Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2,794 mln. nuolatinių gyventojų – 145 žmonėmis daugiau negu prieš metus. Anot departamento, metinis gyventojų skaičius didėjo pirmą kartą po 28 metų pertraukos.

„Tai tik fasado pagražinimas, kuris iš tiesų yra irgi reikšmingas, jeigu mus kas nors stebi, žiūri, vertina. Tarptautinės organizacijos visų pirma pasižiūri tą pirminį rodiklį – gyventojų skaičių ir jis staiga nemažėja (...). Realūs procesai rodo visai ką kita – nėra to džiugesio, kada mes pasižiūrime, dėl ko gyventojų skaičius padidėjo“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė demografė profesorė Vlada Stankūnienė.

Pasak jos, gyventojų skaičiaus augimą lėmė imigracija, o emigracija sumažėjo nedaug: nuo 32 tūkst. 2018 metais iki 29 tūkst. pernai. Apie pusę imigrantų sudarė užsieniečiai.

„Grįžo 20 tūkst. ir iš kitur atvyko taip pat beveik 20 tūkstančių. Taip kad padidėjimas iš esmės įvyko dėl užsieniečių atvykimo. Ir žiūrėkime, iš kur ir kas atvyko. Jeigu pažiūrėsite tą „top“ pagal profesijas, tai statybininkai, vairuotojai, tai jokiu būdu ne žadėtas aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimas“, – kalbėjo mokslininkė.

„Tai yra imigrantai iš rytinių mūsų kaimynių, visų pirma iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Aš nematau tame geros žinios“, – pridūrė ji.

Realūs procesai rodo visai ką kita – nėra to džiugesio, kada mes pasižiūrime, dėl ko gyventojų skaičius padidėjo.

Gimstamumo srityje optimizmo nėra

V. Stankūnienė pabrėžė, kad Lietuvoje išlieka opi mažo gimstamumo problema ir ateitis kol kas nežada pagerėjimo.

„Gimstamumas rodo tebesitęsiantį mažėjimą. Praėjusiais metais gimė mažiau negu prieš tai. (...) Ką mes galime padaryti? Mes galime padaryti, bet labai negreit. Tam, kad pradėtų veikti viešosios politikos priemonės, reikia laiko ir ne dešimtmečio. Reikia sukurti aplinką, kurioje šeima galėtų organizuoti savo gyvenimo scenarijus, kad galėtų auginti ne vieną vaiką“, – aiškino V. Stankūnienė.

Anot jos, žvelgiant į dabartinę visuomenės amžiaus struktūrą matyti, kad gyventojų skaičius toliau mažės.

„Jauniausios kartos, vaikų yra pusantro karto ar net du kartus mažiau negu tų, kurie išeis į anapilį. (...) Amžiaus struktūra tampa veiksniu gyventojų skaičiaus mažėjimui. Jau užkoduota ateičiai“, – sakė V. Stankūnienė.

Vis dėlto, mokslininkės teigimu, gerėja mirtingumo statistika, o tai esą lemia alkoholio vartojimo mažinimo priemonės.

„Ilgą laiką turėjome tikrai per ankstyvą vyrų išėjimą į anapilį. Jau nuo 2007 metų palengva, su įsibėgėjimu, vyrų mirtingumas mažėja (...), visų pirma dėl priežasčių, susietų su alkoholio vartojimu, mažėjimo. Mes pradedame laimėti kovą su priešankstiniu vyrų mirtingumu ir kažką nuveikėme gero. Mažiau kritikuokime antialkoholinę kampaniją“, – tvirtino V. Stankūnienė.

Statistikos departamento generalinė direktorė Jūratė Petrauskienė, cituodama Eurostato duomenis teigė, kad po 30 metų gyventojų skaičus gali sumažėti daugiau kaip puse milijono.

„2050 metais, prognozuojama, kad 600 tūkst. gyventojų gyvens Lietuvoje mažiau, Eurostatas duoda tokias prognozes. Ar jos teisingos, gyvenimas parodys“, – kalbėjo J. Petrauskienė.

Statistikos departamento duomenimis, pernai į Lietuvą imigravo 40,1 tūkst. žmonių, iš kurių 20,4 tūkst. yra Lietuvos piliečiai. Emigrantų 2019 metais buvo 29,3 tūkst., todėl maždaug 10,8 tūkst. daugiau žmonių į Lietuvą atvyko, nei iš jos išvyko.

Gimstamumas toliau išliko mažesnis nei mirtingumas – 10,7 tūkst. daugiau žmonių mirė negu gimė kūdikių.

2018 metais Lietuvos gyventojų skaičius mažėjo 14,9 tūkstančio.

Sociologė Vlada Stankūnienė sako, kad džiaugtis dar nėra kuo, mat statistikai teigiamą įtaką turintis užsieniečių atvykimas nėra tvarus, nors tvarkus kol kas nėra ir lietuvių grįžimas.

Pasak ekonomisto Žygimanto Maurico, iš tiesų geras tendencijas liudytų teigiamas lietuvių migracijos balansas. „Kitas požymis, kad situacija gerėja, būtų natūralizacijos procesų, kuomet imigrantai ir jų vaikai tampa Lietuvos piliečiais, padažnėjimas“, – kalba jis.

Nors metų pradžioje buvo skelbiama, kad pernai gruodį pirmą kartą nuo 2004-ųjų į Lietuvą atvyko daugiau žmonių nei išvyko, vėliau išsankstiniai duomenys buvo pakoreguoti ir pirmu tokiu menėsiu tapo gegužė. Iš Lietuvos gegužę išvyko 3084, o imigravo 3627 asmenys, rodo Statistikos departamento duomenys.

