„Sveikinu tokį teismo sprendimą. Kiekvienas turi teisę kritikuoti valdžią bei jos atstovus“, – penktadienį feisbuke paskelbė E. Dobrowolska.

ELTA primena, kad 2023 m. gegužę LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė pripažino, kad žurnalistas V. Savukynas, savo „Facebook“ paskyroje paskelbęs įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę E. Dobrowolską, pažeidė LRT etikos kodeksą ir pasiūlė visuomeniniam transliuotojui skirti nuobaudą.

V. Savukynas 2022 m. rugsėjį „Facebook“ paskelbė tokio turinio įrašą: „Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje“.

Visgi penktadienį Vilniaus miesto apylinkės teismas šį LRT etikos kontrolierės sprendimą, pripažino negaliojančiu. Teisėja Rūta Poniškaitytė-Liatukė paskelbė, kad LRT etikos kontrolierė viršijo savo įgaliojimus, įpareigodama žurnalistą pašalinti įrašą. Pasak jos, asmuo turi teisę kritikuoti valdžią.

V. Savukynui iš atsakovės, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, priteista 6,4 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja Rūta Poniškaitytė-Liatukė penktadienį paskelbė, kad LRT etikos kontrolierė viršijo savo įgaliojimus, įpareigodama žurnalistą pašalinti įrašą.

„Šių įgaliojimų, sprendžiant žurnalisto etikos pažeidimus, etikos kontrolierė neturėjo. Tačiau atsitiko tokia situacija, kad etikos kontrolierė šiuos įgaliojimus viršijant, ir tarybos nutarimu patvirtinus, kad toks sprendimas yra tinkamas, pastarasis sprendimas tapo privalomas, kadangi pagal LRT vidaus aktus, tarybos nutarimai yra privalomi. Etikos kontrolierei viršijus savo įgaliojimus ir LRT tarybos nutarimui tapus tokiam sprendimui privalomam, toks procedūrinis pažeidimas –laikomas esminiu“, – sakė teisėja.

Pasak jos, asmuo turi teisę kritikuoti valdžią.

„Bet kuris asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės pareigūną. Žurnalistas ir pasinaudojo teise viešai kritikuoti valstybės pareigūną“, – per posėdį sakė teisėja R. Poniškaitytė-Liatukė.

V. Savukynui iš atsakovės, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, priteista 6,4 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

„Šiais sprendimais buvo sukurti neigiami padariniai ieškovui, visuomenės akyse jis buvo pripažintas etikos teisės normų pažeidėju, todėl jis turėjo teisę teisminiu būdu šalinti jam sukeltus neigiamus padarinius“, – teigė teisėja.

Vilniaus miesto apylinkės teismas nėra galutinis ir gali būti skundžiamas.

ELTA primena, kad 2023 m. gegužę LRT etikos kontrolierė D. E. Andrikienė pripažino, kad žurnalistas V. Savukynas, savo „Facebook“ paskyroje paskelbęs įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską, pažeidė LRT etikos kodeksą ir pasiūlė visuomeniniam transliuotojui skirti nuobaudą.

V. Savukynas 2022 m. rugsėjį „Facebook“ paskelbė tokio turinio įrašą: „Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir V. Putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje“.

Kaip Eltą informavo Vilniaus miesto apylinkės teismo atstovas spaudai Giedrius Janonis, sprendimas byloje nukeliamas dėl teisėjos užimtumo.

„Sprendimo byloje paskelbimas nukeliamas į kovo 22 dieną“, – teigė teismo atstovas.

ELTA primena, kad 2023 m. gegužę LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė pripažino, kad žurnalistas V. Savukynas, praėjusių metų rugsėjo mėnesį savo „Facebook“ paskyroje paskelbęs įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską, pažeidė LRT etikos kodeksą ir pasiūlė visuomeniniam transliuotojui skirti nuobaudą.

V. Savukynas tokį sprendimą apskundė LRT tarybai, tačiau ši paliko galioti kontrolierės nuosprendį. Žurnalistas tvirtina, jog kritikuodamas ministrę, tiesiog realizavo savo teisę išreikšti savo nuomonę.

Lietuvos žurnalistų bendruomenė negailėjo kritikos tokiam LRT sprendimui ir solidarizavosi su V. Savukynu, remdami spaudos laisvę, demokratines vertybes bei visuomenės interesą.

V. Savukynas šiuos jam nepalankius LRT sprendimus apskundė teismui, prašo juos pripažinti negaliojančiais.

Šios dvi premijos tradiciškai skelbiamos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Laureatai bus apdovanoti iškilmingame renginyje gegužės 8 dieną Kultūros ministerijos Baltojoje salėje. Laureatai gaus specialius diplomus, vardinius medalius ir piniginius prizus.

