Rugpjūčio 2–6 d. vyksiantį festivalį „Fashion Week Klaipėda“ vainikuos bendras A. Kuzmickaitės ir L. Somovo pasirodymas. Dizainerės naujausia kolekcija bus pristatoma skambant specialiam garso takeliui. Jį L. Somovas sukūrė iš siuvykloje girdimų garsų. Pokalbis su A. Kuzmickaite (A. K.) ir L. Somovu (L. S.) – apie muzikos ir mados susidūrimą, kūrybines inspiracijas ir likusios vasaros planus.

– Kaip prasidėjo ir išsivystė jūsų bendras projektas „Eskizai“, sujungiantis madą su muzika? Ar iki šiol jums yra tekę dirbti drauge?

A. K.: Iki šiol neteko dirbti kartu, tačiau Leono kūryba aš domėjausi, mane ji visada žavėjo. Todėl labai smagu, kad gyvenimas mus suvedė kartu dirbti, o Klaipėdos mados savaitės organizatoriai pasiūlė mums sukurti bendrą projektą. Mados kolekcijų pristatymuose muzikinė dalis labai svarbi, tad džiaugiuosi, kad mano naujausios kolekcijos pristatymą papildys specialiai jam Leono sukurta muzika iš mano kūrybinėje erdvėje – siuvykloje – įrašytų garsų.

L. S.: Man taip pat labai smagu dirbti su Agne, mano nuomone, ji yra viena geriausių dizainerių Lietuvoje. Džiugu, kad jai patiko mano idėjos, mums lengva kartu ieškoti kūrybinių sprendimų. Labai įkvepia ir išskirtinis būsimojo šou formatas, man dar neteko kurti muzikos pasitelkiant siuvimo amato garsus. Pagrindinė projekto idėja – sukurti muziką iš garsų, girdimų siuvykloje kūrybos proceso metu. Pavyzdžiui, garsų, kurie kyla piešiant eskizus, siuvant drabužius ar net modelių bateliams kaukšint grindiniu. Pastaruoju metu nemažai eksperimentavau su įvairiais aplinkos garsais. Pavyzdžiui, bendradarbiaudamas su „Užupio meno inkubatoriumi“, sukūriau garso takelį, pasitelkdamas Vilnelės upės skleidžiamą bangavimo garsą, o kūrinį pristačiau šių metų „Kultūros nakties“ renginyje. Pavasarį tiesiogine žodžio prasme grojau žaibais savo solinio pasirodymo metu. Buitinių ir kitų neįprastų garsų rinkimas, jų pavertimas muzika mane labai inspiruoja. Šiame projekte muzika gims panašiai, kaip gimsta mados kolekcijos drabužiai.

Dinamika: 2012 m. startavęs kaip vienos dienos madų šou, 2017 m. festivalis išaugo į mados savaitę „Fashion Week Klaipėda“. Festivalis sutelkia mados, stiliaus bei grožio mylėtojus į šventę, kurioje laukia autentiški dizainerių kolekcijų pristatymai ir nuotaikingi ritmai. / Organizatorių nuotr.

– Kaip atrodo šiuo metu vykstantis kūrybos procesas? Kas jus, Leonai, kaip muzikos kūrėją, labiausiai sudomino stebint darbą siuvykloje?

A. K.: Turėjome keletą susitikimų, kurių metu siuvykloje – vietoje, kur gimsta mano kūryba, Leonas įrašinėjo garsus, kuriuos skleidžia įvairi technika. Pavyzdžiui, siuvimo mašina, garinimo aparatas. Vėliau šie garsai nugulė į jo muzikinę kompoziciją mano kolekcijos pristatymui.

L. S.: Man norisi, kad muzika atspindėtų pačią kolekciją, tad garso takelis bus sukurtas iš garsų, kurie atsiranda kūrybos proceso metu. Kolekcijos pristatyme Agnės kurti drabužiai papildys muziką, o muzika papildys kolekciją. Svarbiausia, kad mes su Agne dalijamės panašiu požiūriu į kūrybą, mums pavyko susikalbėti tiek dėl pačios idėjos, tiek dėl muzikos. Kolekcijos pristatymo metu muziką atliksiu gyvai. Nors ją būtų galima tiesiog paleisti, gyvas atlikimas yra sudėtingesnis ir atsakingesnis, būtent dėl jo ir jaučiuosi įkvėptas šiam projektui. Žvelgiant iš muzikanto pusės, smagu, kad šou bus ne koncerto pavidalo. Tad atlikimas man bus neįprastas ne tik dėl siuvyklos garsų, bet ir dėl paties formato, nes tai nebus pasirodymas ant scenos.

Podiumas: 2020-ųjų Klaipėdos mados savaitėje A. Kuzmickaitė pristatė kolekciją, kurioje buvo plėtojamos trys į vieną kompoziciją sujungtos temos. / Organizatorių nuotr.

– Agne, papasakokite apie savo naujausią kolekciją, kurią pristatysite Klaipėdos mados savaitės metu. Kas ją įkvėpė?

A. K.: Kolekcijos ir viso mūsų bendro projekto pavadinimas „Eskizai“, nes kolekcija tarsi atspindi kūrybos procesą – kai pradedi kurti, piešti eskizus, atsiranda viena linija, iš jos – kita, ir galiausiai gimsta drabužio modelis. Tad kolekcija skirta visam piešimo ir eskizavimo procesui. Jos inspiracija yra pati kūryba – piešimas, eskizavimas, maketavimas, darbas su pieštuku ir popieriumi.

– Jūsų bendras projektas sugretina muziką ir madą, būsimajame šou muzika taps mados dalimi, o mada – muzikos dalimi. Kalbant apskritai, kuo jums atrodo panašios šios dvi kūrybinės sferos? Agne, ar pati esate muzikos mėgėja, ar kurdama dažnai klausotės muzikos? Leonai, ar domitės mada?

A. K.: Mada ir muzika vienareikšmiškai yra susijusios meno šakos. Muzikos atlikėjai dažnai būna glaudžiai susiję su mada, garsiausi muzikos pasaulio veikėjai neretai daro įtaką mados pasauliui. Mados kolekcijų pristatymai visada būna lydimi tam tikro garso takelio. Be to, šios abi sritys siejasi ir tuo, kad tiek muzika, tiek mada atspindi laikmečio dvasią, to laikotarpio tendencijas ir nuotaikas, tvyrančias visuomenėje. Tiek klausydamas muzikos, tiek žvelgdamas į drabužius gali suprasti, kuriuo laikmečiu jie buvo sukurti. Man muzika labai svarbi, ji neretai tampa ir inspiracija. Nors nesu užkietėjusi melomanė, talentingų kūrėjų muzika mane išties jaudina ir įkvepia. Neturiu konkrečios grupės ar atlikėjo, kuris labiausiai įkvėptų, jaudinti gali įvairi muzika – atkeliavusi iš vaikystės, klasikinė ar šiuolaikinė. Svarbiausia, kad ji būtų talentingai sukurta.

Muzikinis takelis mados kolekciją gali pakelti į kitą lygį, o mada – padėti muzikai atsiskleisti.

L. S.: Muzika ir mada jau daug metų žengia koja kojon ir viena kitą papildo – taip pat, kaip muzikinį kūrinį papildo vaizdo klipas. Mano nuomone, muzika ir mada kartu dera, ypač, kai kūrėjai atranda bendrų idėjų ir minčių. Muzikinis takelis mados kolekciją gali pakelti į kitą lygį, o mada – padėti muzikai atsiskleisti. Nors nesu didelis mados žinovas, man ši kūrybinė sfera patinka, anksčiau esu turėjęs bendrų pasirodymų ir su kitais mados dizaineriais.

Netikėta: „Grodamas žaibais atrandu dar vieną saviraiškos būdą“, – yra sakęs L. Somovas, Energetikos ir technikos muziejuje surengęs gyvos muzikos pasirodymą „Metamorfozė“. / Energetikos ir technikos muziejaus archyvo nuotr.

– Klaipėdos mados savaitės metu vyks įvairūs renginiai, iš įvairių šalių atvykę dizaineriai pristatys savo kolekcijas. Kaip atrodo jums, Agne, ar Lietuvoje žmonės pakankamai domisi mada, ar esame stilingi?

A. K.: Manau, Lietuvoje labai domimasi mada, ja domisi ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Kartais atrodo, kad lietuviai gal net per daug stengiasi būti stilingi, o užsienio didmiesčiuose žmonės būna kur kas labiau atsipalaidavę. Lietuviams išties rūpi, kaip jie atrodo, tačiau, mano požiūriu, tai yra gerai.

Muzikinis takelis mados kolekciją gali pakelti į kitą lygį, o mada – padėti muzikai atsiskleisti.

– Kokia jums ši vasara – labiau darbinga ar paliekanti laiko ir poilsiui? Esate iš žmonių, kuriems vasara yra pats darbymetis, ar atvirkščiai?

A. K.: Vasarų būna įvairių, esu laisvosios meninės profesijos atstovė, galiu pati susidėlioti darbo ritmą. Jei noriu daugiau laiko skirti poilsiui, galiu taip ir padaryti. Vasarą visada mėgstu pailsėti, man atrodo, kad reikia pasimėgauti tokiu trumpu šiltuoju sezonu, bet po truputį jau ruošiuosi naujos kolekcijos pristatymui, kuris vyks rudenį Vilniuje, kartu dirbu prie keleto naujų bendrų projektų.

