriausybės sprendimui dėl narystės NATO. Trečdalis (34 proc.) net ir tokiu atveju būtų pasisakę prieš narystę.

Žiemos karo trauma

Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas savo tėvynainių nepritarimą narystei NATO yra aiškinęs sudėtinga santykių su Rusija istorija.

Panašiai kaip ir Lietuvoje, tebejaučiančioje sovietų okupacijos ir represijų įtaką visuomenės būsenai ir pasirinkimams, XX a. pradžioje patirta kaimyninės Rusijos agresija turėjo įtakos ir vėlesniais dešimtmečiais suomių priimamiems sprendimams.

1 340 km – tokio ilgio yra Suomijos ir Rusijos valstybinė siena.

1809–1917 m. Rusijos imperijai priklausiusi Suomija 1917 m. paskelbė nepriklausomybę, o 1920 m. su SSRS pasirašyta Tartu sutartis turėjo garantuoti sienų neliečiamybę. Tačiau 1939 m. lapkritį, Helsinkiui atmetus Maskvos siūlytą savitarpio pagabos sutartį, SSRS užpuolė kaimyninę šalį.

Nepaisant gerokai mažesnių karinių pajėgų, sovietų aviacijos teroro preš civilius, suomiai atlaikė daugiau kaip triskart didesnės Raudonosios armijos agresiją.

„Suomiai pasirodė esą puikūs kariai. Greitai supratome, kad atsikandome daugiau, nei įstengėme sukramtyti“, – vėliau savo memuaruose pripažino Nikita Chruščiovas. Tik 1970-aisiais išleistoje knygoje buvo įvardyta, kad SSRS per Žiemos karą neteko beveik 1 mln. karių. „Tokia kaina pasiekta pergalė iš tikrųjų yra moralinis pralaimėjimas“, – rašė SSRS vadovas.

Eloise Engle ir Lauri Paanenas savo knygoje „Žiemos karas“ 105 konflikto dienas vadina viena sunkiausių Antrojo pasaulinio karo ankstyvosios stadijos kampanijų.

Karas baigėsi formalia SSRS pergale. „1940 m. kovo 13 d. Suomija buvo liūdniausia šalis pasaulyje, – rašo knygos „Žiemos karas“ autoriai. – Ji gedėjo 25 tūkst. žuvusiųjų ir 55 tūkst. sužeistųjų, sielvartavo dėl materialinių nuostolių, kurių nekompensavo nė moralinės pergalės, pasiektos taip sunkiai kovojusių kareivių."

„Taika atkurta, tačiau kokia? Nuo dabar mūsų šalis gyvens kaip suluošinta tauta“, – šie Suomijos užsienio reikalų ministro Väinö Tannerio žodžiai buvo pranašingi.

Suomijai nepriklausomybę pavyko išlaikyti mainais į grobuoniškas taikos sutarties sąlygas.

Rusai atėmė antrą pagal dydį Suomijos miestą Vypurį (dabar – Vyborgas), Petsamo uostą (dabar – Pečenga). Suomiai prarado Ladogos ežero pakrantę ir Karelijos sąsmauką, – iš viso 10 proc. šalies teritorijos, kurioje gyveno 12 proc. Suomijos gyventojų; kurioje buvo chemijos, tekstilės, metalo, medienos pramonės objektai – lentpjūvės, medžio apdirbimo įmonės.

SSRS perimamų teritorijų gyventojams buvo duotos dvi savaitės evakuoti savo turtą: 450 tūkst. suomių rinkosi pasitraukti į Suomijos gilumą, užuot likę sovietams atitekusiose žemėse. Suomija turėjo perduoti sovietams dešimtis lokomotyvų, 2 tūkst. vagonų, daugybę automobilių, sunkvežimių ir laivų.

„Taika atkurta, tačiau kokia? Nuo dabar mūsų šalis gyvens kaip suluošinta tauta“, – šie Suomijos užsienio reikalų ministro Väinö Tannerio žodžiai buvo pranašingi.