V. Kudirkos premija V. Savukynui paskirta už laidas „Istorijos detektyvai“, kuriose intriguojančiai pateikiama Lietuvos istorija. V. Savukynas yra šios laidos redaktorius, scenarijų autorius ir vedėjas, o  kūrybinėje grupėje dirba ir Kostas Kazlauskas (operatorius), Danielius Buckus (montažo režisierius). Komisijos sprendimu buvo įvertintas naujoviškas laidos pateikimo būdas, intriguojančios temos, mažai žinomi Lietuvos istorijos faktai. Įtaigus ir intriguojantis pasakojimo būdas, gilus Lietuvos istorijos pažinimas, naujos hipotezės ir idėjos yra neabejotinos šios laidos stiprybės. 2022 metų „Istorijos detektyvų“ laidose buvo nagrinėjamos įvairios temos – nuo pačių seniausių, siekiančių indoeuropiečių laikus iki aktualios XX amžiaus istorijos. Konkursui vertinti buvo pateiktos keturios geriausios laidos.

Vinco Kudirkos premija yra svarbiausia kasmetinė Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos premija. Ji skiriama žurnalistui arba jų kūrybinei grupei už brandžius, humanistines, etines vertybes ir pilietinės-patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius bei valstybingumą stiprinančius spaudos, radijo, televizijos ar fotožurnalistikos autorinius darbus už praėjusius metus. Vinco Kudirkos premija skiriama kasmet nuo 1990 metų.

Ilgamečio išeivijos leidinio „Dirva“ redaktoriaus V. Gedgaudo vardo premija paskirta žurnalistui V. J. Juškai už tyrimą „Australijos lietuvių demografija“, skirtą didžiosios lietuvių emigracijos į Australiją 75-metį pažymėti ir remiantis  šiuo tyrimu publikuotą straipsnių rinkinį „Migracija: sampratos ir patirtys“. Pernai Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Australijos lietuvių visuomenės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjas V. J. Juška straipsnyje „Australijos lietuvių demografija“ atliko didžiulį darbą. Jis atliko tyrimą apie lietuvius, emigravusius į Australiją po Antrojo pasaulinio karo iš DP stovyklų (DP – tai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkų suteiktas vardas Vakaruose atsidūrusiems asmenims, pabėgusiems iš gimtojo krašto). Anot paties autoriaus, duomenys paimti iš Australijos gyventojų surašymų, kurie sudaro tūkstančius puslapių ir lietuvių atradimo juose procesas buvęs ilgas bei sudėtingas. Kad šis tyrimas stipriai papildo mūsų žinias apie lietuvių diasporą Australijoje yra rašiusi ir Vytauto Didžiojo universitetas doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė.

Nuo 1997 metų teikiama Vytauto Gedgaudo premija yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kasmetinis apdovanojimas, skiriamas už praėjusių metų turiniu ir forma išskirtinius spaudos tyrinėjimus, radijo, televizijos, interneto ir fotožurnalistikos darbus. V. Gedgaudo premiją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

2023 metų V. Kudirkos ir V. Gedgaudo premijų darbų vertinimo komisijos nariai: Aurelija Arlauskienė, Ginas Dabašinskas, Vytautas Kvietkauskas, Laisvūnas Karvelis, Laima Lingytė, Audronė Nugaraitė (komisijos pirmininkė), Dainius Radzevičius, Rytis Sabas, Jonas Staselis ir Henrikas Vaitiekūnas. Vinco Kudirkos premija yra 3000 eurų, Vytauto Gedgaudo premija – 1000 eurų.

„Jo kartai tuo metu galėjo atrodyti, kad jiems nelemta pamatyti laisvės. Bet R. Kalanta suprato, kad jo pasiaukojimas vardan laisvės neliks pamirštas, kad jis šauks, kvies ir ragins ateities kartas. Taip ir buvo – jo poelgis surezonavo iš karto. Kaunas iš karto pakilo. Kilo judėjimas, kurio sovietų sistema nebuvo regėjusi, – jauni žmonės drąsiai, nieko nepaisydami išėjo į gatves protestuoti“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas priminė, kad šių jaunų žmonių drąsa buvo pasigėrėtina, nes sovietinė sistema galėjo atimti jaunam žmogui bet kokias galimybes mokytis, studijuoti, siekti norimos profesijos, galėjo nurašyti žmogų visam laikui. Šalies vadovas pareiškė įsitikinimą, kad ir Sąjūdžio, ir Kovo 11-osios drąsą inspiravo taip pat ir R. Kalantos auka.

R. Kalantos pavyzdys ne tik buvo svarbus mums kovojant dėl laisvės, bet ir yra svarbus ir dabar.

Šalies vadovo teigimu, gyvendami nepriklausomoje, laisvoje valstybėje savo laisvę turime kurti ne vien tik drąsa, heroizmu, bet ir išmintingais sprendimais.

