„Kolegija išeina rašyti nuosprendžio, jis bus skelbiamas 2019 metų vasario 18 dieną“, – pranešė teisėja Ainora Kornelija Macevičienė.

Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, o 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių. Jiems atstovavo valstybės paskirti advokatai.

Generalinė prokuratūra griežčiausią laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę siūlo skirti Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, KGB karininkui Michailui Golovatovui ir dar keliems karininkams.

Pirmasis posėdis šioje byloje buvo surengtas 2016 metų sausio 27 dieną. Joje nukentėjusiaisiais pripažinta beveik 500 asmenų. Teismui buvo perduota daugiau nei 700 bylos tomų, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.

Kaltinimai Sausio 13-osios byloje taip pat pateikti buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui, Lietuvos komunistų partijos buvusiam antrajam sekretoriui Vladislavui Švedui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriui Algimantui Naudžiūnui.

Kaltinimai taip pat pateikti Genadijui Golubkovui, Valerijui Sibiriakovui, Vladimirui Demidovui, Bogdanui Suščikui, Vladimirui Sofjinui, Sergejui Panikarovui, Jevgenijui Gavrilovui, Ivanui Šepiliovui, Aleksandrui Gomziakovui, Aleksandrui Zolotuchinui, Ruslanui Junusovui, Sergejui Golovko, Sergejui Machovui, Konstantinui Usovui, Anatolijui Fefelovui,  Aleksandrui Navozovui, Eduardui Michailovui, Vladimirui Gončiarikui, Aleksandrui Sidorkovui, Anatolijui Lepichovui, Jurijui Janočkinui, Aleksejui Filimonovui, Anatolijui Ivanickij, Aleksandrui Cepota, Vladimirui Šechovcovui, Grigorijui Belousui, Gennadijui Ivanovui, Vladimirui Prokofevui, Nikolajui Astachovui, Sergejui Voroninui, Vladimirui Uspenskij, Eduardui Roskovui, Vladimirui Sorokinui, Jurijui Ondai, Albertui Galinaičiui, Arkadijui Bajukovui, Olegui Abramovui, Nikolajui Sakarai, Anatolijui Urbanui, Anatolijui Kimui, Dmitrijui Filippovui, Jurijui Meliui, Dmitrijui Bolšakovui, Nikolajui Ogurcovui, Aleksandrui Korobočkinui, Aleksandrui Radkevičiui, Jevgenijui Čiudesnovui, Nikolajui Demidovui, Viktorui Šulikovui, Vasilijui Savvinui, Aleksandrui Žitnikovui, Viktorui Moroziukui, Genadijui Poltoraninui, Sergejui Fiodorovui, Olegui Morkovskij, Viktorui Romančevskij, Michailui Chabarovui, Jurijui Strašnenko, Romui Juchnevičiui, Vasilijui Kustrio.

Visi įtariamieji, išskyrus Rusijos piliečius Genadijų Ivanovą ir Jurijų Melį, turbūt bus teisiami už akių. Siekiant užtikrinti G.Ivanovo dalyvavimą procese, iš jo paimti dokumentai, o J. Melis laikomas suimtas.

Kaltinamiesiems, gyvenantiems užsienyje, apie teismo posėdžius pranešta per Teisingumo ministeriją, papildomai išsiuntus šaukimus kaltinamųjų gyvenamosios vietos adresu. Kaltinamiesiems taip pat pranešta, kad jiems nusprendus dalyvauti teismo posėdžiuose, bus stabdomas Europos arešto orderių vykdymas garantuojant nevaržomą kaltinamųjų atvykimą į Lietuvą ir judėjimą Lietuvoje.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys: Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S.Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.

V. Švedas visus kaltinimus atmetė

Sausio 13-osios byloje už akių teisiamas buvęs Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius Vladislavas Švedas atmetė visus jam pareikštus kaltinimus, pavadindamas juos „kvailais ir išgalvotais“, o pačią bylą vadino „pseudoteisiniu niekalu“.

