Kova – sena, tikslas – kitas

Duonos ir laisvės. Tokie paprasti ir labai žemiški reikalavimai liepos 11-osios rytą nuskambėjo mažo San Antonio de los Banjoso miestelio, esančio už 30 km į pietvakarius nuo Havanos, gatvėse. Šimtai žmonių traukė skanduodami: "Laisvė, laisvė!", "Laisva Tėvynė!"

Prie protesto eitynių prisijungė įvairaus amžiaus, skirtingiems visuomenės sluoksniams atstovaujantys vyrai ir moterys. Demonstrantai filmavo akciją mobiliaisiais telefonais, prašalaičiai reiškė palaikymą užsiropštę ant namų stogų, automobilių vairuotojai – spausdami garsinius signalus.

Žinia apie neramumus žaibiškai pasklido socialiniuose tinkluose. Protesto banga pasiekė sostinę, salos rytuose esantį Holginą, šiaurėje – Matanzasą, Kardenaso uostą, salos viduryje – Kamagvėjų. Pasak Kubos pasipriešinimo asamblėjos atstovo disidento Orlando Gutierrezo, protestai vyko daugiau nei penkiolikoje Kubos miestų.

Po pasaulį paplitusiuose vaizdo įrašuose matyti tūkstančiai į gatves visoje šalyje išėjusių kubiečių, šaukiančių: "Šalin diktatūrą!", "Mes nebijome!", "Nebereikia komunizmo!"

Havanoje demonstrantai pasiekė garsiąją Malekono promenadą. Šimtai susirinko prie naujai renovuoto Kapitolijaus, buvusio parlamento sostinės centre, – Vašingtono Kapitolijaus replikos. "Susivieniję žmonės niekada nebus nugalėti!" – kartojo minia Lotynų Amerikos kairiųjų himnu laikomos dainos žodžius.

Padariniai: ei­da­mi į gat­ves ku­bie­čiai ži­no­jo, kad ri­zi­kuo­ja tap­ti nau­jų rep­re­si­jų au­ko­mis. / AFP nuotr.

Ši Čilės kompozitoriaus Sergio Ortegos parašyta daina, po Augusto Pinoceto perversmo tapusi pasipriešinimo diktatūrai ir visos Lotynų Amerikos revoliucinių judėjimų himnu, išversta į kitas kalbas skambėjo ir Portugalijos Gvazdikų revoliucijos metu XX a. aštuntąjį dešimtmetį, ją naudojo ir Irano kairieji revoliucionieriai, demonstrantai Filipinuose, perfrazavo arabų pavasario protestuotojai Tunise ir Egipte. Paradoksas, kad kaip tik kairiųjų kovos šūkiai nuskambėjo kaip socialistinio valdymo Kuboje pabaigos ženklai.

Kubos oficialūs šaltiniai tikino, kad protestai tebuvo reakcija į elektros energijos tiekimo trikdžius, tačiau, anot Havanoje gyvenančios meno istorikės ir aktyvistės Carolinos Barrero, iš tikrųjų tai buvo spontaniška bendro nepasitenkinimo ir protesto prieš represijas išraiška. "Dar niekada nebuvo tokių masinių demonstracijų prieš vyriausybę", – apie didžiausias pastarųjų metų protesto eitynes Kuboje sakė moteris. – Žmonės nebebijo."

Pati C.Barrero prieš kelias dienas buvo areštuota, vėliau paleista paskyrus namų areštą policijos patrulių priežiūroje. Aktyvistė palaikė ryšį su gatvėje esančiais demonstrantais telefonu ir internetu, o iš savo buto girdėjo demonstrantų skambučius. "Mano kaimynai praneša, kad visas Havanos senamiestis buvo gatvėje", – dalijosi ji viltingomis žiniomis su užsienio žurnalistais.

Gyvi laukimu

2021-ieji Kubai gali būti lemtingi. 1994 m. nepatenkinti kubiečiai jau protestavo prieš ekonomikos stygių, kančias ir alkį – po Sovietų Sąjungos žlugimo netekusi ekonominio partnerio socialistinė sala buvo panirusi į nebepakeliamą skurdą. Tačiau demonstracijos tąkart apsiribojo Havana, net buvo pavadintos Malekono protestų vardu – daugiausia telktasi minėtoje šalies sostinėje esančioje promenadoje.

Skurdųjį laikotarpį Kubos valdžia vadino aptakiu "Período Especial" – ypatinguoju laikotarpiu. Šalį tuomet savo geležine ranka valdė Fidelis Castro. Jis asmeniškai važiavo pas protestuotojus, pasitelkęs savąją charizmą ir autoritetą nutildė protestuotojus ir užsitikrino savosios sistemos ateitį dar keliems dešimtmečiams.

Tąkart įtampą kiek prislopino Havanos sprendimas salą atverti turistams – biudžetas pasipildė taip reikalinga užsienio valiuta, o gyventojai gavo darbo.

Kubiečiai, kurie vis tiek nenorėjo susitaikyti su beviltiškomis socializmo statybomis ir deficito ekonomikos perspektyva, spruko iš šalies. 1994-ieji buvo ne tik protestų, bet ir masinių pabėgimų metai. Minios kubiečių bandė iš salos nusigauti iki JAV krantų, Floridos. Plaukė valtimis, plaustais ir bet kuo, kas tik galėjo plūduriuoti ant vandens. Skaičiuojama, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius Kubą yra palikę maždaug 2 mln. gyventojų.

Kas jums pasakė, kad Kuba priklauso jums, jei mano Kuba priklauso visai mano tautai.

Antrą kartą viltis kubiečiams sutvisko 2016-ųjų pavasarį po JAV prezidento Baracko Obamos paskelbtos suartėjimo politikos, jo istorinio vizito, tačiau atokvėpis nebuvo ilgas. Netrukus apie sudėtingą situaciją saloje vėl buvo galima spręsti iš JAV pakrančių apsaugos duomenų: nuo 2016 iki 2018 m. bandymų iš Kubos nelegaliai patekti į Jungtines Valstijas skaičius buvo gerokai sumažėjęs, bet vėliau vėl dramatiškai išaugo.

Nors atstumas tarp Havanos ir piečiausio taško Floridos pakrantėje – vos 170 km, įveikti primityviomis valtimis jį yra sudėtinga, vandenyje knibždėte knibžda nuodingų medūzų ir ryklių. Tad tie, kurie ryžtasi šiai kelionei, rizikuoja žūti arba būti deportuoti. B.Obamos valdymo laikotarpiu pakeistas sprendimas, pagal kurį sausumoje sulaikytiems pabėgėliams buvo automatiškai suteikiamas prieglobstis. Dabar į Kubą turi būti deportuojami visi be išimties nelegalai.

Bruzda jaunoji karta

Šiandien Kuba vėl atsidūrė ekonominėje duobėje, dar labiau pagilėjusioje dėl pandemijos, o režimas, dėl problemų kaltinantis JAV sankcijas, o ne pasenusį ekonomikos modelį, sustiprino represijas. Kitoje barikadų pusėje – bruzdantys piliečiai, daugiausia jauni žmonės, kuriems pabėgti nebėra galimybės.

Užnugaris: is­to­ri­nius pro­tes­tus su­ren­gu­sius tė­vy­nai­nius pa­lai­ko mi­li­jo­nai po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių ku­bie­čių, ren­gian­čių sa­vas demonstracijas. / „Reuters“ nuotr.

Kai susikūrė naujas disidentų judėjimas, "San Isidro" vyriausybė į tai reagavo areštais ir greitai atsisakė pasiūlymo leistis į dialogą su opozicija. Prasidėjęs kaip menininkų ir intelektualų sąjūdis greitai sulaukė palaikymo ir skurdesniuose sluoksniuose.

