Sunkiausias baudinys

Portugalijos ir Lenkijos rinktinės lyderiai rezultatyviais veiksmais prisidėjo prie komandų pergalių lemiamose akistatose dėl kelialapio į 2022-ųjų lapkritį vyksiančias pirmenybes.

37-erių C.Ronaldo atliko rezultatyvų perdavimą pirmąjį portugalų įvartį į Šiaurės Makedonijos vartus įmušusiam Bruno Fernandesui. Šiemet 34-ąjį gimtadienį švęsiantis R.Lewandowskis realizavo 11 m baudinį į Švedijos vartus. Abejos rungtynės baigėsi vienodais rezultatais (2:0), o šeimininkų ekipos pačiupo paskutinius Europai skirtus kelialapius.

„Tai buvo turbūt sunkiausias 11 m baudinys mano karjeroje, bet žinojau, kad negaliu neprisiimti atsakomybės“, – savo sprendimą 50-ąją min. atlikti smūgį, nulėmusį tolesnę mačo eigą, komentavo Lewa.

Italų gaila. Jų pasaulio čempionate labai trūks, bet futbolas tuo ir žavus, kad suteikia šansą žemesnio rango rinktinėms.

Chožuve praleidę įvartį švedai užgulė Wojciecho Szczesny vartus, bet 72 min. šiurkščiai suklydo prie savųjų, o tuo pasinaudojęs „Napoli“ klubo puolėjas Piotras Zielinskis skirtumą padvigubino. Gelbėdamiesi švedai į aikštę metė savo legendą 40-metį Zlataną Ibrahimovičių, tačiau nieko nepešė.

Ukrainiečiai laukia šanso

Lenkijos rinktinė atkrintamąsias atrankos varžybas turėjo pradėti nuo akistatos su Rusijos komanda, tačiau ši dėl karo Ukrainoje, kaip šalis agresorė, buvo pašalinta iš turnyro.

„Sveikinu, broliai!“ – tuoj po lemiamo mačo lenkams parašė ir vienas Ukrainos rinktinės lyderių Ruslanas Malinovskis.

Ukrainos komanda šiomis dienoms taip pat turėjo žaisti lemiamas atkrintamųjų varžybų rungtynes su Škotijos, o pergalės atveju finale su Velso futbolininkais, bet dėl karo veiksmų FIFA mačus perkėlė į birželį.

Portugalijos rinktinė atrankos finale vargo neturėjo. Nenorėdami kartoti italų klaidų, portugalai namuose iškart ėmėsi Šiaurės Makedonijos rinktinės vartų šturmo, kurį vainikavo du „Manchester United“ saugo Bruno Fernandeso įvarčiai (32 ir 65 min.).

Atrankos atkrintamųjų varžybų pusfinalyje makedonai pateikė didžiausią turnyro sensaciją – 1:0 eliminavo Europos čempionę Italijos rinktinę.

„Italų gaila. Jų pasaulio čempionate labai trūks, bet futbolas tuo ir žavus, kad suteikia šansą žemesnio rango rinktinėms. Juk ir mes kažkada esame iš italų atėmę taškų“, – sakė A.Liubinskas.

Netiko mentalitetas

Apie garbingą 2006-ųjų pasirodymą, kai A.Liubinsko treniruojami lietuviai Neapolyje sužaidė lygiosiomis 1:1 su tuomečiais pasaulio čempionais, dabartinė Lietuvos futbolininkų karta negali nė svajoti.

Valdo Ivanausko vadovaujama Lietuvos rinktinė kovo 29-ąją 0:1 pralaimėjo draugiškas rungtynes Airijos komandai.

Ne pagrindinės sudėties žaidę airiai Dubline net keturis kartus siuntė kamuolį į lietuvių vartus, bet tris sykius mūsiškius gelbėjo nuošalę fiksavę arbitrai. Lemtingas tapo Troy Parrotto galingas šūvis teisėjo pridėtą 7-ąją mačo min.

„Labai apmaudi nesėkmė. Komanda stengėsi, dirbo, bet… Žaidėjams reikės skubiai pakeisti mentalitetą“, – dėstė V.Ivanauskas.

Kontūrai jau aiškūs

Kelialapius į pasaulio čempionato finalo turnyrą, numatytą šiemet lapkričio 21–gruodžio 18 d. Katare, jau turi 27 rinktinės iš 32.

Tai Anglijos, Belgijos, Danijos, Vokietijos, Ispanijos, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos, Serbijos, Prancūzijos, Kroatijos, Šveicarijos, Argentinos, Brazilijos, Ekvadoro, Urugvajaus, Irano, Kataro, Saudo Arabijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Kanados, Ganos, Kamerūno, Maroko, Senegalo ir Tuniso nacionalinės vienuolikės.

2004-ieji, Vilnius. Ikeras Casillasas, Fernando Torresas, Xavi ir Raulis nuleidę galvas palieka tuomet dar gyvą "Žalgirio" stadioną. Ką tik pasaulio čempionato atrankos mače Ispanijos futbolo legendas nuliūdino kovinga Lietuvos rinktinė. Trenerio Algimanto Liubinsko muštruojami lietuviai su svečiais iš Pirėnų pasidalijo po tašką – 0:0. To paties futbolo specialisto vadovaujami baltai po dvejų metų Neapolyje šaltu dušu (1:1) perliejo tuometę pasaulio čempionę Italijos rinktinę.

Dešimtmečiu anksčiau, 1992-aisiais pasaulio čempionato atrankos mače Vilniuje nemaloniai nustebinti liko tuomečiai Europos čempionai Danijos futbolininkai, taip ir nepralaužę šeimininkų gynybos (0:0). Jei dar pridėtume 2003-iaisiais Niurnberge Europos čempionato atrankos rungtynėse pasiektas lygiąsias 1:1 su vokiečiais bei 2004 m. Šarlerua tokiu pat rezultatu pasibaigusią Europos čempionato kvalifikacinę akistatą su Belgijos komanda, A.Liubinsko ir jo vyrų pasiekimų sąraše rastume beveik visą šiųmetį Europos pirmenybių elitą. Bene sėkmingiausius rezultatus lietuviai demonstravo susitikimuose su ukrainiečiais – 1994 m. Europos čempionato atrankoje Kijeve pasiekta pergalė 2:0, tokia pati sekmė pakartota ir 2007 m. Kaune.

Nieko nuostabaus, kad šį, 16-ąjį, Senojo žemyno finalo turnyrą treneris stebi su ypatingu malonumu.

"Neslėpsiu, malonu matyti žinomus veidus ir pavardes garsių rinktinių trenerių ar personalo sąraše ir prisiminti, kaip mes juos skriaudėme, kai jie dar buvo futbolininkai", – šypsojosi A. Liubinskas.

– Treneri, aptarkime Europos čempionato ketvirtfinalio mūšius. Pradėkime nuo Anglijos ir Ukrainos akistatos. Ar tikėjote, kad anglai lyg su volu pervažiuos kovingą Andrejaus Ševčenkos kariauną?

– Anglai buvo akivaizdūs poros favoritai, todėl nieko nuostabaus, kad jie laimėjo, ir tai padarė šitaip įtikinamai. Tačiau, nepaisant jų patekimo į pusfinalį, man nepatinka šiemetis anglų žaidimas. Kamuolio raičiojimas savoje aikštės pusėje arba jo kontrolė perėjus vidurį dar nereiškia gražaus žaidimo. Pasigendu aštresnių atakų, progų kūrimo – tai, manau, ši komanda tikrai gali daryti. Galbūt tokia yra trenerio pasirinkta taktika.

Malonu matyti žinomus veidus ir pavardes garsių rinktinių trenerių ar personalo sąraše ir prisiminti, kaip mes juos skriaudėme, kai jie dar buvo futbolininkai.

– Kodėl neišraiškingai žaidžiantys futbolo pradininkai taip įtikinamai nužygiavo iki pusfinalio?

– Kvalifikuotų žaidėjų jie turi. Ypač gynybos linija: tiek viduryje, tiek kraštuose. Taip pat geri jų atraminiai saugai. Bet norisi pamatyti įdomesnį jų žaidimą aikštėje.

– Pusfinalyje anglų laukia akistata su Danijos komanda, peršokusia Čekijos barjerą. Ar danai pajėgūs pakartoti 1992-ųjų sensacingą rezultatą, kai paskutinę akimirką gavę pakvietimą į Europos pirmenybes netikėtai laimėjo auksą?

– Tada Danijai atstovavo tikros europinės žvaigždės, kaip broliai Laudrupai ir daugelis kitų. Dabartinėje rinktinėje tokių ryškių žaidėjų praktiškai nėra. Jie turi vartininką Kasperą Schmeichelį, dar keletą žinomesnių futbolininkų, tačiau toli gražu neprilygsta tai istorinei komandai. Atvirai sakant, aš maniau, kad danai kris jau ketvirtfinalyje. Tikėjau, kad čekai sukurs stebuklą. Deja, taip neįvyko.

