56 centimetrų skersmens teleskopas TBT2 „pirmąkart pamatė šviesą“ La Siljos observatorijoje Čilėje veiks kartu su tokio paties modelio teleskopu Sebreraso observatorijoje Ispanijoje, siekiant patikrinti, ar tas pats kosminis objektas galėtų būti aptiktas vienu prietaisu ir toliau stebimas kitu.

Šie bandymai yra įžanga į planuojamą sukurti automatinių teleskopų tinklą, plėtojamą ESO ir Europos kosmoso agentūros (ESA). Įgyvendinant projektą „Flyeye“ („Musės akis“), naktiniame danguje bus ieškoma greitai judančių objektų. Galintys kelti grėsmę dangaus kūnai bus pažymimi, kad jų duomenis nuodugniau patikrintų žmonės.

Mokslininkai į katalogus yra įtraukę daugiau kaip 900 tūkst. Saulės sistemos asteroidų, o apie 25 tūkst. jų trajektorijos kertasi su Žemės orbita arba prie jos priartėja. ESA į pavojingų kosminių objektų katalogą yra įtraukusi per tūkstantį tokių dangaus kūnų; jie yra atidžiai stebimi.

2013 metais Rusijoje ties Čeliabinsku nukritus stambiam sprogimo banga išdaužė daugybę langų, o šukės ir nuolaužos sužeidė šimtus žmonių.  Tokie įvykiai yra reti, bet mokslininkai sako, kad kosmose esama daug iki šiol neaptiktų pavojingų objektų, galinčių padaryti reikšmingos žalos, jeigu  pataikytų nukristi ant gyvenamų teritorijų.

Pirmasis „Flyeye“ teleskopas turėtų būti sumontuotas ateinančiais metais Sicilijoje.

Vieni šį dangaus kūną įvardija esant 2,5 karto didesnį nei Londono dviaukštis autobusas, kiti jau mini, jog jis tiek kartų didesnis už šio miesto simbolį Big Beną. Būta gandų, jog asteroidas gali sunaikinti Meksiką ir JAV, tačiau suskubta juos neigti.

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Šarūnas Mikolaitis patikino, jog pirmasis asteroidas, pavadintas 2018 VA2, arčiausiai Žemės praskries lapkričio 9 d. 1 val. 1 min. (Grinvičo laiku). Jo apskaičiuotas dydis yra nuo 10 iki 23 m.

"Šis asteroidas priartės 1,87 karto didesne distancija nei atstumas iki Mėnulio. Kitą dieną, šeštadienį, 14 val. 3 min., 14 val. 19 min. ir 18 val. 26 min. (GMT) praskries dar trys nedideli (iki 30 m skersmens) asteroidai (2018 VS1, 2018 VR1, 2018 VX1). Pastarasis priartės arčiausiai, mus nuo 2018 VX1 asteroido skirs tik 0,99 Mėnulio atstumo", – patikino specialistas.

Aiškėja, jog nuo lapkričio 9 d. iki Naujųjų metų praskries iš viso 16 NEO asteroidų, iš kurių pats įspūdingiausias bus objektas 163899 (2003 SD220).

"Tai didelis kūnas, kurio apskaičiuotas skersmuo yra tarp vieno ir dviejų kilometrų. Jis gruodžio 22 d. praskries pro mus didesniu nei 7,36 atstumai iki Mėnulio distancija", – aiškino Š.Mikolaitis.

Tokie objektai vadinasi NEO (Near-Earth Objects).

"Jie dėl planetų gravitacijos įtakų buvo pritraukti arčiau Žemės orbitos. Tai yra asteroidai, kurių dauguma susiformavo srityje tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Arba kometos, kurios sudarytos iš vandens ledo bei dulkių atkeliauja iš išorinių Saulės sistemos regionų. Šie asteroidai ir kometos, vertinant astronominiais masteliais, tiesiog praskrieja gana arti Žemės. Astronomams atstumas iki Mėnulio yra itin mažas, tik 384 tūkst. 402 km. Dauguma NEO asteroidų priartėja prie Žemės ne arčiau nei yra nutolęs Mėnulis ir mums negali sukelti pavojaus", – komentavo Š.Mikolaitis.

2013 m. vasarį Čeliabinske nukritęs asteroidas buvo maždaug 20 metrų dydžio. Jam sprogus buvo apgadinta per 7 tūkst. pastatų (dažniausiai dužo langai) ir sužeista (dažniausiai duženomis) iki 1 500 žmonių.

Iki 15 km skersmens asteroidas, nukritęs prieš 66 mln. metų, sukėlė katastrofą, kuri sunaikino 75 proc. visų gyvūnų rūšių.

Šis asteroidas buvo atrastas 1981-aisiais. Jis buvo pavadintas (3122) Florens – XIX amžiaus šiuolaikinės slaugos pradininkės Florence Nightingale (Florens Naitingeil) garbei.

Florens yra didžiausias asteroidas, praskrisiantis taip arti mūsų planetos nuo to laiko, kai prieš šimtmetį buvo aptiktas pirmas netoli Žemės skriejantis asteroidas, nurodė NASA.

Tai yra vienas didžiausių asteroidų, skriejančių netoli Žemės: jo plotis siekia 4,4 km arba maždaug 30 Egipto piramidžių kartu sudėjus.

„Nors daug žinomų asteroidų yra praskrieję daug arčiau, nei rugsėjo 1-ąją praskris Florens, visi jie buvo mažesni“, – teigė NASA Netoli Žemės esančių objektų tyrimų biuro vadovas Paulas Chodasas (Polas Čodasas).