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje Sausio 13-osios byloje jo advokatė Marija Bartaševičiūtė ketvirtadienį teismui perskaitė dalį iš ginamojo jai atsiųstos kalbos. V. Švedas teismui paruošė apie 200 puslapių kalbą, pavadintą „Paskutinis iš anksto nuteistojo žodis“.

„Manau, kad teisingumas Lietuvoje tapo represiniu ir baudžiančiu įrankiu, kurį valdo Lietuvos elitas. Kodėl? Todėl, kad šito elito pagrindą sudaro buvę sovietiniai koloborantai, kažkada aktyviai dirbę sovietinėse valstybinėse struktūrose. Jie griežtai, su sistemos, tik vadinamos teisingumu, pagalba gina savo teisę valdyti respubliką,“ – sako V. Švedas.

Jis išreiškė viltį, kad Rusijos tyrimas suteiks teisinį įvertinimą ne tik Lietuvos prokurorų ir teisėjų veiksmams, kurie susiję su jo manymu, neteisėtu Rusijos piliečių baudžiamuoju persekiojimu, „bet išsiaiškins dėl painios ir iš Lietuvos pusės falsifikuotos bylos apie įvykius, kurie nutiko Vilniuje 1991 metų sausį, aplinkybių“.

Manau, kad teisingumas Lietuvoje tapo represiniu ir baudžiančiu įrankiu, kurį valdo Lietuvos elitas. Kodėl? Todėl, kad šito elito pagrindą sudaro buvę sovietiniai koloborantai.

„Po to, kai Rusijos Federacijos tyrimo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos prokurorų ir teisėjų atžvilgiu, išaugo būtinybė turėti objektyvią medžiagą, leidžiančią įvertinti politizavimo mastą, taip pat Rusijos piliečių apkaltinimo teisinį ir įrodomąjį nepagrįstumą“, – sako V. Švedas.

Rusijos teisėsauga liepą pranešė iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, pareigūnų veiksmuose įžvelgianti nusikaltimo, numatomo Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 2 dalies 299 straipsnyje (neabejotinai nekalto asmens patraukimas atsakomybėn), požymių.

„Mano amžius (74 metai) ir sveikatos būklė verčia pagalvoti apie tai, kad reikia suspėti paskleisti turimą informaciją Rusijos, o vėliau ir Lietuvos visuomenei. To rezultatas – tikra knyga. Joje aš nesistengiu akcentuoti savo nekaltumo įrodymo. Man jį užtikrino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1990 metų gruodžio 4 dienos savo nutarimu, pasirašytu V. Landsbergio, patvirtinusi mano Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimus 1990 metų lapkričio 24 dieną, tai yra nuo tada, kada mane išrinko deputatu“, – sako V. Švedas.

V. Švedas: nuosprendis turės įtakos valstybių santykiams

„Esu tikras, kad Generalinė prokuratūra ir Apygardos teismas jau gavo iš jų atitinkamus nurodymus. Aš gi nesiruošiu vykti į Vilnių ir ten įrodinėti savo nekaltumą“, – sako kaltinamasis.

Jis pabrėžė, kad apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimas Sausio 13-osios byloje turės įtakos Lietuvos ir Rusijos santykiams.

„Apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimas sąlygos rimtos įtampos Rusijos ir Lietuvos santykiuose atsiradimo pradžią. Esminės problemos atsiras Lietuvai tada, kai ji pabandys įgyvendinti priimtus nuosprendžius Sausio 13-osios byloje. Pagal Rusijos Konstituciją, Rusija kategoriškai nesutiks išduoti nuteistuosius Rusijos piliečius, kad šie atliktų jiems paskirtą bausmę Lietuvos kalėjimuose. Neabejoju, kad lygiai toks pat atsisakymas lydės ir Lietuvos siūlymą atlikti nuteistiems Rusijos piliečiams bausmę Rusijos kalėjimuose“, – pareiškė V. Švedas.

