Nemažą būrį savo kūrybos gerbėjų Lietuvoje jau turinti rašytoja užaugo Pietų Švedijoje, Kristianstade. Studijavo politikos mokslus Geteborge, persikėlusi į Stokholmą dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, žvalgybos tarnyboje, specializavosi kovos su terorizmu Artimuosiuose Rytuose srityje.

Pirmojo romano sėkmė 2009 m. visiškai pakeitė jos gyvenimą. Nuo 2012 m. ji atsidėjo vien kūrybai ir išgarsėjo savo kriminalinių romanų serija apie tyrėjų porą, kuri išversta ir į lietuvių kalbą. Lietuviškai jau galima skaityti tris šios serijos romanus: „Audrų stebėtojas“, „Ledlaužis“ ir „Šešėlis“ (visus išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

K. Ohlsson romanai išversti į daugelį Europos kalbų, kūriniai nuolat ekranizuojami. Rašytoja kuria ir paslaptingas istorijas vaikams, Lietuvoje populiari jos knygų serija „Vaiduoklių biuras“ (leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Penktą dešimtį įpusėjusi rašytoja neslepia savo meilės pajūrio žvejų kaimeliui, kuriame vyksta ir jos kuriamos detektyvinės istorijos, o Švediją laiko saugia ir ramia šalimi, kur daug puikių detektyvų rašytojų, vertinamų ir skaitomų visame pasaulyje. Susitikimas su K. Ohlsson Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 24 d. 17 val. LITEXPO rūmų 5.3 salėje. Rengiantis šiam susitikimui – nuoširdus ir truputį paslaptingas interviu su rašytoja.

– Jūsų naujo kriminalinio romano herojus Augustas Strindbergas metė sėkmingą finansininko darbą ir persikėlė iš sostinės Stokholmo į žvejų kaimelį Huvenesetą vakarinėje Švedijos pakrantėje įgyvendinti savo senos svajonės – atidaryti naudotų daiktų parduotuvę. Jūs pati turite vasarvietę Huvenesete. Ar ten yra parduotuvė iš antrųjų rankų?

– Taip, yra maža parduotuvėlė. Ją valdo kaimo bendruomenė, ten dirba žmonės, turintys psichikos negalią. Tai nuostabi krautuvėlė, bet visai kitokia, negu ta, kurią romane atidarė Augustas Strindbergas... Huvenesete mano seneliai turėjo vasarnamį, bet, kai buvau aštuonerių, jį pardavė. Buvau vienintelė šeimoje (o mano šeima tikrai didelė!), verkusi, kai namas buvo parduotas. Penkios mano seserys kaip tik džiūgavo, kad per atostogas joms nebereikės vykti pas senelius, bet aš negalėjau užmiršti to namo. Suaugusi, jau būdama 30 metų, pagalvojau: vykstu atgal, šią vasarą važiuoju į Huvenesetą! Vėl įsimylėjau tą mielą vietą su raudonais ir baltais medinukais ir mažu uosteliu.

Vieną vasarą man į galvą šovė vyro – stamboko blondino – paveikslas. Tuo metu jį įsivaizdavau ne tokį jau labai mąslų, bet vis dėlto svarstantį ir jaučiantį. Su metais tas įsivaizdavimas tapo vis konkretesnis ir jau žinojau, kas jis: vyras iš Stokholmo, pradedantis naują gyvenimą. Pati taip negalėčiau, nes branginu didmiestį, bet šis vyras buvo kitoks – jis padarė finansininko karjerą, padėjo žmonėms didinti jų turtą. Vėliau  panoro veikti ką nors kitko, labiau įkvepiančio. O mano knygoms reikėjo kontrasto tarp didmiesčio ir kaimo.

– Kodėl savo herojų pavadinote A. Strindbergu – pagal didįjį švedų rašytoją?