"San Isidro" sulaukė palaikymo ir iš emigracijoje gyvenančių populiarių repo muzikantų, kurie garsųjį F.Castro kovos šūkį "Patria o muerte" (tėvynė arba mirtis) pakeitė į "Patria e vida" (tėvynė ir gyvenimas). Jų sukurta daina greitai tapo naujojo protesto judėjimo himnu.

"Mes esame sutryptos visos tautos orumas/ (...) Nebėra melo, mano žmonės prašo laisvės, jokių doktrinų,/ Šaukite nebe "Tėvynė ir mirtis", o "Tėvynė ir gyvenimas"/ Pradėti kurti tai, apie ką svajojome, ką jie sunaikino/ (...) Kas jums pasakė, kad Kuba priklauso jums, jei mano Kuba priklauso visai mano tautai", – net ir pažodžiui išversti dainos žodžiai skamba kaip labai aiškus protestų manifestas.

"Į gatvę išeina nauja karta", – sako disidentė María del Carmen Ares Marrero, kuri nuo 1990 m. gyvena tremtyje Vokietijoje ir sekmadienį organizavo spontanišką solidarumo demonstraciją Berlyne prie Brandenburgo vartų. "Tai, kas įvyko sekmadienį, yra svarbus etapas kovoje su diktatūra", – įsitikinusi moteris.

Panašu, kad kubiečiai nusiteikę ryžtingai ir nebebijo rizikuoti. Pranešta apie atvejį, kai ligoninės darbuotojas iš Sjego de Avilos socialiniuose tinkluose pranešė apie katastrofiškas sąlygas, kuriomis gydomi pacientai. Jo nuogąstavimai dėl rizikos nebuvo tušti – kubietis netrukus buvo suimtas.

Be maisto ir vaistų

Į neabejotinai didžiausią krizę nuo 1959-ųjų Kubą pastūmėjo keli faktoriai.

Spausdamas imtis demokratinių reformų buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar labiau sugriežtino sankcijas Kubai. Priešingai, nei tikimasi Havanoje, prezidentas Joe Bidenas nelinkęs nuolaidžiauti.

Pandemija išsekino Kubos užsienio valiutos šaltinį – nebeliko turistų, salos viešbučiai praktiškai tušti, nes kiekvienam atvykusiam užsieniečiui privalomas dviejų savaičių karantinas.

Trys pirmieji užsikrėtimo koronavirusu atvejai Kuboje buvo patvirtinti praėjusių metų kovo 12 d. Iš pradžių Kubos reakcija į epidemiją buvo laikoma pavyzdine, atrodė, kad virusas ją aplenks. Sala netgi siuntė gydytojus į užsienį, tačiau iliuzija greitai baigėsi. Šiandien šalį yra užliejusi nauja infekcijų banga. Šiandien nauji atvejai skaičiuojami tūkstančiais per parą, o mirtys – dešimtimis.

"Ligoninėse trūksta pirštinių, veido kaukių ir vaistų", – sako disidentė C.Barrero. Žmonės miršta kaip musės, jų skausmui malšinti net nėra raminamųjų".

Vilties teikia Kubos mokslininkų sukurtos vakcinos "Abdala" ir "Soberana 02". "Abdala" efektyvumas trečiajame klinikinių tyrimų etape siekia 92,28 proc., tačiau jos veiksmingumas neįvertintas nepriklausomų ekspertų.

Vyriausybė skuba skiepyti visus gyventojus, nors kol kas labiau panašu, kad lenktynes su virusu politikai pralaimi. Iki šiol Kuboje sukurtų vakcinų dvi dozes gavo apie 1,5 mln. iš 11 mln. šalies gyventojų. Kad apsaugotų nuo viruso iš patogeno proteinų pagamintos vakcinos "Abdala" reikia trijų dozių.

Pėdsakai: įtū­žį dėl ne­si­bai­gian­čio vais­tų, mais­to ir pi­lie­ti­nių lais­vių de­fi­ci­to pro­tes­tuo­to­jai iš­lie­jo ant au­to­mo­bi­lių. / AFP nuotr.

Pandemija ir sugriežtintos sankcijos dar labiau paaštrino šalies problemas ir išryškino Kubos valstybinės ekonomikos neefektyvumą, negebėjimą aprūpinti salos gyventojus kasdienėmis prekėmis.

Pasak C.Barrero, valiutų reforma metų pradžioje sukėlė žiaurią infliaciją. Kubiečiai, neturintys dolerių ar eurų, nebegali gauti net pagrindinių maisto produktų. Nieko keista, kad vaizdo įrašuose matyti, kaip sekmadienio protestų fone vyko ir pavieniai valstybinių parduotuvių grobimai. "Mes alkani!" – šaukė demonstrantai.

Bijo pilietinio karo

Regis, protestų banga nustebino emigracijoje gyvenančią kubiečių bendruomenę ne mažiau nei patį režimą. Sekmadienį šalies prezidentas Migelis Díazas-Canelis skubiai nuvažiavo iki San Antonio de los Banjoso ir, kaip F.Castro 1994-aisiais, bandė numalšinti protestus vien savo pasirodymu. Tačiau jis tėra partinis funkcionierius be legendiniam revoliucionieriui būdingos charizmos ir autoriteto. Nieko paguodžiančio protestuotojams nepasakė ir buvęs prezidentas Raúlis Castro, neseniai atsisakęs pirmininkavimo komunistų partijai ir oficialiai išėjęs į pensiją.

Sekmadienį po pietų Kubos valstybinė televizija nutraukė įprastas laidas ir transliavo šalies lyderio kreipimąsi. "Kuboje gatvė priklauso revoliucionieriams", – tvirtino M.Díazas-Canelis, apkaltinęs JAV kontrrevoliucijos kurstymu Kuboje ir dėl provokacijų apkaltino Vašingtoną. "Mes buvome sąžiningi, skaidrūs, aiškūs ir kiekvieną akimirką savo žmonėms aiškinome, kodėl pastarasis laikotarpis toks sudėtingas", – patikino jis ir pagrasino, kad tie, kurie nori sukelti revioliuciją, turės "eiti per mūsų lavonus".

Netrukus Havanoje pasirodė alternatyvi demonstracija – šįkart jos dalyviai palaikė vyriausybės politiką.

Anot M.Del Carmen Ares Marrero, palaikančios ryšį su Kuboje gyvenančiais tautiečiais, į prasidėjusius protestus režimas atsakė represijomis ir kuriam laikui išjungdamas interneto ryšį. Civilių drabužiais apsirengę galingos slaptosios tarnybos pareigūnai grasino demonstrantams šaunamaisiais ginklais. Sekmadienio vakarą Havanos gatvės buvo nusėtos stiklo ir akmenų šiukšlių – žiaurių susirėmimų pėdsakų.

Demonstrantų darytuose vaizdo įrašuose matyti į policijos pareigūnus skriejantys akmenys ir veikiausiai guminėmis kulkomis sužeisti demonstrantai.

Sostinėje Havanoje policija kelių šimtų žmonių minią vaikė ašarinėmis dujomis, mušė plastikiniais vamzdžiais, kai kuriuos protestuotojus sulaikė. Antradienį pranešus, kad mirė per antivyriausybinius protestus Havanoje sužeistas 36-erių Diubisas Laurencio Tejeda, žuvusiųjų per neramumus skaičius išaugo iki penkių.

M.De Carmen Ares Marrero baiminasi, kad eskaluodama nesantaiką valdžia stumia šalį pilietinio karo link.