V. Švedas stebisi, jog Lietuvoje prireikė panaudoti karinę jėgą. Jis mano, kad Kremliui pakako „realiai pakelti balsą“, o televizijos bokštą buvo galima užimti be jokio kraujo praliejimo, tiesiog nutraukiant elektros energijos tiekimą, „tyliai ir nepastebimai per pusvalandį“.

V. Švedas sako manęs, kad jei Lietuva išstos  iš Sovietų Sąjungos, tai paveiks jos ekonominę ir socialinę būklę.

„Jos teisė, bet ji turi būti realizuota pagal SSRS Konstituciją“, – mano V. Švedas.

Savo paskutiniajame žodyje V. Švedas aptaria ir savo santykius su kitoje Sausio 13-osios byloje nuteistu ir kalėjusiu Lietuvos komunistų partijos lyderiu Mykolu Burokevičiumi. 

„Mus vienijo tik tai, kad mes komunistai, bet mūsų požiūriai skyrėsi“, – sako V. Švedas.

Esą jo veiksmus M. Burokevičius kartais įvertindavo, kaip išdavystę, esą kažkas buvo pašnabždėjęs, kad V. Švedas nori užimti M. Burokevičiaus vietą. M. Burokevičius net vienas be jo važinėjo į Šiaurės miestelį pas sovietų karius.

„M. Burokevičius manė, kad pogrindžio sąlygomis partija turi veikti. Jis jis net nepranešė man apie karinę akciją sausio 13-ąją“, – sako V. Švedas.

Kaltinamasis sako veikęs griežtai pagal Sovietų Sąjungos Konstituciją, nepripažino Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos įstatymų, bet nesiekė ir jų pažeisti.

„Būdamas SSKP CK nariu, Aukščiausiosios Tarybos nariu, tariamai apsiginklavęs, apsirišęs sprogmenis žudė prie bokšto? Mane traukia baudžiamojon atsakomybėn, kur prasilenkia su sveiku protu. Esą primokiau sovietų karo vadus žudyti. Visas kaltinamasis aktas, matyt, Lietuvos politinių viršūnių ir užsienio globėjų nurodymu surašytas“, – piktinosi V. Švedas.

Jis mano, kad nepasitenkinimas politika negali būti laikomas nusikaltimu.

V. Švedas prisiminė, kad 1991-siais Sausio įvykių metu jį saugojo grupės „Alfa“ karininkai, jis pats turėjo pistoletą „Makarov“, taip pat garsinę šviečiamąją granatą, o sutuoktinė buvo išmokusi šaudyti.

Rusijoje gimęs ir daug laiko Lietuvoje gyvenęs V. Švedas iš Lietuvos pabėgo po nepavykusio pučo. 

Buvusį žinomą Lietuvos komunistų partijos veikėją prokuratūra siūlo pripažinti kaltu dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui ir skirti 20 metų laisvės atėmimo.

Vilniaus apygardos teisme baigiama nagrinėti Sausio 13-osios byla, kaltinamieji ir jų advokatai naudojasi paskutiniojo žodžio teise.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys: Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S. Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.

Iš Lietuvos po nepavykusio pučo pabėgusio V. Švedo advokatė Marija Bartaševičiūtė trečiadienį pasakė savo ginamąją kalbą Sausio 13-osios byloje, ji prašo teismo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

„Jis nesusijęs su kariškiais, jis politinis veikėjas, jis reiškė įsitikinimus sudėtingame politiniame laikotarpyje“, – sakė advokatė M. Bartaševičiūtė.

Buvusį žinomą Lietuvos komunistų partijos veikėją prokuratūra siūlo pripažinti kaltu dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui ir skirti 20 metų laisvės atėmimo.

Dabar Rusijoje gyvenantis V. Švedas domisi Vilniuje vykstančiu teismo procesu, jau yra parengęs ir advokatei perdavęs savo didelės apimties, kelių šimtų puslapių kalbą, pasinaudojant paskutinio žodžio teise. Ją advokatė perskaitys vėliau.

