„Audimas“ neturi jokio turto ir verslo Rusijoje. Mes nutraukėme eksportą į Rusiją jau pirmosiomis karo (Rusijos pradėto karo Ukrainoje – BNS) dienomis. Mes nutraukėme gamybą Baltarusijoje savo fabrike“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė Lina Šlegerienė. 

„Audimo“ vadovė komentavo LRT žurnalistės Ritos Miliūtės sausio 22-ąją feisbuke pasidalintą įrašą, kad Rusijos sostinėje veikia bent trys parduotuvės su „Audimo“ ženklu.

„Parduotuvės Maskvoje, mūsų žiniomis, veikia ir naudoja mūsų prekybinį ženklą be jokio leidimo, vadinasi, neteisėtai“, – pridūrė ji.

Pasak L. Šlegerienės, įmonės teisininkų padarytose nuotraukose užfiksuota, jog Rusijos sostinėje esančiose „Audimo“ ženklo parduotuvėse pardavinėjamos 2015–2017 metų kolekcijų prekės su senais logotipais.

„Mes pasamdėme teisininkus, kad mums padarytų nuotraukas. Iš tų nuotraukų, kurias mes gavome, matome, kad tai yra senos (kolekcijos – BNS). Neturime nuotraukų, kad matytume, kad yra ir naujos“, – teigė L. Šlegerienė.

„Galbūt ir yra, bet aš konstatuoju faktus, ką mes matome“, – pridūrė ji.

Pasak „Audimo“ vadovės, bendrovė veiklą Rusijoje nutraukė 2017 metais, o iki praėjusių metų jos produkcija Maskvoje prekiavo vienintelis didmeninis prekybininkas.

Anot L. Šlegerienės, paskutinį kartą „Audimo“ prekės į Rusiją tiektos 2021 metų gruodį, o pernai kovo 1 dieną bendrovė informavo partnerį šioje šalyje apie sutarties sustabdymą, o apie jos nutraukimą jam pranešta gegužės pabaigoje.

„Gegužės 27 dieną mes išsiuntėme pranešimą savo vienintelei buvusiai partnerei apie sutarties nutraukimą ir raginimą nedelsiant nutraukti „Audimo“ prekės ženklo naudojimą“, – teigė L. Šlegerienė. 

„Audimo“ vadovė teigė, jog su partneriais Rusijoje bandyta susitarti, kad šie nenaudotų bendrovės prekės ženklo, tačiau to padaryti nepavyko – 2017 metais įmonei pasitraukus iš Rusijos ženklas šioje šalyje nebėra teisiškai saugomas.

„Įmonė bandė teisiškai susitarti derybomis su didmenininku pirkėju dėl mūsų nelegalaus prekės ženklo naudojimo. (...) Mes nebeturime prekės ženklo apsaugos. Tai reiškia, kad mums kažką padaryti teisiniu būdu yra labai sudėtinga, bet džiaugiamės, kad sugebėjome susitarti, kad mūsų buvusi pirkėja nenaudotų domeno su „Audimo“ vardu savo internetinėse parduotuvėse“, – teigė L. Šlegerienė.

Tuo metu nuo 2006 metų Baltarusijoje veikusiam „Audimo“ fabrikui užsakymai buvo sustabdyti pernai kovą, o šiuo metu vis dar vyksta jo likvidavimas, sako įmonės vadovė.

„Ką padarė įmonė prasidėjus karui, per tris mėnesius (...) sustabdėme užsakymus mūsų Baltarusijos įmonei, mums pavyko sutarti su vietine įmone, kad perimtų mūsų darbuotojus. Uždarymo metu mes turėjome jų 68“, – teigė L. Šlegerienė. 

„Didžiąją dalį gamybos įrangos mes parsivežėme į Lietuvą ir iškart inicijavome įmonės likvidavimo procesą (...) Šiai dienai įmonė vis dar likvidavimo statuse, dokumentai jau atiduoti į archyvą“, – teigė ji.

L. Šlegerienė taip pat tikino, jog bendrovė per kitas šalis nevykdo šešėlinio eksporto į Rusiją – 2021 metais „Audimo“ grupės pardavimo pajamos buvo 25 mln. eurų, o eksportas į Rusiją sudarė 1 proc.

„Didžiąją veiklą vykdome Europos Sąjungoje ir eksportuojame į kitas trečiąsias šalis, pavyzdžiui, Šveicariją. 2022-ais metais yra nulis procentų eksporto į Rusiją ir Baltarusiją. Išdidėjo Lietuvos pardavimai, Europos Sąjunga liko maždaug tame pačiame lygyje“, – teigė L. Šlegerienė.  

Pasak jos, „Audimo“ produkcijai sankcijos nėra taikomos, o eksportas į Rusiją nutrauktas dėl vertybinių įsitikinimų.

„Mes nutraukėme savo tiekimus į Rusiją tik dėl to, kad kaip įmonė mes turime vertybes. Tai buvo mūsų vidinis sprendimas, tai nebuvo kažkokios teisiškos sankcijos“, – teigė L. Šlegerienė.

Anot jos, pastaruoju metu pastebėtas išaugęs fizinių pirkėjų iš Lietuvos apsipirkimų skaičius didmeninėse ir elektroninėse bendrovės parduotuvėse. „Audimo“ vadovė neatmetė, kad tokiu būdu įsigytos prekės gali būti išvežamos iš Lietuvos.

„Mes stengiamės mažinti užsakymų kiekį, kad suma būtų du tūkstančiai ir (...) nepirktų visų vieno modelio dydžių – tokius dalykus mes uždraudėme“, – teigė L. Šlegerienė. 

„Mes norime patvirtinti, kad neturime verslo Rusijoje. Buvome eskaluoti, norime pabrėžti, kad neturime jokių reikalų. Reaguojame į žurnalistės Miliūtės (LRT žurnalistė Rita Miliūtė – BNS) iškeltą klausimą, kad yra mūsų vardu veikiančios parduotuvės Maskvoje“, – BNS trečiadienį sakė L. Šlegerienė.

Sausio 22-ąją R. Miliūtė feisbuke pasidalijo įrašu apie tai, kad Rusijos sostinėje veikia bent trys parduotuvės su „Audimo“ ženklu.