– Tarp keturių pajėgiausių rinktinių žengė ir ispanai bei italai. Kuri iš šių komandų yra realiausia pretendentė žaisti finale?

– Pagal finaliniame etape demonstruojamą lygį, neabejotinai – Italija. "Squadra Azzurra" gynyboje žaidžia tradiciškai – itin patikimai. Ją cementuoja du gynybos veteranai – Giorgio Chiellini ir Leonardo Bonucci, kuriems drauge sudėjus jau turbūt 70 metų. O štai atakoje italai maloniai stebina. Drąsus, organizuotas žaidimas, aštrios atakos, nuolatinis momentų kūrimas – galėčiau spėti, kad kalbame apie būsimus Europos čempionus. Čia yra daug trenerio Roberto Mancini nuopelno. Vis dėlto įveikti tokią talentingą varžovę kaip Belgija – didelis pasiekimas. O ispanų kelionė į lemiamą etapą man kėlė abejonių. Sunkumai grupėje, dar sunkesnis mūšis aštuntfinalyje su kroatais (5:3) ir galiausiai tik po baudinių serijos palaužti šveicarai – iš Ispanijos rinktinės buvo galima tikėtis kažko daugiau. Pasigendu jų tradicinių ginklų – elitinių puolėjų, matau daug kamuolio valdymo, bet mažai kuriamų progų. O šveicarai – šaunuoliai. Neturėdami aukščiausio lygio atlikėjų jie nužygiavo iki ketvirtfinalio, prieš tai išmetė prancūzus – labai geras pasirodymas. Treneris Vladimiras Petkovičius puikiai pataikydavo atlikdamas keitimus. Manau, kad šis specialistas visiems kritikams įrodė, kad kalbos apie nepasitikėjimą jo gebėjimais, buvo laužtos iš piršto.

– Kurią komandą pavadintumėte didžiausiu Europos čempionato nusivylimu?

– Antrą turnyrą iš eilės sirgalius labai nuvylė Vokietijos komanda. Manau, kad po tragiškai nesėkmingo pasaulio čempionato Rusijoje 2018-aisiais (vokiečiai liko paskutiniai grupėje – aut. past.), jiems reikėjo imtis reformų. Treneris Joachimas Loewas daug metų skynė pergales, bet atėjo metas ir jam atsisveikinti, užleisti vietą kitiems specialistams. Tačiau tąsyk vokiečiai trenerio nepakeitė ir matome, kuo viskas baigėsi Europos pirmenybėse (aštuntfinalyje 0:2 nusileido anglams – aut. past.).

Rezultatai

Anglija–Ukraina 4:0 (1:0). Roma, Olimpinis stadionas, 11 880 žiūrovų. H.Kane’as (4 ir 50 min.), H.Maguire’as (46), J.Hendersonas (63).

Danija–Čekija 2:1 (2:0). Baku, Olimpinis stadionas, 16 306 žiūrovai. T.Delaney (5), K.Dolbergas (42)/P.Schickas (49).

Ispanija–Šveicarija 1:1 (1:0, baudinių serija 3:1). Sankt Peterburgas, "Gazprom Arena" stadionas, 24 764 žiūrovai. D.Zakaria (8 min. į savo vartus) / X.Shaqiri (68). 77 min. R.Freuleris (Šveicarija) pašalintas iš aikštės.

Italija–Belgija 2:1 (2:1). Miunchenas, "Allianz arena", 12 984 žiūrovai. N.Barella (31), L.Insigne (44)/ R.Lukaku (45+2 iš 11 m).

Pusfinalis

Liepos 6 d. Londone, "Wembley" stadione: Italija–Ispanija

Liepos 7 d. Londone, "Wembley" stadione: Anglija–Danija

Prieš aštuonerius metus grįžęs iš Kazachstano, kur treniravo Kyzylordos "Kaisar" ekipą, Lietuvoje jis nesulaukė darbo pasiūlymų iš aukščiausioje lygoje žaidusių klubų, tad galiausiai priėmė iš futbolo mėgėjų sudarytos Vilniaus "TAIP" ekipos vadovų pasiūlymą padėti apskrities pirmenybėse žaidusiai komandai. Per kelis sezonus A.Liubinskas su mėgėjų kolektyvu iš III lygos pakilo į I lygą ir nuo 2016 m. antrame pagal pajėgumą šalies futbolo divizione iškovojo tris bronzos medalių komplektus.

Trečią bronzinį žygį A.Liubinsko treniruojamas "Vilniaus Vytis" užbaigė spalio 27 d., kai LFF I lygos 30 turo rungtynėse savo aikštėje 1:0 įveikė FA "Šiauliai" ekipą. Per 28 rungtynes 55 taškus surinkusi sostinės ekipa I lygos turnyrinėje lentelėje į priekį praleido tik Telšių "Džiugą" (61 taškas) ir Gargždų "Bangą" (56 taškai). Nors iš pirmo žvilgsnio trečias bronzinis finišas per ketverius lygoje praleistus sezonus neturėtų kelti ypatingų emocijų, net ir A.Liubinskas neslepia, kad šis pasiekimas jam yra išskirtinis.

"Nežinau, ar kada nors dar buvo mūsų futbolo istorijoje toks atvejis, kai po pirmo rato 12 vietą užėmusi komanda čempionatą baigė su bronzos medaliais. Manau, kad tai savaime yra neeilinis pasiekimas. Noriu padėkoti futbolininkams, kurie manęs nenuvylė ir antrame pirmenybių rate nepralaimėjo nė vienerių rungtynių, iškovojo 12 pergalių ir tik du kartus sužaidė lygiosiomis. Galėjome džiaugtis ne bronzos, o ir sidabro medaliais. Tačiau, kita vertus, po pirmo rato apie medalius apskritai niekas net nekalbėjo, tad turime suprasti, kad padarėme iš esmės neįmanomą darbą", – po paskutinių čempionato rungtynių "Vilniaus dienai" sakė A.Liubinskas.

– Jums tai jau buvo trečias bronzinis finišas I lygoje per ketverius metus. Ar tokie pasiekimai dar suteikia pasitenkinimą?

– Aš gal to ir neparodau, bet man tikrai nėra tas pats, kaip žaidžia ir ko siekia komanda. Aš visada noriu, kad mano komanda kovotų dėl aukščiausių vietų. Tokį tikslą keliu sau ir komandai prieš kiekvieną sezoną. Per savo karjerą teko dirbti įvairiose šalyse, su daugybe komandų, ir aš visur norėjau, kad mano treniruojama ekipa būtų pagal galimybes geriausia. Komandos keičiasi, bet mano norai ir pozicija – ne.

– Po pirmo čempionato rato atrodė, kad "Vilniaus Vyčio" laukia skausminga kova dėl išlikimo. Bet antroje dalyje komanda įjungė aukščiausią pavarą. Kas lėmė tokį sėkmingą žaidimą antroje sezono dalyje?

– Pradėkime nuo to, kad per tuos ketverius metus I lygoje "Vilniaus Vyčio" gretose žaidė daugiau nei 80 futbolininkų. Kitaip sakant, po kiekvieno sezono komanda iš pagrindų pasikeisdavo: iš pradžių žaidė vyresni, praeityje aukšto lygio futbolo ragavę vyrai, buvę Lietuvos rinktinės nariai, vėliau veteranai palaipsniui pasitraukė, juos pakeitė jaunesni, futbolo mokyklas baigę ir vyrų futbole įsitvirtinti mėginę vaikinai, o šį sezoną apskritai pradėjome turėdami sudėtyje net 9 mokinius, kelis vyresnius žaidėjus ir tris legionierius. Todėl ir sezono pradžia buvo labai banguota, trūko patyrusių žaidėjų indėlio, jaunimas žaidė nestabiliai, o ir bendras jų lygis neatitiko I lygos varžybų reikalavimo. Prisidėjo ir tam tikros vidinės klubo problemos, finansiniai klausimai. Pasibaigus pirmam čempionato ratui su klubo vadovais turėjome rimtą pokalbį, sakiau, kad jei nebus imtasi priemonių stiprinant komandos sudėtį, aš pasitrauksiu. Tai padėjo, ir prieš antrą ratą mes pasipildėme net 9 naujais žaidėjais. Pataikėme su legionieriais – Alex Kyeremeh iš Ganos, Cyrille Tchayi Tchamba iš Kamerūno ir Wade Maxwell iš Anglijos puikiai įsiliejo į komandą ir tapo labai svarbiais žaidėjais. Subyrėjus Kauno "Stumbrui" pasikvietėme jaunus lietuvius – Arną Borodiną ir Roką Rasimavičių, iš "Kauno Žalgirio" nuomos pagrindais atvyko Ernestas Mockus, po sunkios traumos atsigavo Erlandas Juška. Drauge su komandos senbuviais Karoliu Čirba, Ernestu Černiavskij, Deividu Malžinsku, Gyčiu Paulausku, Matu Popiera, Mantu Makutunovičiumi ir Otariu Kvernadze šie naujokai sudarė stiprų ir kokybišką lydinį, iš kurio mums pavyko išgauti bronzos medalius.