L. S.: Džiaugiuosi, kad ši vasara yra darbinga, produktyvi ir užimta tokiais įdomiais projektais. Manau, metų pabaigoje, pažvelgęs atgal, pamatysiu, kad sukūriau išties daug gražių dalykų. Kartais net neskaičiuoju darbo valandų, nes kurti muziką man iš dalies yra kaip poilsis. Kadangi darau dalykus, kuriuos mėgstu, net jei vasara būna labai užimta, neliūdžiu. Šiuo metu esu kūrybinėje stovykloje gamtoje, kuri leidžia atitrūkti nuo įprastos rutinos, o pakeitus aplinką, lengviau į kūrybą pažvelgti iš kitos pusės ir sugeneruoti naujų idėjų.

Integruos: dalis ankstesnių A. Kuzmickaitės modelių iš ankstesnių kolekcijų bus panaudoti ir naujajame projekte. / U. Gimžauskaitė nuotr.

– Ką planuojate nuveikti paskutinį vasaros mėnesį? Ar jau turite planų?

A. K.: Klaipėdos mados savaitė įsiterps į mano atostogų planus, nes kaip tik tuo metu būsiu pajūryje. Bandysiu suderinti poilsį su darbu, kadangi mėgstu kolekcijų pristatymus, tikiuosi malonios patirties. Vėliau mėgausiuosi vasara ir stengsiuosi tinkamai išnaudoti likusį jos mėnesį.

L. S.: Per likusią vasarą norėčiau nuveikti daug įvairių dalykų. Pirmiausia, daugiau laiko praleisti su šeima. Rugpjūtį taip pat grosiu festivalyje „Summer Sound“ Latvijoje, Liepojoje. Rudenį ruošiuosi į Indiją. Praėjusiais metais čia grojau festivalyje „Ziro“, o šiemet Indijoje turėsiu dar daugiau koncertų, tikriausiai aplankysiu ir daugiau miestų: Delį, Mumbajų, Goa regioną, o galiausiai – „Ziro“ festivalį Arunachal Pradesh regione. Veiklos turiu išties daug ir įvairios, tad tuo labai džiaugiuosi. Manau, metų pabaigoje jau būsiu sukaupęs pakankamai medžiagos, kuria norėsis pasidalyti su klausytojais, tad galėsiu pagalvoti apie singlą ar net albumą. Apskritai man ši vasara labai gera, kūrybinga ir darbinga.

„Kauno dienai“ kaunietė S. Žilinskienė pasakojo, kad jos kuriamos elegantiškos darbo aprangos dizainą galbūt kopijuoja kelios įmonės. Viena jų, sulaukusi oficialios pretenzijos, neteisėtą veiklą nutraukė, o kita nusprendė ignoruoti.

Su kopijuotojų akibrokštais nuolat susiduria ir garsiausi Lietuvos dizaineriai. Anot jų, veltis į teisinius ginčus – brangu, tai užima daug laiko ir reikalauja daug energijos.

Jiems antrina ir tokio pobūdžio ginčus sprendžiantys teisininkai. Jie teigė, kad Lietuvoje ginčai dėl drabužių dizaino teismo nepasiekia. Taip yra dėl to, kad labai sunku įrodyti drabužio unikalumą, procesai trunka ilgai ir kainuoja brangiai. Nepaisant to, garsiausių pasaulio mados namų laimėtos milijoninės bylos perša mintį – galbūt situaciją mūsų šalyje pakeistų teismo išnagrinėtas bent vienas toks atvejis.

Per teismą kažką pasiekti drabužių galimo kopijavimo atveju – labai sudėtinga.

Pastebėjo konkurentai

Kaunietė S. Žilinskienė vienuolika metų gyveno Paryžiuje, dirbo su garsiais mados prekių ženklais „Michael Kors“, „Kenzo“, tačiau ateitį susiejo su Lietuva – 2020-aisiais čia sukūrė elegantiškos darbo aprangos liniją „Sandée“.

„Gyvuojame trečius metus, mūsų aprangą jau galima išvysti beveik visose Lietuvos grožio, kai kuriose privačiose sveikatos, odontologijos klinikose. „Sandée“ darbo drabužių užsakoma ir užsienyje – Europoje, Amerikoje, Australijoje. Šiuo metu siūlome nemažai modelių – suknelių ir kostiumų, kuriuos galima derinti tarpusavyje: švarką ar liemenę su įvairaus stiliaus kelnėmis ar šortais“, – pasakojo pašnekovė.

Kurti darbo drabužius ją paskatino draugė, turinti grožio saloną. Sulaukusi pirmųjų komplimentų ir prašymų pasiūti kažką panašaus, S. Žilinskienė išplaukė į platesnius verslo vandenis. Kaip pati sako, buvo kone pirmoji šalyje, kuriai pavyko įrodyti, kad baltų chalatų profesijų žmonės gali atrodyti itin stilingai, o moderni visų darbuotojų apranga – tapti ypatingu įmonės ženklu.

„Kurdama naują modelį visada įvertinu naujas mados tendencijas ir bandau rasti viduriuką tarp to, kas madinga, stilinga, ir to, kas patogu, praktiška. „Sandée“ modelių išskirtinumas – vienodos didelės kišenės, tarpusavyje derančios detalės, klasikinis, elegantiškas stilius“, – pabrėžė kaunietė.

Rinka: 2020-aisiais sukurtos elegantiškos darbo aprangos linijos „Sandée“ produkcijos galima įsigyti ne tik Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Dizainerių ir įmonių, kuriančių darbo drabužius, Lietuvoje nėra daug. Tai patvirtino ir S. Žilinskienė – ketindama plėtoti verslą, ji ištyrė šią rinką.

„Žinojome tik vieną kitą didesnę įmonę, kurių specializacija – būtent tokios aprangos kūrimas, todėl pirma užduotis buvo – sukurti kažką kitokio, skirtingo nei esami darbo drabužiai“, – teigė dizainerė.  – Visi „Sandée“ drabužiai pagaminti iš aukščiausios kokybės medvilnės su elastanu ir nailonu. Audinį lengva prižiūrėti, lengvai išplaunamos įvairios dėmės, medvilnė puikiai praleidžia orą, elastanas nevaržo judesių, o dėl nailono medvilnė mažiau lamdosi.“

Įžūli konkurencija

Atrodo, kad ne aprangos kokybė, o stilingas ir prabangus dizainas pro akis neprasprūdo ir „Sandée“ konkurentams. Anot dizainerės, anksčiau šios įmonės, dirbančios ne vienus metus, tokio stiliaus drabužių nesiūdavo, o jos galimas kopijas dabar parduoda žymiai pigiau.

„Mūsų pirmasis ir bene populiariausias drabužių modelis „Ana“ nuo pat pradžių sulaukė didelio populiarumo tarp klientų. Visai neseniai sulaukėme jų pačių pastebėjimų, kad konkurentai be jokio gėdos jausmo plagijuoja ir pardavinėja šį modelį kaip savo kurtą. Yra ir tikslinių klinikų, kitų įstaigų, kurios neneigia perkančios aprangą keliose konkurentų įmonėse. Joms nedelsiant išsiuntėme pretenzijas“, – nemalonumų pradžią prisiminė S. Žilinskienė.

Anot dizainerės, viena šių įmonių į gautą pretenziją sureagavo – atsiuntė atsakymą, kad panašaus dizaino aprangos gamybą nutraukia. Tačiau jau keturiolika metų šioje rinkoje dirbantis „Austilis“ į oficialius raginimus nesureagavo.

Kaip pasakojo kaunietė, „Austilio“ interneto puslapyje ir dabar parduodami labai panašūs modeliai į „Sandée“.

„Kaune įsikūręs „Austilis“ kopijuoja ne tik mūsų modelius ir detales, bet ir idėjas. Ši įmonė susikūrė naują socialinės medijos puslapį anglų kalba ir bandys pardavinėti savo darbo aprangą užsieniečiams, kaip darome ir mes. Jų atstovai net skambino mūsų modeliui, kad fotografuotųsi jiems, tačiau mergina atsisakė. Gerai ištyrinėję jų modelius pastebėjome, kad kaip ir mes, jie pradėjo kurti aprangą su medžiaga trauktomis sagomis, nors anksčiau to niekada nedarė. Taip pat nukopijavo pūstas rankoves, uždėtines kišenes, diržus su sagtimis ir pan. Tačiau, atrodo, kad jų aprangos kokybės sulyginti su mūsiške negalima, jie ir drabužius parduoda perpus pigiau“, – piktinosi S. Žilinskienė.

Reakcija: galbūt nukopijuotų modelių pastebėjo ir apie tai pranešė klientai. (Interneto nuotr.)

Šiuos dalykus drabužių dizainerė išvardijo ir oficialioje „Austiliui“ siųstoje pretenzijoje. Joje detaliai akcentuojami galimai nukopijuoti drabužių modeliai, taip pat prašoma nutraukti neteisėtus veiksmus.

Atsakyti nepanoro

„Austilio“ ir „Sandée“ kai kurių modelių panašumą paprašėme įvertinti teisininkų, kurių specializacija – tokio tipo ginčai.

„Lyginami dizainai neabejotinai turi tam tikrų sutampančių elementų. Tačiau, siekiant įrodyti autorių teisių ar neregistruoto dizaino teisių pažeidimą, reikėtų įrodyti, kad tam tikri elementai kopijuoti būtent nuo pažeidimą siekiančio pagrįsti asmens. Situacijos vertinimui aktuali ir bendra situacija tokio pobūdžio drabužių rinkoje ir ne tik Lietuvoje ar ES. Jeigu drabužius su panašiais elementais kuria ir kiti gamintojai, pažeidimą įrodyti gali būti sudėtinga“, – savo vertinimą pateikė teisinių paslaugų grupės „Metida“ teisininkas Laurynas Jurgaitis.