Bendrovė teigia, kad Rusijos rinkoje parduotuvių niekada neturėjo, o jos ženklas Maskvoje gali būti naudojamas neteisėtai. J. Šlegerienė visas aplinkybes žada paaiškinti ketvirtadienį rengiamoje spaudos konferencijoje.

Likimo siųstas išbandymas

2009-aisiais, prieš pat Kalėdas, Labanoro Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią suniokojo gaisras. Išliko tik varpinė, statyta XVIII–XIX a. Šiuo metu bažnyčia atstatyta, o jos varpinėje-muziejuje vasaromis vyksta smagūs susitikimai ir netgi audimo edukacijos. Turistai ir Labanoro regioninio parko svečiai vasarą čia galėjo sutikti ir kvapniausius gobelenus audžiančią S.Katinienę.

Utenos rajone, Nemeikščių kaime, gyvenanti Saulė pasakoja, kad iš Labanoro miškų, Švenčionių rajono, kilusios jos mama ir močiutė. Pati Saulė gimė Latvijoje, apie 1980-uosius kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsistojo Utenos krašte.

Žolynai Saulės gyvenime atsirado labai netikėtai. Visą gyvenimą dirbusi siuvėja, galiausiai suprato, kad bendravimas su įnoringais klientais jos daugiau nedžiugina.

„Tada Dievas man atsiuntė didžiulį išbandymą. Būdamas vienuolikos, mano jaunėlis sūnus pateko į avariją ir buvo prikaustytas prie lovos. Aštuonerius metus aš jį slaugiau dieną ir naktį“, – nenoriai leidžiasi į skaudžius prisiminimus Saulė ir priduria, kad turi dar ir vyresnįjį sūnų Paulių, šiuo metu besidarbuojantį Europoje.

Kadangi jaunėlis ilgą laiką gulėjo ant patalo, o Saulė turėjo juo rūpintis kiaurą parą, ji ėmė jausti ne tik fizinių jėgų trūkumą, bet ir vidinį psichologinį poreikį kažkaip save atpalaiduoti. Todėl ėmė ieškoti kūrybinių kelių nerimui išlaisvinti.

Populiariausias: takelį su varpomis Saulė tiesia ant Kūčių stalo. Sako, tuomet nereikia dėti po staltiese šiaudų. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Priešokiais prisėsdama prie kompiuterio aš naršiau po interneto platybes, ieškodama kažko, už ko galėčiau nusitverti ir kas mane išvaduotų iš depresyvių minčių. Taip vieną dieną aptikau rusų tekstilininkę Zoją Lebedevą“, – pasakoja Saulė. Susižavėjusi daugialype Zojos asmenybe, o užvis labiausiai – jos austais gobelenais iš žolių, Saulė užsimanė ir pati pabandyti.

Skausmą slopino kūryba

Dar slaugydama sūnų Saulė prisiekė, kad vos tik išeis į pensiją, iš karto įsigis kompaktiškas staklytes ir pamėgins sukurti kažką panašaus. Todėl, kai būdamas devyniolikos anapilin išėjo jos slaugytas sūnus, Saulė ilgai nedelsė. Skausmas buvo toks didelis, kad reikėjo jį slopinti tučtuojau. „Išlėkiau į Belgiją ir nusipirkau nedideles audimo stakles“, – dalijasi pašnekovė.

Senovines didžiules stakles buvo mačiusi pas močiutę kaime, tačiau gerai suprato, kad tokios į jos kambarį netilps. Tad pasirinko maždaug 80 cm pločio dvynytes stakleles. Tiesa, prieš jas pirkdama Saulė dar nulėkė į darbo biržą ir pasisakė, kad labai nori išmokti austi. Tuomet buvo nusiųsta mokytis į Elektrėnus pas tautodailininkę Onutę Patronaitienę, kuriai yra be galo dėkinga už pirmąsias audimo pamokas.

„Vis dėlto praktika – geriausia mokytoja. Kuo daugiau ausi, tuo labiau tobulėsi. Nuo to laiko, kai įsigijau stakleles, pas mane tiesių kelių nėra. Jei jau vairuoju, tai per visokias pievas ir laukus“, – juokiasi audėja, kuriai kartais tenka ir tolokai nuo namų pavažiuoti, kad rastų norimą augalą.

Ne visi žolynai tinka

Kaip žino, kurie augalai tinka austi? Bando ir žiūri. „Iš pradžių buvo visko. Juk jokios informacijos neturėjau. Būdavo, eini per lauką, kažką gražaus pamatai, atsitempi namo ir bandai improvizuoti. Vieni žolynai audinyje puikiai pritinka, kiti – ne. Ilgainiui pradėjau stebėti ir matyti viską, kas tik aplinkui auga“, – aiškino kūrybininkė, darbui naudojanti šviežius arba kelias dienas pastovėjusius augalus.

Sudžiūvusius ji naudoja tik linus, rugių ir kviečių varpas, kartais viržius. Namuose sausuolių nesandėliuoja – bijo prisivilioti graužikų. „Sykį viena klientė bėdojo, kad patiesė savo sodyboje labai gražų takelį su linais, o kai atvažiavo ten pavasarį – rado visą pelių iškultą“, – pasakoja, kaip gali nutikti.

Parsinešusi namo žolynų ji niekada nesvarsto, kokį raštą iš jų sukurs – iš karto sėdasi prie savo užtaisytų staklių ir dirba. Kaišioja augaliukus ir žiūri, kas iš to išeis. Metmenis užtaiso iš lininių siūlų, o vietoj ataudų naudoja augalus. Nors ne visada.

Idėja: S.Katinienė džiaugiasi savo kraštietės skiautininkės D.Blažienės sumanymu bendromis jėgomis pasiūti rekordinio dydžio skiautinį ir dedikuoti jį Labanoro parapijos 500 metų jubiliejui. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš vienas Kalėdas norėjau stalą pasipuošti. Pagal senąją Kūčių tradiciją po balta staltiese mūsų protėviai dėdavo šiaudų… Dabar šis paprotys miestuose jau išnykęs, tad nusprendžiau išausti takelį su varpomis. Tuomet naudojau ir ataudus“, – aiškina Saulė ir priduria, kad kai audžia iš ilgakočių, pasišiaušusių, šakotų žolynų, ataudų išvis nenaudoja – tik augalus.