Nors po savaitgalio protestų pastarosiomis dienomis Kuboje buvo ramu – gatvėse knibždėjo teisėtvarkos pareigūnų, ekspertai įsitikinę, kad įskelta kibirkštis dar neužgeso. Tarptautinės žmogaus teisių draugijos valdybos atstovas Martinas Lessenthinas prognozuoja artimiausiomis savaitėmis būsiant naujų protesto akcijų: "Kubiečiai nebetoleruoja totalitarinio komunistų partijos, kuri 61 metus mėgavosi vienvaldyste, režimo. Kova su skurdu, medicinos priežiūra ir asmens laisvė – tai svarbu žmonėms, o ne socialistinės valstybės statybos", – "Die Welt"citavo M.Lessenthiną.

Geopolitikos aidai

Su nerimu į Kubą žvelgia ne tik emigracijoje gyvenantys kubiečiai, bet ir užsienio valstybės.

Operatyviai į įvykius sureaguota iš Vašingtono. Iš pradžių nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas tviteryje, o vėliau ir prezidentas J.Bidenas spaudos konferencijoje perdavė aiškią žinią: JAV palaiko žodžio ir susirinkimų laisvę Kuboje, jos žmones, trokštančius dešimtmečius trunkančios priespaudos ir sunkmečio pabaigos. Vašingtonas griežtai smerktų bet kokį smurtą arba puldinėjimą prieš taikius protestuotojus, besinaudojančius savo visuotinėmis teisėmis.

Šalies, kuri Šaltojo karo metais buvo vienas karščiausių Vakarų ir SSRS konfrontacijos taškų, įvykiai nepaliko nuošalyje ir Rusijos. Nors, skirtingai nei F.Castro laikais, šiandien neturi pajėgumų paremti Havanos režimą, negali pasigirti tokiais pat artimais ryšiais su tenykščiu politiniu elitu, Kremliaus noras neprarasti dar vieno antivakarietiškos stovyklos nario, ypač – esančio taip arti JAV, nesumažėjo. Tuoj po protestų Kuboje Maskva įspėjo užsienio valstybes nesikišti į salos reikalus.

"Nepriimtina, kad būtų kišimosi iš išorės į kokios nors suverenios valstybės vidaus reikalus ar imtasi destruktyvių veiksmų, galinčių paskatinti padėties destabilizavimą šioje saloje", – pirmadienį išplatintame Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešime konkretūs šio kreipimosi adresatai neįvardijami. Galima tik nuspėti, kad tai – Vašingtonas, paraginęs Havaną nesitaikyti į protestuotojus.

Paklaustas, ar sulauksime Rusijos atsivertimo į demokratiją, A. Michnikas teigia tikįs, kad tokie laikai ateis.

„Putinas įkalbėjo rusams, kad jie privalo tokie būti. (...) Rusijai blogi laikai, nežinau, kiek užtruks, bet tikiu, kad sulauksime“, – antradienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje apie Lietuvos užsienio politiką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu sakė A. Michnikas.

Istorija rodo – nėra amžinų dalykų, teigia intelektualas.

„Rusijos istorijoje ta tradicija, imperijos tradicija, Ivano Rūsčiojo diktatoriška tradicija yra labai stipri, o demokratiška tradicija labai silpna. (...) Jei pažiūrėtume į istoriją, nėra amžinų dalykų“, – kalbėjo A. Michnikas, priminęs sugriuvusius Spartos, Oto fon Bismarko, Adolfo Hitlerio bei kitus karinės diktatūros režimus.

Rusijoje, pasak jo, yra daug gyventojų, norinčių demokratijos.

„Nežinau, kaip susiklostys viskas Rusijoje, bet matau dešimtis tūkstančių rusų gatvėse, kurie nori laisvų savivaldos rinkimų“, – kalbėjo A. Michnikas.

A. Michnikas – lenkų disidentas, vienas svarbiausių „Solidarumo“ judėjimo Lenkijoje ideologų. Šiuo metu A. Michnikas yra laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, žymus pasaulio intelektualas, jam buvo skirta ir Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta „Laisvės“ premija.

Savo pirmame kreipimesi į Europos Parlamentą charizmatiškasis Prancūzijos vadovas sakė, kad Europoje vyksta „kažkas panašaus į pilietinį karą“, ir paragino Bendriją ginti demokratiją.

E. Macronas šį raginimą išsakė po euroskeptiškų, populistinių politinių jėgų pergalių visuotiniuose rinkimuose Vengrijoje ir Italijoje, taip pat vykstant Briuselio ir Lenkijos dešiniojo sparno vyriausybės konfliktui dėl pagarbos teisinės valstybės principams.

„Nenoriu priklausyti somnambulų kartai, nenoriu priklausyti kartai, pamiršusiai savo praeitį“, – emocingai Strasbūre kalbėjo 40-metis Prancūzijos lyderis, pristatydamas savo ES ateities viziją.  

„Noriu priklausyti kartai, kuri gins Europos suverenitetą, nes mums teko dėl jo kautis. Manęs nesuvilios jokia įkyriai peršama mintis apie  autoritarizmą“, – pridūrė jis.   

Noriu priklausyti kartai, kuri gins Europos suverenitetą, nes mums teko dėl jo kautis. Manęs nesuvilios jokia įkyriai peršama mintis apie  autoritarizmą.

Po pergalės pernai vykusiuose prezidento rinkimuose prieš kraštutinių dešiniųjų kandidatę Marine Le Pen (Marin Le Pen) E. Macronas dėl savo griežtai proeuropietiškų pažiūrų tapo pavyzdiniu lyderiu visiems, siekiantiems po „Brexit“ įpūsti naujos gyvybės Bendrijai ir veiksmingai kovoti su populizmo iššūkiais. 

E. Macronas sakė, kad jam nerimą kelia po 2016 metų „Brexit“ referendumo Didžiojoje Britanijoje kai kuriose Europos šalyse juntamas stiprėjantis netikrumo jausmas, kuris, pasak jo, skaldo Bendriją. 

„Regis, vyksta kažkas panašaus į europinį pilietinį karą. Juntamas žavėjimasis nepakantumui, ir šis jausmas stiprėja“, – kalbėjo Prancūzijos vadovas.

E. Macronas į ES asamblėją kreipėsi praėjus kelioms dienoms po Vengrijos dešiniojo sparno premjero Viktoro Orbano triuškinamos pergalės visuotiniuose rinkimuose.  

V. Orbanas dažnai eina į konfrontaciją su Briuseliu ir yra JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) buvusio vyriausiojo stratego Steve'o Bannono (Stivo Banono) didvyris.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) sveikino E. Macrono kalbą ir vėliau kreipdamasis į europarlamentarus pareiškė: „Tikroji Prancūzija sugrįžo“. 

Aktyvios diplomatinės pastangos

Visgi E. Macronui sunkiai sekasi užsitikrinti pritarimą visiems savo ambicingiems pasiūlymams dėl ES reformų. Prezidento antradienio kreipimasis į  europarlamentarus Strasbūre yra dalis jo aktyvių pastangų užsitikrinti didesnį palaikymą prieš ateinančių metų gegužę vyksiančius ES asamblėjos rinkimus – pirmuosius po „Brexit“.

Vėliau šią savaitę Prancūzijos vadovas vyks į Berlyną svarbių derybų su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir bandys užsitikrinti jos paramą savo planams dėl euro zonos ateities.

A. Merkel konservatyvi Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) pirmadienį pasisakė prieš planus stiprinti euro zonos integraciją, be kita ko, numatančius sukurti bendrą euro zonos biudžetą ir išplėsti paskolas sunkumų ištiktoms ES šalims teikiantį mechanizmą.

Bet kokios reformos turi atitikti „Europos ir Vokietijos interesus“, žurnalistams pareiškė CDU generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer (Anegret Kramp-Karenbauer).