Mokslininkai planuoja šį asteroidą ištirti radarais, esančiais Kalifornijoje ir Puerto Rike.

„Galutinės radaro nuotraukos parodys tikrąjį Florens dydį, be to, jos gali atskleisti jo paviršiaus detalių iki 10 metrų tikslumu“, – teigė NASA.

Florens praskris arčiausiai Žemės nuo 1890-ųjų, o kitą kartą šis asteroidas taip priartės prie mūsų planetos tik po 2500-ųjų.

Asteroidai yra kosminės uolos, likusios po Saulės sistemos formavimosi laikotarpio maždaug prieš 4,5 mlrd. metų. Manoma, kad šių dangaus kūnų yra milijonai. Dauguma jų skrieja vadinamojoje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio.

Dideli asteroidai su Žeme susiduria itin retai. Automobilio dydžio asteroidų į Žemės atmosferą rėžiasi beveik kasmet, bet jie paprastai spėja sudegti nepasiekę planetos paviršiaus.

„Maždaug kas 2 tūkst. metų futbolo stadiono dydžio meteoroidas trenkiasi į Žemę ir tai vietovei padaro didelės žalos“, – teigė NASA.

„Ir tik kas kelis milijonus metų priartėja pakankamai didelis objektas, keliantis grėsmę Žemės civilizacijai“, – pridūrė mokslininkai.

Jie tvirtina, kad Florens tokio pavojaus nesukels.

„Nėra jokio pavojaus“

Kosminė uola saugiai prazvimbs maždaug už 44 tūkst. km nuo Žemės, nurodė Europos kosmoso agentūra (ESA). Šis atstumas atitinka apie aštuntadalį atstumo tarp Žemės ir Mėnulio.

Tačiau asteroidas bus per toli, kad sukeltų kokį nors pavojų palydovams, skriejantiems geostacionariosiomis orbitomis maždaug 36 tūkst. kilometrų aukštyje.

„Tiksliai žinome, kad nėra jokios tikimybės šiam objektui susidurti su Žeme“, – naujienų agentūrai AFP sakė ESA Netoli Žemės skriejančių objektų tyrimo grupės Detlefas Koschny (Detlefas Košnis).

„Nėra jokio pavojaus“, – pabrėžė jis.

Asteroidas 2012 TC4 pro mūsų planetą pirmąkart praskriejo 2012-ųjų spalį, maždaug dukart toliau negu pralėks dabar, ir dingo iš akiračio.

Kai buvo pastebėtas, šis 15–30 metrų ilgio akmuo skriejo apie 14 km per sekundę greičiu.

Mokslininkai žinojo, kad asteroidas šiemet pralėks netoli Žemės, bet nebuvo tiksliai žinoma, koks bus atstumas.

Dabar Čilėje esantis Europos Pietų observatorijos (ESO) teleskopas sugebėjo susekti 2012 TC4 maždaug už 56 mln. km nuo mūsų planetos, o astronomai tiksliau apskaičiavo jo trajektoriją.

„Velniškai arti“, – pripažino Vokietijos mieste Darmštate įsikūrusio Europos kosminių operacijų centro vadovas Rolfas Densingas (Rolfas Denzingas).

„Tolimiausi palydovai yra už 36 tūkst. km – taigi, prasilenkimas bus iš tikrųjų artimas“, – jis sakė naujienų agentūrai AFP.

Toks artimas praskriejimas tyrėjams suteiks retą galimybę įsitikinti, kaip veikia Žemės „planetinės gynybos“ sistemos. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriama ankstyvajam perspėjimui, o ne aktyvioms pastangoms nukreipti asteroidus tolyn nuo mūsų planetos.

Kas nutiks kitą sykį?

TC4 stebėjimai „yra puiki galimybė patikrinti tarptautinį gebėjimą aptikti ir sekti netoli Žemės skriejančius objektus bei įvertinti mūsų gebėjimą visiems kartu reaguoti į realų asteroidų pavojų“, sakoma ESA pranešime.

Asteroidai yra kosminės uolos, likusios po Saulės sistemos formavimosi laikotarpio maždaug prieš 4,5 mlrd. metų. Manoma, kad šių dangaus kūnų yra milijonai. Dauguma jų skrieja vadinamojoje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio.

Kiek didesnis negu TC4 kosminis objektas, galbūt apie 40 km skersmens, 1908 metais sprogo virš Tunguskos vietovės Sibire. Tai buvo galingiausias naujausių laikų kosminis smūgis Žemei.

2013 metais apie 20 metrų skersmens meteoroidas sprogo atmosferoje virš Čeliabinsko miesto Rusijoje. Jo kinetinė energija prilygo apie 30 Hirošimos atominių bombų.

Sprogimo smūginė banga išdaužė beveik 5 tūkst. pastatų langus ir sužeidė daugiau kaip 1 200 žmonių. Šis incidentas įvyko visiškai netikėtai.

Jeigu TC4 dydžio objektas įskrietų į Žemės atmosferą, „jo poveikis būtų panašus į Čeliabinsko įvykio“, nurodė ESA.

Tačiau Žemės atmosfera yra tik kelių šimtų kilometrų pločio, tad TC4 jos visiškai nekliudys. Be to, net jeigu ir nukristų ant Žemės, jo poveikis būtų visiškai kitoks negu Čeliabinsko objekto.

„Čeliabinsko meteoroidas buvo kometos nuolauža, o jos paprastai sudarytos daugiausiai iš ledo“, – aiškino R.Densingas.

„Kadangi buvo ledinis, jis tikriausiai išsisklaidė atmosferoje... Kalbant apie asteroidus, jie yra kieta medžiaga. Jie sudaryti daugiausiai iš geležies, todėl ne taip lengvai išsklaidytų savo energiją atmosferoje“, – pridūrė jis.