– Prieš pradedant pačiai rašyti knygas, man visada būdavo kvaila girdėti autorius sakant, kad veikėjų vardai jiems į galvą ateina paprastai. Tačiau taip buvo ir mano atveju: Didysis vyras, kurį įsivaizdavau, atrodė kaip Augustas. Turėjau jam dar sugalvoti pavardę. Pagalvojau apie Strindbergą, bet taip jį pavadinau tik darbiniame tekste, planuodama vėliau, baigusi rankraštį, pakeisti. Tačiau buvo per vėlu: Augustas Strindbergas liko Augustu Strindbergu.

Švedijoje gali būti tikras, kad nubusi kitą rytą ir kad visiems aplinkui viskas yra gerai. Čia lengviau rašyti kriminalinius romanus.

– Vos tik Augustas Strindbergas pirmajame tome apsigyvena Huvenesete, jis susiduria su byla: jo nauji namai yra susiję su moters dingimu.

– Jis – nedetektyvas, bet jam darosi įdomu. Taigi jis ieško ir randa tam tikrų dėlionės dalių.

– Antroje dalyje staiga sudega jo valčių pašiūrė. Huvenesetas iš tikrųjų labai ramus, tad kur semiatės idėjų apie nusikaltimus?

– Statistiškai žiūrint, visiškai nerealu, kad mažame kaime nutiktų žmogžudystė ir netrukus – dar viena. Huvenesete gyvena tik 200 žmonių. Žinoma, man patinka, kai viskas taip paslaptinga – tada tai tampa tinkama vieta tamsiai istorijai. Juk čia yra ir kontrastas: žavus kaimas ir baisus nusikaltimas. Strindbergo serija, kitaip nei ankstesnės mano knygos, yra apie žmones, kurie gražiai gyvena, myli ir jaučiasi gerai.

– Kodėl detektyvų autoriai taip mėgsta sugriauti idilę?

– Man nepatrauklu rašyti knygas, kuriose veiksmas vyksta baisiame mieste, kur vieni griuvėsiai, apokaliptinė aplinka. Aš mieliau pradedu veiksmą plėtoti gražioje vietovėje, tarsi iš paveikslėlių knygos, kur skaitytojas tuojau supranta: o, čia nutiks kažkas negero. Tokia kelionė jam aiškesnė, paprastesnė.

– Kaip Huveneseto gyventojai priėmė tai, kad jų kaimą pavertėte nusikaltimo vieta?

– Kaip aš būgštavau dėl jų reakcijos! Pirmoji Strindbergo serijos knyga pasirodė pandemijos įkarštyje, 2020-ųjų lapkritį, ir tik vasarą galėjau vėl nuvykti į Huvenesetą. Tada ten dar nuomojausi būstą, nes neturėjau nuosavo namo. Labai bijojau, kad vietiniai žmonės šaipysis iš manęs, kad jų gyvenvietę pasirinkau savo knygai. Tačiau absoliuti dauguma jų detektyvą priėmė puikiai! Surengėme skaitymus vietinėje bažnytėlėje, atėjo beveik visas kaimas, visi buvo nusiteikę entuziastingai. Nežinau, ar, sulaukusi kitokios reakcijos, būčiau rašiusi antrą knygą. Huvenesetas labai svarbus man, mano gerai savijautai, ten mielai būnu, žvelgiu į horizontą. Kai pažiūriu pro langą Stokholme, aplink matau tik pastatus.

– Ar Huvenesetas yra ir vieta, į kurią sugrįžtate rašyti?

– Ne, daugiausia rašau Stokholme, žiemą, kai esu priversta tūnoti viduje. Huvenesetas yra mano įkvėpimas: kai grįžusi namo Stokholme sėdu prie kompiuterio, atmintyje iškyla visos detalės: į veidą dvelkiančio vėjo pojūtis Huvenesete riedant dviračiu arba vasaros saulėlydžio šviesa...

– Iš pradžių neturėjote nieko bendro su literatūra, dirbote Švedijos užsienio reikalų ministerijoje ES užsienio politikos ir Artimųjų Rytų klausimų eksperte. Kaip ten patekote?