M. Bartaševičiūtė sako, kad kruvinųjų sausio įvykių metu V. Švedas tiesiogiai neatliko jokių smurto veiksmų, nenaudojo uždraustų karo priemonių.

Ji stebėjosi, kad tarp kaltinamųjų nėra buvusio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo, jis 1991-siais buvo ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

„Jei atsiuntė karius ir panaudojo karius be prezidento žinios, gal veikta ne TSRS interesais?“, – stebėjosi advokatė.

Byloje V. Švedas taip pat buvo LTSR piliečių komiteto pirmininkas, 1990 metais jis buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą.

Advokatė aiškino, kad nebuvo kurstomas karinės jėgos panaudojimas, o V. Švedas rūpinosi ne prezidentinio valdymo planu, o žmonių interesais.

„Byloje esantys dokumentai parodo visuomeninę veiklą, susijusią su atstovavimu rinkėjų interesams“, – sakė advokatė M. Bartaševičiūtė.

Davė parodymus bylos tyrėjams

1990–1991 metų Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos komunistų partijos buvęs antrasis sekretorius V. Švedas Lietuvos teisėsaugos buvo apklaustas 1991 metų spalį.

„Apie jokį Lietuvos valdžios pakeitimo planą sausį nežinojau. Jeigu toks planas buvo sudarytas, jis sudarytas ne Vilniuje“, – yra sakęs V. Švedas.

Jo tvirtinimu, Lietuvoje sukurti tokį planą būtų buvę per sudėtinga, nebuvę kam.

V. Švedas tuomet pasakojo 1991 metų sausio pradžioje lankęsis Maskvoje, iš kur tikėjosi išvykti į komandiruotę Paryžiuje. Čia jis ketino pristatyti savo parengtą dokumentą apie „žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje“. Tačiau kelionė neįvyko, o pats V. Švedas skubiai kariniu lėktuvu su tuometiniu prosovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovu Mykolu Burokevičiumi grįžo į Vilnių, nes ten vyko mitingai dėl kainų padidinimo. Ką tuo metu Maskvoje veikė M. Burokevičius, V. Švedas tikino nesidomėjęs, tik girdėjęs, kad dalyvavo darbiniame pasitarime.

V. Švedas per apklausas ne kartą minėjo, kad tiek iš M. Burokevičiaus, tiek iš Vilniuje viešėjusių įvairių Maskvos veikėjų supratęs, jog tuometinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ketina Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą.

„Aš nelabai tikėjau, kad bus įvestas prezidentinis valdymas, bet apie tokio valdymo įvedimą viešai kalbėjo M. Burokevičius“, – liudijo V. Švedas.

Kitoje apklausoje jis tvirtino iki 1990 metų gruodžio palaikęs idėją dėl prezidentinio valdymo, bet tuo laiku persigalvojęs.

„Prezidentinio valdymo idėjos atsisakiau 1990 metų gruodį, nes jis remiasi karine jėga. (...) Buvau karinės jėgos priešininkas“, – tikino V. Švedas.

Jis pats neigė palaikęs kokius nors tiesioginius ryšius su tuometiniais Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų, kitų jėgos struktūrų vadovais, tačiau bendraudavęs su jų į Vilnių atsiųstais patikėtiniais. Šie esą domėdavosi situacija Lietuvoje.

V. Švedas tvirtino apie kruvinuosius 1991 metų įvykius sužinojo tik išgirdęs šūvius, bandęs skambinti M. Burokevičiui paklausti, kas vyksta, bet šis nekėlė telefono ragelio.

„Kad kariškiai pasielgs taip kvailai, aš nesitikėjau“, – yra teigęs V. Švedas.

Jis tvirtino apie rusų kariuomenės judėjimą, planus Vilniuje nežinojęs, kad iš Pskovo čia permesti desantininkai esą sužinojęs jau po kruvinųjų Sausio įvykių, kai vėl buvo Maskvoje. Lietuvos pareigūnų apklausiamas komunistų veikėjas tikino net prašęs buvusio sovietų armijos Vilniaus garnizono vado Viktoro Uschopčiko vengti kruvinų susirėmimų su civiliais.