Prarastą teritoriją Suomija nesėkmingai bandė atgauti vadinamajame Pratęsimo kare, kuriame prieš SSRS stojo kartu su nacių Vokietijos kariuomene. Formaliai Antrasis pasaulinis karas Suomijai baigėsi pasirašius Paryžiaus taikos sutartis 1947 m. – buvo atkurtos 1940 m. Maskvos taikos sutarties sienos, o Suomija įsipareigojo SSRS išmokėti 300 mln. dolerių reparacijų.

Pilkojoje zonoje

Rusiją laikydama didžiausia grėsme Suomija 1948 m. pasirašė bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį su SSRS, o šalies užsienio politikos svarbiausiu principu tapo oficialus neutralumas palaikant glaudžius santykius su Maskva.

Helsinkis šią būseną vadino aktyviuoju neutralitetu, kritikai – finliandizacija – riboto politinio savarankiškumo statusu, kai vykdoma savarankiška vidaus, bet ne užsienio politika.

Finliandizacija darė įtaką ir visuomeniniam gyvenimui, įskiepijo savotišką savicenzūrą. Ji persmelkė šalies ekonomiką, kultūrą, mokslą. Suomiai vengė nagrinėti SSRS problemas, o menkiausia sovietų kritika buvo traktuojama kaip šališkumo apraiška.

Istorijos vadovėliuose kai kurios temos buvo pateikiamos prosovietiškai. Viešosiose erdvėse nestigo Lenino paminklų (paskutinis, stovėjęs Kotkoje, nugriautas tik pernai rudenį), o 8-ąjį dešimtmetį vietos komunistai aktyviai propagavo taistoizmą – atvirą SSRS garbinimo ideologiją.

Tik praėjus pusšimčiui metų Suomijoje surengta iki tol archyvuose saugotų Žiemos karo nuotraukų paroda. Jose užfiksuotos rusų kareivių kanibalizmo scenos, liepsnojantys kaimai, krūvos lavonų, šnipų sušaudymas iš arti.

Tam tikrą vaidmenį Suomijos atšiaurumui Vakarų gynybos Aljanso atžvilgiu suvaidino ir antiamerikietiškumas, po Antrojo pasaulinio karo būdingas ne vienai Europos valstybei.

SSRS Suomijos verslas laikė didelį potencialą turinčia partnere. „Mūsų bendra siena siekia 1 300 km. Abejoju, ar Rusija būtų sužavėta dalytis ja su NATO“, – net ir 2014 m. „Christian Sience Monitor" žurnalistams sakė vienos didžiausių reklamos agentūrų atstovas.

Skepsis dėl Aljanso plėtros

Pirmąjį akstiną atsigręžti į Vakarus Suomijai suteikė SSRS subyrėjimas, kurį glaudžius ekonominius ryšius su kaimynine imperija turėjusi, pavyzdine gerovės valstybe laikoma šalis išgyveno patirdama ūkio nuosmukį.

Kartu su Švedija išlikdama kitapus karinio Aljanso, Suomija pradėjo bendradarbiauti su NATO, pirmiausia tarptautinėse misijose, vėliau – gynybos srityje Baltijos jūros regione, kariuomenėje diegė NATO standartus.

1994 m. Suomija prisijungė prie NATO Taikos partnerystės programos, 1995 m. įstojo į ES, jos kariai dalyvavo NATO vadovaujamose taikos palaikymo operacijose Balkanuose, vyko į misiją Afganistane. Suomija prisijungė prie 1997 m. įsteigtos Euroatlantinės partnerystės tarybos, o 2008 m. – prie NATO greitojo reagavimo pajėgų.

Apie galimą narystę Aljanse aktyviau buvo diskutuojama 2006 m. Suomijos prezidento rinkimų kampanijoje. Pagrindinis opozicijos kandidatas Sauli Niinistö pritarė Suomijos narystei europietiškesnėje NATO. Socialdemokratų partijos atstovė Tarja Halonen laikėsi kitokios nuomonės. Pastarajai laimėjus rinkimus, per ilgą jos valdymo laikotarpį (2000–2012 m.) narystės NATO tema nebuvo aktualinama.