– Buvau dar labai jauna, tai buvo darbas biure. Studijavau politikos mokslus, atlikau praktiką Užsienio reikalų ministerijoje. Kadangi visada domėjausi Artimųjų Rytų konfliktu, specializavausi šioje srityje. Taip tapau kandidate į Švedijos žvalgybos tarnybą, kuri atsakinga už nacionalinį saugumą ir kovą su terorizmu. Tarnyba tuo metu vykdė naują įdarbinimo programą, pagal kurią į 20 pareigybių pretendavo 4 500 žmonių. Buvau jauniausia iš įdarbintųjų, nes vos per kelerius metus buvau susikūrusi labai tvirtą profilį. Manau, man padėjo ir tai, kad esu moteris. Tuo metu moterų, dirbančių kovos su terorizmu ir saugumo klausimais, buvo nedaug: skyriuje vienintelė buvau atsakinga už kovą su terorizmu, visos kitos dirbo sekretorėmis.

– Vėliau ministerija išsiuntė jus pusei metų į Bagdadą. Ten ėjote saugumo atašė pareigas. Paskui – terorizmo ekspertės pareigas  Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) Vienoje. Ar galite plačiau papasakoti apie savo darbą ten?

– Tai buvo labiau teorinis darbas. Tuo metu, 2011-aisiais, minėtoje organizacijoje buvo sunku rasti bendrą terorizmo apibrėžimą. Vyko nuolatinis konfliktas tarp Rytų ir Vakarų. Maniau, kad Šaltasis karas baigėsi, bet, atrodo, taip nebuvo. Visada jaučiau, kad darome per mažai, nepakankamai įsigiliname ir komunikuojame. Man labiau rūpėjo politiniai klausimai, o ne konkretūs dalykai.

– Ką išgyvenote dirbdama Irake?

– Gaila, bet turiu jus nuvilti, – viskas, ką tuomet turėjau nuveikti, yra slapta. Negaliu atskleisti, nei kokios mano pozicijos tuomet buvo, nei su kuo dirbau, nei su kokia medžiaga. Pradėjusi rašyti knygas, aišku, negalėjau aprašinėti to, ką išgyvenau biure. Taigi rašiau apie dingusius vaikus, konfliktus šeimose arba serijinius žudikus – temomis, kurios nesusijusios su tarnyba žvalgyboje.

– Vis dėlto ką nors turėjote savo knygose panaudoti ir iš tuometės patirties.

– Taip, ištyrinėjau, kaip dirba policija. Iki tol nieko nežinojau apie kriminalistų darbą, bet tarnaudama žvalgyboje buvau apsupta policijos pareigūnų. Kai kurie ir dabar ten dirba, su jais vis pasikalbu. Nė viena darbo patirtis neturėjo man tokios didelės įtakos.

– Ar tada ir gimė idėja tapti rašytoja?

– Oi, rašau jau nuo septynerių metų. Rašymas man visada buvo mėgstamiausias užsiėmimas.

– Septynerių rašėte ir kriminalines istorijas?

– Na taip, mano pirmoji istorija vadinosi „Pavojingas deimantas“ – apie miške rastą deimantą, bet tuo istorija ir baigėsi. Mes tuo metu mokykloje pasidarydavome mažas knygeles, jas gaminti man būdavo didelis malonumas. Vis dėlto manau, kad mano pirmoji kriminalinė istorija gimė einant į ketvirtą klasę. Ji buvo apie pašto plėšiką, o detektyvas rūkė pypkę kaip mano tėvas.

– Skamba žavingai – pašto apiplėšimas.

– Taip, šiandien tai negalėtų įvykti. Švedijoje nebeturime jokių pašto skyrių. Mums nebereikia grynųjų pinigų, kuriuos būtų galima pagrobti. Tačiau man visada buvo smagu rašant pačiai šiurpti iš baimės.

– Kaip tapote profesionalia detektyvinių istorijų autore?

