Žada keistų dalykų

KVMT vadovė Laima Vilimienė teigė, kad idėja pastatyti spektaklį "Don Kichotas" gimė prieš kelerius metus, tačiau pasauliui patyrus įvairių iššūkių nutarta transformuoti į moteriškąją versiją – "Dona Kichotė".

"Trečioji Muzikinio teatro 2022-ųjų premjera pasakos ne apie visiems žinomą herojų Don Kichotą, spektaklyje nerasime ir kitų šio literatūrinio kūrinio veikėjų. Pristatysime šiuolaikiniam pasauliui labai svarbias, jautrias ir sektinas žinomo idealisto Don Kichoto idėjas, kad ir jo ėjimą prieš vėją, nepaisant to, kas vyksta aplink", – pasakojo L.Vilimienė.

Pasak A.Liškausko, žiūrovai turės galimybę pamatyti ne tik išskirtinumu pasižymintį spektaklį, bet ir naują, dar aukštesnį jo vadovaujamos baleto trupės lygį.

"Dona Kichotė" – labai stiprus kontrastingas kūrinys.

"Pristatome išskirtinį šokio spektaklių triptiką, kuris sukurtas mūsų trupės narių ir atvykusių choreografų. "Dona Kichotė" – labai stiprus kontrastingas kūrinys. Svarbu, kad publika neišsigąstų dulkių, nuogumo ir keistų dalykų", – sakė režisierius.

Įkvėpė Dievo Motina

Kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva užsiminė, kad kurdama kostiumus šiam triptikui Doną Kichotę įsivaizdavo kaip unikalią, idealią moterį.

"Kokia jos misija nūdienos visuomenėje, su kokiais vėjo malūnais ji kovoja? Tikiu, kad į šiuos ir daugelį kitų keturiose skirtingose miniatiūrose keliamų klausimų žiūrovai ras savo atsakymus", – kalbėjo J.Lebedeva.

Choreografės Aušros Krasauskaitės įkvėpimu choreografijai tapo ikonos, ypač Dievo Motinos atvaizdai. Ji domėjosi šventosiomis paskelbtų moterų istorijomis ir visa tai siejo su asmenine patirtimi.

Idealizmas – neatsiejama dalis

Savo išgyvenimus sukurtoje choreografijoje atskleis ir jaunoji kūrėja ukrainietė Daria Verovka, kuri sieks įkvėpti žmones siekti kilnių siekių ir jais patikėti, kad ir kokios būtų aplinkybės.

"Šviesa – tai degančios akys, tikslo siekimas, idealizmas, žmogiškumas. Iš žmonių masės išsiskiria asmenybė, išlaikiusi vidinę šviesą savyje, – tai mano Dona Kichotė", – tikino D.Verovka.

Šokio spektaklių triptikas sukurtas pagal Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello, Johanno Sebastiano Bacho, Maksymo Berezovskio, Silvijos Miliūnaitės ir Alessandro Scarlatti muziką.

Premjera – lapkričio 11 ir 12 d. Žvejų rūmuose.

Verčia įsivaizduoti

Vyriausiasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas Aurelijus Liškauskas tikino, kad trečią kartą ruošiantis minėti profesinę dieną miniatiūras kūrė patyrę choreografai ir baleto artistai.

Tai daryti jie pradėjo dar šių metų sausį, daugelio šokių svarbiausia mintis – jausmai.

Kvapas, skonis, lytėjimas, pojūčiai ir jausmai buvo pagrindinė kūrėjų tema.

Šokis nėra operetė, kur siužetą iliustruoja muzika, žodžiai ir vaidyba.

Kaip teigė vyriausiasis teatro choreografas, šokis nėra operetė, kur siužetą iliustruoja muzika, žodžiai ir vaidyba. Šokyje atlikėjas rodo jausmą, o žiūrovas mato tai, ką nori matyti ar kas jam tuo metu yra aktualiausia, atlikėjas jam suteikia laisvę jausti.

Citrinas scenoje valgantys šokėjai neslėpė grimasų, čepsėjo mėgaudamiesi, raukėsi nuo nepakeliamo rūgštumo.

Pirmosiose eilėse sėdėję žiūrovai matė ne tik šokėjų išraiškas, bet ir uodė citrusų kvapą. Žiūrovai bandė spėti, ką tuo norėta pasakyti – reakcija į baleto meną, geltona vaisiaus spalva vertė galvoti ir apie Ukrainos vėliavą.

Simboliai: vandeniu apipiltos šokėjos įkūnijo kiekvienam savaip suprastas idėjas. O. Kasabovos nuotr.

Prunkštelėjo ne vietoje

Žiūrovai skirtingai reagavo ir į kitos miniatiūros pradžią. Kai trys šokėjos buvo apipiltos šaltu vandeniu, salėje pasigirdo prunkštimas.

Kiaurai peršlapusių šokėjų – amerikietės, lietuvės ir ukrainietės – atliekamą miniatiūrą žiūrovai suprato skirtingai, bet drauge su šokėjomis šiurpo ne tik nuo šalčio bijančio kūno pojūčių, bet ir nuo jų reiškiamų emocijų.

Ne vienas prisipažino pagalvojęs, kad šiuo šokiu norėta atskleisti agresoriaus prievartaujamų Ukrainos moterų siaubą.

Paskutinė miniatiūra, kai visi šokėjai scenoje pasirodė avėdami sunkiais batais ir vilkėdami milines primenančiais apsiaustais, suprasta skirtingai. Pasirodo, sunkūs rūbai – tarsi mūsų kompleksai, kurių sunku atsikratyti, todėl šokėjai ne kartą juos nusimetė ir vėl vilkosi.

Simboliai: vandeniu apipiltos šokėjos įkūnijo kiekvienam savaip suprastas idėjas. O. Kasabovos nuotr.

Karas – ir akyse

A.Liškauskas tikino, kad daugeliu atvejų sumanymas buvo kitoks, nei žiūrovai įsivaizdavo. Jis atviravo, kad nuo karo Ukrainoje pradžios dirbti su šokėjais, kurių didžiąją dalį sudaro ukrainiečiai, – sudėtinga.

"Šįkart esame ypač prispausti galimybių, nes keli ukrainiečiai šokėjai negrįžo iš viešnagės tėvynėje, o vienas išvažiavo ginti savo šalies, todėl mums trūksta šokėjų. Atsiriboti nuo karo neįmanoma. Ne kartą buvo, kai žmogus pašoka, paskui atsisėda ir žiūri į vieną tašką. Viską suprantame, bet paguosti negalime. Kokie žodžiai galėtų ką nors pakeisti? Tokią akimirką jaučiuosi bejėgis, – pasakojo A.Liškauskas. – Šokėjai iš Ukrainos išgyvena labai įvairius jausmus, bet dažniausiai apie juos nekalba. Mes siūlėme miniatiūrų kūrėjams per šokį išsakyti savo emocijas."

Atsiriboti nuo karo neįmanoma.