Jeigu TC4 įskrietų į atmosferą, jis tikriausiai pasiektų Žemės paviršių mažai tepakitęs.

Jeigu būtų prognozuojamas tokio dydžio objekto kritimas, gyventojų evakuoti nereikėtų, sakė L.Koschny. Pasak jo, pakaktų perspėti žmones nebūti arti langų, nes juos gali išdaužyti smūginė banga.

R.Densingas, anksčiau perspėdavęs, kad žmonija nėra pasiruošusi apsiginti nuo pavojintų kosminių objektų, sakė, kad dėl artėjančio praskriejimo per daug nesijaudinsiantis – „tik ne šį kartą“.

„Vis dėlto kyla klausimas, kas nutiks kitą sykį, – pridūrė jis. – Jausčiausi truputį ramiau, jeigu perspėjimo laikas būtų ilgesnis.“

Kaip 2013 m. rašyta žurnale „Discover“, prevencijos užtikrinimo operacijoms skiriamas NASA biudžetas yra visiškai skurdus, ir kol kas neaišku, ar prezidentu tapus Donaldui Trumpui padėtis kiek nors keisis. 2015 m. NASA apkarpė misijos „Sentinel“, kurios paskirtis – aptikti artėjančius asteroidus, finansavimą, o visi kiti panašūs projektai finansuojami daugiausia privačiomis lėšomis. Siekdamos didesnio finansavimo asteroidų aptikimo ir nukreipimo projektams, kelios federalinės agentūros susivienijo ir parengė išsamų ilgalaikį planą, kuris, kaip manoma, galėtų padėti apsaugoti Žemę nuo uolėtųjų skrajūnų.

Tarpžinybinę darbo grupę, be kita ko, sudaro NASA, Federalinės nepaprastųjų situacijų valdymo agentūros FEMA, Gynybos departamento ir Vidaus saugumo departamento atstovai. 2016-ųjų sausį sudarytos koalicijos pirmasis pranešimas paskelbtas netrukus po to, kai Kalifornijoje (JAV) NASA ir FEMA iniciatyva buvo surengtos susidūrimo su asteroidu padarinių likvidavimo pratybos.

Tai neturėtų būti vertinama kaip eilinės mokslinės varžybos su kitais mokslinių misijų vykdytojais.

Matomos ir nematomos grėsmės

Kaip straipsnyje nurodo N. Scharpingas, 40 ar 50 metrų skersmens meteoritas galėtų nušluoti miestą. Kilometro skersmens uolienos gabalas griuvėsiais paverstų visą žemyną. Nors ir 2013-ųjų Čeliabinsko, ir 1908-ųjų Tunguskos incidentų atveju meteoritai sprogo gerokai virš žemės paviršiaus, padariniai buvo milžiniški. Kokios būtų pasekmės, jei meteoritas vis dėlto rėžtųsi į Žemę, galima tik spėlioti.

Susidūrimo su asteroidais prevencijos darbo grupė nurodo, kad šiuo metu netoli Žemės skrieja apie 10 mln. 20 metrų skersmens ir mažesnių objektų ir apie 300 tūkst. didesnių nei 40 metrų skersmens kūnų, apie kuriuos kol kas nieko nežinoma. Oficialiais NASA duomenimis, šiuo metu identifikuota 15 tūkst. 413 netoli Žemės skriejančių objektų, iš kurių 1 tūkst. 763 įvardijami kaip potencialiai pavojingi.

Kaip išvengti apokalipsės?

Minėtoji darbo grupė yra parengusi septynių dalių planą, kuriame aptartos pavojingų asteroidų grėsmės pažabojimo galimybės ir galimo susidūrimo padariniai. Visas projekto tekstas bus paskelbtas vėliau, nors tiksli data kol kas nenurodoma.

Taigi visų pirma rekomenduojama tobulinti asteroidų aptikimo ir sekimo technologijas. Siūloma įkurti iš kosmoso veikiančią observatoriją, kuri būtų skirta Saulės sistemos skenavimui siekiant aptikti artėjančius asteroidus. Teoriškai iš jos gaunamų duomenų pakaktų užtikrinti, kad žmonija spėtų susidaryti gynybos planą. Taip pat darbo grupės rekomendacijose raginama plėtoti asteroidų elgsenos ir sudėties modelių tyrimą, idant būtų galima nustatyti, kaip atitinkamas objektas reaguotų į galimą intervenciją, dėsto autorius.

Iš tiesų juk kalbama ne vien apie mokslą, bet ir apie gyvybės išsaugojimą.

Darbo grupės teigimu, taip pat labai svarbu parengti padarinių likvidavimo priemonių planus, kuriuose būtų nurodoma, kaip elgtis likus kelioms dienoms iki susidūrimo ir po susidūrimo. Šiuo tikslu siūloma sukurti tarptautinę įspėjimo sistemą ir nacionalinių bei tarptautinių agentūrų veiksmų koordinavimo mechanizmą. Kad sistema veiktų, reikėtų sukurti tarptautinių agentūrų komunikacijos ir duomenų mainų protokolus. Pranešime pabrėžiama ir tarptautinio bendradarbiavimo reikšmė susidūrimo su asteroidu atveju – įvykus tokiam incidentui net ir nesutariančios valstybės turėtų imtis bendrų veiksmų.

