Gyvõs šviesõs srautuose skrieja augalų ar paukščių pavidalai, peizažų motyvai, lietuviškų tautinių audinių ornamentai, religiniai įvaizdžiai ar ženklai. Kiekviename darbe juntama, kad menininkės kūrybinis universumas valdomas ilgesingo polėkio tyrų ir sakralių dimensijų link.

Dailininkė tarsi keliauja nuo gamtos stichijų ir žmonių pasaulio link transcendentaliųjų erdvių, kur turėtų karaliauti Gėrio, Grožio ir Tiesos idealai. Savo tekstilės kūriniuose Z.Raudonikytė-Mateiča derina konstruktyvias, ritmiškas struktūras su subtiliu, tapybišku koloritu. Ji mėgsta jūros ir smėlio koloritą, dažnai naudoja artimų spalvinių tonų gamą, pagyvindama ją kontrastingesniais šiltų ir šaltų spalvų akcentais, taip kurdama erdvės ir dinamikos įspūdį.

Spalvų ir formų judėjimą menininkė komponuoja labai muzikaliai, o bendrą kūrinio atmosferą prisodrina poetinio jausmo ir papildo sakralumo paieška.

Menininkė dažnai kalba kompozicinėmis ir plastinėmis įstrižainėmis, naudoja elementus (pvz., juostas), suteikiančius gobelenui trimatį tūrį. Z.Raudonikytė-Mateiča vengia iliustratyvaus temos plėtojimo, paprastai pasitelkia lyriškas pajautas, o įtampos dėmuo paliekamas tik polėkio galiai generuoti. Spalvų ir formų judėjimą menininkė komponuoja labai muzikaliai, o bendrą kūrinio atmosferą prisodrina poetinio jausmo ir papildo sakralumo paieška. Pastarosiomis savybėmis autorės darbai primena Liudo Truikio scenografijos kūrinius, kuriuose itin svarbus menų sintezės siekis ir dvasiniai kontekstai.

Debesų keliu. 1997-1998 m.

Ultimatyvūs sakralinės vienovės horizontai akivaizdūs ir šioje parodoje: menininkė, pati ieškanti kelio nuo fizinių iki metafizinių matmenų, parodoje kviečia ir mus keliauti debesų keliu (anot vieno jos kūrinio pavadinimo) ir pamėginti pažvelgti į pasaulį „angelo akimis“.

Z.Raudonikytė-Mateiča gimė 1953 m. Rokuose (Kauno r., dabar Kaunas). 1969 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. 1969–1973 m. mokėsi meninio audimo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). 1980 m. baigė LTSR valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Kauno vakarinį taikomosios dailės skyrių ir įgijo dailininkės technologės specialybę. Kūrybai įtakos turėjo L.Truikys, Z.Varnauskas, J.Mozūraitė-Klemkienė.

1973–1976 m. dirbo Kauno DDG kombinato „Dailė“ dailininke. 1976–1997 m. dėstė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1996–2021 m. dirbo A.Kučingio meno mokykloje Veiveriuose (Prienų r.), 2004–2021 m. Garliavos meno mokykloje.

Parodose dalyvauja nuo 1977 m. Surengė dešimt personalinių parodų Lietuvoje. Dalyvavo 30 Lietuvoje ir užsienyje rengtų grupinių parodų, svarbiausios iš jų: XIII tarptautinė tekstilės bienalė Lozanoje (1987), Pabaltijo taikomosios dailės trienalės Taline (1984, 1987), tarptautinė tekstilės paroda „Linija“ Kaune (1999).

Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1990 m., tekstilininkų organizacijos „Artemision e. V. centre for fibre art“ Vokietijoje narė nuo 1998 m., Tekstilininkų ir dailininkų gildijos narė nuo 2000 m.

Dailininkės gobelenų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, privatūs užsienio kolekcionieriai. Viešųjų interjerų darbai (ne visi išlikę): Vilniaus mokytojų namai, „Fuji“ centras Vilniuje, Kauno vaikų lopšelis-darželis „Rokutis“, Rokų Šv.Antano Paduviečio bažnyčia Kaune, Komercijos ir kredito bankas Kaune, Garliavos (Kauno r.) meno mokykla.

Giedra virš debesų. 2022 m.

Dailininkė dirba klasikinio gobeleno srityje – nuo labai didelių iki labai mažų formatų; nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio yra įsitraukusi į smulkiosios tekstilės tradicijų plėtojimą Lietuvoje; prisideda prie kitų audimo technikų, pynimo, nėrimo, kaišymo, adymo, aplikacijos atgaivinimo. Yra sukūrusi trimatės plastikos objektų, logotipų viešosioms institucijoms. Kūriniuose vyrauja gamtos, tautiniai, religiniai motyvai.

Kas? Z.Raudonikytės-Mateičos retrospektyvinė paroda „Debesų keliu“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K.Donelaičio g. 62).

Kada? Veikia iki rugsėjo 11 d.

G.Kriaučionytės kūrinio ekspoziciją užbaigė portretinės dievukų nuotraukos, pakabintos jau žiūrovo akių lygyje, kad, įsižiūrėdamas į jų rimties ir šviesos kupinus veidus, jis prisimintų, jog yra tik homo sapiens, o ne homo deus. Būtent dėl klystančios žmogiškosios prigimties, moralines, dvasines vertybes iškreipiančių šiuolaikinio pasaulio atspindžių ir gilių tautinių tradicijų sujungimo savo kūriniuose tekstilininkė yra be galo įdomi kūrėja, kuriai darbuose pavyksta išvengti didaktinio tono ir išlaikyti pagarbą esant dialogui su žiūrovu.

Menininkės kūriniai į pokalbį įveda nejučiomis: pradžioje – jie papasakoja žiūrovui lyg pramanytą, lyg nerealią istoriją, tačiau su kiekviena atskleidžiama detale ši istorija atrodo vis įtikinamesnė. Visgi G.Kriaučionytė prie realybės priartina ją tiek, kad žiūrovui dar liktų vietos interpretuoti. Taip pat ir autoportrete "Rutina" tekstilininkė, preciziškai įvaldyta veltinio technika, kuria naratyvą ir apie save, ir apie mus visus.