Duetas, kuriame šokėjai užsidengia akis ir išsilieja riksmu, buvo vienas tokių. Choreografai neklausė kūrėjų, ką reiškia kiekvienas gestas, bet gal tai ir yra gerai, kad stebėdami šokį patys sau susikuriame siužetą ir kartu su šokėju jį išgyvename. Juk kare ne tik šaudoma. Ten žmonės myli, kenčia, jaučia neapykantą ir net džiaugsmą.

Prašys pakartoti

Spektaklyje buvo labai daug tamsos, todėl nenuostabu, kad žiūrovai išgyveno karo pragarą. Šokyje nėra kalbos barjero.

Nors proginis pasirodymas dažniausiai sukuriamas vienam pasirodymui, savaitgalį šių metų miniatiūrų spektaklis parodytas ir Kaune, kur padvelkė kaip europietiškas gaivaus vėjo gūsis.

Šokių trupės vadovas ketina prašyti teatro vadovus "nenumarinti" pasirodymo ir dar bent kartą parodyti jį publikai.

Tarptautinė šokio diena minima balandžio 29-ąją. Ši šventė švenčiama nuo 1982 m. UNESCO sprendimu.

„Viena premjera – rami, konceptuali, susikaupusi ir net nostalgiška, o kita – ekscentriška, sproginėjanti lyg fejerverkas, su daug vandens ir meniško „plaukiojimo“. O vanduo baleto trupei kelia ypač daug iššūkių“,- juokauja A. Liškauskas

Rugpjūčio 13 ir 14 dienomis Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje senajame elinge vyks dviejų vienaveiksmių šokio spektaklių premjeros: „Stabat mater“ pagal Giovanni’o Batistos Pergolesi muziką ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“.

- Kaip šiuo metu gyvena KVMT baleto trupė?

- Vos spėja gyventi: mūsų trupė įvairiakalbė, kaip ir visi, patiria nusivylimų ir dar daugiau džiaugsmų. Visko daug, nes dabar toks metas. 2021 m. suplanuotos trys šokio spektaklių premjeros. Tai daug. Dabar ruošiamės antrai, tad kiek įmanoma stengiamės atsinaujinti ir pasipildyti naujais baleto šokėjais.

Šiemet į KVMT baleto trupę atvyko baleto artistė iš Kijevo, iš ten pat rugpjūčio mėnesį atvyks ir du šokėjai vaikinai. Dvi merginos atvyksta iš M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus. Klaipėdoje viešėjo penkios merginos iš JAV. Po atrankos, trys tapo mūsų komandos narėmis.

KVMT baleto trupė nuolat natūraliai keičiasi, nes keletas šokėjų išvyko studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tačiau 2021 m. teko atsisveikinti su vienu šokėju iš Ukrainos ir dviem šokėjomis iš Italijos ir Prancūzijos. Mūsų baleto trupė nežino kas ta rutina (juokiasi).

- Kaip vyksta pasiruošimas dviejų vienaveiksmių šokio spektaklių premjeroms: „Stabat mater“ (pagal Giovanni Batista Pergolesi) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“?

- Labai energingi ir kontrastingi pastatymai. Labai skirtinga muzika – I. Stravinskis ir G. B. Pergolesi. Ir tai puiku, nes šie skirtumai leidžia nuodugniai atsiskleisti baleto trupei, o publikai iš esmės juos pažinti. Viena premjera – rami, konceptuali, susikaupusi ir net nostalgiška, o kita – ekscentriška, sproginėjanti lyg fejerverkas, su daug vandens ir meniško „plaukiojimo“. O vanduo baleto trupei kelia ypač daug iššūkių, tačiau tai turi virsti į labai įdomų reginį.

- Iš kur baleto scenoje vanduo?

- „Šventajame pavasaryje“ vanduo ant šokėjų galvų pasipila iš dangaus. Daugybė vandens kubų, litrų. Vandenyje ir vyksta moters aukojimas. Šio spektaklio šokis itin ekspresyvus.

- Kaip sekasi šokio spektaklių kūrėjų komandai?

- Klaipėdoje šokio spektaklių premjeras kuria vienas ryškiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Europoje – choreografas, Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupės vadovas Edwardas Clugas ir kartu su juo atvykusi tarptautinė komanda. Baletą „Stabat Mater“ Klaipėdoje - ne tik choreografas E. Clugas ir jo asistentas Gaj Žmavc, bet ir scenografas bei kostiumų dailininkas Jordi Roig (Ispanija), šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija). Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ kūrybinėje grupėje be E. Clugo ir G. Žmavc dirba scenografas Marko Japelj (Slovėnija), kostiumų dailininkas Leo Kulaš (Slovėnija), šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija). Tiek kūrėjams, tiek šokėjams puikiai sekasi. Esu tikras, kad sudėtingas spektaklių temas KVMT baleto trupės šokėjai tarsi „perleis per save“ ir ne tik judesiais, bet ir vidine išraiška ar tiesiog siela žiūrovui ištransliuos gilius spektaklių kodus. „Stabat mater“ (pagal Giovanni Batista Pergolesi) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – šokėjams tikras iššūkis. Aplinka šokėjams padeda kurti vaidmenis, nes spektakliai gimsta atviroje erdvėje senajame elinge, šalia siūbuojančių laivelių ir pan.

„Stabat mater“ – pirmas teatro baleto trupės susidūrimas su baroko muzika. Bus įdomu išvysti šio susidūrimo rezultatą. Daugiau negaliu atsikleisti. Vaizdo įrašų aš stengiuosi nežiūrėti, kaip ir choreografo asistentas G. Žmavc. Gyvas spektaklis – su niekuo nesulyginimas. Publika, mes jūsų labai laukiame!

Klaipėdos miesto gimtadieniui skirtas unikalus Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ spektaklis senajame elinge – jau rugpjūčio 1-osios vakarą. Pastatymo muzikos vadovas – Modestas Pitrėnas, pagrindines partijas atliks Almas Švilpa, Sandra Janušaitė ir Tadas Girininkas. 

Pajuskite elingo dvasią

Anot A. Liškausko, įstabaus šokio šiam pastatymui nereikia. „Labai svarbi pastatymo atmosfera: pajuskite elingo dvasią, marių pakrantėje besiskleidžiančią muziką, tikro laivo energetiką... O dar orkestras, choras, solistai ir 26 mimanso artistai. Stengiuosi, kad žiūrovai nesuprastų, jog tai šokis. Choreografija įsilies į natūralų veiksmą. Publika turi džiaugtis ne atskirais elementais, o visuma. Ir jei kažkas paklaus: „O ką šioje operoje veikė choreografas?“ – man tai taps didžiausiu įvertinimu! Režisieriai Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis siekia, kad opera kuo natūraliau įsilietų į aplinką. Elingas, laivas – viskas tikra. Norisi, kad ir veiksmas būtų kuo realistiškesnis“, – sako operos „Skrajojantis olandas“ choreografas.