„R. Kalantos pavyzdys ne tik buvo svarbus mums kovojant dėl laisvės, bet ir yra svarbus ir dabar. Tai asmenybės, nesusitapatinusios su sistema, su pilka mase, pavyzdys. Ir dabar yra pagundų neprieštarauti, susitaikyti ar patylėti, nes tai gali pakenkti. Ir šiandien mums labai reikia išmintingo pilietiško veikimo pavyzdžių. Nė kiek ne mažiau nei 1972 m. ar 1989 m. mums reikia asmenybių. Todėl kviečiu jaunus žmones turėti savo poziciją ir nebijoti jos pareikšti viešai. Net jeigu dauguma su jumis nesutiks. Romas Kalanta mums yra asmenybės jėgos ir asmenybės vaidmens keičiant istoriją pavyzdys“, – sakė prezidentas.

Diskusijoje, skirtoje 50-osioms R. Kalantos mirties metinėms paminėti, buvo kalbama apie valią ir būdus priešintis okupacinei valdžiai sovietmečiu Lietuvoje ir kitose komunistinio bloko šalyse, apie asmens galią veikti ir pilietinio veikimo įtaką istorinei kolektyvinei sąmonei, apie Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės idėją, neužgesusią nuo partizanų laisvės kovų iki Sąjūdžio, apie pilietinio pasipriešinimo aktualumą šiomis dienomis.

Joje kartu su prezidentu dalyvavo fotografas Romualdas Požerskis, rašytojas Gediminas Jankus, istorikai prof. dr. Violeta Davoliūtė ir doc. dr. Algirdas Jakubčionis, ją moderavo Virginijus Savukynas.

Kunigaikščiai ir XX a.

Tai jau šeštas laidos sezonas – ji televizijos eteryje pasirodė prieš penkerius metus. "Tuo metu pastebėjau, kad Lietuvos istorijos laidų televizijoje jau nebėra, o istorijos, jos suvokimo poreikis tikrai egzistavo. Todėl mintis Lietuvos istoriją papasakoti įdomiai ir atvedė prie "Istorijos detektyvų", – apie laidos gimimą pasakoja jos sumanytojas V.Savukynas.

Laidos parodė, kad lietuvius labiausiai domina dvi istorinės epochos: XIII–XIV a., kai Lietuva buvo didelė valstybė užkariautoja ir ją valdė didieji kunigaikščiai, bei XX a. nepriklausoma Lietuva ir sovietmetis. "Kurdamas laidas, turėjau nuo kažko pradėti, o pradžia yra XIII a., kai susikūrė Lietuvos valstybė. Aš galvojau, kad viena tema bus iš XIII a., kita – iš XX a. Tačiau labai greitai supratau, kad tai bus labai sunku, nes jeigu nori įsigilinti į istoriją, į tam tikrą laikotarpį, turi skirti visą savo dėmesį. Jeigu šokinėji nuo vieno laikotarpio prie kito, gali greitai išprotėti, nes daug faktų, daug aplinkybių, daug viso kito. Viso XIII a. amžiaus sudėti į vieną laidą tiesiog neįmanoma", – pasakoja V.Savukynas.

Jeigu šokinėji nuo vieno laikotarpio prie kito, gali greitai išprotėti, nes daug faktų, daug aplinkybių, daug viso kito. 

Lietuvos viduramžių istorijai daugiausia buvo skirti pirmasis ir antrasis laidos sezonai. Dabar istorijos detektyvas V.Savukynas atsigręžė į XX a. "Tai yra ir nepriklausoma Lietuva, ir projektas apie partizanus ir jų vaikus. Partizanų vaikai, tiesą pasakius, Lietuvoje yra užmiršta tema. Buvo partizanų, kurie turėjo šeimas, kurie turėjo vaikų, tačiau išėjo į mišką ir paaukojo viską, kas brangiausia. Tai yra, jie žinojo, kas laukia jų šeimos ir jų vaikų. Štai dabar kalbinu partizanų vaikus, anūkus – kalbamės apie jų patirtis", – dalijasi laidos autorius.

Valstybės pamatai

V.Savukynas neslepia, kad kuriant reportažą reikia surinkti daug medžiagos – skaityti knygas, dokumentus, susitikti su įvairiais žmonėmis ir istorikais.

"Viskas vyksta žingsnis po žingsnio. Iš tiesų aš esu baigęs Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Pabaigęs studijas skaitydavau knygas apie Lietuvos istoriją ir tikrai žinau daugiau negu vidutinis lietuvis, bet kai pradėjau kurti "Istorijos detektyvus", iš naujo atradau XIII–XIV a. Daug kam atrodo, kad iš to laikotarpio yra kelios istorijos, bet kai analizuoji giliau, pamatai žymiai platesnį vaizdą ir, jei dar pridedi archeologijos, etnologijos, kalbotyros duomenų, iš tiesų gali pasinerti į nuostabų šių amžių gyvenimą. Dabar taip pat domiuosi XX a. 7–9 dešimtmečių Sovietų Sąjunga ir pasauline tuo metu buvusia sistema – tie įvykiai ir tendencijos atsikartoja ir šiais laikais. Istorijos, nesenos, apie 50 metų, pažinimas padėtų geriau suprasti šiandienos pasaulį. Tokiam projektui aš dar ruošiuosi", – atvirauja jis.