Su G.Kriaučionytės kūryba yra pažįstami ne tik Lietuvos žiūrovai, tačiau ir Jungtinių Arabų Emyratų gyventojai – 2016-aisiais, reziduodama meninėje rezidencijoje "ArtHub" Abu Dabyje, tekstilininkė surengė personalinę parodą "Pėdsakai", o taip pat menininkė yra aktyvi grupinių parodų dalyvė – jos kūriniai eksponuoti: Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Portugalijoje.

– Kaip manote, autoportretas – tai savęs paieškų, suvokimo ar reprezentavimo, prisistatymo erdvė?

– Man autoportretas yra viena iš išraiškos priemonių ir formų, leidžiančių perteikti norimą idėją. Žinoma, jis taip pat yra neatsiejamas ir nuo tapatybės paieškų, suvokimo. Šiam, kaip ir kai kuriems kitiems mano darbams, idėja kilo iš kasdienybės – stebint aplinką, fiksuojant savo pojūčius.

Jie papasakoja žiūrovui lyg pramanytą, lyg

– Kurį teiginį – "tai – mano kūrinys" ar "tai – tikroji aš" – teigia / pagrindžia autoportretas "Rutina"?

– Pirmąjį teiginį, tačiau tik iš dalies. Galima būtų pasakyti, kad tai kūrinys, atspindintis kažkurią dalį manęs ir perteikiantis mano kūrybos stilių.

– Kodėl įvaizdinti nuo kasdienybės neatsiejamą dalyką – rutiną – pasirinkote savo atvaizdą?

– Tai yra vienas iš atvaizdų, kuris yra tęsiamo kūrinių ciklo (rutinos tema) dalis. Kaip minėjau, stebint ir fiksuojant kasdienybę kilo mintis būtent taip įvaizdinti šią temą. Įvaizdžius padiktuoja intuicija, todėl paaiškinti, kodėl jie yra būtent tokie, – nelengva. Šis darbas atspindi vieną rutinos segmentą – kasdienį ryto veiksmą, dažnai atliekamą automatiškai ir beveik jau tampantį ritualu, todėl tokia forma – mano atvaizdas – intuityviai pasirodė tinkamiausia.

– Kietai, griežtai, disciplinuotai, netikėtumų nemėgstančiai rutinai vizualizuoti, kaip prieštarą, pasirinkote jaukumo, šilumos, malonumo asociacijas keliantį veltinį. Kodėl?

– Man rutina kelia ir teigiamas, ir neigiamas asociacijas. Ji gali būti nuobodi, įkyri, bet taip pat maloni, jauki, padedanti įgyvendinti troškimus, kurti įdomius ir gražius dalykus. Kurdama šį darbą, norėjau į rutiną pažvelgti iš teigiamos pusės. Manau, kad vėlimo technika padėjo išreikšti šią temą ir, šiuo atveju, veltinys nėra visiška prieštara įprastai rutinai. Pats vėlimas, kaip ir rutina, yra neatsiejamas nuo ilgo, pasikartojančio veiksmo ir vienodo ritmo. Jis reikalauja kantrybės. Vilna – tai medžiaga, turinti ne tik puikias plastines ir praktines savybes, bet atsiskleidžia ir semantinė, simbolinė prasmė. Jokia kita medžiaga geriau nesujungia saugumo ir šilumos sampratų nei veltinys. Lygiai taip pat ir kai kurie malonūs rutininiai veiksmai, įpročiai, ritualai sujungia jaukumo ir saugumo jausmus.

– Kodėl atsisakėte spalvos, pasirinkdama vaizduoti savo veidą visiškai baltą?

– Rutinos įvaizdis yra neatsiejamas ne tik nuo pasikartojančio vienodo ritmo, bet ir nuo vienodos spalvos. Ir nebūtinai ji turi būti pilka. Manau, kad balta natūralaus veltinio spalva ir gana minimalistinė forma leido man perteikti vieną rutinos aspektą – paprastus, lengvus, greitai kasdienybėje ištirpstančius įpročius. Norėjosi, kad kalbėtų pati forma ir paviršiaus tekstūra.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo (kuriame autoportretas įgauna naujas, daugiasluoksnes prasmes)?

– Sukurti atpažįstamą autoportretą nebuvo pagrindinis tikslas. Kuriu apie save ir savo tapatybę, todėl ir portretas yra mano. Tačiau svarbiau yra kokią mintį jis transliuoja ir kiek šis įvaizdis perteikia norimą idėją.

– Kokią prasmę turi jūsų veido įrėminimas apskritame, pastatomo kosmetinio veidrodžio rėmelyje? Ar tai savęs įspraudimas į tam tikrus, šiuolaikinėje visuomenėje, socialiniuose tinkluose moteriai vis dar primetamus standartus, kuriuos reikia atitikti, taisykles, kurių privaloma laikytis?

– Viena vertus, veidrodžio panaudojimas leido man įtaigiau perteikti mintį, antra vertus, kaip jau minėjau, ir rutina, ir šio kūrinio idėja yra dviprasmės. Daug kasdienių veiksmų yra malonūs ir jaukūs bei atliekami automatiškai, per daug nesusimąstant. Bet kartais kyla mintys apie tų veiksmų būtinumą, prasmę. Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose mano kūriniuose, taip ir šiame, yra ir ši įspraudimo, apribojimo, prisitaikymo, perdėtai gilaus žvilgsnio ir noro / nenoro atitikti standartus potekstė.

– Pažvelgus į kūrinį "Rutina" iš šalies (tarsi jis būtų ne jūsų darbas), kokią save pamatote?

– Sunku pasakyti, nes nelengva atsiriboti. Matau gana ramią moterį, bet tarsi su rūpesčio ir nuovargio žyme.

"Parodoje eksponuojamų darbų ciklas byloja apie mūsų tautos istoriją, įvykius, kuriuos Lietuva patyrė: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, atkurta nepriklausomybė, Sausio 13-oji ir kt., – atidarant parodą pastebėjo žinoma menininkė. – Kūriniuose įprasminta Lietuvos istorinė atmintis, kaip mūsų tautos dokumentas, kuris visuomet primena, kad laisvė turi savo kainą, aplaistytą didvyrių krauju, siekiama perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą išsaugoti globalias vertybes."