„Gegužės mėnesį pirmą kartą nuo 2004 metų yra teigiamas balansas: daugiau atvykusių į Lietuvą negu išvykusių. Ar tai bus tvari tendencija, sunku pasakyti, bet bent jau kažkiek optimizmo atsiranda“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.

Tačiau, išankstiniais duomenimis, šių metų gegužę į Lietuvą atvyko 2261 (62,3 proc. visų atvykusių) Lietuvos piliečių, tuo metu iš  Lietuvos emigravo 2722 (88,3 proc.) lietuviai. Taigi, išvykusiųjų lietuvių skaičius beveik puse tūkstančio vis dar yra didesnis nei grįžusių.

Džiaugtis dar kiek ankstoka

VDU Demografinių tyrimų centro vadovė prof. V. Stankūnienė sako, kad džiaugtis dėl tokios statistikos kol kas yra per anksti.

„Vertinant mėnesinius duomenis, gilių išvadų daryti nevertėtų. Svarbu paminėti, kad tą teigiamą įtaką skaičiuose daro atvykstantieji iš Rytų – iš Ukrainos. Visada sakiau ir sakysiu, kad, pirmiausia, turėtume neišstumti savų, nedempinguoti atlyginimų savo žmonėms. Čia poslinkių kol kas nėra, tad kas dar gali išvažiuoti, išvažiuoja.

Užsieniečių atvykimas nėra tvarus, tačiau nėra tvarus ir lietuvių grįžimas. Didelė dalis grįžusiųjų, negalėdami čia įsitvirtinti, apsisuka ir išvyksta vėl. Galbūt situacija neblogėja, stabilizuojasi, tačiau kuo džiaugtis dar neturime. Galų gale, mažėja tų, kurie dar gali išvykti, tad nereikėtų daryti išvadų, žvelgiant į absoliučius skaičius“, – pažymi V. Stankūnienė.

VDU nuotr.

Savo ruožtu Banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Ž. Mauricas teigia, kad migracijos svarstyklės beveik neišvengiamai turi svirti į teigiamą pusę, mat gyvenimas Lietuvoje gerėja.

„Mes esame tiek blogybių sau prisišnekėję, kad Lietuva tuoj išnyks, tik paskutiniam išvykstančiam nereikia pamiršti išjungti šviesos oro uoste. Tačiau aš seniai sakiau, kad tokių dalykų tikimybė yra maža, o persilaužimas anksčiau ar vėliau įvyks.

Lietuva ir Latvija praktiškai yra vienintelės likusios šalys regione, kuriose migracijos saldo yra neigiamas. Augant pajamų lygiui, tai, kad balansas tapo teigiamas, yra natūralus procesas. Metų pradžioje netgi buvau susilažinęs, kad tai bus geriausi metai migracijos prasme. Neteigiau, kad metai migracijos balanso prasme bus teigiami, tačiau manau, kad tokia tikimybė auga“, – kalba ekonomistas.

Tiesa, kaip pažymi V. Stankūnienė, druskos į saldų džiaugsmo teigiamu migracijos balansu pyragą gali įberti studijuoti į užsienį išvyksiantis jaunimas.

„Palaukime rudens. Nors tai atrodytų pozityvu, mūsų jaunimas vyksta mokytis į užsienį. Tad pažiūrėsime, kas bus liepą-rugsėjį, kiek išvažiuos pačios jauniausios emigrantų grupės“, – kalba ji. 

Kas liudytų tikrus polinkius į gera

Pasak Ž. Maurico, apie tai, atvykstamoji migracija tvari ar ne, reikėtų spręsti ne pagal tautybę –  grįžta lietuviai, ar atvyksta užsieniečiai, – o pagal atvykimo tikslus sieti savo gyvenimą ar bent didesnį jo etapą su šalimi. Tiesa, kol kas mažiau užsieniečių nei grįžusių lietuvių turi tikslą pasilikti ilgam.

„Jei lietuviai grįžta su mintimi čia auginti vaikus, kurti verslą arba jau turi darbo vietą, tai yra tikrai teigiama, nes tikėtina, kad tokie žmonės greitu laiku neemigruos vėl. To paties norėtųsi ir iš atvykstančiųjų iš trečiųjų šalių. Tačiau kol kas tai labiau yra pigios darbo jėgos imigracija, o tai nebūtinai yra geras reiškinys.

Tačiau atsiranda ir užsieniečių, kurie savo gyvenimą mato Lietuvoje, ne tik iš trečiųjų šalių, tačiau ir iš ES. Manau, Lietuva peržengė į aukštesnį lygį, gyvenimo kokybė joje yra pakankamai gera“, – tikina Ž. Mauricas.

A. Ufarto / BFL nuotr.

Jo manymu, to, kad demografinė situacija šalyje iš tiesų gerėja ir turi dar geresnių perspektyvų, geras indikatorius būtų skirtumas tarp atvykusių ir išvykusių lietuvių.

„Kitas požymis, kad situacija gerėja, būtų natūralizacijos procesų, kuomet imigrantai ir jų vaikai tampa Lietuvos piliečiais, padažnėjimas. Na, o visiškas „topas“ būtų tai, jei mes vyktume į Lenkiją apsipirkinėti, o lenkai pas mus atvyktų dirbti. Tuomet mes būtume Rytų Europos Airija“, – kalba ekonomistas.

Savo ruožtu V. Stankūnienė pabrėžia, jog tai, kad ilgą laiką grįžtančių lietuvių būtų daugiau nei išvykstančių, liudytų geras permainas, tačiau dar svarbiau, kad jie nebeišvyktų pakartotinai.