– Dirbau saugumo tarnyboje, buvo paskirtas baisus viršininkas ir buvau perkelta į gana neveiklų skyrių. Darbas tapo labai varginantis. Jūs gal manote, kad labai įdomu ten dirbti, bet man taip neatrodė. Be to, buvau tokio amžiaus, kai mano draugai galvojo apie santuoką ir vaikus, o manęs tai nedomino. Santykiai – taip, bet vaikų nenorėjau. Grįžusi po darbo vakare klausdavau savęs: ką malonaus galėčiau veikti? Tai buvo rašymas. Iki tol parašydavau po 50 puslapių. Vieną dieną gėriau kavą su vienu kolega, kuris jau buvo parašęs knygą. Paklausiau, kaip jam tai pavyko, ir jis atsakė, kad reikia parašyti 90 puslapių, taigi nusprendžiau per atostogas visą savaitę vien rašyti. Įveikiau 110 puslapių – taip vėliau gimė mano pirmoji knyga „Pelenė“.

– Ši knyga jus išgarsino. Joje pasakojama apie tyrėjų komandą – komisarą Aleksą Rechtą ir darbuotojų paieškos specialistę Fredriką Bergman, o Strindbergo serijoje Augustas Strindbergas dirba su Marija Martinson.

– Kaip policininkė, Marija yra svarbi knygai, ji vadovauja tyrimui.

– Augustas myli ją.

– O ji myli jį. Vis dėlto manau, kad jis myli ją labiau. Nemanau, kad lengviau vaizduoti vyrus tyrėjus, bet jie man suteikia daugiau malonumo. Jei rašai apie moterį, skaitytojams iškart kyla klausimų: ar ji turi vaikų, ar jų nori, ar yra ištekėjusi, o gal vieniša? Nežinau, kodėl taip yra, bet man nerūpi apie tai klausti. Mano romanuose šalia vyro visada yra ir moteris, nes ji kitaip žvelgia į dalykus ir turi kitokios patirties negu vyrai.

– Švedijoje detektyvus rašo daug autorių. Kaip manote, kas tai lemia?

– Švedija – labai rami ir draugiška šalis. Čia nedaug kas nutinka. Kai gyvenau Irake, man beveik nereikėjo kriminalinės fantastikos, nes ten tereikia išeiti iš namų, kad pamatytum vargą ir pasijustum nesaugus. Švedijoje gali būti tikras, kad nubusi kitą rytą ir kad visiems aplinkui viskas yra gerai. Čia lengviau rašyti kriminalinius romanus.

Dmytro Kulebos vizitas yra pirmoji per pastaruosius 11 metų Ukrainos diplomatijos vadovo kelionė į Bagdadą.

Tai vyksta po to, kai Irako sostinėje vasarį, praėjus metams po to, kai Maskvos kariai įsiveržė į kaimyninę šalį, apsilankė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Bendroje spaudos konferencijoje Irako užsienio reikalų ministras Fuadas Husseinas (Fuadas Huseinas) sakė, kad Bagdadas yra pasirengęs „padėti abiem šalims pirmiausia pasiekti paliaubas, o tada pradėti diskusijas“.

Tačiau D. Kuleba išreiškė abejones, ar taikos pastangos bus sėkmingos.

„Rusija siekia karo. Ir tai yra didžiausia kliūtis, didžiausias barjeras kelyje į taiką“, – sakė jis žurnalistams.

„Taip nesielgiama, kai norima taikos. Taigi kad ir ką kalbėtų Rusijos pareigūnai... šiandien Rusija nori karo, – tęsė ukrainiečių ministras. – Mums reikia, kad Rusija sutiktų su labai paprastu faktu: ji turi nutraukti karą ir pasitraukti iš Ukrainos teritorijos. Tai suteiks erdvės diplomatijai.“

Pastarosiomis savaitėmis padaugėjo pasiūlymų tarpininkauti Ukrainos ir Rusijos konflikte.

Sekmadienį Abu Dabyje lankęsis Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva (Luisas Inasijus Lula da Silva) sakė, kad su Kinija ir Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE) aptarė bendrą tarpininkavimą, ir apkaltino Jungtines Valstijas bei Europą vilkinant konfliktą.

Tuo metu Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) kanceliarija šeštadienį pareiškime nurodė, kad jis su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu „aptarė tolesnius veiksmus organizuojant viršūnių susitikimą dėl taikos“.