M.Sinkevičienės kūriniai sujungia klasikinę tekstilę ir modernumą, jie įvairūs savo tematika ir tekstilės technologijomis.

Parodoje pristatomuose gobelenuose autorė įvairiomis faktūromis audžia Lietuvos himno, dainos "Lietuva brangi" eilutes, tarsi žaidžia jų fragmentais, apeliuoja į kiekvieno lietuvio istorinę atmintį, tautinės tapatybės ir savivertės jausmus. Kituose parodos kūriniuose M.Sinkevičienė improvizuoja tradicinių liaudies raštų ornamentika ir spalvomis, juos modernizuoja, šiuolaikine tekstilės kalba kviečia dialogui apie istorinę atmintį ir jos kaitą.

M.Sinkevičienės kūriniai sujungia klasikinę tekstilę ir modernumą, jie įvairūs savo tematika ir tekstilės technologijomis.

Tauragėje gimusi tekstilininkė gyvena ir kuria Kaune. 1971 m. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume ji įgijo rūbų modeliavimo-konstravimo specialybę. 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, įgijo tekstilininkės specialybę. Dirbo dėstytoja Kauno kolegijoje, vėliau tapo docente. Nuo 1987 m. M.Sinkevičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir tekstilės dailininkų grupės "Esame" narė.

Menininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauja pleneruose ir kūrybinėse dirbtuvėse, įgyvendina tekstilės projektus. M.Sinkevičienės kūrinių yra įsigiję Lenkijos Gdynės, Krosnos, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio ir Raseinių krašto istorinis muziejus. Tekstilės darbų yra sukūrusi Nacionaliniam Kauno dramos teatrui (1986), Ukrainos Slavičiaus vaikų darželiui-lopšeliui sukūrė penkių gobelenų ciklą "Metų laikai" (1987).

M.Sinkevičienės darbai eksponuojami III Seimo rūmų galerijoje iki sausio 31 d. Parodos partneris VšĮ Gabrielės meno galerija.

Kaunietės tekstilininkės kurti dangčių spaudai yra eksponuojami ir nuolatinėje M.Žilinsko galerijos ekspozicijoje "Muziejus neregiui", leidžiančioje kūrinius pamatyti ir tada, kai aplinkinis pasaulis skendi amžinoje tamsoje.

Pokalbis su V.Kirveliene – apie neįprastą meno iš dangčių kūrimo procesą, šiuolaikinį tekstilės meną bei socialinę "Muziejaus neregiui" misiją.

– 1982 m. Vilniaus dailės akademijoje baigėte tekstilės studijas. Galbūt pasirinkti tekstilę pastūmėjo meilė liaudies menui?

– Tekstilė mano gyvenime atsirado gana netikėtai, tačiau pirmoji pažintis su menu įvyko dar vaikystėje. Esu kilusi iš Kudirkos Naumiesčio, kuriame stovi žymusis liaudies menininko Prano Sederevičiaus skulptūrų ansamblis. Pamenu, kaip vaikystėje vaikščiodama paupiu bandydavau iš molio nulipdyti arklių skulptūrėles – tokias kaip P.Sederevičiaus. Baigusi vidurinę išvažiavau į Kauną ir nesėkmingai bandžiau įstoti į Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, kad įgyčiau interjero apipavidalintojo specialybę. Neturėjau jokio darbo stažo, tad manęs nepriėmė. Tačiau gyvenimas man buvo paruošęs kitą planą – gavau darbą tekstilės dirbtuvėse ir pradėjau lankyti vakarinę dailės mokyklą. Taip įgavau reikiamos darbo patirties ir pasirengiau iš naujo stoti – šįkart į Lietuvos dailės institutą Vilniuje, tekstilės specialybę.

Antras kartas buvo sėkmingas, ėmiau studijuoti, gavau bendrabutį, studijos sekėsi gerai. Taip ir prasidėjo mano, kaip tekstilininkės, kelias.

– Jūsų kūrybos įkvėpimo šaltiniu buvo tapę ir miestų gatvių dangčiai – niekieno kol kas neplėtota tema. Kaip gimė idėja šulinių dangčius paversti meno kūriniais?

– Dangčių idėja kilo 2008-aisiais, kai buvo paskelbta Lietuvos tekstilės bienalės "Miesto ženklai" koncepcija. Iki kūrinių pristatymo atrankai buvo likę tik du mėnesiai: tekstilei – tai itin trumpas laikas. Mano žvilgsnį patraukė Laisvės alėjoje išsidėstę žaismingi dangčių apskritimai, gausūs ornamentų, išmarginti datų bei tekstų rašmenimis. Telefono tinklų, vandentiekio, kanalizacijos ir šiluminių vamzdynų dangčiai – tai savotiški civilizacijos ženklai, kuriuose – gausybė laikmečio informacijos. Ši žaibiškai gimusi idėja pasirodė be galo įdomi ir konceptuali, tačiau ne taip lengvai įgyvendinama. Dauguma dangčių išdėstyti gatvėse bei judriuose šaligatviuose, tad nuolat yra mindomi praeivių kojų ar kenčia nuo automobilių ratų. Po keleto nesėkmingų bandymų sudrėkintame medvilnės pluošte pavyko išgauti gilų reljefą. Buvo ankstyvas pavasaris, oras dar gerokai vėsus, tačiau anksti rytais prieš darbą atkakliai vieną po kito spaudžiau atspaudus man artimose teritorijose: vidiniame M.Žilinsko dailės galerijos kiemelyje, keletą dangčių atspaudžiau ir prie Įgulos bažnyčios, ir prie savo namų. Atspaudų ciklas bienalės parodoje susilaukė netikėtos sėkmės – pelniau premiją, kuri ir tapo geriausia paskata toliau plėtoti šią temą.

2009 m. viena Kijevo galerija pakvietė mane kartu su keliais Lietuvos menininkais dalyvauti jungtinėje parodoje, 2016 m. buvo surengtos dvi personalinės parodos Ispanijoje, tais pačiais metais Kauno galerijoje "Balta" atidaryta mano personalinė paroda "Išlikimas".