Moterys pirmiausia užuodžia mano takelių kvapus. Paskui smalsauja, kokios juose įaustos vaistažolės ir nuo ko jos, o jau tada ima grožėtis gobelenais.

Rekordininkė arkliarūgštė

Paklausta, kur važiuoja rinkti žaliavos savo takams ir kilimėliams, S.Katinienė mini Labanoro miškus. „Apie Uteną auga daugiau lapuočiai, o mano dvasiai reikia pušyno, eglyno… Visi žolynai prasideda išsyk po Joninių, tad nuo liepos iki Žolinės man pats darbymetis“, – aiškina uteniškė, pirmąją savo darbų parodą paruošusi per trejus metus.

Kaip ir kiekviena džiovinta žolė, taip ir jos žoliniai gobelenai linkę blukti, tad savo užsakovus Saulė perspėja: „Jei norite, kad ilgiau tarnautų, parinkite jiems tamsesnę vietą ant stalo, spintelės ar sienos, kad kuo mažiau patektų tiesioginių saulės spindulių.“

Vienas iš augalų rekordininkų, ilgiausiai išsilaikęs Saulės nuaustame takelyje, – arkliarūgštė. Katinų namuose šis gobelenas išgyveno net devynerius metus. Gal dėl to, kad moteris žinojo, kada arkliarūgštę skinti. Tarkim, šlamutį ji renka tada, kai geltonieji jo bumbuliukai dar neišsiskleidę. Jei pavėluosi – suaustas į kilimą pradės leisti pūkus.

Vadina save minimaliste

Saulės žolynų kūriniai – natūralūs. Ji nenaudoja jokių dažų ar lakų blizgesiui išgauti. Kūrybininkė pastebi, kad moterys, atėjusios į jos vedamas edukacijas, mėgsta į vieną takelį sudėti visą puokštę skirtingų žolynų. Saulė save vadina minimaliste.

„Man įdomiau paimti vieną augalą ir visą darbą nuo pradžių iki galo atlikti su juo. Tuomet labai gražiai išryškėja kilimo struktūra, faktūra. Tarkim, audimui naudojant arkliarūgštę, išeina tarsi veliūrinis gobelenas“, – aiškina S.Katinienė ir pati dažnai nežinanti visų augalų, kuriuos naudoja, pavadinimų.

Štai visai neseniai išgirdo, kad jos mėgstami, į krapus panašūs, baltai žydintys pievų žolynai yra laukinės morkos (Daucus carota) – tolimos mums įprastos daržo morkos prosenelės. Suaustos į Saulės audinį laukinės morkos atrodo labai įdomiai.

Kvapų terapija

Pavasarį pradėjusi nuo beržų, šlamučio, jonažolių, barkūno, sezoną audėja užbaigia rudens gėrybėmis. Vaikščiodama po miškus ji renka spygliuočių šakas ar mėlynių stabarėlius, iš kurių, sako, taip pat galima nuausti struktūriškai įdomų audinį.

Įvairovė: kiekvienas Saulės įaustas žolynas – vis kita gobeleno struktūra ir faktūra, o svarbiausia – grožis ir kvapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Atskirą pagyros žodį norėčiau tarti barkūnui, kurį tikrai žino pirtininkai. Tai viena kvapniausių pirties žolelių. Pavėdinus barkūno vanta šiltą pirties orą, joje pasklinda švelnus, vanilę primenantis aromatas“, – aiškina Saulė ir siūlo jos austą takelį su barkūnu arba beržu pasikabinti garinėje pirtyje. Bus puiki kvapų terapija!

Barkūną ji atrado atsitiktinai. Kai vasarą dirbo Labanoro bažnyčios varpinėje, pasikabino ant sienos takelį su barkūnu. Tai visi lankytojai jau už durų imdavo spėlioti, kas čia taip skaniai kvepia. Kiti net pamanydavo, kad viduje bus vaišinami arbata.

„Moterys pirmiausia užuodžia mano takelių kvapus. Paskui smalsauja, kokios juose įaustos vaistažolės ir nuo ko jos, o jau tada ima grožėtis gobelenais, – juokiasi Saulė ir sako, kad jai nesvarbu nei augalo kvapas, nei jo vaistingosios savybės. – Svarbiausia juk yra grožis, kurį tas augalas sukuria!“

Pavertė muziejumi

Paklausta, kaip iš Nemeikščių kaimo atsidūrė Labanoro bažnyčos varpinėje, kūrėja juokiasi, kad norėjo nuausti darbų planuojamai parodai. „Jei ausiu namuose – niekas manęs nematys, – tąkart svarstė ji. – Gal žmonėms irgi būtų įdomu sužinoti ar net patiems nuausti žolynų takelį savo namams?!“

Kadangi Labanoras dar nuo vaikystės buvo širdžiai mieliausias, ilgai nemąsčiusi nuvažiavo į miestelį. Kunigo šeimininkės paprašė parodyti varpinės patalpas, o jomis nenusivylusi nedrąsiai pasibeldė ir į kunigo Jurgio Kazlausko namus Saldutiškyje.

„Baisoka buvo… Bet pasakiau, kad noriu austi varpinėje. Tai gerai, sako, – daryk!“ – prisimena Saulė, prieš porą metų įkūrusi ten savo vasaros dirbtuves.

Senoje varpinėje radusi visokių nenaudojamų daiktų, moteris juos gražiai išeksponavo – padarė nedidelį muziejų. „Aš su savo staklytėmis buvau tarsi to muziejaus tęstinumas. Papasakodavau čia užsukusiems žmonėms apie varpinę, o šįmet ėmiau juos vestis ir į bažnyčią – tapau savotiška ekskursijų vadove“, – šypsosi pašnekovė.

Siuvo rekordinį skiautinį

Saulė save vadina bendruomenišku žmogumi – vienai kurti jai neįdomu. Tad šią vasarą į Labanorą ji pasikvietė dar vieną savo kraštietę – skiautininkę Danutę Blažienę. Saulė žolynus audė į nuostabiausius gobelenus, Danutė, padedama Labanoro lankytojų, siuvo milžinišką skiautinį, skirtą Labanoro parapijos 500 metų jubiliejui.

