Jis buvo vienintelis konkurse dalyvavęs kandidatas, antradienį pranešė ministerija.

Humanitarinių mokslų daktaras A. Gelūnas yra buvęs Lietuvos ambasadoriumi nuolatinėje atstovybėje prie UNESCO, 2010–2012 metais ėjo kultūros ministro pareigas.

Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui jis vadovauja nuo 2019-ųjų.

A. Gelūnas taip pat yra Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Dabartinė kino režisieriaus Audriaus Stonio vadovaujama komisija darbą baigs rugpjūčio 12 dieną.

Naujos sudėties komisija turėtų dirbti 2023–2026 metų laikotarpiu ir svarstyti 2023–2025 metų pretendentus gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.

Komisijos pirmininku siūloma skirti A. Gelūną, nariais – aktorę Nelę Klimienę, kompozitorę Liną Lapelytę, kino režisierių Arūną Joną Matelį, menotyrininkę Agnę Narušytę, vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą, literatūrologę Brigitą Speičytę, muzikologę Rūtą Stanevičiūtę-Kelmickienę, rašytoją Rimvydą Stankevičių, menotyrininką Helmutą Šabasevičių ir istoriką Aurimą Švedą.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją sudaro Vyriausybė.

Ši komisija atrenka kandidatus gauti aukščiausią Lietuvos kultūros įvertinimą – nacionalines premijas.

Pasigedo panoraminio vaizdo

A.Gelūnas kovo 30 d. pasirašė įsakymą, kuriuo nuasmenino dvi vardines galerijas – P.Domšaičio Klaipėdoje ir Vytauto Kasiulio Vilniuje.

A.Gelūnas dėstė, kad tai buvo bendra strategija.

Esą vieno autoriaus vardu pavadinti padaliniai turi gana ribotą galimybę dominti platų ratą žmonių.

„Žinoma, dalis žmonių puikiai žino, kas yra P.Domšaitis ir kas yra V.Kasiulis, bet Nacionalinio dailės muziejaus paskirtis yra daugiau panoraminis ir platus vaizdas“, – prieš mėnesį dienraščiui aiškino A.Gelūnas.

Jo teigimu, iš Klaipėdos galerijos niekur nedings P.Domšaičio darbų ekspozicija ir ant fasado pavadinimas „P.Domšaičio galerija“ esą liks visada, nes būtent čia yra šio iš Rytprūsių kilusio ir pasaulyje pagarsėjusio dailininko darbų kolekcija.

Nuasmeninimas buvo klaida

A.Gelūnas tada tikino, kad Klaipėdos dailės muziejui nuo šiol atsivers daugiau galimybių rodyti įvairesnes tarptautines, nacionalinio lygmens parodas, kurios galėtų būti atvežtos ir iš Vilniaus.

Esą su šia bendra strategija yra susiję ir padalinių pavadinimų pakeitimai.

„P.Domšaitis gal ir yra pasaulinio garso figūra, bet – ribotam ekspertų ratui, tai nėra nei V.van Goghas, nei M.K.Čiurlionis, nei P.Picasso. Galerijos pavadinimas niekur nedingsta, bet mums atrodo, kad ateityje reikėtų vengti gal kiek skubotai vieno žmogaus vardu pavadinti visą muziejų“, – paaiškino A.Gelūnas.

Klaipėdietis istorikas Dainius Elertas įsitikinęs, kad galerijos nuasmeninimas – klaida. Anot jo, P.Domšaitis gal ir nėra itin tvirtais saitais su Klaipėda susijęs menininkas, bet jis – pasaulio figūra, todėl esą visiškai nebuvo būtina naikinti nei jo vardo, nei atminties.

1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) iš dailininko našlės įsigijo P.Domšaičio kūrybinį palikimą – 800 kūrinių.

1989–2001 m. Lietuvių fondas perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 P.Domšaičio kūrinių.

2001 m. liepos 26 d. Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti P.Domšaičio kūrinių ekspozicija, įkurtas P.Domšaičio kultūros centras.

2004 m. Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta P.Domšaičio vardu, po 17 metų tą vardą pamėginta panaikinti.

Pakeitė savo nuostatą

Dar didesnis pasipiktinimas dėl vardinio dailės muziejaus pavadinimo pakeitimo kilo Vilniuje ir net Paryžiuje, kur gyvena nacionalinės premijos laureatas, rašytojas Valdas Papievis, pats asmeniškai besirūpinęs V.Kasiulio kolekcijos perdavimu Lietuvos muziejui.

Po neigiamos visuomenės reakcijos savo feisbuko paskyroje Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius pripažino, kad V.Kasiulio dailės muziejaus ir P.Domšaičio galerijos pavadinimų keitimas buvo įgyvendintas netinkamai.