Kalbėdamas apie pamatus, ant kurių pastatyta šiandienos Lietuva, istorijos aistruolis įsitikinęs, kad valstybei pagrindus padėjo XIX a. šviesuoliai – Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir kiti. "Ši karta pasakė, kad lietuvis yra tas, kuris lietuviškai kalba, ir taip gimė Lietuva. Be abejo, Vasario 16-osios aktas yra ne tik istorinis, bet ir labai svarbus dabartinei mūsų Lietuvai. LDK istoriją reikia žinoti, mokėti pasisemti jėgų iš jos, tačiau kalbant apie modernią – dabartinę – Lietuvą, jos pradžia yra XIX a. Steigiamasis Seimas, kuris padėjo demokratinės Lietuvos pagrindus, ir 1926 m. perversmas, kuris nebuvo labai šviesus įvykis, tačiau svarbus, nes Antano Smetonos režimas suformavo visą prieškario Lietuvos vaizdinį. Vėliau tragiški dalykai – okupacija, pokario pasipriešinimas, kuris parodė, kad Lietuva nesutiko savarankiškai inkorporuotis į Sovietų Sąjungą", – apie svarbiausius mūsų tautinį identitetą sukūrusius istorijos momentus kalba V.Savukynas.

Optimistiška ateitis

V.Savukynas sako galvodamas apie ateities Lietuvos prognozes norįs laikytis optimistiško scenarijaus.

"Pesimistinio varianto nesakysiu – tegul kiekvienas skaitytojas susigalvoja pats. Bet aš geriau pasakysiu, kokią Lietuvą po kelių dešimtmečių – 2040 m. – norėčiau matyti ir kokia ji turėtų būti. Aš norėčiau ją matyti mažiau susiskaldžiusią ir mažiau paskendusią tarpusavio rietenose, o labiau susitelkusią ir žinančią savo tikslus. Visuomenę, kuri yra užsiėmusi kūryba, o ne skaldymu ir ne įvairiausių priešų ieškojimu. Manau, kad kai tą pasieksime, tikrai pagerės ir materialinis gyvenimas, ir atmosfera, ir daugelis norės sugrįžti į Lietuvą, nes čia bus tiesiog gera gyventi", – viliasi žurnalistas.

Partizanų vaikai, tiesą pasakius, Lietuvoje yra užmiršta tema.

"Antra vertus, manau, kad 2040 m. Vladimiro Putino Rusijoje nebus – tai labai tikėtina – ir manau, kad jo vietą užims ne dar blogesnis, bet demokratiniu keliu suksiantis ir imperinių ambicijų atsisakysiantis prezidentas. Tada su tokiu kaimynu bus galima sugyventi, nes žinome iš XX a. istorijos, kad kai Rusija yra agresyvi, jai ir kitiems autoritariniams režimams negalima nuolaidžiauti", – neabejoja V.Savukynas.

Laidos autorius tiki ir puikių Lietuvos santykių su Lenkija, Latvija perspektyva, nepamiršta pridėti ir Baltarusijos. "2040 m. šioje šalyje Aleksandro Lukašenkos irgi tikriausiai nebus. Tikiu, kad į Baltarusiją ateis ne dar blogesnis lyderis, bet suprantantis, kad būtent orientacija į Vakarus jiems atneš didesnę sėkmę, nei išliekant prielipomis prie Rusijos. O ir pati Rusija paleis Baltarusiją", – puikiai nuteikiančiomis santykių su kaimynais prognozėmis dalijasi V.Savukynas.

Pirmiausia, reikia suprasti, kad nusivylimas priklauso ne nuo esamos situacijos, bet nuo lūkesčių. Čia kaip sporte, vienam trečia vieta gali būti didelis pasiekimas, kitam – didelis pralaimėjimas. Pati trečia vieta niekuo dėta – viskas priklauso, kokius lūkesčius puoselėjo sportininkas ir jo sirgaliai. Lygiai taip pat yra ir su dabartine Lietuva. Galima sakyti, kad ji yra sėkmės istorija, galima sakyti, kad ji kamuojama didelių bėdų. Tai priklauso nuo lūkesčių.

Taip yra ir su Sąjūdžio pirmeiviais, apie jų lūkesčius, kuriuos puoselėjo prieš 30 metų, reikia kalbėti. Ir jei dabartinė Lietuva neatitinka jų lūkesčių, ar galime dėl to piktintis? Ir ar jų pastebėjimai, net jei nesutinkame, yra žalingi? Norėdami geriau suprasti šią situaciją, turėtume atsigręžti į neseną mūsų istoriją.