Antradienį E. Macronas taip pat pasiūlė sukurti europinį fondą remti pabėgėlius priimančias bendruomenes, siekiant spręsti vieną iš politiškai opiausių Bendrijos problemų.  

„Siūlau sukurti europinę programą teikti tiesioginę finansinę paramą vietos bendruomenėms, priimančioms ir integruojančioms pabėgėlius“, – sakė Prancūzijos vadovas.  

ES lyderiai birželį turėtų preliminariai pritarti E. Macrono palaikomiems planams dėl euro zonos reformų ir prieglobsčio suteikimo sistemos pertvarkos, tačiau dar reikia daug nuveikti.

E. Macronui, sunkiai stumiančiam reformas Prancūzijoje vykstant masiniams geležinkelininkų streikams, taip pat tenka susidurti su sunkumais Europos Parlamente, kur jo partija „Respublika, pirmyn!“ (Le Republique En Marche, LREM) nepriklauso jokiai politinei frakcijai.

Tuo tarpu pareigūnai pirmadienį pranešė, kad Vokietijos kanclerė kalbą Europos Parlamentą ketina pasakyti lapkritį.

2015 metais A. Merkel į ES asamblėją Strasbūre kreipėsi kartu su tuometiniu Prancūzijos vadovu Francois Hollande'u (Fransua Holandu). Savo bendrame kreipimesi jie paragino išsaugoti vienybę susidūrus su rimčiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų pabėgėlių krize.

Smūgiai Sirijai „nieko neišspręs“

E. Macronas pareiškė, kad Sirijai suduoti aviacijos smūgiai „nieko neišspręs“, tačiau Paryžius, Londonas ir Vašingtonas buvo priversti žengti šį žingsnį ir apginti tarptautinės bendruomenės „garbę“.

JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos praėjusį savaitgalį Sirijai suduoti smūgiai buvo reakcija į numanomą chloro ir zarino dujų ataką, balandžio 7-ąją surengtą Dumoje ir nusinešusią 40 gyvybių.

Savo kalboje Europos Parlamente E. Macronas antradienį sakė, kad Vakarų sąjungininkės tokiu būdu gynė pasaulinę tvarką, ir apkaltino Sirijos prezidentą Basharą al Assadą (Bašarą Asadą) „kariaujant su savo žmonėmis“.

„Pažiūrėkime savo principams į akis ir paklauskime, kur norime nueiti. Šie smūgiai nieko neišspręs, tačiau jie užbaigs sistemą, prie kurios priprantame; (sistemą), kurioje teisingoji pusė kažkaip tapo silpnąja puse“, – pareiškė E. Macronas.

„Tie, kuriuos sukrėtė (panaudojant) chlorą užpultų moterų, vaikų nuotraukos, turime stoti ginti savo teisių. Ar ruošiamės pasakyti, mūsų teisės ir principai (galioja) tik mums? Ne, tai paprasčiausiai nėra priimtina“, – sakė Prancūzijos lyderis.

Kitoms ES ir Vakarų šalims susilaikius nuo karinių veiksmų, E. Macronas pridūrė: „Trys šalys įsikišo, ir leiskite man pasakyti gana atvirai, gana nuoširdžiai – tai buvo (padaryta ginant) tarptautinės bendruomenės garbę.“

Jis tvirtino, kad aviacijos smūgiai buvo atlikti laikantis „teisėtų daugiašalių gairių ir labai tikslingai; nebuvo jokių aukų, nė vienos aukos; (buvo siekiama) sunaikinti tris vietas, kur buvo gaminami ar apdorojami cheminiai ginklai“.

„Šie smūgiai nebūtinai ką nors išsprendė, bet aš manau, kad jie buvo svarbūs“, – teigė prezidentas.

Šie E. Macrono komentarai pasirodė Prancūzijos vyriausybei anksčiau antradienį paskelbus, jog yra „labai tikėtina“, kad iš numanomos cheminės atakos vietos dings įrodymai prieš ją pasiekiant tarptautiniams ginklų ekspertams.

„Labai tikėtina, kad įrodymai ir esminiai elementai dings iš tos vietos, kurią visiškai kontroliuoja Rusijos ir Sirijos armijos“, – nurodė Prancūzijos URM. Panašiais būgštavimais pasidalijo ir JAV, o Rusija tokius tvirtinimus neigia.

Pernai liepą dalis Turkijos kariuomenės pamėgino įvykdyti karinį perversmą ir perimti šalies valdymą. Sukilimo metu žuvo apie 300 žmonių ir daugiau nei 2 tūkst. buvo sužeisti. Po pučo numalšinimo pranešta, kad gyvybės galėjo netekti ir pats prezidentas R. T. Erdoganas, mat sukilėliai skubėjo į jo viešbutį. Tačiau tuomet jam pasisekė – R. T. Erdoganas atostogavo Marmario mieste.

Po sukilimo buvo sulaikyta apie 40 tūkst. žmonių, įskaitant mažiausiai 10 tūkst. karių ir beveik 3 tūkst. teisėjų. Daugiau nei 100 tūkst. žmonių buvo suimti arba atleisti iš darbo dėl įtarimų ryšiais su Fethullah Gulenu – Jungtinėse Valstijose gyvenančiu turkų dvasininku, kurį Turkijos valdžia apkaltino perversmo organizavimu.

Tad kas pasikeitė per pastaruosius metus? Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros vedėja S. Rakutienė sako, kad R. T. Erdogano autoritarinis režimas sustiprėjo: „R. T. Erdoganas nepavykusį perversmą išnaudojo kaip priežastį politinės valdžios koncentracijai. Per metus šalyje sustiprėjo politiniai persekiojimai, buvo pakeistas šalies ministras pirmininkas, vyko masiniai suėmimai, masiniai atleidimai viešajame sektoriuje, akademinėse organizacijose ir kitur.“

Ji išskyrė, kad smuko tiek politinių, tiek pilietinių laisvių indeksas, kaip nelaisva įvardijama ir Turkijos žiniasklaida. S. Rakutienės teigimu, valdžios koncentracija istoriškai visada buvo būdinga Turkijai. „Deja, Turkijos politinis modelis, atrodo, labiau panašėja į kitus gretimo regiono azijietiškus valdymo modelius bei tolsta nuo europietiškojo politinio valdymo būdo“, – sakė VDU politologė.

Kad R. T. Erdogano pozicijos stiprėja, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas.

„Pagrindinis pokytis – pakeista konstitucija, visa valdymo sistema, kuri įtvirtina prezidentinį valdymą. Tai buvo asmeninis Turkijos prezidento noras koncentruoti valdžią savo rankose, o ne dalytis ja su ministru pirmininku. Daugelis kitų konstitucijos pataisų taip pat buvo skirtos tam, kad galios centras pasislinktų į prezidento pusę“, – kalbėdamas portalui LRT.lt tikino T. Janeliūnas.

Naujos konstitucijos pataisos Turkijoje buvo priimtos referendumu šių metų balandį. Tuomet referendumo rezultatai parodė, kad šalis pasidalinusi į dvi beveik lygias dalis, mat už pataisas balsavo 51 proc. gyventojų.

Netiki, kad situacija pasikeis

Praėjusį sekmadienį vienoje iš Stambulo aikščių susirinko šimtai tūkstančių žmonių, protestuojančių prieš R. T. Erdogano valdžios politiką. Tai buvo finišo tiesioji beveik mėnesį trukusių „teisingumo eitynių“ iš Ankaros į Stambulą. Jas organizavo opozicinė Respublikonų liaudies partija.