Kita vertus, tuometinius įvykius jis vadino natūraliais ir stebėjosi, kodėl už tai galėtų būti teisiamas. V. Švedas per apklausą prisipažino, kad 1990-1991 metais buvo saugomas asmens sargybinių iš Maskvos.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Byla dėl Sausio 13-osios įvykių jau baigiama nagrinėti teisme, kalbas sako kaltinamųjų gynėjai.

Sausio 13-osios byloje daugiau kaip 60 asmenų kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, dauguma jų teisiami už akių.

Buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą ir kai kuriuos karininkus Lietuvos prokuratūra siūlo įkalinti jį iki gyvos galvos.

Kaltinamasis paprašė jam skirti kitą advokatą.

V. Švedas bylos nagrinėjame Vilniaus apygardos teisme, kaip ir daugelis kitų kaltinamųjų, nedalyvauja. Kaltinamiesiems atstovauja valstybės skirti gynėjai, keletas kaltinamųjų yra patys pasisamdę advokatus. V. Švedui kaip kitiems buvo skirti du advokatai, vienas – nuolat dalyvauti procese, kitas – atsarginis.

„Aš kaltinamas karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Manau, kad šiurkščiausiu būdu pažeidžiamos teisės į mano objektyvią gynybą“, – rašoma V. Švedo pareiškime.

Jį pirmadienį vykusiame posėdyje paskelbė teismas.

V. Švedas rašo, kad jam buvo skirta advokatė Renata Janušytė, jis su ja bendravo elektroniniais laiškais. Tačiau pernai rugpjūtį gavo žinią, kad jam atstovaus advokatas Karolis Jovaišas. V. Švedas teismui skundžiasi, kad šis gynėjas sąmoningai vengia kontakto. Be to, ne kartą viešai išsakė nuomonę apie Sausio 13-ąją, kuri, pasak V. Švedo, prieštarauja jo pozicijai dėl pateikto kaltinimo.

Kaltinamojo manymu, K. Jovaišas kaip advokatas kalbėdamas viešai naudojasi Sausio 13-osios bylos medžiaga. Teisiamasis nurodė, kad jį labai papiktino advokato viešas komentaras „Kremliaus melas apie Sausio 13-ąją ne toks bjaurus. Jis daug bjauresnis“.

Kaltinamasis teismui pasiskundė, kad K. Jovaišas šioje publikacijoje išdėstė „itin šališką ir politizuotą poziciją“. Anot jo, tai parodo, kad jis palaiko kaltinimo pusę. V. Švedas paprašė skirti jam kitą advokatą. Rusijoje gyvenančio kaltinamojo pozicijai pritarė ir kitų kaltinamųjų advokatai, taip pat prokuratūros atstovai.

Kadangi teismo salėje buvo kita V. Švedui skirta advokatė Marija Bartaševičiūtė, teisėja nusprendė, jog kaltinamojo gynyba užtikrinta, todėl byla bus nagrinėjama toliau.

V. Švedas per apklausą pareigūnams yra pasakojęs, kad buvo parengtas Lietuvos valdžios nuvertimo planas, jis buvo sukurtas ne Lietuvoje.

1990–1991 metų Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos komunistų partijos buvęs antrasis sekretorius Lietuvos teisėsaugos buvo apklaustas 1991 metų spalį.

„Apie jokį Lietuvos valdžios pakeitimo planą sausį nežinojau. Jeigu toks planas buvo sudarytas, jis sudarytas ne Vilniuje“, – yra sakęs V. Švedas.

Jo tvirtinimu, Lietuvoje sukurti tokį planą būtų buvę per sudėtinga, nebuvę kam.