Nors mane daug kas nurašo, širdyje dar nesijaučiu per senas trenerio darbui.

– O kokį įspūdį paliko pats I lygos čempionatas?

– Manau, lyginant su mano pirmu sezonu I lygoje, šiais metais ji buvo stipriausia. Išskyrus antroje sezono dalyje tik iš inercijos link finišo judėjusią "Pakruojo" komandą, visos kitos buvo gan konkurencingos. Ir net ilgą laiką paskutinė buvusi Mažeikių "Atmosfera" niekam taškų lengvai nedalijo, o paskutiniame ture įveikė Vilniaus "Riterių" dublerius. Savo ruožtu pirmos 5–6 čempionato komandos apskritai buvo gan lygaus pajėgumo, o jų gretose šiais metais pastebėjau ne vieną įdomų, savitą ir perspektyvų futbolininką. Manau, kad būtent tokia ir turėtų būti I lygos misija – suteikti galimybę jauniems Lietuvos futbolininkams susipažinti su vyrų futbolu, įgauti patirties, subręsti. Nes dabar matome, kad A lygos komandose ne tik jaunimui, bet ir apskritai lietuviams vietos lieka vis mažiau. Kita vertus, aš jau ne vieną kartą sakiau, kad A lygoje reikia didinti komandų skaičių pritraukiant pajėgiausias I lygos komandas. 8 komandų formatas turėjo teigiamą efektą, bet dabar susidarė tokia situacija, kad A lygoje yra labai aiškus pajėgiausių ekipų ketvertukas, o likusios 3–4 ekipos turi labai menkus šansus įsiterpti į elitinių klubų gretas. Todėl net ir I lygos nugalėtojai nerodo didelio noro žengti į A lygą, nes su turimais resursais jie ten būna pasmerkti kovai dėl 5–6 vietų, o tai jokios finansinės naudos nesuteikia.

– Kokia nauda futbolo klubams būtų, jei kitais metais A lygoje žaistų ne viena, o bent penkios I lygos komandos? Kas nuo to pasikeistų?

– Visų pirma, jei A lygoje rungtyniautų ne 7 ar 8, o 12 komandų, reikštų, kad gerokai daugiau lietuvių futbolininkų turėtų galimybę reguliariai susitikti su elitiniais Lietuvos futbolo klubais – Marijampolės "Sūduva", Vilniaus "Žalgiriu", "Riteriais" ir "Kauno Žalgiriu". Jiems tai būtų labai vertinga patirtis ir paskata sunkiau dirbti treniruotėse, motyvacija tobulėti. Kita vertus, jau dabar matome, kad geriausios I lygos komandos iš esmės nenusileidžia antrojo A lygos ketverto ekipoms, tad drauge žengusios į A lygą jos padidintų lygos konkurencingumą, nes 6-os ir 12-os komandų pajėgumas iš esmės yra toks pats. O mūsų jauniems futbolininkams labiausiai ir trūksta tokio čempionato, kuriame kiekvienose rungtynėse jie turėtų žaisti iš visų jėgų. Mūsų jaunimui reikia daugiau laiko, kad jie subręstų, sutvirtėtų, ne kiekvienas 18-metis ar 19-metis, baigęs futbolo mokyklą, gali sėkmingai integruotis į suaugusiųjų futbolą. Jei A lygoje žaidžia tik 8 komandos, kuriose dalį vietų užima legionieriai, jaunuoliams lieka tik I lyga arba mėgėjų futbolas. Bet dabar matome, kad I lygos komandos subrendo kokybiniam šuoliui, jų jaunimas jau apšilo kojas vyrų futbole, bet jei jie neturės galimybės žengti į aukštesnį lygį, daugelis iš jų apskritai atsisveikins su futbolu.

O žaisdami A lygoje, nors ir pačiose stipriausiose komandose, jie gaus neįkainojamą patirtį, galbūt kai kurie iš jų vėliau pakils ir į dar aukštesnį lygį, papildys ir Lietuvos jaunimo bei nacionalinę rinktines. Šiaip jau ir dabar jaunimo rinktinėse žaidžia I lygos komandų futbolininkai, bet A lygoje jų progresas būtų svaresnis.

– I lygoje komandos yra mėgėjiškos, dauguma futbolininkų mokosi, studijuoja arba dirba. A lygoje reikalavimai klubams daug didesni, natūralu, kad ir žaidėjai turi skirti daugiau dėmesio futbolui, tad ir jų atlyginimai turi būti didesni. Tačiau dabartinėmis sąlygomis dauguma klubų negali sau leisti didesnių finansinių išlaidų. Ką daryti?

– Būkime realistai – jei mes negalime turėti 12 profesionalių futbolo komandų, nuleiskime šiek tiek kartelę ir sutikime, kad ir A lygoje gali žaisti pusiau profesionalios ekipos. Visi matome, kad patekusių į A lygą klubų finansavimas netampa dvigubai ar trigubai didesnis. Faktiškai su tuo pačiu I lygos biudžetu jie yra priversti grumtis su senbuviais, turinčiais gerokai didesnius pinigų kapšus. Tokiu būdu per kelis sezonus buvę I lygos nugalėtojai išsunkia savo resursus ir nuleidę galvas grįžta į žemesnį divizioną. Taip nutiko su Utenos "Uteniu", "Jonava", panašus likimas laukia "Palangos", o Kauno "Stumbras" apskritai subyrėjo. Bet jei A lygoje būtų daugiau panašaus pajėgumo ir finansinių galimybių komandų, niekas nesijaustų donoru ar patrankų mėsa. Jei Lietuvoje yra 4–5 profesionalūs klubai, tegul jie tokie ir būna, o likusios komandos gali būti pusiau profesionalios, suformuotos atsižvelgiant į turimus išteklius ir galimybes. Tikrai nemanau, kad A lygos čempionato kokybė dėl to tikrai taptų gerokai prastesnė nei dabar.

– Lapkričio 4 d. jums sukanka 68-eri. Ar turite dar kokių nors su futbolu susijusių svajonių ar planų?

– Kai 1983 m. pradėjau treniruoti Vilniaus "Žalgirį", buvau jauniausias vyrų komandos vyr. treneris visoje Sovietų Sąjungoje. O dabar esu seniausias vyrų futbolo komandoje dirbantis treneris Lietuvoje. Ir nors mane daug kas nurašo, širdyje dar nesijaučiu per senas trenerio darbui. Todėl gruodį skrisiu į Kijevą ir dar trejiems metams prasitęsiu UEFA "PRO" lygio trenerio licenciją. Turiu noro toliau dirbti su komanda ir labai norėčiau "Vilniaus Vyčio" vaikinus atvesti į A lygą, nes jie to tikrai nusipelnė. Manau, kad dar turiu parako ir galiu padėti komandai savo žiniomis ir patirtimi.

Pirmasis įvartis įmuštas, bet taškų sąskaita vis dar tuščia. Be konkurencijos – paskutinė vieta C diviziono 4-ojoje grupėje. Tokiomis nuotaikomis ryt į Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadioną dar vienam mūšiui žengs Edgaro Jankausko auklėtiniai.

Nuo pirmojo taško per dvikovą su Rumunijos futbolininkais mūsiškius skyrė vos kelios akimirkos, tačiau – pralaimėta 1:2.

– Treneri, ar dvikova su rumunais galėjo baigtis kitaip? – pasiteiravome A.Liubinsko.

– Be abejonių. Būtų užtekę protingiau sužaisti rungtynių pabaigą. Juk didžioji darbo dalis jau buvo padaryta – įvartis įmuštas, rezultatas – lygus. Man keista girdėti svarstymus, esą lietuviai nenorėjo pasirodyti negarbingi ir nesusigrūdo prie savo vartų, netempė laiko. Vadinamąjį autobusą prie savo vartų nesibodi statyti ir Jose Mourinho, bet "Manchester United" treneriui dėl to negėda, o Edgarui Jankauskui – gėda. Sakyčiau, yra situacijų, kai reikia ir laiką pavilkinti, ir prasižengti. Nesakau, kad tyčia kažką traumuoti, bet taktinės pražangos taip pat gelbsti. Ypač kai kalbame apie pirmąjį tašką turnyre. Tai yra taktikos ir strategijos dalis.

– Abu į lietuvių vartus kritę įvarčiai buvo panašūs. Kamuolys – baudos aikštelėje, vidurio gynėjų klaidos, ir vartininkas Ernestas Šetkus nebeturi šansų…

– Mūsų rinktinei labai skaudžiai atsiliepia tai, kad net jos starto sudėties žaidėjai neturi žaidimo praktikos klubuose. Džiūgaujame, kaip puikiai Europos turnyruose pasirodo mūsų komandos, bet nepastebime kitos problemos – klubuose dominuoja legionieriai, išstumiantys lietuvius iš pagrindinės sudėties. Kad ir Linas Klimavičius. Mūsų gynėjas, mažai žaidžiantis Vilniaus "Žalgirio" ekipoje, praranda situacijos pojūtį – užuot iššokęs besiveržiančio varžovo link ir perėmęs kamuolį, jis beveik įbėga į savo vartus.