Net ir tie keli šimtai tūkstančių protestuotojų vis dėlto yra mažuma, net ir sostinės masteliais tai nėra ta jėga, kuri galėtų iš esmės pakeisti situaciją.

VU TSPMI politologo T. Janeliūno manymu, tokios eitynės rodo, kad Turkijoje yra nemažai politiniais procesais nepatenkintų žmonių, tačiau jis abejoja šios visuomenės dalies galimybėmis kažką pakeisti.

„Tai anaiptol nereiškia, kad ta visuomenės dalis ir opozicija, kuri skatina tokius protestus, yra pajėgios perimti valdžią arba pakeisti dabartinę situaciją. Net ir tie keli šimtai tūkstančių protestuotojų vis dėlto yra mažuma, net ir sostinės masteliais tai nėra ta jėga, kuri galėtų iš esmės pakeisti situaciją“, – tikino T. Janeliūnas.

Pokyčiams perspektyvų nemato ir VDU Regionistikos katedros vedėja S. Rakutienė. „Po to, kai šalyje buvo atlikti tokie masiniai „valymai“ viešosiose institucijose, kol prezidentas R. T. Erdoganas turi kariuomenės ir kritinės piliečių masės palaikymą, vargu ar galimi staigūs pokyčiai“, – sakė ji.

Narystė ES – vis labiau miglota

Turkija dar 1999 m. tapo oficialia kandidate tapti ES nare, tačiau per pastaruosius metus ši galimybė tapo visiškai miglota. Dar rudenį Europos Parlamentas pasmerkė Turkiją už šalyje taikomas represines priemones ir paragino Europos Komisiją ir valstybes nares įšaldyti derybų procesą. Tuo tarpu R. T. Erdoganas praėjusią savaitę pareiškė, kad ES Turkiją tik gaišina.

VDU politologės S. Rakutienės teigimu, siekiant narystės ES, demokratijos užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių kriterijų. Ji sako, kad derybos ir taip vyko vangiai, tačiau dabar bus pamiršta ir tai, kas jau buvo pasiekta.

„Nors verta akcentuoti, kad tai nebūtinai susiję su praėjusių metų įvykiais, kurie, žinoma, turėjo įtakos, tačiau ir prieš tai derybos vyko labai vangiai. Derybos su Turkija dėl narystės ES buvo pradėtos 2005 metais, tačiau per tą laikotarpį sugebėta susiderėti tik dėl vieno derybinio skyriaus (mokslo ir tyrimų) ir dar dėl 14 sričių iš 35 buvo pradėta derėtis“, – teigė pašnekovė.

Tačiau S. Rakutienė pabrėžė, kad ES ir Turkijos bendradarbiavimas – neišvengiamai būtinas. „Abi šalys turi galvoti apie naują tarpusavio santykių kūrimo būdą. Turkija ES yra itin svarbi partnerė sprendžiant kaimynystės, ypač pietinės kaimynystės, problemas, vis dar nepasibaigusią pabėgėlių ir migrantų krizę. Tai yra ekonomiškai labai svarbios partnerės, išvysčiusios stiprius ekonominius ryšius, dideles prekybos apimtis, Turkija yra prisijungusi prie ES Muitų sąjungos“, – dėstė VDU Regionistikos katedros vedėja.

ES yra pagrindinė Turkijos prekybos partnerė – Sąjungos šalims tenka 44,5 proc. Turkijos eksporto. ES eksportas į Turkiją sudaro 4,4 proc.

T. Janeliūno manymu, narystės ES perspektyva atsidūrė antrame plane ir R. T. Erdoganui pastaruoju metu rūpėjo nedaug.

„R. T. Erdoganui nebėra tiek svarbu turėti kuo greičiau kažkokių naujų pažadų ar programų dėl integracijos į ES. Aš manau, jis netiki, kad ES galėtų priimti Turkiją artimiausiu metu, todėl pagrindinis uždavinys yra ne integracija, o vidinės politinės valdžios stiprinimas ir stabilumas, įskaitant ir ekonominę situaciją“, – sakė politologas.

Pastaruoju metu pastebimas ir Turkijos santykių su Rusija pagerėjimas. Gegužės pabaigoje pastaroji atšaukė visas sankcijas, kurios buvo pritaikytos po to, kai Turkija numušė rusų lėktuvą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat pareiškė, kad santykiai su Ankara grįžo į normalias vėžes.

T. Janeliūnas sako, kad Turkija šioje situacijoje elgiasi pragmatiškai: „Be Rusijos paramos Turkijai yra sudėtinga atkurti, stabilizuoti ekonominę situaciją, nes Rusija yra svarbi Turkijos partnerė ir prekyboje, ir energetinio bendradarbiavimo srityje, rusų turistai yra labai svarbūs Turkijos ekonomikai.“

Jis taip pat įsitikinęs, kad, nors iš NATO šalių perspektyvos stebėti Ankaros ir Maskvos bendradarbiavimą nėra patogu, jis nebus ilgalaikis.

„Turkijai labai sudėtinga kovoti keliais frontais – ir su kurdų separatistais, ir su Sirijos sukilėliais, ir kartu dar turėti priešiškus santykius su Rusija. Bendravimas su Rusija yra grynai iš pragmatinių paskatų, suvokiant, kad šiuo metu pyktis su Maskva yra nenaudinga. Turkija šiuo metu turbūt daug palankiau žiūri į Rusiją nei į JAV, bet ilgoje perspektyvoje nemanau, kad tas bendradarbiavimas bus labai ilgalaikis ir nuoširdus, greičiausiai jis reikalingas šiuo metu, kai R. T. Erdoganui būtina stabilizuoti situaciją“, – svarstė VU TSPMI dėstytojas.

T. Janeliūnas taip pat pridūrė, kad, nors nėra aišku, kaip Turkija elgtųsi Rusijos ir kitos NATO šalies konflikto atveju, formaliai savo įsipareigojimų Aljansui ji nesulaužė.

Tam pritaria ir S. Rakutienė, kuri teigia, kad Turkija yra labai svarbi žaidėja Juodosios jūros regione bei vadinamajame MENA (Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių) regione. „Jos vaidmuo yra itin reikšmingas sprendžiant vis dar nepasibaigusią pabėgėlių ir migrantų krizę. Šalies patikimumas tarptautinėje erdvėje priklauso nuo to, kaip ji laikosi tarptautinių įsipareigojimų. Ir nors mes regime aiškius pokyčius šalies viduje, stiprinant politinį režimą, o vidaus politinio gyvenimo kryptis nėra tokia, kokią ją norėtų matyti Vakarų šalys, tačiau nėra tokių akivaizdžių pokyčių šalies užsienio politikoje“, – portalui LRT.lt sakė ji.

Turkija šiuo metu neskiria rekomenduojamų 2 proc. BVP gynybai. Vis dėlto šalies kariuomenė – ketvirta pagal dydį tarp NATO šalių.

Politikams, ypač besivadovaujantiems ideologiniais motyvais, galiausiai tenka atsakyti į klausimą: „O kas toliau?“ Balandžio mėnesį laimėjęs sunkią pergalę per abejotino skaidrumo referendumą dėl plačių įgaliojimų suteikimo, R. T. Erdoganas dabar turi galimybę šalies politikoje viešpatauti iki 2029 m. Tai reiškia, kad jis turėtų daugiau kaip dešimt metų pertvarkyti Turkiją ir iš esmės pakeisti tai, ką reiškia būti turku.

Per pirmąjį R. T. Erdogano islamistinės Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) valdymo dešimtmetį, kuris prasidėjo 2002 m., ekonomika sparčiai augo, buvo įgyvendinamos liberalios reformos, o kariuomenė, per šešis dešimtmečius surengusi keletą perversmų ir taip sudavusi smūgį Turkijos demokratijai, neteko ankstesnės įtakos. Tačiau ar tai iš tiesų viskas, ko AKP ir jos temperamentingas bei nenuspėjamas lyderis tikėjosi pasiekti? 