Esą nebuvo skirta pakankamai dėmesio viešoms diskusijoms, deramai neinformuoti ne tik giminės, bet ir diplomatai, politikai, ekspertai, kurie aktyviai prisidėjo kurdami šiuos muziejus.

„Šiandien oficialiu raštu kreipsiuosi į kultūros ministrą, prašydamas atšaukti dviejų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinių – V.Kasiulio dailės muziejaus ir P.Domšaičio galerijos – pavadinimų pakeitimą, galbūt sugrįžtant prie šios iniciatyvos po išsamių viešų diskusijų, kurios prasidės 2021 m. rudenį“, – savo feisbuke vakar rašė A.Gelūnas.

Išgirdęs, kad P.Domšaičio, taip pat ir V.Kasiulio vardai galerijų pavadinimuose vis dėlto išliks, klaipėdietis D.Elertas pasidžiaugė: „Nedažnas atvejis, kai pavyksta grąžinti teisingumą, juk yra asmenybių, kurios mus jungia su pasauliu. Visa tai nukarpius, būtų liūdnas vaizdas.“

Japonijos vyriausybės ordinas buvusiam kultūros ministrui, ambasadoriui prie UNESCO, Seimo nariui skiriamas už nuopelnus stiprinant Japonijos ir Lietuvos ryšius kultūros ir meno srityje bei skatinant parlamentinius abiejų šalių mainus.

„Labai netikėta, bet, neslėpsiu, nepaprastai man džiugi žinia“, – feisbuke rašė A. Gelūnas.

„Japonija mano gyvenime užima absoliučiai išskirtinę vietą: ne kartą esu sakęs, kad nebūčiau tuo, kas esu ir kur esu, jei ne studijų Japonijoje metu išmoktos gyvenimo visuomenėje pamokos. Be to, menas ir kultūra jokioje kitoje valstybėje nėra tiek sureikšminti ir išaukštinti kaip Japonijoje. Ačiū šiai nuostabiai šaliai už aukštą mano kuklių pastangų įvertinimą“, – teigė jis.

Kaip teigiama pranešime, A. Gelūnas stipriai prisidėjo prie Japonijos aktyvaus tarptautinio vaidmens saugant kultūrinį ir gamtos paveldą žinomumo didinimo pasaulyje, taip pat rėmė lietuvių dalyvavimą Japonijoje vykusiame architektūros forume ir chorų konkurse, tuo skatindamas abiejų šalių mainus architektūros bei iki pat šiol sėkmingai besitęsiančių chorinių mainų srityse.

Būdamas Seimo nariu, jis aktyviai dalyvavo stiprinant dvišalius Lietuvos ir Japonijos ryšius – skatino glaudų bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Japonijos parlamentarų, palaikė su Japonijos kultūra susijusias iniciatyvas, rėmė Japonijos kandidatūrą dėl „Osaka EXPO“.

Eidamas Lietuvos ambasadoriaus nuolatinėje atstovybėje prie UNESCO pareigas, A. Gelūnas rėmė iniciatyvą įtraukti su diplomato Chiunes Sugiharos (Čiunės Sugiharos) išduotomis vizomis susijusius dokumentus į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.

„Nors šios idėjos ir nepavyko įgyvendinti, A. Gelūnas akcentavo šių dokumentų didelę svarbą perteikiant Sugiharos humanistinius nuopelnus ateities kartoms“, – rašoma pranešime.

Japonijos ambasados teigimu, A. Gelūnas taip pat daugelį metų Vilniaus dailės akademijoje dėstė tapybą, paremtą japonų kaligrafijos ir tapybos tušu technikomis, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos studentams dėstė japonų filosofiją, įskaitant budizmą ir šintoizmą, taip pat dėstė Japonijos meno istoriją Vilniaus universitete.

Be kita ko, jis išleido daugybę publikacijų ir straipsnių apie japonų kultūrą ir filosofiją, nemažai publikacijų išvertė į lietuvių kalbą ir taip reikšmingai prisidėjo skleidžiant japonų filosofiją ir kultūrą Lietuvoje, taip pat padėjo įrengti Kaune esantį Sugiharos muziejų, kurį jis 2001 metais aprodė ir pats vertėjavo Č. Sugiharos našlei Yukiko Sugiharai, tuo metu viešėjusiai Lietuvoje.

Japonijos ambasada teigia, kad A. Gelūnas – dešimtas lietuvis, apdovanotas tokio aukšto rango Japonijos vyriausybės apdovanojimu.

Joje pirmą kartą pristatoma dalis į Lietuvą iš JAV grįžusio V. Žiliaus palikimo – kūriniai ant popieriaus iš dailininko dukros Rasos Bačiulienės kolekcijos. Tai naujų kelių paieškas ir originalią plastinę kalbą liudijantys lakštai, pavieniai kūriniai ir ciklai, palydimi paties autoriaus komentarų.