– Kaip atrodo meno kūrinių iš dangčių kūrimo procesas? Juk, kaip pati minėjote, dauguma miesto dangčių įrengti gatvėse bei judriuose šaligatviuose.

– Taip, tai ir yra didžiausia problema, tačiau svarbiausia yra pasirinkti tinkamą laiką spausti. Dažniausiai su visur man padedančiu vyru Albinu keliamės auštant ir važiuojame ne tik į miesto centrą, bet ir į dangčių pilnas nuošalesnes gatves ar miesto pakraščius. Gera stebėti dar snaudžiantį, o vėliau – ir jau lėtai bundantį miestą, klausytis rytmetinio varnų klegesio, savaitgaliais skambančių Kauno kariliono varpų ir tuo pat metu daryti tai, kas tau be galo svarbu.

Kad dangčiai kuo geriau atsispaustų, sugalvojome įvairiausių technikų – takšename su plaktuku, kad išryškėtų smulkios detalės, spaudžiame kempinėle, naudojame savo kūnus vietoje presų. Kad šis darbas pavyktų, reikia itin gero preso, tad ir sumanėme patys švelniai užsilipti ir, naudodami perdangas, spausti. Medvilnės sluoksnyje įsispaudęs smėlis, juodžemis, žvyras ar rūdys tampa tarsi savotiškais inkliuzais. Keletą kartų esame dirbę V.Putvinskio gatvėje, kuri rytais būna itin rami. Smagu, kad besidarbuodami dažnai matydavome tuos pačius gatvės gyventojus, ankstyvą rytmetį vaikštančius su šuneliais. Atpažinę ir įsidrąsinę, jie geranoriškai kalbindavo mus lyg senus pažįstamus.

Visad ieškome dar nematytų raštų dangčių, stengiamės, kad jie būtų įvairūs ir papildytų kaupiamą kolekciją. Būna, kad beeidama pamatau patikusį dangtį ir vėliau grįžtu prie jo dirbti. Šiam tikslui turiu netgi sąsiuvinį, kuriame žymiu, kur ir kokį mačiau dangtį, kadangi visų jau net nepamenu. Teko laimė atspausti ir vardinio dangčio, esančio prie Kauno rotušės durų, kompoziciją. Su vyru seniai norėjome jį įtraukti į kolekciją, tad vieną ankstų rytą kibome į darbą. Porą valandų trypėme aplink, besistengdami kuo tobuliau jį atkartoti. Po kelių dienų padarėme ir dar vieną variantą. Iš pradžių manėme, kad bedirbdami iškart atkreipsime aplinkinių dėmesį, tačiau per visą tą laiką niekas net nepriėjo paklausti, ką mes čia veikiame. Papuošti miesto simboliu – tauru, šie atspaudai pelnytai puikuojasi tarp kitų ciklo darbų. O mudu džiaugiamės, turėję galimybę įamžinti šį šaunų Kauno rotušės aikštės "reprezentantą". Galiu teigti, kad jau sergame "dangčiomanija" – važiuoji troleibusu ir pro langą nieko daugiau nematai, tik šaligatvius su dangčiais.

– Keletas darbų iš ciklo "Miesto dangčiai II" yra eksponuojami Kauno M.Žilinsko paveikslų galerijoje, nuolatinėje ekspozicijoje "Muziejus neregiui". Ekspozicijos kūrinius galima "pamatyti" rankomis, jų klausytis, užuosti. Tokiu būdu jūsų darbai atlieka ir tam tikrą socialinę misiją – skatina visokeriopą integraciją.

Mano siekis – išplėšti pilkus miesto gatvių dangčius iš kasdienybės, pakelti arčiau žiūrovo ir visiems parodyti jų grožį bei begalinę įvairovę.

– Ši nuolat veikianti šiuolaikinio meno ekspozicija, skirta neregiams bei silpnaregiams, buvo atidaryta 2006 m. Tai – pirmasis bandymas supažindinti akluosius su šiuolaikiniu menu ir jo kūrėjais Lietuvoje. Buvo įdomu dirbti su ekspozicijos iniciatore ir kuratore dailėtyrininke Violeta Jasevičiūte, kuri visai netikėtai pasiūlė man savo dangčius eksponuoti štai tokioje ekspozicijoje. Mano siekis – išplėšti pilkus miesto gatvių dangčius iš kasdienybės, pakelti arčiau žiūrovo ir visiems parodyti jų grožį bei begalinę įvairovę. Pastarųjų po kojomis kartais nepastebi net regintieji, o ką jau kalbėti apie nereginčiuosius, kurie galbūt apie tokio objekto egzistavimą net nežino. Todėl šioje parodoje lankytojai gali nevaržomai pirštais klajoti tekstų, reljefinių paviršių ir linijų labirintais, jausti į medvilnės sluoksnį įsispaudusio žvyro rūpumą.

Tiesą pasakius, tai bene pirmoji tokia ekspozicija Europoje. Lankytojams savo darbus, atspindinčius medžiagų, technikų ir žanrų įvairovę, pristato net 22 kūrėjai. Kiekvieną eksponatą žymi etiketės Brailio raštu, kurias sukūrė stiklo menininkas Artūras Rimkevičius. Vieni eksponatai muziejuje skleidžia kvapus, kitų galima pasiklausyti, treti skleidžia šviesą, kurią gali pamatyti ir silpnaregiai, tad tikrai visiems siūlau apsilankyti ir pasiklausyti įdomaus ekskursijų vadovės pasakojimo. Čia tikrai ką nors savo sielai atras tiek neregys, tiek ir regintysis. Labai sveikinu šią iniciatyvą, nes menas yra skirtas visiems, tad visiems ir turi būti suteikta galimybė bent jau savaip jį pamatyti. Tai svarbus žingsnis, vykdant socialinę integraciją.

– Jūsų darbas "Ženklų sienelė III" buvo eksponuojamas Kauno paveikslų galerijos parodoje "Liaudies meno inspiracijos". Ši paroda sulaukė įvairių nuomonių dėl itin šiuolaikiškai pateiktų darbų – visuomenėje užvirė diskusijos, ar tikrai tai gali būti laikoma liaudies menu. Esate tekstilininkė, tautinio meno tęsėja – jūsų nuomone, kaip toli gali vystytis liaudies menas, vis dar išlaikydamas nepakitusią savastį?