Teks įveikti baimes

Pasak A. Liškausko, vidurvasarį rasti mimanso šokėjų buvo sudėtinga. Jais, paraginus garsiam aktoriui, režisieriui ir pedagogui Valentinui Masalskiui, tapo jo vadovaujami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Teatro katedros vaidybos studentai.  

Operos „Skrajojantis olandas“ atlikėjams teks įveikti aukščio baimę. „Aukščiausias scenos tiltas kabo 17 m aukštyje. Jame pasirodys ne tik solistai, bet ir šokėjai. Kita scenos aikštelė įrengta  8 m aukštyje. Joje šokio užduotys bus skirtos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro moterims. Kol kas repetuodamos salėje jos šypsosi, bet paskutinės spektaklio repeticijos vyks aukštai virš žemės... Solistai judės mažiau, nes tai juk opera. Kone daugiausiai judesio užduočių teks Vairininko vaidmens atlikėjui Rafailiui Karpiui“, – atskleidžia keletą būsimos premjeros paslapčių A. Liškauskas.

Jūrų dievybių pasveikinimas

Ar tai, ką regėsime spektaklyje, apskritai galima vadinti šokiu? A. Liškauskas kalba pavyzdžiais: „Įsivaizduokite: žmogus eina gatve arba stovi prie staklių. Jis nešoka. Bet jei dešimt žmonių atlieka tą patį veiksmą, skambant muzikai? Tai tampa šokiu. Taip ir šiame spektaklyje. Tarkim, vienoje iš operos scenų jūreiviai pamato, jog prie jų artėja didžiulė banga. Ką jie daro? Kiekvienas prietaringas jūreivis turi savų įsitikinimų, kas gali padėti sunkiu metu. Vienas kumščiu ploja sau per krūtinę, paskui paliečia denį, padėkoja dievams... Pamenate haką – Naujosios Zelandijos komandų ritualą, nešantį sportininkams sėkmę prieš varžybas? Tai – maorių dievybės pasveikinimas, kurį, atliekamą visos komandos, mes suprantame kaip šokį. Nors taip nėra“, – aiškina garsus choreografas.

„Nepaleisime šio titulo ir kitais metais. Stengsimės pasilikti. Tik daug dirbdami galime tapti dar profesionalesniais bei įdomesniais žiūrovams, sulaukti dar geresnių choreografų bei visai Lietuvai įrodyti, kad nesame šiaip maža pajūrio trupė“, – teigia teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas.

Antrąjį 2019 m. pusmetį baleto trupė žiūrovams pristatė net dvi premjeras: šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ sukūrė žinomas Lietuvos choreografas Martynas Rimeikis, o „Spragtuką“ –  Kirilas Simonovas, choreografas iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. „Eglė žalčių karalienė“ buvo apdovanota „Padėkos kauke“ kaip geriausias praėjusiais metais sukurtas spektaklis.

„Nežinau, ar dėl tokios nominacijos labiau tiktų sveikinti, ar užjausti... 2019 m. sausio 1 d. mūsų trupėje buvo likę 6 šokėjai. Ką tai reiškia? Galiu paaiškinti. Visi buvę spektakliai atnaujinti arba dar bus tai padaryta. Kiekviename spektaklyje šoka mažiausiai 8–10 šokėjų, net ir operetėse bei miuzikluose. Šokio spektakliui „Altorių šešėly“ reikia 18 šokėjų, o spektaklyje „Graikas Zorba“ scenoje vienu metu matote net 22 šokėjus. Tad pernai sausį prasidėjęs darbymetis tęsėsi visus metus“, – pasakoja A. Liškauskas.

Pradžioje buvo pasitelkta 10 stažuotojų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros pirmo kurso studentų. Visi buvo integruoti į spektaklius. Tačiau artėjo nauji galingi pastatymai – „Eglė žalčių karalienė“ ir „Spragtukas“. Kaip garsūs choreografai žiūri į mažų teatrų baleto trupes? Jiems reikia kuo daugiau gerų šokėjų!

A. Liškauskas su baleto meno vadove  ir pastatymų organizatore Jelena Lebedeva šokėjų vyko ieškoti į Ukrainą. Ir jiems pavyko. Vasaros pradžioje iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto kalvių – Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo, taipogi veikiančio Kijeve, atvyko dvylika šokėjų. Rugpjūtį aštuoni ukrainiečiai jau šoko „Eglės žalčių karalienės“ premjeriniuose spektakliuose.

„Šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pastatėme kone per mėnesį. Vos spėjus atsitokėti, atėjo grandiozinis „Spragtuko“ pastatymas. Dvi šokio spektaklių premjeros per pusmetį yra daug. Būtina akcentuoti ir tai, kad M. Rimeikis ir K. Simonovas abu yra savito braižo ir ypatingo reiklumo choreografai. Siekiant jiems įtikti, šokėjams teko pasitempti visu 100 procentų... Šalia to vyko kiti spektakliai, į kuriuos turėjome įvesti naujus trupės narius. Tad darbštuolių metai nebūna itin linksmi... Tik atsigręžęs atgal supranti, kiek daug buvo padaryta. O laisvo laiko nebuvo visai: trupės nariams jis buvo virtęs individualiu darbu namuose. Būta ir traumų: gal į tris spektaklius teko kviestis medikus. Laimė, viskas baigėsi gerai. Esame maža trupė, kurioje kiekvienas narys aukso vertės. Jei vienam kažkas nutinka, tenka perdėlioti sudėtingą visos trupės „lego“ kaladėlių statinį, – tvirtina vyriausias choreografas A. Liškauskas.

Šokio profesionalas didžiuojasi, kad praėjusių metų teatro svarbiausios premjeros buvo patikėtos būtent baleto trupei. „Spragtukas“ arenose surinko tūkstančius žmonių: „Įsivaizduojate, kokia atsakomybė žinoti, kad į spektaklį renkasi tiek žmonių ir kartu bijoti, kad kuriam nors šokėjui gali nutikti trauma, o nebūtų kuo jo pakeisti. Mes labai jaudinomės. Didžiuojamės Klaros vaidmenį atlikusia Kira Tykhonova bei jos „Metų artistės“ nominacija. Merginomis visi labiau žavisi, bet nominacijos buvo vertas ir jos scenos partneris Mykhailo Mordasov”, – neabejoja A. Liškauskas.

Jis džiaugiasi gražia trupės senbuvių ir jaunųjų šokėjų iš Ukrainos derme.  „Trupėje atsiradus daug naujų žmonių, visiems reikėjo prisitaikyti. Kalbos barjeras: dalis trupės senbuvių nemoka rusiškai, bet kalba angliškai. Dalis atvykusių ukrainiečių kalba rusiškai, bet nemoka anglų kalbos... Atsiranda daugiakalbystė: informaciją teko skelbti įvairiomis kalbomis. Skirtingos choreografinės mokyklos, skirtingi pedagogai. Jaunimui iš Ukrainos Klaipėda tapo pirmąja tikra darboviete. Teko imtis disciplinos“, – pasakoja A. Liškauskas.