Parodos atidaryme dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, prof. Juozas Galkus, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, grafikas Bronius Leonavičius, parodos kuratorės Rasa Bačiulienė, Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė, sakoma muziejaus pranešime.

V. Žiliaus meninė karjera klostėsi tuo laiku, kai dailininkai, nepataikavę autoritarinio režimo primetamoms normoms, buvo persekiojami, jų kūriniai menkinami, atmetami „meno“ tarybų. Nesupratimas, neįvertinimas, kūrybos laisvės varžymas, patirtos nuoskaudos skatino menininką nesitaikstyti, o po beprecedenčio ir garsiai nuskambėjusio jo laiško tuomečiam LKP CK pirmajam sekretoriui pasipylę mįslingi grasinantys skambučiai dailininką pastūmėjo ieškoti galimybių ištrūkti iš grėsmingos, nesaugios aplinkos. 1976 m. jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Visą kūrybinį kelią dailininką lydėjo pomėgis piešti, o persikėlus gyventi už Atlanto jo piešiniai tiesiog „pratrūko“ spalvomis.

Nauji V. Žiliaus kūriniai netelpa į griežtus stilistinius rėmus, balansuoja ties abstraktaus ekspresionizmo riba. Išorinė dailininko kūrinių maniera išlaisvėjo, bet kompozicijos ir formos požiūriu liko suvaldyta. Abstraktaus, optinio ir popmeno idėjos, plėtotos ankstyvoje V. Žiliaus grafinėje kūryboje ir ypač knygų iliustracijose, pastūmėjo jį tapybos link. Parodoje ryškinama simbolinė jungtis, nusakanti kardinalų perėjimą nuo grafinės raiškos ekspresyvios ir spontaniškos tapybos, ištransliuojančios galingą kūrybinį menininko potencialą, link.

Parodą papildys vaizdai iš dailininko dirbtuvės, suskaitmeninti Centrinio valstybės archyvo Kino dokumentų skyriuje.

V. Žiliaus kūrybos parodą lydės paskaitų ciklas, supažindinantis su modernaus meno istorija (lektorė Rita Mikučionytė), veiks kūrybinės dirbtuvės (vadovas Povilas Vincentas Jankūnas), vyks edukacinės programos vaikams, jaunimui ir šeimoms.

Paroda veiks iki 2020 m. balandžio 19 d.

Dokumentas į restauratorių rankas pakliuvo blogos būklės, nes buvo laikytas itin prastose sąlygose, sulakstytas į aštuonias dalis, dėl to prarasti dideli dokumento fragmentai, o kai kurios dalys laikėsi tik dėl priklijuotų popieriaus juostelių. Dokumentas dar buvo sulietas.

Restauruotos tik kai kurios dokumento dalys. Partizanų parašai ir atspaudai neliesti, kad liktų autentiški.

Restauratorė Jurgita Blažytė-Denapienė sako pastebėjusi, kad dokumente minima 1948 metų balandžio 10 diena. Taip pat minimas ryšininkas Lubinas.  

Dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas sako, kad dokumentas itin svarbus istorijai. „Dokumentas sugrįžo į gyvenimą. Jis yra be galo vertingas, kad ten yra ne tik partizanų vado Vanago parašas, kiek man žinoma, vienas geriausiai išlikusių jo parašų (...)“. 

Atnaujintas dokumentas turėtų sugrįžti į Merkinės krašto muziejų, kuriam jis buvo pernai perduotas. Restauratoriai įspėja, kad bus reikalinga kruopšti jo apsauga ir eksponuoti nerekomenduoja, nes antspaudai ir rašalas, kuriuo partizanai pasirašė, nuo šviesos blunka.

Pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą į Seimą išrinktas A. Gelūnas parlamentaro mandato atsisakė, nes laimėjo Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus konkursą.

Pasitraukus A. Gelūnui, Seimo nario įgaliojimai pripažinti Andriui Mazuroniui. Jis per 2016 metų Seimo rinkimus liko pirmas po brūkšnio Liberalų sąjūdžio kandidatų sąraše.

A. Mazuronis BNS anksčiau sakė planuojantis dirbti Seime, tačiau ne Liberalų sąjūdžio frakcijoje.

„Kadangi nesu partijos narys, tai greičiausiai eisiu į Mišrią grupę“, – teigė A. Mazuronis.

Iš Liberalų sąjūdžio jis pasitraukė vasarį kilus nesutarimams Šiaulių skyriuje ir A. Mazuroniui nusprendus savivaldos rinkimuose dalyvauti su Valerijaus Simuliko visuomeniniu komitetu.

A. Mazuronis Seime yra dirbęs dvi kadencijas – 2008–2012 metais ir 2012–2016 metais.

„Kai A. Gelūnas patvirtins, kai bus galutiniai sprendimai, tada galėsiu pasakyti apie savo tolesnius veiksmus“, – ketvirtadienį BNS sakė A. Mazuronis.