Labonoro skiautinys, papuoštas Labanoro bažnyčios nuotrauka, išėjo išties nemažas – net 3x2,25 m. Į jį susiūti 825 skiautinių gabalėliai iš daugiau nei 500 skirtingų audinių. Saulė sako taip pat nesusilaikiusi ir dalyvavusi didžiojo skiautinio kūrimo procese.

Kaip reaguodavo žmonės, bažnyčios varpinėje ir klebonijoje radę dvi triūsiančias kūrybininkes? Vieni nustebdavo, kiti susidomėję imdavo kalbinti.

„Vis dėlto dauguma lietuvių drovūs, nedrąsūs. Tad bandžiau ledus pralaužti pati. Kviesdavau prie staklių – parodydavau, kaip audžiu, siūlydavau patiems pamėginti“, – smagias prabėgusios vasaros akimirkas prisimena S.Katinienė ir kviečia per bobų vasarą būtinai aplankyti Labanorą ir Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią.

„Vien ko vertos jos stacijos, sukurtos iš senos sudegusios bažnyčios vinių! Ne pirktinių, bet kaltinių. Iš jų restauratorė Teresė Blažiūnienė sukūrė originalias kryžiaus kelio stotis. Daug austinių paveikslų sukūrė iš per gaisrą sudegusių kunigo drabužių – arnotų“, – aiškina ji.

Įvairovė: kiekvienas Saulės įaustas žolynas – vis kita gobeleno struktūra ir faktūra, o svarbiausia – grožis ir kvapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Stebina pragmatiškumas

Paprašyta išduoti savo rudens sezono planus, Saulė atvirauja, kad jau seniai per daug į priekį nieko neplanuoja – plaukia pasroviui ir žiūri, ką įdomaus gyvenimas jai pasiūlys.

Ar daug jos pačios namuose žolynais kvepiančių gobelenų? „Nė vieno. Vos tik ką pasikabinu – bemat kažkam prireikia ir turiu padovanoti!“ – šypsosi ji.

Saulę stebina lietuvių pragmatiškumas. „Mūsų žmonės yra vartotojai. Dažnai pirmas moterų klausimas, išvydus mano gobelenus, būna, kiek ilgai jis tarnaus. Gal tai atėję iš senų laikų, kai dar mūsų močiutės viską kraudavo į kraičių skrynias?“ – svarsto S.Katinienė, labiau siūlanti džiaugtis akimirkos grožiu.

Koks pats didžiausias gobelenas, kurį pavyko nuausti? „Gal 2 m ilgio“, – bando prisiminti ir užtikrina, kad tiksliai žino patį kvapniausią – su barkūnu! Tai bene vienintelis Lietuvoje augalas, kuris išdžiūvęs kvepia lygiai taip pat, kaip ir šviežias.

Kaip į žmonos hobį žiūri vyras Algimantas? Palankiai. Ūkiniame pastate net įrengė jai dirbtuves, dar – sandėliuką žolynams, kurį gerai izoliavo, kad graužikai nepatektų. „Kai pasidaro šalčiau, pasikuriu krosnelę ir galiu sau austi. Be to, vyras sumeistravo ir stovą staklėms – nereikėjo pirkti“, – džiaugiasi geranoriška Algimanto pagalba žmona.

Šį kartą Audimo galerijoje pristatoma lietuviškų juostų įvairovė. Audimo galerijoje (Bažnyčių g. 4 – šalia Meno kiemo) lankytojus pasitinka tradicinių rankdarbių meistrė Ramunė Našlėnienė, kuri demonstruoja rinktinių Mažosios Lietuvos juostų audimą skieteliu. Svarbu, kad audimo procesą galima ne tik pamatyti, bet ir išbandyti patiems.

Galerijoje pagrindinis dėmesys skiriamas Vakarų Lietuvos juostoms, tačiau lankytojai turi progą susipažinti su įvairių senųjų technologijų (pynimo, vijimo, audimo) būdais sukurtomis juostomis iš visos Lietuvos.

Įdomu, kad juostą, kaip savarankišką tradicinės kultūros dėmenį, galima atrasti įvairiuose kontekstuose – kaip drabužio dalį, kaip lietuvišką suvenyrą ar pagarbos išraiškos ženklą. Ekspozicijoje demonstruojamos įvairių laikotarpių autentiškos juostos ir jų kūrybinės variacijos.

Pažinti audimo paslaptis – niekada nevėlu. Audimo galerija atvira lankytojams II, VI – 11–18 val. ir VII – 12–16 val.

Audimo galerijos veikla vykdoma įgyvendinant Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Mažosios Lietuvos amatystė“, kurį globoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Nuo mažens nėrė vąšeliu

Siūlai jau nuo ankstyvos vaikystės traukė Tomą, nors megzti kaip mama virbalais taip ir neišmoko.

„Buvau gal septynerių. Imdavau į rankas vąšelį ir bandydavau ją kopijuoti. Vąšeliu ir kepurę, ir kojines esu nusinėręs. Bandžiau ir šaliką narplioti, bet, pamenu, jis man kažkaip susiaurėjo ir išėjo kaklaraištis. Tais laikais kompiuterio, interneto dar neturėjome, tai nėriau savamoksliškai, iš galvos – be jokių raštų ar brėžinių“, – panyra į vaikystės prisiminimus Tomas, mokykloje per technologijų pamokas irgi mėgdavęs į rankas dažniau paimti vąšelį nei siaurapjūklį.

Pavasarį, paskelbus antrąjį karantiną, Tomas neišlaikė – ėmė ir užsisakė audimo stakles, kokias buvo matęs internete. „Mane sužavėjo vienas vaizdo įrašas, kaip praktiškai iš nieko gimsta labai gražus audeklas“, – aiškina T.Daugėla, po to įsimintino karto susirgęs audimo liga.

Vaikinas rado internetinę parduotuvę, iš kurios užsisakė namines staklytes. Jas patogiai ant stalo ar ant lovos pasidėjęs, nesunkiai gali išausti 60 cm pločio šaliką. „Jo ilgis gali būti kad ir 2 m arba tiek, kiek kantrybės austi užtenka“, – juokiasi pašnekovas.