Tuo pasirūpinta ir Maskvoje. Nepaisant ganėtinai šiltų abiejų šalių santykių, Rusijos pareigūnai nuolat primindavo Suomijai savo ypač nepalankų požiūrį į NATO. 2012 m. birželį rezonanso sulaukė tuomečio Rusijos generalinio štabo viršininko Nikolajaus Makarovo pareiškimas, esą NATO ir Suomijos bendradarbiavimas kelia grėsmę Rusijos saugumui.

Rusijos atsakomųjų priemonių grėsmė, slegianti Žiemos karo istorija, diktavo ir visuomenės santūrumą NATO atžvilgiu. Kartu stiprėjo bendrystės su Švedija gynybos klausimu jausmas, nuostata, kad narystė būtų svarstytina tik kartu su šia šalimi.

Iš pradžių Helsinkis skeptiškai sutiko net Baltijos šalių norą siekti narystės Aljanse, o suomių diplomatai viešai nuogąstavo, kad tai skatins Maskvą priskirti šį regioną savo įtakos sferai.

2001 m. tuometė Suomijos prezidentė T. Halonen interviu „Der Spiegel“ pripažino, kad jai kelia nerimą Maskvos grasinimai sankcijomis, jeigu NATO atvers savo duris Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Vakarai esą priklausomi nuo gerų santykių su Maskva, pvz., siekiant išspręsti bendras aplinkosaugos problemas arba užtikrinti gamtinių dujų tiekimą. Tiesa, vėliau politikė sušvelnino savo teiginius.

Stajerių sprintas

Diskusijos apie didesnį suartėjimą su Aljansu vėl įsiplieskė 2014 m. rugsėjį, kai neformalia Aljanso sąjungininke vadinama Suomija pasirašė naują susitarimą su NATO, leidusį rengti bendras pratybas Suomijos teritorijoje ir suteikti Aljanso narėms pagalbą tokiose situacijose kaip nelaimės, sutrikimai ir grėsmės saugumui.

Tačiau net ir tuomet viešojoje retorikoje stengtasi tarsi pasiteisinti Rusijai dėl tokio faktinio bendradarbiavimo su Aljansu. Tuokart Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomija, kaip ir jo atstovaujama socialdemokratų partija, menkino NATO vaidmenį saugumui. „Suomijos saugumo politika turėtų būti ilgalaikės organizacijos ir nacionalinio saugumo stiprinimas ir užtikrinimas per ES", – sakė jis.

Net 2022 m. vasario 24 d., nepaisant šoko, sukelto Rusijos invazijos į Ukrainą, Suomijos ir Švedijos vadovai sakė neplanuojantys siekti NATO narystės. Tiesa, tuomet Suomijos premjerė Sanna Marin priminė, kad, skirtingai nei Stokholmas, Helsinkis laikosi nuostatos, kad „jei to reikalaus Suomijos saugumas, Suomija turi galimybę kreiptis dėl narystės“.

Jau po kelių savaičių, intensyvėjant karo veiksmams Ukrainoje, suomių nuomonė pasikeitė. Šalies narystę NATO palaikanti visuomenės dalis, du dešimtmečius sudariusi apie 20–30 proc., pagausėjo iki 60 proc. Grupelės entuziastų surinko keliasdešimties tūkstančių piliečių, raginusių siekti narystės Aljanse, parašus. Už narystę, anot laikraščio „Helsingin Sanomat“, tuomet pasisakė neregėtas skaičius – pusė iš 200 Suomijos parlamentarų.

2022 m. balandžio pabaigoje Suomija pradėjo rimtas diskusijas dėl stojimo į NATO ir džiaugėsi Aljanso pažadu apsaugoti ją nuo Rusijos kibernetinių atakų ar teritorinių pažeidimų stojimo į Aljansą proceso metu.