A. Gelūnas į Seimą 2016 metais išrinktas pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą. Kitas, negavęs mandato, šiame sąraše yra A. Mazuronis.

Tačiau jis pranešė prieš keletą savaičių pasitraukęs iš partijos.

„Aš kandidatuoju į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą su Valerijaus Simuliko judėjimo sąrašu. Manęs paprašė sustabdyti narystę, tai aš išvis nutraukiau (santykius – BNS)“, – teigė A. Mazuronis.

Liberalų sąjūdis Šiauliuose kelia savo kandidatų į savivaldybės tarybą sąrašą.

Šios partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas ketvirtadienį BNS sakė žinojęs apie A. Gelūno planus dalyvauti Lietuvos dailės muziejaus vadovo konkurse.

„Gaila, kad praradome, žmogus renkasi, kaip renkasi. Manau, kad jis bus nuostabus vadovas pagal savo kompetenciją, bet buvo ir puikus kolega Seime. (...) Linkiu jam sėkmės“, – teigė E. Gentvilas.

Jis tvirtino kol kas su niekuo neaptaręs, kas galėtų ateiti dirbti į parlamentą vietoj A. Gelūno.

Jeigu A. Mazuronis atsisakytų Seimo nario mandato, toliau kandidatų sąraše įrašytas Arminas Lydeka.

Tai BNS patvirtino Kultūros ministerijos atstovė spaudai Jana Mikulevič.

Iš viso konkurse dalyvavo trys kandidatai.

A. Gelūnas pakeis 40 metų šiose pareigose buvusį Romualdą Budrį.

Atrankos komisijai pirmininkavo kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Humanitarinių mokslų daktaras A. Gelūnas į Seimą išrinktas 2016-aisiais su Liberalų sąjūdžio sąrašu. Seime jis priklauso opozicinei Liberalų sąjūdžio frakcijai, dabar dirba Švietimo ir mokslo komitete, yra Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininkas.

2012–2016 metais A. Gelūnas buvo Lietuvos ambasadoriumi nuolatinėje atstovybėje prie UNESCO, Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje 2010-2012 metais dirbo  kultūros ministru. Prieš tai du dešimtmečius dėstė ir dirbo Vilniaus dailės akademijoje.

A. Gelūnas pradės eiti pareigas po teisėsaugos institucijų vertinimo.

Lietuvos dailės muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

A. Gelūnas: grįžtu namo

Dailės muziejaus konkursą laimėjęs parlamentaras liberalas Arūnas Gelūnas sako, kad politinis darbas buvo pakankamai „įdomus ir dinamiškas“, bet neleido realizuoti sukauptos patirties ir žinių.

Jis BNS sako, jog džiaugiasi „grįžtantis namo“.

„Nemanau, kad buvau ryškiai užsirekomendavęs politinis lyderis, negalvoju, kad tos kompetencijos ir patirtis, kurias per gyvenimą sukaupiau, labiausiai realizavosi politikoje, Seime. Manau, kad šiose dabartinėse pareigose aš grįžtu namo, į kultūrą, į sau gerai pažįstamą pasaulį ir čia galėsiu didesniąja dalimi realizuoti tai, ką sugebu, ko mokiausi daug metų“, – BNS sakė A. Gelūnas.

Politikas sako suprantantis, kad pagrindinis iššūkis ir konkurentas muziejui bus „įsigalinti elektroninė, ekraninė kultūra“, todėl privilioti žmones į muziejus tampa sudėtingiau.

Jis pabrėžia, kad tam reikalingi nauji, modernūs komunikacijos būdai, į kuriuos gręžiasi pasaulio muziejai: skaitmeninės technologijos, moderni komunikacija, mobiliosios programėlės išmaniuosiuose telefonuose, filmuoti reportažai.

„Manau, kad Lietuvos muziejai turi fantastiškų kūrinių – tiek dailės, tiek kitų sričių muziejai. Bet iškomunikuoti tai moderniais būdais, ypač jaunesniam žiūrovui, yra iššūkis, laukiantis ateityje. Mano pastangos bus nukreiptos labai didele dalimi į tai, kad žiūrovas būtų ne prarastas, o jam būtų atverti tie lobynai, ta tapatybės dalis atspindėta“, – sakė konkurso laimėtojas.

Jis artimiausiu metu žada informuoti apie naujas pareigas Seimo kanceliariją ir kolegas – pradėjęs vadovauti muziejui jis turėtų automatiškai netekti Seimo nario mandato.

51-erių A. Gelūną kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko vadovaujama atrankos komisija trečiadienį pripažino pasirodžius geriausiai iš trijų konkurse dalyvavusių kandidatų.