V. Švedas tuomet pasakojo 1991 metų sausio pradžioje lankęsis Maskvoje, iš kur tikėjosi išvykti į komandiruotę Paryžiuje. Čia jis ketino pristatyti savo parengtą dokumentą apie „žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje“. Tačiau kelionė neįvyko, o pats V. Švedas skubiai kariniu lėktuvu su tuometiniu prosovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovu Mykolu Burokevičiumi grįžo į Vilnių, nes ten vyko mitingai dėl kainų padidinimo. Ką tuo metu Maskvoje veikė M. Burokevičius, V. Švedas tikino nesidomėjęs, tik girdėjęs, kad dalyvavo darbiniame pasitarime.

V. Švedas per apklausas ne kartą minėjo, kad tiek iš M. Burokevičiaus, tiek iš Vilniuje viešėjusių įvairių Maskvos veikėjų supratęs, jog tuometinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ketina Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą.

„Aš nelabai tikėjau, kad bus įvestas prezidentinis valdymas, bet apie tokio valdymo įvedimą viešai kalbėjo M. Burokevičius“, – liudijo V. Švedas.

Kitoje apklausoje jis tvirtino iki 1990 metų gruodžio palaikęs idėją dėl prezidentinio valdymo, bet tuo laiku persigalvojęs.

„Prezidentinio valdymo idėjos atsisakiau 1990 metų gruodį, nes jis remiasi karine jėga. (...) Buvau karinės jėgos priešininkas“, – tikino V. Švedas.

Jis pats neigė palaikęs kokius nors tiesioginius ryšius su tuometiniais Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų, kitų jėgos struktūrų vadovais, tačiau bendraudavęs su jų į Vilnių atsiųstais patikėtiniais. Šie esą domėdavosi situacija Lietuvoje.

V. Švedas tvirtino apie kruvinuosius 1991 metų įvykius sužinojo tik išgirdęs šūvius, bandęs skambinti M. Burokevičiui paklausti, kas vyksta, bet šis nekėlė telefono ragelio.

„Kad kariškiai pasielgs taip kvailai, aš nesitikėjau“, – yra teigęs V. Švedas.

Jis tvirtino apie rusų kariuomenės judėjimą, planus Vilniuje nežinojęs, kad iš Pskovo čia permesti desantininkai esą sužinojęs jau po kruvinųjų Sausio įvykių, kai vėl buvo Maskvoje. Lietuvos pareigūnų apklausiamas komunistų veikėjas tikino net prašęs buvusio sovietų armijos Vilniaus garnizono vado Viktoro Uschopčiko vengti kruvinų susirėmimų su civiliais.

Kita vertus, tuometinius įvykius jis vadino natūraliais ir stebėjosi, kodėl už tai galėtų būti teisiamas. V. Švedas per apklausą prisipažino, kad 1990-1991 metais buvo saugomas asmens sargybinių iš Maskvos.

1992 metais V. Švedas  išvyko iš Lietuvos, gyveno ir dirbo Baltarusijoje, Rusijoje.

Vilniaus apygardos teismas dvejus metus nagrinėja Sausio 13-osios bylą. Tai viena didžiausių teisėsaugos bylų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Joje daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Visi kaltinamieji, išskyrus Rusijos piliečius Genadijų Ivanovą ir Jurijų Melį, turbūt bus teisiami už akių. Siekiant užtikrinti G. Ivanovo dalyvavimą procese, iš jo paimti dokumentai, o J. Melis laikomas suimtas.

Dauguma kaltinamųjų gyvena Rusijoje ir Baltarusijoje, šios atsisakė suteikti Lietuvai teisinę pagalbą.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys. Byla dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui pirmyn pasistūmėjo priėmus įstatymo pataisas dėl teismo proceso už akių.

Jeigu buvo parengtas Lietuvos valdžios nuvertimo planas, jis buvo sukurtas ne Lietuvoje, teisėsaugai yra teigęs dabar už akių Sausio 13-osios byloje teisiamas buvęs vienas Lietuvos komunistų vadovų Vladislavas Švedas.

Jo ir kitų kaltinamųjų parodymus antradienį pradėjo skelbti Vilniaus apygardos teismas.