– Trejos rungtynės – trys pralaimėjimai. Ar sugebės mūsiškiai atsigauti psichologiškai ir fiziškai iki sekmadienio akistatos su Juodkalnijos futbolininkais?

– Tikrai tikiu, kad ši rinktinė gali daugiau. Vaikinai jau įrodė, kad gali įmušti, susikurti progų įvarčiui. Nuovargis – ne kliūtis. Psichologiškai jie taip pat nebeturi ko prarasti. Veikiau atvirkščiai – visi turėtų degti noru pagaliau iškovoti pirmuosius taškus.

Tai tikrai nebus treniruočių tipo rungtynės ir motyvacijos nacionalinė komanda turės – šis rugsėjo–lapkričio mėnesiais vykstantis turnyras gali tapti ir keliu pakliūti į Europos čempionatą. Jei lietuviai užimtų pirmą vietą savo grupėje Tautų lygos turnyre ir nepatektų į Europos čempionatą įprastos atrankos metu, kuri vyks kitų metų kovo–lapkričio mėnesiais, ji kautųsi dėl papildomo bilieto į pirmenybes su kitomis stipriausiomis į čempionatą paprastos atrankos metu nepatekusiomis C diviziono komandomis.

Tačiau vietą tarp stipriausių Tautų lygos komandų dar reikia iškovoti, o priešininkai itin rimti – Rumunija, Juodkalnija ir pasaulio čempionate šiemet žaidusi Serbija. Būtent su šia varžove lietuviai ir pradės dvikovas šiame turnyre, o kad varžovas išties rimtas, rodo ir garsios varžovų pavardės – Romos „Lazio“ žaidžiantys Sergejus Milinkovičius-Savičius ir Aleksandaras Kolarovas, „Manchester United“ saugas Nemanja Matičius, Londono „Fulham“ puolėjas Aleksandaras Mitrovičius. Varžovo rimtumą rodo ir lažybų ekspertų prognozės: Lietuvos pergalės tikimybė siekia vos 13,61 proc., o Serbijos rinktinės – net 68,03 proc. Tikimybė, kad Lietuvos debiutas Tautų lygoje baigsis lygiosiomis, siekia 25,64 proc.

„Tai buvusi Jugoslavijos mokykla – visos jų komandos mokėjo žaisti, visos techniškos. Priešininkai tikrai garbingi ir stiprūs, nes daugelis žaidėjų rungtyniauja Anglijos, Italijos lygose, A. Mitrovičius mūša įvarčius, neblogai pasirodo. Manau, kad rungtynės bus sunkios“, – teigia A. Liubinskas.

Tarpusavio rungtynių statistika nedžiugina – iš penkių susitikimų Lietuvos futbolo rinktinė pergale džiaugėsi vos kartą. Dar blogesnė statistika kalbant apie kitą lietuvių varžovę – Rumuniją. Su šia rinktine žaista net 12 kartų, tačiau pergalė švęsta vos kartą.

„Kai buvau rinktinės treneriu, rumunų futbolas buvo pakilime, galbūt dabar jis nusileidęs, bet nemanau, kad tai bus lengvas priešininkas. Nematau čia lengvų priešininkų. Kiekvienos rungtynės bus labai sudėtingos“, – mano strategas.

Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Edgaro Jankausko galvos skausmu tapo ir išretėjusi gynybos ir puolimo linijos – į rinktinę neatvyko gynėjai Vytautas Andriuškevičius ir Edvinas Girdvainis, puolėjai Karolis Laukžemis, Nerijus Valskis ir Lukas Spalvis. Tačiau pašnekovas situacijos nedramatizuoja.

„Niekada nebūna taip, kad turėtum visus – kažkas traumuotas, kažkas su kitomis problemomis. (...) Be to, nei vienas šių žaidėjų nėra superžvaigždės, kaip, pavyzdžiui, A. Mitrovičius. Dabar tas turnyras duoda galimybę išmėginti kitus variantus. Jei neturime ryškių puolėjų, galime kompensuoti tai kombinaciniu žaidimu, kai į atakas pasijungia saugai“, – mano buvęs rinktinės vairininkas.

Nors tiek Serbija, tiek Rumunija, tiek Juodkalnija – stiprios varžovės, A. Liubinskas tvirtina, kad pasirodymas šiame turnyre, nesvarbu, kaip pavyks įvykdyti trenerio nurodytą planą ar pasiekti teigiamą rezultatą, Lietuvos rinktinei duos itin daug. Vienas iš svarbiausių aspektų – žaidybinės praktikos gausa, mat nors Lietuvos futbolo klubai šiemet gerai pasirodė Europos klubinių turnyrų atrankose, tačiau ne visi šiuose klubuose esantys lietuviai gavo daug žaidimo laiko.

„Mes dar esame ieškojimo kelyje. Kiekvienos rungtynės mums bus sudėtingos, bet labai naudingos pasiruošiant atrankoms turnyrui – daug geriau nei draugiškos varžybos, o ir varžovai geri pasiruošimui bei meistriškumo įgijimui. Tad turnyras bus išties į naudą, nors ir neturiu didelių iliuzijų. (...) Turime žaidėjų trūkumą, nes Lietuvos pirmenybėse Lietuvos futbolininkai nežaidžia ir patirties neturi. Pavyzdžiui, Linas Klimavičius ateina į rinktinę, bet klube nežaidžia daug, todėl jam labai sunku įsilieti į rinktinę. Posakis „stiprus klubas – stipri rinktinė“ negalioja, nes klubuose nežaidžia Lietuvos atstovai. Jei su klubais šiemet kilstelėjome, tai nereiškia, kad tai pagalba rinktinei“, – samprotavo A. Liubinskas.

Iš Kybartų kilęs vilnietis Algimantas Liubinskas – daugiausia rungtynių (79) ir sėkmingiausiai Lietuvos futbolo rinktinei vadovavęs treneris.

Žvelgiant į dabartinius mūsų šalies futbolininkų rezultatus net sunku patikėti, kad jo vadovaujami lietuviai atrankos varžybose atėmė taškų (1:1) iš tuomečių pasaulio vicečempionų vokiečių jų pačių teritorijoje. Po kelerių metų Neapolyje nustebino pirmaudami prieš planetos čempionus Italijos futbolininkus (baigėsi 1:1), Vilniuje nepralaimėjo kitai Europos futbolo milžinei Ispanijai (0:0), o svečiuose ir savo aikštėje – talentingai Belgijai (1:1). Stratego vedami Edgaras Jankauskas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Deividas Šemberas ir kompanja ant menčių guldė pajėgias Škotijos, Ukrainos, Slovakijos ir daugelį kitų rinktinių.

Kaunietis Gediminas Mažeika – geriausias Lietuvos futbolo teisėjas. 40-mečio lietuvio švilpukui paklūsta UEFA Čempionų lygos, Europos lygos ir kitų elitinių turnyrų dalyviai. Jis yra vadovavęs ir ne vienos iš dabartinių pasaulio čempionato dalyvių kontrolinėms bei oficialioms rungtynėms. Tad iš arti matė jų pasirengimo 21-osioms plantetos pirmenybėms detales.

Portalo pašnekovai ne tik pasidalijo prognozėmis ir įžvalgomis, bet ir palietė lietuviškus turnyro Rusijoje akcentus, įvertino technologines naujoves, kurios bus taikomos čempionate.

– Nuo kurių metų stebite pasaulio čempionatus?

A.Liubinskas: Oho… Turbūt nuo 1966-ųjų. Tada dar dominavo futbolo išradėjai anglai. Nuo pat to turnyro jie daugiau taip ir nebetapo čempionais. O pats savo akimis stebėjau trejas pasaulio pirmenybes. Pirmą kartą lankiausi turnyre Ispanijoje 1982-aisiais. Pamenu, stebėjau rungtynes Barselonoje, kur nuostabią komandą atsiuntė brazilai. Nepaisant supertalentingos ekipos jie toli nenužygiavo. Tąsyk dar kartą įsitikinau, kad patikima gynyba laimi net prieš geriausią puolimą.

G.Mažeika: Sąmoningai jau atsimenu 1990-ųjų čempionatą Italijoje. 1986-ųjų pirmenybes, vykusias Meksikoje, – tik kaip per rūką. Dar per mažas buvau. O 1994-aisiais prie televizoriaus jau sėdėjau veidą išsidažęs Vokietijos vėliavos spalvomis. Tapau tikru futbolo sirgaliumi. Ir nuoširdžiai verkiau, kai vokiečiai pralaimėjo nepasiekę lemiamų etapų. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad buvau neteisingai nusipaišęs tas spalvas, tai pagal jas išeitų, kad iš tiesų labiau sirgau už belgus (juokiasi – aut. past.).