Kaip rašoma pranešime, svarbu ir tai, kad mokslininkams būtų sudarytos sąlygos išnagrinėti įvairius būdus, kaip Žemės link artėjančius asteroidus būtų galima priversti skrieti kita trajektorija. Priemonės šiam tikslui įgyvendinti galėtų būti įvairios, pavyzdžiui, į asteroidą būtų galima nukreipti kosminį laivą, suskaidyti jį branduolinėmis bombomis, detonuoti sprogmenis netoli asteroido, taip iš dalies jį sunaikinant ir leidžiant dujoms pakeisti jo trajektoriją, arba net būtų galima nudažyti tam tikras jo vietas juodais arba baltais dažais, kad savo kryptį jis pakeistų veikiamas Saulės.

Kaip nurodoma straipsnyje, plane taip pat rekomenduojama šiek tiek pasipraktikuoti. Darbo grupė siūlo rengti misijas į asteroidus ir išbandyti asteroidų telkimo technologijas. Tam reikėtų pasirūpinti išmaniosiomis variklių sistemomis, taip pat dirbtinio intelekto bei stebėsenos įranga, kuri padėtų gauti naujausius asteroidų tyrimo duomenis.

N. Scharpingo teigimu, gera pradžia jau padaryta. Be keleto per pastaruosius du dešimtmečius ar pan. jau įvykusių susitikimų, 2016-ųjų rugsėjį paleistas erdvėlaivis „OSIRIS-REx“ 2018-ųjų rugpjūtį susitiks su asteroidu „Bennu“. Misijos tikslas – į Žemę tyrimams parskraidinti asteroido mėginių ir išbandyti kai kuriuos protokolus, susijusius su asteroidų nukreipimo misijomis, jei jų kada nors prireiktų.

Svarbiausia – aptikti

Kaip taikliai pastebi autorius, prieš imantis asteroido nukreipimo veiksmų, reikia tą asteroidą aptikti. Būtent todėl iniciatyvos ėmęsi specialistai asteroidų aptikimo pajėgumus ragina didinti nedelsiant, t. y. dabar. Deramas asteroidų orbitos keitimo misijos suplanavimas ir pasirengimas jai gali užtrukti ilgiau nei dešimtmetį, taigi neprošal būtų turėti veikiančią išankstinio įspėjimo sistemą.

Vieno iš iniciatyvos šalininkų, buvusio astronauto Edo Lu teigimu, tokio pobūdžio projektai nėra vien tik mokslinės misijos – būtent toks siauras požiūris dažnai ir nulemia finansavimo trūkumą.

„Tai neturėtų būti vertinama kaip eilinės mokslinės varžybos su kitais mokslinių misijų vykdytojais, kur svarbiausias kriterijus – mokslinių tyrimų naujoviškumas, – įsitikinęs specialistas. – Iš tiesų juk kalbama ne vien apie mokslą, bet ir apie gyvybės išsaugojimą“.

Lėšos, kurių prireiktų įgyvendinant darbo grupės sudarytą planą, poveikio NASA biudžetui praktiškai nepadarytų, jau nekalbant apie poveikį tokioms įstaigoms kaip Gynybos departamentas, rašoma straipsnyje.

„Kalbame apie pusę procento tokios nedidelės agentūros kaip NASA biudžeto“, – sako E. Lu.

Pasak jo, viskas priklauso nuo to, kaip mes, žmonės, įvertiname riziką. Mums sunkiai sekasi dorotis su incidentų, kurių tiesiogiai nepatiriame, padariniais ir ne visada sekasi veiksmingai pritaikyti būtinas atsargumo priemones. Fukušimos katastrofos ir uragano „Katrina“ padariniai yra akivaizdžiausi to pavyzdžiai.

Pasak E. Lu, asteroidai nėra tokie maži, kaip mums atrodo, tik kad jų priartėjimas gali užtrukti net kelis dešimtmečius. „Jei tai negresia mūsų gyvenime, mes savaime nekreipiame į tai dėmesio“, – pastebi jis.

Vilniaus universiteto astronomas dr. Kazimieras Černis – daugiausiai asteroidų ir kometų atradęs Lietuvos mokslininkas. Jis teigia, jog kaskart aptikęs naują dangaus kūną siekia suteikti jam lietuvišką pavadinimą. O ir turi tokią teisę, mat asteroidų atradėjai yra vieninteliai asmenys, legaliai galintys duoti jiems vardus. Sugalvoja, nusiunčia Tarptautinei astronomų sąjungai (TAS), o ši patvirtina prašymą arba ne. Tokiu būdu kosmose skraido asteroidas Mindaugas, Vytautas Didysis, Čiurlionis, Žalgiris ir kiti.

Asteroidus aptikti yra viena, tačiau suvokti jų grėsmę – visai kas kita. Tai objektai, lekiantys įspūdingu 20–30 kilometrų per sekundę greičiu. Pasiekę Žemės atmosferą, asteroidai susiduria su didžiule trintimi, oro pasipriešinimu ir akimirksniu užsiliepsnoja. Manoma, jog didesni nei 140 metrų skersmens meteoritai, atsitrenkę į žemę asteroidai, gali pakeisti lokalinį klimatą, atšaldyti orą.

„Mokslo sriuboje“ klausiama, kaip astronomai vykdo asteroidų stebėjimus? Ar mėgėjai taip pat gali atrasti Žemei pavojingus dangaus kūnus? Kaip užtikrinti žmonių apsaugą? Kiek laiko reikia, norint pakeisti į Žemę skrendančio asteroido kryptį?

Laida „Mokslo sriuba“ – ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu.

„Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną sekmadienį 10:00 val. per LRT Kultūrą arba „Youtube“ paskyroje.

Taip tvirtina Europos kosmoso agentūros mokslininkas Detlefas Koschny, kuris vadovauja programoms, susijusioms su netoli Žemės esančių dangaus kūnų stebėjimu.