„O čia jau reikia rimtų ekonominių žingsnių, kad tie žmonės turėtų galimybę įsitvirtinti. Labai svarbu ir tai, kad sumažėtų skirtumai tarp darbo pajamų čia ir tose šalyse, į kurias išvykstama. Tai yra labai rimtas veiksnys, lemiantis pasirinkimą išvykti ir nebegrįžti“, – sako V. Stankūnienė.

„Nors gimstamumo situacija stabilizuojasi, tačiau gimstamumas išlieka labai žemas, neužtikrinantis kartų kaitos ir toliau lemiantis spartų populiacijos mažėjimą. Pavyzdžiui, mirtingumo rodikliai prieš keletą metų buvo pradėję gerėti, bet praėjusiais metais vėl prarado pozityvių pasikeitimų kryptį. Vyrų mirtingumo rodikliai jau daugelį metų išlieka blogiausi tarp Europos Sąjungos šalių ir tebėra tokio lygio, kuris Lietuvoje buvo prieš penkiasdešimt metų“, – konstatuoja demografė.

V. Stankūnienės teigimu, atsižvelgiant į labai sudėtingą ir toliau blogėjančią Lietuvos demografinę situaciją, trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų, galinčių suprasti negatyvių demografinių pokyčių prielaidas ir veiksnius bei teikti situacijos gerinimui adekvačius siūlymus ir priimti viešosios politikos sprendimus. Trūkstamą spragą nuo šio rudens planuojama padės užpildyti nauja VDU inicijuojama tarpdalykinė Socialinės demografijos magistro programa.

„Ši programa siekia proveržio iš esmės keičiant fragmentišką ar net klaidingą viešosios politikos atstovų, žiniasklaidos ir didelės visuomenės dalies sampratą apie demografinių problemų priežastis, pasekmes socioekonominei raidai bei galimus šių problemų sprendimo būdus“, – pasakoja VDU Sociologijos katedros profesorė ir priduria, kad, deja, iki šiol Lietuvoje šios srities specialistai nebuvo rengiami.

Trūksta adekvačių sprendimų

Demografė V. Stankūnienė pasakoja, kad emigracijos srautai ir toliau išlieka dideli, o praėjusiais metais net vėl padidėjo.

„Pastarųjų penkiolikos metų periodu, nuo šio šimtmečio pradžios vidutiniškai kasmet iš Lietuvos emigruoja apie 38 tūkst. žmonių. Dėl toliau išliekančio žemo gimstamumo, neadekvačiai aukšto mirtingumo (ypač vyrų), intensyvios emigracijos ne tik sparčiai mažėja Lietuvos gyventojų skaičius (nuo šio šimtmečio pradžios vidutiniškai kasmet sumažėja beveik 40 tūkst. žmonių arba daugiau nei vienu procentu), bet susidarė ekonominei, socialinei ir demografinei raidai labai nepalanki gyventojų amžiaus struktūra“, – pesimistinius skaičius pateikia VDU profesorė.

V. Stankūnienė aiškina, kad ilgai trunkantis žemas gimstamumas suformavo labai neskaitlingas vaikų kartas, kurios yra beveik per pusę mažesnės nei dabartinės keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių kartos. Skaitlingoms vyresnėms kartoms sulaukiant pensinio amžiaus, o darbingo amžiaus – daug mažesnėms priaugančioms kartoms, artimiausius tris dešimtmečius labai sparčiai mažės darbingo amžiaus žmonių ir didės pensinio amžiaus žmonių dalis. Be to, jau emigravus labai didelei daliai jaunimo, yra mažos dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių kartos, kurios galėtų kurti šeimas, susilaukti vaikų.

„Vienas didžiausių iššūkių socialiniam ir ekonominiam sektoriams yra itin spartūs ir teritoriškai labai diferencijuoti Lietuvos gyventojų senėjimo procesai. Tokios amžiaus struktūros deformacijos yra grėsmingas iššūkis šių dienų ir ateinančių kelerių ateities dešimtmečių Lietuvos darbo rinkos subalansavimui, ekonominei ir socialinei plėtrai“, – įspėja ekspertė.

Pasak VDU mokslininkės, socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo sferos, verslas turės neišvengiamai atsižvelgti į demografinių procesų kitimo ir gyventojų senėjimo tempų specifiką, profesionaliai projektuoti ūkio plėtrą ir viešąją politiką. VDU Socialinių mokslų fakulteto profesorė įsitikinusi – dabartinė situacija reikalauja profesionalios nuolatinės demografinių pokyčių stebėsenos, vertinimo ir adekvačių viešosios politikos veiksmų, nes tai yra būtina sąlyga Lietuvai siekiant ne tik stabilizuoti demografinę situaciją, bet ir užtikrinti tvarią ekonominę ir socialinę raidą.

Rengs specialistus

Lietuvoje sparčiai kintantys ir negatyvūs demografiniai procesai reikalauja naujausiomis žiniomis pagrįstos adekvačios socialinės ir demografinės politikos ekspertų. „Didėjantys demografinių problemų ir jų pasekmių mastai rodo tiek demografinės politikos fragmentiškumą ir pagrįstumo stoką, tiek ir ribotas viešosios politikos kūrėjų ir vykdytojų kompetencijas demografijos srityje bei profesionalių specialistų trūkumą“, – tikina VDU Demografinių tyrimų centro vadovė V. Stankūnienė.