Visus netikėtai užklupęs karantinas netapo neįveikiamu iššūkiu Muzikinio teatro baleto trupei. Jau kitą dieną po jo paskelbimo prasidėjo virtualios trupės repeticijos. Vyko ir garsių baleto dėstytojų iš Vilniaus ir Ukrainos meistriškumo pamokos. Jas stebėjo ir buvę Klaipėdos trupės šokėjai sostinėje ar net jų kolegos, šokantys Paryžiuje.

Šį pavasarį A. Liškauskas kartu J. Lebedeva vėl lankėsi Kijeve: tikimasi, kad artimiausiu metu baleto trupės narių skaičius nuo 20 išaugs iki 35. Šokėjai į Klaipėdą prašosi ne tik iš Ukrainos, bet ir iš JAV.

„Amerikoje norėdamas pradėti šokti profesionalioje scenoje pirmus dvejus metus turi dirbti nemokamai, kaip savanoris. Trečiaisiais metais tampi stažuotoju ir gauni trečdalį atlyginimo. Ir tik tada, jei gerai užsirekomenduoji, gali tikėtis būti įdarbintas. O JAV baleto mokyklų daug, norinčių tapti žvaigždėmis – dar daugiau... Todėl mažos Europos trupės tampa labai patrauklios amerikiečių šokėjams. Auganti pasiūla leis mums rinktis pačius geriausius“, – su užsidegimu pasakoja A. Liškauskas.

O artėjančiuose „Eglės žalčių karalienės“  spektakliuose Žvejų rūmuose spalio 26 ir 27 dienomis Eglės vaidmenį pirmą kartą atliks trupės šokėja Aušra Krasauskaitė.

Nuo 2019-ųjų pradžios pasikeitė kone pusė baleto trupės narių. Sulaukėme penkių merginų ir keturių vaikinų iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto šokėjų kalvių: Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo, taipogi veikiančio Kijeve. Aštuoni ukrainiečiai vasarą jau šoko „Eglės žalčių karalienės“ premjeriniuose spektakliuose, vienas vaikinas atvyksta artimiausiu metu. Be to, nuo praėjusio sezono trupėje dirba stažuotojai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros antrakursiai.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė Kamilė Pilibaitytė, baigusi dėstytojos Audronės Domeikienės klasę, irgi pasirinko studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Ji derins studijas ir darbą mūsų trupėje. Šią šokėją vasarą jau matėme „Eglės žalčių karalienės“ premjeroje. 

Taigi sezono naujienos džiugios: baleto trupės narių skaičius artėja prie dvidešimties. Muzikiniame teatre dirbu 23-čią sezoną, bet neprisimenu, kad būtume turėję tiek daug šokėjų. Tai – istorinis momentas. Panašios apimties kolektyvas susidarydavo tik grandioziniuose spektakliuose – pavyzdžiui, balete „Graikas Zorba“, kuriame trupę papildo kviestiniai šokėjai.

Kaip trupės senbuviai priėmė jaunuosius kolegas iš Ukrainos?

Spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ išryškėjo graži trupės senbuvių ir jaunųjų šokėjų iš Ukrainos dermė. Profesionalus scenos pajautimas darniai susipynė su profesionaliu šokiu.

Organizatorių nuotr.

Ar neklystume teigdami, kad trupės profesionalumo lygis auga?

Esminis pokytis ir yra tas, kad dabar trupės branduolys nuolat papildomas profesionaliais baleto šokėjais, baigusiais baleto mokyklas, o ne kitokias šokio studijų kryptis. Pas mus šoka Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo absolventai.

Ir aišku, kad ne visi norintys gali ir sugeba pas mus šokti. Kas rytą vyksta klasikinio baleto pamokos, kurias veda pedagogė, garsi baleto šokėja Beata Molytė-Kulikauskienė. Visiems tenka atlikti sudėtingus pratimus, kuriais laviname savo kūną. Žiūrovai šią mūsų „virtuvę“ gali išvysti Jūros šventės pasirodymų metu, kai trupė pristato spektaklių ištraukas – repeticijas lauke, pavadintas pasirodymu ORE. Stereotipiškai manoma, jog baletas – tik plastika ir grakštumas, tačiau gatvės pasirodymuose praeiviai pamato, kiek fizinės jėgos, ištvermės ir prakaito šis menas reikalauja.

Stereotipiškai manoma, jog baletas – tik plastika ir grakštumas, tačiau gatvės pasirodymuose praeiviai pamato, kiek fizinės jėgos, ištvermės ir prakaito šis menas reikalauja.

Kuo ypatinga baleto šokėjo profesija?

Šokėjas lavina ne tik kūną, bet ir protą. Šokdamas turi galvoti apie vaidmenį, jausti, ką scenoje darai. Tuo mes ir skiriamės nuo sportininkų. Sportuojame ne mažiau, bet įjungiame visus įmanomus žmogaus pojūčius bei išlavintą vaidybą. Jei bėgikui distancijoje lieptumėte išreikšti savo meilę arba suvaidinti drakoną, bijau, kad jam nepavyktų arba šios pastangos pakenktų trokštamam rezultatui. O baleto šokėjui viskas privalo pavykti.

Sakoma, kad šokėjų protas slypi kojose, bet tai netiesa. Judesius atlieka ne vien kojos. Šokio esmė scenoje nėra žingsnelis. Kiekvienas šokėjo judesys neša informaciją žiūrovui: tu skubi, eini pas mylimąją ir t.t. Tokiu būdu pasakojamas šokio spektaklio siužetas.

Kuo trupė nustebins prasidedančiame sezone?

Laukia intensyvus ir darbingas periodas, nes naujuosius trupės narius būtina įvesti į ankstesnius teatro pastatymus: spektaklius „Graikas Zorba“, „Altorių šešėly“, „Tikroji dinozaurų istorija“. Visi šie spektakliai bus rodomi 2019-2020 m. sezono metu ne po vieną kartą. O spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ spalio 26 ir 27 dienomis išvysime naujas solistų sudėtis. Eglės vaidmenį pirmą kartą atliks balerina Aušra Krasauskaitė-Berulė, nepamainomu Žilvinu išliks Mantas Černeckas, o jų atžalas vaidins ukrainiečiai: Drebulytę – Kira Tikhonova, Ąžuolą – Mykhailo Mordasov. Sausio 18 dieną Eglės partiją vėl atliks ypač palankiai kritikų po premjerinių spektaklių įvertinta LNOBT balerina Julija Stankevičiūtė.

O dar mūsų laukia pasiruošimas išskirtinei premjerai! Gruodžio 20 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovams pristatysime Piotro Čaikovskio šokio spektaklį „Spragtukas“. Klaipėdoje jį statys garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, anksčiau garsiuose pasaulio teatruose jau sukūręs ne vieną „Spragtuko“ pastatymą. Žymiausias iš jų – Sankt Peterburgo Marijos teatre kartu su scenografu Michailu Šemiakinu sukurta šio baleto versija. Klaipėdietiškam „Spragtukui“ scenografiją ir kostiumus kurs dailininkai Aleksandras Barmenkovas ir Jekaterina Zlaja.