„Garantuoju, kad kol kas jokios grėsmės Žemei asteroidai nedaro, o jeigu atsitiks taip, kad situacija pasikeis, jūs labai greitai sužinosite, nes mes viską pranešime“, – teigia mokslininkas.

Europos kosmoso agentūra vykdo kelias programas, skirtas netoli Žemės esančių objektų (asteroidų, palydovų, kosmoso šiukšlių ir pan.) tyrimams. Jeigu agentūros narės gruodžio mėnesį patvirtins finansavimą, 2020 m. į kosmosą turėtų pakilti ir pirmoji misija, skirta patikrinti, ar veikia vienas iš teorinių būdų nukreipti Žemės link skriejantį pavojingą asteroidą.

– Europos kosmoso agentūroje dirbate su įvairiomis programomis, kurios tiria netoli Žemės esančius dangaus kūnus. Kokius tiksliai stebėjimus vykdote?

– Mūsų darbas susideda iš kelių dalių. Pirmiausiai, ieškome asteroidų, bandome nustatyti jų buvimo vietą Saulės sistemoje. Tam naudojame teleskopus Žemėje, dabar pagrindinis yra Tenerifėje. Dar šiuo metu statome specialių teleskopą, kuris visiškai nuskenuotų naktinį dangų kas tris ar keturias naktis.

Italijoje turime padalinį, kuriame kompiuterinės programos apdoroja surinktus duomenis apie asteroidus ir jų koordinates, tada apskaičiuoja, kur kiekvienas jų turėtų būti per 100 metų laikotarpį. Taip sužinome, ar objektas gali priartėti prie Žemės. Dabar stebime maždaug 400 asteroidų, kurie turi šansą, nors ir labai menką, susidurti su mūsų planeta. Nuraminsiu, kad absoliuti dauguma jų yra labai labai maži.

Taip pat sudarinėjame strategiją, kaip tinkamai informuoti visuomenę visais atvejais, bendraujame su įvairiomis institucijomis. Be to, bandome pradėti vykdyti su asteroidais susijusias misijas į kosmosą.

D. Koschny su dviem asteroidais rankose, T. Robertsono nuotr.

– Kalbant apie misijas į kosmosą, 2020 m. Europos kosmoso agentūra kartu su NASA planuoja pradėti naują projektą – „Asteroid impact mission“ (AIM). Jo metu du erdvėlaivius siųstumėte į „Didymos“ asteroido palydovą „Didymoon“. AIM tikslas – patikrinti, ar įmanoma nukreipti Žemės link artėjantį potencialiai pavojingą dangaus kūną kita kryptimi, naudojant kinetinę energiją. Kaip ketinate tai padaryti?

– Į minėtą palydovą siųsime du erdvėlaivius. Vienas jų susidurs su „Didymoon“, kitas fiksuos šį procesą ir rinks duomenis. Remiantis teoriniais apskaičiavimais, susidūrimo sukelta kinetinė energija turėtų pakeisti „Didymoon“ trajektoriją. Toks yra vienas iš Žemės apsaugojimo būdų, kuriems jau turime sukūrę reikiamas technologijas, tiesiog reikia jų veikimą įrodyti praktiškai. Tai turėtų padaryti AIM.

Šių metų gruodį ketiname pristatyti savo planą visoms narėms, kurios nuspręs, ar finansuoti misijos vykdymą. Jai reikės 220 mln. eurų. Sprendimus narės turės priimti skubiai – misiją privalome paleisti 2020 metais. Būtent tada „Didymoon“ bus arčiausiai Žemės, vadinasi, bus lengviausiai ir greičiausiai pasiekiamas.

– Yra daug teorinių asteroidų numušimo būdų, tačiau dar nei vienas jų neįrodytas praktiškai. Manote, kad trajektorijos pakeitimas yra realiausias iš jų?

– Manau, kad yra du realūs metodai. Vienas jų – kūno trajektorijos pakeitimas, naudojant kinetinę energiją, kurį turėtų patikrinti AIM. Kitas – vadinamasis „gravitacijos traktorius“, kai erdvėlaivis, prisiartinęs prie asteroido, savo gravitacijos jėga „nuvilktų“ kūną į šalį. Tačiau pastarasis metodas gali suveikti tik tada, kai darbui atlikti yra daug laiko – bent 10 metų.

– Kas būtų, jeigu asteroidas būtų labai didelis. Ar paminėti metodai tuomet irgi veiktų?

– Kadangi kol kas dar nieko neišbandėme, negalime pasakyti ir tikslių dydžių. Visai neseniai dalyvavau Jungtinių Tautų konferencijoje, kurioje mokslininkai diskutavo, kokio dydžio asteroidą jau reikėtų naikinti. Pavyzdžiui, jeigu jis labai mažas, tai ar apsimoka finansiškai tiek investuoti. Buvo nuspręsta, kad geriausia tokiu atveju būtų evakuoti susidūrimo vietą, jeigu ji gyvenama.

– Koks maždaug turėtų būti asteroidas, kad investuoti į grėsmės panaikinimą apsimokėtų?

– Sakyčiau, nuo 100–300 metrų skersmens. Toks asteroidas padarytų daug didesnės žalos, negu kainuotų kosmoso misija.

Jeigu asteroido skersmuo nuo 500 metrų... lieka tik melstis. Jis per didelis tam, kad būtų nukreiptas.

Gera žinia ta, kad žinome 95 proc. didelių asteroidų, kurie skrieja ar skries palyginti netoli Žemės, ir nei vienas jų nekelia realaus pavojaus.

