Iš meilės ir pagarbos

„Dar niekada savo gimtadienio nešvenčiau su tiek daug žmonių“, – prisipažino N. Narmontaitė, kreipdamasi į savo ypatingojo kūrybos vakaro svečius. Tuos, kurie susirinko sostinės Vaidilos teatre, suskaičiuoti nesunku. Garsaus dekoratoriaus, floristo Manto Petruškevičiaus išpuoštoje salėje, prie apskritų stalų, jų susėdo per šimtą. Sunkiau suskaičiuoti televizijos žiūrovus, balandžio 12-ąją, N. Narmonaitės gimimo dieną, LRT PLIUS eteryje neakivaizdžiai paviešėjusius jubiliejaus iškilmėse.

Anot šį vakarą surengusios Vidos Ramaškienės, jų – gausybė. „Pernai rugsėjį per Lietuvos nacionalinę televiziją parodžius jubiliejinį Vaivos Mainelytės kūrybos vakarą „Su Meile – Vaiva M.“ paaiškėjo, kad reitingais ši transliacija nurungė net krepšinio rungtynes. Žmonėms labai reikia tokių renginių ir reginių“, – įsitikinusi festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja V. Ramaškienė, įsteigusi savo paramos fondą.

Šio fondo misija – ne tik remti jaunuosius kūrėjus, bet ir priminti Lietuvos kinui nusipelniusius vardus. V. Mainelytės 75 metų jubiliejaus ir 60 metų sukakties teatro scenoje paminėjimas Vaidilos teatre ir buvo renginių ciklo „pirmoji kregždė“.

Šįkart knyga bus ne apie teatrą, bet apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.

„Norime pagerbti tuos vyresniosios kartos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius, kurie savo darbais mums suteikė daug džiaugsmo. Man teko lankytis daugelyje pasaulio kino festivalių – kaip ten gražiai mokama nusilenkti vyresniems kūrėjams! O mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai“, – viliasi V. Ramaškienė, jau planuojanti kitą – aktoriaus Vido Petkevičiaus – kūrybinį vakarą.

Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai.

Puošniai: jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes – M. Callas ir M. Dietrich. M. Savičiūtės nuotr.

V. Ramaškienės paramos fondo vadovė pastebi, kad kai kurie Lietuvos kino grandai ir dabar aktyviai tebekuria, o kai kurie – primiršti. Jiems toks neįprastas paminėjimo formatas – kūrybinis vakaras, transliuojamas per televiziją, – tam tikras iššūkis. Moterims dar ir dėl aprangos tenka pasukti galvą. „Bet aktorės moka nustebinti“, – šypsosi V. Ramaškienė.

Išties pribloškiančiai savo šventėse atrodė ir V. Mainelytė su specialiai jubiliejiniam vakarui dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtu baltu kostiumu, ir N. Narmontaitė, kurios įvaizdžiu pasirūpino dizaineris Egidijus Rainys, sukūręs aktorei tviskančią juodą suknelę, prisidėjęs ir prie gėlėtos suknelės, kurią vilkėdama ji pasitiko svečius, kūrimo.

Stebuklingas gyduolis

„Kadangi vakaras buvo nufilmuotas likus dešimčiai dienų iki gimtadienio ir informacija apie tai iš karto pasklido socialiniuose tinkluose, dar ir televizija nuolat anonsavo transliaciją, – buvo suklaidinti tie, kurie nežinojo tikrosios mano gimimo dienos. Tai aš visą tą laiką iki balandžio 12-osios priiminėjau sveikinimus – išėjo toks išplėstinis sveikinimų koncertas, – juokiasi aktorė, neturėjusi baimių dėl vyraujančio įsitikinimo, kad negerai švęsti gimtadienį iš anksto. – Aš neprietaringa, galiu švęsti ir prieš, ir po. Tik džiaugtis turiu ir dėkoti už parodytą dėmesį.“

„Dėkoju Jums“, – taip ir buvo pavadintas jubiliejinis aktorės kūrybos vakaras, kurį vesti N. Narmontaitė patikėjo geram savo bičiuliui operos solistui Liudui Mikalauskui.

Prasminga: N. Narmontaitės jubiliejinis vakaras – antrasis iš V. Ramaškienės paramos fondo rengiamų vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. M. Savičiūtės nuotr.

„Kai pati vedu renginius, trupučiuką jaudinuosi, o šį kartą buvau visiškai rami, – dalijasi išgyvenimais N. Narmontaitė, „pagauta“ jau po šventinio vakaro, jau įsisukus darbų smagračiui. – Žinojau, kad Liudas suprato mano kodą: jokios pompastikos! Norėjau, kad vakaras būtų šiltas, jaukus, linksmas.“

Scenos virtuozui puikiai pavyko susidoroti su užduotimi: iškilmių svečiai ir gerumo, ir juoko ašaras braukė. O jubiliatė braukė... prakaitą. Ne todėl, kad būtų vargusi – scena, filmavimo kameros ir prožektoriai aktorei yra įprasti.

Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas.

„Turėjau kitą rūpestį. Šiaip aš labai retai sergu, bet šįkart užkibau. Prieš pat renginį Paulius parnešė namo kažkokį virusą – slogavo, skundėsi gerklės skausmu. Ir aš – iš paskos. Temperatūra nebuvo aukšta, bet tris dienas be perstojo gėriau aviečių, liepžiedžių arbatas. Ir stipriai prakaitavau. Kiek turėjau patalynės, visą sunaudojau, kas porą valandų vis naują pervilkdama. Pasakiau sau: trūks plyš, turiu prisikelti! Turiu stovėti scenoje ir kad niekas nieko nesuprastų! Taip ir buvo. O prakaitas nuo sprando per nugarą upeliais tekėjo – iki triusikų, – dabar jau kvatojasi aktorė, puikiai žinanti, kad tokie eksperimentai su sveikata ne visada gerai baigiasi. – Žinoma, rizikos yra, bet būna ir stebuklų. Kitą rytą po renginio buvau absoliučiai sveika!“

„Jos moto – nusišypsok, ir organizme mirs vienas mikrobas!“ – taikliai pastebėjo jubiliejinio vakaro vedėjas L. Mikalauskas. Ir negali suabejoti tokio recepto veiksmingumu – šypsenai, nedingusiai nuo jubiliatės veido nė akimirkai, mikrobai pasidavė.

Drauge: šventėje buvo daug teatro ir kino kūrėjų, tarp jų – aktorius D. Svobonas, dėstytoja J. Ušinskaitė, režisierius G. Padegimas. M. Savičiūtės nuotr.

Išsaugoti vidinį vaiką

Gerų emocijų ir nuoširdaus juoko dozė geriau nei vaistai padėjo ir vienai iš itin brangių N. Narmontaitei viešnių. „Atėjau į renginį su aukštu spaudimu, grįžusi pasimatavau – kuo puikiausias!“ – telefonu pasakojo ilgametė Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Judita Ušinskaitė, Nijolę mokiusi teatrinio meno.

„Didžioji mano profesijos mokytoja – šviesaus atminimo Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dėstytoja profesorė Irena Vaišytė. Ji tikėjo manimi, augino, atvėrė. Ir antroji mano aktoriaus meistriškumo dėstytoja, J. Ušinskaitė, man be galo daug davė. Iki šiol bendraujame kaip geriausios draugės. Esu dėkinga likimui, kad suvedė“, – ne kartą pagarbą ir meilę dėstytojai yra išpažinusi aktorė.

Ir dėstytoja negaili jai pačių gražiausių žodžių. „Koks čia jubiliejus! Man ji mergaitė, ir viskas, – šypsosi 85-erių pedagogė, atmintyje ir širdyje sauganti išskirtinę studentę. – Jaunystėje išryškėję jos bruožai – darbštumas, valia, širdies gerumas – išliko ir dar labiau sustiprėjo. Nesvietiškas buvo jos uolumas! Važiuojame į kolūkį bulvių kasti – Nijolė pirmoji. Reikia vainiko, mirus dėstytojo mamai, – Nijolė, žiūrėk, po valandos iš Valakampių grįžta pati nupynusi, negali atsigrožėti.“

Artimiausi: pasveikinti jubiliatės iš Tenerifės atvyko aktorės sūnus Simonas su šeima. Anūkė Kamilė iki ašarų prajuokino močiutę Nijolę, prabilusi žemaitiškai. M. Savičiūtės nuotr.

J. Ušinskaitė taip pat vardija savybes, itin vertingas aktorystės kelyje. „Nijolė labai kūrybinga, veržli, deganti, atkakliai siekianti savo tikslo. Neabejojau, kad ji daug pasieks! – sako dėstytoja, nesuabejojusi savo auklėtinės sėkme ir tada, kai N. Narmotaitė išėjo iš teatro. – Kiti išėję pakeitė profesiją, dingo iš aktorinio lauko, bet ne Nijolė! Žinodama jos kūrybingumą ir valingą charakterį, nelabai jaudinausi.“

Pedagogės nenustebino ir Nijolės knygų „serialas“: jų, netradiciškai pasakojančių apie teatrą ir jo žmones, N. Narmontaitė išleido septynias.

„Knygos – dar viena jos kūrybinės raiškos forma. Ji surado gražų būdą pagerbti kolegas. Mane be galo žavi Nijolės ištikimybė savo draugams. Ji labai gražiai bendrauja su aktoriais, moka pasidžiaugti jų sėkme, o prireikus – ir padėti. Būdama labai užimta, ji rasdavo laiko nuolat aplankyti Gražiną Balandytę“, – J. Ušinskaitė prisimena abiejų aktorių draugystę, prasidėjusią Kauno teatre ir siejusią iki pat G. Balandytės mirties.

Kaip ir dera pedagogei, pašnekovė apibendrina: „Nijolėje gražiai susijungia profesionalumas, žmogiškumas ir vaikiškumas gerąja prasme. O aktoriui labai svarbu išsaugoti savyje vidinį vaiką. Nijolė tai sugebėjo.“

Geležinės valios džiugena

Vaikystėje karams ant stogų vadovavusiai Nijolei pavyko išsaugoti ne tik vaiką savyje, bet ir nutrūktgalviškumą. Jai patiko Astridos Lindgren herojė Pepė, nuolat ieškojusi džiugenos. To visada siekė ir pati aktorė: atrasti gyvenimo džiaugsmo ir dalytis juo su kitais.

Todėl N. Narmontaitės Kauno etape, kuris nebuvo dosnus vaidmenų, atsirado padūkėliška „užklasinė“ veikla: ne tik vaikų, bet ir tėvelių mėgti teatro „Džiugena“ spektakliai, iš humoro grupės „Šlipsas“ išaugusios pavargusių inteligentų grupės „Salionas Briliantinas“ anšlaginiai pasirodymai.

„Tai buvo tokia kūrybinė mankšta! Antra konservatorija, – šypsosi tuomet komandoje buvęs aktorius Dainius Svobonas. – Mus siejo gražus kūrybinis bendradarbiavimas. Ne veltui aktoriai sako, kad geras scenos partneris yra Dievo dovana. Per pasitikėjimą vienas kitu, per juoką gimė gražių dalykų.“

Daug įsimintinų personažų sukūręs aktorius, tapęs vienu ryškiausiu Nacionalinio Kauno dramos teatro žvaigždyne, nesistebėjo, kai kolegė Nijolė nusprendė išeiti iš teatro.

„Supratau, kad Nijolė norėjo daugiau. Deja, daugelis režisierių nemėgsta stiprių asmenybių. Ji išėjo daryti tai, ką nori ir gali“, – mano D. Svobonas, visą laiką stebėjęsis Nijolės hiperaktyvumu.

„Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas“, – pripažįsta kolega, kuriam vaikiškame spektaklyje teko vaidinti ir N. Narmontaitės personažės brolį dvynį.

D. Svobonas prisipažįsta, kad gražiausia jam Nijolė buvo tuomet, kai pamatė ją kitokią. „Grįžo kartą ji iš filmavimo. Traukiniu, naktį. Mes su Egidijum (Egidijus Stancikas, dabartinis Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas, anuomet drauge vaidinęs „Džiugenoje“ – aut. past.) gyvenome gretimuose bendrabučio kambariuose. Durų niekada nerakindavome. Ateina Nijolė kokią trečią nakties, klest ant lovos ir sako: „Einam repetuoti!“. O pati tokia išsunkta, kokios niekada nebuvau matęs. Regis, paliestum – subyrėtų. Tokia pažeidžiama ir... tokia graži! – dalijasi prisiminimais D. Svobonas. – Ir, žinoma, tą naktį mes repetavome. Buvimas greta tokio valingo žmogaus kaip Nijolė užkuria.“

Diapazonas: nuo dramatiško M. Callas vaidmens iki koncertinių pasirodymų – toks įvairiapusis N. Narmontaitės talentas. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žemaitiškas užtaisas

N. Narmontaitės valia susideda iš kelių dėmenų. Nemenka ir prigimties porcija – žemaitiškas atkaklumas ir Avino pagal horoskopą užsispyrimas. Tai jai padeda įveikti gyvenimo kalnus, priimti svarbius sprendimus.

„Jei reikia priimti sprendimą, ilgai galvoju, bet kai nusprendžiu – tvirtai!“ – sakė taip buvus ir tuomet, kai apsisprendė atsisveikinti su 24 metus žiūrovų dėmesio nepristigusiu spektakliu „Meistriškumo pamoka“.

„Manau, šį spektaklį pamatė visi teatro ir mano gerbėjai, – sako Marios Callas vaidmens kūrėja. – O vienas jų – daugiau nei 20 kartų!“

Mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai.

Aktorė įvardija savo talento gerbėją Artūrą Čižiūną, dažnai į spektaklį atsivedantį ir gausią draugų kompaniją. „Artūras man yra prisipažinęs, kad šis spektaklis jį įkrauna, po jo kaskart atsiranda impulsas veikti, kurti“, – pasakoja apie interjero dizainerį, studijos „Artis Design“ vadovą.

Jį N. Narmontaitė pakvies ir į atsisveikinimo spektaklį balandžio 24-ąją, kuriame laukia daug staigmenų.

„Pakviečiau absoliučiai visus, kurie kada nors yra vaidinę spektaklyje. Finale jie visi pakils į sceną. Spektaklyje aš vaidinu apsigobusi skara – tos skaros atkirptą juostą simboliškai išsidalysime visi. Laukia ir Pauliaus dovana – jo paties gamintas vynas su specialiomis spektakliui skirtomis etiketėmis. O paskui – balius mūsų namuose!“ – šypsosi svetingoji aktorė, garsėjanti ir savo kulinariniais talentais.

Vizitinė kortelė

Ar neliūdna atsisveikinti su, kaip pati aktorė sako, dūšios vaidmeniu? Juk žymaus režisieriaus Gyčio Padegimo pastatymas – dviejų dalių drama su operiniu dainavimu – apie legendinę praėjusio šimtmečio operos primadoną buvo vienas žiūrimiausių spektaklių Lietuvoje, o M. Callas vaidmuo tapo N. Narmontaitės vizitine kortele.

„Pirmiausia amerikiečių dramaturgo Terrence‘o McNally pjesę „Meistriškumo pamoka“ perskaičiau angliškai. Mano anglų kalbos žinios nėra tokios, kad pagaučiau visus niuansus, tačiau jau tada suvokiau – tai yra mano!“ – dalijasi lemtingo apsisprendimo prisiminimais.

O vėliau sekė darbas ir atsakomybė. „Reikėjo daug drąsos imtis šio vaidmens, žinant asmenybės mastelį“, – pripažįsta aktorė. Kad suprastų M. Callas, praėjusio šimtmečio operos primadonos, stiprybę ir pažeidžiamumą, dvasinį maksimalizmą ir beprotišką meilę graikų milijardieriui, aktorė išvažinėjo visais savo herojės keliais.

Personažas: N. Narmontaitė prisipažįsta, kad yra panaši į Pepę Ilgakojinę – kaip ir vaikiškos knygos herojė, nuolat ieško džiugenos. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Aš stovėjau prie jos namo, kur kažkokio paparacio padaryta paskutinė jos nuotrauka, išvaikščiojau jos mėgtą kaštonų alėją, buvau kapinėse, kur prie paminklinės lentos niekada nevysta gėlės – jos pelenai išbarstyti Egėjo jūroje. O kai važiavau į Milano „La Scala“ – teatrą, kurio primadona buvo M. Callas, režisierius G. Padegimas prisakė aplankyti ir teatro muziejų: „Pažiūrėk į jos portretą, į jos akis!“. Tai išties padėjo „įeiti“ į savo heroję. Grįžusi namo jau žinojau, kaip kurti vaidmenį. Manau, ji neturėtų pykti manęs už tą vaidmenį. Tikiu, kad kada nors mes susitiksime kažkur Ten ir apsikabinsime“, – šypteli aktorė, ir savo pačios namus pavertusi mylimos herojės muziejumi – yra surinkusi viską, ką pavyko rasti apie šios iškilios asmenybės gyvenimą ir kūrybą.

Todėl Nijolę itin nudžiugino sutuoktinio P. Kovo dovana – kelionė į pernai Atėnuose atidarytą muziejų, skirtą vienai žymiausių XX a. operos dainininkių M. Callas. Labai simboliškas skaičių sutapimas: muziejaus eksponatai kaupti 24 metus. Centrinės Sintagmos aikštės keturių aukštų pastate jų eksponuojama per 1 300.

Kitokia knyga

Tiesa, į Atėnus Nijolė su Pauliumi leisis vėliau. Šįsyk nepavyko laikytis jųdviejų tradicijos – gimtadienius paminėti kelionėje. Planus pakoregavo N. Narmontaitės kūrybinis vakaras, besibaigiantis spektaklio „Meistriškumo pamoka“ turas.