Tačiau teisininkė Evelina Norkaitienė į S. Žilinskienės iškeltą problemą pažvelgė kitokiu kampu. Anot pašnekovės, ši dizainerė pritaikė tam tikras mados tendencijas darbo rinkos drabužiams.

„Tai yra tam tikra investicija, kai esi pirmas, naujas šioje rinkoje. Tuomet vartotojai tave ir pradeda atpažinti, nes tavo drabužiai yra kitokie, nei buvo iki šiol. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad iki šiol darbo drabužius dažniausiai matydavome beformius. S. Žilinskienė ėmėsi visai kitokio dizaino – jos darbo drabužiai liemenuoti, turi formas, išryškintomis detalės, yra puošnūs ir pritaikyti šių dienų moterims, norinčioms bet kur atrodyti gražiai ir elegantiškai“, – „Sandée“ unikalumą vardijo pašnekovė.

Interneto nuotr.

„Kauno diena“ kelias dienas bandė susisiekti su „Austilio“ direktore Ernesta Sičkute ir paprašyti jos komentaro. Paskambinus vieninteliu internete nurodytu įmonės telefonu, atsiliepė darbuotoja. Jos buvo paprašyta pasikalbėti su įmonės vadove, tačiau žurnalistei pirmiausia nurodyta pateikti užklausą e. paštu. Deja, bet į užklausą jokio atsakymo „Kauno diena“ nesulaukė, todėl kitą dieną vėl buvo bandoma su įmonės atstovais susisiekti telefonu.

„Direktorei jūsų užklausa perduota. Tačiau jos pasirinkimas – ar ji nori atsakyti jums, ar nenori. Gal ji tiesiog nenori atsakyti į jūsų laišką“, – teigė įmonės darbuotoja. Po pokalbio raštu išsiuntus pakartotinę užklausą, iš direktorės atsakymo taip ir nesulaukta.

Skylėtas reglamentavimas

Lietuvoje gaminių kūrėjų, tarp jų – ir drabužių, teises gina Bendrijos dizaino (Dizaino reglamentas), Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (ATGTĮ), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Konkurencijos įstatymas).

Tačiau, anot kalbintų teisininkų, šių teisės normų saugomas tik originalus arba naujas ir individualias savybes turintis drabužio dizainas.

Dizainą gali sudaryti viso drabužio modelio visumos vaizdas arba jo dalies vaizdas, sudarytas iš linijų, kontūrų, spalvų, formos, raštų, tekstūros ir (arba) medžiagos. Tokį dizainą gali apsaugoti pasirinkus registraciją, kuri galioja iki 25 metų. Tačiau dizaino apsaugai registracija nėra būtina, jis saugomas ir neregistruotas kaip Bendrijos dizainas 3 metus nuo tos datos, kai tas dizainas pirmą kartą tapo prieinamas ES visuomenei arba kaip taikomosios dailės kūrinys nuo jo sukūrimo dienos, pagal autorių teisę jis saugomas visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties.

Pagal teisės aktus, dizaino savininkas turi teisę drausti kitiems asmenims naudoti dizainą, kuris nežymiai skiriasi nuo jam priklausančio, kitaip tariant, originalas ir kopija turi skirtis tik neesminėmis savybėmis. Vadinasi, bendras dizainų visumos įspūdis turi būti toks, kad jie yra tapatūs.

Vertinant tai, kad „Sandée“ aprangos kopijavimą pastebėjo patys klientai, galima daryti išvadą būtent dėl dizaino panašumo. Nepaisant to, įstatymai, kurie gina dizainerių teises, yra gana painūs. Per teismą įrodyti savo tiesą – sudėtinga, nes vertinant kopijavimą apžvelgiama visų laikų viso pasaulio rinka.

Reakcija: galbūt nukopijuotų modelių pastebėjo ir apie tai pranešė klientai.

„Drabužių, mados sektorius yra specifinis, nes visa mada labai greitai keičiasi, tendencijos nuolat atsinaujina. Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, gaminių dizaino apsauga turi du pagrindinius reikalavimus: naujumas (gaminių dizainas turi būti naujas) ir turėti individualių savybių. Šie reikalavimai taikomi ir drabužiams. Naujumas gaminių dizainui turi būti pasaulinis. Tai galime tik įsivaizduoti, kiek iki šiol yra visko sukurta pasauliniu mastu. Kitaip tariant, sukurti kažką naujo yra labai sudėtinga, – „Kauno dienai“ detalizavo teisininkė E. Norkaitienė. – S. Žilinskienės švarkai naujumo turi būtent darbo drabužių sektoriuje, tačiau teisminiame procese žiūrima, ar niekas niekada pasaulyje nėra sukūręs būtent tokių švarkų. Manau, tokių tikrai rastume. Čia ir prasideda naujumo įrodymo sunkumai.“

Teismo nepasiekia

Painus teisinis reglamentavimas, nepigios teisininkų paslaugos ir neįkainojamos laiko sąnaudos lemia dizainerių apsisprendimą į teismą nesikreipti.

„Drabužių rinkos atveju tokių bylų nėra. Yra buvusių teisinių ginčų, tačiau jie siejasi su kitokių gaminių rinka. Per teismą kažką pasiekti drabužių galimo kopijavimo atveju – labai sudėtinga. Sunkiausia įrodyti dizaino naujumą. Žiūrint į pasaulinę rinką, tikrai sunku sukurti visiškai dar niekur nenaudojamų, nebuvusių dalykų, nes mada yra toks dalykas – kuriam laikui tai būna užmirštama, bet vėliau vėl prikeliama“, – tvirtino E. Norkaitienė.

„Kauno dienos“ kalbinta ekspertė sutiko, kad šioje sudėtingoje mados industrijoje dizaineriams svarbiausia neužmiršti kokybės. Būtent ji ir lemia, kad vartotojai rinksis būtent tave, o ne panašius, bet prastesnius drabužius kuriančius konkurentus.

„Konkretaus prekės ženklo kokybė ir yra tas išskirtinumas, unikalumas, kurį reikėtų akcentuoti. Kopijavimo atvejų mados pasaulyje visada buvo ir bus, bet tos esminės dizainerio idėjos, minties, ką jis nori pasakyti tuo kūriniu savo klientams, niekas nenukopijuos. Žinoma, reikėtų tikėtis, kad kada nors Lietuvoje turėsime bent vieną atvejį, kuris pasieks teismą. Gal būtent tai ir pažabotų norą dairytis į kitus kūrėjus“, – vylėsi pašnekovė.

Garsiausiųjų pamokos

Apie drabužių kopijavimo problemas „Kauno diena“ pasikalbėjo ir su žinomiausiais Lietuvos dizaineriais. Jie neslėpė, kad tokių nesąžiningų dalykų vyksta nuolat, net ir pasaulinėje rinkoje, tačiau sukantis mados pasaulyje patarė akcentuotis kitur.

„Šiais laikais daugybė jaunų stilistų, kurie net siūti nemoka, ieško idėjų kitur. Kai nesugalvoja patys, vagia kitų mintis, o tai yra parazitiškas būdas. Visa tai dabar vadinama ne kopijavimu, o interpretavimu. Ne kartą tokiems esu ir pats skambinęs, sakęs, kad įžūliai nusižiūri mano kūrybą. Žinote, kokio atsakymo sulaukiu? Kad esu geriausias!“ – karčias patirtis vardijo garsiausias Lietuvos drabužių dizaineris, teatro kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

Situacija: J. Statkevičiaus teigimu, jį patį ne kartą yra kopijavę net tokie garsūs pasauliniai mados namai kaip „Chanel“. (I. Gelūno/BNS, instragramo nuotr.)

Anot menininko, jį patį ne kartą yra kopijavę net tokie garsūs pasauliniai mados namai kaip „Chanel“.

„Lapkričio mėnesį pristačiau japonišką kolekciją, uždėjau visoms antkelius, o sausį identišką kolekciją pristatė ir „Chanel“. Jokio skandalo nebuvo, tačiau įsivaizduokite, kas būtų, jei būtų atsitikę atvirkščiai? Šie garsūs mados namai yra nusižiūrėję ir mano kolekcijos cilindrus, didžiules rožes. Ten yra žmonių, su kuriais anksčiau dirbau. Jie seka mano kūrybą ir nieko čia keisto, kad tos pačios detalės atsiduria pas juos. Tačiau mano nuomonė tokia – jei būčiau blogas dizaineris, manęs niekas nekopijuotų“, – pasitikėti savo jėgomis ir idėjomis ragino J. Statkevičius.

Šiais laikais daugybė jaunų stilistų, kurie net siūti nemoka, ieško idėjų kitur. Kai nesugalvoja patys, vagia kitų mintis, o tai yra parazitiškas būdas.

Panašiai savo patyrimus pasakojo ir žymus Lietuvos drabužių dizaineris, kostiumų dailininkas Aleksandras Pogrebnojus. Jis teigė į kopijuotojus tiesiog nekreipiantis dėmesio.

„Dažniausiai tokiems kopijuotojams jų pastangos baigiasi labai nesėkmingai. Rusijoje yra bandę kopijuoti mano rankines, taip pat daug kitų dalykų, tačiau, manau, savo kūrybą reikia daryti tokią sudėtingą, kad kitiems jos kopijuoti tiesiog nepavyktų. Juk daugelis žmonių drabužį perka ne tik dėl jo kokybės ar pan., jie juos perka dėl to, kad būtent tu jį ir sukūrei. Tad man visuomet kyla klausimas, kaip tie kopijuotojai juos parduoda?“ – „Kauno dienai“ teigė pašnekovas.