Demografė pasakoja, kad naujoji VDU Socialinės demografijos magistro studijų programa kelia tikslą parengti naujos kartos specialistus, turinčius profesionalias žinias demografijos srityje, kurie, remdamiesi pažangiausia tarptautine moksline patirtimi ir gerosios praktikos pavyzdžiais pagrįstomis žiniomis, galėtų priimti praktinius sprendimus optimizuojant viešosios politikos veiksmų schemas, sprendžiant aktualiausias demografines problemas, jų pasekmes jau artimiausioje ateityje ir tolimesnėje perspektyvoje.

„Socialinės demografijos magistro studijų programos turinyje numatytas tarpdisciplininių žinių suteikimas, leisiantis suprasti ne tik demografinius procesus, bet socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių veiksnių poveikį demografinei situacijai. Studijų programos struktūrą numatoma organizuoti taip, kad studentai įsisavintų išsamias ir naujausias žinias ne tik apie visų demografinių procesų (migracijos, šeimos pokyčių, gimstamumo, mirtingumo, gyventojų senėjimo) raidą, bet ir šiuos procesus atitinkančias viešosios politikos dalis – migracijos politiką, šeimos politiką, visuomenės sveikatos politiką, gyventojų senėjimo politiką, galinčias spręsti susidariusią labai nepalankią demografinę situaciją“, – apibendrina programos vadovė V. Stankūnienė.

Didesnės išmokos nelemia didesnio gimstamumo, tačiau net ir padidėjęs jis dar negelbės Lietuvos: šalies gyventojų amžiaus struktūroje užprogramuotas populiacijos nykimas. Taip LRT.lt sako Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė Vlada Stankūnienė. Šio šimtmečio viduryje demografinė situacija turėtų stabilizuotis, o emigracija mažėti, nes dėl sumažėjusios populiacijos nebebus kam emigruoti, pažymi pašnekovė.

Kartų kaitos neužtikrinantį gimstamumą Lietuvoje įmanoma pagerinti, tačiau tam neužtenka didesnių išmokų. Didesnės išmokos, pasak demografės, lemia tai, kad vaikų susilaukiama anksčiau, bet ne daugiau.

„Galimybės padidinti gimstamumą yra, bet nesitikėkime to labai greitai ir neieškokime vienos priemonės. Situaciją gali keisti ekonominių, socialinių, vertybinių priemonių kompleksas. Svarbu, kad sąlygos žmonėms leistų derinti darbą ir šeimą. Svarbios tiek konkrečios priemonės, tiek aplinka, kurioje gyvename, gerovė“, – kalba V. Stankūnienė.

– Teko girdėti Jus sakant, kad dar kurį laiką Lietuva neišvengiamai mažės. Kokios laukia to pasekmės?

– Pasekmes turėtų vertinti ir joms rengtis ekonomistai, politikai. Pirmiausia būtina įvertinti demografinę situaciją, populiacijos nykimą, reikia suprasti, dėl ko visa tai vyksta. Populiacija mažėja ir senėja daugiausia dėl migracijos, mažo gimstamumo ir didelio mirtingumo. Turime įvertinti kiekvieną šių dedamųjų bei tai, kaip kiekvienas šių procesų keičia populiaciją, kokios gali būti to pasekmės.

Gimstamumo situacija yra bloga, nors iš visų demografinių procesų rodiklių ir yra geriausia, atsižvelgiant tiek į kitų šalių kontekstą, tiek į pasikeitimus mūsų šalyje. Pagal gimstamumo rodiklius esame net truputį aukščiau ES vidurkio. Paskutiniais duomenimis, paskelbtais dar 2014-aisiais, vidutinis vaikų, kuriuos pagimdo moteris Lietuvoje, skaičius yra 1,63 (ES vidurkis – 1,55). Bet tam, kad populiacija nenyktų, karta keistų kartą, šis rodiklis turi būti ne mažesnis kaip 2.

Migracija yra ir pastaruosius 15 metų buvo labai intensyvi, praeitais metais ji dar padidėjo ir tai yra pagrindinė populiacijos nykimo priežastis. Nuo 2000-ųjų kasmet išvyksta beveik 40 tūkst. žmonių. ES pagal emigracijos intensyvumą esame tarp „lyderių“.

Mirtingumas yra trečias populiacijos nykimo rodiklis, pagal kurį Lietuva atrodo labai blogai. Vyrų mirtingumo lygis yra aukščiausias ES. Taigi vyrų populiacija mažėja, o mirtingumo lygis jau jauno amžiaus žmonių yra didelis.

– Kaip ir ar įmanoma pasiekti gimstamumo rodiklius, kurie užtikrintų, kad mūsų populiacija nenyks?

– [Geresnį] gimstamumą galima atkurti, kad jis artėtų prie lemtingo skaičiaus 2. Bet, pavyzdžiui, Prancūzija iki to ėjo daugiau kaip 50 metų vykdydama nuoseklią ir situacijai adekvačią šeimos politiką ir užtikrindama gerovę. Taip pat yra ir kitose ES šalyse – prie to sugrįžtama labai negreit.

Galimybių padidinti gimstamumą yra, bet nesitikėkime to labai greitai ir neieškokime vienos priemonės. Situaciją gali keisti ekonominių, socialinių, vertybinių priemonių kompleksas. Svarbu, kad sąlygos žmonėms leistų derinti darbą ir šeimą. Svarbios tiek konkrečios priemonės, tiek aplinka, kurioje gyvename, gerovė.

Niekas dar nerado ryšio tarp išmokų ir realaus gimstamumo padidėjimo. Visi tyrimai rodo, kad dėl didesnių išmokų vaikų susilaukiama anksčiau, bet ne daugiau. Reikalinga efektyvi vaikų priežiūros paslaugų sistema, kad turėdama mažų vaikų šeima galėtų dirbti ir užsidirbti.