Didelių raštų su mano staklėmis neišgausi: dryželiai, langeliai, kryželiai… Norint išausti sudėtingesnius paveikslus, reikia sudėtingesnių staklių.

Apetitas auga beaudžiant

Po metų praktikos mažomis staklytėmis Tomo apetitas jau išaugęs: jis laukia nesulaukia, kada pagaliau atkeliaus siuntinys su stovu, skirtu naujoms staklėms, kurios už pirmąsias yra bene dvigubai platesnės. Jomis T.Daugėla žada austi išsvajotus pledukus.

Bandė ir su siaurutėmis staklėmis – išaudė du vienodus šalikus ir gražiai juos susiuvo, kad atrodytų kaip vienas audeklas. Deja, neatrodė gražiai, tad nusprendė verčiau neeksperimentuoti, o palaukti didžiųjų staklių.

„Gaila, kad mano kambarys nedidelis. Sunkiai su tomis savo staklėmis į jį sutelpu, o kai dar stovą atveš, išvis vietos sumažės“, – skundžiasi Tomas, kol kas neketinantis nieko keisti.

Pas tėvus Kaune gyvenantis antrakursis džiaugiasi, kad turi stogą virš galvos ir nei jam, nei keleriais metais jaunesnei seseriai Liepai ar dar dviem broliams nereikia ieškotis nuomojamo būsto. Tad savo stipendiją vaikinas gali skirti naujai audimo įrangai ar siūlams įsigyti.

Patogu: nedidelėmis staklėmis Tomas per dieną gali išausti 60 cm pločio ilgą šaliką.

Pirmas blynas – prisvilęs

Siūlai audimui tinka visokie, tik reikia žiūrėti, kad nebūtų labai minkšti. Sykį bandė austi iš šimtaprocentinės alpakų vilnos – nepavyko. Vaikinas juokiasi, kad labiausiai mėgsta austi iš tokių stebuklingų – einančių gražiomis atspalvių gijomis – siūlų, kurių nereikia derinti.

„Didelių raštų su mano staklėmis neišgausi: dryželiai, langeliai, kryželiai… Norint išausti sudėtingesnius paveikslus, reikia sudėtingesnių staklių. Ir dar daugiau praktikos: juk kol kas audžiu vos vienus metus“, – realistiškai vertina savo galimybes.

T.Daugėla džiaugiasi, kad ir sumontuoti stakles, ir išausti pirmąjį šaliką sugebėjo pats. „Pirmasis audeklas gal ir nebuvo labai kokybiškas, bet, patikėkite, kol nuaudi tuos 2 m, įgauni tiek patirties, kad antrą šaliką gali jau užsimerkęs austi“, – šmaikštauja studentas, apie kurio pomėgį austi kurso draugai sužinojo visai neseniai.

Kaip reagavo? Normaliai. Vis dėlto labiau sužavėta išskirtiniu Tomo hobiu liko dėstytoja, o ne bendramoksliai.

Tomas sako Lietuvoje daugiau nepažįstantis audžiančių vyrų. „Tačiau Maroke ar kitame musulmoniškame krašte, kur senos kilimų audimo, rišimo tradicijos, audžiantis vyras – joks stebuklas“, – palygina pašnekovas.

Kol kas jokių įžeidžiančių žinučių ar replikų jis nesulaukė – tik daug pagyrų, geranoriško paskatinimo likti prie staklių ir toliau.

Ausdamas klausosi paskaitų

Iš kur jaučia trauką audimui, Tomas nė pats nežino. Gali tik spėti, kad galbūt tai genų šauksmas: vaikinas yra girdėjęs, jog viena jo prosenelė irgi buvo audėja.

Ar dažnai audžiant pasitaiko klaidų? „Būna būna... Pakėlus kreiptuvą į viršų, reikia labai žiūrėti, ar visi siūlai pasikėlė. Nes perkišdamas per juos šaudyklę gali pridaryti broko“, – aiškina savamokslis audėjas, dabar klaidų beveik nedarantis. „Žinote, ta viena kita maža klaidelė – tarsi įrodymas, kad žmogus gauna rankų darbą, kurį ne robotas išaudė, o Tomas“, – šmaikštauja audėjas.

Nagingas jaunuolis teigia, kad profesinės žinios ateina su laiku ir praktika. Taip pamažu jis sužinojo, koks kreiptuvas kokiam audeklui austi yra pats tinkamiausias. Kuo daugiau kreiptuve skylučių – tuo gaminys bus tankesnis, tvirtesnis; kuo mažiau – tuo šalikas išeis retesnis.

Įvairovė: pats audėjas mėgsta žemės spalvų siūlų derinius, tačiau sulaukia ir ryškiaspalvių šalikų užsakymų.

„Gali nusipirkti kreiptuvą su tiek daug skylučių, kad net iš ploniausių siuvimo siūlų šaliką išausi, tik jau pasiruošti darbui tikrai ne vieną valandą užtruks, kol tuos siūlelius visus suvarstysi – audimo pagrindą pasidarysi. Neretai nuo to tupinėjimo prie staklių ir nugarą paskausta, bet paskui užtai viskas sklandžiai ir greitai vyksta“, – aiškina vaikinas, paskaitų klausantis vis dar per nuotolį.

Antrakursis prisipažįsta, kad darydamas du darbus – klausydamas paskaitų ir kartu ausdamas – labiau sutelkia dėmesį. Jei vien tik klauso, mintys netrukus pradeda lakstyti, o rankos nevalingai ieško telefono, kad galėtų po interneto platybes naršyti. Nors ausdamas ir ne viską spėja užsirašyti, bet paskaitos turinį įsidėmi kur kas geriau.

Svajoja austi pledus

Tomas atvirauja nė neketinęs savo šalikų parduoti, bet kai susikūrė feisbuko puslapį, žmonės pradėjo patys jam rašyti ir klausinėti, ar juos parduoda, gal vieną kitą užsisakyti galėtų. Iš pradžių Tomas šalikais apdalijo visą giminę, o paskui vieną po kito užsakymus pradėjo austi.

