Dar daugiau – tikratikis yra pasirengęs bet kada persekioti kitų įsitikinimų žmones ir taikyti jiems represijas, jei tik būtų tokia galimybė. Apibendrintai sakant, tikratikis yra tas, kurio pasaulėžiūra baigiasi ties jo mąstymo ir asmenybės ribomis, dažniausiai reiškiančiomis, kad už tų ribų tiesiog nieko daugiau nėra.
Tikratikiai politikoje ir viešoje erdvėje šių dienų Lietuvoje turi ypač laisvas raiškos sąlygas: pradedant valstybės nepriklausomybės šimtmečiu ir baigiant Rusijos grėsmėmis. Kai kairiųjų pažiūrų viešieji asmenys nerodo jokio socialinio jautrumo, kai pastarąjį pakeitė bukas pyktis ir agresija, apie susikalbėjimą tenka tik svajoti. Kairieji, jau nebūdami tie, kurie atkreipia dėmesį į labiausiai jo reikalingas visuomenės grupes, virto viena iš tikratikių rūšių. Jautrumą žmogui jau turbūt negrįžtamai pakeitė kairiųjų pažiūrų idėjų absoliutinimas.
Dešinieji konservatoriai tikratikiais virsta tuomet, kai prabylama apie valstybę, valstybingumą, viešus simbolius, įvairias tautines sukaktis. Kairiesiems oponuojantieji, pagal apibrėžimą, yra labiau pasmerkti būti tikratikiais – konservatyvūs politikai ir Lietuvoje, ir daugelyje užsienio šalių niekada negarsėjo kaip tokie, kuriems rūpėtų ne visuomenės grupės, politiniai dariniai, o vienas atskiras žmogus. Labiausiai tikratikiais šiandien mūsų šalyje vadintini tie, kurie, minint nepriklausomybės šimtmetį, akcentuoja valstybę kaip tokią – ją reikia gerbti ir mylėti, dėl jos aukotis ir ją saugoti. Būdami nacionalistais, dešinieji tikratikiai pabrėžia ne pilietinės visuomenės ugdymo poreikį, o prievolę tarnauti valstybei. Kai paklausiama, kas yra ta "valstybė", paaiškėja, kad ji – tai abstrakti idėja ir valdininkų būrys. Tad ką gi mes minime šiais metais? Stebint dabartinius dešiniuosius, atrodo, kad mūsų dienomis dėmesio nusipelno ne tarpukario Lietuvos visuomeninis audinys su daugybe nevyriausybinių organizacijų ir net ne savita tuomet sukurta lietuviška kultūra, o tik lietuviškumo idėja, kartais įžeminama gimtosios sodybos, kaimo, upės, miško bei kitomis realijomis, ir istoriniai veikėjai, kurie iš tiesų tebuvo jaunos modernios valstybės tarnai.
Prie dešiniųjų pažiūrų žemėlapio nuosekliai šliejasi ir tie, kurie save sieja su Katalikų bažnyčia. Nemažai tikratikių ir tarp jų – pradedant tais, kurie tikėjimą pasirengę aukoti valstybiniam mąstymui, ir baigiant tokiais, kurie niekad nepripažins vienu ar kitu atveju buvę neteisūs ir klydę. Skaudu yra tai, kad pamirštama, jog katalikų tikėjimas, dominuojantis mūsų šalyje, iš esmės juk reiškia laisvę ir sąmoningumą – labai liberalias vertybes. Apie tokias su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusias idėjas Lietuvoje beveik nediskutuojama todėl, kad liberalizmą mūsų padangėje prarijo finansinės machinacijos ir vadinamoji realioji politika, nusigręžusi nuo visų vertybių, išskyrus pinigus.
Tikratikio mąstymas niekad nepripažins to, kad vienas ar kitas įsitikinimas visada privalo turėti ribas. Jei tokių riboženklių nėra, mes kalbame ne apie idėjas, intelektą, įsitikinimus, o apie pirmykštės bendruomenės žynių vertas deklaracijas. Filosofas Karlas Raimundas Popperis XX a. yra rašęs apie tai, kad humanitariniai mokslai, idėjos, moksliniai teiginiai privalo būti įmanomi paneigti. Jei teiginio paneigti neįmanoma, kalbama ne apie mokslinę tiesą, o apie mitinius įsivaizdavimus. Juk paprasta suprasti, kad tam tikra socialinė, politinė idėja gali būti vertinama iš skirtingų pozicijų ir perspektyvų, todėl įvairiais atvejais gali būti traktuojama skirtingai. Tas pats žmogus, atsidūręs skirtingose situacijose, būdamas protingas, pripažįsta, kad jo įsitikinimai gali būti iš dalies klaidingi ir koreguotini. K.R.Popperis prieina prie paradoksalaus dėsnio: jei sakau, kad mano teiginiai yra absoliučiai teisingi, tai iš tiesų jie yra absoliučiai klaidingi. Ir atvirkščiai – jei pripažįstu, kad galiu klysti, kad esama kitokio žvilgsnio galimybių, mano įsitikinimas tam tikrose ribose yra teisingas.
Lietuvos viešoje erdvėje taip sparčiai mąžtant ramioms ir nuosaikioms diskusijoms, pasigendama ir to, ką Vakarų šalys išmoko prieš keturis dešimtmečius: prancūzų filosofas Jacques'as Derrida yra svarbiausias mąstytojas, suformulavęs dekonstrukcijos veiksmo principus. Prancūzų filosofai dekonstruoti politinę idėją, pažiūras, ideologijas, įsitikinimus, literatūros ir kitokius tekstus buvo įpratę ramiai ir be argumentų "ad hominem" bei tikratikystės ženklų. Dekonstrukcija – tai kritinis mąstymas apie idėjas, nepalydint šio proceso keiksmais ir kontroliuojant save, neleidžiant prasiveržti kunkuliuojančiam pykčiui. Mūsų dienų socialinių tinklų lietuviškuose profiliuose ir didžiojoje dalyje žiniasklaidos dekonstrukcija yra negirdėtas neregėtas reiškinys.
Tad darsyk – ką gi mes minime šiais metais? Apmaudu, bet minime savo atminties apie tarpukario modernią visuomenę praradimą; taip ir nepasiektą postmodernų socialinį, politinį, kultūrinį būvį; gyvenimą laukinių bendruomenėse, kuriose mokslinį mąstymą atstoja pranašų ištarmės; ir pagaliau – išsilavinusiųjų cinizmą, kuriam būdingas savo paties išsilavinimo neigimas bei trypimas, nes to reikalauja prie laužo stoviniuojanti minia. Apibendrintai – švenčiame tikratikystę.
Būkite pasveikinti su šimto metų jubiliejumi!