Garsus dizaineris sakė labiausiai koncentruojasi į savo kūrybą, o ne į tuos, kurie bando kopijuoti.

„Juk jie niekada nebus kūrėjai ir į juos neverta kreipti dėmesio. Tačiau jei kas nors tikrai turi problemų ir dėl to išgyvena, visada tam yra teismai. Jei dizaineris įsitikinęs savo drabužio unikalumu, jis tai gali įrodyti. Man atrodo, jei tokią suknelę pagaminai anksčiau, o kažkas tokią pagamino po trejų metų, tai kaip ir viskas aišku. Reikia tik noro įrodyti. Dar reikėtų nepamiršti, kad ta ponia, kuri gali nusipirkti „Chanel“ rankinuką, niekada nepirks klastotės ar nukopijuoto daikto“, – tvirtus argumentus dėstė A. Pogrebnojus.

Pozicija: A. Pogrebnojus teigė į kopijuotojus tiesiog nekreipiantis dėmesio. (E. Čičiurkaitės/BNS nuotr.)

Reikia precedento

Garsi Lietuvos drabužių dizainerė ir teatro kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė pačioje savo veiklos pradžioje teigė turėjusi nemažai problemų su kopijuotojais – juos bandė auklėti, pasitelkusi teisininkų pagalbą, tačiau vėliau visą energiją skyrė vien kūrybai.

„Mano karti patirtis dėl kopijavimo įvyko prieš maždaug dešimt metų, kai aš gana intensyviai pradėjau plėtoti savo prekės ženklą. Ne paslaptis, kad mano drabužiai atpažįstami iš drugelių, todėl tuo metu labai intensyviai dirbome prie jų populiarinimo. Ilgainiui pastebėjau, kad atsirado nemažai prekių ženklų, įmonių, kurie taip pat stengėsi kurti labai panašius drabužius. Tuo metu buvo labai populiarios glaustinukės su drugeliu, todėl jas stengėsi atkartoti ne vienas. Mano atveju dažniausiai ir buvo stengiamasi kopijuoti būtent patį drugelį“, – prisiminė pašnekovė.

Anot garsios dizainerės, su advokatų pagalba pradėti teisiniai procesai – sudėtingi ir ilgai trunkantys.

„Minėtoms įmonėms išsiuntėme pretenzijas, nors tai nėra tas dokumentas, kuris turi teisinę galią, net tada, kai drabužis ar jo dizainas yra įregistruotas. Laimei, su kai kuriais kopijuotojais pavyko susitarti gražiuoju, šios įmonės nutraukė savo neteisėtus veiksmus, tačiau toli gražu ne visos į pretenzijas sureagavo – esu sulaukusi ir raginimų tiesos ieškoti teisme. Negana to, kol sutvarkydavome teisinius dalykus su vienais kopijuotojais, atsirasdavo ir naujų. Visų šių įmonių ir prekės ženklų tiesiog nebuvo fiziškai įmanoma užkardyti, nes teisinės paslaugos kainuoja nemažai, taip pat tai užima labai daug laiko. Todėl teko apsišarvuoti kantrybe, kol galiausiai supratau, kad mados pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, todėl geriau koncentruotis į savo darbą, kurti vis kažką naujo. Tada kopijuotojai tiesiog nespės visko daryti paskui tave“, – akcentavo A. Kuzmickaitė ir užsiminė, kad iki teismo nė vienas atvejis nenukeliavo. Tačiau, anot pašnekovės, jei kažkam tas pavyktų ir būtų priimtas vienoks ar kitoks teismo sprendimas, būtų sukurtas precedentas tolimesniems ginčams.

A. Kuzmickaitė teigė negirdėjusi, kad Lietuvoje bent vienas toks ginčas dėl drabužio dizaino kopijavimo būtų pasiekęs teismą, tačiau, žvelgiant į didžiąją mados industriją, garsiausius pasaulinius mados namus, galima pamatyti, kad ten vyksta teisinių procesų.

„Yra tekę domėtis, būta atvejų, kai pasirodžius kurio nors garsaus prekių ženklo kolekcijai, identiškų nukopijuotų variantų atsiranda jau po kelių savaičių. Manau, tokiems dalykams mados gigantai nepakantūs ir imasi teisinių priemonių, tik gal ne visi jie viešinami“, – „Kauno dienai“ teigė kūrėja, savo kolekcijas dažnai pristatanti visame pasaulyje vykstančiose oficialiose mados savaitėse ir parodose.

Sprendimas: A. Kuzmickaitė savo veiklos pradžioje kopijuotojus bandė auklėti naudodamasi teisininkų pagalba, tačiau vėliau visą energiją skyrė vien kūrybai. (Luko Griciaus nuotr.)

Pašnekovė akcentavo ir tai, kad kopijuotojai dizaineriui padaro savotišką reklamą.

„Gal nemaloniose situacijose reikėtų įžiūrėti ir gerąją pusę? Būtent apie tokį požiūrį kalba ir garsiausi pasaulio mados namai. Mano patarimas dizaineriams, kurių drabužiai ar jų dizainas kopijuojami, turėti savo prekių ženklo išskirtinumą, gal net kokį nors aiškų simbolį. Taip pat kone svarbiausias dalykas – kad dizainerio drabužiai turėtų aiškią koncepciją, filosofiją, kuri slypi giliau. Dažnai, tie, kurie kopijuoja, tai daro mechaniškai. Jie nežino, kokia buvo tavo idėja, todėl tampa ribotesni. Kaip aš sakau, gali nukopijuoti detalę, dizainą, bet pačios dizainerio idėjos, minties, kurią tikrai jaučia perkantieji drabužį, nenukopijuosi“, – patarimais pokalbį baigė A. Kuzmickaitė.

Komentaras

Laurynas Jurgaitis

Teisinių paslaugų grupės „Metida“ teisininkas

Didžiausią drabužių dizaino apsaugą neabejotinai suteikia dizaino registracija, tačiau drabužių industrijoje dizainai registruojami itin retai, nes paprastai kūrėjas (gamintojas) turi platų drabužių asortimentą, be to, dizainai keičiasi kiekvieno sezono metu. Dėl šių priežasčių visų dizainų registracija dažnai yra nepatraukli dėl didelių išlaidų.

Pastebėjus nukopijuotą drabužio dizainą, visų pirma, reikėtų įvertinti, ar konkretus konkurento gaminys gali būti laikomas plagiatu teisine prasme. Nepaisant to, kad tam tikri elementai yra atkartojami, jų bendras vaizdas, vertinant visus konkretaus drabužio elementus, gali sudaryti skirtingą įspūdį. Įsitikinus dėl pažeidimo, neabejotinai reikia aktyviai ginti savo teises ir informuoti pažeidėją apie vykdomus neteisėtus veiksmus.

Lietuvoje tokio pobūdžio bylų nėra. ES ir JAV ginčų dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo pasitaiko, tačiau dažniausiai jie susiję su konkretaus gamintojo teisių į prekių ženklą pažeidimu, o ne su konkrečiu drabužio dizainu.

„Gucci“ prieš „Guess“: tai viena žinomiausių pažeidimų bylų mados industrijoje. „Gucci“ 2009 m. padavė į teismą „Guess“, nes tariamai nukopijavo prekių ženklą – žaliai raudoną juostelę ir susijungiantį „G“ raštą. 2012 m. JAV teismas priteisė „Gucci“ 4,7 mln. dolerių žalos atlyginimą, bet tai tik nedidelė dalis iš reikalautų 221 mln. dolerių.

„Christian Louboutin“ prieš „Yves Saint Laurent“ (YSL): šio atvejo ginčo objektas – „Louboutin“ išskirtinis raudonai lakuotas padas, kurį 2008 m. dizaineris įregistravo kaip prekių ženklą JAV. Kai YSL pagamino vienspalvių batų liniją, įskaitant visiškai raudonus batus raudonu padu, „Louboutin“ padavė ieškinį. Iš pradžių JAV Apygardos teismas atmetė „Louboutin“ prašymą dėl įpareigojimo sustabdyti YSL batų pardavimą. Tačiau Apeliacinės instancijos teismas priėmė „Louboutin“ palankų sprendimą, patvirtindamas prekių ženklo pažeidimą, tačiau paaiškindamas, kad pažeidimas konstatuotinas ne visais atvejais, kai batų padas yra raudonas, o tik tada, kai raudonas padas kontrastuoja su likusia bato spalva.

Kopijavimo atvejų pasitaiko nuolat, tačiau bendra situacija yra stabili ir dizaino kopijavimo atvejų didėjimo tendencijų nematome. Daug didesnė problema drabužių rinkoje pastebima klastočių srityje, kai į ES, JAV iš įvairių šalių, dažniausia Azijos, importuojami gaminiai, kurie visiškai imituoja garsių dizainerių gaminius – tiek jų dizainą, tiek prekių ženklus, kuriais jie pažymėti.

Asmeniui, kuris neteisėtai nukopijavo kitą dizainą, gali tekti ne tik nutraukti to dizaino naudojimą, bet ir atlyginti padarytus nuostolius. Nuostoliais gali būti pripažįstama visa pažeidėjo gauta nauda, t. y. visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (arba) gavo pažeisdamas dizaino saugomas teises. Pažeidėjo gauta nauda nustatoma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pats dizaino savininkas tokią naudą, kokią gavo pažeidėjas, būtų gavęs, ar ne.

– Parodoje „Drugelio efektas“ pristatomas jūsų daugiau nei dešimties metų darbas. Tai pirmoji tokio mastelio paroda, skirta šiuolaikinio mados dizainerio kūrybai. Ar ji buvo proga ir pačiai peržiūrėti, ką esate nuveikusi?