Artėjo 1920 metų vasario 16-oji, antrieji Lietuvos respublikos metai. Dar savanoriai kovėsi frontuose, dar nebuvo sušauktas nei Steigiamasis Seimas, nei normaliai funkcionavo valstybės institucijos. Be to, tuo metu bolševikai rengėsi sąmokslui, kuris po kelių dienų išvirto į Panemunės karių sukilimą. Lietuvai dar daug ką reikės padaryti, kad taptų tiesiog normalia valstybe. Ir štai Maironio – neabejotino tautos autoriteto – buvo paprašyta tarti sveikinimo žodį Nepriklausomybės paskelbimo proga. Ir ką pasakė Maironis? Jo kalba bauginančiai panaši į tas, kurias išsakė šiais metais Sąjūdžio pirmeiviai. Štai kaip Maironis kalbėjo: „Vasario 16-ąją dieną aš pavadinčiau siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, čia ji realinė, skausmuose gimusi; ana – skaisti, idealių troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta, žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško, jai viską aukavo, – tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesčio ir šiltos vietelės.“

Ir vėliau Maironis per oficialias šventes nepamiršdavo paminėti naujosios Lietuvos piktžaizdžių – prisiplakėlių karjeristų. Štai 1923 metais atidengiant paminklą Žuvusiems už tėvynę jis rėžė labai drąsiai: „Paminklas žuvusiems už tėvynę, tai yra tiems, kurie ant pečių išnešė savo skęstančią motiną tėvynę iš mirtino pavojaus, o patys žuvo, bet ne tiems, ne tiems, kuriuos šiandieną tėvynė ant savo pečių išnešė, o kurie norėtų iš jos paskutinius syvus išsiurbti ir pinigų rytõ pasiimti, ją išnaudoti, su jos skriauda plunksnomis apaugti! Juk ir tokių mūsų tarpe netrūksta, naujai iškeptų nuo vakar dienos patriotų išgamų.“

O jau apie tai, kaip kyšininkus ir karjeristus smerkė savo poetiniu žodžiu neverta net kalbėti, kiekvienas gali pasiskaityti jo poemą „Jaunoji Lietuva“.

Dėl to jis nesulaukdavo kritikos, – juk vis dėlto jis buvo moralinis autoritetas. Dabar mes gyvename kitais laikais – autoritetų nebeliko. Nebesigilinama į kito žmogaus pasakytus žodžius, viską nusprendžia paprasta dichotomija – patinka arba nepatinka.

Taip jau yra, kad tie, kurie kovojo dėl Lietuvos, turėjo žymiai didesnių lūkesčių – ir prieš 100 metų, ir prieš 30. Tad tikriausiai nusivylimas yra natūralus dalykas.

Tačiau kaip ir Maironio žodis bemaž prieš šimtmetį, taip ir dabar Sąjūdžio pirmeivių mintys yra vertingos, į jas negalime numoti ranka, net jei jos mums nepatinka, net jei jos ir ne visada pagrįstos. Tai yra pasergėjimas. Ir kiekvienai visuomenei, kiekvienai tautai reikalingi tokie pasergėtojai, kad prisimintume, kas gi buvo ta idealioji Lietuva. Ji visada išliks idealu, niekada tikrovė jos neatitiks, todėl visada bus vietos nusivylimui. Tačiau yra didesnis pavojus. Užsiliūliavus pasiekimais, galime pamesti tą idealųjį matmenį, ir pamiršti dėl ko dar verta kovoti ir ko siekti. Kasandrų reikia ne dėl to, kad jų pranašystės išsipildytų, bet dėl to, kad girdint jų pranašystes mes kiekvieną dieną darytume taip, kad jos ir liktų pranašystėmis, o ne realybe.

Švietimas yra vienintelis kelias į sėkmę neturint milijardinio palikimo, portalui LRT.lt sako žurnalistas Virginijus Savukynas.

Kaip teigia jis, jei visuomenė tinkamai įvertintų švietimo reikšmę, pagarba mokytojams būtų ne tik žodžiai, bet ir realūs veiksmai.

– Kodėl sutikote dalyvauti Lietuvos Švietimo ateities forumo ir jo prezidentės Vilijos Targamadzės rengiamoje diskusijoje apie tai, kas yra geras mokytojas? Ar keliami klausimai jums aktualūs?

– Pats turiu du sūnus, iš kurių vienas baigė trečią klasę, o kitas tuoj eis į mokyklą. Taigi kuo toliau, tuo labiau švietimo situacija domiuosi ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Įdomu, kaip mokomi vaikai. Tai svarbu, nes mokykla yra vieta, kur padedami pamatai vaikų ateičiai, o aš noriu, kad mano vaikams sektųsi.

– Ką manote apie dabartinę švietimo sistemos situaciją?