– Kurios pirmenybės paliko didžiausią įspūdį?

A.L.: Labai sunku pasverti, nes kiekvienose kažkas sužavi, nustebina, kiekvienas turnyras savaip įdomus. Žinoma, pirmasis čempionatas visada lieka giliai atmintyje. Puikiai atsimenu tų laikų Sovietų Sąjungos rinktinės žaidėjus. Apie anglus ir kitus grandus jau net nekalbu. Teko lankytis ir pasaulio čempionate Vokietijoje.

G.M.: Be mano minėtų pirmųjų čempionatų dar labai įsiminė 2002-ųjų turnyras Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Tada gyvenau Airijoje, o jie kaip tik buvo patekę į finalo etapą. Pamenu, kaip Airijos žiniasklaida kiekvieną dieną išsamiai aptarinėdavo savotišką muilo operą – jų geriausio žaidėjo Roy’aus Keane’o ir rinktinės trenerio Micko McCarthy konfliktą. "Manchester United" saugas ir kapitonas vis dėlto neišvyko į čempionatą ir tai airiams tapo didžiule drama.

– Ką laikote šių metų turnyro favoritais?

A.L.: Paprastai būna taip: vienaip prognozuoji, kitaip baigiasi. Ir aš pirmenybių išvakarėse bandžiau nuosekliai dėlioti visą komandų kelią nuo pat pirmojo etapo iki lemiamo. Pagal mano spėjimus išėjo, kad finale susitiks Brazilija ir Vokietija. Brazilai turėtų pasiekti revanšą už praėjusiame čempionate namuose akistatoje su vokiečiais patirtą gėdą (pralaimėjimą 1:7). Vokiečius vienintelis trūkumas, kad neturi pasaulinio lygio puolėjo. Kitos grandys – fantastiškos. Nuostabiu žaidėju pasirinkimu gali pasigirti ir Belgijos rinktinė, jau subrendusi ir didelėms pergalėms. Ir anglams jau būtų metas iššauti. O kur dar ispanai, prancūzai?

G.M.: Kol dar nestartavo turnyre man stipriausia atrodo Prancūzijos rinktinė. Jų puolimo mašina atrodo kažkas tai nerealaus… Nežinau, gal dėl to, kad prieš porą mėnesių man pačiam teko teisėjauti jų draugiškoms rungtynėms ir iš arti pamatyti jų galimybes. Niekada negalima nurašyti tų pačių vokiečių – juk būtent jie gina čempionų titulą. Kaip ir brazilų.

– Kurią rinktinę palaikysite iš visos širdies?

A.L.: Aš įsimylėjęs Anglijos lygą, tad nebūsiu abejingas ir jos rinktinei. Be to, jau čempionatui įsibėgėjus pasirenku dar keletą komandų, kurių žaidimas krinta į akį. Jas ir palaikau. Esu pragmatiškas treneris, savo komandose akcentuoju gynybą, tad būdamas žiūrovas jau noriu mėgautis puolimu ir gražiomis atakomis.

G.M.: Būdamas futbolo teisėjas, tų simpatijų ir nebeturiu. Vaikystėje buvo vokiečiai, gyvendamas Airijoje ėmiau sirgti už anglus. Dabar tokios meilės nebeliko.

– Turbūt nebuvo nė vienų planetos pirmenybių, kad kuri nors rinktinė neiššoktų gerokai aukščiau, nei jai prognozuoja, ar nenubaustų favoritų. Kas Rusijoje gali nustebinti – tapti tuo vadinamuoju tamsiuoju arkliuku?

A.L.: Potencialiai tokie gali būti kroatai, bet jau nebetikiu, nes jie visuomet surenka žvaigždyną, kuris savo milžiniškų galimybių taip ir neatskleidžia. Labiausiai sužibėti gali belgai. Galbūt toli nužygiuos kažkuri Afrikos atstovė. Nemenkos Kolumbijos galimybės.

G.M.: Pirmiausia – Robertas Lewandowskis su kompanija. Lenkai stipriai sužaidė atrankos cikle, nors mažai kas to tikėjosi. Nesakau, kad jie laimės auksą, bet patriukšmauti gali.

– Kiekviename čempionate itin ryškiai sužiba ir kuris nors žaidėjas: ar tai būtų jau pripažintas lyderis, ar daugeliui sirgalių dar neatrasta žvaigždė. Kuris futbolininkas turėtų garsiausiai prabilti šiemet?

A.L.: Man teko savo akimis stebėti ankstyvus Leo Messi startus tarptautinėje arenoje. Tiesa, tai buvo kažkuriose olimpinėse žaidynėse. Ir, žinote, nepasakyčiau, kad tada jis visa galva išsiskyrė iš savo rinktinės. Gal dėl to, kad visa ta komanda (2008-ųjų olimpinė čempionė) buvo be proto talentinga. Kad tai yra talentas – taip, buvo matyti. Bet tikrai nebūčiau įžvelgęs, kad tai būsimoji futbolo legenda. Kalbant apie dabartines žvaigždes, daugelis duria pirštu į Mohamedą Salahą. O man atrodo, kad egiptietis nėra tas žaidėjas, kaip kad Ronaldo ar L.Messi, kuris galėtų vienas ištempti visą komandą. "Liverpool" klube jis žaidžia fantastiškai, bet nepamirškime, kokius partnerius šalia jis turi. Egipto rinktinėje nėra nieko panašaus.

G.M.: Jei išsipildys mano prognozės ir prancūzai nueis toli, didžiausią pėdsaką gali palikti jų jaunasis puolėjas Kylianas Mbappe. Šio devyniolikmečio PSG klubo futbolininko žaidimas –  ir stebint jį bėgiojantį šalia aikštėje, ir anksčiau – per televizijos ekraną – man paliko milžinišką įspūdį. Jam šis čempionatas – pirma didžiulė galimybė atskleisti savo potencialą.

– Dažname turnyre namų sienų pranašumu pasinaudoja šeimininkai. Ar Rusijos futbolininkams padės tai, kad jie žaidžia savo teritorijoje?

A.L.: Aš netikiu. Net tuo, kad jie įveiks pirmąjį barjerą – grupės etapą. Mačiau rusų kontrolinius mačus ir jie visiškai neįtikino. Nenoriu kritikuoti savo kolegų trenerių, juo labiau kad Rusijos rinktinės trenerio asistentu dirba mūsų lietuvis Gintaras Staučė. Aš pats atsimenu laikus, kai sovietų rinktinei būdavo tragedija, jei ji užimdavo antrą vietą Europos čempionate, nes tada jie iš tiesu buvo vieni stipriausių. Bet nuo to laiko nutekėjo labai daug vandens (šypsosi – aut. past.).

G.M.: Nemanau, nors jų grupė yra tikrai palanki patekti bent į antrą etapą. Jei M.Salah po traumos spės įgauti gerą formą, rusams bus sunku kautis su Egiptu, o Urugvajus su Luisu Suarezu ir Edisonu Cavani jiems per stiprūs.

– Rusijoje pirmą kartą pasaulio čempionatų istorijoje bus taikoma moderni vaizdo teisėjo asistento (VAR) technologija. Kiek šis aspektas turės įtakos rezultatams ir emociniam, psichologiniam rungtynių fonui?

A.L.: Technologijos sumažins subjektyvumo daromą žalą. Turėtų dingti tas favoritų savotiškas tempimas, protegavimas. Ankstesniuose čempionatuose būdavo rungtynių, kai rinktinėms, iš kurių tikimasi medalių, nesisekdavo, bet jiems pagelbėdavo teisėjai, pasiduodami žvaigždžių autoritetui, priimdami palankesnius sprendimus, susidarius ginčytinoms situacijoms, skirdami 11 m baudinį ar parodydami kortelę varžovams.

G.M.: Dėl VAR technologijos nebebus nei Diego Maradonos vadinamųjų Dievo rankų nei kitų košmarų. Kaip neįskaitytas Franko Lampardo įvartis anglų naudai pagrindiniame 2010 m. planetos pirmenybių mače, kai kamuolys akivaizdžiai nusileido už vartų linijos, o teisėjas to nepastebėjo. Nebus daugelio dalykų, kai visas pasaulis mato, o arbitras – ne. Kita vertus, VAR sistema nėra panacėja. Ji neišspręs tokių ginčytinų situacijų, kaip kad buvo šių metų Čempionų lygos pusfinalyje tarp Madrido "Real" ir Turino "Juventus", kai teisėjas paskutinėmis minutėmis skyrė 11 m baudinį į italų vartus. Realiai tokia situacija nėra, kai gali vienareikšmiškai pasakyti, juoda tai ar balta. Tai savotiška pilkoji zona, kai sakytum, kad maždaug 60 proc., kad pražanga buvo, o 40 proc. – kad ne. Tokiose epizoduose viską vis tiek turės spręsti teisėjas. Tad ir sirgaliams emocijų trūkti neturėtų.

