Opozicinė Darbo partija šią savaitę pranešė, kad jei pasitvirtins, jog partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos nėra vykdomas, jie svarstys trauktis iš jo. Anot partijos, skiriant vis daugiau biudžeto lėšų švietimui, poveikio nematyti nei švietimo kokybėje, nei mokytojų atlyginimuose.

„Tai yra politinis šou, nes iš tikrųjų susitarimo niekas nelaužo, einama ta kryptimi, dėl kurios susitarta. Tai prašom, siūlykite kokius nors konstruktyvius sprendimus, jei jų trūksta ir reikia, bet išėjimas, savo parašo atsiėmimas, nubraukimas to susitarimo – tikrai tai nerimta“, – Žinių radijui trečiadienį sakė P. Saudargas.

Anot „darbiečių“, yra rizikos, kad nebus įgyvendinti susitarime numatyti įsipareigojimai, jog iki 2024-ųjų pabaigos vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc., o dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų – 150 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio.

P. Saudargo teigimu, partijų pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl švietimo parodo, kad ši sritis visiems vienodai rūpi. Kita vertus, anot jo, normalu, jog partijų ideologinių požiūrių išsiskyrimas neleidžia dėl visko susitarti šimtu procentų.

 Išėjimas tarsi rodytų, kad kažkam nebesvarbi ta problema.

„Ir švietime dėl visko šimtu procentų nesutarta, bet pagrindinis dalykas ir pats konstatavimas, kad šita sritis, šita problema mums svarbi. Tad tas išėjimas tarsi rodytų, kad kažkam nebesvarbi ta problema. Aš tikrai rimtai nevertinčiau (grasinimų trauktis iš susitarimo – BNS), tikiuosi, kad kolegos taip iš tikrųjų nepadarys“, – sakė konservatorius.

Jis taip pat teigė manantis, kad įtakos tokiems pasisakymams turi artėjantys Europos Parlamento, prezidento, Seimo rinkimai, kad partijos „bando save tame atrasti, kažkaip ryškiau kalbėti“.

2021 metų rugsėjo 1 dieną parlamentinių partijų vadovai pasirašė nacionalinį susitarimą dėl švietimo, kuriuo, be kita ko, įsipareigojo didinti švietimui skiriamą bendrojo vidaus produkto dalį, didinti mokytojų atlyginimus ir t. t.

Jį pasirašė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos, Lietuvos socialdemokratų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Darbo partijos atstovai. Praėjusių metų birželį prie susitarimo prisidėjo opozicinė Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga praėjusią savaitę pranešė apie planuojamą streiką bei pasitraukimą iš kolektyvinės sutarties su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neįgyvendinus pažadų dėl vidutinio mokytojų darbo užmokesčio dydžio.

Įspėjamasis mokytojų streikas vyks rugsėjo 15 dieną, o nesulaukus norimų rezultatų, rugsėjo 29-ąją bus surengtas ir tikrasis streikas

Kaip pirmadienį pranešė Vyriausybė, šis susitarimas užtikrintų, kad švietimo politika nebūtų keičiama po kiekvienų rinkimų.

„Dėkoju Seime atstovaujamoms partijoms už supratimą, nes tik bendromis pastangomis galime parengti visos šalies ateičiai svarbų dokumentą, kurio švietimo bendruomenė laukia jau ilgą laiką. Kviečiu partijas aktyviai dalyvauti dokumento rengime. Kartu aptarsime visas idėjas ir priimsime svarbų sprendimą dėl Lietuvos švietimo ateities“, – sako premjeras.

Kurti susitarimo tekstą taip pat pakviesta Prezidentūra, siekiama maksimalaus bendradarbiavimo tarp visų institucijų.

Seime atstovaujamos partijos kviečiamos iki rugsėjo 20 dienos deleguoti asmenį šio dokumento kūrimui.

Siekį telkti politines jėgas nacionaliniams susitarimams, taip pat ir dėl švietimo, yra išsakęs ir prezidentas Gitanas Nausėda.

Paramą tokiam susitarimui pirmadienį išreiškė Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga, o anksčiau partijas susitarti dėl švietimo ateities ragino ir kiti švietimo atstovai.

Praėjusią savaitę sprendimą kurti šią darbo grupę pasveikino valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Šios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis teigė, kad „valstiečiai“ jau turi ir šio susitarimo projekto pasiūlymą.