„Spektakliai – kone kasdien. Balandžio 24-ąją suvaidiname paskutinį ir iškart išskrendam į Ameriką. Pakvietė lietuvių bendruomenė, laukia susitikimai keliose valstijoje. Tuo pačiu ir pakeliausime“, – dalijasi mėnesį truksiančios kelionės planais.

Tada – ir Graikija, ir tradicinė žvejyba Norvegijoje. Ir – didžiulis naujas sumanymas, kurio paslapties N. Narmontaitė nesaugo po devyniais užraktais. „Nesu prietaringa“, – pakartoja pašnekovė, jau ir jubiliejiniame vakare atskleidusi planus. Gimtadienio svečiai buvo paraginti nenešti dovanų, o pagal galimybes prisidėti prie būsimos knygos leidybos.

„Ji bus kitokia ne vien todėl, kad šįkart ją leisime patys, – sako autorė, ankstesnes savo knygas patikėdavusi leidyklai „Alma Littera“, didžioji jų dalis – serijos „Ko nematė žiūrovai“. – Šįkart knyga bus ne apie teatrą, o apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.“

Šiai knygai įkvėpė N. Narmontaitės įprotis užsirašinėti jųdviejų su Pauliumi pokalbiuose išsakytas mintis. O kalbėtis su juo labai įdomu. Žymus buriuotojas, „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“ idėjos bendraautorius ir projekto vykdytojas, „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas, knygos „Gyvenimas audroje“ autorius, verslo konsultantas, lektorius – tai vis P. Kovas. „Kad ir ką Paulius darytų, man viskas – menas“, – sako Nijolė apie savo sutuoktinį, su kuriuo sieja ir išskirtinė sielų giminystė, ir bendri pomėgiai.

Prie gero humoro savo skaitytojus pripratinusi autorė patikina, kad ir šįsyk laukia daug juoko. Gal bus ir tvirto santuokinio ryšio receptų? „Patarimų nedalysime, tik pasidalysime savo gyvenimu – santykiais, darbais, laisvalaikiu, kelionėmis“, – prasitaria N. Narmontaitė, planuojanti knygą baigti per metus.

Apie tolesnius planus negalvojame. „Mano mintys visada – į priekį. Galvoju ne apie tai, kas buvo, o kas bus toliau“, – nusijuokia talentinga kūrėja, neabejotinai pateiksianti dar begalę netikėtumų.

Siūlau Gailei sugrįžti mintimis į Kubą ir pažaisti smagų asociacijų žaidimą.

– Kuba?

– Laisvė. Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų. Prieš skrisdama šokti į Kubą, apie ją žinojau nemažai, nes tiek Venesuela, kurioje ilgą laiką gyvenau, tiek ir Kuba, yra komunistinės. Abi bendradarbiauja. Venesueloje daug gydytojų, atvykusių iš Kubos, nes ten medicinos lygis tikrai aukštas. Žinojau, kad seniau daug žmonių bandydavo valtelėmis bėgti iš Kubos, norėdami patekti į Venesuelą ar Majamį. Žinojau, kad ten sunkus gyvenimas, bet tikrai nesitikėjau, kad toks sunkus…

Kai sekmadienio vakarą įsijungiu TV3 ir žiūriu „Salsamanus“, kiekvieną sykį patiriu tuos pačius jausmus, kaip ir būdama Kuboje, – lygiai taip pat jaudinuosi prieš kiekvieną ne tik savo, bet ir draugų pasirodymą. Žiūriu ir išgyvenu lygiai tą patį, ką matau per televizorių.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Salsa?

– Ir vėl laisvė. Venesueloje teko šokti salsą, bet kitaip. Ten vyksta vakarėliai, kurių metu šokama merengė, regetonas, salsa, bet tikrai ne kubietiška, kokios mokėmės mes.

Iš pradžių, kai Lietuvoje pradėjome eiti į salsos pamokas, galvojau, kad čia man bus labai lengva. Tačiau kuo daugiau gilinausi į kubietišką salsą, tuo labiau supratau, kad yra ir kitų elementų, kurie būtent ir sudaro kubietišką salsą. Joje yra ir rumbos, ir ča ča ča, ir sono, ir dar kitų ritmų, apie kuriuos niekada nebuvau girdėjusi. Žodžiu, susiklostė tokia situacija – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių!

Šiandien jau drąsiai galiu teigti, kad kubietiška salsa – visiškai atskiras šokio žanras. Jei įdomu, šiek tiek perbėgsiu per jos istoriją. Patys kubiečiai jos salsa net nevadina: kur kas dažniau – kazino arba timba. Kubietiškos salsos pirmtakas yra sonas. ( Son cubano yra mišrus muzikos žanras, jungiantis Ispanijos ir Afrikos kilmės elementus, – past.) Paskui jis perėjo į rumbą, ča ča ča, vėliau – į mambo. Kai į Kubą ėmė plūsti turtingi amerikiečiai, kurti čia savo laivalaikio rezidencijas, lošti kazino, būtent jie ir tapo salsa kazino pradininkais – šoko salsą lošimo namuose.

Patys kubiečiai, kaip įsitikinome ten nuvykę, nešoka vien salsos kazino: į tą šokį jie prideda ir rumbos, ir ča ča ča, ir mambo elementų, kurių visuma ir sudaro kubietišką salsą.

Tarp mūsų poroje buvo visko: ir cunamių, ir nesusipratimų, ir pykčio, ir meilės. Tačiau viskas, kas buvo, buvo tikra.

– Oddebi?

– Sabor. Tai ispaniškas žodis, kuris verčiamas – skonis, skanumynas. Mano partneris Oddebi Kuboje – žvaigždė. Man pasisekė: šokau su vienu iš aukščiausią statusą Kuboje turinčių šokėjų. Jo tėvai – Nacionalinės šokių premijos laureatai. Jie netgi turi savo teatrą, kuriame Oddebi dirba choreografu. Būdavo, mes šokame gatvėje savo šokį ir žmonės jį atpažįsta, sako man, kad turiu be galo gerą partnerį. Aišku, žiuri vertindavo ne jį ir netgi ne mūsų porą, o labiau mane: juk aš čia turėjau išmokti šokti salsą! Kadangi Kuba, kaip ir kitos komunistinės šalys, daug investuoja į kultūrą, kas antras komisijos narys būdavo jei ne šokio, tai bent jau muzikos mokytojas.

Didžiausia bėda, kad aš ir Oddebi laiko vienas kitą geriau pažinti turėjome nedaug. Iššūkis abiem buvo ir skirtingos kultūros, prie kurių  teko derintis. O juk norėdamas sukurti kažką gražaus turi apnuoginti sielą! Suėjus dviem skirtingiems žmonėms į porą, kyla emocijų bangos, o jei laiko, skirto vienas kitam pažinti, yra nedaug, tos bangos darosi dar didesnės! Todėl mūsų poroje buvo visko: ir cunamių, ir nesusipratimų, ir pykčio, ir meilės. Tačiau viskas, kas buvo, buvo tikra. Esu Oddebi be galo dėkinga už bendrystę, už viską, ko jis mane išmokė.

Ar jis nesirgo žvaigždžių liga? Taikliai paklausėte. Buvo jos požymių. Galbūt todėl, kad Oddebi – vyresnės kartos atstovas, jo labai stipriai išreikštas vyro mačo momentas. Anot jo, vyras pasako ir moteris klauso. Tačiau aš juk atvykau iš Lietuvos, iš lietuviškos mokyklos, kur moterys irgi turi savo žodį. Todėl būdavo momentų, su kuriais jis labai sunkiai susitaikydavo.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Pergalė?

– Laimė. Kalbėdama turbūt ir vėl apsiašarosiu. Aš jau dabar laiminga! Vien dėl tos kelionės ir dėl tų žmonių, kuriuos ten sutikau. Visada buvau ir esu žmogus, kuris nemoka konkuruoti. Mąstymas, kad galiu būti geresnė už kitus, man netinka, nuo jo man negera, nelinksma…

Jaučiuosi gerai, kai gera visiems, kai visiems pavyksta parodyti savo geriausią rezultatą. Tada ir man smagu, o kai man smagu, tuomet ir šokti sekasi gerai. Žodžiu, apie pergalę šokdama tikrai negalvojau. Maniau, jei iškrisiu, tuomet keliausiu po Kubą arba padėsiu savo draugams, likusiems projekte. Beje, Jurgitą Jurkutę kubiečiams aš iš karto pristačiau kaip „Mis Lietuvą“, nes Lotynų Amerikos kultūroje grožio konkursai – vienas svarbiausių įvertinimų. Mindaugas Stasiulis juokais sakė, kad nepadėčiau konkurentei. Tačiau man atrodo, kad nė vienas iš mūsų nekonkuravo. Gal aš klystu? Gal šiuo klausimu esu labai naivi?! Tačiau tikrai to nejutau: kiekvienas kūrėme, kaip jautėme, ir tuomet pavykdavo labai įdomūs ir visiškai skirtingi numeriai. Žiūrovai finale galės nuspręsti, kuris juos sužavės labiausiai.

– Aktorystė?

– Santykis. Sakyčiau, kad projekte man padėjo tiek aktorystė, tiek ir venesuelietiška gyvenimo patirtis. Kol statydavome šokio choreografiją, susikurdavau galvoje istoriją – koks būtų mano santykis su partneriu, ką noriu papasakoti šiuo šokiu ir pan. Norėjau, kad mūsų pasirodymas, visų pirma, būtų gyvas, tikras, nes menas juk ir yra emocija, o ne  taisyklingai atlikti žingsneliai.

Aktorystė šiandien yra mano darbas. Kai gyvenau Venesueloje, buvau įstojusi į gerą universitetą, studijavau architektūrą, bet nebaigiau. Norėjau būti aktore. Kadangi Venesueloje menas laikomas pomėgiu, ten neįmanoma studijuoti aktorystės. Todėl baigiau vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas režisierių Oskarą Koršunovą. Šiandien vaidinu jo teatre, kai būna proga – filmuojuosi kine, serialuose tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje. Pernai platformoje „Amazon Prime Video“ išleidome labai didelį serialą, kuriame vaidinau. Mano vaidmenys? Be galo skirtingi. Nuo komedinių fyfų, feminisčių iki tragediją išgyvenančių itin jautrių moterų.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Baleto bateliai ir smuikas?

– Šeima. Turiu nuotraukų iš vaikystės ir su baleto bateliais, ir su smuiku. Smuiką kartais ir šiandien paimu į rankas. Būna etapų, kai labai jo pasiilgstu. Tada paprašau tėčio pamokų, jis mane pamoko, bet kai horizonte atsiranda kitų darbų, noras groti vėl kažkur dingsta.

Per karantiną bandžiau dar ir piešti – nelabai pavyko. Daugiau šoku ir groju. Dar rašau. Mokiausi kino scenarijaus rašymo, svajoju vieną dieną sukurti kažką savo.

– Gyvūnas?

– Liūtas arba šuo. Mano Zodiako ženklas yra Liūtas. Riaumoju visą laiką!

Dar norėčiau būti panaši į savo buvusią šunytę Čarą – mažytį auksaspalvį retriverį, maišytą su kokerspanieliu. Kai buvau vaikas, labai norėjau suaugti ir būti šuniuku, nes šuniukai man atrodė nuostabiausi sutvėrimai pasaulyje: linksmi, gražūs, niekam nesuteikiantys liūdesio. Šiuo metu šunelio, deja, neturiu, nes labai daug keliauju.

– Maistas?

– Kefyras. Aš labai mėgstu kefyrą, kiekvieną rytą jį geriu. Aišku, Kuboje jo nebuvo. Vietiniai maitinasi labai skurdžiai, nors mes maisto deficito, būdami Kuboje, tikrai nejautėme: valgėme ryžius, pupeles, kiaulieną. Ten ji ypač skani. Gal dėl to, kad kiaulytes vietiniai šeria žmonių maisto atliekomis.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Havana?

– Prakaitas. Jokių ekskursijų Kuboje neturėjome: visą laiką dirbome. Kartą buvau nuėjusi į Alicios Alonso baleto trupės treniruotę pažiūrėti, kaip ji vyksta, o visą kitą laiką praleisdavome repetuodami. Ar neapmaudu, kad neteko pavažinėti po šalį, susipažinti su kubiečių kultūra? Mes ją pažinome! Daugiausia per žmones. Tai kur kas geresnis ir tikresnis susipažinimas nei bet koks kitoks. Žmonių dėka aš pažinau tikrąją Kubą – gal daugiau ne kaip vietą, o kaip sielą.

– Traumos?

– Nugara. Turiu tris beveik išvaržas. Buvo laikas, kai gydytojai man sakė, kad negalėsiu šokti, avėti aukštakulnių… Dėl savo nugaros problemų privalau sportuoti kiekvieną dieną, daryti specialius pratimus. Jei atvirai – prieš prasidedant „Salsamanams“, labai ruošiausi, tiksliau, ruošiau didesniam fiziniam krūviui savo nugarą. Apie tą problemą iš karto pasakiau ir savo partneriui. Labai džiaugiuosi, kad viskas praėjo puikiai ir be traumų. Išmokau saugoti save. Kai einu sportuoti ar kažkaip kitaip aktyviau leisti laiką, nebijau užsibrėžti ribų, pasakyti sau ne. Puikiai jaučiu savo kūną, todėl „Salsamanuose“ man nebuvo jokių problemų: ko negalėjome padaryti fiziškai, tą apžaidėme.

Raumenys? Aišku, kad skaudėjo, bet argi tai trauma? Juos skaudėjo visiems. Vaistų gerti man neteko. Beje, kadangi ten vaistai – didelis deficitas, vežiausi jų nemažai. Paskui visus palikau vietiniams, kad turėtų.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Spalva?

– Rožinė arba geltona. Kuboje aš buvau rožinė arba leopardinė. Žodžiu, leopardinė barbė.

– Šalis?

– Lietuva. Lietuvoje – saugu, ramu ir gera, o Venesueloje, kad ir kaip būtų nuostabu, gyventi nelabai įmanoma. Ten pastatė XXI a. socializmą – komunizmą. Dabar situacija, sako, pagerėjo, bet iš tiesų tai ne. Daug mano draugų paliko šalį, o tie, kurie liko, labai gerai gyvena, nors galimybių turi nedaug.

Aš pati kartais nesijaučiu sava nei ten, nei ten. Arba priešingai, jei lietuviai mane prima – tuomet galiu būti šimtaprocentinė lietuvė.  Venesueliečiai mane tikrai priima kaip visišką venesuelietę. Labai tuo didžiuojuosi.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Posakis?

– Mama. Mano mama (Gailės mama – Rūta Railaitė-Butvilienė yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės direktorė, – aut. past.) turi daug gerų posakių. „Vieną dieną mes visi miegosime savo vaikystėje“, – sakydavo man ji, kai aš norėdavau miegoti ir neiti į mokyklą. „Jei skauda, vadinasi, gyva“ – kitas jos auksinis posakis. Tačiau geriausias turbūt šis: „Senatvėje prisiminsi viską ir kaifuosi.“ Jis labai tinka „Salsamanų“ projektui. Faktas, kad visą gyvenimą prisiminsiu patirtis Kuboje ir nuo to kaifuosiu.

Salsa – ne tik judesiai ar kojų žingsneliai. Tai šokis apie laisvę.

Mano santykiai su mama nuostabūs. Kaip ir su tėčiu. Dabar jie gyvena per gatvę nuo manęs Vilniuje. Kai man truputį liūdna arba nėra energijos, jaučiuosi sutrikusi, einu pas mamą į darbą ir žiūriu spektaklį iš už kulisų. Paskui gyvenimas ir vėl atrodo gražus.

– Hobis?

– Salsa. Grįžusi į Lietuvą nenorėjau prarasti įgūdžių, todėl drauge su J.  Jurkute toliau tęsiame mūsų salsos kelionę, lankome kubietiškas diskotekas. Aš viena sekmadieniais dar einu ir į sono pamokas. Sonas yra visų Lotynų Amerikos ritmų tėvas. Galima sakyti, kad „Salsamanai“ mums abiem padėjo atrasti naują hobį, naują pasilinksminimų sritį. Kita vertus, man viskas yra įdomu – nuo skaitymo iki filmų, spektaklių žiūrėjimo, ypač tų, kuriuose vaidina mano draugai.

– Ateitis?

– Linksma. Kur save matau po penkerių metų? Nesvarbu, kur. Labai norėčiau būti mylima ir su vaikais. Šaukiu į visatą, kad mane išgirstų: mylima vyro ir su vaikais!

Vyras? Nesvarbu, kokios tautybės, tik kad labai mane mylėtų! Aišku, venesueliečiai šiltesni, aiškiau rodo savo jausmus. Lietuviai? Jie kuklesni, lėtesni ir, pasakyčiau, per daug mąstantys, bet kažkuo man vis tiek labai patinka.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasiūlymas?

– Ateikite šokti. Ypač vyrai – jų mums labai trūksta. Žinoma, kviečiu ir moteris. Visus tuos, kurie nori pajusti laisvę, – tokią, kokią mes, salsamanai, jautėme Kuboje. Ten būdami supratome, kad salsa nėra tik judesiai ar kojų žingsneliai. Tai šokis apie laisvę. Kai salos žmonės nori pasijusti laisvi, jie tiesiog šoka salsą. Tuo metu kubiečiai gali pamiršti apie savo situaciją, bėdas ir jaustis laisvi. Nors Kubos gyventojai neturi ir niekada neturėjo tikros laisvės, jie ją jaučia viduje. Mes tai pajutome. Lietuviai, priešingai, turi išorinę laisvę, bet daugelis galbūt nemoka jos patirti. Šokis šiuo atveju tikrai padėtų.