Choreografas Aurelijus Liškauskas, garsėjantis kaip pajūrio šokio virtuozas, sako, kad teatralizuotas koncertas „Štrauso muzikos sūkurys“ su nuostabiais šokėjų pasirodymais taps meno tiltu, iš Kalėdų puotos švelniai nukelsiančiu į Naujuosius metus.

„Palangoje sukursime tikrą šokio ir muzikos „pūgą“. Išvysite populiariausias scenas iš operečių „Šikšnosparnis“ ir „Vienos kraujas“, mėgstamų visos Lietuvos publikos. Ko siekia mūsų šokėjai? Kad žiūrovai patirtų katarsį nuo pozityvios energijos pliūpsnio“, - tvirtina A. Liškauskas.

Scenoje siaus dvylika Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės narių. Ryškūs kostiumai, didžiulės plunksnos - teatralizuotas koncertas alsuos pokylio dvasia ir prabanga.

Kalėdos A. Liškauskui nuo pat vaikystės – pati mylimiausia šventė: „Kalėdų laukiu lyg Naujųjų metų Premjeros. Per jas kasmet tarsi užgimstame naujai, ir užlieja toks geras jausmas... Šventinę nuotaiką kuria ne dovanos, o jausmai. Nepamirškime to. Dovanokime savo artimiesiems šventę scenoje, o ne dovaną dėžutėje: tada gera nuotaika lydės ilgiau, o šventės prisiminimai šildys dar ne vienerius metus“.

Polkų ir valsų pūga

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taipogi garsėja kaip mokantis sukurti įspūdingą šventę. Teatralizuotame koncerte „Štrauso muzikos sūkurys“ ištraukas iš legendinių J. Štrauso jaunesniojo operečių „Šikšnosparnis“, „Čigonų baronas“, „Vienos kraujas“ atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Loreta Ramelienė, Rosana Štemanetian, Rasa Ulteravičiūtė, Valdas Kazlauskas, Aurimas Raulinavičius ir Steponas Zonys, o taip pat ypatingas koncerto svečias – pasaulinio masto tenoras Kristian Benedikt. Koncertą ves šmaikštaus žodžio kišenėje niekada neieškantis Šarūnas Juškevičius. Specialiai švenčiantiems Palangoje nuskambės Rozalindos čardašas, polka „Trik-trak“, valsas „Žydrasis Dunojus“, J. Štrauso vyresniojo sukurtas „Radeckio maršas“ ir daugybė kitų užburiančių kūrinių.

T. Ambrozaitis yra muzikos magistras, meno licenciatas, Klaipėdos universiteto docentas. Stažavosi Leipcigo F. Mendelssohn-Bartholdy muzikos ir teatro akademijoje. 2011–2016 m. vadovavo Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“. Nuo 2016 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentu, pernai paskirtas teatro vyriausiuoju dirigentu. Dalyvavo kuriant šio teatro pastatymus „Bohema“, „Jolanta“ (2016), „Žizel“, „Pajacai“ (2017), „Prūsai“, „Kandidas“, „Graikas Zorba“, „Žvaigždžių opera“ (2018).

Ypatingo svečio siurprizas

„Nuostabios melodijos ir svajinga jūra – šventinis „Štrauso muzikos sūkurys“ visa tai apjungs ir nė vieno abejingo nepaliks. J. Štrauso muzika ypatinga tuo, kad jos klausydami šoka visi“, – tvirtina Kristian Benedikt.

Jau pirmieji teatralizuoto koncerto „Štrauso muzikos sūkurys“ pakilių melodijų garsai nukels į puotą. Puotą, kurioje susipina džiaugsmas, tikėjimas ateitimi, visaapimantis laimingos akimirkos pojūtis. Prašmatnios moterų suknelės ir solidūs vyrų smokingai po paslapties šydu slepia meilės ir neapykantos, susižavėjimo ir pavydo intrigas, kurių neišvengia nė vienas aukštuomenės pokylis. Pakanka atsargiai kilstelėti užkulisių skraistę, ir jausminga muzika atvers mums masinančias ir kartu bauginančias puotos veikėjų paslaptis…

„Aš dainuosiu Barinkajaus kupletus iš operetės „Čigonų baronas“. Mano mokytojo Virgilijaus Noreikos dėka jie tapo kone lietuvišku šlageriu: priedainio žodžius „Taip, mielieji draugai, aš klajojau ilgai, bet gimtoji šalis šaukia vis, šaukia vis…“ visose koncertų salėse publika dainuoja kartu su solistu. Tai, kad kupletuose pasakojama apie žmogų, po ilgų klajonių sugrįžtantį į savo kraštą ir jame randantį viską, ko nepavyko rasti užjūriuose, manau, puikiai nusako Lietuvos dabartį… Tačiau koncerte bus ir arija – siurprizas, kurios pavadinimo kol kas negaliu atskleisti“, – intriguoja muzikos mylėtojus Kristian Benedikt.

Tad, Ponios ir Ponai, kviečiame į spalvingą puotą ausims ir akims. Jūsų gidais šioje puotoje taps garbingi Vienos salonų žinovai – kompozitoriai Johanas Štrausas jaunesnysis (1825–1899) ir jo tėvas, garsiojo „Radeckio maršo“ autorius Johanas Štrausas (1804–1849). Abu jie vadovavo orkestrams, prašmatniuose rūmuose linksminusiems galingiausius XIX amžiaus Europos valstybių valdovus, taigi neabejotinai buvo pripažinti šventiškos nuotaikos kūrimo meistrai.

Žmonės stebėjo reginį užgniaužę kvapą, ne tik todėl, kad baiminosi dėl ant 25 metrų aukščio laivų statyklos elingo vartų pakibusių šokėjų saugumo, bet ir dėl stulbinamų vaizdo projekcijų, baleto šokėjų judesių ir muzikos garsų vienovės.

Šokėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas yra vieninteliai Lietuvoje įvaldę vertikalaus šokio techniką. Tik todėl, kad uostamiestis turi šiuos du ypatingus šokėjus, buvo įmanoma realizuoti šį ypatingą projektą.

Nuostabi galimybė žiūrovams pabuvoti ten, kur gimsta laivai, ir tokioje erdvėje stebėti meno reiškinį atsirado tik „Vakarų Baltijos laivų statyklos“ vadovams įsileidus šį projektą į savo erdves.

Liaudies daina, merginos tautiniais rūbais buvo bene realistiškiausia pasirodymo dalykai.

Visa kita – ir tekstas, ir vaizdai, ir muzika, ir juo labiau pakibusių ant lynų artistų šokis – buvo abstrakcijos, verčiančios kiekvieną žiūrovą savaip suprasti autorių sumanymą.

Ištraukos iš moksleivių rašinių apie Vydūną vieniems pasirodė prasmingais žodžiais apie šią asmenybę, kitiems demonstravo, kad paaugliai yra pernelyg jauni suprasti šios asmenybės gelmę.