– Iš tikrųjų – taip, labai gera proga. Taip ir atsitiko. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno pasiūlymas surengti parodą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus erdvėje man buvo labai malonus ir labai netikėtas. Pasijutau įvertinta, nes supratau, kad tikrai turiu ką parodyti. Taip pat malonu būti pirmąja Lietuvos dizainere, kuriai Taikomosios dailės muziejus pasiūlė surengti tokią didelę, galima sakyti, retrospektyvinę kūrybos parodą, nes ekspozicijoje lankytojai gali išvysti išsaugotus modelius nuo mano bakalauro studijų iki paskutiniais metais pristatytų kolekcijų.

Atrinkti eksponatus parodai turėjau ne tiek ir daug laiko – rugsėjo pabaigoje sulaukiau skambučio ir pradėjau galvoti, ką galėčiau. Laimė, visas savo kolekcijas esu išsaugojusi, nes kažkokia nuojauta visada buvo, kad galbūt man dar jų prireiks. Ir štai – puiki proga visa tai dar kartą parodyti. Su parodos kuratore Jurgita Ludavičiene, architekte Monika Zemlickaite dėliojome, atrinkinėjome eksponatus. Jų ten yra beveik iš visų mano kolekcijų, tik ne visos kolekcijos pilnos. Stengėmės parinkti labiausiai kiekvienos kolekcijos idėją atspindinčius modelius, o charakteringiausius, konceptualiausius pateikti ekspozicijoje. Yra ir šiek tiek kostiumų iš spektaklių, taigi tai puiki proga juos pamatyti tiems, kurie galbūt nematė ant scenos. Norėjosi, kad paroda būtų vizuali ir ją būtų įdomu žiūrėti žmogui, kuris nebūtinai gilinasi į mados tendencijas, ir vertinti drabužį kaip meno kūrinį. Taigi atrinkome efektingiausius, ir aš esu patenkinta rezultatu.

Įkvėpimas: A. Kuzmickaitė kurdama linkusi pasitikėti savo nuojauta. „Ir beveik visada tai pasiteisina“, – sako viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų. A. Kuzmickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal sykiu įvertinote, kaip keitėsi jūsų kūryba?

– Prieš keletą metų apsigyniau menotyros disertaciją, kurioje rėmiausi savo kūryba, taigi aš nuolatos esu savo kūrybos kontekste. Aplinkybės  daro įtaką tam, ką aš kuriu ir kaip kuriu. Tad natūralu, kad pirmos kolekcijos – studijų laikais ir po studijų, skirtos labiau konkursams. Jos buvo konceptualesnės, skirtos idėjai, mažiau orientuotasi į komercinę pusę, labiau stengtasi dirbti su forma. Tiesiog iš tikrųjų dariau tai, ką norėjau. O ilgainiui, kai jau ilgiau dirbau šitame mados dizaino lauke, yra susiformavęs tam tikras santykis su klientais, norėjosi žmonėms pasiūlyti drabužių, kuriuos jie galėtų dėvėti kasdien, galbūt šiek tiek pakito ir pats braižas, atsirado drugelis. Tad aš pati nuolatos analizuoju, mėgstu stebėti ir bendresnius mados dizaino procesus savo kūryboje.

Juk ne visi vertina drabužį pagal idėją – dažnai žmonėms norisi tiesiog grožio.

– Drugelio motyvas pasikartoja kiekvienoje jūsų kolekcijoje. O kaip jis apskirtai gimė?

– Drugelio motyvas atsirado maždaug 2009 metais. Tuo metu mano kūryboje buvo įvairių aplinkoje pasitaikančių elementų ir simbolių. Tiesiog drugelis sulaukė daugiausia pasisekimo ir gerbėjų. Po kolekcijos, kurioje buvo ir daugiau įvairių simbolių, pristatymo labai daug moterų kreipėsi dėl tų modelių, kurie buvo būtent su drugeliu. Tada ir pamačiau jo potencialą.

Drugelį buvo galima kiekvieną kartą naujai interpretuoti, ir vis tiek efektas nesumažėdavo. Man ir pačiai tai buvo įdomu, o žmonėms – tikriausiai tiesiog gražu. Juk ne visi vertina drabužį pagal idėją – dažnai žmonėms norisi tiesiog grožio. Todėl aš ir pasirinkau toliau dirbti su drugeliu, nes man atrodė ir atrodo, kad sėkmingas prekės ženklas turi būti atpažįstamas. Drugelis man leidžia būti atpažįstamai. Ir aš to siekiu sąmoningai, tad jeigu kas nors sako: „Ai, tai čia vėl bus su drugeliais“, man tai yra kaip komplimentas. Vadinasi, mano tikslas yra pasiektas, aš sukūriau aiškų identifikavimo ženklą.

O kai kūriau tą pirmąją kolekciją, kurioje buvo drugelis, tai, kaip ir minėjau, man buvo įdomu dirbti su forma, įvairiais objektais. Ir parodoje galima pamatyti, kad dauguma drabužių yra kaip skulptūros, juos įdomu apžiūrinėti iš visų pusių, o ne tik iš priekio ir nugaros, kaip, tarkim, dažnai būna piešiami mados eskizai. Aš ieškojau tokio simbolio, kurį galėčiau panaudoti kaip aplikaciją, bet kuris galėtų būti ir plokščias, ir trimatis. Ir taip beieškodama apsistojau prie drugelio, nes jam būdinga ir dvimatė būsena, ramybės, ir plazdėjimo – trimatiškumo. Man jis dėl to pasirodė labai įdomus ir aš nutariau jį panaudoti kaip aplikaciją. Dabar drugelis yra tas elementas, kuris padeda pritraukti dėmesį.

Išskirtinumas: drabužių kūrėja ir kostiumų dailininkė neretai tituluojama drugelių karaliene, mat jos pagrindiniu simboliu tapęs drugelis. A. Kuzmickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– O jums pačiai ką reiškia drugelis?

– Man drugelis nuo vaikystės atneša džiaugsmą. Visada norisi į jį atkreipti dėmesį ir jis pradžiugina. Drugelis man kelia labai teigiamas emocijas ir aš manau, kad tai yra drugelio stiprybė – jis yra labai pozityvus. Man atrodo, nėra žmogaus, kuriam nepatiktų drugelis.

– Kaip gimsta drabužių idėjos? Kiek tai remiasi jūsų patirtimi? Pavyzdžiui, jums pačiai kažkoks drabužis nepatogus, nedailus – ir sugalvojate jį padaryti patogesnį, gražesnį. Iš gyvenimo tai ateina?

– Taip, tai ateina iš gyvenimo, iš patirties. Aš linkusi pasitikėti savo nuojauta ir beveik visada tai pasiteisina – kas man pačiai iš tikrųjų patinka, tai patinka ir klientėms. Kūrėjas pats pirmas turi įvertinti savo kūrinį. Jeigu jis tau atrodo pakankamai geras ir funkcionalus, tai labai didelė tikimybė, kad ir kitiems žmonėms taip atrodys. Tad visada stengiuosi įsiklausyti į save – ko man norėtųsi, kas man gražu, kas atrodo aktualu šiame laikmetyje, ir stengiuosi tai pritaikyti. Tarkim, paskutinėse kolekcijose buvo vaivorykštės motyvas arba žalia spalva. Dabar jau dirbu prie naujo rašto. Visada įsiklausau į aplinkybes, neretai į savo kasdienybę, kaip buvo ankstesnėse kolekcijose, kuriose naudojau vaiko piešinius. Na, žinoma, ir šiek tiek į mados tendencijas, nors šiaip stengiuosi labai prie jų neprisirišti.

– Paminėjote vaiko priešinius. Man teko skaityti, kad vaiko gimimas pakeitė ne tik jūsų kasdienybę, bet ir jūsų kūrinius. Ar tikrai taip jaučiatės?

– Taip. Gal teisingiau būtų sakyti ne pakeitė, o integravosi į mano kūrybą. Nes vaiko gimimas moters gyvenime yra vienas svarbiausių įvykių: kasdienybė labai pasikeičia, ir tada viskas jau tampa truputį kitaip, negu buvo iki tol. Sakyčiau, tikras gyvenimas atsiveria tau prieš akis. Jeigu tu, pavyzdžiui, buvai pripratusi, kad visada viskas bus labai tvarkinga namuose, kažkokia griežta tvarka ir logika, tai atsiradus vaikui supranti, kad taip nebus ir gal net neverta tam eikvoti energijos ir to siekti. Teko tiesiog išmokti gyventi su tuo linksmumu, žaismingumu chaosėliu. Aš tiesiog stengiausi ne bėgti nuo to, ne depresuoti, ne ieškoti kažkokių būdų, kaip atsiriboti, o tiesiog pasinerti į tai ir tai panaudoti savo kūrybai – praplėsti savo kūrybą ir pasisemti iš to patirties, nes juk ne visi modeliuotojai turi tą prabangą turėti vaikų, tad aš tai panaudoju ir net laikau savo išskirtinumu.

– Jūsų Leonardai jau dešimt metų. Ji nešioja mamos kurtus drabužius?

– Taip. Ji tikrai nešioja ir mėgsta mano drabužius, yra buvusi ir modeliu keliose fotosesijose. Dabar jai drugeliai patinka, bet nežinia, kaip bus tada, kai ateis paauglystė. Man ir pačiai įdomu, kas bus toliau.

Drugelio stiprybė – jis yra labai pozityvus. Man atrodo, nėra žmogaus, kuriam nepatiktų drugelis.