Grįžo prie senos svajonės

Gabija pasakoja, kad dar mokydamasi mokykloje svarstė studijuoti mediciną. „Mano geriausios draugės tvirtai žinojo, kad rinksis medikių kelią, tačiau aš blaškiausi: tai buvau prie jų, tai ir vėl ne... Tėvai, manau, slapta irgi tikėjosi matyti savo dukrą medike“, – prisimena ji.

Kai paauglystėje pradėjo lankyti dramos būrelį, viskas pakrypo kita linkme. Gabija nusprendė išbandyti vaidybos studijas universitete.

„Sausos medicinos niekada nenorėjau – nesu teorijos žmogus. Visą vaikystę sportavau, todėl ir nusprendžiau mokslus sieti su sveikatingumu ir sportu. Kineziterapija ir apima šias dvi mano mėgstamas sritis“, – aiškina moteris, dabar vėl sugrįžusi prie uolios studentės vaidmens.

Laimingi atsitiktinumai

G. Staniulytė kilusi iš Kauno, tačiau kai nepateko į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktoriaus ir režisieriaus Vido Bareikio kursą, išvyko studijuoti į Klaipėdą.

„Labai norėjau mokytis pas Vidą, tačiau nepatekau. Laimei, per stojamuosius mane pastebėjo profesorius Valentinas Masalskis ir pakvietė į savo komandą“, – aktorystės ir klaipėdietiško etapo pradžią prisimena ji.

Paklausta, kaip pateko į LNK serialą „Man reikia meilės“, Gabija mini laimingą atsitiktinumą, kai žiūrėdamas Tado Vidmanto filmą „Lietuviški svingeriai“ ją pastebėjo serialo prodiuseris ir pakvietė dalyvauti aktorių atrankoje. Pavyko – Gabija gavo vieną iš pagrindinių vaidmenų.

„Vilma, kurią vaidinu seriale, yra keliautoja. Iki soties prisikeliavusi po pasaulį ji sutinka savo gyvenimo meilę Deimantą ir nori su juo kurti rimtus, brandžius santykius. Vilmai atrodo, kad Deimantas ją tarsi išlaisvino, suteikė tai, apie ką ji visada svajojo, – gyvenimą tobuloje poroje, viską darant kartu. Trumpai tariant, Vilma nori šeimos, vestuvių, tačiau pasiekti šį tikslą jų porai vis kažkas sukliudo“, – painiais serialo vingiais dalijasi aktorė.

Labiausiai į atmintį įstrigo pirmieji filmavimai. „Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas. Buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį, – juokiasi ji. – Kadangi vaidmenų gausa dar negaliu pasigirti, kiekvienas man yra be galo svarbus.“

Beje, Vilmos personažas, pasak Gabijos, yra gana artimas jai pačiai. Toliausiai nuo jos asmenybės bruožų būtų Vilmos noras gyventi pagal naujausias tendencijas ir būti žinomai. „Visur kitur galiu įžvelgti ir dalelę savęs“, – apie savo vaidmenį seriale pasakoja G. Staniulytė.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip nei seriale

Serialo Vilma nori vestuvių, tačiau Deimantas žiedelio pirkti savo merginai neskuba. Realiame aktorės gyvenime, Gabijos žodžiais tariant, viskas vyko kur kas greičiau.

„Buvau dar labai jauna, dirbanti studentė. Įsimylėjau keleriais metais už save vyresnį vyrą, kurio gyvenime viskas tuo metu buvo gerokai stabiliau nei mano. Priešingai nei seriale, jis buvo tas, kuris labai norėjo kurti šeiminį gyvenimą kartu“, – šypsosi pašnekovė.

Kai netrukus po vestuvių porai gimė sūnus, Gabija skyrė jam viską: laiką, energiją, meilę. Paklausta, kas sunkiau: būti gera mama ar gera aktore, ji nė akimirkos nedvejoja ir renkasi pirmą variantą, nors tuojau pat susizgrimba, kad nė pati nežino, kokios savybės turėtų būti surašytos tobulos mamos vizitinėje kortelėje.

Vis dėlto būti gera mama šiandien Gabijai yra pats svarbiausias, atsakingiausias darbas. „Kaip ir pats džiaugsmingiausias!“ – priduria ji. Todėl, jei gautų pasiūlymą kokiame nors filme ar seriale kurti mamos vaidmenį, nedvejodama sutiktų.

Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas – buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį.

Sūnus – visas gyvenimas

Gabijos sūnui Arijui gegužės gale bus ketveri. Vyrukas eina į darželį. „Sūnų pagimdžiau labai jauna, 23-ejų. Vos jį išvydau, tiek užsidegiau motinyste, kad daugiau jokių kitų veiklų aplinkui save nemačiau“, – atvirauja Arijaus mama ir priduria, kad drauge su vaiku gimė ir milžiniška atsakomybė už jį.

Dabar jauna moteris vis dar vadina save išprotėjusia dėl sūnaus. Gal dėl to ryšys su Arijumi – ypač stiprus. „Esu skaičiusi, kad vaikai ir tėvai negali būti draugais, bet aš jaučiuosi visiška jo draugė – ne tik mama“, – tikina ji.

Mėgstamiausia abiejų veikla drauge – pasivaikščiojimai gamtoje. Grynas oras atpalaiduoja, o jei vėliau dar užsuka į kokią kavinukę pasmaližiauti ledais – išvis gerai.

„Abu mėgstame aktyviai leisti laiką – pasivaikščiojimai miške, išvykos dviračiais, įvairūs žaidimų kambariai ar aikštelės, baseinas. Nuo kito rudens bandysiu leisti Arijų į gimnastiką – tai karščiausia jo svajonė. Turime tradiciją kiekvieną penktadienio vakarą, pasigaminę skanių užkandžių, žiūrėti animacinį filmą“, – dalijasi laisvalaikio veikla Gabija.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias aktorės žanras – detektyvai-trileriai, tačiau dažniausiai  renkasi filmą ne pagal žanrą, o pagal draugų rekomendacijas, žiūrovų įvertinimą. Pastarieji labiausiai patikę serialai – „Baltasis lotosas“ ir „Juodasis veidrodis“.

„Kiekvienam būsimam aktoriui rekomenduočiau pažiūrėti režisieriaus Sidney Lumeto filmą „Dvylika įtūžusių vyriškių“, kurio režisūra ir aktorių vaidyba man paliko neišdildomą įspūdį“, – siūlo G. Staniulytė.

Šiuo metu aktorės kasdienis tempas didžiulis. Paklausta, ar neplaka savęs už tai, kad galbūt per mažai laiko skiria sūnui, Gabija purto galvą. Sako, tai bene vienintelė sritis, kurioje gali save tik pagirti. „Kartais, atrodo, pati suvokiu savo galimybes, tačiau nepasitikėjimas ir baimė suklysti, galbūt blogai pasirodyti prieš kitus mane labai stabdo. Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų“, – atvirauja ji.

Pradžia – sunkiausia

Kai po motinystės atostogų teko grįžti į aktorystės pasaulį, pirmieji filmavimai nebuvo lengvi. Šiek tiek nerimo kėlė ir dar nebandyta serialų specifika.

„Anksčiau buvau vaidinusi tik ilgametražiame filme, keliose reklamose. Taigi, teko vėl iš naujo pratintis prie kamerų. Laimei, serialo „Man reikia meilės“ kūrėjų komanda buvo labai draugiška, nekėlė streso“, – džiaugiasi pašnekovė.

Aktorė pasakoja, kaip kelionės į Egiptą metu gavo pirmąjį krikštą. Jos vaidinama Vilma Raudonojoje jūroje turėjo dalyvauti paviršinio nardymo scenoje. „Buvo tikras iššūkis lįsti į atvirą jūrą, kur gylis siekia apie 20 m. Dariau tai pirmą kartą gyvenime. Išsigandau ne tiek gylio, kiek vandenų platybės, nes nardyti reikėjo už ilgo pontoninio tilto, kur prasidėjo koralinis rifas. Tai nebuvo panikos ataka, o labiau diskomfortas…“ – prisimena G. Staniulytė, šiuo metu drauge su mama lankanti treniruotes baseine. Anot aktorės, kineziterapijos studijų programoje taip pat yra užsiėmimai baseine. Studentai mokosi ne tik įvairių plaukimo stilių, bet ir suteikti pirmąją pagalbą skendusiam žmogui.

LNK nuotr.

Tvarkytis norėtų pati

Dieninės studijos, serialo filmavimai, mamos pareigos ir buitis namuose – kaip viską suspėti? Gabija aiškina, kad anksčiau buities klausimais ji buvo netgi pedantė, tačiau dabar negali skirti tiek dėmesio, kiek norėtų.

„Atsiradus namuose vaikui, tvarką palaikyti išties nelengva. Sunkiai praeinu pro išmėtytus daiktus ar neplautus indus. Todėl ir sūnų po truputį vis mokau tvarkos. Švari ir jauki aplinka labai svarbu, tik užsisėdėti namuose – ne man“, – šypsosi ji.

Ar turi kokį labai nemėgstamą darbą? „Gal drabužių lyginimas?“ – juokiasi pašnekovė. Labiausiai aktorė mėgsta gaminti valgį. Ypač itališkus patiekalus, kuriuos gamindama dažnai improvizuoja arba vadovaujasi intuicija. Ypač gerai pavyksta makaronai su grietinėlės padažu, salotos.

Paklausiu, ar ji norėtų, kad kažkas namuose padėtų tvarkytis, atsikratyti nereikalingų daiktų, o likusius sutvarktų taip, kad gyventi būtų lengviau? „Oi, ne… Man nepatiktų, jei mano namuose tvarkytųsi kažkas kitas. Ir daiktus aš norėčiau susidėlioti pagal savo sistemą“, – tikina Gabija, keletą kartų per metus daranti generalinę spintų reviziją. Nebenešiojamus, bet vis dar kokybiškus daiktus ji parduoda arba perleidžia kitiems, kad daiktai gyventų antrą gyvenimą.

Ar žavi moteris mėgsta pasiausti po parduotuves? Be abejo, kas to nemėgsta?! Labiausiai, sako, jai patinka laisvai krintantys drabužiai. Mėgstamiausios spalvos – pilka ir juoda. Atėjus vasarai, nevengia ir ryškių spalvų, kurias renkasi pagal nuotaiką.

Aukštakulnių Gabija nemėgsta ir prisipažįsta, kad jau seniai yra sportinio stiliaus gerbėja. „Dievinu patogią avalynę, ypač sportbačius. Turiu jų visą kolekciją. Paprastai kokie nors įdomesni sportbačiai tampa mano visos aprangos akcentu“, – šypsosi ji.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Norėtų grimuoti kitus

Be kitų norų, kurių labai daug – išmokti plaukti vandenlente, slidinėti snieglente, šokti high heels ir vogue šokius, moteris turi ir dar vieną slaptą svajonę.

„Labai mėgstu sėdėti grimo kėdėje, kai mus ruošia serialo filmavimams, bet dar labiau patinka kurti makiažą kitiems. Kartais net pagalvoju, kad mielai išbandyčiau darbą už kadro kaip grimo meistrė, nors iki meistrės man dar labai toli“, – traukia save per dantį aktorė.

Jokių makiažo kursų ji nebaigė, bet būdama paauglė lankė Kazio Binkio teatrą Kaune, kur prieš spektaklius grimuodavo aktoriukus. „Buvau savotiška mūsų teatro grimuotoja“, – prisipažįsta ji, ir dabar mielai žiūrinti mokomuosius vaizdo įrašus per jutubą, o gautas makiažo pamokas išbandanti grimuodama save.

Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų.

Užsiima savianalize

Ar dažnai įsijungia televizorių, pasižiūri, kaip atrodo seriale pati? Gabija sako, kad yra be galo savikritiška ir mieliau į save TV ekrane nežiūrėtų. „Tačiau privalau žiūrėti, analizuoti, kaip vaidinu. Savianalizė, manau, yra viena sudėtinių aktoriaus darbo dalių. Turiu pamatyti save iš šalies, kad žinočiau, kur mano stipriosios pusės, o kur galbūt visai nusivažiuoju“, – aiškina ji.

Drauge su Gabija serialą „Man reikia meilės“ kas vakarą žiūri ir jos sūnelis Arijus. Pernai, kai mažyliui tebuvo treji, Arijus labai stebėjosi, kaip mama, sėdėdama su juo ant sofos, kartu gali būti ir televizoriaus ekrane. Kai Gabija viską išaiškino, vaikas išsyk tapo didžiausiu šio serialo gerbėju.

„Arijus žino ne tik mano, bet ir visų kitų veikėjų vardus, siužetines linijas, ypač laukia manęs pasirodant ekrane“, – sūnaus palaikymu džiaugiasi G. Staniulytė.

Dažnai populiarių serialų aktorius atpažįsta miesto gatvėse, prašo jų autografų, šaukia personažų vardais. Ar taip yra ir Gabijai? „Oi, ne. Tikrai nedažnai. Yra buvę keli atvejai, kai paauglės mergaitės paprašė nusifotografuoti drauge. Tiesa, dar pernai, kai Arijus lankė kitą darželį, auklytės žinojo, kad vaidinu seriale, esu aktorė… Šįmet, kai serialas rodomas jau antrą sezoną, ažiotažo gerokai mažiau“, – sako aktorė.

LNK nuotr.

Moters idealas – mama

Koks Gabijos moters idealas? Pati moteriškiausia, intelektualiausia moteris jai yra jos mama. „Norėčiau būti tokia, kaip ji, – mokanti už save pakovoti, protinga, išsilavinusi, smalsi, visais klausimais turinti savo nuomonę“, – vardija mamos dorybes dukra. Dabar jos mama gyvena savo malonumui ir kuria nuostabius keramikos dirbinius – mėgstama veikla išreiškia save.

Kaip grožio ikoną, tik jau iš aktorinės pusės, Gabija įvardija filmo „Graži moteris“ žvaigždę – amerikiečių aktorę Julią Roberts. Šiuo metu, sako, jai dar labai imponuoja kultinio filmo „Barbė“ žvaigždė, australų kilmės aktorė Margot Robbie. „Jei reikėtų į kažką lygiuotis, norėčiau būti panaši į ją“, – šypsosi šį filmą neseniai žiūrėjusi aktorė, kurios pačios svajonių vaidmuo kur kas rimtesnis. Gabija norėtų įkūnyti kokią nors istorinę asmenybę – žymią sportininkę ar kitą garsią moterį, kurios biografija jai  būtų įdomi.

LNK nuotr.

Be sporto – nė iš vietos

Ne paslaptis, kad puiki fizinė forma – sudėtinė aktorių vizitinės kortelės dalis. Sportas ir fizinis aktyvumas Gabiją lydi nuo pat vaikystės.

„Iš pradžių lankiau pramoginius šokius, kurie virto sportiniais, kai perėjau mokytis į profesionalų klubą. Vėliau išbandžiau ir lengvąją atletiką – bėgimą. Paskui tęsiau šokius, tik jau rinkausi šiuolaikinių ir gatvės šokių stilių. Paraleliai nuolat sportuodavau savarankiškai tiek sporto salėje, tiek ir namuose ar stadione“, – pasakoja aktorė, be sporto šiandien neįsivaizduojanti gyvenimo. Jis padeda ne tik palaikyti puikią fizinę formą, bet ir subalansuoti vidų. Sportuodama moteris atsikrato neigiamų emocijų, pasisemia motyvacijos sveikiau gyventi, tampa energingesnė ir veiklesnė. „Juk kas gi daro mus gražius? Labiausiai – vidinė harmonija ir ramybė!“ – į savo klausimą pati atsako G. Staniulytė ir linki sau ir kitiems surasti pusiausvyrą visur: karjeroje, santykiuose, buityje.

– Kur dažniau būnate dabar?

– Turbūt daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje, nes čia mano kūrybinė studija. Aišku, būnu ir Kaune, nes jame gyvena mano mama. Kaunas nuo senų laikų man liko tokia ramybės oazė, mano vidiniai namai.

– Esate tikra menų mūza – šokate, vaidinate, dabar dar ir tapote. Kas jūs iš tiesų labiau – aktorė, šokėja ar tapytoja?

– Esu Giedrė. Aktorė, kūrėja, menininkė. Anglų kalboje yra toks geras žodis „artist“. Man jis tinka, nes, manau, yra kiek siauresnis už mūsų lietuvišką „menininkas“, kuris labai neapibrėžtas ir platus. Artistas, mano galva, kaip tik ir būtų tas žmogus, kuris įvairiausiomis formomis išreiškia save kūryboje. Net nenorėčiau savęs talpinti į kažkokius siaurus rėmus.

Šiuo metu galbūt manęs daugiau tapyboje, bet kas žino, kaip bus po mėnesio ar metų? Dirbant kino, teatro industrijoje ta darbų kreivė nuolat svyruoja, pasitaiko netrumpų pauzių tarp įvairių projektų. Esu viena iš tų menininkų, kurie jas mėgsta užpildyti kitomis veiklomis. Tiesiog negaliu sėdėti be darbo ir labai tikiu, kad tos veiklos viena kitą tiktai papildo.

Dedikacija: parodą „Kind of Blue“ Gabrielė skiria savo mylimam kūrėjui Miles’ui Davis’ui, kurio spalvinga asmenybe žavisi jau seniai ir kurio įrašų klausosi kurdama. / D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar per vieną iš tokių pauzių pajutote norą paimti į rankas teptuką?