Gegužę už šalies stojimą į NATO balsavo absoliuti dauguma – 188 iš 200 Suomijos parlamento narių. Iškalbingas faktas apie šalies vienybę šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu ir suomišką pragmatizmą – istorinis sprendimas stoti į NATO priimtas tuo metu, kai prezidentas yra konservatorius, premjerė atstovavo socialdemokratams, o užsienio reikalų ministras – Žaliųjų partijai.

Buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo grasinimai, esą, jei suomiai ir švedai pasuktų į NATO, Rusija sustiprintų pasienyje dislokuotas pajėgas ir reikėtų pamiršti kalbas apie Baltiją be atominių ginklų, suomiams nebepadarė įspūdžio.

Gegužės 18 d. Suomijos ambasadorius prie NATO kartu su kolega iš Švedijos vienu metu Briuselyje įteikė NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui paraiškas dėl šalių narystės Aljanse.

Liepos 5 d. pasirašytas Suomijos stojimo į NATO protokolas. Suomijos vėliava prie NATO būstinės Briuselyje pakilo balandžio 4-ąją.

Prieš 10 mėnesių Suomija ir kaimyninė Švedija, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, pateikė prašymus įstoti į NATO ir atsisakė dešimtmečius trukusios karinio neprisijungimo politikos.

Turkijos parlamentas dėl Suomijos paraiškos tapti 31-ąja NATO nare balsuos 14 val. vietos (ir Lietuvos) laiku.

Ratifikavimu beveik neabejojama, nes prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) anksčiau šį mėnesį užbaigė derybas ir išreiškė pritarimą Suomijos kandidatūrai.

R. T. Erdoganas kontroliuoja parlamentą per aljansą su viena dešiniojo sparno partija. Dauguma opozicijos įstatymų leidėjų taip pat pritaria Suomijos narystei.

Į NATO įstojus Suomijai, kuri turi 1 340 kilometrų sieną su Rusiją, dabartinė Aljanso siena su jo Šaltojo karo laikų priešininke pailgės maždaug dukart.

Suomija ir Švedija, kurios yra artimos partnerės kultūriniu, ekonominiu ir politiniu požiūriu, kartu pateikė paraiškas ir planavo prisijungti prie Aljanso tuo pačiu metu. Jų paraiškos buvo priimtos per NATO viršūnių susitikimą pernai birželį.

Tačiau stojimą turi ratifikuoti visų šalių narių parlamentai ir Švedijos stojimo procesas įstrigo dėl Turkijos ir Vengrijos pasipriešinimo. R. T. Erdoganas anksčiau šį mėnesį pareiškė, kad jo šalis neratifikuos švedų stojimo dokumentų, kol nebus išspręsti Ankaros ir Stokholmo ginčai.

Vengrija trečiadienį paragino Švediją spręsti problemas ir „daugybę skundų“, dėl kurių parlamentas negali ratifikuoti šios Šiaurės šalies prisijungimo prie NATO.

Vis dėlto Švedija tikisi įstoti į Aljansą prieš jo viršūnių susitikimą, liepą vyksiantį Vilniuje.

Dauguma analitikų mano, kad Turkija dėl Švedijos kandidatūros balsuos tik po gegužę įvyksiančių visuotinių rinkimų.

Įstatymų leidėjai 184 balsais prieš septynis pritarė įstatymui, patvirtinančiam, kad Suomija sutinka su NATO sutarties sąlygomis.

Išgąsdintos Maskvos invazijos į Ukrainą, Suomija ir Švedija praėjusių metų gegužę atsisakė dešimtmečius vykdytos karinio neprisijungimo politikos ir pateikė prašymus įstoti į šiuo metu 30 valstybių vienijančią Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją.

Tačiau Helsinkis susiduria su mažesnėmis diplomatinėmis kliūtimis nei Stokholmas, todėl atrodo, kad Suomijos stojimo procesas gali pajudėti į priekį dar iki balandžio mėnesį įvyksiančių visuotinių rinkimų, nes viešoji nuomonė taip pat pritaria narystei transatlantiniame kariniame aljanse.