„Vos nusipirkęs stakles nė nenutuokiau, kas ta medvilnė ar kas ta vilna…“ – šaiposi iš savęs dabar jau gerokai prakutęs ir siūlus puikiai pažįstantis audėjas. Jis sako, kad iš merinosų vilnos su akrilu labai šilti šalikai būna, o iš medvilnės – plonesni ir vėsesni, labiau tinkantys pavasariui ar vasarai.

Pašnekovas prisipažįsta, kad be audimo neįsivaizduoja savo kasdienybės. „Nė nežinočiau, ką veikti per dienų dienas? Jei kokį savaitgalį neprisėdu prie staklių, rodos, laiką vėjais švaistau“, – atvirauja vaikinas, per dieną jau be vargo nuaudžiantis vieną ilgą šaliką.

Paklaustas, gal moka ne vien vąšeliu nerti, staklėmis austi, bet ir drabužius siūti ar kryželiu siuvinėti, Tomas purto galvą. Suplyšusias kelnes gal ir susisiūtų, bet daugiau – tikrai ne. Verčiau mamos arba sesės prašytų. Jos labiausiai šalikais apdovanotos. Ar sesuo neprašo pamokyti austi?

„Oi, ne. Visai nenori. Užtai mama prieš porą savaičių užsigeidė nuausti pati šaliką. Tai man teko pabūti instruktoriumi. Kadangi puikiai išėjo, tai ir antrą pradėjo. Ji dabar mano mokinė“, – išdidžiai aiškina sūnus, kurio tėtis – taip pat auksinių rankų žmogus. Austi, tiesa, nebando, bet užtai labai gražius krepšius iš vytelių pina.

Paklaustas, kodėl nesiryžo studijuoti menų, Tomas atvirauja, kad yra labai išsiblaškęs: daug ką bando, bet ne viskas jam prie širdies. Dizaino studijų ateityje rinktis neketina. Jei panorės, tuomet ir žiūrės, ką daryti.

Ar jam galioja liaudies patarlė, kad batsiuvys dažniausiai be batų lieka? Ir taip, ir ne. Šiuo metu spintoje yra du savos gamybos šalikai. Kitus vos tik išaudžia – tuoj kas nors išprašo: tenka parduoti arba dovanoti. Tomui labiausiai patinka tamsios žemės spalvos, nors dažnai tenka austi ir margus, ryškius audeklus.

Paprašytas išduoti savo Naujųjų metų svajones, kaunietis ilgai nedvejoja: „Noriu nuo šalikų prie pledų audimo pereiti, savo meistriškumo lygį pakelti. Juolab ir didesnės staklės jau yra – beliko stovo sulaukti, kad austi patogiau būtų“, – linki sau jaunasis audėjas.

Audimo galerijoje pirmiausia bus eksponuojama Loretos Bagočienės austų prijuosčių paroda „Užgimę staklėse“. Joje pristatomos Klaipėdos krašto austų prijuosčių rekonstrukcijos ir interpretacijos. Parodą sudaro ankstyvosios ir vėlyvosios Klaipėdos krašto prijuostės. Daugiausia – ankstyvųjų prijuosčių. Jos Mažojoje Lietuvoje dėvėtos iki XIX a. vidurio, išaustos remiantis E.Gizevijaus ikonografine medžiaga – išlikusiais spalvotais archyviniais piešiniais. Kitos prijuostės – tamsios, vėlyvosios, lietuvininkių ryšėtos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, atkurtos remiantis nespalvotomis nuotraukomis, pasitelkiant to meto lietuvininkių aprangai būdingus spalvinius derinius.

Tautodailininkė L.Bagočienė gimė Šilutės rajone, Balčių kaime, dirba ir gyvena Klaipėdoje. Nuo vaikystės audimo amato mokėsi iš močiutės. Baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, įgijo meninio audimo dailininkės-meistrės specialybę. Diplominio darbo ,,Lietuvių tautinių rūbų prijuostės“ tyrimui anuomet pasirinko aukštaitiškas, dzūkiškas ir suvalkietiškas prijuostes. Dabar, pasak parodos autorės, duoklė atiduodama savam kraštui. L.Bagočienės austomis prijuostėmis puošiasi regiono folkloro ansamblių, liaudiškų šokių, kapelų dalyvės, iš Klaipėdos krašto kilusios Lietuvoje ir užsienyje gyvenančios lietuvės.

Audimo galerijoje šią vasarą L.Bagočienė demonstruos audimo amatą. Konsultacijas kostiumo gamybos ir dėvėjimo klausimais teiks Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo ekspertė, Etnokultūros centro liaudies dailės studijos koordinatorė dr. Elena Matulionienė. Galerijos lankytojai turės galimybę pasigrožėti austais Mažosios Lietuvos regiono rankdarbiais, stebėti staklėse užgimstantį audimo procesą: siūlų vėrimą, staklių užtaisymą, audimą, taip pat galės patys pabandyti austi šimtaraštes juosteles.

Audimo galerijos (Bažnyčių g. 4) darbo laikas: I–V 11–18 val. Lankytojams privaloma laikytis visų LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių ir rekomendacijų.

Audimo galerijos veikla vykdoma įgyvendinant Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Mažosios Lietuvos amatystė“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, globoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Tobulos atostogos, pasak kolekcijos autorės, yra tuomet, kai poilsiaujama ne tik aktyviai, bet ir intelektualiai. Todėl „Art Wave“ kolekcija skirta išraiškingoms moterims, kurios atostogų metu puikiai jausis ne tik vaikštinėjant prie jūros, bet ir lankantis galerijoje.

Kolekciją sudaro lengvų medžiagų atostogų drabužiai – ilgos suknelės, lengvos tunikos, kelnės-sijonai, maudymosi kostiumėliai. Tarp jų į šio sezono madingiausiųjų sąrašą patenkančios „culottes“ stiliaus kelnės, peršviečiama „parka“ ar suknelės su asimetrinėmis draperijomis.

„Art wave“ kolekcijos įkvėpimo šaltiniu tapo autorės lankytas Cadaques miestelis Ispanijoje, kuris kadaise įkvėpė ir patį Salvadorą Dali.