– Būtent. Prieš šešerius metus, grįžusi iš Amerikos, kur studijavau aktorinį dramos mokykloje, gavau pagrindinį vaidmenį Raimondo Banionio filme „Purpurinis rūkas“. Paskui buvo ilga kūrybinė pauzė, nes nelabai kas mane Lietuvoje tada žinojo. Kai kurį laiką nebuvo jokių vaidmenų, kaip alternatyvi kūrybos priemonė mano gyvenime atsirado tapyba. Įdomu, kad nuo paprasto tapymo, vos ne žaidimo, pamažu viskas išaugo į gana rimtą užsiėmimą, kaip aš sakau, į dar vieną kūrybinį kelią, kuriuo eiti man gera ir įdomu.

– Pasirinkote abstrakcijų žanrą. Įdomu, nuo ko viskas prasideda – kaip gimsta pirmasis taškas ar linija?

– Pradžia būna įvairi. Dažnai, prieš pradėdama darbą, jau turiu viziją, apie ką jis galėtų kalbėti arba maždaug jau įsivaizduoju paveikslo struktūrą. Kartais tiesiog atsistoju prieš didelę baltą drobę ir leidžiu sau žaisti spalvomis – tomis, kurios pirmos ateina man į rankas. Niekada nespaudžiu savęs ir leidžiu sau save nustebinti. Todėl visada būna labai įdomu, į kokį galutinį rezultatą nuves pats procesas.

Kartais tiesiog atsistoju prieš didelę baltą drobę ir leidžiu sau žaisti spalvomis. Niekada nespaudžiu savęs ir leidžiu sau save nustebinti.

– Ar jūsų paveikslai turi pavadinimus? Dažnai menininkai palieka tai žiūrovo fantazijai...

– Vieni turi pavadinimus, kitus aš tik sunumeruoju, nors tai irgi yra savotiškas žymėjimas. Tarkim, darbų serija „Žaidimai. 1“, „Nežymėti Žaidimai. 2“ ir kiti.

Kai darbas jau baigtas, dažnai jis ir pats paaiškina, apie ką yra. Tapydama kartais nė nepagalvoju, kad viskas toje drobėje gali būti taip gilu… Tik matydama visumą imu suvokti, kad joje atsispindi ir daug dabartinių mano išgyvenimų, mano ir mano artimų žmonių aplinkos, netgi pasaulio socialinio fono. Tai stulbina.

Pati meninė išraiška, kol atsidūrė ant mano drobių, galbūt formavosi nejučia, daug metų gyvenant Niujorke, Los Andžele, kur to poparto yra nemažai. Spėju, kad dažnai lankantis meno galerijose, muziejuose, draugų kolekcininkų namuose mano pasąmonėje užsifiksavo būtent toks tapybos stilius. Maža to, aš ir pati labai mėgstu improvizaciją, ryškumą, kontrastus.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Mokykliniais metais Kaune lankėte muzikos mokyklą. Savo pirmąją paveikslų parodą pavadinote „Kind of Blue“. Peršasi mintis, kad ji kažkaip susijusi su muzika?

– Atspėjote. Man labai patinka Miles’o Davis’o muzika, o „Kind of Blue“ yra vienas iš mano mėgstamiausių įrašų, kurio dažnai klausausi kurdama. Žinau visą šio atlikėjo kūrybinį kelią. Mane be galo įkvepia jo neribotas talentas, drąsa, laisvė, gebėjimas improvizuoti. Šis žmogus baigė pačią garsiausią meno mokyklą Niujorke – „The Juilliard School“, be to, jis irgi tapė. Jam niekada negaliojo jokios normos ar taisyklės. Man tai be galo artima. Todėl šią parodą savotiškai dedikuoju savo mylimam kūrėjui ir sakau, kad muzika mano gyvenime glaudžiai susijusi su tapyba, kaip ir tapyba su aktoryste.

– Muziką šiandien vadinate stipriausia meno forma, labiausiai paliečiančia visų širdis. Buvote jai jautri nuo pat vaikystės?

– Kadangi nuo dvylikos metų lankiau šokius, augau žiūrėdama MTV kanalą, mane be galo įkvėpė amerikietiški vaizdo klipai. Daug laiko praleisdavau teatre, kur muzika susilieja su vaizdu. Mėgau žiūrėti filmus, kur muzika – garso takelis – atlieka itin svarbų vaidmenį.

Niekada nepamiršiu filmų „Amerikietiškos grožybės“ ar „Gladiatorius“, kuriuose ta muzika žiūrovą pakelia dar keliomis dimensijomis aukščiau nei vien tik vaizdas. Žodžiu, muzika mano gyvenime buvo visada. Vėliau susipažinau su daugybe muzikantų, atliekančių nuo elektroninės iki roko muzikos. Net pačiai keista, kad muzika taip glaudžiai įsipynė į mano gyvenimą. Beje, ir aktorinių studijų metais buvo privalomos vokalo pamokos. Jei balsą būčiau lavinusi nuo ankstyvos vaikystės, gal šiandien net dainuočiau scenoje?! Deja, šitos Dievo dovanos neturiu…

– Abejojate savo balsu? Jei pakviestų į kokį TV muzikinį projektą, ar dalyvautumėte?

– Gal ir sutikčiau dalyvauti, bet tektų labai stipriai padirbėti. Klausą turiu, bet balsą reikėtų gerokai palavinti (juokiasi).

– Kurį laiką šokote ir keliavote po pasaulį su grupe „Scooter“. Kaip vieną dieną atsidūrėte Amerikoje? Ar svajonė užgimė dar paauglystėje, bežiūrint MTV ir amerikietiškus vaizdo klipus?

– Beje, apie tai galvojau. Mėgau žiūrėti ne tik klipus, bet ir amerikietiškus filmus. Su kino režisierių Deivido Linčo, Tony Skoto ekrano darbais aš užaugau. Nežinau, kodėl, bet manęs visai nedomino prancūziški ar itališki filmai. Juos atradau vėliau.

Neseniai išgirdau dizainerio Tomo Fordo mintį, kad tai, ką mes pamatome būdami maži vaikai, įsirėžia į atmintį kaip absoliutus grožis, tobulybė, kurios paskui nesąmoningai siekiame visą gyvenimą. Turbūt ir man taip buvo? Ta amerikietiška kultūra tikrai stipriai įsirėžė man į smegenis. Ir dabar, grįžusi į Niujorką, aš jame jaučiuosi kaip namuose. Turiu daug draugų tiek Los Andžele, tiek Niujorke. Atvykusi galiu apsistoti pas juos. Draugai – pats nuostabiausias turtas, kurį užgyveni per patirtis, per sunkumus ir, jei moki branginti draugystę, visada juos turi.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Apie savo pastangas ir ne rožėmis klotą kelią į Holivudą esate išsitarusi: „Šimtas atrankų ir tik vienas mažas vaidmuo…“ Ar nekilo noro viską mesti?

– Manau, neteisinga stoti į aktorinį galvojant, kad bus kažkaip kitaip. Juk kad tapsi žvaigžde, tikimybė – 0,001 proc. Aktorinis žmogui turi būti pašaukimas. Nebent neturi jokių tabu, lipi per kitų galvas ir bet kokia kaina daraisi karjerą.

Jei tu myli sceną ir žinai, dėl ko tai darai, visas tas begalines atrankas priimi kaip duotybę. Kino pasaulyje, kai dirbi su užsienio atrankų režisieriais, gali dalyvauti jose nors ir kas dieną. Tai labai didelis ir varginantis darbas. Turi išmokti mintinai daug teksto, pats jį įrašyti, sumontuoti ir išsiųsti. Dažnai tau niekas net neatsako. Tačiau tu turi viltį, kad galbūt kažkada viena tokia atranka ims ir pakeis visą tavo gyvenimą! Kaip ir vienas vaidmuo teatre.

Jei jau ryžaisi būti aktoriumi, privalai nepasiduoti. Manau, ir tapyboje lygiai tas pats. Tapytojų bendruomenėje irgi veikia savi uždari ratai, į kuriuos nelengva patekti.

– Gal turite būdą, kaip priimti nesėkmes ir nenuleisti rankų?

– Iš pradžių tu viską priimi labai asmeniškai. Tau atrodo, kad tai tu negabus, tau nesiseka: gal per senas, per jaunas, per gražus ar kaip tik per negražus. Pradedi save plakti. Kuo daugiau plaki, tuo labiau krinta tavo savivertė. Todėl turi išmokti tų nesėkmių nepriimti asmeniškai, apie jas negalvoti kaip apie savo fiasko. Pati esu dirbusi tokiose atrankose ir žinau, kad dažnai ateina aktorius, kuris, rodos, yra be galo talentingas, bet konkrečiam vaidmeniui netinka. Kita vertus, gal tu jį prisiminsi kitam projektui. Šitaip reikia galvoti, šito mus mokė aktorių mokykloje.

Aišku, ilgai sėdėti be darbo labai sunku finansiškai, bet aš lengvai nepasiduodu. Jau nuo šešiolikos metų pradėjau dirbti šokėja, dalyvaudavau įvairiuose televizijos projektuose, išsilaikiau pati. Kai pradėjau koncertuoti su „Scooter“, pasitaupiusi netgi nusipirkau seną automobiliuką. Visada žinojau, kad niekas nieko man ant lėkštutės neatneš – ką susikursiu pati, tą ir turėsiu.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tos minties vedama pati prodiusavote spektaklį „Žmogus iš Podolsko“ ir pati jame vaidinote policijos viršininkę?

– Pirkau teises į pjesę, samdžiau režisierių Oskarą Koršunovą, susikūriau sau vaidmenį. Iki pandemijos ir karo pradžios spektaklis sėkmingai buvo rodomas Lietuvoje ir užsienyje.

Tas pats ir su tapyba, su mano pirmąja paroda. Pati radau unikalią erdvę jai, pati dėliojau paveikslus. Aišku, prieš tai turėjau didelį draugų moralinį palaikymą, kurie skatino ir sakė: būtinai daryk. Tačiau neturėjau parodos kuratoriaus ar kūrybinio užnugario, neišėjo ir kritikų prisikviesti. Iš jų pozicijos buvo aišku, kad nelaiko manęs rimta menininke. Vis dėlto pasakiau sau, kad turiu nepasiduoti ir toliau daryti tai, kas brangu. Juk nė vienas nežinome, į ką mus Dievas veda.

Aktorystė – viena įdomiausių profesijų žemėje. Ji leidžia būti kuo tik nori: nuo studento iki arabų šeicho!

– Į ką remiatės pačią sunkiausią akimirką?

– Esu tikinti… Gyvenimas man niekada nebuvo labai lengvas. Galbūt ir pati pasirinkau eiti ne pačiu lengviausiu keliu. Užtai tikiu, kad kūryboje visos gyvenimo patirtys priduoda svorio, autentiškumo. Mes visi einame per savus išbandymus, o tai mus būtent ir padaro unikalius.

– Kai tapote grupės „Scooter“ šokėja, skraidyti tekdavo daug. Juokiatės, kad psichologijos bakalauro studijas pabaigėte oro uostuose. Ar gyvenime šios studijos padėjo?

– Mokiausi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dieniniame skyriuje, o skraidydavau paprastai savaitgaliais. Viską pavyko suderinti. Ar tos studijos davė naudos? Tikrai davė. Ypač tada, kai Amerikoje įstojau į aktorinį. Pirmus metus man daug ko nereikėjo skaityti, nes visą bihevioristinę ir kognityvinę psichologiją jau buvau perėjusi Lietuvoje. Tiek Sigmundas Freudas, tiek Carlas Gustavas Jungas jau sėdėjo mano kūno ląstelėse (juokiasi) ir tuo klausimu man buvo lengviau.

– Kodėl aktorystės studijas rinkotės Amerikoje, o ne vietinėje aktorių kalvėje – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA)?

– Norėjau stoti ir Lietuvoje, bet, jei gerai pamenu, nespėjau pasiruošti egzaminams. Kita vertus, bekeliaudama su „Scooter“ supratau, kad nenoriu likti Lietuvoje, kad man patiktų gyventi užsienyje. Intrigavo Niujorkas, norėjau daugiau iššūkių, daugiau naujų pažinčių. Norėjau gyventi įvykių centre, studijuoti su pačiais geriausiais mokytojais, kuriuos vaikystėje matydavau TV ekrane.

Ne visi žino faktą, kad grįžusi į Lietuvą aš dėsčiau kino vaidybą LMTA. Dalijausi su lietuvių studentais metodo vaidyba (method acting). Jos esmė – aktorius kuria personažą pritaikydamas patį natūraliausią savo buvimą tam tikrose aplinkybėse. Labai įdomi technika.

D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jus baugina bėgantys metai? Gal aktorius – kaip vynas: kuo ilgiau brandintas – tuo geresnis?

– Manau, kiekvienas profesionalas su amžiumi tik gerėja. Ir pats profesionalumas juk neatsiranda iš karto – gal po kokių 15–20 metų, kai tai, ką darai, apie ką kalbi, jau yra tavo kraujyje. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo vaidmens. Jaunos panelės vaidinti negalėčiau, nes mano akyse jau jaučiasi branda, patirtys… Tai suteikia ramybės ir pasitikėjimo savimi kaip asmenybe. Nors, kita vertus, tas amžius ir branda – labai individualūs dalykai. Vienam – 20 metų ir jis mąsto kaip sena galva, kitam greitai 50, o elgiasi kaip vaikas (juokiasi).

– Ar aktoriams reikia labiau save prisižiūrėti, nes atrankų metu turi atrodyti respektabiliai?

– Tiek mano mama, tiek tėtis yra labai jaunatviškos išvaizdos. Gal tai genai, nes kažko ypatingo aš nedarau. Mėgstu kartais nueiti į pirtį, pasivaikščioti gryname ore, skaniai, sveikai maitintis.

– Koks jūsų laisvalaikis, kai nevaidinate ir netapote?

– Labai mėgstu vaikščioti po gamtą, klausytis muzikos įrašų, nueiti į kino teatrą, praleisti vakarą su draugais tiesiog namų aplinkoje ir daug juoktis, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus jutube.

– Mūsų pokalbio fone visą laiką dalyvauja ir trečias skardus balselis. Kieno jis?

– Tai jorkšyrė Umi. Padovanojau ją mamai, bet ir aš su ja praleidžiu daug laiko. Umi – tikra mano draugė.

– Šimtadieniai jau praūžė su trenksmu, netruks prabėgti pavasaris ir abitūros egzaminai… Kaip manote, ar šįmet vėl daugybė abiturientų rinksis tą medumi pateptą aktoriaus profesiją?

– Manau, taip. Nes aktorystė – viena įdomiausių profesijų žemėje. Ji leidžia būti kuo tik nori: nuo studento iki arabų šeicho! Per vaidmenis gali geriau pažinti save, sutikti įvairiausių žmonių, pakeliauti po pasaulį. Puikiai suprantu, kodėl ši profesija žavi jaunus žmones. Aišku, yra ir kita aktorystės pusė, apie kurią dabar nekalbėsiu, nes jei pajutote, kad tai jūsų kelias, pajutote Dievo vedimą – eikite drąsiai pirmyn. Man net pačią juodžiausią dieną nekyla abejonių dėl savo pasirinkimo.

Kas man yra gera diena? Kai atsikeliu ir žinau, kad laukia repeticija arba filmavimas. Laimingiausia esu dirbdama mėgstamą darbą. Tuomet grįžusi vakare namo, kad ir kokia pavargusi būčiau, vis tiek jaučiuosi labai gerai.

Šiuo metu O. Dautartaitė Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“ įkūnija močiutę Rožę, padedančią sunkiai sergančiam berniukui naujai pamatyti pasaulį. Per 70 vaidmenų sukūrusi aktorė tikina, kad ponios Rožės vaidmuo jai yra ypač brangus.

– Miela Olita, šiuo metu kuriate ponios Rožės vaidmenį Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“, kurį vasario 21 d. galėsime pamatyti Kauno valstybiniame lėlių teatre. Tai jautrus spektaklis, pasakojantis apie sunkiai sergantį berniuką, užmezgusį ypatingą ryšį su ponia Rože, ateinančia aplankyti sergančių vaikų ligoninėje. Kuo jums artimas šis spektaklis ir jame analizuojamos temos?

– Šį Erico-Emmanuelio Schmitto nedidelės apimties romaną prieš kelerius metus su džiaugsmu skaičiau Marijos radijo „Atokvėpio valandėlės“ laidoje ir sulaukiau klausytojų padėkos. Autoriaus atskleista berniuko Oskaro istorija ir joje gvildenamos temos yra tokios paveikios žmogui, kad pasinerti į jos gelmes – neapsakoma dovana. Pagal šį romaną pastatytas spektaklis suteikia galimybę savo kuriamu personažu scenoje atverti šviesą, džiaugsmą, viltį, tikėjimą. Visa tai nešti į gyvenimą ne taip jau paprasta. Vis dėlto spektaklyje analizuojamos temos ir pati jo idėja pripildo tavo dvasinį pasaulį, suteikia ryžto ir valios, pasiaukojimo, gebėjimo atjausti, suprasti vienišą nelaimingą žmogų. Šis spektaklis ir jame plazdenanti dvasia suteikia paskatą ir vidinės stiprybės tiek vaidinantiems aktoriams, tiek žiūrovams. Tokia spektaklio vertybė, tuo jis artimas man.

Personažas: „Šis vaidmuo man brangus iki perveriančio šviesaus graudumo“, – tikina spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“ močiutę Rožę įkūnijanti O. Dautartaitė. / L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Per 60 savo kūrybos veiklos metų sukūrėte gausybę vaidmenų. Kokią vietą tarp jų užima ponios Rožės vaidmuo?