– Esame globalaus pasaulio dalis, bet gyvename savo etninės kultūros lauke. Kad išlaikytų savastį, lietuvių tauta turi būti stipri, nuolat puoselėti tautiškumą ir didžiuotis juo, kaip kad daro kitos tautos. Tačiau kiekvienas laikmetis turi savo kalbą, savas išraiškos priemones, technologijas, tad ir menininkų darbai, be abejo, turėtų kalbėti šiuolaikine kalba. Manau, kad liaudies menas gali nuklysti į gan tolimus horizontus, juk gyvename moderniais laikais ir negalime laikytis įsikibę senųjų technologijų. Šioje Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje dalyvavo nemažai individualų požiūrį turinčių ir naujas raiškos priemones pasirinkusių jaunų bei drąsių menininkų, tad, savaime suprantama, jų požiūris į liaudies meną yra kitoks. Parodos koncepcija aiškiai nurodė į platų liaudies meno inspiracijų lauką, apimantį gilumines vaizdinių sąsajas bei galimas įvairialypes temos interpretacijas. Menininkams buvo suteikta kūrybos laisvė ir jie ja pasinaudojo prabildami šiuolaikiškai. Tik vidinėje diskusijoje su nacionaline tradicija gali gimti šiuolaikinio žmogaus tiesos vizijos ir, vienijamos lietuviškos pasaulėjautos, tapti patraukliomis ne tik savo, bet ir kitų šalių atstovams.

Mano kurta kompozicija "Ženklų sienelė III" nėra nei labai tradiciškas, nei iššaukiantis darbas. Tai – tarpusavyje sujungtos baltiškų ženklų struktūros, kreipiančios dėmesį į Lietuvos kultūros palikimą bei tautos dvasią. Esu sukūrusi tris šio darbo variantus. Iš pradžių tekstilinėje medžiagoje kūriau žalsvai rudus bei skaudžiai raudonus surūdijusio metalo atspalvius. Kurdama antrą bei trečią variantą panaudojau metalo plokštelių formas, kurios jautriai įsijungė į ženklų ažūrą. Darbai papildo vienas kitą ir kuria energetinį ir spalvinį krūvį turintį prasmių lauką.

– Kokie projektai šiuo metu sukasi jūsų galvoje?

– Lietuvos valstybingumo šimtmečio išvakarėse vyksta tautinio tapatumo manifestacijos, organizuojama daug parodų. Kai kuriose iš jų planuoju dalyvauti. Neseniai užbaigiau tekstilės kompoziciją tautinio identiteto tema. Kūrinį sudaro baltiška ornamentika išmargintos ir į du plotus sujungtos kelioninės pagalvėlės. Šios pagalvėlės, panašios į tas, kurias dažnai su savimi pasiimame keliaudami lėktuvu ar autobusu, mano darbe tampa bręstančios didelės problemos lauku. Kompozicijoje jos kuria didėjančio emigracijos srauto įvaizdį. Šitaip išreiškiu susirūpinimą mūsų baltiškosios kultūros išlikimu bei ateitimi. Baltijos šalių gyventojai tarsi paukščiai išskrenda ir palieka savuosius namus. Šiame globaliame pasaulyje pamažu išsivaikštome, neišvengiamai asimiliuojamės su kitomis kultūromis. Norėdama žiūrovui pateikti aliuziją į oro uostuose kabančias švieslentes, kūrinį pavadinau "Išvykimas. Sugrįžimas?" Mes išvykstame, tačiau neaišku, ar sugrįšime.

"Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų", – sako tekstilininkė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Anot menininkės, šiuolaikiniame mene svarbiausia santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo – kūryba be atsako neturi prasmės.

Įvairiaspalvės gijos, susipinančios ramiai ir kantriai audžiant daugiasluoksnį audinį. Tykus mintijimas ir ritmiškas pirštų judėjimas. Meilė, šiluma, jautrumas, susipinantys su audinio raštais, suteikiant minkštumo ir žadinant norą liesti, jaukiai įsisupti ar tiesiog gėrėtis. Tekstilės menas yra arčiausiai mūsų: jis mus šildo, puošia, suteikia jaukumo namams. Tekstilės aplink tiek daug ir ji tokia įvairi, kad kartais praeiname pro ją nė nepastebėdami.

Susitikimas su tekstilės menininke M.Žaltauskaite-Grašiene įvyko vieną tų žiemos popiečių, kai dienos pilkuma buvo pasiekusi savo ribą ir rodėsi, kad šalčiau ir niūriau būti nebegali, kai nesinorėjo net džiaugtis artėjančiomis Kalėdomis. Apsilankymas menininkės dirbtuvėje dienai suteikė ryškių spalvų pliūpsnį.

M.Žaltauskaitės-Grašienės kūriniams būdingas konceptualus požiūris į tekstilę, atsiskleidžiantis per tradicinių raiškos priemonių ir šiuolaikinių atlikimo technologijų jungtį. Jos kūriniai estetiški, pasižymintys aukšta atlikimo kokybe, paremti atidžiu ir jautriu žmogaus bei jo gyvenimo procesų stebėjimu.

"Kiekvienas turime konstitucinę teisę į kūrybą. Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų. Šiuolaikiniame mene, mano nuomone, svarbiausia yra santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo, nėra prasmės kurti, jei neturi santykio", – sako M.Ž.Grašienė.

Menininkės darbuose kiekvienas žiūrovas atranda ryšį su autorės perteikiamu vaizdu. Juk ji kalba apie mus pačius: gimstančius, besikeičiančius, kažką atrandančius ar prarandančius, žmones, tobulais savo netobulumais, vienądien išeinančius palikus didesnį ar mažesnį pėdsaką. Kūriniai kalba patys už save, užgaudami jautriausias stygas ir kurdami skirtingus garsų sąskambius kiekvieno iš mūsų širdyse.

– Ar jūsų, kaip kūrėjos, asmenybė formavosi nuo mažų dienų? Kas inspiravo, paskatino pasirinkti menų studijas?