2021 ir 2022 metais Irakas tarpininkavo keliuose regioninių varžovių Saudo Arabijos ir Irano pareigūnų derybų etapuose.

Praėjusį mėnesį Rijadas ir Teheranas Kinijoje paskelbė atnaujinantys 2016 metais nutrauktus diplomatinius ryšius.

F. Husseinas pirmadienį atskleidė Irako poziciją Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu: „Kai abi šalys įsitikins, kad dialogas yra būtinas, Bagdadas padės joms abiems.“

Irakas palaiko gerus ekonominius ryšius tiek su Kyjivu, tiek su Maskva, o nuo 2022-ųjų vasario, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, laikosi neutralios pozicijos.

Nors Ukraina užsitikrino paramą Vakaruose, ji siekia sustiprinti diplomatinę paramą ir besivystančiose šalyse, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje.

Iš Tenesio valstijos kilusį 45 metų E. Troellą nežinomi užpuolikai nužudė jo automobilyje, jam įvažiavus į miesto centre esančio Karados rajono gatvę, kur jis su šeima gyveno.

Užsieniečiai Irake nužudomi retai. Pastaraisiais metais saugumo sąlygos šalyje pagerėjo, net buvo atvertos durys turizmui.

Ambasada atidžiai stebi Irako valdžios institucijų pradėtą tyrimą, tačiau iš pagarbos gedinčiai šeimai atsisako plačiau komentuoti, nurodoma ambasados pranešime.

Vienas Valstybės departamento pareigūnas, kalbėjęs su  anonimiškumo sąlyga, teigė, kad žuvusysis buvo privatus pilietis, nesusijęs su vyriausybe.

E. Troello mirties ir jo veiklos Irake aplinkybes gaubia paslaptis – jokia grupuotė atsakomybės už nužudymą neprisiėmė, o saugumo pareigūnai atmetė galimybę, kad tai buvo nesėkmingas bandymas pagrobti.

Saugumo pareigūnų tvirtinimu, pirmadienį, kai E. Troellas važiavo gatve savo namų link, staiga kelią jam užkirto vienas automobilis, o kitoje transporto priemonėje buvę užpuolikai amerikietį nušovė.

Pareigūnai taip pat teigė, kad kartu su nužudytuoju transporto priemonėje buvo jo žmona, tačiau ji nenukentėjo. Moters ir poros vaikų buvimo vieta nežinoma.

E. Troellas dirbo kalbų centre Bagdado Hartijos rajone ir, kaip pranešama, buvo įdarbintas amerikiečių nevyriausybinėje organizacijoje „Millennium Relief and Development Services“.

Naujienų agentūra AP bandė susisiekti su pagrindiniu organizacijos biuru šiaurinėje Dahuko provincijoje, tačiau vietos valdžia teigė, kad jis neveikia jau dvejus metus.

Pareigūnai taip pat pranešė AP, kad minėtoji organizacija vykdė su plėtra susijusią veiklą, taip pat krikščioniško misionieriavimo darbą.

Pareigūnai kalbėjo su anonimiškumo sąlyga, nes nebuvo įgalioti bendrauti su žiniasklaida.

E. Troellas su šeima gyveno nedideliame dviejų aukštų name su nedideliu kiemu. Kaimynystėje pastatus nuomojasi nemažai vietinių ir užsienio įmonių.

Iš vyro anketų socialiniuose tinkluose matyti, kad jis buvo labai religingas ir šeimai atsidavęs žmogus, dažnai skelbdavo nuotraukas su žmona ir trimis mažametėmis dukromis, ypatingą dėmesį skyrė Viduriniams Rytams.

Po 2003-iaisiais pradėtos JAV vadovautos invazijos į Iraką tokie išpuoliai būdavo dažni. 2004 metais Bagdade buvo pagrobti du amerikiečiai, o vėliau ekstremistai paviešino vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip jiems nukertamos galvos.

Per pirmadienį įsiplieskusį smurto protrūkį M. Sadro lojalistai susirėmė su kaimyninio Irano remiamomis šiitų grupėmis. Abi stovyklos apsikeitė ugnimi per barikadas, o Jungtinės Tautos perspėjo, kad nestabili Vidurinių Rytų šalis gali nugrimzti į dar didesnį chaosą.