– Apie ponią Rožę, Oskaro vadinamą močiute Rože, galėčiau kalbėti ir kalbėti. Šis vaidmuo man brangus iki perveriančio šviesaus graudumo. Per vieną repeticiją, apsikabinusi Oskarą įkūnijančio Jogailos Šimkaus kaklą, prapliupau ašarų srautu, kad baigsis repeticijų periodas ir nebeturėsime to širdžių ryšio, emocinio artumo, ieškant tiesos, tikrumo, atradimo ir neradimo.

Aktorius J. Šimkus – jaunesnis nei mano anūkas, yra talentingas, be galo nuoširdus ir šiltas, spinduliuojantis meilę žmogus. Daugelį scenų repetavome tik dviese. Režisierius iš Sakartvelo Badri Ceredianis sėdi salėje, nusako mizanscenas ir vidines personažų užduotis, atidžiai stebi, pasitikėdamas mumis, ir leidžia laisvai veikti. Pastabas jis duoda atsargiai, nė sykio nėra pakėlęs balso: „Viskas normalno, po biškį, po biškį.“

Mane ir mano įkūnijamą Rožę supa jauni, veržlūs, drąsūs, gabūs aktoriai. Teatre iki premjeros labai svarbi repeticijas gaubianti atmosfera, nuotaika, kuri kūrėsi tarsi savaime. Šis ponios Rožės vaidmuo išskirtinis dieviškai žmogiškų savybių gausa. Gebėjimas įskiepyti onkologinėje ligoninėje gulinčiam berniukui besąlygišką pasitikėjimą Dievu yra ypatinga duotybė. Reikia išminties, šmaikštumo, vaizduotės ir įtaigos. Abu su Oskaru patikėjome mūsų nepaprasta draugyste, bendryste, atvirumu. Prieš kiekvieną spektaklį visi aktoriai ir režisierius sustodavome į ratą prie scenos, sukalbėdavome maldą, apsikabindavome ir linkėdavome vienas kitam sceninio išsipildymo.

– Spektaklio herojus Oskaras, susidurdamas su sunkumais ir džiaugsmais, pamažu suvokia svarbiausius egzistencijos dalykus šiame pasaulyje. Jūsų nuomone, ko galime pasimokyti iš šio spektaklio? Kaip jis gali mus išmokyti įveikti ir priimti kasdienius iššūkius?

– Šiame karų, nekaltų žmonių, kūdikių, moterų ir senolių žiauriausio naikinimo ir niekinimo pasaulyje savo sankloda spektaklis „Oskaras ir ponia Rožė“ yra jautriai šviesus. Mažas berniukas net mirties akivaizdoje spinduliuoja meilę ir pasitikėjimą Dievu. Močiutė Rožė guodžia, nuskaidrina paskutinių Oskaro dienų kiekvieną akimirką šioje žemėje. Va taip spektaklis ir moko įveikti ir priimti savo dalią, pasikalbant, pasitikint ir atiduodant ją Dievui. Tikėti ir pasitikėti. Matyti šalia vienišą, kenčiantį. Atjausti ir kiek galima padėti. Nelengva? Taip, nelengva. Tačiau tam ir siųstas žmogus į pasaulį. Dėl to ir duotas teatras. Jis gali apvalyti sielą, nuplauti mūsų apskretimus, nejautrą. Tam sugalvotas menas, muzika, poezija. Dievas, sukūręs pasaulį, davė žmogui talentą ir galimybę turtinti jį.

L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Savo karjerą pradėjote nuo Kauno lėlių teatro, kuriame vasario 21-ąją atliksite ponios Rožės vaidmenį. Kokie jausmai kyla vėl grįžtant į savo pirmąją sceną?

– Į spektaklį kviesiu tuos dar, ačiū Dievui, gyvus aktorius, kuriuos prieš 60 metų radau atėjusi į teatrą. Sutikite, ne taip jau dažnai tai pasitaiko. Jie – garbūs meistrai, kūrę lėlių teatrą drauge su režisieriumi, sumanytoju, šviesaus atminimo Stasiu Ratkevičiumi. Dvylika metų aš vaidinau kartu. Kitus čia esančius matau lėlių teatro scenoje. Esu kviečiama į premjeras, teatro sukaktis, jubiliejus. Jaudulys, vidinis virpulys apima vien pagalvojus, kad laukia susitikimas su žiūrovais mano pirmajame teatre. Na, ir atsakomybė už spektaklį ir save, savo Rožę.

– Esate vaidinusi ir vaikams, ir suaugusiesiems skirtuose spektakliuose, Šiauliuose buvote įkūrusi vaikų lėlių teatrą. Jūsų nuomone, sudėtingiau vaidinti suaugusiesiems ar mažiesiems? Kurie žiūrovai reiklesni?

– Neretai vaikams vaidinantys aktoriai teigia, kad šie žiūrovai labai reiklūs, jiems nesumeluosi, turi būti tikras, vaidinti įtikinamai. Tačiau kur gali būti neįtaigus, netikras? Vaidindamas suaugusiesiems? Visi žiūrovai, atėję į teatrą, laukia tiesos scenoje, gyvo paveikumo. Jei moki, meluok išsirietęs, bet priversk patikėti scenine įtaiga, santykine teatro tiesa. Čia ir dabar.

Gebėjimas įskiepyti onkologinėje ligoninėje gulinčiam berniukui besąlygišką pasitikėjimą Dievu yra ypatinga duotybė. Reikia išminties, šmaikštumo, vaizduotės ir įtaigos.

Teatro menas yra toks, kuris neišlieka, – nei užrašytas, nei nufilmuotas, nei papasakotas. Gyvas, įtaigus spektaklis atsiranda tik sukūrus bendrą aktoriaus ir žiūrovo bioenergetikos lauką šios akimirkos šviesoje. Kalbant apie lėlių teatrą, jis labai mėgstamas vaikų. Tačiau privalai sutverti tokį lėlių spektaklį, kad žiūrovas patikėtų lėlių gyvumu, jų galia. Lėlių teatre yra labai svarbi dailininko kūrėjo pozicija, jis turi sukurti lėles iš pagaliukų, šiaudų, skudurėlių, daiktų, kad aktoriaus rankose jos atgytų, būtų paveikios žiūrovui savo vyksmu už širmos ir priešais širmą.

– Teatro scenoje stovite jau šešis dešimtmečius. Per šį laiką teatro reiškinys ne vieną kartą kito, vystėsi. Kokių pokyčių matote Lietuvos teatre? Kaip žvelgėte į aktorystę savo kelio pradžioje ir žvelgiate dabar?

– Peržvelgusi praėjusių metų teatre gausybę, puikiai matau, kad kiekvienas dešimtmetis ar net penkmetis scenos mene yra ištisa epocha savo dramaturgija, forma, techninėmis galimybėmis. Gerai, kad teatras vystosi ir kinta, tačiau ne visada tai vyksta į gerąją pusę. Prasmė, mintis, emocinis išgyvenimas, spektaklio šerdis turi išlikti. Mano giliu įsitikinimu, tokia teatro misija. Dažnai šiuolaikiniuose spektakliuose to pasigendu. Žinoma, ne visus spektaklius žiūriu. Nebenoriu spektaklio, kuris niekinis, negatyvus, neišjaustas, dažnai patologinis, fiziologine nuogybe ar banalybe prisišaukiantis žiūrovą.

Vis dėlto nesu teatrologė, kad galėčiau argumentuotai apibūdinti teatro kaitą, vystymąsi. Esu aktorė. Dirbau su tokiais grandais režisieriais, kaip priėmusi mane į Šiaulių dramos teatrą a. a. Aurelija Ragauskaitė, Saulius Varnas, Gytis Padegimas, Rygos jaunimo teatro režisierius Ugis Brikmanis, lenkų kino ir teatro režisierius Krzysztofas Zanussis. Daugelis jų ugdė mane scenai, formavo skonį, supratimą, dvasinį maksimalizmą su fizine personažo jungtimi. Būdavo, kad pavykdavo. Lenkiuosi jums, su kuriais buvau ir tebesu. Scenos partneriams noriu išpažinti meilę, ypač tiems, esantiems danguose.

Į aktorystę kelio pradžioje ir dabar žvelgiu vienodai. Vaidinti visada norėjau ir dabar tebenoriu – pas režisierių, žinantį kokia teatrine kalba, tonacija kalbėti, kaip atskleisti aktorių, ištraukti iš jo reikalingą emociją ar humorą ir sujungti su spektaklio forma. Pastarąjį tokį įtaigų spektaklį mačiau Panevėžio Juozo Miltinio teatre – tai puikaus režisieriaus ir dramaturgo Aleksandro Špilevojaus „Sala, kurios nėra“. Iki šiol su jauduliu matau ir atkuriu šį spektaklį vaizduotėje. Aktorius Stasys Petronaitis yra citavęs Vašingtone ir Niujorke vaidinusią Unę Babickaitę-Graičiūnienę: „Kad pateisintum gyvenimą, reikia taip pat įnešti savo duoklę į Grožį, Gėrį, į žmonijos progresą, nuolat siekiant asmeniško tobulumo.“ Tokią duoklę turėtų atiduoti ir teatras.

L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Antrąja jūsų scena tapo Šiaulių dramos teatras. Šiame mieste praleidote virš 30 metų, vis dėlto vėliau sugrįžote į gimtąjį Kauną. Ko labiausiai pasiilgstate iš gyvenimo Šiauliuose ir kas jums mieliausia Kaune?

– Pasiilgstu žmonių, draugų, teatro su nubrūžintomis scenos grindimis, kolegų, grimo kambario staliuko ir šalia sėdėjusių. Pėsčiųjų bulvaro, vadinamo Brodvėjumi, senųjų kapinių ir šalimais dailininkų kūrybinių dirbtuvių. Su jais glaudžiai bendravome, maitinome sielą parodomis, siausdavome. O kur dar paskaitos Šiaulių universitete! Dirbti su jaunais, ištroškusiais teatro pažinimo studentais buvo atgaiva ir džiaugsmas. Nedidelio miesto įvairių žmonių buvęs bendrumas išlikęs iki dabar, nors jau praėjo šešiolika metų. Šiaulių dramos teatras mane kviečia (kaip ir Kauno lėlių) į premjeras, aktorių sukaktuvių vakarus, įvairius jubiliejus. Važiuoju drauge gedėti ir palaidoti teatro žmonių. Dieve, tad kaip nesiilgėsi tų jaunų dienų, darbų, akimirkų, mažojo anūko Balio. Ir to, ko nebebus ir negrįš. Nemoku paleisti, nes „ilgesys – ta giesmė“.

Kaunas – mano gimtinė. Mano pasaulio miestas. Mano Šančiai. Buvusi dulkėta Kranto alėjos gatvelė šalia vingiuojančio Nemuno. Čia buvau parvežta tik gimusi iš ligoninės. Čia prabėgo vaikystė, čia – pradinė ir vidurinė mokykla. Grįžau į tuos pačius Šančius, buvusias raudono mūro kareivines. Pro jų ketvirtą aukštą matau už Nemuno Napoleono kalną. Kaune – ir Marijos radijas. Į jį einu savanoriauti prie mikrofono. Įrašinėju įstabius dykumų vienuolių, teosofinius tekstus ir lietuvių rašytojų knygas. Maironio lietuvių literatūros ir kituose muziejuose, bibliotekose su poetais, prozininkais dalyvauju knygų pristatymuose, kūrybos vakaruose. Einu į teatrus, parodas, filharmoniją. Sekmadienio šv. Mišios Vytauto, Prisikėlimo, Šančių (kur mane mažą vesdavosi mane auginusi teta Elzbieta) bažnyčiose. Neišsakysi...

Šiaip, kaip pasakytų Gytis Padegimas, ne viskas jau taip sklandu ir vienas gerumas. Kankina nusipelnyta nemiga. Esu priversta vartoti vaistus. Netausojau savęs, kol buvau jaunesnė, visur turėjo būti manęs pilna. Kai pašlyja sveikata, būna prasta nuotaika, nesinori niekur eiti, dalyvauti. Tačiau praeina ir vėl eini. Šiauši, kol kviečia, kol esi reikalingas. Padeda malda, išprašyta Dievo malonė. Man svarbu išeiti į pasaulį. Į Kauną. Į mano Kauną.

L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Nors pernai atšventėte 80-metį, jūsų gyvenimas – aktyvus. Vaidinate teatre, dalyvaujate kultūros renginiuose, važiuojate į piligrimines keliones. Atskleiskite savo energijos ir jaunatviškumo paslaptį.

– Galvoju, kad Dievas mane apdovanojo ir padovanojo. Mano mama mirė, kai buvau pusantrų. Tėvas, atsidūręs Vokietijos pabėgėlių stovykloje, nusikraustė į Ameriką. Mane augino giminėlės. Gal Dievuliui pagailo našlaitėlės ir numetė man tokią dalią. Meilė teatrui – taip! Buvau ir likau smalsi, norinti būti gyvenimo, veiklos verpetuose. Tik tada gera būsena, kai veikiu tai, kas man duota, kai pasiseka. Kai vaidinu, skaitau. Kai esu vienokiu ar kitokiu būdu prieš žiūrovus. Kai jie mane mato, girdi. Priima. Kartais, pasigirsiu, gėrisi. Tada būnu pilna gyvasties.

Dar prieš ketverius metus buvau Kalifornijoje, kur su lietuvių bendruomene tvėrėme šeštąjį spektaklį apie Vaižgantą, bet sutrukdė pandemija. Jis ir liko toli už kalnų neišsipildęs. Piligriminės kelionės, kurių buvo apie 20, teikia daug dvasinių jėgų, gerumėlio ilgam. Praėjusį spalį su piligrimais turėjome būti Šventojoje Žemėje. Neleido nelemtas karas. Tegu jis tik pasibaigia, nežūsta žmonės.

Su jaunatviškumu reikia pabaigti. Ne tas vaizdas, ne ta sveikata. Dauguma man sako: pristabdyk arklius. Ką aš žinau, kaip juos pristabdyti?! Jie dar lekia. Tačiau vienąkart sustos. Būtų labai smagu, kad dar kiek pašuoliuotų.

Iššūkis visam kolektyvui

Deividas Rajunčius, Telšių Žemaitės dramos teatro direktorius

E. Dačkevičienės nuotr.

Atsižvelgdamas į Telšių Žemaitės dramos teatro repertuarą ir šiandienes aktualijas, supratau, kad laikas ir vieta E.-E. Schmitto kūrinį „Oskaras ir ponia Rožė“ pristatyti visuomenei. Ši mintis man užgimė dar aktorinių studijų metais, kai Šiauliuose pirmą kartą pamačiau režisieriaus Cezario Graužinio atvežtą pastatymą. Svajojau, kad vieną dieną pats turėsiu galimybę formuoti teatro repertuarą ir šią ypatingą kūrinį pristatyti vadovaujamo teatro scenoje.

Šią svajonę pavyko realizuoti pasitelkus mūsų teatre dirbantį kartvelų  kilmės režisierių B. Ceredianį, kuris buvo susipažinęs su šia medžiaga anksčiau ir drąsiai sutiko imtis šio kūrybinio darbo. Žinoma, iššūkis buvo ir visam kolektyvui, nes mėgėjiškame teatre dar ryškiau pradėjo skleistis profesionalaus teatro žiedas.

Drauge su režisieriumi Badri ir aktore Margarita Bladženauskaite LMTA Klaipėdos fakultetuose turėjome galimybę stebėti režisieriaus Valentino Masalskio aktorinio meistriškumo studijų baigiamuosius darbus ir po kelių susitikimų su jaunais, bebaigiančiais studijas aktoriais užmezgėme gražų ryšį, besitęsiantį iki šios dienos. Keturi jauni aktoriai papildė Telšių Žemaitės dramos teatro kolektyvą, o jų grupės draugė, muzikos pasaulyje puikiai žinoma atlikėja Vilija Matačiūnaitė taip pat sutiko būti mūsų spektaklio dalimi – ne tik aktore, bet spektaklio kompozitore. Scenografą taip pat pakvietėme iš Klaipėdos – tai VDA Klaipėdos fakulteto docentas dr. Tomas Kiaukas.

2023 m. rudenį kūrybos procesas prasidėjo, bet svarbiausia jo dalis liko neaiški – tai kas gi taps ponia Rože? Mano ankstesnės patirtys ir studijų metų prisiminimai neleido pamiršti aktorės O. Dautartaitės. Jos kuriamų personažų įtaiga, sceninė tiesa ir asmeninės charakterio savybės labiausiai atitiko tiek mano paties, tiek režisieriaus ir kūrybinės komandos šio personažo matymą – Olita spektaklyje tapo močiute Rože.

Spektaklio premjera įvyko 2023 m. gruodžio 8 d. Parodyti keli premjeriniai spektakliai, surenkantys pilnas sales Žemaitės dramos teatre, yra ypač paklausūs ne tik regione, bet ir už jo ribų. Spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“ apsilankė JE Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, JE Kauno vyskupas Saulius Bužauskas.

Koks netikėtas derinys: teatras ir malda!

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

J. Kamensko nuotr.

Daugelis teatro žiūrovų ilgisi siužeto, kuris kviestų svarstyti pačius svarbiausius gyvenimo klausimus. Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis „Oskaras ir ponia Rožė“ kaip tik padeda įsijausti ir išgyventi santykių tarp skirtingų žmonių kartų dinamiką, draugystės, romantiškos meilės, tikėjimo, kančios prasmės, mirties ir gyvenimo džiaugsmo temas.