Tačiau klausimas, kaip toliau gyventi arba dėl ko gyventi žmogui, turinčiam puikią sveikatą, taip ir lieka neatsakytas. Dėl to gal ir verta susitelkti tik į mokinių sveikos mitybos įpročių ugdymą (tai neabejotinai yra svarbu) ir mokyklos valgyklos valgiaraščio pertvarkymą, ir taip pritarti valdančiosios daugumos iniciatyvai. Ir tik po to, kai pradedi suprasti, kad kebabai ir gruzdintos bulvytės lengvai nepasiduos, palaipsniui pereini prie diskusijų apie kompensuojamųjų vaistų problematiką ir tyliais žingsniukais pabėgi nuo prasminių klausimų sprendimo.

Šiandien, kai padėtis švietime iš dalies primena Lenino revoliucinės situacijos apibūdinimą, verta klausti, kaip atpažinti pokyčius, kurie paskatintų mokytojus kitaip mokyti, mokinius atrasti naujų motyvų mokymuisi, ir džiaugtis puikiais ugdymo pasiekimais, padedančiais įprasminti savo gyvenimą. Dėl to kviečiu atsversti kelias pamirštas knygas apie ugdymo proceso organizavimą.

Galinos Gorskajos knygą "Mokymo – auklėjimo proceso organizavimas" (1982) galime laikyti simboliniu atskaitos tašku, nes ji padeda įvertinti įvykusius pokyčius. Verta įsiklausyti ir cituojamus Leonido Brežnevo žodžius: "Teisės – ir didelės teisės – vadovams suteikiamos tam, kad jie kaip reikiant jomis pasinaudotų. Bet kartu kiekvienas vadovas turi nuolat atsiminti ir savo didelę atsakomybę – atsakomybę žmonėms, kuriems jam patikėta vadovauti, partijai ir liaudžiai." Šiandien anuometinius žodžius apie vadovo atsakomybę partijai galima vertinti keliais aspektais. Viena vertus, ar išnykęs ideologinis spaudimas nepanaikino švietimo politikos nuoseklumo? Kita vertus, kaip šiandien vadovauti mokyklai, kai periodiškai keičiasi politinės daugumos Seime ir kiekvieną kartą inicijuoja įvairaus pobūdžio reformas? Be to, ar politinės valios įgyvendinimas (ar paklusnumas jai) išlieka pagrindine švietimo politikos dominante?

Administracinės kontrolės svarbą to meto mokykloje padės įvertinti knygos įžangoje autorės išsakyta mintis: "Koks yra mokyklos direktoriaus pavaduotojas, pirmiausia ne vis vien mokytojams, kuriems jis vadovauja, kuriuos privalo mokyti, iš kurių turi reikalauti darbo kokybės, kuriuos turi tikrinti. Koks mokyklos pavaduotojas – svarbu ir mokiniams: ar galima prašyti jo, kad padėtų, patartų, ar galima jam pasiskųsti. Ar gali mokiniai prieiti prie jo, ar jis yra tas paslaptingasis mokyklos baubas, kuriuo mokytojai juos gąsdina ir kuriam atiduoda teisti."

Tiesiog pasvarstykite, kas šioje sostų karų kombinacijoje yra svarbiausias. Šią knygą galima vertinti ir kaip įdomų istorinį šaltinį, atskleidžianti sovietinės mokyklos įvairių kasdienybės detalių ir ugdymo proceso suvokimą. Kita vertus, reikalavimai pamokai metams bėgant mažai tepasikeitė. Aišku, galima atmesti idėjinį-politinį kryptingumą arba viską suvokti kaip tam tikros pasaulėžiūros visumą. Tačiau pamoka turi būti aukšto mokslinio lygio, turėti aiškiai įvardytus tikslus, mokiniai turi įgusti savarankiškai dirbti su vadovėliu, knyga, informacine literatūra, įgytos mokinių žinios ir įgūdžiai turi būti vertinami. Kiekvienas, paėmęs tokio pobūdžio knygą, gali pasamprotauti, kas pasikeitė šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje, kai nebevedamos klasės valandėlės tema "TSKP XXVI suvažiavimas – tai leninizmas praktikoje" arba "Kosmoso užvaldymas".