– Esate bendradarbiavusi su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, Oskaro Koršunovo teatru, Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru, Valstybiniu jaunimo teatru, dirbote su Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Artūru Areima ir kitais režisieriais. Ar Jūsų kuriami teatro kostiumai – tai visai atskiras pasaulis?

– Ne visai, vis tiek tai yra ta pati sritis: drabužiai, medžiagos, konstrukcijos, pasiuvimas, bet, aišku, specifika kita. Ten daug kas priklauso nuo pjesės, nuo režisieriaus, nuo scenografijos. Gal dėl to šis darbas man ir patinka, kad tai yra daugialypis procesas. Tu skaitai pjesę, bendrauji su scenografais, režisieriumi, kompozitoriumi, aktoriais. Tu nesi vienas. Ir rezultatas – tokia truputį kolektyvinė kūryba. Todėl tai ir yra įdomu: kai tu kuri tiesiog kaip dizaineris, pats vienas, viskas priklauso nuo tavęs, o teatre tu jau esi komandos narys, ir tas meninis bendravimas labai įkvepia.

– Kieno žodis būna lemiamas, jei nuomonės dėl kostiumų išsiskiria?

– Režisieriaus, žinoma. Esu linkusi visada rasti kompromisą, nesu iš tų modeliuotojų, kuriai būtinai reikia, kad kažkas apsirengtų kažkokį drabužį, kurį aš sukūriau. Jeigu režisieriui atrodo kitaip, jeigu aktoriui be kažkokios detalės geriau, tai aš sutiksiu, rasiu sprendimą. Tačiau jeigu man atrodo, kad tikrai yra geriau taip, kaip aš sumaniau, tai stengsiuosi įtikinti. Esu už tai, kad rastume visiems priimtiną sprendimą ir kad spektaklis būtų sėkmingas. Būtų savanaudiška siekti ne bendro rezultato, o tik to, kad mano kurtus kostiumus kažkas pamatytų.

Teatras: kostiumai spektakliams, pasak dizainerės, – kolektyvinis darbas, o svarbiausia jame – galutinio rezultato sėkmė. A. Kuzmickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– O ką jums pačiai labiausiai patinka kurti?

– Man tiesiog patinka kurti, dėl to aš mados pasaulyje ir esu. Dėl to aš galiu kurti ir teatrui kostiumus, ir komercinius projektus didelėms įmonėms. Man taip pat smagu, kai mano sukurtus drabužius perka klientai. Didelis malonumas matyti, kad žmonės dėvi mano drabužius. Bet smagiausias yra jausmas, kuris apima per kolekcijos pristatymą.

– Kada sužinojote, kad būsite drabužių dizainerė?

– Matote, vien sužinoti neužtenka – reikia imtis veiksmų, kad tai būtų įgyvendinta. Tą norą atsimenu jau nuo labai ankstyvos vaikystės, gal nuo kokių septynerių metų. Kai šeimoje kalbėdavomės, kuo aš norėčiau būti užaugusi, pamenu, mama kažkada pasakė: „Aš norėčiau, kad būtum drabužių modeliuotoja“. Man ta mintis įstrigo, nuo to momento tarsi apsisprendžiau, kad būsiu drabužių modeliuotoja. Tačiau iš tikrųjų atėjau į tą kelią tik kai įstojau į Vilniaus dailės akademiją.

– Baigdama mokyklą net nesvarstėte kitų galimybių?

– Svarsčiau įvairiausias galimybes, nes tikrai galėjau rinktis. Net lankiau kursus ir svarsčiau studijuoti tarptautinius santykius, nes tuo metu tai buvo nauja, labai madinga specialybė. O ir politikos pasaulis man buvo artimas, nes mano tėtis daug metų toje srityje dirbo. Nuo drabužių modeliavimo mane didžioji dalis aplinkos atkalbinėjo kaip nuo labai nestabilios specialybės su neaiškiais kriterijais. Galiausiai iš pradžių kaip tarpinį variantą pasirinkau architektūrą, bet po metų supratau, kad vis tiek aš nesijaučiu savo vietoje, todėl tiesiog privalau studijuoti drabužių modeliavimą.

– Bet, tarkime, mokyklos laikais pati rūpindavotės, kuo apsirengti ir kaip jūs atrodote?

– Iš esmės – taip. Buvo tie laikai, pati Nepriklausomybės pradžia, kai visi megzdavo, siūdavo. Buvo labai populiarus žurnalas „Burda Moden“ ir aš, tuomet trylikos, su savo kūryba esu dalyvavusi „Burda Moden“ surengtame jaunųjų modeliuotojų konkurse, kuris vyko Operos ir baleto teatre, – laimėjau specialų prizą už eleganciją. Tad, galima sakyti, kad nuo paauglystės tai dariau, bet į specialybės pasirinkimą žiūrėjau labai atsakingai, nes tais laikais buvo labai didelis spaudimas, kad baigus mokyklą būtinai turi kažkur įstoti. Kažkodėl atrodė, jeigu neįstosi, bus labai baisu. Dabar viskas liberaliau, jaunimas gali kurį laiką pamąstyti, pakeliauti, paieškoti savęs. O tada aš jaučiau labai didelę atsakomybę už savo pasirinkimą, ir tas etapas nebuvo lengvas. Džiaugiuosi, kad vis tiek išsigryninau, ko aš noriu, ir iškeičiau architektūrą į drabužių modeliavimą.

– Kada jūsų kūrybos gerbėjai gali tikėtis naujos kolekcijos?

– Nežinau, bet tikrai ji bus. Dabar toks neaiškus laikas, labai sunku ką nors planuoti. Dėl to ir pernai naują kolekciją pristačiau ne pavasarį, o rudenį – vis tas nestabilumas. Tačiau modeliuotojai pripratę prie nestabilumo, tai mums ne naujiena.

Televizijos laidų vedėjos Vaidos Skaisgirės ir prodiuserinės kompanijos „Videometra“ vadovo Rolando Skaisgirio sūnus Atas šiais metais pradėjo eiti į pirmą klasę. Berniukas pradėjo lankyti Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnaziją.

V. Skaisgirė yra sakiusi, kad sūnaus atėjimas į pasaulį jos gyvenimą pakeitė kardinaliai. „Jam gimus dar studijavau universitete, todėl teko išmokti kaip derinti mokslus su motinystės džiaugsmais, tačiau šis iššūkis liko iki šio. Vis dar mokausi kaip protingai susidėlioti darbus, kad užtektų laiko ir veiklai, ir laikui su sūnumi. Kartu su Atu turime daug bendros veiklos – gaminam valgyti, statom įvairias dėliones, konstruojam, žiūrim filmus, mokomės skaityti. Stengiuosi jį įtraukti į kuo daugiau veiklų, nes tai labai suartina ir stiprina ryšį“, – pasakojo V. Skaisgirė.

Į mokslo metų pradžios šventę savo dukrą Leonardą lydėjo ir atlikėjas Saulius Prūsaitis su žmona dizainere Agne Kuzmickaite. Šeima noriai pozavo fotografams – kol tėtis laikė mokytojoms skirtas gėles, Leonarda drąsiausiai jautėsi mamos glėbyje.

„Man patinka plėsti kūrybos ribas“, – tikina dizainerė. Dizainerė siekė sukurti užrašinę, kurioje būtų galima planuoti darbotvarkę, užsirašyti idėjas ir svajones, o mintys, kuriomis dalijasi knygelės puslapiuose, padėtų rasti įkvėpimo darbų, rūpesčių ir skubos persmelktoje kasdienybėje.

„Aš visuomet turiu ne vieną užrašų knygelę, – prisipažįsta A. Kuzmickaitė. – Negalėčiau atsakyti tiksliai, kiek jų šiuo metu, bet, manau, tikrai kokias šešias. Man nepatinka darbo kalendoriai, renkuose tokias užrašines, kuriose nėra griežto suskirstymo savaitėmis, galbūt tai diktuoja ir mano gyvenimo būdas bei profesija.  Kai tik turiu laisvo laiko ar kyla idėja, atsiverčiu knygelę ir užsirašau mintį ar nupiešiu eskizą. Todėl mano užrašinės  guli skirtingose vietose, tam, kad visada būtų po ranka: kiekvienoje rankinėje, po vieną studijoje bei namuose ant darbo stalo.“

O žinote, kuo užrašinė geriau negu telefonas? Telefonu juk laužo neuždegsi...

Kartais dizainerė pasižymėti į galvą šovusiai minčiai išsitraukia ir telefoną. „Nors jis man tinkamesnis greitų reikalų tvarkymui, jis jau ne vienam tapo darbo priemone. Mieliau savo mintis patikiu popieriui, nors tai gali atrodyti ir senamadiška“, – šypteli. Kai knygelėje nelieka tuščios vietos, Agnė jos neišmeta, bet pasideda tarp kitų, o po kiek laiko peržiūrėjusi randa dėmesio vertą eskizą ar idėją.

Užrašų knygeles dizainerė paprastai renkasi pagal viršelį: „Visuomet patikrinu, ar ją malonu paimti į rankas. Svarbiausia – pirmas impulsas. Dažnai užrašinę įsigyju ne todėl, kad senosiose jau nėra tuščių puslapių,  o todėl, jog ji man patiko. Juolab žinau, kad pravers – jei nepradėsiu į ją rašyti pati, padovanosiu. Stilinga užrašinė – visuomet puiki dovana“. 

„O žinote, kuo užrašinė geriau negu telefonas? – į žmonos kalbą įsiterpė jos pasveikinti atskubėjęs Saulius Prūsaitis. – Telefonu juk laužo neuždegsi...“ Surimtėjęs dainininkas patikslino, jog ir jis mieliau užrašo dainų žodžius, kilusias idėjas popieriuje. Tiesa, iki šiol tai darydavo baltuose popieriaus lapuose („Visada po ranka turi būti A4 formato popieriaus krūva“), nuo šiol žada studijoje pasidėti ir žmonos užrašinę.