„Apie jokį Lietuvos valdžios pakeitimo planą sausį nežinojau. Jeigu toks planas buvo sudarytas, jis sudarytas ne Vilniuje“, – yra sakęs V.Švedas.

Jo tvirtinimu, Lietuvoje sukurti tokį planą būtų buvę per sudėtinga, nebuvę kam.

1990-1991 metų Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos komunistų partijos buvęs antrasis sekretorius Lietuvos teisėsaugos buvo apklaustas 1991 metų spalį.

V.Švedas tuomet pasakojo 1991 metų sausio pradžioje lankęsis Maskvoje, iš kur tikėjosi išvykti į komandiruotę Paryžiuje. Čia jis ketino pristatyti savo parengtą dokumentą apie „žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje“. Tačiau kelionė neįvyko, o pats V.Švedas skubiai kariniu lėktuvu su tuometiniu prosovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovu Mykolu Burokevičiumi grįžo į Vilnių, nes ten vyko mitingai dėl kainų padidinimo. Ką tuo metu Maskvoje veikė M.Burokevičius, V.Švedas tikino nesidomėjęs, tik girdėjęs, kad dalyvavo darbiniame pasitarime.

V.Švedas per apklausas ne kartą minėjo, kad tiek iš M.Burokevičiaus, tiek iš Vilniuje viešėjusių įvairių Maskvos veikėjų supratęs, jog tuometinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ketina Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą.

„Aš nelabai tikėjau, kad bus įvestas prezidentinis valdymas, bet apie tokio valdymo įvedimą viešai kalbėjo M.Burokevičius“, – liudijo V.Švedas.

Kitoje apklausoje jis tvirtino iki 1990 metų gruodžio palaikęs idėją dėl prezidentinio valdymo, bet tuo laiku persigalvojęs.

„Prezidentinio valdymo idėjos atsisakiau 1990 metų gruodį, nes jis remiasi karine jėga. (...) Buvau karinės jėgos priešininkas“, – tikino V.Švedas.

Jis pats neigė palaikęs kokius nors tiesioginius ryšius su tuometiniais Sovietų sąjungos ginkluotųjų pajėgų, kitų jėgos struktūrų vadovais, tačiau bendraudavęs su jų į Vilnių atsiųstais patikėtiniais. Šie esą domėdavosi situacija Lietuvoje.

V.Švedas tvirtino apie kruvinuosius 1991 metų įvykius sužinojo tik išgirdęs šūvius, bandęs skambinti M.Burokevičiui, paklausti, kas vyksta, bet šis nekėlė telefono ragelio.

„Kad kariškiai pasielgs taip kvailai, aš nesitikėjau“, – yra teigęs V.Švedas.

Jis tvirtino apie rusų kariuomenės judėjimą, planus Vilniuje nežinojęs, kad iš Pskovo čia permesti desantininkai esą sužinojęs jau po kruvinųjų Sausio įvykių, kai vėl buvo Maskvoje. Lietuvos pareigūnų apklausiamas komunistų veikėjas tikino net prašęs buvusio sovietų armijos Vilniaus garnizono vado Viktoro Uschopčiko vengti kruvinų susirėmimų su civiliais.

Kita vertus, tuometinius įvykius jis vadino natūraliais ir stebėjosi, kodėl už tai galėtų būti teisiamas. V.Švedas per apklausą prisipažino, kad 1990-1991 metais buvo saugomas asmens sargybinių iš Maskvos.

1992 metais V.Švedas išvyko iš Lietuvos, gyveno ir dirbo Baltarusijoje, Rusijoje.

Vilniaus apygardos teismas praėjusį mėnesį pradėjo nagrinėti Sausio 13-osios bylą. Tai viena didžiausių teisėsaugos bylų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Joje daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Visi, išskyrus du, bus teisiami už akių. Dauguma kaltinamųjų gyvena Rusijoje ir Baltarusijoje, kurios atsisakė suteikti Lietuvai teisinę pagalbą.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys. Byla dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui pirmyn pasistūmėjo priėmus įstatymo pataisas dėl teismo proceso už akių.