– Suvokiant tai, kad nuo mūsų nepriklauso gerovė ir didesni atlyginimai tose šalyse, į kurias išvykstama, ar įmanoma suvaldyti situaciją?

– Emigraciją lemia situacija mūsų bei priimančioje šalyje. Pagrindinis veiksnys emigraciniams srautams yra ekonominis. Paprastai emigruojama iš tų šalių, kuriose pragyvenimo lygis žemesnis, sąlygos dirbti ir uždirbti blogesnės, į tas šalis, kur visi šie rodikliai kur kas geresni. Kuo šie skirtumai didesni, tuo intensyvesnis yra emigracijos srautas.

Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje yra beveik penkis kartus mažesnis nei ten, kur daugiausiai emigruoja mūsų kraštiečiai – Jungtinėje Karalystėje. Trukdžių emigruoti nėra jau daugiau nei 10 metų, tad kaip gali neemigruoti.

Kuo ilgiau intensyvūs emigraciniai srautai trunka, tuo paprasčiau ten tampa išvykti ir įsikurti tautiečių bendruomenėse. Viena emigracijos banga kuria kitą emigracijos bangą. Kuo ilgiau užtrunkama emigracijoje, tuo akivaizdžiau tampa, kad išvykusieji ten ir pasiliks.

Nuo įstojimo į ES gyvename labai draugiškoje migracinėje aplinkoje. Galime emigruoti be didesnių apribojimų. Tačiau pastaruoju metu kalbama apie imigracijos galimybių ir imigrantų socialinių garantijų ribojimus. Tai gali sumažinti srautus. Tačiau į klausimus apie socialinę, ekonominę šalies aplinką, kuri lemia emigraciją, turėtų atsakinėti politikai, ekonomistai.

– Ar panašu, kad Lietuvos demografinė, migracijos politika, jei tokios egzistuoja, galėtų duoti teigiamos įtakos demografiniams procesams Lietuvoje?

– Emigracinės politikos nėra, tik socioekonominės sąlygos gali keisti emigracijos srautus. 2014-aisiais priimtos migracijos politikos gairės yra orientuotos į imigracijos reguliavimą: kiekviena šalis gali ją reguliuoti.

Tačiau Lietuvoje tiesiog diagnozuojama didelė emigracija, o supratimo, kas lemia emigraciją, kiek įtakos turi ekonominė, socialinė aplinka, – trūksta.

– Ar, matant tendencijas ir problemas, galima tikėtis, kad Lietuva išliks?

– Emigracija yra didelė jau ketvirtį amžiaus, labai sumažėjęs ir kartų kaitos neužtikrinantis gimstamumas išlieka jau beveik du dešimtmečius. Vyrų mirtingumas, palyginti su kitomis ES šalimis, yra didžiausias. Visa tai per pastarąjį ketvirtį amžiaus sukūrė tokią demografinę struktūrą, kad jaunoji karta yra kone perpus mažesnė nei ta, kuri šiuo metu yra maždaug 40–60-ties. Vyresniųjų su kiekvienais metais mažės, juos pakeis kone perpus mažesnė karta. Nereikia būti dideliu matematiku, kad suprastum situaciją.

Kol neatsigaus gimstamumas, nesumažės atlyginimų ir pragyvenimo sąlygų skirtumas tarp mūsų ir tų šalių, į kurias emigruojama, tol egzistuos neigiami demografiniai procesai – dideles kartas keis mažos. Amžiaus struktūroje yra užprogramuotas populiacijos nykimas iki šio šimtmečio vidurio. Vėliau, jei veiksniai pasikeis į gera, situacija stabilizuosis, bet mūsų liks kone vienu milijonu mažiau.

– Bet ar tikrai galime tikėtis, kad visos populiacijos nykimą lemiančios aplinkybės pasikeis į gera?

– Pasikeis, neįmanoma taip ilgai, esant tokiam regresui, gyventi. Nuo 2007-ųjų mirtingumas mažėja, gimstamumas, nors ir labai žemas, taip pat atsigauna.

Emigracijos mastai turėtų mažėti, nes ateina neskaitlingos kartos – nebus potencialo emigracijai.

Gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES), o po kelių dešimtmečių Lietuvoje bus tik apie 2 mln. gyventojų. Tauta sparčiai sens ir nyks, o darbingo amžiaus žmonių bus du kartus mažiau nei dabar. Tai ne ištrauka iš fantastinio romano, o reali mokslininkų prognozė.

Apie tai „Dėmesio centre“ pokalbis su VDU Demografinių tyrimų centro vadove, profesore Vlada Stankūniene ir Seimo vicepirmininku, socialdemokratų Algirdu Sysu.

– Ponia Stankūniene, Jūsų  skaičiavimai rodo, kad iki šio amžiaus vidurio Lietuvoje gyvens mažiau negu 2 mln. žmonių. Kas tai nulems?

– Tai ne mūsų gąsdinimai, o solidžios institucijos „Eurostat“ prognozės, remiantis oficialia Lietuvos statistika. Šių prognozių modelio prielaidos yra labai optimistinės, kalbu apie gimstamumą, mirtingumą ir migraciją. Šie trys demografiniai procesai, kurie formuoja populiaciją, atrodytų, labai palankūs – gimstamumas didės, mirtingumas mažės, ypač vyrų. Jeigu dabar vyrų vidutinė gyvenimo trukmė yra 68,5 metų, tai 2080 metais vyrai vidutiniškai gyvens per 80 metų. Mažės emigracija ir po gerų 20 metų išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų skaičius susilygins, gyventojų skaičius dėl emigracijos nemažės.