Dalis jų neslepia, kad tai – iššūkis, reikalaujantis ne tik kūrybiškumo, bet ir inovatyvių technologijų. 

Minint 60-ąjį lėlės gimtadienį prie visame pasaulyje vykstančių kūrybinių aktyvacijų šįkart prisijungė  17 mūsų šalies dizainerių: Agnė Kuzmickaitė, Ramunė Piekautaitė, Egidijus Rainys, „Tiulio fėja“ su Viktorija Jakučinskaite, Ingrida Inži, Airida Skrickienė, Monika Kazakevičiūtė MAS924, Raimonda Silė, Aida Kapočiūtė, Robertas Kalinkinas, Milda Bordeaux, Aurelija Beliakaitė, Lilija Larionova, Kristina Kruopenytė, Laura Daili, Ieva Daugirdaitė ir Diana Paukštytė. 

A. Kuzmickaitė: įdomu prisiliesti prie šio reiškinio

Kostiumų dizainerė A. Kuzmickaitė taip pat neslepia sentimentų lėlei „Barbie“, kuri ją lydėjo nuo mažens. „Atsimenu, kai gavau pačią pirmą Barbę, kurią tėtis atsivežė iš Amerikos, Lietuvoje tai buvo didelė naujiena. Lėlės juk būdavo kuriamos kaip kūdikiai ar putlesnės mergaitės, o „Barbie“ buvo liekna, ilgakojė, atitinkanti (ar netgi hiperbolizuojanti) modelio standartus“, – pasakoja dizainerė.

Kartu ji priduria, kad ši lėlė ją domino ne tik vaikystėje: „Stebėjau, kaip buvo kuriami barbių modeliai, kaip jie tobulėjo, plėtėsi suknelių, batelių asortimentas, augo prekinis ženklas. Man labai įdomu prisiliesti prie šio reiškinio.“

A. Kuzmickaitės teigimu, galimybė sukurti savo lėlės „Barbie“ įvaizdį – terpė eksperimentams. „Lėlė yra gana maža, tad ne visi sprendimai gali būti įgyvendinti. Tačiau proporcijos, stilistika – itin artima madai, todėl galima žiūrėti kūrybiškai ir ieškoti netradicinių sprendimų,“– sako kūrėja.

R. Kalinkinas: lėlė  skatina sieti save su sėkminga ateitimi

Drabužių dizaineris R. Kalinkinas pasakoja, kad turėti lėlę „Barbie“ buvo daugelio jo kartos vaikų svajonė. „Norėjome turėti tą didįjį lėlės namą, automobilius, Keną ir žaisti šeimą. Išlikę prisiminimai yra šilti, galbūt netgi skatinantys žvelgti į ateitį ir asocijuoti save su prabangiu gyvenimu – vila, baseinu, daugybe gražių daiktų“, – pripažįsta jis.

Mados kūrėjas teigia, kad šiandien „Barbie“ jam asocijuojasi su amerikietiška svajone, t. y. idėja, jog sunkiu darbu, atkaklumu ir drąsa galima tapti turtingam ir susikurti laimingą gyvenimą. „Šios lėlės itin spalvinga praeitis. „Barbie“ buvo filmuojama ne viename muzikiniame klipe. Smagu prisiliesti prie šio tarptautinio prekės ženklo ir būti jo dalimi.“

Kartu dizaineris atskleidžia, kad jo sukurtam lėlės įvaizdžiui buvo panaudotos itin inovatyvios šiuolaikinės technologijos. „Manau, elgėmės kitaip, nei kiti kūrėjai, ir priėmėme netradicinius sprendimus. Norime, kad „Barbie“ būtų aktuali šių dienų Lietuvos kontekste, o kartu tai ir iniciatyva paskatinti jaunimą žaisti su lėlėmis ir sieti save su sėkminga ateitimi“, – intrigą užmezga R. Kalinkinas.

I. Daugirdaitė: smalsu įgyvendinti idėją, kurią vaikystėje pradėjo mama

Barbę, kurią tėvai jai parvežė iš Amerikos, drabužių dizainerė I. Daugirdaitė atsimena iki šiol: „Ji buvo su besilankstančiomis kojomis, tobulu makiažu ir gražiais, spalvingais drabužiais.“ Vaikystės prisiminimai – viena iš priežasčių, kodėl dizainerei buvo įdomu sukurti savo „Barbie“ įvaizdį: „Mama sukurdavo ir pasiūdavo lėlei drabužius. Tai buvo viena įdomiausių žaidimo dalių vaikystėje – šią lėlę perrenginėti. Smalsu įgyvendinti idėją, kurią vaikystėje pradėjo mama.“

Dizainerė priduria, kad priimti „Barbie“ įvaizdžio kūrimo iššūkį taip pat paskatino ir galimybė prisidėti prie pasaulinio lygio dizainerių, tokių kaip Christianas Dioras, Givenchy ir daugybė kt., taip pat kūrusių drabužius šiai lėlei.

„Mano požiūriu, svarbu prisidėti prie pasaulinio lygio iniciatyvos ir atstovauti savo šaliai. Tai – pavyzdys jaunoms kartoms, skatinantis ateityje kurti ir prisidėti prie projektų. Idėją palaikau ir dėl to, kad visos Lietuvos dizainerių sukurtos „Barbie“ lėlės bus parduotos aukcione, o lėšos – aukojamos“, – teigia I. Daugirdaitė.

I. Rutkauskaitė-Naujokė: ji buvo mano svajonių lėlė

Ne pirmus metus prisidedanti prie kūrybinių „Barbie“ mados iniciatyvų INŽI mados namų kūrėja I. Rutkauskaitė-Naujokė pasakoja, kad turėti šią lėlę vaikystėje – didelė svajonė. „Kai buvau mažytė, ją gauti buvo pakankamai didelė prabanga. Aišku, turėjome kitų lėlių, bet tą tikrąją „Barbie“ turėjau tik paūgėjusi“, – teigia ji.

Praėjusiais metais I. Rutkauskaitė-Naujokė pristatė lėlės „Barbie“ suknelę, kurią kūrė mažai mergaitei. Tiesa, kūrybinis darbas buvo nelengvas. „Kai siuvi mergaitei, gyvam žmogui, viskas paprasčiau. Nors Barbė ir yra sumažinta mergina, tačiau siūti lėlei – kas kita. Tai – iššūkis, jeigu nori, kad tavo drabužis atrodytų taip, kaip ant podiumu žengiančio modelio“, – atvirauja mados kūrėja.

Nors šių metų jubiliejui skirtą suknelę teko persiūti net keturis kartus, pastangos buvo vertos rezultato. „Suknelė nebus paprasta – ji bus vestuvinė, o tai – užuomazga į mano naują kolekciją, kurią pristatysiu dar šį pavasarį“, – pametėja užuominą INŽI kūrėja.

M. Bordeaux: megzti lėlei suknelę – juvelyrinis darbas

Dizainerė Milda Bordeaux atvirauja artimesnę pažintį su „Barbie“ užmezgusi visai neseniai: „Praėjusiais metais išvydau Kęsto Rimdžiaus kurtas šias lėles. Tuomet ir pradėjau guglinti, ar kas iš mados kūrėjų yra barbei sukneles mezgęs, ir... beveik nieko neradau! Aplankė didelis įkvėpimas sukurti kažką savito ir išskirtinio. Buvau pakylėta kelis mėnesius.“

Tiesa, kūrėja su šypsena pripažįsta, kad yra numezgusi net keletą suknelių pavyzdžių, nors iš jų atsirinkti teko vienintelę. „Visas šis kūrybinis laikas buvo labai smagus ir dėl to, kad mano lėlei šukuoseną kūrė Lietuvos čempionatų nugalėtoja Jolita Zujienė. Ir jai tai buvo neką mažesnis kūrybinis iššūkis, reikalaujantis juvelyrinio darbo – lėlei plaukus ji pynė su adatėlėmis“, – dalį kūrybinio proceso atskleidžia M. Bordeaux.

Dizainerių kurta „Barbie“ stilių jubiliejinė kolekcija bus pristatyta per vasario pradžioje PLC „Panorama“ vyksiantį šios lėlės mados vakarėlį ir liks prieinama visiems smalsuoliams nuo vasario 8 d. iki pat lėlės gimtadienio, kuris vyks kovo 9 d. Vilniuje.

Kūrėja sako, kad idėjos madai, eskizai gimsta ne tik šioje studijoje, alsuojančioje miesto istorija. Tačiau į ją menininkei visada gera užsukti, pabūti tarp kūrinių ir pasisemti įkvėpimo.

Istorija susitinka su modernumu

Drabužių kūrėja A. Kuzmickaitė pasakoja, kad į sostinės senamiestyje esančią kūrybos studiją maždaug prieš ketverius metus įsikėlė dėl puikios lokacijos ir klientams patogaus susisiekimo. Be to, tai yra vienas seniausių Vilniaus pastatų, išskiriantis įspūdingais gotikiniais skliautais. Jie puikiai įrėmina studijoje sukurtą interjerą. Šioje istorinėje aplinkoje dominuoja balta spalva, kontrastą kurią šiuolaikiškos žaismingos detalės, pavyzdžiui, drugeliai, grakščiai „nutūpę“ net ant šviesos jungiklių. Jų buvimas čia tarsi patvirtina – esate žinomos kūrėjos studijoje. Dėmesys nuolat krypsta ir į pagrindinį interjero akcentą – spalvingus ir ryškius dizainerės kūrinius.