– Yra daug gerų dalykų, tačiau ir tokių, kurie kelia abejonių. Mano įsitikinimu, mokykla yra ta vieta, kur išmokstama ne tik skaičiuoti, skaityti, geografijos ar chemijos. Tai platesnis dalykas, nes mokykloje ugdomos vertybės – atsakomybė, pareigingumas. Intencija sumažinti vaikų streso lygį taip pat labai gera, bet čia ir matau problemą – vaikai nevertinami pažymiais, tėvai tik sužino, kokiam lygiui priklauso jų atžalos.

Nežinau, ar reikia bijoti pažymių, nes tai leidžia orientuotis, tuomet lengviau suvokti, kurioje srityje vaikui reikia labiau pasistengti. Dabar mokytojai vietoj pažymių turi rašyti pastabas, tokias kaip „aktyviai dalyvauja pamokoje“, „gražiai perskaitė eilėraštį“ ir pan. Dažnai tenka kartotis.

Mano nuomone, taip mokytojai apkraunami papildomu darbu, nes vis turi galvoti, ką rašyti. Tai šioks toks įvertinimo imitavimas, o pažymių sistema tiesiog leistų sekti mokymosi procesą. Tėvai lengviau žinotų, kai sekasi jų vaikams, nereikėtų kas savaitę skambinti mokytoji ir klausinėti.

– Kas šiais laikais yra geras mokytojas ir koks jis?

– Yra įvairiausių diskusijų apie idealų mokytojų, kiekvienas gali apie tai pasisakyti. Su tuo susijusi mane neraminanti tendencija mokymosi procesą paversti pramoga, žaidimu. Tai bendra tendencija, nes net politika kartais tampa pramoga. Tačiau ar reikia pramoginiu paversti edukacijos procesą? Nežinau.

Atėję vaikai turėtų jausti pareigą mokytis, o dabar viskas priklauso nuo mokytojo. Jei šis vaikus linksmins, jie kažko išmoks, jei ne, tai blogas ir mokytojas, ir mokykla.

Dabar atrodo, kad mokytojas tampa linksmintoju. Atėję vaikai turėtų jausti pareigą mokytis, o dabar viskas priklauso nuo mokytojo. Jei šis vaikus linksmins, jie kažko išmoks, jei ne, tai blogas ir mokytojas, ir mokykla.

Vaikų atsakomybės nutrynimas nėra geras dalykas. Nesakau, kad pamokos turi būti nuobodžios kaip XIX a. Tačiau į mokyklą ir visur kitur besiskverbianti pramogų logika mane neramina. Gyvenimas nėra vien pramoga. Visi neva žino, koks turi būti mokytojas, bet reikia kalbėti ir apie mokinius – ką jie turi padaryti. Žinoma, yra mokinių pareigos, bet realybė visiškai kitokia.

– Manote, kad mokiniams suteikiama vis daugiau laisvių ir teisių, o mokytojams – tik didėjantys reikalavimai?

– Tiesiog yra mokyklų, kur surašytos mokinių pareigos, bet net nenumatyta, kaip tai įgyvendinti. Yra ir taisyklės, bet jų nesilaikoma. Jei pažiūrėtume į JAV, ten mokyklose taisyklių laikytis būtina. Jei jos netinka, ieškai kitos mokyklos, kur vienos ar kitos taisyklės nėra. Mūsų šalyje viskas gražu tik popieriuje, bet realybėje tai neveikia. Yra pasakojimų, kaip atėjęs vos vienas vaikas gali sugriauti ir demotyvuoti visą klasę.

Svarbus ir dar vienas dalykas. Kalbame apie mokytojus ir vaikus, tačiau yra ir trečias dėmuo – tėvai. Manau, kad reikia diskutuoti apie visus šiuos dėmenis, nes tai vienas bendras darinys. Reikia kalbėti ir apie tai, kokios tėvų pareigos. Kai galvosime apie visus – mokytojus, vaikus ir tėvus – pajudėsime iš mirties taško ir prasidės gerieji pokyčiai.

– Kokia jūsų nuomonė apie mokytojų rengimo sistemą, universitetus?

– Visi žinome, kokia ilgą laiką buvo Lietuvos edukologijos universiteto situacija, kad šią įstaigą rinkdavosi tie, kuriems kitur įstoti nepavykdavo. Tai lėmė mažas LEU stojamasis balas. Taip universitetą baigdavo ne patys geriausi studentai ir tie, kurie savęs nesieja su mokykla. Tai problema.

Mano nuomone, reikia turėti mokytojo gyslelę, sugebėti dirbti su mokiniais. Žinoma, būtina išmanyti matematiką, jei mokai matematikos ir pan. Kai kalbu su draugais ar pažįstamais, auginančiais vaikus, mūsų nuomonės sutampa – gero mokytojo vaidmuo itin svarbus, nes dažnai vaikas pamėgsta būtent tą dalyką, kurį dėsto puikus mokytojas. Taigi šiuo atveju tikrai reikia kalbėti apie universitetus, rengiančius mokytojus.