Tačiau, nepaisant to, kai šiuos skaičius įdedame į modelį, į jau susidariusią amžiaus struktūrą, kurią suformavo jau kelis dešimtmečius besitęsiantis mažas gimstamumas, didelis mirtingumas ir labai intensyvi emigracija, matome, kad džiaugtis nėra kuo. Dabartinė mūsų gyventojų amžiau struktūra labai bloga. Vaikų ir jaunimo, kurie ateity galės kurti šeimas ir gimdyti, skaičius palyginti nedidelis, nėra demografinio potencialo augti. Lieka daugiausiai pagyvenę žmonės, pamažu išeinantys iš šio pasaulio. Taigi, demografinis Lietuvos gyventojų nykimo potencialas yra užprogramuotas.

– Profesore, tai skamba labai bauginančiai – mūsų tauta, be karo per 50–60 metų sumažės net per pusę?

– Taip. Tokia realybė, nes nuo 1990 metų vykę procesai ir dabartininė labai sudėtinga demografinė situacija tai ir nulėmė. Tačiau mes kažkodėl esame ramūs ar susitaikę su tuo.

– Pone Sysai, štai kur yra tikrieji iššūkiai, būtent į tai turi būti nukreiptas visas dėmesys. Ką manote?

– Taip. Reikia naudoti visas priemones, daugiau apie tai kalbėti, nes mes šiandien daugiausiai kalbam apie antraeilius dalykus.

– Ieškome šeimos apibrėžimo, dar kažko?

– Būtent. Reikia diskutuoti apie tai, kodėl jauni žmonės išvyksta, gimdo mažai vaikų čia, Lietuvoje, kas tam trukdo. Ir ne tik diskutuoti bei kurti įvairias šeimos koncepcijas, bet konkrečiais darbais sudaryti sąlygas žmonėms čia – derinti asmeninio gyvenimo ir darbo galimybes, spręsti lyčių lygybės problemą. Nes visose šalyse, kur šie klausimai yra sprendžiami, demografinė situacija yra ženkliai geresnė.

Turiu omenyje Skandinavijos šalis, Prancūziją, kur rodikliai yra aukštesni nei vidutiniai. Manau, būtina koncentruotis ties pačiais svarbiausiais klausimais – kaip aprūpinti jaunas šeimas būstu, kaip, sukūrus šeimą, derinti darbą ir vaikų auginimą ir panašiai.

– Tačiau profesorė teigia, kad pristatytas modelis jau paremtas optimistiniu scenarijumi. Suprantu, kad į tą scenarijų jau įtrauktos  paskatos turėti daugiau vaikų, ekonomikos palikimas, nes po kelių dešimtmečių emigracija labai sumažės ir jau bus nenaudinga išvažiuoti iš Lietuvos, nes ir čia bus gerai.

Vlada Stankūnienė: Bet kuriuo atveju į problemas reikia dar labiau įsiklausyti, nes jeigu mes nieko nedarysim, tai gyventojų skaičius dar labiau mažės.

Algirdas Sysas: Džiaugiuosi, kad kai kuriuos žingsnius jau padarėme. Nuo sausio pradžios įsigalioja naujas socialinio būsto įstatymas, kuris suteiks savivaldybėms daugiau galimybių ir statyti, ir nuomoti, bus ir savivaldybių būstai, kurie suteiks galimybę pasikviesti jaunus specialistus ir suteikti jiems būstą be eilės.

– Ponia Stankūniene, Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja sparčiausiai visoje ES. Kuo tai galima paaiškinti? Juk mūsų gyvenimo kokybė ne itin skiriasi nuo Latvijos, Estijos, Rumunijos ar Bulgarijos?

– Taip, mūsų rodikliai yra prasčiausi. Pavyzdžiui, vyrų gyvenimo trukmė. Pažiūrėję į mirties priežastis matome, kad nemažos dalies mūsų vyrų mirtingumą lemia alkoholio vartojimas ir su tuo susijusios pasekmės. Pagal vyrų mirtingumą nuo alkoholio mes Europoje pirmaujame, taip pat ir dėl smurtinių mirčių.

Kalbant apie gimstamumo skatinimą, mes privalome ne ieškoti vieno mygtuko, kurio pagalba galėtume kosmetiškai šį tą pataisyti, bet tai turi būti nuolatinė programa, nuolatinis dėmesys. Būtina sutelkti visas jėgas – tiek politikų, tiek akademinės bendruomenės, kuri daro tyrimus, neignoruoti tų tyrimų rezultatų.

Tai turi būti ilgalaikė, nuosekli veikla, o ne fragmentinė, ypač suaktyvėjanti prieš rinkimus, o po jų iš karto atslūgstanti. Problemos yra didžiulės, jos esminės. Kam visa kita, jeigu neliks tautos?

Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas 2000-2013 metais buvo intensyviausias Europos Sąjungoje (ES), sako Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė.

„Šį šimtmetį Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas vyko sparčiausiais tempais tarp visų šalių. Jau dveji metai, kai mūsų mažiau kaip trys milijonai“, - Seime trečiadienį surengtoje diskusijoje demografijos klausimais sakė V.Stankūnienė.

Pasak profesorės, Lietuva pastaraisiais metais labiausiai mažėjo dėl didelės emigracijos. Kasmet šalis netekdavo apie 30 tūkst. gyventojų, trečdalio iš jų - dėl natūralios kaitos, kai daugiau žmonių miršta nei gimsta.

„Dėl ko mes mažėjame - visų pirma mažėjame dėl labai didelės migracijos ir neigiamo migracijos neto“, - sakė Demografinių tyrimų instituto vadovė.