Suprasti, kuri reginio galis padarė žiūrovams didžiausią įspūdį nebuvo sunku, nes būtent tada virš galvų pakilo telefonai, fiksavę vaizdus. Kai šokėjai virto vaizdo projekcijos akių lėliukėmis, mobiliųjų įrenginių matėsi daugiausiai.

„Giedanti Vydūno upė“ skirta 150-osioms Vydūno gimimo metinėms ir Lietuvos šimtmečiui. Simboliškai pasirinkę upės motyvą, pasirodymo kūrėjai Vydūno asmenybę, jo kūrybą ir filosofiją perkėlė į kitą, laikui nepavaldžią dimensiją, tarsi vaikščiotų kūrybos laiko vertikalėje.

Susirinkusi minia dėkojo dangui už ramų, šiltą vakarą, prie marių buvo neįprastai šilta. Didžiuliame elinge galėjo tilpti iki tūkstančio žiūrovų. Ko gero, taip ir buvo, nes tą patį vakarą, 21 val., surengtas dar vienas spektaklis.

Skirstydamiesi žiūrovai aptarinėjo iki šiol nematytą reginį. Jį sunku palyginti su kartu su olandų trupe „Bencha Theatre" 2017 m. sukurtą ir ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado parodytą vertikalaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“. Daugelis jau buvo girdėję apie projekto sumanytojos Kristinos Norvilės svajonę sukurti vertikalųjį šokį ant aukščiausi Klaipėdos kamino.

Tokie reginiai, kaip parodytas šeštadienį klaipėdiečius verčia jaustis tikrais europiečiais, gyvenančiais ne provincijoje, o įvairių menų kupiname uostamiestyje.

Anot spektaklio choreografo ir idėjos autoriaus Aurelijaus Liškausko, nors nuo spektaklio premjeros praėjo jau kone 4 metai, vaidinti vis dar įdomu, o žinomas ir patrauklus publikai kūrinys buvo jo koziris. V. M. Putino „Altorių šešėly“ ir pačiam choreografui turi simbolinę reikšmę – tai buvo pirmasis rimtas kūrinys, perskaitytas jaunystėje.

Kalbėdamas apie spektaklio temą, choreografas pabrėžia, kad ji aktuali buvo nuo pat vaikystės, nors ir matyta kiek kitu kampu nei šiandien.

„Nuo pat vaikystės mane kamavo du klausimai: ar yra ateiviai, ir kas būtų, jei turėčiau pilną raketą degalų ir skrisčiau į dangų - žinojau, kad ten yra kita Žemė. Niekada netikėjau, kad yra Dievas, bet visuomet kamavo klausimas, kas nusileido iš kitos planetos, kad žmonės ėmė ir patikėjo, jog tai Dievas. Žiūrėdamas į šventųjų paveikslus visuomet maniau, kad ta aureolė greičiausiai yra skafandras“, - juokėsi pašnekovas.

– Spektaklis pastatytas dar 2014 m. Kaip jis kinta bėgant metams? Kaip keičiasi jūsų paties požiūris į jį?

– Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios esu apsisprendęs nieko savo spektakliuose nekeisti. Galvoju, kad keiti tik tada, kai esi kūrybiškai nesubrendęs. Pats spektaklis iš esmės nekinta, judesiai nekinta –  galbūt keičiasi tik kažkokios mizanscenos, kai iš tikrųjų bręsti, formuojasi skonis.

Panašiai ir spektaklyje „Altorių šešėly“ – įgaunu daugiau vaidybos praktikos, bręstu asmeniniame gyvenime, imu suprasti, jog žiūrovas spektaklyje galbūt gali nesuprasti kokio nors epizodo, galbūt jis per daug ištęstas. Tarkime, spektaklio gyvavimo pradžioje vienoje iš scenų skambantis V. M. Putino eilėraštis cituotas visas, o juk mes esame šokėjai, išpildyti eilėraštį mums trukdė aktorinio meistriškumo stoka, tad nusprendėme režisūriškai „apžaisti“ šią sceną: dabar eilėraštis skamba visas, tačiau garsiai atliekamos tik šešios eilutės.

– O ar keičiasi paties jūsų, kaip choreografo, požiūris į savo darbą?

– Kai stačiau, įdėjau visą širdį. Labai giliai mąsčiau, ilgai vaikščiojau į bažnyčią, sudėjau viską, kas manyje tuo metu buvo geriausia. Negalėčiau atkartoti tos emocijos, per pusę metų buvau subrandinęs temą, įėjęs į savotišką transą. Negaliu pasakyti, ar šiandien tame amplua būčiau labiau subrendęs pastatyti kažką geriau. Choreografija ir mintis liko ta pati. Ar temą pasirinkau teisingai, ar ji buvo paveiki, turi pasakyti žiūrovas.

Nemanau, kad atsibodo šį spektaklį vaidinti, šokti, iš kolegų jaučiu lygiai tą patį. Vadinasi, tema neatgyvenusi. Kūrinys patrauklus publikai, nes jie jį žino, supranta, galbūt net yra du kartus skaitę. Kaip šiandien teatrai populiariumo vaikosi kviesdami žvaigždes, aš pasirinkau kitą kozirį – žinomą knygą. Manau, tai teisingas posūkis – kiekvienas kūrėjas turi rasti raktą į žiūrovą, o aš jį radau.

– Koks buvo pirmasis impulsas statyti būtent V. M. Putino romaną „Altorių šešėly“?

– Tai buvo matematika, išskaičiavimas, jokios meilės. Mąstėme, koks kūrinys patiktų žiūrovui. Man svarbu, kad pirmuose penkiuose pasirodymuose būtų publikos, o po to žiūrovas jau pasakys, ar tai yra gerai. Jeigu pasirenki kūrinį ir nesi tikras, kad į jį ateis žiūrovų, niekada nežinosi, ar jis geras.

Nesakau, kad prieš kiekvieną naują kūrinį reiktų skaičiuoti, kas patiktų žiūrovui, bet nepamirškime, kad kone kiekviena gera grupė pradėjo nuo dainų perdainavimo. Matome televizinius žvaigždžių kūrimo projektus, kuriuose savos kūrybos niekas net neskatina. Žinoma, kalbu populiariai, nors ir mano mylimiausia grupė "Radiohead" visų pirma kūrė tai, ką klauso žmonės, tačiau paklausius dabartinių grupės kūrinių supranti, jog vokalistas Thomas Yorkas užaugo tik todėl, kad leido klausytojams save pažinti.

Lygiai taip pat ir čia - „Altorių šešėly“ yra visiškas lietuviškas popsas, bet V. M. Putinas juk nėra popsistas. Aš manau, kad V. M. Putinas parašė tokį skandalingą kūrinį todėl, kad norėjo supažindinti save su skaitytojais – vėliau jo poeziją skaitė daug daugiau žmonių.