O savo prognozėmis pasidalino ir Lietuvos futbolo rinktinę treniravęs Algimantas Liubinskas.

A grupė: didžiulės rusų viltys

A. Liubinsko prognozė: 1. Urugvajus; 2. Egiptas.

Ši grupė pagal bendrą joje žaidžiančių komandų FIFA reitingą – pati silpniausia čempionate. Tai geros naujienos turnyro šeimininkei Rusijos komandai (70 vieta FIFA reitinge), kuri atidarymo rungtynes žais jau birželio 14 dieną Lužnikų stadione su Saudo Arabijos rinktine (FIFA-67). Tačiau vilties nedaug – prieš 8 metus ši rinktinė pasiekė Europos čempionato pusfinalį, tačiau dabar nedaug kas tikisi, kad ši Stanislavo Čerčesovo vadovaujama komanda eis toli. Prie problemų prisideda ir geriausio komandos puolėjo Aleksandro Kokorino patirta kelio trauma, rašoma pranešime spaudai.

Neturinčiai didelių žvaigždžių Rusijos komandai iššūkį mes po 28 metų pertraukos į turnyrą sugrįžtantis Egiptas (FIFA-45) su nuostabų sezoną sužaidusiu Mohamedu Salah priešakyje ir Edinsono Cavani bei Luiso Suarezo Urugvajumi (FIFA-14). Mažai kas abejoja, kad pastaroji ekipa ir turi daugiausiai šansų šioje grupėje užimti pirmą vietą – lažybų bendrovė „Betsafe“ jų galimybes tai padaryti vertina net 58,14 proc. Anot lažybininkų, namų sienos Rusijai padės ir ji pateks į kitą etapą – jų šansai užimti pirmą vietą grupėje vertinami 35,71 proc., kai Egipto galimybės – vos 15,38 proc.

B grupė: C. Ronaldo prieš D. Costą

A. Liubinsko prognozė: 1. Ispanija; 2. Portugalija.

Didžiausia intriga šioje grupėje – kas bus pirmi. Mažai kas abejoja, kad būtent ispanai (FIFA-10) ir portugalai (FIFA-4) keliaus į kitą etapą, tačiau „Betsafe“ manymu, daugiau galimybių džiaugtis pirmąja vieta grupėje ir palankesnėmis sąlygomis keliauti finalo link turi D. Costos į priekį vedama Ispanijos vienuolikė – net 66,6 proc. Ši rinktinė dar puikiai pamena 2010 metų triumfą, o šis čempionatas turbūt bus paskutinis pasispardymas tokiems žaidėjams kaip Andresas Iniesta, Sergio Ramosas, Gerardas Pique. 33-ejų C. Ronaldo žvaigždė turbūt paskutinį kartą taip pat švytės šiame pasaulio čempionate, tačiau prasibrauti į kitą etapą būnant pirmoje B grupės vietoje – šansai kur kas mažesni – 33 proc. Tuo metu Maroko (FIFA-41) ir Irano (FIFA-37) galimybės dar mažesnės – atitinkamai vos 6 proc. ir 2,94 proc.

C. Ronaldo,Scanpix nuotr.

C grupė: nuostabus prancūzų puolimas

A. Liubinsko prognozė: 1. Prancūzija ; 2. Danija.

C grupės favorite neabejotinai laikoma puikią puolėjų kartą užauginusi Prancūzija (FIFA-7) – jų šansai nugalėti šioje grupėje vertinami net 78 proc. Ir ne veltui – mušti įvarčius čia gali tokie žaidėjai kaip Antoine`as Griezmannas, Olivieris Giroud, Kylianas Mbappe, Paulas Pogba.

Vieną žvaigždę, bet itin ryškią žvaigždę turi ir Danijos komandą (FIFA-12 (dalijasi šią vietą su anglais)) – Christianas Eriksenas itin padėjo komandai prasimušti į pasaulio čempionatą, o dabar jis ir kompanija bandys nustebinti ir svarbiausiame pasaulyje futbolo turnyre. Nors jų šansai nugalėti grupėje vertinami vos 14,29 proc., tačiau tai kur kas daugiau nei jų priešininkų – po 36 metų pertraukos į turnyrą sugrįžusios Peru (FIFA-11) (10,00 proc.) ir Australijos (FIFA-36) (6,67 proc.).

D grupė – mirtininkų grupė

A. Liubinsko prognozė: 1. Argentina; 2. Kroatija.

Praėjusiame Europos čempionate futbolo sirgalius užbūrusi Islandija (FIFA-22) pirmąkart dalyvaus ir pasaulio čempionate. Šios vos trečdalį milijono gyventojų turinčios šalies nacionalinė rinktinė rungsis su vieno geriausių pasaulio futbolininkų Leonelio Messi vedama, tačiau nebe sunkumų į čempionatą patekusia Argentina (FIFA-5) (nugalėjimo grupėje tikimybė – 62 proc.), Mario Mandžukičiaus, Luka Modričiaus ir Ivan Rakitičiaus Kroatijos rinktine (FIFA-20) (27 proc.) bei grupės autsaidere laikoma Nigerijos komanda (FIFA-48) (7,7 proc.). Susidūrusi su tokiais galingais varžovais, Islandija, abejojama, kad pateks į kitą etapą (8,33 proc.).

Įdomu, kad šioje grupėje rungtyniaujančios komandos yra puikiai pažįstančios viena kitą. Štai, Nigerija su Argentina pasaulio čempionate žais jau 5 kartą bei sieks pirmosios pergalės prieš ją. Senas sąskaitas suvedinėti mėgins kroatai, kurie 1998 metais vykusiame turnyre rezultatu 0:1 pralaimėjo argentiniečiams. Beje, kroatai su islandais varžėsi itin neseniai – atrankoje į šį pasaulio čempionatą, kai buvo pasidalinta po pergalę.

L. Messi, AFP nuotr.

E grupė: dar vienų pietų amerikiečių dominavimas

A. Liubinsko prognozė: 1. Brazilija; 2. Serbija.

Aiškus favoritas yra ir E grupėje – mažai kas abejoja, kad itin galingai pastaruoju metu žaidžianti Brazilija (FIFA-2 ) užims pirmą vietą grupėje. Neymaro į priekį vedamos komandos šansai triumfuoti joje vertinami beveik 80 proc.

Tai kur kas mažiau nei Serbijos (FIFA-34) ir Šveicarijos (FIFA-6) komandų – 10 proc. Įdomu tai, kad šios rinktinės dėl antrosios vietos šioje grupėje ir kelialapio į kitą etapą kovos birželio 22 dieną šalia Lietuvos esančiame Kaliningrade. Grupės autsaidere laikoma Kosta Rikos rinktinė (FIFA-23) – 4 proc., nors verta prisiminti, kad praėjusiame pasaulio futbolo čempionate ji sugebėjo nukeliauti net iki ketvirtfinalio.

F grupė: Konfederacijų taurės pusfinalį prisimenant

A. Liubinsko prognozė: 1. Vokietija; 2. Meksika.

Aiškus favoritas ir F grupėje, kur rungtyniaus vieni iš turnyro favoritų, čempionų titulą ginantys Vokietijos (FIFA-1) futbolininkai – net 72 proc. tikimybė nugalėti grupėje. Nesuvestų sąskaitų su vokiečiais ir papildomo sportinio pykčio turi pernai vykusio Konfederacijų taurės pusfinalyje rezultatu 1:4 jiems pralaimėję Meksikos (FIFA-15) futbolininkai – 15,38 proc. tikimybė užimti pirmą vietą grupėje.

Nors šią Lotynų Amerikos šalį reprezentuojanti komanda atrodo neblogai, tačiau nereikėtų nurašyti ir švedų (FIFA-24) (13,33 proc.), kurie užkirto kelią italams pirmąkart per 60 metų prasimušti į šį turnyrą. Dėmesio verta ir viena stipriausių Azijos komandų – Pietų Korėja (57), kuriai visgi varžovų barjeras gali pasirodyti per aukštas. Ji su 6,67 proc. galimybe nugalėti grupėje laikoma silpniausia jos komanda.

Vokietijos nacionalinė rinktinė, AFP nuotr.

G. grupė: Anglijos ir Belgijos dvikova

A. Liubinsko prognozė: 1. Anglija; 2. Belgija.

Lyderiai itin aiškūs ir G grupėje, tačiau čia dėl pirmos vietos turėtų užvirti itin atkakli kova. Ir labai arti Lietuvos – Kaliningrade. Birželio 28 dieną ten esančiame 35 tūkst. vietų stadione susitiks Anglijos (FIFA-12) ir Belgijos (FIFA-3) rinktinės. Belgų galimybės triumfuoti grupėje vertinamos net 52,6 proc., o anglų kiek mažiau – 48,8 proc. Tačiau, žiūrint į statistiką, ji nukrypusi būtent anglų naudai – jie laimėjo net 14 iš 20 tarpusavio susitikimų. Iš likusių rungtynių 5 baigėsi lygiosiomis, o belgai šventė vos vieną pergalę.