– Ką kiekvienas galime padaryti, kad mokytojo profesija būtų labiau gerbiama, svarbesnė?

– Man regis, reikia įsisąmoninti frazę, kurią kartoja visi, nuo politikų iki tėvų, – kad švietimas yra visuomenės pagrindas. Jis ypač svarbus dabartiniame pasaulyje, nes tai, kas išmokta mokykloje, universitete ar kitoje įstaigoje, yra tik žmogaus mokymosi pradžia. Pasaulis greitai keičiasi, reikia prie jo prisitaikyti.

Daug profesijų, kurios šiandien patrauklios ir gerai apmokamos, po 10–15 metų gali išnykti. Pasaulis labai smarkiai pasikeis dėl technologijų, todėl mokyklose ir universitetuose turi būti įdiegta, kad mokytis reikės visą gyvenimą. Švietimas yra pagrindas, ir gerokai svarbesnis nei prieš 100 metų.

Švietimas yra vienintelis bilietas į sėkmę, jei neturi milijardinio palikimo. Net jei ir turi palikimą, mokytis svarbu, nes kitaip pinigus iššvaistysi ir jų neliks. Ir mokykla yra ta vieta, nuo kurios priklauso sėkmė. To suvokimas turi būti įprastas, tuomet ir pagarba mokytojams bus ne tik žodžiai.

Socialiniuose tinkluose bendraujama ne tik su savo draugais – mažai yra tokių, kurie tai daro. Socialiniai tinklai seniai tapo vieša erdve. Ir ne bet kokia, o ta, kuri ištrina ribą tarp viešos ir privačios erdvės. Kalbu ne tik apie tai, kad žmonės neatsakingai viešina savo privačią informaciją, kuria vėliau pasinaudoja piktavaliai. Dalyvavimas socialiniuose tinkluose tapo savo statuso patvirtinimu – kuo daugiau turi „draugų“ ir sekėjų, tuo tavo statusas aukštesnis. Norint to pasiekti, receptas yra paprastas. Arba tu jau esi žinomas ir megažvaigždė, arba tau reikia sukurti savo sekėjų armiją. Tai padaryti paprasta – reikia skelbti kuo radikalesnes nuomones. Tai, kas anksčiau buvo kalbama tik siaurame draugų ratelyje, šiandien tampa bendros viešos diskusijos aptarimu.

O radikalios nuomonės žmones suskaldo. Antra, esant informacijos pertekliui, žmonės nepasiruošę skirti daugiau laiko įsigilinti į pareikštą nuomonę. Argi nepastebėjote tokio fenomeno: pačio straipsnio neskaičiau, bet savo nuomonę pareikšiu. Ir dažnai ginčijasi pats su savimi.

Nors kiekvienas atskiras jos narys mano, kad yra svarbiausias, tėra tik minia.

Šie ginčai pasiekia didžiausias žiniasklaidos priemones, nes jos pritraukia dėmesį, brangiausią mūsų amžiaus valiutą. Vakarų pasaulyje – bent jau kol kas – mes gyvename prekių ir paslaugų pertekliuje. Negana to, naujos technologijos atveria naujas patirtis, naujas paslaugas ir pasiūlo naujus produktus, – to, ko nebuvo iki šiol. Tačiau vienas dalykas niekaip nesipučia – tai mūsų laikas. Kiekvienas iš mūsų turime 86400 sekundžių per parą. Ir nei viena sekunde daugiau. Klausimas tik toks – kam mes paskiriame savo dėmesį ir savo laiką. Dėl socialinių tinklų jau seniai nukentėjo mūsų artimieji, kuriems skiriame mažiau laiko, nei naršymui po internetą, peržiūrint savo profilį, kiek dėmesio sulaukė eilinė asmenukė. Atkreipkime dėmesį, socialiniuose tinkluose populiariausias dalykas yra ne išorinė pasaulio fiksavimas, bet asmenukės. Svarbiausiu tampa ego, neribojamas jokių normų, nes juk normų mūsų pasaulyje neišliko.

Štai kodėl mano nuomonė yra svarbiau už faktą, o mano emocijos – už argumentus. Tokioje situacijoje mažai kam įdomios profesionalios įžvalgos apie ekonomiką, verslą, politiką, energetiką. Žymiai svarbiau diskutuoti apie Eurovizijos dainininkės svorį, „Žalgirio“ pralaimėjimą ar kažkieno meilužius. Štai dėl ko laužomos virtualios ietys virtualioje erdvėje. Ir viską sprendžia „patinka“ – „nepatinka“ principas. Politika kaip tokia – racionalus ir argumentuotas svarstymas apie viešus reikalus – nunyko. Ją pakeitė skonis. Ir vyksta skonių karai. O čia jau nėra jokių kompromisų ir sutarimo, nes kiekvienam savo skonis yra priimtiniausias.