„Tai erdvinių formų drabužiai, demonstruoti madų savaitėse ar ankstesniuose mano kolekcijų pristatymuose. Jie labiau skirti podiumui, o ne kasdieniam vilkėjimui, tad tarsi atstoja skulptūras. Visus kitus daiktus ir baldus rinkausi atsižvelgdama į patogumą ir funkcionalumą, kad, esant poreikiui, galėčiau lengvai keisti jų vietą“, – apie asmeninę kūrybinę erdvę pasakoja A. Kuzmickaitė.

Kai atsiranda objektas, kuris man labai patinka, kitus elementus renkuosi gerai apgalvodama jų vaidmenį interjere.

Dizainerė teigia, kad studija jai – vieta, į kurią ateina pabūti tarp savo kūrinių, pasisemti naujų idėjų kūrybai. Pavyzdžiui, šiuo metu verda pasiruošimo rugsėjo 14-ąją vyksiančiam pristatymui Londono mados savaitėje darbai. Visgi ji pastebi, kad ne vienas rūbų modeliuotojo darbą tebelinkęs romantizuoti, tačiau daugybė šioje erdvėje atliekamų užduočių yra administracinės. Pavyzdžiui, koordinuojama elektroninė parduotuvė, vykdomi klientų užsakymai.

Viskas prasideda nuo intuicijos

Kadangi daugiausiai laiko praleidžia kurdama drabužių dizainą, interjere A. Kuzmickaitė didelį dėmesį taip pat teikia faktūroms, audiniams, ypač tiems, kuriuos malonu liesti. Vienas jos mėgstamiausių – aksomas. Kūrėjai taip pat patinka varijuoti spalvomis. Ji atskleidžia, kad kartais pasikliauja patinkančia spalva ir kurdama interjerą priima netikėtus sprendimus.

„Į namų, studijos ar kitų asmeninių erdvių kūrybą žvelgiu dvejopai. Kažkiek pasikliauju intuicija, galvoju, ko man norėtųsi. Šis pirminis pasirinkimas gali būti ir neracionalus, pavyzdžiui, rožinė sofa. Kai atsiranda objektas, kuris man labai patinka, kitus elementus renkuosi gerai apgalvodama jų vaidmenį interjere“, – atskleidžia dizainerė.

A. Kuzmickaitei interjere taip pat svarbūs meno kūriniai, paveikslai. Jos nuomone, tai suteikia išbaigtumo ir jaukumo jausmą. Dizainerė sako dažniausiai įsivaizduojanti, kokio paveikslo norėtų, tad tikslingai jo ieško arba kreipiasi į menininkus, kad šie nutapytų. Panašiai buvo ir su studijoje esančiais jungikliais: išsirinko norimą dizainą, medžiagą, iš kurios jie pagaminti, spalvą, o vėliau, pasitelkus „Jung“ grafinį įrankį, ant jų buvo išgraviruoti ir drugelio kontūrai. Kūrėjos nuomone, tokios detalės pakelia nuotaiką ir padeda išsklaidyti nepastebimai įsisukančią buitį. Ji taip pat tiki, kad interjeras gali daug papasakoti apie žmogų.

„Sakoma, kad apranga atspindi asmenybę, parodo, kas esame, tačiau lygiai taip pat ji gali parodyti, kad mada jums nesvarbi, neturite laiko ar tiesiog nesidomite. Manau, lygiai taip pat yra ir su interjeru. Jis neatsiranda savaime. Prireikia pastangų sugalvoti idėją, vėliau tenka skirti laiko ir lėšų jos įgyvendinimui. Jeigu visa tai yra daroma, galima teigti, kad interjeras atspindi jį sukūrusio žmogaus pasaulėžiūrą“, – neabejoja A. Kuzmickaitė.

Madą sujungė su funkcionalumu

Dizainerė pasakoja, kad kurdama madą ar interjerą labiausiai džiaugiasi galėdama jaustis laisvai ir improvizuoti įgyvendindama sumanytas idėjas. Dėl tobulėjančių technologijų tai padaryti tampa vis lengviau. Tuo A. Kuzmickaitė sako įsitikinusi dalyvaudama namų dizaino projekte, kurio metu firminis kūrėjos ženklas – drugelis – ant jungiklių įgavo subtilius ir plastiškus pavidalus.

Kas įdomiau? Spręskite patys

Lietuvoje kiek ankščiau pristatyti žinomų šalies moterų – A. Kuzmickaitės, I. Stonkuvienės ir I. Prunskaitės – kurti jungikliai. Kiekviena jų pasistengė, kad šis interjero elementas taptų kuo asmeniškesnis bei išskirtinesnis, rašoma pranešime spaudai.

Dabar jų pavyzdžiu pasekė ir estės. Taline savo kūrybos jungiklius pristatė garsi dizainerė bei iliustratorė Britt Samoson, populiari interjero dizaino tinklaraštininkė Maarja Vaher bei gyvenimo būdo ir mados žurnalo „Anne&Stiil“ redaktorės. Kaip ir Lietuvoje, jų piešiniai ant vokiečių gamintojo JUNG jungiklių perkelti pasinaudojus šios įmonės sukurtu grafiniu įrankiu.

Svarbiausia, kad vaizdą galima būtų suskaitmeninti

Kurdamos jungiklius, A. Kuzmickaitė, I. Stonkuvienė ir I. Prunskaitė išmėgino skirtingas piešimo technikas, ant drobės jos tapė aliejiniais dažais, piešė tušu bei flomasteriais. Vėliau jų kūriniai buvo nuskenuoti, o skaitmeniniai atvaizdai, naudojant spalvoto spausdinimo bei graviravimo lazeriu technologijas, perkelti ant jungiklių.

Jungikliai, kokių parduotuvėse nebūna

Stebint esčių darbus atrodo, kad jos buvo nusiteikusios eksperimentuoti bei rimtai išbandyti grafinio įrankio galimybes. Itin plonais pieštukais jos piešė vabzdžių sparnus, liejo akvarelę, piešinius kūrė iš vandens ir dažo sukurtų šešėlių bei kontūrų.

Antai dizainerė ir iliustratorė B. Samoson jungiklius papuošė vabzdžių piešiniais, kurie prieš tai buvo pristatyti jos asmeninėje parodoje „Tint ja Taevas“.

„Kiekvienas gali susikurti jungiklį, į kurį panašaus neturės nei vienas kitas ir kurio jokioje parduotuvėje nenusipirksi“, – teigia bendrovės vadovas Raimundas Skurdenis. Anot jo, dabar žmonės stengiasi, kad namai kuo geriau atspindėtų jų charakterio bei asmenybės išskirtinumą, o nuosavas jungiklis – vienas iš būdų tokiai individualizuotai erdvei kurti.

2018-ųjų pavasariui/vasarai skirtos palaidinės ir švarkeliai – tarsi nuotraukų albumai, saugantys šilčiausius vasaros prisiminimus. Vertikalių bei horizontalių linijų žaismas aksomo suknelėse bei džemperiuose primena saulėlydžius. Ant podiumo A.Kuzmickaitė rodos, perkėlė ir pajūrio vėją, kuris žaviai plaikstė ryškiaspalvius plisuotus sijonus bei sukneles.

„Kiekvieną vasarą su šeima atostogaujame Juodkrantėje – gamta ten labai graži ir tuos įspūdžius nutariau perkelti į kolekciją. Kaip ir puikiai prie šios temos derančias vaivorykštes. Jos į mano eskizus atkeliavo iš šešiametės dukters piešinių. Leonarda šiuo metu aistringai piešia vaivorykštes”, – pasakojo A. Kuzmickaitė, naujai pažvelgusi ir į batus. Aukštakulnius bei ilgaulius ji šįkart sukūrė iš charakteringo grubokos faktūros lietuviško lino.

Didžiausiame regiono mados renginyje – Kijevo mados savaitėje „Mercedes-Benz Kiev Fashion Days“ – lietuvė dalyvavo jau trečią kartą. Šį renginį, įtrauktą į pasaulinių mados savaičių tvarkaraštį, A. Kuzmickaitė vertina ne tik kaip progą sulaukti pasaulinės žiniasklaidos dėmesio, bet ir galimybę pabendrauti su potencialiais užsakovais, stebinčiais kūrėjų raidą ir potencialą.

„Garsaus konceptualios aprangos parduotuvių tinklo „Henrik Vibskov" atstovas pastebėjo, kad šįsyk mano kolekcijoje – vos pora drugeliais puoštų modelių. Jam įspūdį paliko skulptūriškos striukės iš putlių drugelių, kurias matė praėjusioje kolekcijoje, ir patarė šios linijos neapleisti.

Drugelio tikrai neatsisakau – jis yra mano identiteto dalis. Tai komerciškai visiškai pasiteisinęs akcentas ir puikiai tiktų prie daugelio naujos kolekcijos modelių, bet nekeliu sau tikslo jį integruoti visur”, – nusijuokė drabužių kūrėja.

Iš Ukrainos ką tik sugrįžusi A. Kuzmickaitė laiko atsipūsti neturės – ruošia kostiumų eskizus Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui skirtai operai „Post Futurum”. Jos autoriai – kompozitorius Gintaras Sodeika, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir rašytojas Sigitas Parulskis.

O spalio pabaigoje Vilniaus Dailės Akademijoje Meno doktorantūrą studijuojanti A. Kuzmickaitė ginsis disertaciją ir pretenduoja tapti vienintele Lietuvoje aktyviai kuriančia drabužių dizainere, turinčia meno daktaro laipsnį.