„Kiekvienos kolekcijos gimimas prasideda nuo asociacijos. Visuomet stengiuosi aprėpti kuo daugiau įvairių patirčių bei malonumų (ne tik kūniškų, bet ir patrauklių akiai ar galvai), kurie vėliau tampa kūrybos varikliu. Šiuo atveju kolekciją inspiravo atsiminimai iš tobulų praeities atostogų Cadaques miestelyje. Stačių uolų nuo likusio pasaulio atskirtoje pakrantėje įkvėpimo sėmėsi daug menininkų“, − kolekciją apžvelgia dizainerė K. Kruopienytė.

Svarbiausia – funkcionalumas

Pasak autorės, kuriant kolekciją buvo svarbu ir tai, kad vasaros kelionėms skirtas garderobas tilptų į mažą lagaminą: būtų patogus ir lengvas dėvėti nuo ryto iki vakaro. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis renkasi ne tik poilsines, bet ir aktyvias, pažintines atostogas, kurios gali prasidėti prie jūros ir baigtis šiuolaikinio meno parodoje ar kokiame mažame restoranėlyje, „Art Wave“ kolekcija yra universali ir tinkama įvairioms situacijoms.

„Prisimenu save ruošiantis atostogoms ir dėliojant tinkamus derinius: bandai sutalpinti į lagaminą ne tik patogius, bet ir puošnius drabužius, tokiu atveju visada kažkas netelpa ir kažko tenka atsisakyti. Taip kilo mintis sukurti mini atostogų garderobą, kurio dėka, nepaisant besikeičiančių situacijų, moteris galėtų jaustis ne tik gražiai, bet ir patogiai. Būtent bendradarbiavimas su „Audimu“ ir leido pasiekti šį rezultatą“, − kolekcijos idėjas apžvelgia K. Kruopienytė.

Modernūs sprendimai vasaros atostogų fone

Ne vienerius metus bendrus projektus su žymiais Lietuvos dizaineriais įgyvendinantis lietuviškas aktyvaus laisvalaikio aprangos prekės ženklas „Audimas“ pastebi, kad ši kolaboracija – išskirtinė. K. Kruopienytės kūryba išsiskiria savo konceptualumu, architektūriniais, įdomiais siluetais, kokių iki šiol dar nebuvo pristatyta platesnei auditorijai.

„K. Kruopienytės pasirinkta tema labai moderniai suskamba vasaros atostogų fone, kur karaliauja formų laisvė, ryškios spalvos ir akį traukiantys raštai. Masinės gamybos specifika šiek tiek apriboja autorius, bet kartu ir „išvalo“ drabužį nuo idėjų gausos, paryškindama tikrąją jo vertę: patogumą, medžiagų sudėtį, funkcionalumą, inovatyvumą – greitai džiūvančias medžiagas, klijuotines siūles. Šios kolekcijos išskirtinumas – lengvai tarpusavyje derinami, žaismingi drabužiai, galintys sukurti skirtingus moters įvaizdžius“, − kolekciją apžvelgia „Audimo“ prekės ženklo vykdomoji direktorė Vesta Krungolcienė.

K. Kruopienytė visuomet svajojo savo kolekcijoms sukurti autorinius marginimus, sujungti tradicines ir naujausias siuvimo technologijas bei dirbti su inovatyviomis medžiagomis. 

„Kiekviename kūrybos ir kolekcijos vystymo etape buvo labai įdomu: nauja ir nepažinta siūlių klijavimo technologija, marginimo, rašto kūrimo ypatumai. Tai, kas įprasta didesnių mastų gamyboje, buvo kaip įdomi kelionė į kitą, nepažintą šalį. Be abejo ir didžiulė patirtis. Nors „masinė“ gamyba man ne naujiena, bet „Audimo“ vystoma produkcija, skirta aktyviam laisvalaikiui, man buvo iki šiol nepažinta kryptis. „Audimo“ prekės ženklas visada buvo siejamas su aktyviu laisvalaikiu, o kalbant apie mano kolekciją, sąsajas kiek praplėsčiau ir apibūdinčiau ją ne tik kaip aktyvaus, bet ir intelektualaus  laisvalaikio atostogų kolekciją“, − kolekcijos idėjas komentuoja kūrėja.

Atostogos miesto erdvėje

Kūrėjos K. Kruopienytės pagrindine kolekcijos įvaizdžio mintimi tapęs siurrealizmas sujungė dvi skirtingas miesto ir atostogų aplinkas į vieną pristatymą urbanistinėje erdvėje. Kolekcijos pristatymo vakarą siurrealizmo nuotaikas stiprino specialiai vakarui sukurtos meninės instaliacijos, o vasariškai gaivius makiažus pagal sezono tendencijas modeliams sukūrė „Douglas“ vizažo meistrė Julija Jermakova.

„Siurrealizmą mano kolekcijoje turbūt geriausiai iliustruoja pristatymo pavyzdys, kuriame perkėliau moterį su „SUP“ banglenčių irklu į galeriją, kur ji žiūri į paveikslą. O siurrealistinės nuotaikos drabužiuose atsiskleidžia grafikos linijomis, kurios vienur nuo vėjo tarsi suplevėsuoja, kitur subanguoja ar sužaibuoja. Kitaip tariant, linijos veikia ir kaip optinės iliuzijos, kurios visada gelbėja paslepiant kai kurias detales: figūros ypatumus, medžiagos įsitempimą ar nepageidaujamą peršviečiamumą“, − kolekcijos ypatybes komentuoja dizainerė.

Anot K. Kruopienytės, bet kuri moteris atras nors vieną sau patinkantį drabužį, nes kolekcija įvairi siluetais, turtinga spalvomis, įdomi konstrukcijomis ir kuo puikiausiai derinama tarpusavyje, atrandant tiek stebinančius, išraiškingus ar subtilesnius stilistinius derinius.

Kolekcijos drabužius visose šalies „Audimas“ parduotuvėse ir internete bus galima įsigyti nuo balandžio 19 dienos.

Pasak įmonės atstovų, sprendimą lėmė siekis kurti kuo draugiškesnę aplinkai aprangą. „Gamindami drabužius, stengiamės būti inovatyvūs, kliaujamės naujomis technologijomis. Kurdami savo kolekcijas taip pat siekiame tausoti gamtos išteklius, mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Pasirinkome dirbtinį kailį, nes išvaizda ir šiltumu jis nenusileidžia natūraliam, o poveikiu aplinkai – kur kas mažiau žalingas“, - pasakojo prekės ženklo vykdomoji direktorė Vesta Krungolcienė.