– Kosmosas yra labai menkai ištirtas, juk sakoma, kad žinome tik kelis procentus Visatos. Iš kur galite būti tokie tikri, kad 95 proc. didelių asteroidų tikrai žinote?

– Europos kosmoso agentūra neseniai finansavo milžinišką projektą, kurio metu daugybė mokslo institutų Europoje ir Amerikoje penkerius metus rinko duomenis apie Saulės sistemą. Mokslininkai analizavo, kokia maždaug gali būti asteroidų populiacija joje.

Taigi galime gana užtikrintai pasakyti, kad žinome ir tuos asteroidus, kurių dar net nematome. Negalime pasakyti tikslių visų asteroidų koordinačių Saulės sistemoje, bet beveik visi objektai, kurių skersmuo yra kilometras ir daugiau, mums yra žinomi.

– Minėjote, kad jeigu asteroido skersmuo didesnis negu 500 metrų, galime tik melstis. Kas būtų, jeigu Žemės link tikrai skrietų didelis asteroidas? Ar Europos kosmoso agentūra privalėtų pranešti apie tai visuomenei net tuo atveju, jeigu nėra jokios išeities?

– Šį klausimą jau aptarėme ne tik kartu su Europos kosmoso agentūros mokslininkais, bet ir politikais, Jungtinių Tautų atstovais. Išvada paprasta – negalime slėpti tokių dalykų. Pasaulyje yra tūkstančiai žmonių, kurie mėgėjiškai stebi dangų per savo teleskopus, daug jų turi gerą įrangą. Jie tikrai pastebėtų, jeigu artėtų labai didelis asteroidas, planeta ir pan. Manau, jeigu bandytume kažką nuslėpti, tik pablogintume situaciją. Taigi viską, ką sužinome, pranešame visuomenei.

– O kokią įsivaizduojate reakciją, jeigu, tarkime, į Žemę skrieja 2 km skersmens asteroidas, kuris atsitrenks po kelerių metų ir potencialiai sunaikins visą gyvybę planetoje. Mokslininkai praneštų visuomenei, o kas toliau?

– Na, čia jau ne mokslininkams spręsti, kas bus toliau, nes jie tik padarė savo darbą.

Matote, asteroidų orbitos yra labai nepastovios, jų skriejimo trajektorijos neįmanoma apskaičiuoti 100 proc. Net tuo atveju, jeigu susidūrimo tikimybė labai didelė, teoriškai dar yra vilties, kad viskas pasikeis. Pavyzdžiui, asteroidą paveiks kitos planetos gravitacija. Ypač jeigu iki galimo susidūrimo liko keleri metai. Taip pat per kelerius metus mokslininkai gali atrasti būdą, kaip net didelį asteroidą nukreipti arba sunaikinti.

Mes nebijome panikos. Manome, kad vienintelis būdas kritiniu atveju jos išvengti – laikytis atvirumo politikos. Sakyti, ką žinome, kas bus, ką ketiname daryti, kad to išvengtume. Žmonės nėra kvailiai, jeigu viską paaiškintume paprastai, jie suprastų.

– Galite patvirtinti, kad visos konspiracijos teorijos, kurių apstu internete, apie grėsmes Žemei ir žmonijai, yra nesąmonė?

– Taip, garantuoju, kad tokios teorijos yra absoliuti nesąmonė. Kol kas jokios grėsmės Žemei asteroidai nedaro, o jeigu atsitiks taip, kad situacija pasikeis, jūs tai labai greitai sužinosite, nes mes viską pranešime.

T. Robertsono nuotr.

Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) raketa „Atlas V“, nešanti kibernetinį zondą OSIRIS-REx, 19 val. 5 min. vietos (penktadienį 2 val. 5 min.) startavo iš Kanaveralo kyšulio Floridoje.

Per 800 mln. JAV dolerių kainavusią misiją zondas dvejus metus skris iki Benu – netoli Žemės skriejančio asteroido, dydžiu sulig nedideliu kalnu.

Benu buvo pasirinktas iš maždaug 500 tūkst. Saulės sistemos asteroidų, nes jo orbita yra gana arti Žemės orbitos. Be to, šis dangaus kūnas yra parankus moksliniams tyrimams dėl savo dydžio ir yra vienas seniausių asteroidų, žinomų NASA.

„Primityviuose anglies turtinguose asteroiduose, panašiuose į Benu, yra išlikę medžiagų, susidariusių prieš 4,5 mlrd. metų“, Saulės sistemos raidos ankstyvosios stadijos, aiškino OSIRIS-REx mokslo programos vadovo pavaduotoja Christina Richey (Kristina Riči).

Šiame asteroide gali būti medžiagų, „reikalingų gyvybės atsiradimui Žemėje arba kitur mūsų Saulės sistemoje“.

Benu yra senovės Egipto mitologijos personažas – į gervę panašus paukštis, laikytas dievo Ra siela.

Tikimasi, kad visureigio dydžio OSIRIS-REx per šią misiją paims grunto mėginių nuo asteroido paviršiaus ir iki 2023 metų grįš į Žemę, kur bus atliekami tolesni pargabentos medžiagos tyrimai.

Mokslininkai tikisi daugiau sužinoti apie gyvybės kilmę ir mūsų Saulės sistemos ankstyvąją raidą.

Be to, tikimasi sužinoti, kaip būtų įmanoma rasti asteroiduose vertingų išteklių – pavyzdžiui, vandens ir metalų. Šia sritimi pasaulyje vis labiau domimasi.

„Sudarysime šio visiškai naujo pasaulio žemėlapį, kokio dar niekada anksčiau nebuvome matę“, – teigė „OSIRIS-REx“ programos vyriausiasis mokslininkas Dante Lauretta (Dantė Loreta), profesoriaujantis Tusone įsikūrusiame Arizonos universitete.