Po M. Sadro kalbos, transliuotos tiesiogiai per televiziją, jo šalininkai pradėjo ardyti stovyklas ir trauktis iš Žaliosios zonos, kur municipalinės tarnybos pradėjo rinkti po neramumų likusius sviedinius ir šovinių tūteles.

Kariuomenė atšaukė visoje šalyje galiojusią komendanto valandą, nuo pagrindinių magistralių buvo pašalintos betoninės užtvaros, o eismas pamažu ėmė normalizuotis.

Milijonus sekėjų turintis žilabarzdis pamokslininkas liepė savo šalininkams „per 60 minučių“ palikti griežtai saugomą sostinės Žaliąją zoną. M. Sadras – kadaise vadovavęs sukarintoms grupuotėms, kovojusioms prieš amerikiečių ir Irako vyriausybės pajėgas – taip pat pažadėjo „atsižadėti“ lojalistų, kurie nepaklus jo nurodymui.

„Atsiprašau Irako žmonių, nukentėjusių nuo šių įvykių“, – sakė dvasininkas šiitų šventajame Nadžafo mieste Irako centrinėje dalyje.

„Gėda dėl šios revoliucijos... Nepriklausomai nuo to, kas buvo iniciatorius, ši revoliucija, kol ji temdoma smurto, nėra revoliucija“, – pridūrė jis.

Irake dėl politinės aklavietės tvyro įtampa, šaliai po pastarųjų visuotinių rinkimų, įvykusių praėjusių metų spalį, vis dar neturint naujos vyriausybės, premjero ar prezidento.

Padėtis paaštrėjo pirmadienį, kai M. Sadro šalininkai šturmavo vyriausybės rūmus Bagdado centre, jų lyderiui paskelbus apie sprendimą trauktis iš politikos.

Šimtai prastų rezultatų pasiekusių politinių partijų rėmėjų mėtė į saugumo pajėgas akmenis ir mėgino prasiveržti pro vartus į Žaliąją zoną, kurioje įsikūrę vyriausybės pastatai ir ambasados. Saugumo pajėgos, siekdamos išvaikyti protestuotojus, šaudė į orą.

Kilus smurtui, žuvo du protestuotojai, o abiejose pusėse buvo sužalota dar dešimtys žmonių, teigė liudininkai. Vietoje, kur vyko protestas, retkarčiais pasigirsdavo šūviai. Oficialių komentarų kol kas nepateikta.

Spalio 10 d. vykusių rinkimų rezultatai parodė, kad 73 vietas parlamente laimėjo įtakingo šiitų dvasininko Moqtados al-Sadro vadovaujamas blokas. Jis išliko didžiausia grupe 329 vietų įstatymų leidybos organe.

Tačiau devynių su proiranietiškomis grupuotėmis siejamų grupių aljansas atmetė šiuos rezultatus ir paragino savo rėmėjus protestuoti. Kai kurie blokai per pastaruosius rinkimus iškovojo mažiau vietų nei per ankstesnį balsavimą 2018 m.

Rinkimai, kurie buvo surengti keliais mėnesiais anksčiau nei planuota, vyko vyraujant nepasitenkinimui Irako politiniu elitu. Naftos turtingas Iranas jau daugelį metų mėgina įveikti šalį apėmusią ekonominę ir politinę krizę.

„Tai yra ne ta diskusija, kurios bent jau Lietuvos pusė nori. Perdalinimas yra svarbi priemonė, bet tikrai ji negali tapti pagrindine ar netgi vienintele priemone, kai mes kalbame apie migrantų krizes, su kuriomis Europos Sąjunga susiduria nuo 2015 metų“, – pirmadienį po susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo G. Landsbergis.

Politikas pabrėžė, kad ES turėtų sukurti tvarką, kuri leistų padėti su nelegalios migracijos krize susidūrusiai valstybei ir jos kaimynėms.