– Nesakyčiau, kad nuo mažų dienų žinojau, jog būsiu menininkė. Maža būdama norėjau išbandyti įvairiausias profesijas: žaisdavau ir konduktorę, ir virėją. Domėjausi begale dalykų, bet jau paauglystėje supratau, kad norėčiau piešti ir net austi. Mokykloje per darbų pamokas labai patiko užsiimti rankdarbiais. Tad pradėjau domėtis lietuvių liaudies meno autentinka: juostomis, audiniais, drabužiais. Prisimenu, kartą teko lankytis mugėje, kurioje akis užkliuvo už dryžuoto audinio. Jį įsigijusi pasisiuvau sau sijoną. Tai buvo pradžia, kuri paskatino mane susidomėti tekstile. Pradėjau piešti, baigiau keturmetę A.Martinaičio dailės mokyklą, taip pat mokiausi tapybos.

– Ar tekstilės studijų pasirinkimas buvo apgalvotas, kryptingas žingsnis?

– Būdama dvyliktoje klasėje susipažinau su prof. Laima Oržekauskiene. Tai buvo asmenybė, kuri man labai imponavo, nulėmė pasirinkti tekstilės studijas. Niekada nesiblaškiau, negalvojau rinktis kitos specialybės. Man tekstilės menas buvo labai gražus, labai artimas. Manau, kad nėra gerų ar blogų specialybių, jei širdimi jauti, kad turi daryti vienus ar kitus dalykus – turi į juos pasinerti ir stengtis padaryti geriausiai. Laikui bėgant, randasi įvairiausių perspektyvų ir galimybių įgyvendinti savo siekius. Kūrėjo kelias nėra lengvas, jis gana sudėtingas, tačiau tame sudėtingume ir yra visas žavesys.

– Baigėte bakalauro, magistro studijas, įgijote meno licenciato laipsnį. Kuris studijų etapas jūsų kūrybos trajektorijoje yra reikšmingiausias?

– Studijuodama doktorantūroje pradėjau gilintis į tai, kaip menininkus veikia fotografinio vaizdo transformacija į kompiuterizuotą sistemą. Tyriau, kaip ir kiek kūrėjams, jų kūrybai įtaką daro šiuolaikinės technologijos ir kokį poveikį patys menininkai daro joms. Nuėjusi į pramoninės gamybos fabriką, kuriame audiniai yra audžiami pagal tam tikras sistemas, pastebėjau, kad naujovių šioje srityje neieškoma. Kai "Audėjo" fabrike pradėjau austi savo pirmąjį kūrinį "Kartos" (2005), pramonininkai negalėjo patikėti, kad per visą staklių raportą (visą staklių plotį) aš išaudžiau kiekvieną portretą, tiksliai atkartodama sudėtingą fotografinį vaizdą. Praėjus keleriems metams, pramonininkai iki tol buvusius pieštinius audinių raštus papildė fotografijų motyvais. Tai įrodo, kad menininkas savo kūrybiniais eksperimentais gali daryti įtaką technologijų eigai.

– Stažavotės Paryžiuje, Norvegijoje, dėstėte Tartu meno kolegijoje, Estijoje. Esate dalyvavusi konferencijose apie tekstilės meną Italijoje, Turkijoje. Kokioje egzotiškiausioje šalyje teko pabuvoti gilinantis į tekstilės meno paslaptis? Ką joje atradote?

– Prieš kurį laiką visą mėnesį teko praleisti Delyje vykusioje menininkų rezidencijoje "Sanskriti Kendra Foundation". Pasijutau patekusi į tekstilės šalį: ten viskas austa, siuvinėta, marginta. Nusivežiau naują austų kūrinių kolekciją, kurioje vaizdavau Kauną, nufotografuotą "Google Maps" programa, juodame ir baltame kolorite. Audžiau Kauno vaizdus iš dviejų kilometrų, kilometro ir penkių šimtų metrų aukščio. Buvimas Indijoje, vaikščiojimas Delio gatvėmis man paliko neišdildomą įspūdį ir aš ant atsivežtų kūrinių, juodu siūlu pradėjau siuvinėti linijinius piešinius, kuriuose atsispindėjo paprasta, bet žavi miesto, jame gyvenančių žmonių kasdienybė.

Yra toks įdomus Bengalijos regiono siuvinėjimo būdas, kuris vadinasi kanta. Žmogus, siuvinėjantis šiuo būdu, pasakoja savo istoriją. Sumaniau, kad šiuos savo darbus su Kauno vaizdais galėčiau patikėti siuvinėti patiems indams, tad trims mėnesiams palikau savo kūrinius Vakarų Bengalijos kaime, kad vietiniai juos siuvinėtų. Palikau visišką interpretacijos ir kūrybos laisvę. Laukia jaudinantis rezultatas, kurio net nenumanau.

– Vienas pagrindinių jūsų kūrybos objektų yra žmogus, tačiaus jūs gilinatės ne į jo psichologiją ar emocinę būseną. Jums svarbūs žmogaus fiziologiniai aspektai. Kūrinyje "Odos paveikslai" (2007) išryškinami ir išdidinami labiausiai raukšlėti žmogaus kūno linkiai, kurie kasdienybėje dažnam atrodo nepatrauklūs, atgrasūs. Jūs siekiate, kad žiūrovas, klaidžiodamas slapčiausiais odos vingiais, pajustų estetinį pasitenkinimą. Kuo jus patraukė žmogaus fiziologinių aspektų tyrinėjimas? Kaip pasirenkate tokius netikėtus motyvus, kaip juos atrandate?

Kai įgyvendinau darbą "Kartos", pradėjau domėtis genetikos tyrimais. Mane sudomino, kokius fizinius dalykus žmogus paveldi iš savo tėvų. Tyrinėdama šias fiziologines savybes aš susidomėjau žmogaus oda ir ant jos augančiais plaukeliais, kurie yra mūsų pojūčių sensoriai. Per odos plaukus mes juntame šaltį ar karštį, drėgmę ir t.t. Šis aspektas man labai susisiejo su tekstile: drabužis yra mūsų šildytojas arba kaip tik vėsintojas, o žmogaus oda – tarsi antrasis drabužis, siunčiantis informaciją, kaip mes turime elgtis pajutę vienokius ar kitokius pojūčius. Padarius šią išvadą, gimė visi "Odos paveikslai" (2007).