„Oskaras ir ponia Rožė“ – visame pasaulyje žinomas prancūzų filosofo, rašytojo ir dramaturgo E.-E. Schmitto romanas, parašytas 2002 m. Tai filosofinė parabolė apie žmogaus gyvenimą ir mirtį. Romano siužetas pasakoja apie berniuką Oskarą, kuris kovoja su nepagydoma liga. Sunkiai sirgdamas Oskaras užmezga draugystę su paprasta pagyvenusia ligoninės darbuotoja, pravarde Rožinė ponia, kuri ir padeda berniukui naujai pamatyti pasaulį, įžvelgti žmogaus egzistencijos unikalumą, gelmę ir įvairiapusiškumą. Oskaro realybė susipina su vaikiška fantazija. Jaunuolis, patirdamas įvairių emocijų, susidurdamas su sunkumais ir džiaugsmais, pamažu suvokia svarbiausius egzistencijos dalykus šiame pasaulyje.

Spektaklyje aktoriaus J. Šimkaus sukurtas Oskaro personažas primena šio jaunuolio mokytojo aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio braižą. Spektaklio žiūrovams šis personažas tikriausiai sukelia įvairių jausmų. Gaila jaunuolio, kuris sunkiai serga, liūdna, kad jis taip užsidaręs ir kad jo niekas nesupranta. Nujaučiama prie berniuko sėlinanti mirtis žiūrovui gali išgąsdinti sunkiais išgyvenimais. Kaip režisierius tai parodys? Sunkiai sirgusio berniuko Oskaro iškeliavimas amžinybėn – paprastas, skaidrus, šviesus ir lengvas. Liga, mylinti širdis paruošia iškeliavimui. Kai susitaikoma, atleidžiama ir išgyvenama meilė – misija tikrai puikiai atlikta, mirtis jau nebaisi. Žmogus pasirengęs eiti į gyvenimą, kuriame nebus ligų ir kančios. Amžinybėje nėra trūkumo ir blogio, nes šviesoje nėra tamsos.

Įvairiais pavidalais apninkančią tamsą spektaklyje išsklaido ponia Rožė. Daugelio žiūrovų dėmesį neabejotinai patraukia charizmatiškoji O. Dautartaitė, talentingai atliekanti ponios Rožės vaidmenį. Šis vaidmuo puikiai atitinka aktorės charakterį, jos gebėjimą kūrybingai ir ryžtingai pasakyti tiesą apie gyvenime svarbius dalykus. Visą spektaklį žiūrovui yra puiki proga svarstyti, kaip vyresnio amžiaus žmogus geba rasti dialogą su jaunuoliu. Juk tai amžina per daugelį kartų besiritanti problema tarsi karšta bulvė, kurios neįmanoma nei nulaikyti, nei nulupti. Kelių kartų susikalbėjimo tema, pasirodo, sprendžiama švelnumu ir meile. Tai visi žinome, bet tiesiog pamirštame. O. Dautartaitė per ponios Rožės personažą akivaizdžiai tai primena kiekviename dialoge.

Daug kam sunkiai įmenamą mįslę – kaip suderinti reiklumą ir meilę – galima įminti stebint ponią Rožę. Ji sugeba žaismingai pristatyti sunkiai sergančiam vaikui likusią gyvenimo atkarpėlę kaip ilgai trunkančius metus, kuriuos reikia kuo naudingiau panaudoti. Ligoniui girdint liūdnas gydytojų prognozes, atrodo, belieka tik pykti, liūdėti, kaltinti, užsisklęsti, niekinti ir nekęsti. Solidi, gyvenimo audrų mačiusi ponia Rožė, kaip aukščiausio išsilavinimo, diplomuota psichologė, padeda nusiminusiam ir užsisklendusiam vaikui atverti širdį gyvenimui, išmoko džiaugtis kiekviena dovanota akimirka.

Spektaklis per papasakotą gyvenimo istoriją gali daug įtaigiau nei rimtos konferencijos pranešimai įdiegti žmonėms norą daugiau ir nuoširdžiau bendrauti su tais, kurie šalia mūsų. Visa tai – per vieno personažo žodžius, jausmus ir gestus. Štai ką gali mylinti širdis ir laki vaizduotė! Kiekviena močiutė, teta ir mama po šio spektaklio turėtų ką pagalvoti apie savo bendravimą su jaunaisiais šeimos nariais.

Ponia Rožė atrakina ne tik ligos ir tėvų užsklęstą Oskaro pasaulį, bet ir šaltas personalo širdis. Griežta, nejauki ligoninės sistema nepalieka vietos sentimentams. Slaugytojos, gydytoja atlieka savo darbą, bet tikriausiai į jį mažai įdeda širdies. Ryžtinga ponia Rožė peržengia struktūros ribas, sulaužo taisykles, nes labai myli žmones ir nori jiems padėti.

Negana to, ji skelbia tikėjimo žinią. Močiutė – drąsi ir gali kviesti remtis į Dievą. Kai mums kažko labai labai reikia ir niekaip negalime gauti, kai situacija atrodo visiškai beviltiška – kur kitur kreiptis, jei ne į Dievą? Jam išsakome visus gyvenimo klausimus, pretenzijas, santykius ir savo svajones. Sunkioje gyvenimo kryžkelėje, kaip ir karo fronte, apkasuose, gali stoti į akistatą su Dievu, kuris kitomis gyvenimo aplinkybėmis atrodo toli ir nieko negali pasakyti. Ponia Rožė su Oskaru labai išmaniai suranda būdą, kaip kalbėti apie kančios prasmę, surasti atsakymus ir kaip pradėti melstis. Koks netikėtas derinys: teatras ir malda! Scena ir Dievas. Žiūrovui tai proga sėdint patogiame krėsle kelti gyvenimo ir amžinybės klausimus. Tai puiki galimybė dalyvauti rekolekcijose – surinkti svarbias, kasdienybėje išbarstytas temas, surasti ieškomus atsakymus, nurimti ir neštis į savo kasdienybę daugiau vilties ir giedro džiaugsmo. To žmonės labai pasiilgę.

„Nuo pat pirmųjų žingsnių teatre ir kine Jūs dovanojate žiūrovams kūrybine branda, ryškiu talentu ir dažnai nematomu, bet sunkiu ir daug pasišventimo reikalaujančiu darbu pažymėtus vaidmenis, tapusius Lietuvos kultūros lobyno reikšminga dalimi“, – rašoma valstybės vadovo sveikinime.

Pasak prezidento, J. Onaitytė – viena nuostabiausių Lietuvos dramos aktorių, Lietuvos teatro ir kino kultūros fenomenas, daugybės susižavėjusių žiūrovų besąlygišką meilę pelniusi nepamirštamų vaidmenų kūrėja, reiklumo sau bei aukščiausio lygio profesinės meistrystės pavyzdys.

„Kurdama savo vaidmenis, Jūs stiprinate mūsų šalies teatro ir kinematografijos mokyklą, reikšmingai prisidedate prie lietuviškosios istorinės-kultūrinės tapatybės formavimo, aukštai iškeliate profesinio meistriškumo kartelę jaunajai Lietuvos aktorių kartai“, – sveikinime pažymėjo šalies vadovas.

Prezidentas nuoširdžiai padėkojo aktorei J. Onaitytei už kūrybą ir didžiulį indėlį puoselėjant Lietuvos kultūrą bei palinkėjo reikšmingų naujų vaidmenų, kūrybinio pasitenkinimo, ilgų, laimingų, profesinės sėkmės ir džiaugsmo kupinų metų.

Sveikindama aktorę premjerė I. Šimonytė pažymėjo J. Onaitytės tikėjimą kultūra bei linkėjo stiprios sveikatos.

„Turite ilgametę patirtį, puikiai išvystytą autentišką vaidybos pajautą ir daugybę atkaklų darbą liudijančių apdovanojimų bei premijų. Jūsų tikėjimas kultūros svarba, nuoširdus noras skleisti kūrybos šviesą žavi ir nuginkluoja. Linkiu Jums kūrybos jėgas žadinančios kasdienybės, stiprios sveikatos ir įkvepiančio darnaus buvimo“, – sakoma Vyriausybės vadovės sveikinime.

Žiūrovų sielų gydytoja

Kiekvieno spektaklio metu J. Onaitytė kviečia žiūrovą kartu pasinerti į kelionę po vidinio pasaulio labirintus ir pamiršti viską, kas dedasi aplink. Būdama scenoje užburia meistriškumu, mezga artimą ryšį su auditorija ir atlieka jai pačiai, kaip menininkei, itin svarbią misiją – ne pažeisti, o gydyti žiūrovo dvasią.

Šią atsakingą užduotį teatro ikona vykdo jau nuo 1976 m., pradėjusi dirbti tuomečiame Kauno dramos teatre. Menininkei teko repetuoti su garsiausiais Lietuvos režisieriais: Gyčiu Padegimu, Eimantu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu. Bendrą kalbą rado ir su jaunosios kartos režisieriais: Aleksandru Špilevojumi, Aidu Giniočiu, Agniumi Jankevičiumi, Pauliumi Markevičiumi, Agne Dilyte, Agne Sunklodaite, Artūru Areima.

Sukūrusi daugiau nei pusšimtį skirtingų personažų, iš kurių galima išskirti Elzę „Duokiškio baladėse“ (rež. E. Nekrošius), Verą „Paskutiniuosiuose“ (rež. J. Vaitkus), Eglę „Šarūne“ (rež. J. Vaitkus), Teklę „Kreditoriuose“ (rež. G. Padegimas), Emilę „Mūsų miestelyje“ (rež. G. Padegimas), Kesoniją „Kaliguloje“ (rež. J. Vaitkus), Aną Reginą „Smėlio klavyruose“ (rež. J. Jurašas), Kristiną „Gedulas tinka Elektrai“ (rež. G. Varnas), žiūrovams įsiminė kaip gilių psichologinių vaidmenų atlikėja, narpliojanti sudėtingus gyvenimo uždavinius.

Ypač svarbus ironijos persmelktas Hedos personažas „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas), pareikalavęs daug fizinių ir dvasinių jėgų. Taip pat J. Onaitytė yra sukūrusi virš 20 vaidmenų kine ir televizijoje, iš kurių giliai atmintyje įsirėžė Anita „Raudonmedžio rojuje“ (rež. B. Talačka), Blanša „Geismų tramvajuje“ (rež. J. Sabolius), Moteris filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa).

Spindulys: būdama besąlygiško atsidavimo savo profesijai, pagarbos žiūrovams pavyzdys, J. Onaitytė įkvepia tiek scenos partnerius, tiek vėlesnių kartų kolegas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Savitas talentas

Veikėjų charakteristikas lemia J. Onaitytės gebėjimai – tikriausiai niekas negalėtų jos pakeisti. Aktorė pasižymi savita scenine esatimi, balsu, plastika ir skvarbiu žvilgsniu, paliečiančiu žiūrovą iki pat sielos gelmių.

Nenuilstamas darbas ir talentas įvertintas ne vienu aukščiausiu teatro apdovanojimu. 2009 m. menininkė laimėjo „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vaidmenį filme „Duburys“ (rež. G. Lukšas), 2014 m. įteiktas Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Santakos garbės ženklas, 2015 m. už Motinos vaidmenį spektaklyje „Aušros pažadas“ nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o 2020 m. pagerbta LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

1999 m. jai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo išrinkta Įsimintiniausia Kauno menininke, apdovanota „Kristoforo“ premija. Peržvelgus aktorės kūrybinį kelią, ji iškyla kaip įkvepianti asmenybė, besąlygiško atsidavimo savo profesijai ir teatrui pavyzdys kitoms aktorių kartoms.

Atlikdama vaidmenį stengdavosi ne parodyti save, o perteikti emocijas, kūrinio temą.

Pasverianti žodį

Asmeniniame gyvenime aktorė yra dukra, sesuo, mama, dviejų anūkių močiutė. Ramybės ir poilsio po alinančių repeticijų skubanti į Veliuoną, mėgstanti knygas, klasikinės muzikos koncertus, gamtą.

Gal kam nors atrodo uždara, nes pastaraisiais metais retai dalijo interviu ir nemėgsta kalbėti apie būsimą vaidmenį prieš premjerą. Ne dėl išdidumo – naujai kuriamas vaidmuo dar toks trapus, lyg besikalantis daigelis, tad kaip jį apnuoginti? Yra ir atvėrusi savo širdį, atviravusi apie savo gyvenimą įvairių leidinių ir laidų kūrėjams, yra ir šmaikščiai pajuokavusi, tad kartotis nenori. „Manau, kad pasakytas žodis turi įkvėpti žmogų“, – įsitikinusi aktorė.

Interviu su menininke saugomi teatro archyve – segtuvuose suguldyta jų visa galybė. Patys ankstyviausi jau sunkokai įskaitomi – laikraščio popierius pageltęs. Tame pačiame teatro archyve sudėti ir lapai su J. Onaitytės ranka rašytomis eilėmis. Tai maža aktorės paslaptis: po sunkių repeticijų, gyvenimo etapų tekstai tarsi išsprogdavo. Kūryba niekur nepublikuota, tik fragmentais sudėliota 50 metų jubiliejui skirtame leidinėlyje. Tad kelios eilutės tiesiog prašyte prašosi pacituojamos šia proga: „Gyvenimas – tik tiek, / Kiek mes gyvename (ir kaip)!!! / Gyvenam?! – nejaugi? / atsigręžkime…“

Kai mes būsim jauni. / D. Stankevičiaus nuotr.

Reikli sau pačiai

Jubiliejai J. Onaitytę pasitinka karštuoju laikotarpiu. Įsisukusi į darbų verpetą, 50-metį paminėjo tik balandį, nes vasarį vyko intensyvios G. Varno statomo „Nusikaltimo ir bausmės“ repeticijos. 60-mečio proga fortūna dovanojo režisieriaus A. Jankevičiaus spektaklio „Gentis“ kūrybos procesą.

Pasitinkant 70-metį menininkei tarsi kortų kaladėje iškrito itin kūrybinga savaitė – net keturis kartus bus rodoma publikos beprotiškai pamėgta naujausia premjera „Kai mes būsim jauni“ (rež. A. Špilevojus). Kadangi aktorės mintys sukasi apie vaidmenį, o ne jubiliejų, scenos kolegos pasidalijo kartu praleistomis akimirkomis, kalbėjo apie J. Onaitytės profesionalumą ir ištikimybę teatrui.

Aktorė Vilija Grigaitytė: „Scenoje su Jūrate... Scenos romantike... Aristokrate... Ištikimai gyvenančia teatru ir atsidavusia antrai savo šeimai – mūsų teatrui. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar išsaugotos trupės ir repertuarinis teatras. Juk koks brangus tas tęstinumo momentas, kai iš vyriausiųjų menininkų patirties semiasi jaunesnės kartos, perima tradicijas, kad jaunimas gali repetuoti su tokia aktore kaip Jūratė.

Negaliu kalbėti apie Jūratės aktorystės virtuvę, bet pasakysiu tiek, kad visi jos vaidmenys iškentėti, išieškoti, išjausti, išgyventi, perskaityta visa įmanoma literatūra apie autorių, laikmetį, personažą. Scenos partnerės buvome tik keletą kartų, tačiau visi kūrybos procesai vienaip ar kitaip įsiminė. Visada žavėjausi Jūratės reiklumu sau, užsispyrimu ir gebėjimu kartais net per naktį „pagimdyti“ personažą.

Smėlio klavyrai. / D. Stankevičiaus nuotr.

Kiek prisijuokta jaunystėje kartu repetuojant „Taip pražuvo Guska“ (rež. G. Padegimas), valandų valandas kalbėta telefonu kuriant vaidmenis „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas). Dabar atrodo, kad ne mes tai patyrėme. Gyvenome diena iš dienos, kurios atnešdavo visko: lūkesčių, liūdesio, džiaugsmo, vilties, nevilties, ir štai praėjo jau kone pusė amžiaus viename grimo kambaryje.

Keista, beveik pusės amžiaus teatras nugrimzdęs prisiminimais Jūratės sielos kertelėse, o nė vienam teatrologui nekyla noras ištraukti tuos prisiminimus iš užmaršties ir suguldyti į tekstus visas tas neįkainojamas aktorystės patirtis, kurios, neabejoju, būtų labai įdomios jaunesniesiems. Linkėdama Jūratei dar ilgai džiuginti žiūrovus, dėkoju už, nors ir epizodišką, buvimą kartu.“

Aktorius Liubomiras Laucevičius – dažnas J. Onaitytės scenos partneris, kartu sukūręs pačių įvairiausių vaidmenų – nuo romantiškų, dramatiškų iki senolių. „Ji viską atlieka preciziškai. Repeticijų metu mandagia forma sako pastabas, yra priekabi, jei netyčia ištari ne tą žodį, kuris parašytas. Jūratė itin pareiginga, visada tesi duotus pažadus“, – sakė aktorius.

Režisierius G. Padegimas J. Onaitytės kūrybos kelią atidžiai stebi, paties žodžiais, tai iš arčiau, tai iš toliau. „Tai kaip režisierius ar scenos partneris „Mūsų miestelyje“, tai kaip žiūrovas – nuo jos Džeinės „super ekstra moto grafo auto ultra siautulingoje“ „Merėje Popins“ iki stojiškos Almos naujausioje premjeroje „Kai mes būsim jauni“. Tikriausiai septynis kartus buvau spektaklių NKDT ir Lietuvos televizijoje, kuriuos ji sudvasino talentinga vaidyba, režisieriumi", – sakė G. Padegimas, atkreipdamas dėmesį į, jo nuomone, tik J. Onaitytei būdingus bruožus.