Tam tikra prasme AKP tapo savo sėkmės auka, mano Sh. Hamidas. Ji galėjo skatinti laisves, stiprinti demokratiją ir toliau plėtoti ekonomiką, kad ir nebe taip sparčiai. Tačiau greičiausiai R. T. Erdoganas norėjo į istoriją patekti ne tik kaip žmogus, užtikrinęs geresnę Turkijos ateitį, bet ir kaip lyderis, pakeitęs šalį iš esmės. Būti geru ar net geriausiu technokratu niekada negali būti gana. R. T. Erdogano vizijoje nėra vietos kitiems autoritetams, kaip parodė kova dėl valdžios su šalies ministru pirmininku Ahmetu Davutoglu, kuris buvo ilgametis AKP veikėjas bei partijos užsienio politikos architektas ir kuriam galiausiai teko pasitraukti.

Atsižvelgiant į R. T. Erdogano pastangas sutriuškinti tiek vidaus, tiek išorės opoziciją, kyla keletas intriguojančių ir kartu sudėtingų klausimų apie itin įtakingų veikėjų vaidmenį politikoje. Kiek svarbus gali būti žmogus turtingos istorijos bei tradicijų ir palyginti stiprių institucijų šalyje? Politologai yra linkę nesureikšminti individų vaidmens, antraip jiems būtų sunku ieškoti priežastinių ryšių ir daryti plačius apibendrinimus. Paprasčiau kalbant, pavienių žmonių vaidmenį sumodeliuoti sunku.

R. T. Erdoganas, anot straipsnio autoriaus, akivaizdžiai naudojasi valstybės galia, kad šalyje paskatintų, o ne primestų religingumą; kitaip tariant, jis yra linkęs ne į tiesioginį islamo teisės diegimą, kuris dažnai yra siejamas su islamizmu, o į tai, kas vadinama „švelnia islamizacija“. AKP nesirengia uždrausti alkoholio, nes Turkijoje tai būtų neįmanoma (ir galbūt prieštarautų Konstitucijai, jei būtų aiškiai įvardytos religinės priežastys); vietoj to buvo padidinti alkoholio mokesčiai ir uždrausta prekiauti alkoholiu po 22 val. Be to, AKP ėmėsi teikti finansines stipendijas anksti susituokusioms jaunoms poroms. Daugiau kaip tris vaikus turinčios poros gali gauti finansinę paramą.

Partija nesiryžo inicijuoti naujo abortus ribojančio įstatymo, tačiau faktinis partijos lyderis akivaizdžiai yra nusiteikęs prieš abortus. Kartą R. T. Erdoganas pasakė: „Nužudyti vaisių motinos įsčiose ir nužudyti žmogų yra tas pats.“ Kaip tikras dvasinis vadovas, R. T. Erdoganas dalinasi savo mintimis apie dorybingą gyvenimą. Pasak vieno aukšto AKP pareigūno, „R. T. Erdoganas kartais elgiasi kaip šeimos tėvas. Ne viskas, ką jis sako, tampa įstatymu. Tai tik pasiūlymai. Be to, taip siekiama apsaugoti jaunimą nuo blogybių.“

Turkijos atvejis yra pamokoma istorija, tam tikras arabų pavasario, kuris galėjo (arba turėjo) vystytis kitaip, sumažintas modelis. Išskyrus įvairių pakraipų islamistus, mažai kas tebekalba apie „Turkijos modelį“, nebent su aiškia ironija arba kai norima pabrėžti, kad šalis nugrimzdo į politinį konfliktą ir kad joje nuolat puolama spaudos laisvė.

Pasak Sh. Hamido, R. T. Erdoganas žino, kad jis negyvens amžinai, todėl geriausias būdas užsitikrinti savo palikimą – sukurti prezidentinę sistemą, kaip jis ir padarė surengęs referendumą. Įvedus vykdomąsias galias turinčio prezidento visuotinius rinkimus (iki 2014 m. prezidentą rinkdavo parlamentas), į religingų turkų interesus visada turės būti atsižvelgiama, kad ir kas būtų valdžioje. Trumpai tariant, jei nebus dar vieno karinio perversmo ar kokio nors kito netikėto įvykio, visi Turkijos prezidentai, kurie artimiausioje perspektyvoje greičiausiai atstovaus AKP, turės ne tik gerbti, bet ir turbūt besąlygiškai priimti Turkijos religinę tradiciją. Tikėtina, kad Turkijos Respublikos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko palikimo galiausiai bus atsisakyta. Intensyvi tarptautinės bendruomenės kritika ir sumenkęs Turkijos modelio patrauklumas bus priimtina kaina siekiant šio tikslo, bent jau R. T. Erdogano manymu.

Vakarų spaudžiama bei su jais įvairiomis gijomis susaistyta Rusija neišlaikys spaudimo ir „pusiau karo“ būsena turėtų baigtis po poros metų, tikisi poetas, vertėjas ir publicistas Tomas Venclova.

„Be tų gijų, visiškai izoliuota, ji (Rusija), matyt, negali egzistuoti - anksčiau ar vėliau ten bus kolapsas. Tos gijos dabar yra gerokai nutraukiotos paties V.Putino pastangomis, bet taip pat ir Vakarų pastangomis. Autarchiška (autokratinė) Rusija neišsilaikys (...). Intuityviai jaučiu, kad tai truks dar porą metų ir tuomet įvyks esminiai pakitimai: blogis surys pats save ir tada grėsminga pusiau karo, pusiau taikos būsena bus nebe tokia, kokią mes ją matome dabar. Tikėkimės, kad tai įvyks“, - sakė Jeilio universiteto profesorius.

Šiomis mintimis kartu su filosofu, eseistu Leonidu Donskiu jis dalijosi Vilniaus knygų mugėje, pristatydamas kartu su L.Donskiu parašytą knygą „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje. Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“.

Abu knygos autoriai pabrėžė, jog šiuo metu visuomenė išgyvena „pesimizmo laikotarpį“, kai nuolat kalbant apie grėsmes išnyksta suvokimo riba, kur yra karas, kur taika. T.Venclova pabrėžė, kad tokios apokaliptinės nuolat kartojamos žinios Europoje tampa „išsipildančia pranašyste“.

Vertindamas Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką, jis lygino jį su žymiais diktatoriais, vadindamas jį „naujuoju Kaligula“, už kurio stovi „gana juodos ir stiprios jėgos“. Jis pabrėžė, jog šiuo metu Europa išgyvena karą, galintį užsitęsti ilgai, nors jo mastas yra mažesnis nei pasaulinių karų.

„Karas niekada nebūna toks, kokio mes tikimės, jis visuomet būna kitoks (...) Mes įsivaizduojame karą kaip pasaulinį, o jis gali būti visiškai kitoks ir kažkuria prasme jis vyksta be tokių didelių sugriovimų, sunaikinimų, žmonių aukų - jų yra, be abejo, bet to visiškai negalime lyginti su tuo, kas vyko antrojo pasaulinio karo metais. Tokia karo situacija gali trukti ilgai, jai reikia būti pasiruošus ir nereikia bijoti“, - pažymėjo A.Venclova.

Profesorius taip pat su nerimu žvelgė į tendencijas Europoje, ypač Vyšegrado valstybėse , kur, anot jo, laimi kraštutinės dešiniosios, euroskeptiškosios jėgos, pažymėdamas, kad euroskeptikų intelektualų yra ir Lietuvoje, pranašaujančių, kad skilinėjant Europos vienybei, ji žlugs.