Naudodami zondo kameras, lazerius ir spektrometrus „iš tikrųjų perprasime medžiagų pasiskirstymą šio asteroido paviršiuje“, pridūrė jis.

„Esame šios veiklos pionieriai, nes to reikalauja mūsų mokslas“, – aiškino D.Lauretta.

Tikimasi, kad zondas pasieks Benu 2018-ųjų rugpjūtį ir dvejus metus tyrinės asteroidą aplink jį sukdamasis. 2020-ųjų liepą bus mėginama paimti mėginių nuo asteroido paviršiaus.

Švelnus prisilietimas

NASA tikisi, kad Saulės energijos varomas OSIRIS-REx pargabens didžiausią kosminių uolienų mėginių krovinį nuo 7-o ir 8-o dešimtmečių „Apollo“ skrydžių į Mėnulį laikų, kai amerikiečiai astronautai surinko ir parskraidino į Žemę apie 360 kg uolienų.

Mėginių rinkimo prietaisas – „Priliečiamasis mėginių ėmimo mechanizmas“ (TAGSAM) – turėtų paimti apie 60 g asteroido dulkių, bet per atliktus bandymus Žemėje būdavo surenkamas apie penkiskart didesnis medžiagos kiekis.

Zondas nenusileis ant asteroido, bet labai prie jo priartės ir išties sulankstomą manipuliatorių. Dulkių mėginių tikimasi paimti per 3–5 sekundžių trukmės manevrą – TAGSAM paleis azoto dujų čiurkšlę ir kaip dulkių siurblys surinks nuo asteroido pakilusias daleles.

Denveryje įsikūrusios kosminių technologijų bendrovės „Lockheed Martin Space Systems“ OSIRIS-REx programos vadovas Richas Kuhnsas (Ričas Kunsas) sakė, kad šis manevras bus panašus į „švelnų susilietimą delnais“.

„Trys ketvirtadaliai mėginio bus atidėti ateities tyrėjams – kad jie iškeltų mokslo klausimų, kurių mes dar nesusipratome iškelti“, – NASA būstinėje sakė OSIRIS-REx programos generalinis direktorius Gordonas Johnstonas (Gordonas Džonstonas).

NASA taip pat pažadėjo perduoti 4 proc. mėginio šios programos partnerei Kanadai, o dar 0,5 proc. – Japonijai.

Būtent Japonijos kosmoso agentūra JAXA pirmoji įrodė, kad įmanoma paimti mėginių iš asteroido.

JAXA zondas „Hayabusa“ rėžėsi į vieną asteroidą ir sugebėjo 2010 metais pargabenti kelis mikrogramus to dangaus kūno medžiagos.

2014-ųjų gruodį JAXA paleido zondą „Hayabusa 2“, turintį 2018 metais pasiekti asteroidą Riugu.

Numatoma, kad „Hayabusa 2“ nuleis ant tos kosminės uolos mažą modulį „Mascot“ ir iki 2020 metų parskraidins į Žemę grunto mėginį.

Brangiųjų metalų, retų mineralų ir kitų vertingų išteklių gavyba praskrendančiuose asteroiduose iki šiol buvo daugiausiai mokslinęs fantastikos sritis, bet Liuksemburgas sako, kad skubiai reikalingos paskatos, kad ši ambicinga svajonė būtų įgyvendinta.

Ekonomikos ministerijos pranešime sakoma, kad bus parengtas, „išsamus teisės aktas“, padedant kosmoso teisės ekspertais.

Įstatymas, kuris galbūt įsigaliotų ateinančiais metais, suteiktų teisinį pagrindą, kuris padėtų investuoti į išteklių gavybą netoli Žemės skriejančiuose objektuose (Near Earth Objects, NEO) – taip mokslininkai įvardija šalia mūsų planetos praskriejančius asteroidus ir kometas.

„(Įstatymas) užtikrins operatoriams teisę į išteklius, išgautus kosminėje erdvėje laikantis tarptautinių įstatymų“, – pažymėjo ministerija.

„Pagal naująjį įstatymą bus išduodamos licencijos ištekliams kosmose išgauti; Liuksemburgas užtikrins operatorių veiklos priežiūrą ir jų teisių bei pareigų reguliavimą pagal Kosminės erdvės sutartį“, – sakoma pranešime.

Pelningu bankininkystės sektoriumi garsėjantis Liuksemburgas taip pat yra išvystęs sėkmingą kosminių palydovų paslaugų sritį.

Siūlomas įstatymas turėtų sukurti verslui palankesnę aplinką, palyginus su teisės aktais, kuriuos praeitais metais priėmė Jungtinės Valstijos.

Kitaip negu JAV, Liuksemburgo rengiamas įstatymas bus taikomas ne tik vietos bendrovėms, bet ir užsienio kapitalo įmonėms, įsteigtoms hercogystėje.

Nors šis įstatymas bus nacionalinio lygmens, Liuksemburgas ketina tuo pačiu skatinti kurti tarptautinį teisinio reguliavimo pagrindą šioje srityje, sakė ministras pirmininkas Xavier Bettelis (Ksavjė Betelis).

Vyriausybė paskelbė 200 mln. eurų finansavimo iniciatyvą, turinčią paskatinti asteroidų kasybos galimybių tyrimus ir plėtrą.

Dvi su šiuo sektoriumi susijusios JAV bendrovės jau yra įkūrusios savo „juridinius subjektus“ Liuksemburge, nurodė Ekonomikos ministerija.