Jūratės Emilė „Mūsų miestelyje“. Trumpam grįžusi iš anapusybės į 11-ojo gimtadienio dieną (beje, Emilė, kaip ir Jūratė, yra gimusi vasario 11 d.), klausia Režisieriaus: „Ar žmonės supranta gyvenimą, kiekvieną jo mirksnį, kol dar gyvena?“. „Ne, – atsako Režisierius. – Tik šventieji ir poetai, kartais.“ Tas didelių, gilių akių klausiamas žvilgsnis man, Režisieriui, įstrigo visam gyvenimui. Atliekant vaidmenis, nesvarbu, kokie skirtingi būtų, Jūratės žvilgsnis tarsi krypsta už kasdienybės ribų, konkrečių aplinkybių, partnerių, bandydamas pro buities apnašas įžvelgti būties kontūrus... Jos plastika man visada asocijuojasi su secesinių portretų herojų netikėtais, sinkopiniais judesiais, o balsas tarsi sklinda iš kitos erdvės. Jūratės Alma, paženklinta karčios patirties ir, anot poeto, „įvaldžiusi išsiskyrimo meną“, tarsi sako mums, kad aktorė gyvenimo ir kūrybos kelyje jau įžvelgė dalį didžiųjų būties paslapčių, bet tai labai asmeniška, nenusakoma žodžiais, lyg tolstanti horizonto linija, – sakė režisierius. – Belieka dėkoti Jūratei, kad tiek daug metų skatina kartu su ja keliauti tuo paslaptingu keliu į mūsų sielų paslaptis ir tikėtis, kad tas kelias, net pasibaigus žemiškajai kelionei, niekada nesibaigs.“

Kreditoriai. J. Onaitytė ir V. Masalskis. 1981 m. / D. Stankevičiaus nuotr.

Prioritetas – vaidmenims

Aktorius Valentinas Masalskis – jubiliatės bendrakursis. „Kartu baigėme konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jūratė yra beprotiškai atsidavusi darbui, visada susitelkusi į vaidmenį, fanatikė. Tai jos išskirtinumas – viską meta į šalį ir stengiasi visą save atiduoti kuriamam personažui, – sakė V. Masalskis. – Kiek teko dirbti kartu televizijoje, kine ir teatro scenoje, galiu pasakyti, kad tai partnerė, su kuria nuolat vyksta abipusis bendravimas – ji ne tik daug duoda, bet ir girdi tave. Jei pasiūlai kitą intonaciją ar judesį, priima. Jūratė vaidmenį labai gerai išanalizuoja, stengiasi suprasti. Manau, kad ji visada pamildavo savo vaidmenis. Pamildavo daugiau negu pačią save.“

J. Onaitytė niekada nebuvusi užvaldyta puikybės ar egoizmo. „Visada girdėjo, ko iš jos norima. Atlikdama vaidmenį stengdavosi ne parodyti save, o perteikti emocijas, kūrinio temą. Paprastai moterims scenoje svarbu atrodyti gražiai, pasipuošti, bet Jūratė rūpinosi tik tuo, kaip atskleisti vaidmenį. Tai, ką įvardijau, yra svarbiausia jos asmenybės pusė. Dėl to buvo labai gerbiama ir televizijoje, ir kine, ir teatre. Be to, ji apdovanota empatija – visada ieško jautriosios personažo asmenybės dalies, visus vaidmenis lydi gyvenimo prasmės paieškos“, – sakė V. Malaskis.

Aktorius, daug laiko Kaune, kine, televizijoje dirbęs kartu su J. Onaityte, duetus scenoje vadina pačiais maloniausiais. „Nors kartu nebedirbame jau seniai, nuo „Smėlio klavyrų“ laikų, prisiminus televizijos filmą „Raudonmedžio rojus“, A. Strindbergo „Kreditorius“ ar A. Camus „Kaligulą“, atrodo, kad profesionaliai vienas kitą papildėme. O į gyvenimą Jūratė žvelgia nepaviršutiniškai. Nuolat kelia egzistencinius klausimus, nešvaisto laiko nuobodiems, neprasmingiems plepalams“, – akcentavo aktorius.

„A. Janušauskaitė į sceną visada žengė lyg pirmą kartą, kaskart iš naujo kurdama savo sceninį, tarytum teatro abėcėlė dar nebūtų sukurta, lyg režisierius pirmą kartą minkytų kūrinį iš aktoriaus kūno. Jos maži ir dideli vaidmenys vienodai įsimintini“, – sako teatras.

Aldona Janušauskaitė-Dausienė gimė 1943 metais Vilniuje. 1962–1966 metais studijavo Lietuvos konservatorijoje, aktorinio meistriškumo katedroje. Nuo 1966 iki 1999 metų vaidino Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. 2004–2009 Janušauskaitė vaidmenis kūrė ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Pasak teatro pranešimo, tai viena ryškiausių vyresnės kartos aktorių, sukūrusi keliasdešimt įsimintinų vaidmenų. Tarp svarbiausių Janušauskaitės vaidmenų – Veronika (A. Vienuolio „Paskenduolė“,1967), Rita (E. Filippo „Cilindras“, 1969), Morta (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969), Ieva (Just. Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Nataša (M. Gorkio „Dugne“, 1975), Milda (J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, 1978) ir kiti.

Tarp jos vaidmenų taip pat – Jokastė (Sofoklio „Edipas karalius“, 1998), Moteris A (E. Albee „Trys aukštos moterys“, 2004,), Rachelka / Mariana (T. Słobodzianeko „Mūsų klasė“, 2013), Peg (Martino Crimpo Laimės respublikoje 2018).

Aldona Janušauskaitė sukūrė nemaža vaidmenų televizijos spektakliuose, iš kurių ryškiausi – Indrė (H. Sudermanno „Kelionė į Tilžę“, rež. A. Galinis, 1976), Edna (N. Simono „Antrosios aveniu kalinys“, rež. A. Galinis“), taip pat – keliolika vaidmenų kine. Aktorė vaidino A. Grikevičiaus, V. Bačiulio, M. Giedrio, J. Pakulio, R. Banionio, G. Lukšo, A. Puipos, J. Lapinskaitės filmuose.

Aktorė Lietuvos kino studijoje įgarsino nemažai filmų, Lietuvos radijuje įskaitė dešimtis lietuvių ir užsienio autorių kūrinių, jos balsas skambėjo ir iki dabar skamba laidoje „Vakaras su knyga“.

1976 metais aktorei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.

Su velione bus atsisveikinama šeštadienį

Kaip trečiadienio popietę informavo LNDT, A. Janušauskaitė į amžinojo poilsio kelionę bus išlydima vasario 10 dieną.

Atsisveikinti su velione bus galima šeštadienį nuo 10 iki 14 valandos laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10, Vilnius).

Aktorė bus palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse, šalia vyro – kino režisieriaus Algirdo Dausos.

Palydėjo draugę ir liko

Erikos vaikystė prabėgo problemiškoje aplinkoje, kurioje ji nesijautė saugi. Tėtis gėrė, anksti paliko šeimą. Mama sunkiai dirbo norėdama išmaitinti keturis vaikus, dažnai panirdavo į depresiją, net bandė žudytis.

Mergaitei teko, kaip sakoma, ragais ir nagais kabintis į gyvenimą pačiai. „Baigiau tik vidurinę ir tai vos vos, nes mokslams trukdė kūrybinė veikla, kurią be proto mėgau ir kuri buvo mano vienintelis išsigelbėjimas nuo pražūties. Tai buvo pasaulis, kuriame jaučiausi saugiau nei namie“, -- atvirai pasakoja ji.

Nuo dešimties metų mergaitė pradėjo lankyti lėlių teatrą „Nykštukas“, kuriam vadovavo Jūratė ir Darius Armonavičiai. „Įdomiausia šioje istorijoje, kad į aktorių atranką lydėjau klasės draugę, tačiau gavau lėlę į rankas ir aš. Kaip šiandien prisimenu – paršiuką. Paprašė pasakyti eilėraštį, o aš iš to jaudulio neprisiminiau nė vieno. Tada liepė padeklamuoti bent „Mano batai buvo du, vienas dingo – nerandu.“ Pamenu, žiūriu su ta lėle į batus ir sakau: „Tačiau pas mane tai abudu batai…“ – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad nuo tų laikų teatras ją lydi visada, daugiau nei 35-erius metus.

Erika prisimena, kad, vos paėmusi lėlę į rankas, pajuto joje gyvybę. Ir šiandien, sako, lėlė gali būti negraži, bet įkvėpk jai gyvybę, pradėk su ja vaidinti, ją žaidinti – kaipmat viskas pasikeis: tave apspis vaikai, susidomėję vartys akutes, bandys ją paliesti, prakalbinti.

Paprasta: „Nereikia vaikų gelbėti nuo ekranų – tik su jais užsiimti“, – aiškina pirštinines lėles siuvanti ir su jomis vaidinanti aktorė E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė. / T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dramos būrelio vadovė

Kai mokėsi mokykloje, Erika skaitė eiles, pati kūrė eilėraščius, vedė renginius. Tačiau svarbiausia, kad būdama keturiolikos ji jau turėjo savo dramos būrelį „Zuikutis“. „Kadangi tada jau lankiau „Nykštuko“ lėlių teatrą, pamaniau, kad būtų visai neblogai suburti vaidinti mėgstančius vaikus. Buvusi dramos būrelio vadovė nebenorėjo tęsti veiklos. Todėl mokyklos skelbimų lentoje paskelbiau, kad organizuoju dramos būrelį. Į atranką neatėjo niekas. Tačiau aš nepasidaviau ir paprašiau pavaduotojos, kad leistų pereiti per pradinukų klases ir juos pakviesti. Idėja suveikė: atėjo gal 30. Nors vėliau dalis atkrito, bet šitaip prasidėjo mano, kaip dramos būrelio vadovės, karjera“, – pasakoja E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė.

Pavaduotoja paauglei davė žurnalą, ji galėjo lankytis mokytojų kambaryje, o kai merginai suėjo šešiolika, mokykla ją oficialiai įdarbino. Erikai džiugu, kad, atsiradus socialiniams tinklams, keli buvę aktoriukai ją susirado ir šiandien visi smagiai bendrauja, dalijasi prisiminimais.

Prisiminti išties yra ką: aplankyta daug festivalių, laimėta daug garbingų prizų. „Net „Kauno diena“ tais laikais apie mus rašė“, – didžiuodamasi kalba Erika, drauge su vaikais tuomet kūrusi kostiumus, rašiusi scenarijus, vaidinusi spektakliuose pati.

Po mokyklos ji labai norėjo stoti į aktorinį, tačiau mama neturėjo galimybės išleisti dukros studijuoti į kitą miestą. „Dabar gailiuosi, kad nepabandžiau, nors, kita vertus, neturiu jokių rėmų – jaučiuosi laisva. Paskubomis įstojau į taikomosios dailės mokyklą. Nebaigiau… Tačiau visko, ko įvairiais gyvenimo etapais išmokau: teko dirbti ir parduotuvėje, ir kioske, ir siuvykloje, dabar ant pečių nenešioju: viską panaudoju „Drakoniuko“ dramos teatre, kuriame šiuo metu dirbu“, – vardija laisvos asmenybės pranašumus savamokslė aktorė. Anot jos, žmogus gali būti nebaigęs jokių universitetų, bet jei turės noro, motyvacijos ir gabumų gilintis į jį dominančią sritį – rezultatai bus stulbinantys.

Tarp Erikos pirštininių lėlių nerasite dviejų tokių pačių – skirsis jų charakteris, išvaizda / T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš likučių – pirštininės lėlės

„Drakoniuko“ teatre Erika dirba jau penkiolika metų ir su spektakliukais mažiesiems važinėja po visą Lietuvą.

Paklausta, kada jos gyvenime atsirado pirštininės lėlės, susimąsto. Gal dar vaikystėje, lėlių teatre „Nykštukas“... Vadovai mokė savo auklėtinius ne tik vaidinti, bet ir siūti lėles, kostiumus, gaminti dekoracijas. Paskui buvo laikas, kai Erika kūrė šeimos gyvenimą – paliko teatrą, mokslus, ištekėjo, pagimdė dukrelę, bandė kabintis į gyvenimą ir dirbti visokiausius darbus. Kai prieš penkiolika metų vėl grįžo į sceną, netikėtai prisiminė lėles. „Drakoniuko“ teatro vadovė skatino aktorę ne tik vadinti, bet ir užsiimti kūryba – daryti dekoracijas, tapyti širmas, siūti kostiumus.

Žmogus gali būti nebaigęs jokių universitetų, bet jei turės noro, motyvacijos ir gabumų gilintis į jį dominančią sritį – rezultatai bus stulbinantys.

„Nuo to siuvimo vis likdavo nedidučių medžiagų skiaučių, kurias išmesti man būdavo gaila. Šovė į galvą mintis padaryti iš jų kelias pirštinines lėles. Įkvėpimo pagauta pasiuvau išsyk tris: lapę, drugelį ir uodę“, – prisimena kūrybininkė, tąkart padėjusi lėles į spintą.

Ištraukė jas tik tuomet, kai pamatė menininkės Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės darbus. „Ji kolekcionuoja pelėdas ir lapes. Pakomentavau jos feisbuke, kad tokios lapės, kaip mano pirštininė, ji tikrai neturi. Greitai įvyko mainai: aš gavau jos paveikslą, o ji – mano lapę“, – juokiasi Erika, nuo to laiko pradėjusi ir vėl kurti pirštinines lėles.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo lėlyčių iki parodų ir edukacijų

Kai tarp dviejų moterų užsimezgė kūrybinė draugystė, iš jos gimė bendra paroda „Gyvas pasaulis“ – su Indrės paveikslais ir Erikos lėlėmis. „Kai įkvėpta šios smagios pažinties ėmiau intensyviai siūti pirštinines lėles, mano gyvenime prasidėjo dar vienas naujas etapas – ėmiau rengti parodas. Pirmoji įvyko Kaune, Vaikų literatūros muziejuje. Sužavėjo puiki atmosfera, malonios darbuotojos. Ten prieglobstį rado gal 30 mano lėlyčių“, – prisimena ji.

Paskui buvo antra, trečia, ketvirta parodos... Jos pylėsi kaip iš gausybės rago ir Erikos kurtos pirštininės lėlytės keliavo po visą Lietuvą. Bibliotekos, kultūros ar bendruomenių namai patys ją susirasdavo.

Vėliau pašnekovė pradėjo rengti mini spektaklius, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus. „Aš niekada nedalyvauju parodos atidaryme, bet stengiuosi atvažiuoti tada, kai ji baigiasi ir kai visi jau būna pamatę lėles, susipažinę su jomis. Dažniausiai tuomet su vaikais vaidiname lietuvių liaudies pasaką „Dangus griūva“, – pasakojo aktorė.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Raktas į vaiko širdį

Iš pradžių Erika gamino mažytes lėles, skirtas vaikų delnukams. Pabuvusi animatore „Visagino country“ muzikos festivalyje, nusprendė siūti didesnes, kad su jomis vaidinti galėtų ir suaugusieji. „Vienas vaikas, matau, pribėgęs prie lėlės, ją apsikabina, bučiuoja, o kitas – muša… Tuomet supratau, kad padedant lėlėms galima sužinoti, kaip vaikas jaučiasi, kokia jo emocinė būsena“, – savo atradimais dalijasi pašnekovė.

Nuo to karto jos tikslas – per lėles ieškoti ryšio su vaiku. Jei vaikas grįžta iš darželio liūdnas, paklaustas, kas jam yra, veikiausiai nieko neatsakys, bet jei tą patį klausimą užduos lėlė – tuomet gali įvykti mažas stebuklas. „Sykį svečiavausi mokykloje. Su pirmokais vaidinome „Dangus griūva“ ir – tik įsivaizduokite – lėlei pavyko prašnekinti visiškai nekalbančią mergaitę (bent taip sakė auklėtoja)“, – džiaugiasi Erika, šiuo metu besidominti vaikų psichologija.

„Dirbu ne tik teatre, bet ir bendruomeniniuose vaikų namuose, kuriuose yra aštuoni vaikai. Mes – kaip šeima: gyvename nuosavame name, turime savo kiemą, o vaikai – savo kambarius. Vedu jiems dramos pamokas, netgi baigiau specialius kursus, todėl nuo šiol galėsiu būti budinčia globėja – suteiksiu pirmąją pagalbą vaikams, ką tik paimtiems iš šeimos“, – naujais iššūkiais dalijasi pašnekovė.

Erika džiaugiasi, kad jos lėlytės rado vietą ir psichologų, psichoterapeutų kabinetuose. „Turiu puikių atsiliepimų, kad jos padeda vaikams lengviau atsiverti, išsipasakoti...“ – džiaugiasi jų autorė.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ėmė kurti lėles-žmones

Iš pradžių lėlininkė siuvo tik lėles-gyvūnus. „Per edukacijas parenku vaikams lėles pagal jų charkterius. Jei agresyvus – duodu į rankas kiškį, kad truputį nusiramintų, jei hiperaktyvus – kokią sraigę ar vėžlį, kad išmoktų susikaupti. Kokių įgūdžių vaikui trūksta, tokius ir tobuliname“, – aiškina Erika.

Neseniai jos feisbuke atsirado labai įdomus personažas – Bobulytė, kurią naujųjų laikų terminais jau būtų galima vadinti nuomonės formuotoja. Bobulytė eina pas kirpėją, renkasi kremus nuo raukšlių ar rekomenduoja vaistines arbatas nuo visokių negalavimų. Erika juokiasi, kad kol kas Bobulytė turtų šeimininkei neneša, bet ateityje – ką gali žinoti.