„Neduok Dieve, kad Europa sužlugtų - tai būtų visų Putino svajonių išsipildymas“, - pažymėjo rašytojas.

Buvęs Šri Lankos autoritarinis lyderis Mahinda Rajapaksa (Mahinda Radžapakša) pripažino pralaimėjęs parlamento rinkimus po įtemptos kovos dėl sugrįžimo į valdžią, praėjus keliems mėnesiams po to, kai neteko prezidento posto.

„Mano svajonė tapti premjeru išblėso, – M.Rajapaksa sakė naujienų agentūrai AFP. – Pripažįstu: pralaimėjome gerą kovą.“

M.Rajapaksa pripažino, kad jo Jungtinis liaudies laisvės aljansas (UPFA) pralaimėjo, dar prieš rinkimų vadovui Mahindai Deshapriyai (Mahindai Dešaprijai) paskelbiant galutinius rezultatus.

„Laimėjome aštuoniuose rajonuose, o UNP (valdančioji Jungtinė nacionalinė partija) – 11-oje (iš 22), – nurodė M.Rajapakse. – Tai reiškia, kad pralaimėjome. Kova buvo sunki.“

Oficialūs rezultatai rodė tokią pačią padėtį, nors galutiniai rezultatai dar nebuvo oficialiai paskelbti.

Trijuose kituose rajonuose dominuoja saloje mažumą sudarančių tamilų partija, kuri palaiko geresnius ryšius su UNP.

Jokia partija veikiausiai neužsitikrino absoliučios 113 mandatų daugumos 225 vietų parlamente, todėl nauja vyriausybė turės ieškoti mažesnių sąjungininkų.

Rinkimų komisaras M.Deshapriya išreiškė viltį, kad galutiniai partijų rezultatai bus paskelbti iki antradienio vidurdienio, o rinkimų vienmandatėse apylinkėse baigtis bus paskelbta vėliau.

Balsuodamas pirmadienį M.Rajapaksa tvirtino tikintis, kad gali grįžti į valdžią kaip Šri Lankos premjeras, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai neteko šalies vadovo posto, bet anksti pripažino pralaimėjimą – kaip ir per prezidento rinkimus šių metų sausį.

„Buvo tokių, kurie anuomet mane kritikavo pripažinus (pralaimėjimą) balsų skaičiavimo pradžioje, bet padariau tai, nes taip buvo teisinga pasielgti, – M.Rajapakse sakė kalbėdamas apie prezidento rinkimus. – Šįkart mes irgi pralaimėjome.“

M.Rajapaksa užsitikrino vietą parlamente, kandidatuodamas šiaurės vakariniame Kurunegalos rajone. Šįkart jis balotiravosi ne įprastoje Hambantotos rinkimų apygardoje, kur kandidatavo trys artimi jo šeimos nariai.

Buvęs prezidentas itin populiarus tarp etninę daugumą Šri Lankoje sudarančių sinhalų ir yra giriamas dėl tamilų sukilėlių sutriuškinimo 2009-aisiais, po 37 metus trukusios jų separatistinės kampanijos.

Jis išsaugojo didelį pasitikėjimą pagrindiniuose sinhalų regionuose salos pietuose, bet pralaimėjo miestuose.

Jo pagrindinis varžovas Ranilas Wickremesinghe (Ranilas Vikramesinghė) tikriausiai greitai vėl bus įpareigotas suformuoti naują vyriausybę, sakė pareigūnai.

Kalbėdamas po balsavimo Kolombe R.Wickremesinghe sakė žurnalistams esantis įsitikinęs, kad naujos vyriausybės suformavimas „įtvirtins sausio 8-osio revoliuciją“, turėdamas omenyje dabartinio prezidento Maithripalos Sirisenos (Maitripalos Sirisenos) pergalę, kurią jis palaikė anksčiau šiais metais.

R.Wickremesinghe pirmadienį sakė, kad šis balsavimas bus referendumas, ar 15,04 mln. Šri Lankos rinkėjų nori, kad M.Rajapakse grįžtų į politiką po dešimtmečio valdžioje.

Rinkimų komisaras M.Deshapriya sakė, kad rinkimai, kuriuos prezidentas M.Sirisena paankstino vieneriais metais, buvo vieni iš taikiausių per Šri Lankos istoriją.

Po netikėtos pergalės prieš savo buvusį mentorių M.Sirisena stengėsi įtvirtinti savo autoritetą UPFA, bet neturėjo galimybių užkirsti kelią M.Rajapaksai balotiruotis kaip vienam iš šios partijos kandidatų.

Prezidentas grasino pasinaudoti savo vykdomosios valdžios galiomis ir užkirsti kovingo būdo pirmtakui kelią tapti ministru pirmininku, bet M.Rajapaksa tikėjosi tvirto palaikymo, kuris priverstų M.Siriseną susitaikyti su jo pergale.

Šri Lankos piliečiai pirmadienį pradėjo balsuoti visuotiniuose rinkimuose, per kuriuos buvęs šalies lyderis Mahinda Rajapaksa (Mahinda Radžapakša) tikisi netikėtai grįžti į valdžią – šįkart premjero pareigose, praėjus keliems mėnesiams po to, kai neteko prezidento posto.

69 metų M.Rajapaksa įsitikinęs, kad grįš į valdžią, nes per rinkimų kampanijos susitikimus pritraukdavo didžiules minias, nors buvęs lyderis ir jo artimiausi giminaičiai kaltinami korupcija.

„Šiuose rinkimuose keliamas klausimas – ar norite, kad Mahinda Rajapaksa būtų premjeras, ar ne“, – naujienų agentūrai AFP sakė jo atstovas Rohanas Valivita.

„Jis yra 100 proc. įsitikinęs savo pergale“ per rinkimus į nacionalinį parlamentą, pridūrė atstovas.

Tačiau M.Rajapaksą prezidento poste pakeitęs Maithripala Sirisena (Maitripala Sirisena) pažadėjo sužlugdyti savo buvusio mentoriaus užmojus tapti premjeru.

Vis dėlto netgi M.Rajapakse oponentai pripažįsta, kad šie rinkimai tapo referendumu dėl charizmatiško lyderio, kuris vadovavo Šri Lankai beveik dešimtmetį ir netikėtai pralaimėjo prezidento rinkimus šių metų sausį.

M.Sirisena ir M.Rajapaksa buvo sąjungininkai jųdviejų valdančiajame Jungtinis tautos laisvės aljanse (UPFA) iki praeitų metų pabaigos, kai M.Sirisena pasitraukė iš sveikatos apsaugos ministro posto, kad galėtų kandidatuoti į prezidentus.

Balsavimas saloje prasidėjo 7 val. vietos (4 val. 30 min. Lietuvos) laiku ir tęsis devynias valandas griežto saugumo sąlygomis. Pasak pareigūnų, tvarkai per šiuos rinkimus palaikyti buvo sutelkti 74 tūkst. policininkų ir sukarintų pajėgų narių.

Šimtai rinkėjų laukė eilėse prie kai kurių iš maždaug 12,3 tūkst. balsaviečių visoje šalyje prieš joms atsidarant, o pareigūnai sakė, kad griežtos saugumo priemonės turi užtikrinti laisvus ir sąžiningus rinkimus.

Apie 15 mln. vyrų ir moterų nuo 18 metų turi teisę balsuoti rinkdami 225 parlamento narius.

Nors patikimų apklausų rezultatų nebuvo paskelbta, prognozuojama, kad nei viena atskira partija neužsitikrins daugumos.