Jau ir iki šiol „Audimo“ parduotuvėse retai kada pasirodydavo gaminių su natūralaus kailio detalėmis, o nuo šių metų rudens tokių apskritai nebeliks – sportinių prekių ženklas nuo šiol bus pažymėtas „Fur Free Retailer“ („Prekybos be kailio“) projekto lapute. Tai logotipas, pagal kurį visame pasaulyje atpažįstami kailio nenaudojantys gamintojai ir juo neprekiaujančios parduotuvės.

„Audimas“ prisijungia prie gausas būrio mados pasaulio lyderių – per pastaruosius keletą metų kailio atsisakė „Tommy Hilfiger“, „Gucci“, „Armani“, mados namai „Yoox Net-a-Porter“, „Ralph Lauren“ ir „Hugo Boss“, dirbtinio kailio kolekcijomis garsėja ir dizainerė Stella McCartney.

Projektui „Prekyba be kailio“ atstovaujančios organizacijos „Tušti narvai“ narė Gabija Enciūtė teigė, kad tendencija atsisakyti natūralaus kailio plinta ir tarp Lietuvos dizainerių bei lietuviškų prekių ženklų. „Iš mados kūrėjų, susirūpinusių gyvūnų gerove bei kailių fermų poveikiu aplinkai, vis dažniau sulaukiame klausimo, kaip tapti programos „Prekybos be kailio“ nariais. Tai nepaprastai džiugina“, - komentavo aktyvistė.

Pasak oficialaus Lietuvos olimpinės rinktinės „LTeam“ aprangų gamintojo „Audimas“ prekinio ženklo verslo vykdomosios direktorės Vestos Krungolcienės, viso procesu metu laikytasi aiškios vizijos. Kolekcija turėjo būti moderni, atitinkanti pasaulines tendencijas. Ši užduotis pateikta keliems dizaineriams. Lūkesčius geriausiai išpildė Ffion Appelton, kuri, puikiai išmanydama šiuolaikinį sporto mados pasaulį, suderino moderniąją Lietuvos pusę su naujausiomis mados tendencijomis bei funkcionalumu. Olimpines aprangas sportininkai dėvės atidarymo ir uždarymo ceremonijų metu bei laisvalaikiu olimpiniame kaimelyje.

„Siekdami aprangomis paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktį, bendradarbiavome su kūrybine agentūra NEW!, kuri ir sukūrė patį šimtmečio vizualinį identitetą, teigiamai įvertintą ir visos tautos balso. Baigiamuosius kolekcijos dizaino elementus sudėliojo, aksesuarus priderino ir atskiras dedamąsias į vientisą visumą sujungė dizaineris Giedrius Paulauskas. Jį pasirinkome  dėl išskirtinio braižo, domėjimosi  istorinėmis lietuvių uniformomis bei mūsų šalies vertybių puoselėjimo“, – pasakojo V. Krungolcienė.

Kolekcijos autorė F. Appelton teigia ieškodama idėjų Lietuvos olimpinės rinktinės „LTeam“ aprangai žvelgusi į modernėjančią ir pažangiai mąstančią Lietuvą, šiuolaikinius jos pastatus.

„Ypatingą dėmesį skyriau naujausioms sportinės aprangos tendencijoms, kurios kolekcijoje atsispindi spalvų blokais, išskirtinėmis detalėmis bei siluetus pabrėžiančia grafika. Vienos pagrindinių detalių yra metalo blizgesio elementai bei švytinti balta spalva, tarsi pakylėjanti produktą ir simbolizuojanti sportininko pasiekimus bei tikslus. Dizaine šiuolaikiškai panaudota Lietuvos vėliava sukuria dinamiškos ir pažangiai mąstančios šalies įspūdį“, – sakė F. Appelton.

Naujosios kolekcijos sprendimais liko patenkinti ir patys sportininkai, kuriems aprangos pasirodė esančios ne tik gražios, bet ir praktiškos.

„Aprangos atrodo solidžiai, moderniai, elegantiškai. Manau, kad Lietuvos 100-mečiui skirti raštai atkreips kitų sportininkų ir viso pasaulio žiūrovų dėmesį. Apranga patogi, su ja tikrai gerai jaučiuosi. Ypač patiko marškinėliai ir kelnės laisvalaikiui“, – aprangą vertino slidininkas Tautvydas Strolia.

Pasak F. Appelton, šiuo metu kuriant aprangas itin madingi horizontalūs monochrominiai skaidymai, spindinčios detalės, moderni grafika, platesni siluetai.

„Mano pasiūlytas idėjas „Audimo“ kūrybinė komanda pritaikė Lietuvos Nepriklausomybės 100-čio šventę paversdama pagrindine 2018-ų metų žiemos olimpinių žaidynių paradinės aprangos žinia. Šiuolaikiškai interpretuota ir išpildyta pagrindinė grafika, šviesi spalvų gama, funkciniai bei technologiniai sprendimai ir stilingi megzti aksesuarai sukuria pagarbų Lietuvos olimpinės komandos įvaizdį“, – džiaugėsi dizainerė.

Kitų metų vasario 9-25 d. vyksiančiose Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse turėtų varžytis apie 5 tūkstančiai sportininkų iš daugiau nei 100 šalių. Jiems bus išdalinti 102 medalių komplektai.

Be to, tikimasi, kad pelno augimui turės įtakos ir gamybos išskaidymas mažesnių kaštų rinkose, planuojama, kas pelnas šiemet augs 35 proc., iki 2,3 mln. eurų, rašo „Verslo žinios“.

„Audimo“ generalinė direktorė Jurgita Būdienė sako, kas iki šiol įmonė dirbo tik su lietuvių dizaineriais ar vietos mados namais, tačiau ateityje turi planų kurti bendras kolekcijas ir su užsienio partneriais, neapsiriboti tik dizaineriais. „Šiuo metu kuriamos dar kelios kolekcijos, kurių partnerių vardų kol kas nenorime atskleisti“, - užsimena ji.

„Audimo“ gaminiai su prekės ženklais („Assos“, „Lucas Hugh“, „Rapha“) eksportuojami į Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Angliją, Švediją, JAV, JAE.