Mokslininkė pažymėjo, jog net ir optimistiškai prognozuojant gimstamumo dydį, gyvenimo trukmės ilgėjimą, emigracijos stabilizavimąsi, Lietuvoje gyventojų nuolat mažės ir nuo 2060 metų jų skaičius bus artimas 1,8 milijono.

„Prognozės ypatingai liūdnos mums, nors ten ir įdėta optimistinių prielaidų. 2040 metais gyventojų skaičius bus mažiau nei du milijonai, o nuo 2060 metų nukrenta iki 1,8 mln., ir tai esant optimistinėms prognozėms“, - sakė V.Stankūnienė.

Statistikos departamento duomenimis, 2012 metais pradžioje Lietuvoje gyveno dar kiek daugiau nei 3 mln. žmonių, o 2013 metų pradžioje – 2,972 mln. žmonių. Šių metų spalio 1 dienos duomenimis, Lietuvoje tuo metu buvo 2,927 mln. gyventojų.

Demogafinės statistikos duomenimis, nuo Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo pradžios – 1992 metais – mažėjimo tempai svyruodami didėjo iki 2010 metų ir tik pastaraisiais metais sulėtėjo. Kaip teigiama Demografinių tyrimų instituto parengtas leidinys, nors nuo 2010 metų pagerėjimas akivaizdus, gyventojų vis dar smarkiai mažėja.

2013-aisiais Vilnius buvo vienintelis miestas, kuriame padaugėjo gyventojų, o vilniečių šeimos pasiryžusios susilaukti gerokai daugiau vaikų nei kitų regionų atstovai.

Lietuvos sostinė pamažu tampa patraukliu monocentru. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto profesorė demografė Vlada Stankūnienė svarsto, kad vargu ar tai gerai, nes ir kituose šalies miestuose gyventi galima. Pasak ekspertės, gyventi galima ir kaime, kur įsikūrę trečdalis lietuvių. Tai labai daug, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, bet metai kiti, ir šio "atsilikimo" nebeliks.

– Kokie demografiniai rodikliai šiuo metu svarbiausi, kaip jie kinta?

– Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per visą savo gyvenimą, skaičius) nuo 2 (1990 m.) nukrito ir 2002–2005 m. nesiekė nė 1,3. Tačiau nuo 2005 m. šis rodiklis pradėjo didėti ir, naujausiais pernai metų duomenimis, buvo lygus 1,6. Tokia rodiklio dinamika, atrodytų, leistų manyti, kad situacija gerėja, tačiau tik tokiu atveju, jei pernelyg nesigilintume į rodiklio kilmę ir galimus pokyčius.

Reikia pasakyti, jog 1990-aisiais gimstamumas sumažėjo ne todėl, kad šeimos apsisprendė susilaukti mažiau vaikų, – tai lėmė gimdymo atidėjimas vyresniam amžiui. 1990-ųjų pradžioje šalyje buvo labai sudėtinga ekonominė situacija. Ji turėjo įtakos mažesniam gimstamumui, o netrukus mus pasiekė ir šeimos transformacija (vėliau tuokiamasi, vaikai gimsta vyresniems tėvams, jų susilaukiama mažiau). Taigi, mamos, atidėjusios gimdymą, kol bus vyresnės, galiausiai įsiliejo į jaunesniųjų gretas.

Taip nutiko ir dabar, gimstamumo rodiklis labiausiai gerėja ne todėl, kad šeimos susilaukia daugiau vaikų, tiesiog po 10–15 metų išryškėja atidėto gimdymo poveikis gimstamumo rodikliui. Bet kuriuo atveju gerai, kad vyresnės moterys apsisprendžia susilaukti vaikų, o nors gimstamumas ir sumažėjęs, situacija nėra tokia tragiška kaip amžiaus pradžioje.

Sostinėje gimstamumo rodiklio kitimas panašus, tačiau šio šimtmečio pradžioje Vilniuje jis buvo nukritęs iki 1,1, o Lietuvos rodiklis siekė 1,23–1,27. Vilniuje įtakos gimstamumui turi keli veiksniai. Gimdymas atidedamas vėlesniam laikui, kai šeima įsitvirtins sostinėje, įgis profesiją. Tačiau šiuo metu suminis gimstamumo rodiklis Vilniuje toks pat kaip Lietuvos ir vos didesnis už kitų miestų (Vilniuje – 1,55, Lietuvoje – 1,55, Lietuvos miestuose – 1,51). Taigi, jei matuosime gimstamumą realiais skaičiais, sostinės situacija niekuo ne kitokia nei Lietuvos kontekstas.

– Bet vilniečiai pasiryžę turėti daugiau vaikų nei kitų miestų ir regionų gyventojai?

– Taip, jau senokai atliekame didelės apimties tyrimus, kurių respondentų imtis siekia 5–10 tūkst. gyventojų, o didelė apklaustųjų dalis yra reproduktyvaus amžiaus moterys. Labiausiai į akis krinta tai, kad 2006–2012 m. laikotarpiu, kai šalis išgyveno ir ekonominį pakilimą, ir nuosmukį, ir susidorojo su jo padariniais, Vilniuje gyvenančios moterys ir vyrai ketino susilaukti daugiau nei 2 vaikų, o tai kur kas daugiau, nei planuoja Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio gyventojai. Visą 2006–2012 m. laikotarpį kitų miestų rodiklis buvo mažesnis kaip 1,8, o 2010 m. nukrito iki 1,4.