Suomijos ir Švedijos narystę remia visos NATO narės, išskyrus dvi. Procesą stabdo Vengrija ir, ypač, Turkija.

Daugelis Suomijos parlamento narių siekė, kad iki balandžio 2 dieną įvyksiančių rinkimų būtų priimti teisės aktai, patvirtinantys, kad Suomija sutinka su NATO sutarties sąlygomis.

Helsinkis iki šiol pabrėždavo, kad nori prisijungti prie Aljanso kartu su Švedija, tačiau kai kas minimą įstatymo projektą suprato kaip signalą, kad Suomija yra pasirengusi veikti viena.

Tuo tarpu Turkija blokuoja šių Šiaurės šalių paraiškas, kaltindama Švediją, kad ji suteikia prieglobstį, jos nuomone, teroristams, ypač Kurdistano darbininkų partijos (PKK) nariams.

Kita vertus, Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu (Mevliutas Čavušohlus) pirmadienį pareiškė, kad Turkija palankiai vertina Suomijos stojimą.

„Galime atskirti Švedijos ir Suomijos narystės procesus“, – sakė jis.

Nors Švedija supranta Suomijos poziciją, ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) teigė, kad vien tik Suomijos prisijungimas galėtų apsunkinti glaudų šių Šiaurės šalių karinį bendradarbiavimą, nes Švedija viena liktų be NATO apsaugos.

M. Cavusoglu pranešė, kad trijų šalių derybos bus atnaujintos kovo 9 dieną. Derybos su Švedija buvo nutrauktos kilus ginčui dėl Stokholme surengtų protestų, įskaitant Korano kopijos sudeginimą prie Turkijos ambasados.

Vengrija savo ruožtu pranešė, kad jos balsavimas dėl Šiaurės šalių paraiškų greičiausiai įvyks kovo mėnesį.

Kad prisijungtų prie Aljanso, Suomija ir Švedija turi gauti oficialų visų 30 NATO narių pritarimą. Šiuo metu Turkija ir Vengrija yra dvi vienintelės šalys, kurios dar to nepadarė.

Šie J. Stoltenbergo komentarai pasigirdo po to, kai Turkija pasiūlė, kad ji galėtų patvirtinti Suomijos prašymą prisijungti prie Aljanso, tačiau be Švedijos.

„Taigi pagrindinis klausimas yra ne tai, ar Suomijos ir Švedijos (stojimo protokolai) bus ratifikuoti kartu. Svarbiausia, kad jos abi būtų kuo greičiau ratifikuotos kaip visateisės narės“, – teigė J. Stoltenbergas prieš NATO sąjungininkų susitikimą.

„Esu įsitikinęs, kad jos abi taps visateisėmis narėmis, ir mes sunkiai dirbame, kad abiejų (stojimo protokolai) būtų kuo greičiau ratifikuoti“, – pridūrė jis.

Abi Skandinavijos šalys, reaguodamos į Rusijos invaziją į Ukrainą, gegužę nutraukė dešimtmečius trukusią savo karinio neprisijungimo politikos ir vienu metu pateikė prašymą įstoti į NATO.

Bet Turkija iki šiol nesutinka ratifikuoti abiejų šalių narystės paraiškas, pirmiausia dėl Švedijos atsisakymo išduoti dešimtis įtariamųjų, kuriuos Ankara sieja su uždraustais kurdų kovotojais ir nepavykusiu 2016-ųjų bandymu įvykdyti perversmą.

Turkija itin piktai reagavo į Švedijos policijos sprendimą leisti surengti protestą, kurio metu kraštutinių dešiniųjų ekstremistas sudegino Korano kopiją prie Turkijos ambasados Stokholme praėjusį mėnesį.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) pastaraisiais mėnesiais aiškiai atskyrė savo pozicijas dėl Švedijos ir Suomijos prašymų ratifikavimo ir yra sakęs, kad „mes galime duoti kitokį atsaką“ Helsinkiui.

Tuo tarpu Suomija nori, kad ji ir Švedija prie NATO prisijungtų kartu.