Tačiau statistika lieka statistika, kai aikštėje Belgijos rinktinės marškinėlius vilki tokios futbolo žvaigždės kaip saugai Kevinas De Bruyne ir Edenas Hazardas bei puolėjas Romelu Lukaku. Tiesa, anglų sudėtyje taip pat nemažai puikių žaidėjų – Marcusas Rashfordas, Harry Kane`as, Raheemas Sterlingas, Jesse Lingardas ir t.t.

Šios puikias sudėtis turinčios priešininkės turbūt nepradžiugino pirmąkart turnyre žaisiančios Panamos (FIFA-55) (2,44 proc. tikimybė nugalėti grupėje) ir Tuniso (FIFA-21) (9,09 proc.).

H grupė: didelės lenkų viltys

A. Liubinsko prognozė: 1. Kolumbija; 2. Lenkija.

Ši grupė yra vienintelė, kurioje žais niekada pasaulio čempionato trofėjaus neiškovojusi rinktinė. Daug šansų prasimušti į kitą čempionato etapą turi po 12 metų pertraukos į pasaulio pirmenybes sugrįžtantys mūsų kaimynai lenkai (FIFA-8) – tikimybė, kad jie nugalės grupės etape siekia 34,5 proc. Tiesa, Roberto Lewandowskio komanda nėra šios grupės lyderė, mat labiau tikėtina, kad Radamelio Falcao ir Jameso Rodriguezo atstovaujama Kolumbijos (FIFA-16) rinktinė turės geresnes sąlygas prieš prasidedant ketvirtfinaliui – 40 proc. nugalėjimo grupėje tikimybė.

Taip pat šioje grupėje dėl vietos po saule kovos Senegalas (FIFA-27) (20 proc.) ir Japonija (FIFA-61) (15,38 proc.), kurios, nors ir pajėgios, tačiau gerokai nusileidžia Europos ir Pietų Amerikos atstovams.

Lietuvos futbolo rinktinė 2016-uosius baigė liūdnu akordu, tačiau triuškinamas pralaimėjimas 0:4 Slovakijoje anaiptol nenubraukė atlikto darbo ir 2018 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro F grupėje lietuviams kol kas nėra ko gėdytis – 4-oji vieta palieka vilčių ateičiai.

A.Liubinskas, kaip retas kuris kitas futbolo specialistas, žino, kad nuoseklus darbas gali subrandinti labai saldžius vaisius. Šio iš Kybartų kilusio trenerio sąskaitoje – bene skambiausi visų laikų Lietuvos rinktinės pasiekimai.

Jo vadovaujama nacionalinė vienuolikė 2006-aisiais pribloškė Senojo žemyno futbolo žinovus išvykoje nenusileidę (1:1) tuomečiams pasaulio čempionams italams. Dar – sensacingai (1:1) pasibaigęs mūšis tuomečių planetos vicečempionų vokiečių tvirtovėje, lygiosios (0:0) su ispanais (0:0) ir pergalės prieš tuo metu grėsmingas Ukrainos ir Gruzijos ekipas.

– Kaip vertinate 2016-uosius mūsų futbolo rinktinės metus? – paklausėme A.Liubinsko.

– Parašyčiau teigiamą pažymį. Rinktinė vėl pažadino viltis, kad prasideda kažkas optimistiško. Vertindamas rezultatus atsižvelgiu į tai, kad nacionalinėje komandoje vyksta kartų kaita, sudėties atsinaujinimas. Gerėja ir žaidėjų rengimas, komandos ir varžovų žaidimo analizė. Keičiasi ir federacijos požiūris į trenerius bei visą rinktinę apskritai. Iš trenerių nebesišaipoma, kaip kad būdavo anksčiau. Rinktinei sudaromos tinkamos darbo sąlygos – aparatūra, programinė įranga, reikalinga rungtynių analizei, atliekama varžovo žvalgyba. Poslinkių yra išties nemažai.

– Ar norite pasakyti, kad vadovaujant E.Jankausko pirmtakams ar, tarkime, jūsų laikais pagarbos treneriui nebuvo?

– Būtent apie tai ir kalbu. Aš nejaučiau pagarbos iš federacijos vadovų. Atvirkščiai: mes, treneriai, būdavome pašiepiami, menkinami. Dažnai girdėdavome grasinimų, kad būsime išvaryti lauk, nors rezultatai buvo tokie, kokių man išėjus rinktinė nepasiekė daug metų. Net tokio elementaraus dalyko, kaip pažadėto atlyginimo, rinktinės nariams tekdavo laukti ir prašinėti labai ilgai. Apie kažkokias analizės sistemas, aparatūrą ir su ja dirbančius specialistus, kaip dabar, net nenoriu kalbėti. Apie tokius dalykus galėjome tik pasvajoti. Blogiausia, kad asmeninės kai kurių žmonių ambicijos kenkdavo rinktinės rezultatams. O kaip turi būti civilizuotame pasaulyje? Nesvarbu, ar federacijos vadovui patinka treneris, ar ne – vis tiek privalu sudaryti sąlygas normaliam darbui. Taip, dirbau ir Vilniaus savivaldybėje (A.Liubinskas vadovavo sostinės Kūno kultūros ir sporto skyriui – aut. past.), tad su rinktine galėjau dirbti labiau iš idėjos, tačiau tokia situacija nebuvo normali. Juolab kad šiais laikais tokių idėjinių, kaip kad mūsų laikų treneriai, nėra daug.

– Ketverios rungtynės, penki taškai, 4-oji vieta. Ar šie rodikliai – viskas, ką realiai galėjo pasiekti Lietuvos rinktinė?

– Mėgstu sakyti: jei nėra gerų miltų, gardaus pyrago neiškepsi. Su visa pagarba mūsų futbolininkams – užsienio klubai juk ne veltui moka milijonus už kitų mūsų grupės rinktinių žaidėjus. Pagal žaidėjų meistriškumą esame savo vietoje.

– Nedaug trūko, kad mūsų ekipos kraitis būtų beveik dvigubai didesnis. Tuomet ji rikiuotųsi antroje pozicijoje po anglų ir pretenduotų į kelialapį į pasaulio čempionatą. Ar lietuviams buvo realu išlaikyti pranašumą abiejuose lygiosiomis pasibaigusiuose mačuose?

– Sakyčiau, kad realūs buvo abu scenarijai. Galėjome ir abu sykius laimėti, ir pralaimėti. Todėl dvikovų su slovėnais ir škotais baigtis objektyvi.

– Ar jūsų nestebina tragiškas Škotijos rinktinės startas – vos keturi taškai ir 5-oji vieta?

– Esame įpratę matyti škotus kur kas aukščiau. Tačiau, jei pažiūrėtume į jų sudėtį, pastebėsime, kad tarp Anglijos "Premier" lygoje rungtyniaujančių Škotijos futbolininkų nėra ryškių lyderių. O vaikinų, kurie patemptų komandą, škotai visuomet turėdavo. Galbūt ši jų futbolininkų karta – ne tokia kaip ankstesnės. Stebėjau jų pasirodymą atrankos mačuose ir mačiau labai tiesmuką, konservatyvų, akademišką žaidimą. Mačiau tipišką britų futbolą, kuriame daug aukštų kamuolio perdavimų ir jėgos dvikovų. Labai pasigedau improvizacijos, individualių techninių veiksmų, taktinių naujovių. Ši Škotijos rinktinė – viena silpniausių per visą jos istoriją.

– Kokius pastebėjote taktinius Igorio Pankratjevo ir Edgaro Jankausko rinktinių žaidimo skirtumus?

– Treneris – ne stebukladarys Chatabyčius, kuris vienu rankos mostu sukurtų stebuklą. Reikia ilgo ir nuoseklaus visos rinktinės darbo. Kol kas džiugina tai, kad Edgaras, išsiugdęs puolėjo mentalitetą, ir auklėtiniams diegia normalaus futbolo, kurį sudaro ne vien kamuolio atmušinėjimas, bet ir bandymas kurti, rengti atakas, kuriose dalyvauja visa komanda, supratimą. Tiesa, šiandien turėdami tokią gynybos grandį vargu ar galime tikėtis daug geresnių rezultatų. Dar vienas pranašumas tas, kad visi sprendimai pagrindžiami išsamia analize, realiais faktais, rodikliais, o ne emocijomis ar priverstiniais patarimais iš šalies.

– Ką turite galvoje?