Įdomu tai, kad vilniečių ketinimams susilaukti daugiau vaikų beveik neturi įtakos ekonominiai nuosmukiai, nors įprastai būtent suprastėjus ekonominei situacijai pasikeičia planuojamų susilaukti vaikų skaičius. Vilnius yra dinamiškas miestas, gebantis sukurti šeimos gerovę, todėl jo gyventojus mažiau veikia ekonominiai sunkumai, šeimos mato aprūpinto gyvenimo perspektyvą ir gali planuoti daugiau vaikų, būtent tiek, kiek yra "demografiškai komfortiška" ir atitinka kaitų kartą užtikrinantį lygį (2010 m. Vilniaus vyrai ketino susilaukti 2,12 vaikų, o moterys – 2,02).

Prokreaciniais ketinimais ypač skiriasi mažieji miestai, kur sudėtinga išgyventi, nes juos ypač paveikė ekonominis sunkmetis. Nuo 2006 m. iki  2010 m. vidutinio dydžio miestuose (10–100 tūkst. gyventojų) ketinamų turėti vaikų skaičius tarp vyrų sumažėjo nuo 1,8 iki 1,44, o tarp moterų – nuo 1,81 iki 1,53. Didžiulis Vilniaus ir kitų miestų skirtumas rodo, kad sostinėje dar galima išgyventi ir gyventi.

– Ar tai lėmė ir gyventojų augimą šiemet, kai jų padaugėjo tik Vilniuje?

– Vilniuje gyventojų mažėjo nuo pat 1990 m., kai sostinėje gyveno 592 tūkst. gyventojų, o po dešimties metų jų liko 554 tūkst. 1990-ųjų pradžioje iš Vilniaus išvyko rusų, baltarusių, ukrainiečių. Be to, žydai jau galėjo išvažiuoti į Vakarus, o vėliau prasidėjo ir kitų gyventojų emigracija. Tačiau po 2000 m. gyventojų mažėjimas stabilizavosi ir štai 2013 m. Vilniuje padaugėjo 4 tūkst. gyventojų, iki 537 tūkst.

Tokį augimą lėmė reemigracija – į Lietuvą grįžta emigrantai, tačiau jie kuriasi ne gimtuosiuose miestuose, o traukia į Vilnių.

– Kokia vidinės migracijos įtaka, ar gyventojai iš regionų vyksta tik į Vilnių?

– Gyventojų srautai krypsta į dinamiškesnes vietoves, kuriose gali gauti didesnį atlyginimą, taigi, jie traukia į sostinę arba į užsienį. Todėl, jei vilniečių išvyksta svetur, jų sumažėjimą kompensuoja naujakuriai, į Vilnių atvykstantys iš kitų regionų. 2001–2011m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyventojų sumažėjo beveik 13 proc. (Kaune ir Panevėžyje beveik 17 proc., Klaipėdoje beveik 16 proc., Šiauliuose – 18 proc.. o Vilniuje – 3,3 proc.).

Taigi, Vilnius yra traukos zona, o visi kiti miestai sparčiai nyksta. Be to, į Vilnių dažniausiai keliasi jaunimas, todėl keičiasi ir gyventojų amžiaus struktūra. Pensinio amžiaus gyventojai Lietuvoje sudaro 21 proc., o Vilniuje jų dalis siekia 18,6 proc.

– Nepaisant sostinės situacijos, Lietuvos visuomenė sparčiai senėja. Kada vyresnio amžiaus gyventojai sudarys trečdalį visuomenės?

– Prognozuojama, kad vyresni nei 60 metų gyventojai šio amžiaus viduryje sudarys trečdalį gyventojų, o vyresni nei 65 metų – ketvirtadalį. Yra įvairių skaičiavimų, tačiau visi – ir "Eurostat", ir Jungtinių Tautų – rodo, kad visuomenė sparčiai senės iki šio amžiaus vidurio, o tada šis rodiklis stabilizuosis.

– Demografijos problemoms spręsti ieškoma dirbtinių priemonių. Pavyzdžiui, vidinę migraciją siūlyta mažinti jaunų specialistų kvietimu į regionus suteikiant jiems būstą. Ar galima rasti efektyvių išorinių būdų, kurie kilsteltų demografijos rodiklius?

– Kiekvieną procesą reikia vertinti atskirai, nes juos veikia įvairios sąlygos, be to, jie veikia vienas kitą. O dalinės priemonės, kad ir būsto pirkimas, nieko nereikš be darbo vietos. Kad ją sukurtum, reikia verslui parankios aplinkos ir traukos. Sąlygas verslui galima diferencijuoti pagal regionų lygį, gyventojų skaičių ir kitus požymius, tačiau tik ekonominiai svertai gali išjudinti verslą, vadinasi, sukurti regiono trauką.

Svarbu paminėti ir natūralius veiksnius. Lietuvoje trečdalis gyventojų gyvena kaimo vietovėse, o mes sielojamės, kad kaimai nyksta. Ar rastume kitą išsivysčiusią šalį, kurioje tiek daug gyventojų likę kaimuose? Juk kitose valstybėse kaimo gyventojų net kelis kartus mažiau nei Lietuvoje. Kaimuose nebegyvenama, užmiestyje lieka tik atskiri industriniai ūkiai, o artimiausiame suburbanizuotame užmiestyje kuriasi tie, kurie dirba miestuose.

Tokia Lietuvos statistika rodo, kad vis dar turime agrarinio krašto požymių. Žinoma, per artimiausius metus kaimo gyventojų skaičius sumažės, jų nebeliks ir nieko čia nepadarysi, tai urbanizuotos modernios industrinės šalies požymis. O Vilnius tapo traukos centru, turinčiu monocentrinio miesto požymių. Vargu ar tai gerai, nes ir kiti didieji miestai – Kaunas ar Klaipėda – galėtų kuo puikiausiai tikti jaukiam gyvenimui, tik juos reikia išjudinti.