„Viskas atsitiko netyčia. Iš pradžių, kaip jau sakiau, aš nesiuvau žmonių, bet sykį gavau užsakymą sukurti dieduką, bobutę, anūkytę pasakai „Ropė“ – štai nuo jų viskas ir prasidėjo. Šiuo metu tarp mano lėlių-žmonių – net ir kantri muzikos tėvas Virgis Stakėnas. Vieną lėlę turi jis, o kitą – aš“, – išdidžiai aiškina Erika. Sėkmės įkvėpta ji pasiuvo ir lėlę, panašią į populiarų vaikų rašytoją Tomą Dirgėlą. Ateityje svajoja sukurti ir daugiau žymių žmonių lėlių: savo lėlišką prototipą jau sutiko turėti aktorė Nijolė Narmontaitė, atlikėjai Aušra ir Ramūnas Difartai. Kai svajonė taps tikrove, galbūt pavyks visus surinkti kartu ir surengti smagų koncertą.

Ar ne per daug sudėtinga kurti garsius Lietuvos žmones – politikus, atlikėjus, aktorius? Pasak kūrėjos, kuo sudėtingesnė lėlės idėja – tuo įdomiau. „Iššūkiai mane įkvepia, įkrauna…“ – tvirtina ji. Štai neseniai gavo užsakymą iš Kelmės muziejaus, kuris paprašė sukurti pirštininius personažus pasakai „Kaukai“ maždaug iš XVIII a. – žydą, ponią su ponu, turgaus bobų, kurpių su pačia. Teko ieškoti internete, kaip tokie žmonės galėtų atrodyti, būti apsirengę.

Kviečia pagalvoti apie kitus

Savamokslė siuvėja kurdama lėles nedaro jokių iškarpų. Siuva čia ir dabar. Todėl kiekvienas zuikis ar lapė – vis kitokie, turintys vis kitą charakterį. Erika džiaugiasi, kad mezgant lėlytėms drabužėlius jai talkina teta, kurios fantazijos ji taip pat neriboja.

Kai sunku, moteris kalbasi su savo lėlėmis. Projekte „Be spalvų“ ji drąsiai ir atvirai dalijasi savo istorija apie problemišką vaikystę, priklausomybę nuo alkoholio, kurią įveikė padedama žmonių iš Anoniminių alkoholikų bendrijos. Nusiraminimo tiek anksčiau, tiek ir dabar moteris ieško kūryboje.

Paklausta, ar dažnai būna liūdna, sutinka, kad neretai. Ją skaudina daugybė dalykų, šiandien vykstančių aplink mus. „Karai, vaikų pagrobimai, smurtas šeimose… Pati dirbu su vaikais, todėl atrodo neteisinga, kad jie turi visa tai patirti. Kūryba, kaip ir psichoterapija, padeda man nusiraminti. Kai būna labai liūdna, stengiuosi galvoti apie kitus žmones, padaryti jiems kažką gero…“ – receptą, kaip nepasiduoti blogoms mintims, atskleidžia ji.

Kodėl dalijasi savo pareitimi, jei paprasčiau būtų ją tiesiog pamiršti? Erika atvira: daug yra tokių, kaip ji, o moteris nori, kad žmonės išdrąsėtų, imtų kalbėti apie savo problemas, ieškotų pagalbos. „Aš pati daug metų buvau susisukusi į baimių kamuolį, nenorėjau apie tai šnekėti. Pasidalijus man palengvėjo, sulaukiau daug gerų žodžių, kurie  įkvėpė, nuramino“, – sako ji.

Paklausta, ar įmanoma išgelbėti šiuolaikinių vaikų kartą nuo ekranų, Erika užtikrintai sako – taip. „Nereikia jų gelbėti, – priduria, – tik su jais užsiimti. Lėlė gali padėti vaikui valytis dantukus, valgyti sveikesnį maistą ir pan. Vaikus reikia užvesti ant kelio, sudominti, o tai padaryti turi suaugusieji“, – teigia lėlių kūrėja ir kviečia sekti ją „YouTube“ kanale, kur dalijasi smagiomis pirštininių lėlių pasakaitėmis.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Svajonė – kalbančios lėlės

Kas Erikai yra gera diena? „Turbūt, kai atsikeli ryte pailsėjusi, nes kartais budi prie globotinių naktimis. Kai atvažiuoji su teatriuku kažkur vaidinti ir matai plačias vaikų šypsenas. Po spektaklio išeini tokia įsikrovusi, kupina gerų emocijų, nors dalį savęs ir atidavei kitiems... – pasakoja pašnekovė. – Taigi man gera diena – jausmas, kad viskas gerai pavyko.“

Ateityje ji nori pabandyti pasiūti kalbančių lėlių, kurios gebėtų judinti burną. Tokios praverstų ir logopedėms. Galėtų rodyti vaikams, kaip dirba liežuvis. „Taip pat svajoju sukurti pirštininių vabalų ir medžių kolekciją. Viena moteris turi parašiusi pjesę apie vabaliukus, tai dabar suku galvą, kaip reikės pasiūti tuos dešimt medžių ir dešimt vabalų, kad būtų tikroviški...“ – dalijasi galvosūkiu aktorė. Tiesa, sunkūs iššūkiai jai tik į sveikatą: prajudina smegenis, lavina fantaziją ir kūrybiškumą.

Gimtojoje Vokietijoje aktorė dirba kine ir televizijoje – 2019 m. ji buvo išrinkta Vokietijos „Berlinale Talent 2019“ laureate, pelnė keletą nominacijų kaip geriausia pagrindinio vaidmens aktorė už vaidmenį Henrikos Kull filme „Jibril“.

Apie aktorės darbo su tokiais Europos teatro korifėjais kaip Thomas Ostermeieris ir Milo Rau patirtis ir naujausią spektaklį NKDT – teatro meno vadovo teatrologo Edgaro Klivio pokalbis.

– Teatrą studijavote Berlyno menų akademijoje, Stellos Adler vaidybos akademijoje Niujorke. Baigėte ne taip seniai, 2014 m. Pradėjote dirbti gatvės teatre, o tada patekote į „Schaubühne“ teatrą pas T. Ostermeierį, kur norėdami patekti daugelis aktorių galėtų ir ką nors nužudyti. Kaip jūs ten atsidūrėte ir kaip jums sekėsi dirbti šiame teatre?

– Vokietijoje, baigiantis teatro studijoms, rengiamos tarsi atviros išleistuvės, kur absolventai rodo savo monologus, o režisieriai ir prodiuseriai gali ateiti, pažiūrėti, pasirinkti. Jei jiems patinka pastatymas, kartais jauniesiems menininkams pasiūlo darbo. Tačiau tai nebuvo mano kelias. Buvo ir kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, tuo pat metu, kai baigiau studijas, Berlyno Maksimo Gorkio teatras, kuris yra politiškai labai aktyvus, paskelbė, kad steigia egzilinę trupę, į kurią bus renkami nuo karų savo šalyse pabėgę aktoriai imigrantai iš viso pasaulio, – pirmoji tokio pobūdžio teatro trupė. Daugelis tuo metu man sakė: o, puiku, turėtum eiti į šį teatrą, jungtis prie tos trupės, tai karjera kaip tik tau. Tačiau aš galvojau: ne, nenoriu ten būti.

Taigi, kol kas nors kitas nenusprendė už mane, priėmiau sprendimą – išėjau į gatvę ir sukūriau savo teatrą. Tai ir pavertė mane teatro menininke – susitikdavau su įvairiais žmonėmis, kūriau kolektyvą, važinėjome po visą Vokietiją, gatvėje statėme partizaninio stiliaus palapines ir vaidindavome su mikrofonais, šokome. Dariau beprotiškus dalykus, įsivaizduokite, mane lipnia juosta prilipdydavo prie žemės, – sekdama Marinos Abramovič performansais, leisdavau žmonėms mėtyti į mane akmenis... Viename iš tokių gatvės pasirodymų mane pamatė „Schaubühne“ teatro atstovai ir pakvietė į aktorių atranką.

Vaidmuo: „Režisieriai kartais nežino, ko jie nori“, – sako menininkė, pabrėždama: geriausi vaidmenys gimsta, kai į kūrybos procesą įsitraukia ir aktorius. / S. AbdulMajid asmeninio archyvo nuotr.

– Koks tai buvo darbas?

– 2014 m. pradėjau dirbti „Schaubühne“ teatre su švedų kūrybine komanda, kurie sukūrė didžiulę imersinę instaliaciją, pastatė trijų aukštų kompleksą tarsi atskirą pasaulį, kuriame mes, aktoriai, gyvenome neišeidami keturiolika parų, – beprotiška patirtis. Tuo metu aš, beje, svajojau apie klasikinius vaidmenis, tačiau karjerą pradėjau nuo tokių visiškai netradicinių patirčių kaip ta instaliacija ir dabar tuo labai džiaugiuosi – patirtis buvo nereali ir tie spektakliai labai išgarsėjo. Tokia buvo mano pirmoji patirtis „Schaubühne“ teatre.

2016 m. vėl dirbau šiame teatre, šįkart su Angelica Liddell, kuria labai žaviuosi. Tai garsi ispanų režisierė, labai radikali, už tam tikrus spektaklius išmesta iš Madrido nacionalinio teatro, tačiau „Schaubühne“ teatre ji, aišku, buvo ypač laukiama.

Apskritai šiuo požiūriu man sekėsi. Turėkite galvoje, kad valstybiniuose Vokietijos teatruose galioja labai griežta sistema ir dauguma studijas baigusių teatro atlikėjų darbo vietos ten negauna. Kiekvienas teatras turi teatro mokyklą, kuriai teikia pirmenybę ir sistema yra gana uždara. Šiuo metu, tiesa, tai jau keičiasi, atsiranda daugiau atvirų atrankų, bet tai prasidėjo neseniai. Man pasisekė ir netrukus sulaukiau daugiau pasiūlymų iš valstybinių Vokietijos, Austrijos teatrų. Ten sukūriau ir klasikinių vaidmenų.

– T. Ostermeieris yra vienas iš Europos teatro lyderių, taip pat ir Milo Rau. Dirbote su juo „NT Gent“ teatre. Ką su juo statėte ir kaip sekėsi dirbti kartu?

– Tai buvo 2019 m. Jie statė Eschilo „Orestėją“. Buvau atrinkta Kasandros vaidmeniui ir jį suvaidinau. Tačiau svarbiausia, kad šiame teatre ne vien gauni vaidmenį, bet ir tampi projekto dalimi. Žinote, 2018 m. M. Rau, kaip teatro meno vadovas, paskelbė manifestą su skirtingomis taisyklėmis, kurių turite laikytis kiekviename spektaklyje. Viena iš jų, pavyzdžiui, skelbė, kad rekvizitų svoris negali būti didesnis nei apytiksliai du dideli sunkvežimiai. Kita taisyklė – kiekviename spektaklyje turi būti kalbama bent dviem skirtingomis kalbomis. Bent vienas spektaklis per metus turi būti sukurtas tokioje pasaulio vietoje, kur nėra kultūros infrastruktūros, nėra kultūros institucijų ir pan.

Viena iš svarbiausių manifesto taisyklių skelbia, kad kiekvienai pjesei, jei tai klasikinė pjesė (net jei vaidinate W. Shakespeare’ą), galite naudoti ne daugiau kaip 20 proc. tikrojo originalaus teksto. Likusią teksto dalį sukuria patys aktoriai, vaidinantys tame spektaklyje. Iš to išplaukia kita taisyklė, kad autoriaus teisės priklauso ne režisieriui ar autoriui, o kiekvienam aktoriui ir aktorei po lygiai. Vadinasi, už kiekvieną suvaidintą spektaklį gaunate ne tik atlyginimą kaip aktorius, bet ir, priklausomai nuo to, kokia didelė jūsų komanda, nedidelį procentą kaip autorius.

– Ar manifestą priėmė visas kolektyvas, ar, pavyzdžiui, jūs jį pasirašėte?

– Na, tai buvo kaip ir sutarties dalis. Jums jį perskaito ir paaiškina, o tada galite sutikti ar nesutikti, tačiau paprastai aktoriai juk žino, kur eina... Taigi, kai pradėjau kurti Kasandros vaidmenį, visa tai man buvo nauja. Iš pradžių žiūrėjome filmus, klausėme filosofijos, ekonomikos paskaitų, kurias skaitė skirtingi dėstytojai. Paskui reikėjo sukurti savo tekstą, pagrįstą įgytomis žiniomis, bet pirmiausia – savo pačios istorija. Taigi, kiekvienas vaidmuo yra pagrįstas personažu ir tavo pačios patirtimi, todėl, pagal M. Rau principus, spektaklyje vienas aktorius negali būti pakeistas kitu, kaip, pavyzdžiui, būna operoje. Kiekvienas vaidmuo yra skirtas būtent konkrečiam atlikėjui.

– Pakalbėkime apie jūsų asmenines patirtis. Esate gimusi Vokietijoje, arabų šeimoje, ir jūsų šeimos tėvų kilmė jums yra svarbi. Žinau, kad Berlyno laisvajame universitete, kur studijavote Vidurinių Rytų kultūras, vedate seminarą apie šių skirtingų kultūrų patirtį. Taip pat dalyvaujate meniniuose projektuose Irake. Papasakokite apie šias veiklas.

– Vykti į Iraką mane paskatino M. Rau. Daug metų Irakas, Mosulas, iš kurio yra kilusi mano mama, buvo neprieinamas (dėl Sadamo Huseinno režimo, JAV invazijos, ISIS veiklos), taigi, kai atsirado galimybė, nusprendėme aktorius, vaidinančius „Orestėjoje“, nufilmuoti Mosule kaip pjesės veikėjus. Taip, taikant M. Rau rekonstrukcijos metodą, kai per fizinius pratimus, imituojančius, pavyzdžiui, žudymą, žiaurumus, priartėjama prie realių emocijų, buvo sukurtas spektaklis „Orestas Mosule“.

2019 m. Mosulas buvo vien griuvėsiai. Milo norėjo ten nuvykti ir pastatyti šią Eschilo tragediją. Juk ji yra apie smurto ratą, kur žmonės žudo vieni kitus, sukeldami dar daugiau nuoskaudų ir prakeiksmo. Ar žudymas gali kada nors baigtis? Ar viskas tęsis be galo? Eschilas pasiūlė idėją. Jo pjesėje deivė Atėnė nusileidžia ir pasako, kad žudymas turi liautis. Šį momentą ir atkuriame spektaklyje ir tai tampa tarsi teismo procesu Mosulo žmonėms, kuriems iškilo klausimas: „Ką daryti su likusiais ISIS kariais? Žudyti ar pasigailėti?“. Spektaklyje užfiksavome šią akimirką. Kartu sulaukėme daug kritikos, kad pasinaudojome ką tik karą patyrusių žmonių emocijomis. Tokios kritikos mes ir asmeniškai aš, spektaklyje atlikusi trojietės vergės Kasandros vaidmenį, sulaukdavome visuose didžiuosiuose festivaliuose per spaudos konferencijas ir susitikimus su žiūrovais. Vis dėlto gyniau spektaklį sakydama, kad mes visada panaudojame kažkieno istorijas.

Beje, vėliau, 2021 m., su tarptautiniu kolektyvu nuvykome į Iraką kurti kino studijos. Kai amerikiečiai susprogdino senąją Menų akademiją, vietiniai menininkai mums sakė: nebenorime čia turėti teatro, nes jis anksčiau ar vėliau bus susprogdintas, norime kurti kiną, kuris egzistuos ir kurį žmonės galės žiūrėti visur. Taigi, organizavome seminarus su didele tarptautine kino kūrėjų komanda. Važinėjome ten kokius devynis mėnesius, vedėme seminarus, sukūrėme kino studiją ir septynis trumpametražius filmus, o dabar ten rengiame kino festivalį.

– G. Minelgaitė-Dr. GoraParasit yra dar viena režisierė, su kuria jus sieja glaudus ryšys. „Snieguolė“, kur jūs filmuojatės, yra jau trečias jūsų bendras projektas. Tarp jų – ir gyvoji skulptūra „Tristanas ir Izolda“. Ką artimo jūs randate Gintarės estetikoje, kūryboje?

– Nuo pat pradžios man labai patiko, kad Gintarė man siūlo save vizualiai visiškai pakeisti per radikalią estetiką. Vokietijoje neretai susiduriu su atrankomis, kur svarbiausia tampa mano egzotiška išvaizda. Gintarė į tai žiūri visiškai kitaip. Pavyzdžiui, ji visus aprengia lateksiniais drabužiais, kurie yra tarsi savotiška nauja oda. Taip apsirengęs nesi nuogas, tačiau tavo kūnas tampa matomas. Man patinka, kad ji turi savo estetiką ir nori, kad aktoriai eitų tam tikra kryptimi, pavyzdžiui, judėtų tam tikru būdu. Man patinka tarnauti formai. Čia taip pat matau, kad fizinis pasirengimas yra labai svarbus. Nebūtina būti tam tikros formos, bet raumenys turi būti stabilūs, kad galėtum išgyventi scenoje, galėtum dirbti su skirtingais režisieriais ir jų siūlomomis formomis.

– Vis dėlto, ar jūs labiau linkusi daryti tai, ką režisieriai jums sako (tarnauti formai, kaip sakėte), ar ieškoti vaidmens pati?

– Na, aš po dešimties metų darbo teatre, o vėliau ir kine, supratau, kad svarbu ne tik tai, ko nori režisierius. Režisieriai kartais nežino, ko jie nori. Jiems taip pat reikia tavęs. Netgi jei jie jau turi vizualinę formą, nežino, ką tu gali, ką sugebi, todėl aktoriui labai svarbu įsitraukti ir matyti save kaip lygiavertį menininką. Geriausi vaidmenys gimsta, kai įsitrauki. Negali būti tingus ir galvoti, kad režisierius žinos, ką daryti, kai būsi scenoje. Turi judinti savo kūną ir smegenis. Manau, kad tai yra smagiausia dalis. Dėl to man iš tikrųjų patinka vaidinti.