Vis dėlto šį mėnesį atliktos apklausos rezultatai rodo, kad dauguma suomių pažymėjo, jog nori prisijungti prie NATO, net jei Švedijos narystė bus atidėta.

„Rytoj Bukarešte trišaliu formatu susitiksime su Švedijos ir Suomijos užsienio reikalų ministrais“, – sakė  M. Cavusoglu. Jį citavo privatus transliuotojas NTV.

Ankara kaltina šias Šiaurės šalis suteikiant prieglobstį kurdų kovotojams, kuriuos ji laiko teroristais, ir delsia ratifikuoti jų narystę NATO, nepaisydama birželį pasiekto susitarimo.

„Procesas vystosi teigiama linkme, tačiau dar reikia žengti tam tikrus žingsnius“, – sakė turkų ministras.

„Tiesą sakant, Švedija yra ta šalis, kuri turi imtis daugiau veiksmų“, – pridūrė jis.

Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Švedija ir Suomija gegužės mėnesį atsisakė dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo politikos ir ėmė siekti narystės NATO.

Naujasis Švedijos premjeras Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) šio mėnesio pradžioje lankėsi Ankaroje ir susitiko su turkų prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu (Redžepu Tajipu Erdohanu) tikėdamasis užsitikrinti Turkijos pritarimą.

Prieš šią kelionę NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, Stambule susitikęs su M. Cavusoglu ir R. T. Erdoganu, sakė, kad abi šalys yra pasiryžusios bendradarbiauti su Ankara sprendžiant jai susirūpinimą keliančius klausimus, ir pridūrė, kad atėjo laikas jas priimti į organizaciją.

Iš visų Aljanso narių tik Vengrija ir Turkija dar nėra davusios pritarimo.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas praėjusią savaitę pareiškė, kad šalies parlamentas pritars Suomijos ir Švedijos stojimui kitais metais.

Vasario pabaigoje Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Suomija ir Švedija atsisakė karinio neprisijungimo politikos ir paskelbė apie planus įstoti į NATO. Prisijungimą turi ratifikuoti visos 30 NATO narių. NATO narė Turkija pareikalavo, kad abi šalys išduotų dešimtis įtariamų „teroristų“ pagal stojimo sutartį, kurią visos trys pasirašė praėjusį mėnesį.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino „įšaldyti“ procesą, jei Švedija ir Suomija neišduos įtariamųjų. Jis kaltina šias šalis suteikiant prieglobstį kurdų kovotojams, kuriuos laiko nusikaltėliais. „Jei šios šalys neįgyvendins punktų, įtrauktų į mūsų pasirašytą memorandumą, mes neratifikuosime stojimo protokolo“, – interviu televizijai dar kartą patvirtino užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Jis sakė, kad komitetas susirinks rugpjūtį, bet detalių nepateikė. Turkijos parlamentas nutraukė posėdžius vasaros pertraukai ir negalės surengti ratifikavimo balsavimo anksčiau nei spalį. Kai kurie Turkijos pareigūnai perspėjo, kad procesas gali užsitęsti iki kitų metų.

Pasak S. Niinisto, balandžio 4 d. įvyko ilgas pokalbis telefonu su R. T. Erdoganu, kuriame, be kita ko, buvo svarstomos Suomijos prisijungimo prie Aljanso perspektyvos.

„Gana ilgos diskusijos pabaigoje jis pareiškė, jog jei jūs nuspręsite siekti NATO narystės, tai mes teigiamai į tai žiūrėsime“, – teigė Suomijos prezidentas.

Be to, Turkijos URM vadovas Mevlutas Cavusoglu pokalbyje su kolega iš Suomijos Pekka Haavistu jau gegužės mėnesį tikino, kad Ankara neblokuos Helsinkio paraiškos dėl stojimo į NATO.

Suomijos prezidentas konstatavo, jog Turkija yra neprognozuojama, bet jis tikisi, kad visi prieštaravimai bus pašalinti. Jis taip pat patvirtino, kad Suomija neatsiims savo paraiškos dėl stojimo į NATO.