Tekstilė nuo kitų meno rūšių skiriasi tuo, kad yra labai taktiliška. Tapyboje ar skulptūroje žmogus kūrinį geba liesti tik akimis, o tekstilėje gali iš tiesų prisiliesti prie darbo.

– 2010-aisiais drauge su Kauno akušerijos ir ginekologijos klinika sukūrėtė projektus "Kvėpavimas", "Saugumas", kuriuose įamžinote pirmąjį mažo, tik gimusio, žmogučio oro gurkšnį. Kaip gimė šis jautrus projektas?

– Besilaukiant vaikelio nemažai laiko praleidau ligoninėje. Buvo toks kūrybinis etapas, kai sau pasakiau, jog nebenoriu galerijose eksponuoti savo darbų, noriu kad jie būtų matomi viešai. Norėjosi per meną suteikti žmonėms šilumos, siekiau, kad jie galėtų jį vartoti, kad gyventų su menu. Dažnai galerijose kūrinius pamato tik saujelė meno gerbėjų, ir tuo meno darbo komunikacija su žiūrovais pasibaigia.

Sugalvojusi, kad noriu austi naujagimių atvaizdus, kreipiausi į Kauno akušerijos ir ginekologijos klinikų vadovę, kur manęs paklausė: "Koks tai bus vaizdas? Klinikoje mes turime tiek daug skausmo, kad rodyti jo dar daugiau savo koridoriuose neleisime." Sugalvotus projektus reikėjo derinti su vadovais, jie žiūrėjo mano nuotraukas, nuaustus kūrinius ir tik tuomet gavau leidimą klinikose rengti parodą. Darbas su viešąja erdve nėra lengvas, jis reikalauja jautrumo aplinkai.

Šešios šeimos sutiko dalyvauti šiame projekte. Viskas taip simboliškai susisiejo, kad mano išausti naujagimių portretai įamžino šešis pojūčius: regą, klausą, lytėjimą ir kt. Beveik tris savaites buvau tarsi paparacas, visur su savimi besivežiojantis fotoaparatą. Vos paskambinus gydytojams, aš lėkdavau į klinikas ir fiksuodavau gimdymo akimirkas. Nufotografavusi kūdikius atsirinkdavau tik vieną nuotrauką, o likusias įteikdavau šeimai.

– Vaikystės prisiminimų sklidinas darbas-instaliacija "Skladukas" (2009), kurį 2009 m. pristatėte Tarptautinėje Kauno meno bienalėje. Instaliacijos sienas uždengėte žakardiniu audimu atliktų trijų skirtingų "skladukų" vaizdais: paveldėto iš tėčio, savo mamos ir asmeninio. "Skladuke" palikote siūlų ir pasiūlėte žiūrovams prisiminti skaniausią vaikystės uogienę bei išsiuvinėti jos pavadinimą ant nuausto stiklainio. Kokią žinutę šiuo savo kūriniu siuntėte žiūrovams? Kiek jums svarbus meno kūrinio interaktyvumas?

– Žiūrovams labai svarbu dalyvauti kūrinio pažinimo procese. Dažnas parodos lankytojas klausė: "Ar iš tikrųjų galima ant jūsų kūrinio siuvinėti? Ar jums negaila?"

Visuomenėje gaji nuomonė, kad menas turi būti eksponuojamas už stiklo, tarsi sakrali vertybė. Pasiūlius žmonėms imti į rankas adatas su siūlais ir siuvinėti, jie reagavo labai entuziastingai ir palankiai, jiems buvo įdomu. Sužavėjo idėja, kad galima būti taip arti kūrinio, prie jo prisiliesti, tapti jo dalimi. Kiek vėliau "Skladuką" išsiunčiau į Gdanską, kur žmonės taip pat siuvinėjo savo mėgstamų uogienių pavadinimus, ir mano kūrinys grįžo praturtėjęs įvairiais lenkiškais pavadinimais.

Tai vienas reikšmingiausių mano kurtų darbų, paremtas tiek istoriškai, tiek asmeniškai jautria tema. Tuo metu, kai buvo blokada ir visiems trūko būtiniausių dalykų, tarp jų, žinoma, ir maisto, mes eidavome ir rinkdavome uogas, grybus, juos konservuodavome. Tai, kad "skladuke" būdavo konservuotų gėrybių, garantavo saugumo jausmą. Šeimos, saugojimo, tradicijų dermė atsispindi šiame kūrinyje.

Kiekvienas žmogus palieka savo žymę audinyje, ir man tai labai įdomu. Žmogus jaukiai jaučiasi siuvinėdamas, jam nelieka baimių prisiliesti prie tekstilinio paviršiaus. Ši gera emocija tekstilei labai tinka. Aš nesisavinu kūrinio, žmogus nesisavina jo taip pat.

– Savo kūrinių idėjas įgyvendinate pasirinkdama sudėtingą kompiuterizuotą žakardinio audimo techniką. Turite aukščiausią šio kompiuterizuoto meninio audimo kvalifikaciją.

– Baigusi magistrantūros studijas, audimu pradėjau domėtis daugiau ir plačiau. Jis visada buvo man artimiausia tekstilės technologija, žavinti neaprėpiamomis savo galimybėmis.

Glaustai apžvelgiant audimo istoriją, jis radosi kinų šilko dirbtuvėse, kuriose būdavo staklės, kurių viršuje sėdėdavo berniukai, vadinamieji siūlų pakėlėjai, ir rankomis iškilnodavo audžiamo audinio raštų dalis. Keldavo po vieną siūlelį, vadovaudamiesi nupiešta schema. Dėl įdėto kruopštaus rankų darbo Renesanso, Baroko audiniai, kurti šia Damasto technika, kuria audėjai galėdavo išausti prabangiausius gėlių, augalų motyvus, buvo be galo brangūs, įperkami tik karaliams ir kitiems aukščiausių luomų asmenims. XIX a. įvykusi pramonės revoliucija padarė perversmą ir audimo staklių gamyboje. Josephas Marie Jacquardas sukūrė stakles, paremtas kortų sistema. Kiekviena korta turėjo skylutę, į kurią buvo įveriamas ir parišamas siūlas. Šias kortas sukdavo žakardo aparatas, kuris jau nebereikalavo kruopštaus žmogaus rankų darbo. Žakardo staklėmis išausti audiniai buvo tiražuojami ir tapo prieinami plačiajai visuomenei. XXa. viduryje žakardo aparatą pakeitė elektroninė sistema.