Pasak stebėtojų, visuomenę priešinanti M.Rajapaksos asmenybė blogina jo galimybes suformuoti koaliciją, juolab kad bet kuriam potencialiam premjerui reikės mažumų judėjimų palaikymo.

M.Rajapaksa itin populiarus tarp etninę daugumą Šri Lankoje sudarančių sinhalų ir yra giriamas dėl tamilų sukilėlių sutriuškinimo 2009-aisiais, po 37 metus trukusios jų separatistinės kampanijos.

Tačiau buvusio lyderio nekenčia dauguma tamilų, kurie sausį masiškai balsavo už M.Siriseną, o ankstesnius rinkimus boikotavo.

Nors M.Sirisena dabar yra UPFA lyderis, jo nenoromis duotas sutikimas M.Rajapaksos kandidatavimui pabrėžė netvirtą prezidento įtaką savo partijoje.

Manoma, kad M.Sirisenai labiau tiktų, jeigu kadenciją baigiančio premjero Ranilo Wickremesinghe (Ranilo Vikramesinghės) Jungtinė nacionalinė partija (UNP) suformuotų naują vyriausybę, palaikoma tamilų ir musulmonų partijų.

„Žmonės nenori, kad sugrįžtų Rajapaksa“, – R.Wickremesinghe sakė per savo paskutinę spaudos konferenciją prieš balsavimą. M.Rajapaksos grįžimas yra „mėginimas atgaivinti politinį lavoną“, tikino jis.

Po pralaimėjimo sausį M.Rajapaksos žmona ir du jo broliai buvo apkaltinti korupcija, o vienas iš sūnų siejamas su buvusios regbio žvaigždė numanomu nužudymu.

M.Sirisena praeitą savaitę prigesino M.Rajapaksos viltis grįžti į valdžią, žadėdamas nepasiūlyti jam premjero posto netgi tuo atveju, jeigu laimės UPFA. Jis tikino vadovauti vyriausybei pasiūlysiantis kuriam nors iš septynių kitų premjero posto siekiančių pretendentų.

M.Rajapaksa užsitraukė Vakarų šalių vyriausybių nemalonę dėl brutalaus etninio konflikto užbaigimo savo saloje, išprovokavusio raginimus atlikti tarptautinį tyrimą dėl įtariamų karo nusikaltimų.

Jungtinės Tautos sako, kad per karo, kuris buvo vienas iš kruviniausių Azijoje po kolonijinio laikotarpio, baigiamąjį etapą buvo nužudyta apie 40 tūkst. civilių tamilų.

M.Rajapaksa savo priešrinkiminėse kalbose kaltino M.Siriseną, kad jis „parsiduoda“ tamilams ir musulmonams, kartu sudarantiems apie ketvirtadalį Šri Lankos gyventojų.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad nėra jokios galimybės jo šalyje įsiplieksti sukilimui, panašiam į Ukrainos Maidano judėjimą, kuris pernai nuvertė prorusišką šalies lyderį Viktorą Janukovyčių, pranešė valstybinė žiniasklaida.

"Jeigu kieno nors galvoje sukasi paika mintis, kad Baltarusijoje įmanomas Maidanas arba jis įvyks – kuo greičiau išmesite tai iš galvos, juo bus geriau. Baltarusijoje Maidano niekada nebus ", - per metinę spaudos konferenciją sakė A.Lukašenka, kurį citavo valstybinė naujienų agentūra BELTA.

Prezidentas pabrėžė turintis pakankamus įgaliojimus, kad užkirstų kelią kruvinam pilietiniam konfliktui.

"Niekam – nei jums, nei man, nei sėdintiems čia, nei mūsų besiklausantiems – Maidanas nereikalingas. Esama pavienių niekšų, tačiau valdžia tam ir yra, kad juos neutralizuotų ir neleistų šaudyti vieniems į kitus. Kariauti Baltarusijos viduje niekam nebus leista“, - sakė A.Lukašenka.

Nekariauja su Vakarais, kad įtiktų Rusijai

Baltarusija išsaugos partnerystę su Rusija, bet taip pat plėtos savo santykius su Vakarais, pareiškė Baltarusijos prezidentas.

„Mes nė per žingsnį nenutolome nuo daugiavektorinės strategijos savo užsienio politikoje. Taip, rytuose gyvena mūsų artimi giminaičiai. Bet vakaruose – Lenkija, Lietuva – kažkada su jomis buvome viena valstybė, tai – istorija. Ką padarysi, kad šiandien Vakarai – aukščiausiai technologiški? Šiandien su Vakarais siekia bendradarbiauti visi, to nori net Rusija. Tai ar galima mums priekaištauti už tai, kad norime ramiai gyventi su Vakarais?“ – A.Lukašenka sakė spaudos konferencijoje.

Pasak prezidento, Baltarusijos užsienio politiką lemia jos geopolitinė padėtis.

„Viena pagrindinių konflikto ir dalies Ukrainos teritorijos netekimo priežasčių yra tuščiagalviška geopolitinė politika. Tai ko gi mums šiauštis? Jeigu pradėsime badytis ragais ir kovoti su savo kaimynais, taikos nebus. To pavyzdys – Ukraina“, – kalbėjo A.Lukašenka.

Baltarusija niekada neišsižadėjo savo įsipareigojimų Sąjungai, kurioje yra ir Rusija, sakė jis.

„Rusų tauta ir Rusija man yra šventas dalykas. Tačiau ir Vakaruose dabar priešų nematau. Todėl tegu negalvoja, kad norėdami kam nors įtikti mes kariausime su Vakarais. Gali būti, kad dar ir Rusijai teks pasinaudoti šia normalia Baltarusijos padėtimi, normalizuojant tam tikrus procesus“, – kalbėjo A.Lukašenka.

Baltarusijos vadovas pabrėžė niekada nemėginęs žaisti su Europos Sąjunga.

„Pateikite faktų, kad aš žaidžiau su Vakarais. Mes niekada nežaidėme su Vakaras, niekada neklūpėjome ant kelių, ir tokia yra mano pozicija. Lukašenkos Vakaruose niekada nemylės“, – pareiškė jis.

„Kai kas nori, kad mus prispaustų, prismaugtų, kad mes klauptumėmės ant kelių. Ir kaip ne keista, bet pastaruoju metu mes tai girdime iš Rusijos“, – pastebėjo prezidentas.

Grasina trauktis iš EAES

Baltarusijos prezidentas perspėjo, kad jo šalis gali pasitraukti iš naujai įkurtos Eurazijos Ekonominės Sąjungos (EAES), jeigu nebus laikomasi jos sutarčių, taip pat perspėjo, kad jo šalis yra nepriklausoma valstybė, pasiruošusi ginklu ginti savo suverenumą.

Baltarusijos valstybinė naujienų agentūra BELTA citavo šalies vadovo pasisakymą per metinę spaudos konferenciją, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino iniciatyva įkurtame bloke, turinčiame tapti atsvara Kinijos ir Europos Sąjungos (ES) ekonominei galybei, neturėtų vykti „prekybos karai“.

„Na, o kalbant apie pareiškimus, kad Baltarusija yra kažkokia rusiškojo pasaulio dalis... Baltarusija – suvereni ir nepriklausoma valstybė ... Mes visuomet buvome svetingi bet kuriam žmogui, bet priversime kiekvieną, kuris tvirtina, kad tokios valstybės anksčiau nebuvo, gerbti mūsų suverenumą ir nepriklausomybę“, – sakė prezidentas.

„Mes savo krašto niekam neatiduosime – tai mano uždavinys. Kad ir koks jis būtų sunkus ir sudėtingas, aš jį išspręsiu. Man už nugaros stovi šimtai tūkstančių ginkluotų žmonių“, – pabrėžė A.Lukašenka.