Kita knyga, turėjusi simbolizuoti akivaizdų lūžį ugdymo procese po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, – "Aktyvaus mokymosi metodai. Mokytojo knyga" (1996). Anot šios knygos autorių, ugdymo proceso atsinaujinimo ledlaužiais turėjo tapti kritinis mąstymas ir aktyvūs mokymo metodai. Dėl to klasės valandėlės temą "Žinios reikalingos kaip ginklas mūšyje" mokytojui ir mokiniams turėjo padėti performuluoti gebėjimas patikrinti, kaip jų įsitikinimai atitinka tikrovę, analizuoti įvairius požiūrius ir kontekstus, pateikti pagrįstus argumentus. Vadinasi, tokios pamokos metu turėtų kilti labai daug klausimų. Kodėl žinios siejamos su ginklu, kodėl žinios gali būti pritaikytos tik mūšyje, kuo ypatinga visuomenė, kuri žinias sieja su karu, ir t.t. Pastaroji knyga žavi ne tik pateikiamų aktyvaus mokymo metodų gausa, bet ir jų taikymu skirtingo pasirengimo mokiniams. Be to, prie knygos atsiradimo prisidėjo 30 mokytojų, kurie pateikė savo pamokų planus ir taip dalijosi savo patirtimi. Kiekvienas net ir šiandien gali išbandyti bei patikrinti jų idėjas. Kitas svarbus momentas – tai pamokos orientavimas į konkretų rezultatą, t.y. ką mokinys mokės atlikti. Svarbus tampa ne tik mokymosi turinys, bet ir tai, kokius gebėjimus jis padės ugdyti.

Ar šiuolaikiniai mokiniai sugebės suprasti V.Kernagio dainą "Saugok sveikatą" ir "Hiperbolės" dainą "Daktarai" ir pabandys sukurti ką nors panašaus.

Vadinasi, svarbu ne tik žinoti, kaip vyko kovos su kryžiuočiais ar kokias pergales pavyko pasiekti nepriklausomybės kovų metu, bet ir kuo skiriasi ar buvo panašios kovos aplinkybės. Tiesiog būtina suprasti, kad analitiniai gebėjimai (arba bet kurie kiti) vertybe tampa tuomet, kada žmogus sugeba juos taikyti esant įvairioms situacijoms, ar, pvz., kalbėsime apie Šiaurės Korėjos branduolinę programos likimą, ar apie partizanų dainas. Ir svarbiausia inicijuojamų pokyčių dalis – tai sugebėjimas savarankiškai mokytis, numatyti tikslus, išteklius ir mokymosi strategijas.

Ir paskutinė knyga, kurią verta atsiversti, yra Geoffo Petty "Šiuolaikinys mokymas. Praktinis vadovas" (2006). Knyga skaitytoją sužavi ne tik praktinių patarimų gausa, bet savitu požiūriu į mokymąsi. Autorius savo požiūrį pagrindžia dviem JAV Sveikatos, švietimo ir gerovės sekretoriaus J.W.Grandnerio citatomis. Pirma, kuri skelbia, kad "galutinis švietimo tikslas – išsilavinimo įgijimo naštą perkelti ant paties besimokančiojo pečių". Antra, "įsivaizduojame, kad protas – tai talpykla, kurią reikia pripildyti, bet iš tiesų – tai instrumentas, kuriuo turime naudotis". Šios mintys iliustruoja akivaizdžią didaktikos slinktį nuo poveikio ir sąveikos prie mokymosi paradigmos. G.Petty minėtus sudėtingus pokyčius iliustruoja labai paprastu pavyzdžiu. Jis apibūdina aktyvų ir pasyvų mokinį. Pasyviam mokiniui mokymasis – tai dalykas, kurį man atlieka profesionalai, o aktyviam mokiniui – tai dalykas, kurį darau pats. Dėl to nesėkmių mokykloje pasyvus mokinys kaltina mokytoją, o aktyvus keičia savo mokymosi įpročius, ieško pagalbos.

Tenka pripažinti, kad šiandien švietimo politika yra patekusi į  keistą situaciją. Viena vertus, per tris nepriklausomybės dešimtmečius atsivėrėme naujoms idėjoms ir patirčiai. Kita vertus, ar nesinaudojame naujovėmis, ar nesugebame pasinaudoti jomis, ar nedrįstame kalbėti apie savo gerąją patirtį dėl nuolatinių naujovių skuboto įgyvendinimo ir dėl to geri ugdymosi rezultatai tampa nuolatos tolstančiu horizontu?

Tad kyla natūralus klausimas, ar šiuolaikiniai mokiniai sugebės suprasti V.Kernagio dainą "Saugok sveikatą" ir "Hiperbolės" dainą "Daktarai" ir pabandys sukurti ką nors panašaus. O gal vėl kaip 1917-aisiais ieškosime partijos, kuri gali, atmetusi bet kokias tradicijas, įvykdyti revoliuciją ir dirbtinai sukurtomis aplinkybėmis skelbti, kad reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.