Technologai drauge su menininkais sugalvojo kompiuterinę programą, kuria buvo galima užprogramuoti norimą audinio vaizdą. Tuomet buvo sukurtos staklės, kurias buvo galima sujungti su šia kompiuterine programa ir austi. Pvz., norėdamas išausti portretą, turimą nuotrauką turi koreguoti specialia kompiuterine programa, sumažinti nuotraukoje esančių spalvų skaičių, kadangi kiekvienai spalvai audinyje reikia sugalvoti ir paskirą pynimo raštą. Pynimo sistemų yra tūkstančių tūkstančiai ir galimų jų tarpusavio variacijų – tiek pat. Nuo pasirinkto pynimo rašto priklauso ir audinio paviršius: ar jis bus rupesnis, ar lygesnis. Priklauso ir spalvų šviesumas bei tamsumas. Aš kartais šį procesą vadinu tapyba siūlais ar netgi architektūra siūlais, nes ausdamas menininkas turi sugalvoti, kaip sukonstruoti siūlus, t.y. kaip jie audžiant sudedami vienas ant kito sluoksnis po sluoksnio, taip pat jis turi sugalvoti spalvinį vaizdą, kuris ryškėja pinant siūlus.

Tai tokia sistema, kai norint išausti įsivaizduojamą atvaizdą reikia atlikti daugybę eksperimentų, per kuriuos taikant skirtingus siūlų pynimo raštus, jų derinius, ieškoma spalvų. Kiekvieną kartą kurdama naują kūrinį aš susiduriu su iššūkiais: ieškau, eksperimentuoju, kol galiausiai atrandu.

Daugelis mano darbų yra kurti "Audėjo" fabrike, su kuriuo draugauju jau bene dešimt metų. Jie turi elektronines stakles, kurias aš programuoju ir darau pavyzdžius savo kūriniams. Audinio audimo procesas nėra labai ilgas, nes audžia kompiuterizuotos staklės, bet surasti tikslų siūlų susikirtimą ir norimo piešinio atkartojimą gali užtrukti iki pusės metų ar net ilgiau.

– Ar kūrinio idėja ir jo atlikimo technika yra lygiaverčiai dalykai? Ar kažkuriam iš jų skiriate pirmenybę?

– Mano darbuose viskas prasideda nuo minties, idėjos. Eskizuoju, fotografuoju, ieškau motyvų kūriniams. Galiu papasakoti, kaip gimė kūrinys "Penelopės drapanos" (2013). Teherane muziejuje aš pamačiau antikinę Penelopės skulptūrą, kuri neturėjo galvos. Tai buvo tiesiog drabužis – marmure iškalta draperija. Nufotografavusi šią skulptūrą kaip muziejaus eksponatą, aš visiškai neturėjau minčių, kad vėliau šis skulptoriaus darbas inspiruos mane kūrybiniams ieškojimams. Grįžusi po kelionės, žiūrėdama fotografijas, pastebėjau, koks įdomus Penelopės skulptūros rakursas, užfiksuotas nuotraukoje. Skulptorius draperiją pavaizdavo kaip statišką vaizdą, o man kilo noras šią draperiją vėl paversti audeklu, tačiau kitokiu: transformuotu, išdidintu, nesusijusiu su skulptūra. Siekiau įkvėpti jam gyvybės, statiškame audinio vaizde norėjau išgauti susidrapiravusio audinio atvaizdą. Įkvėpta Penelopės, šeimos sergėtojos, pradėjau ieškoti sąsajų su savo gyvenimu, ką man reiškia draperija, kaip aš ją interpretuoju.

Taip gimsta kūrinio idėja ir kai ją subrandini – pereini prie technikos. Technika man yra tiesiog priemonė, leidžianti materializuoti idėją.

Dar vieną kūrinį "Pikselių kilimas" įkvėpė Teherane aplankytas kilimų muziejus. Lankydamasi šiame muziejuje pamačiau rištus kilimus. Labiausiai suintrigavo 40 m ilgio kilimas, kurio kvadratiniame centimetre buvo šimtas mazgų. Aš buvau sužavėta ir priblokšta, kad jo net nenufotografavau, bet tuo metu įsijungiau kamerą. Lėtai, laikydama kamerą rankose, ėjau kilimo link, norėdama įamžinti mane sužavėjusį objektą.

Prisiminusi žakardą, jog tai taip pat yra taškelių susikirtimas, peržiūrėjau savo filmuotą medžiagą ir supratau, kad čia ir bus mano raktas: kai tu esi toli, tu nematai jokio vaizdo, kai tu artėji – pamatai motyvą, o kai esi visai visai arti – motyvas vėl pranyksta, susilieja. Ta distancija, kada motyvas prasideda ir kada jis baigiasi, man buvo labai įdomi. Sustabdžius videofilmo kadrą, kuriame iš toli įamžintas kilimas, aiškaus motyvo nebeliko. Tą sustabdytą vaizdą aš paverčiau pikselių sistema, kurioje begalė spalvotų pikseliukų kūrė abstrakčią mano pasirinkto motyvo transformaciją. Taip per laiko distanciją susiformavo kūrinys.

– Būdama aukšto lygio menininkė, atrandate laiko savo patirtimi pasidalyti su studentais – dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete. Ko semiatės iš šios patirties?

– Buvimas su jaunais žmonėmis suteikia man daug energijos. Jaunimas visada yra žingsniu priekyje. Gera stebėti aplink esančius besiskleidžiančius kūrybiškus, jaunus žmones. Apima džiaugsmas, kad aš galiu jiems kažką duoti. Tekstilės katedroje mes gyvename kaip šeimoje. Kuriame bendrus projektus, rūpinamės vieni kitais, guodžiame, pabarame vienas kitą, kai to reikia, ir netgi drauge verdame sriubas.