– Edgaras labai toli nustūmė mūsų pilkąjį kardinolą Stasį Stankų (buvęs Lietuvos jaunimo rinktinių vadovas, daręs didelę įtaką ir nacionalinei rinktinei bei šalies futbolo federacijai – aut. past.). Šio veikėjo nebeliko nė kvapo ir iškart atsirišo rankos treneriams, žaidėjams. Dėl to – didelė pagarba Edgarui. Vis dėlto, kad ir kiek I.Pankratjevas tikino, kad sprendimai dėl ekipos sudėties – jo paties, man atrodo, kad jis įtakų neatsikratė. Todėl ir toks tragiškas buvo rezultatas. Kišimasis iš šalies niekada neveda į gera.

– Nepamirškime pastarosios triuškinamos nesėkmės 0:4 Slovakijoje. Ar šis antausis neatims pasitikėjimo savimi iš rinktinės žaidėjų?

– Niekaip. Šaltas dušas grūdina. Juolab kad dabar bus ilga pertrauka, tad rinktinė turės laiko padaryti reikiamas išvadas. Sakyčiau, kad pralaimėjimas buvo pamokantis. Kai kurie žaidėjai į aikštę žengė be kovos ugnelės, kuria degė trijuose mačuose prieš tai. Iš šalies atrodė, kad jie pradėjo pernelyg pasitikėti savo jėgomis, o slovakai į rungtynes žiūrėjo kaip į žūtbūtines. Jiems pergalė buvo gyvybiškai būtina.

– Artimiausia oficiali dvikova lietuvių laukia Anglijoje. Ko gero, tikėtis taškų Londono "Wembley" stadione nelabai realu?

– Anglai futbolą žaidžia ir per Kalėdas, ir pirmąją Naujųjų metų dieną. Pavasarį jie bus puikios sportinės formos, o daugumai mūsiškių sezonas bus tik prasidėjęs. Vienintelis teigiamas aspektas – kad lietuviai savaitę prieš tai žais kontrolines rungtynes su čekais. Vis dėlto mums reikėtų koncentruotis ne į konkretų mačą, o į tolesnes perspektyvas.

– Kokios jos, jūsų akimis?

– Jei norite paklausti, kada pamatysime Lietuvos rinktinę Europos ar pasaulio čempionatų finalo etapuose, manau, kad tam prireiks mažiausiai dešimtmečio. Tačiau užduotis nėra fantastinė. Ypač žinant, kad šių turnyrų dalyvių skaičius nuolat didinamas. Vadinasi, ir mūsų ekipai daugėja šansų atsidurti šiose futbolo šventėse. Svarbiausia, kad ir rinktinė, ir federacija tęstų reformas bei visiškai pasitikėtų nacionalinės vienuolikės treneriu.

„Tikiu, kad bus grąžintas rinktinės prestižas. Tie žmonės, kurie žlugdė jį, pradedantį vadovais, baigiant treneriais, nuo jos toli. Ir žinau, kad mūsų rinktinėje dabar yra labai sveika atmosfera. Dabar yra surinktas labai geras trenerių kolektyvas ir dabar jau nebebūsime patrankų mėsa,“ – pareiškė buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas, paklaustas, ko jis tikisi iš dabartinės rinktinės.

Lietuvos futbolininkai sekmadienį rungtynėmis Vilniuje su Slovėnija pradės naują atrankos ciklą, kurio stipriausios komandos pateks į 2018-ųjų pasaulio pirmenybes Rusijoje.

Be slovėnų Lietuvos komandai dar teks rungtyniauti su Škotijos, Maltos, Slovakijos ir Anglijos ekipomis.

Sekmadienį Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio poste per oficialų mačą debiutuos tituluočiausias visų laikų šalies futbolininkas Edgaras Jankauskas.

Slovėnijos komanda Lietuvos futbolo mėgėjams yra pažįstama. Su ja mūaųs šallies komanda žaidė ir 2016 m.Europos čempionato atrankoje.  2014 metais Lietuvos rinktinė Vilniuje pralaimėjo Slovėnijai 0:2, po metų Liublianoje rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1.

1994 ir 1995 metais Lietuvos rinktinė du kartus įveikė Slovėniją vienodu rezultatu 2:1. Pergale 1994-aisiais Maribore lietuviai iškovojo vadovaujant A. Liubinskui.

Kokios yra Lietuvos stipriosios pusės rungtynėse su Slovėnija? – paklausėme A.Liubinsko.

Mūsų koziriai kurį laiką buvo visiškai nuvertinti. Nėra taip, kad lietuviai nemokėtų žaisti futbolo. Bet tai, kad komandoje yra dvasia, kolektyviškumas, susikaupimas aš matau būtent dabar. Aišku, meistriškumo trūksta. Bet žaisime namie ant mūsų dirbtinės dangos. Manau, didelio slovėnų pranašumo nebus.

Kas pasikeitė rinktinėje per tuos nepilnus metus, kai Igorį Pankratjevą pakeitė Edgaras Jankauskas?

Nuo I. Pankratjevo laikų pasikeitė vienas labai svarbus dalykas. Dabartiniai treneriai turi gerą peržiūrų sistemą. Anksčiau, Lietuvos futbolo federacijai vadovaujant Juliui Kvedarui, ji nesugebėdavo  įsigyti modernios sistemos. Visi treneriai iki šiol peržiūras darydavo spėjimo būdu. Dabar prie medžiagos dirba treneriai-analitikai. Marius Babravičius ir Rokas Garastas vyriausiajam treneriui pateikia kompiuteriu išanalizuotą medžiagą, kurią tam belieka sukramtyti. Ir kiekvienoje treniruotėje vyksta nuoseklus, kryptingas darbas, kaskart ko nors išmokstant. Dabar jau yra sistema ir dėl to aš tikiu, kad atsiras ir rezultatai.

Treneriai, palyginus su mano laikais, dabar turi idealiais sąlygas. Mes gyvenome tarp žmonių, kurie nesugebėjo matyti toliau ir neleisdavo pirkti jokių analitinių sistemų. Dabar jos nupirktos ir tai yra labai didelis žingsnis į priekį. Sakyčiau, kad mes dirbome viduramžių sistema, o dabar visuramžiai baigėsi ir yra dirbama šiuolaikiškai. Ir treneriai dėl to turėtų būti labai patenkinti.

O rinktinės žaidimas? Įžvelgiate pokyčių jame?

Atsižvelgus į pasiruošimo atrankos etapui rungtynes, galima sakyti, kad mūsų rinktinės žaidimas įgauna prasmę. Aišku nereikia norėti, kas per vieną dieną kažkas kardinaliai pasikeistų.

Bet pokyčiai matomi tik vyrų komandoje. Vakar žiūrėjau jaunimo rinktinės susitikimą su Andora, kurį mūsiškiai laimėjo 1:0. Supratau, kad visų reikiamų permainų federacijoje vis dar nėra. Stanislovas Stankus iš balkono ten parėkauja, pavadovauja, maišosi. Sakyčiau, reiktų tokius visus vyti lauk kuo toliau. Jaunimo rinktinė man įspūdžio nepaliko. Gal šiek tiek gyvumo įnešė atsarginiai: Julius Momkus ir Justas Lasickas. Todėl kad nesame iki galo atsikratę praeities šleifo.  Ir kol jo neatsikratysim, tol taip ir bus.

Kokios Lietuvos rinktinės grandys yra stipriosios, o kurios - silpnosios komandos pusės?

Pradėkime nuo vartininkų. Emilijus Zubas nebuvo toks išgirtas, kaip Giedrius Arlauskis, bet aš labai vertinu E. Zubą. Jis nuolat žaidžia atikimai. Ir Ernestas Šetkus Olandijoje yra atsigavęs. Ne, tikrai vartininkai nėra mūsų silpna vieta.

Aš manau, kad gynyba yra silpniausia mūsų grandis. Žaidėjai daro ir taktinių, ir asmeninių klaidų. Reikia tikėtis, kad gynėjai po truputėlį atsities.

Kažkokį saugų pasirinkimą turime. Nors aišku nėra jie kokių anglų lygio. Bet komandiniu žaidimu užtušuosime tuos minusus.

Norint patarti treneriams, kokius puolėjus išleisti į aikštę, reikia nuolat būti prie komandos, žinoti jų pasirengimo lygį. Viena, kas gerai, kad tie puolėjai pradėjo mušti įvarčius.

Ką galėtumėte pasakyti apie varžovus?

Slovėnija turi žaidėjų, kurie rungtyniauja geruose klubuose. Bet labai didelio įspūdžio jie nedaro. Bent jau to nebuvo tada, kai mes su jais žaidėme praėjusiame atrankos etape.

Ką patartumėt Edgarui Jankauskui?

Nesakau, kad bandyti žaisti pirmu numeriu, bet kadangi žaidžiame namie, galbūt reikėtų ir paspausti. Kita vertus aš juk nežinau mūsų žaidėjų sportinės formos, fizinių kondicijų. Be to, manau, kad mūsų rinktinės treneriai puikiai išnagrinėjo slovėnų žaidimą, pažino jų stiprias ir silpnas vietas ir geriau nei aš žino, kaip su jais žaisti.