Jeigu kūrėjas sako, kad jam nesvarbu, ar jį kas nors skaitys, man norisi paklausti – kam tuomet kurti? Ne žiūrovui, ne skaitytojui? Koks tada šiuolaikinio kūrėjo tikslas? Kam tuomet kvėpintis, skustis barzdą, nešioti geltonus sportbačius - juk galima eiti taip, kaip Dievas davė. Kiekvienas, kuris sako, kad kuria ne žiūrovui, yra melagis.

– Bet greičiausiai visgi negali statyti spektaklio, kurio tema, dramaturgija yra neįdomi, neartima. Kuo patraukė pats romanas, jo tema?

– Vaikystėje, jaunystėje nebuvau didelis skaitovas, nedalyvavau raiškaus skaitymo konkursuose. Man daug įdomiau buvo žaisti krepšinį gatvėje, su draugais miške kūrenti laužus, vogti vištas ir kepti jas molyje – buvau gan išdykęs vaikas, paauglys, po bulviakasio man būdavo daug įdomiau eiti į diskoteką, nei prisėsti paskaityti knygą.

V. M. Putino „Altorių šešėly“ buvo viena iš nedaugelio normalių knygų, kurias perskaičiau. Gal dėl to, kad ėjome į bažnyčia - turėjau priimti pirmąją Komuniją ir sutvirtinimo sakramentą, tad tris metus su broliu kone mėnesį praleisdavome bažnyčioje - šią knygą ir atverčiau. Bažnyčioje iki šiol jaučiu sakralumą, nors nesu tikintysis, man labai patinka bažnyčios kvapas, vėliau net kvepalus tokius susiradau.

Tikėjimas man yra nežinomybė – jei moteris apsirengusi, ji įdomi, jei nusirengusi – irgi įdomi, bet gali greitai atsibosti. Kol yra paslaptis, tol įdomu. Kunigystės paslaptis niekada neišnyksta, man niekada neišnyksta paslaptis, kodėl jie taip tiki. Turiu daug draugų kunigų ir visada jų klausiu, „kodėl tu tiki, kodėl tu sakai, kad Dievas yra“ – man tai nesuprantama.

Nuo pat vaikystės mane kamavo du klausimai: ar yra ateiviai, ir kas būtų, jei turėčiau pilną raketą degalų ir skrisčiau į dangų - žinojau, kad ten yra kita Žemė. Niekada netikėjau, kad yra Dievas, bet visuomet kamavo klausimas, kas nusileido iš kitos planetos, kad žmonės ėmė ir patikėjo, jog tai Dievas. Žiūrėdamas į šventųjų paveikslus visuomet maniau, kad ta aureolė greičiausiai yra skafandras. Nuo tada man labai įdomu, nuo ko religija prasidėjo, kodėl yra skirtingos religijos ir panašiai. Dabar suprantu, kad religija buvo sukurta tam, kad žmogus bijotų, įstatymai labai teisingi, bet skirti valdyti. Kai supranti, kad yra žmonių, kurie tuo nuoširdžiai tikti, tam pašvenčia gyvenimą, kad kunigystė – lygiai kaip ir veikla scenoje – yra tam tikras freakizmas, labai įdomu žvelgti į juos iš šono.

Kitas man įdomus klausimas - celibatas. Nesuprantu, kaip žmogus gali iš savęs atimti maistą. Šeima, seksas, santykiai – tai yra maistas. Organizmas kažko reikalauja, katė juk irgi bėga į lauką ir valgo šieną, nors visai nėra žolėdis gyvūnas. Ryte atsibundi ir jauti, kad tavo organizmas reikalauja „maisto“, siunčia tam tikrus signalus! Kaip galima to atsisakyti?

Kai nuėjau į lietuvių kalbos egzaminą, mokytoja manęs paklausė, kokiu kūriniu remdamasis noriu laikyti egzaminą, atsakiau, kad norėčiau ištraukti V. M. Putino „Altorių šešėly“, tada viskas vykdavo gana fiktyviai, tad ji atsakė, kad traukčiau ir nesvarbu, ką ištrauksiu, rašyčiau apie šią knygą. Ir iš tiesų -  iš 36 bilietų, vis tiek ištraukiau „Altorių šešėly“ – praktiškai stebuklas. Po to jis visą gyvenimą kirbėjo mano galvoje, o atėjus laikui, kai galėjau rinktis, kuo remdamasis norėčiau statyti spektaklį, vienas iš prioritetų buvo V. M. Putino romanas „Altorių šešėly“. Kitas mano prioritetas – Balio Sruogos „Dievų miškas“, bet reikėtų labai daug klipatėlių...

– Kaip vyksta romano virsmas šokio spektakliu?

– Kalbu šokio kalba, maniškė – gana paprasta, stengiuosi, kad kiekvienas judesys savyje talpintų mintį. Šiuolaikinio šokio šokėjams tai labai nepatinka, bet aš judesiais atpasakoju tekstą. Man atrodo, aš radau raktą savyje, dabar judesiais galiu atpasakoti bet kokį tekstą. Norėjau pabrėžti, parodyti, kad tam, kad žmogus suprastų judesį, nebūtinai reikalingas tekstas, man buvo labai svarbu įsitikinti, ar tai įmanoma. Pasiėmiau didelį kūrinį, atsakomybė buvo milžiniška – niekas manimi netikėjo, turbūt tik aš ir mano šeima. Dar patikėjo Aušra Krasauskaitė – ji sutraiškydavo mano realybę ir liepdavo pasisukti kažkur tyruose.

Viduje jokio iššūkio nebuvo, jeigu tikiu, tai nėra iššūkis. Kai supratau, kad statysiu „Altorių šešėly“, žinojau, kad pagrindiniai dalykai, kuriuos turiu padaryti, tai surinkti gerą muziką ir kad žiūrovas suprastų, kas vyksta, o toliau – judesiai, visa kita – liejasi laisvai. Buvo sudėtinga gal todėl, kad neturėjau kone jokio pagrindo, į ką remtis. Kai statai baletą, turi viską – ir libretą, ir muziką – belieka tik pastatyti šokį. Čia vienintelis mano ramstis buvo knyga.

Tad svarbu buvo įtikinti kolektyvą ir surinkti stiprų garso takelį. Kūryba yra tiesiog geras verslo planas. Visų pirma įtikini žmones, apskaičiuoji, gauni finansavimą, o tada dirbi.

– Štai šiemet Anykščių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2017“ laimėjote pirmą vietą. Papasakokite, koks tai festivalis ir ką jums reiškia šis apdovanojimas?