Tos bendrovės – tai „Deep Space Industries“, kurianti būsimos žaliavų gavybos asteroiduose „kosminio fabriko“ prototipą, ir kosminių išteklių paieškų palydovus užsibrėžęs kurti startuolis „Planetary Resources“, kurio vienas iš finansuotojų yra „Google“ pionierius Larry Page'as (Laris Peidžas).

Pelnas iš NEO?

Asteroidais yra pirmykščiai kosminiai dariniai, likę iš Saules sistemos formavimosi laikų prieš daugiau negu 4 mlrd. metų.

Daugiausiai jų yra susitelkę asteroidų juostoje – labai toli nuo Žemės, tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

Vis dėlto daug asteroidų skrieja aplink Saulę kitokiomis orbitomis, o kai kurie pralekia labai arti Žemės.

Tie dangaus kūnai, vadinamieji NEO, būtų pagrindiniai asteroidų kasybos taikiniai. Specialus kosminis fabrikas teoriškai galėtų nusileisti ant asteroido paviršiaus, išgauti vertingas žaliavas ir galbūt netgi jas perdirbti.

Didžiausią susidomėjimą kelia vadinamieji C tipo asteroidai, nes manoma, kad juose gali būti daug vandens, anglies, sieros, azoto, fosforo ir juodųjų metalų.

Tokią kasybą tikriausiai vykdytų robotai, o ne žmonės, nes pilotuojamų kosminių misijų rizika ir kaina būtų pernelyg didelė.

Visgi kai kurie tikisi, kad skrydžiai į asteroidus gali atverti duris žmonių skrydžiams į kitas planetas. Prognozuojama, kad pilotuojami erdvėlaiviai galėtų nusileisti ant tokių dangaus kūnų, kad papildytų degalų ir vandens atsargas.

Teorija papildo seniai besitęsiančius tyrėjų debatus dėl dinozaurų populiacijų būklės jų gyvavimo vėlyvuoju laikotarpiu.

Kai kurie tyrėjai sako, kad tie gyvūnai iki asteroido susidūrimo su Žeme klestėjo, o kiti tvirtina, kad tų roplių populiacijas buvo ištikęs aiškus nuosmukis.

"Tikėtina, kad staigi apokalipsė, kurią sukėlė asteroidas, buvo paskutinė vinis į karstą, bet kažkokios kitos priežastys jau anksčiau trukdė vystytis naujoms dinozaurų rūšims gana sparčiai, kai išmirdavo senosios", – tvirtino studijos pagrindinis autorius Manabu Sakamoto, dirbantis Didžiojoje Britanijoje įsikūrusiame Redingo universitete.

Straipsnyje, paskelbtame žurnale "Proceedings of the National Academy of Sciences", tyrėjai apžvelgia duomenis apie fosilijas iš viso pasaulio. Jų atlikta statistinė analizė rodo, kad bent 40 mln. metų iki asteroido smūgio Jukatano pusiasalyje įvairios dinozaurų rūšys dabartinėje Meksikoje nyko sparčiau, negu išsivystydavo naujos.

"Tokio rezultato nesitikėjome, – pažymėjo M.Sakamoto. – Asteroido smūgis tebėra pagrindinis kandidatas būti dinozaurų galutinio išnykimo priežastimi, bet aišku, kad evoliucijos prasme jų geriausios dienos jau buvo praėjusios."

Pavyzdžiui, ilgakakliai augalėdžiai zauropodai, kurie buvo stambiausi žinomi sausumos gyvūnai, nyko sparčiausiai, rodo tyrimo išvados.

Tiesa, teropodų, prie kurių priskiriamas ir dinozaurų pasaulio simboliu tapęs mėsėdis tiranozauras (Tyrannosaurus rex), nykimo sparta buvo mažesnė.

Tikėtina, anot mokslininkų, kad populiacijų nuosmukis buvo susijęs su prasidėjusiu žemynų atsiskyrimu ir suintensyvėjusia ugnikalnių veikla.

"Tai rodo, kad dešimtis milijonų metų iki galutinio išnykimo dinozaurai buvo pradėję prarasti Žemėje dominuojančios rūšies pozicijas", – aiškino mokslininkas M.Sakamoto.

Vėliau, maždaug prieš 66 mln. metų, įvyko vadinamasis Čiksulubo smūgis, kai dabartinio Jukatano pusiasalio šiaurinėje dalyje į Žemę rėžėsi stambus asteroidas. Jo į atmosferą pakeltas milžiniškas dulkių debesis ilgam užtemdė saulę, sukėlė pasaulinio klimato atšalimą ir didelio masto augalų nykimą.

Nelikus medžių ir kitokių augalų, kurie buvo ėdesio šaltinis ir suteikdavo prieglobstį, dinozaurai neatsilaikė.

Šis tyrimas mokslininkams taip pat leidžia prognozuoti ateitį. Šiuo metu daug gyvūnų rūšių yra patekusios į keblią padėtį dėl žmogaus veiklos skatinamų klimato pokyčių, o kokia nors gamtos katastrofa gali visiškai jas nušluoti nuo žemės paviršiaus.

"Mūsų studija aiškiai rodo, kad tuo atveju, jeigu kokia nors gyvūnų grupė nyksta sparčiau, negu gali atsikurti, jos tikimybė visiškai išnykti dar labiau padidėja įvykus didelei katastrofai", – nurodė M.Sakamoto.

"Tai itin reikšminga mūsų dabartinei ir ateities biologinei įvairovei, žinant, kad rūšys nyksta precedento neturinčia sparta dėl šiuo metu vykstančių žmogaus sukeltų klimato pokyčių", – pridūrė jis.