Tokia visuomenė, nors kiekvienas atskiras jos narys mano, kad yra svarbiausias, tėra tik minia. Ir labai lengvai valdoma. Tai nauja realybė. Sveiki į ją atvykę!

Taip audringai reaguodami į skandalus, politikai net iš tolo panašios energijos nerodo, kai reikia kalbėti apie Lietuvos vizijas, apie tai, ką šiandien reikia padaryti, kad po penkerių, dešimties, trisdešimties metų Lietuvoje būtų geriau gyventi? Netgi gali pajusti panieką tokioms diskusijoms: suprask, čia vaikų žaidimai, neverti rimtų moterų ir vyrų rimto dėmesio.

Kodėl viską užgožia santykių aiškinimasis? Kodėl dauguma politikų panašūs į paauglius, kurie trokšta nustatyti, kuris iš jų yra „kiečiausias“ kieme. Juk Lietuvos žmonėms ne tai svarbu. Jiems svarbu, kaip jie šiandien gyvena ir kaip gyvens po dešimt metų, kaip gyvens jų vaikai?

Negali sakyti, kad nėra strategijų ir vizijų. Jų yra. Ir pakankamai daug. Tačiau jos turi bendrą bruožą: neveikia. Kodėl?

Prieš atsakydamas į šį klausimą šiek tiek nukrypsiu. Yra tokia JAV aliuminio kompanija „Alcoa“. Kai reikalai ėmė blogėti XX amžiaus 9 dešimtmetyje, jie pasikvietė naują generalinį direktorių Paulą O`Neillą. Kokius jis tikslus iškėlė? Gal sakė, kad reikia padidinti našumą, pelną? To iš jo tikėjosi įmonės savininkai Ne. Jis pasakė, kad jo pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad nebūtų nei vieno darbininko susižalojimo atvejo gamykloje. Po tokio pareiškimo dalis akcininkų pardavė savo akcijas, nes jiems tai skambėjo nelogiškai. Ir padarė didžiausią klaidą savo gyvenime, nes greitai įmonės pelnas ir vertė smarkiai padidėjo.

Ką pakeitė šis saugumo reikalavimas? Ogi pasirodo labai daug ką. Padidėjo darbo našumas, pagerėjo kokybė, o kainas buvo galima sumažinti. Kaip tai susiję su iškeltu tikslu? Tiesiog tai pakeitė kitus tos organizacijos įpročius, nes užtikrinant saugumą buvo išsiaiškinta, kur neteisingai vyksta gamybos procesas ir ką reikia padaryti, kad tai būtų patobulinta.

Esu įsitikinęs, kad taip yra ir su visuomenėmis. Jei norime teigiamų pokyčių, reikia koncentruotis į vieno įpročio pakeitimą. Tuomet gali labai daug kas keistis visuomenėje ir valstybėje. Todėl gal vietoj visaapimančių strategijų ir vizijų, reikia koncentruotis į vieno kokio nors visuomenės įpročio pakeitimą.

Štai „valstiečiai“ iš daugelio savo pasiūlymų vieną nori įgyvendinti labai rimtai. Jie prieš rinkimus tai deklaravo ir to nuosekliai siekia, nepaisant aštraus pasipriešinimo. Tačiau Aurelijus Veryga yra ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jo tikslas paprastas – saikingai alkoholį gerianti (na, tikriausiai jis norėtų visiškai negeriančios visuomenės) ir sveika visuomenė. Ar tokio įpročio išugdymas nekeistų gausybę ir kitų gyvenimo sričių? Tyrimai rodo, kad būtent taip ir vyksta pokyčiai.

Aišku, iškyla klausimas, ar būtinai tokį tikslą reikia išsikelti? Galbūt reikia keisti kitus mūsų visuomenės įpročius? Galbūt. Apie tai turėtų kalbėti politikai, analitikai, politikos apžvalgininkai ir žurnalistai. Kur konservatorių idėjos? Ką siūlo liberalai, socialdemokratai? Kur tos paprastos ir aiškios idėjos, kurios turėtų keisti visuomenę? Padiskutuokime. Deja, to nėra. Nėra kitų tokio pobūdžio idėjų. Arba jos dulka kažkieno stalčiuose.

Kai nėra turinio, idėjų, murkdomasi skandaluose, kurie nieko gero neatneša, nebent įtvirtina griovimo įprotį. O tai jau blogai. Tokiu atveju nereikės jokių išorės priešų – mes savo valstybę sugriausime savo pačių rankomis. Artėja Sąjūdžio 30-metis. Kaip mes nutolome nuo jo idealų ir svajų. Juk jis pirmiausiai buvo ne „prieš“ kažką, o „už“, – už laisvą, nepriklausomą ir klestinčią Lietuvą. Tai pakėlė milijonus žmonių, suteikė viltį. Dabar kol kas žmonės telkiami tik „prieš ką nors“. Metas gerai susimąstyti.