– Anykščiuose mero žmona manęs paklausė: „turbūt čia jautiesi kaip atvažiavęs į kaimą...“, atsakiau, kad priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Prieš savaitę buvau Indijoje, Bolivudo renginyje. Organizatorius minėjo, jog tai yra vienas iš brangiausių pasaulio renginių, mes jame dalyvavome. Buvo gėda žiūrėti: viskas sugrūsta – ir akrobatai su motociklais, ir kinų, ir Amerikos geriausieji šokėjai. Kai viskas taip sumaišyta, nebesupranti, ar jie iš tiesų geriausi. O čia, Anykščiuose, atvažiavęs pajutau tai, ką pažįstu – gerą atmosferą. Čia visi noriai dalyvauja, ploja todėl, kad jiems smagu, o ne todėl, kad reikia, laukia, ką pasakysi, o ne užsikemša ausis, nes yra matę už tave geresnių. Kiekvienas džiaugiasi kiekvienu – negi tai kaimas, negi dėl to turėtų būti gėda?

Kai gavau  „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą, man nebuvo daug smagiau, nei dabar, laimėjus šiame festivalyje. Apdovanojimas juk visur vienodas – gauni diplomą, piniginę išraišką ir simbolį - faktūra juk ta pati. Ten buvo labai miela, smagu ir gera būti. Anykščių festivalis parodo, kad būtent ten yra žmonės, kurie nori kurti, gyventi, nori atiduoti save savo kraštui. Pats esu kilęs iš mažo miesto, jie man labai mieli, visuomet gera į juos grįžti.

Naujajam cirkui būdingomis judesio technikomis išsiskiriančio spektaklio idėją jau daug metų nešiojosi baleto šokėja Inga Briazkalovaitė: „Anksčiau vis neatsirasdavo tinkamos progos tokiam dideliam, į viešumą einančiam renginiui. Jis vis būdavo neaktualus. Bet vien artėjantis oficialus teatro uždarymas prieš rekonstrukcijos darbų pradžią pasirodė labai tinkamas spektaklio išėjimui iš už teatro pastato sienų, į jo išorę.“

Neįprastą spektaklį režisavo teatro režisierė Rūta Bunikytė. Anot jos, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro siena taps vertikalia scena skirtingų žanrų šokėjams.

„Specialiai kuriama muzika ir video projekcija leis pažvelgti į teatro metafiziką. Jei sienos prabiltų... Teatras, tai ne pastatas, o žmonės jame. Jie ir aplink juos kuriasi paraleliniai pasauliai, verda aistros, griūna ir kuriasi nauji gyvenimai. Tai – mūsų teatras, gyvas, aistringas, naujas, bet kartu ir pažįstamas senas. „Kalbantis bokštas“ – tai reveransas teatro žiūrovams, teatro žmonėms, teatro istorijai“, – pasakojo R.Bunikytė.

Spektaklis bus rodomas po teatro baleto trupės meistriškumo kursų „Vertikalė, oras, horizontas“, kuriuos Gridin‘s Group mokymu centre Klaipėdoje vedė minėto „Bencha Theatre“ nariai. Šis olandų teatras pasižymi spalvingais, originaliais pasirodymais, išsiskiriančiais „Cirque di Soleil“ stiliumi. Oro akrobatika šios trupės kūriniuose persipina su gyva muzika, šokiu.

Prisisegusiems aukštalipių įrangą, Muzikinio teatro šokėjams per trumpą laiką teko išmokti akrobatinių triukų: ore atlikti salto, iškelti ant rankų partnerį, lipti ir šokinėti teatro siena žemyn galva, įvaldyti judesių greitį, pakibus ore.

„Greitu metu šio projekto pakartoti dėl ypač didelių techninių kaštų, nepavyks. Tad noriu paraginti visus nesibaiminti vėlyvo meto ar drėgnesnio oro. Tai išties unikalus reginys – toks, kokio Klaipėda dar nematė“, – kvietė teatro vadovas Jonas Sakalauskas. 

Šokio spektaklio metu ant teatro sienos pasirodys keturi atlikėjai: teatro šokėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas bei „Bencha Theatre“ oro akrobatai Micka Karlsson ir Dimiter Simeonov. 20 minučių trukmės vertikalaus šokio spektaklis, skaičiuojama, kainuos per 20 000 eurų. Dalis projekto finansuojama Lietuvos kultūros tarybos, prie jo įgyvendinimo prisidėjo ir privatūs rėmėjai.

J.Sakalausko teigimu, Klaipėda yra miestas, kuriame susitinka įvairios stichijos, tad projektuojant naująjį teatro pastatą, jame turėtų būti įrengtos nuolatinės konstrukcijos, skirtos panašiems pasirodymams rengti ateityje. Tai, neva, sumažintų panašių projektų kaštus. „Teatro baleto šokėjai, įvaldę naują meninės raiškos formą, taps pirmaisiais ir vieninteliais tokiais Lietuvoje. Todėl ateityje trupės galimybės rengti šokį ir oro akrobatiką jungiančius pasirodymus – neribotos“, – įsitikinęs J.Sakalauskas.

Kelias savaites 16 metrų aukštyje šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“ repetuojantis baleto šokėjas, choreografas A.Liškauskas teigia nė nepamenantis, kada paskutinį sykį jį būtų užplūdęs toks adrenalino kiekis. „Šią patirtį galėčiau prilyginti nebent šuoliui su virve. Skirtumas tik tas, kad šuolis trunka keletą akimirkų, o šiuo atveju ore tenka sklandyti beveik pusę valandos“, – juokėsi šokėjas.

„Gąsdina ne vien aukštis ir neįprasti judesiai, bet ir grubus sienos paviršius, primenantis stiklinį „žėrutį“. Perbraukus odą, iškart pradeda tekėti kraujas, o kone kiekvienai repeticijai reikia vis naujos poros batų“, – pasakojo A.Liškauskas.

Paprašytas atskleisti minėto spektaklio istoriją, šokėjas trumpai papasakojo, jog kūrinys mena apie meilę, kuriai gyvuoti bando sukliudyti blogio jėga. Tačiau galiausiai iš dangaus nusileidžia angelas ir sujungia gėrį ir blogį. Šokėjas įsitikinęs, kad šiame spektaklyje buities ieškoti nereikėtų, kiekvienas žiūrovas jame galės atrasti savų sąsajų bei metaforų.

Performansą žadama papuošti ir 3D vaizdo projekcija bei muzika, kurią sukūrė klaipėdietis Kristijonas Lučinskas (muzikos projektas „Driezhas“). „Šis performansas prilygs įspūdingam 20 minučių trukmės fejerverkui“, – į renginį kvietė A.Liškauskas.

Teatro vadovas J.Sakalauskas akcentavo spektaklio „Kalbantis bokštas“ simboliškai prasmingą rodymo laiką: „Tai paskutinis sezono renginys, ir nors dar vasara liksime teatre, bet norime atkreipti dėmesį į tai, kad teatras keisis, kad net neprasidėjus statyboms jis jau kinta. Man asmeniškai muzikinis teatras yra neatsiejama Klaipėdos dalis. Taigi šiųmetis mūsų šūkis „pažįstamas – naujas“ šiuo atveju čia labai tinka.“

Pasak renginio organizatorių, esant dideliam srautui žiūrovų, tą patį vakarą, birželio 9 d., įvyks du vertikalaus šokio spektaklio „Kalbantis bokštas“ pasirodymai – 23 val. ir 24 val.