„Intensyvi ir aktyvi Europos Sąjungos pagalba toms valstybėms, kuriose krizės prasideda. Pirmiausiai mes turime pagelbėti tai valstybei, kurioje krizė prasidėjo. Tada turime dirbti su tomis valstybėmis, kurios yra kaimynės aplink tą valstybę, kurioje krizė prasidėjo, pasiūlyti pagalbą joms“, – pirmąją priemonę įvardino G. Landsbergis.

Taip pat jis akcentavo išorinių sienų stiprinimo ir deportacijos sistemos tobulinimo poreikį, kartu pridurdamas, kad nelegalių migrantų pasidalinimas tarp šalių narių turėtų būti ta priemonė, kurią reikėtų taikyti išnaudojus visus kitus galimus sukurti įrankius.

Mums nebelieka nieko kito, kaip tik perdalinti, tai Lietuva ir anksčiau savanoriškai yra dalyvavusi tose programose.

„Mes turime kalbėti apie aiškią, stiprią išorinių ES sienų apsaugą. Taip pat apie žmonių, kurie į Europos Sąjungą pateko nelegaliai, grąžinimą į jų kilmės valstybes, akcentuojant tai, kad jeigu mes jau atsidursime situacijoje, kurioje ir pastačius sieną ir padedant valstybėms, mums nebelieka nieko kito, kaip tik perdalinti, tai Lietuva ir anksčiau savanoriškai yra dalyvavusi tose programose“, – aiškino ministras.

Lietuvos diplomatijos vadovo nuomone, ES lygmeniu daugiausiai diskutuojant apie migrantų pasidalinimą, būtų pasiunčiamas netinkamas signalas sieną neteisėtai kirsti ketinantiems asmenims.

„Tačiau jeigu mes akcentuojame tik perdalinimą, mes siunčiame neteisingą signalą valstybei, kurioje krizė prasidėjo. Mes pasakome: jūs ateikite, nesvarbu ar nelegaliai, mes jus persidalinsime. Tai yra pavojingas signalas. Humanitarinės krizės nėra sprendžiamos priimant visus žmones, kurie tiesiog nori pabėgti“, – įsitikinęs G. Landsbergis.

Bagdade dirbs Lietuvos atstovas

Vilniui siekiant paspartinti neteisėtų migrantų grąžinimą į kilmės šalis, Irako sostinėje Bagdade artimiausiu metu pradės dirbti Lietuvos atstovas, pareiškė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.

„Mūsų ministerijos atstovas netrukus, praktiškai šiomis dienomis, turėtų pradėti dirbti Bagdade“, – žurnalistams pirmadienį sakė G. Landsbergis.

Taip jis kalbėjo po susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau (Zbignevu Rau).

Pasak ministro, šis procesas užtruko, nes „Bagdade taip paprastai dirbti pradėti neišeina, reikalingi mokymai, įvairios instrukcijos“.

Daugėja apsisprendusiųjų grįžti

Jis taip pat pabrėžė, kad augantys savanoriškai apsisprendusių grįžti žmonių skaičiai džiugina, tačiau iššūkių kyla, siekiant žmones deportuoti.

„Įtikinti Iraką priimti deportuotus žmones kol kas yra iššūkis, nepaisant to, kad Europos Sąjunga (ES) turi susitarimą su Iraku dėl deportacijos, tiesiog Irakas kitaip vertina tą susitarimą“, – aiškino Lietuvos diplomatijos vadovas.

Jis pridūrė, kad dėl to Lietuvai yra labai svarbus ES įsitraukimas.

Savo ruožtu Z. Rau situacijos Lenkijoje plačiau nekomentavo, sakydamas, jog tai yra operatyvinės detalės.

Praėjusią savaitė Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė informavo, kad iš šalies „vienokiu ar kitokiu būdu“ išvyko apie 90 neteisėtų migrantų, dar kelios dešimtys yra pateikę prašymus tą padaryti.

Į Lietuvą šiemet neteisėtai pateko daugiau nei 4 tūkst. migrantų. Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija. Dėl jos šalyje paskelbta ekstremali situacija.

Lietuvai pradėjus taikyti apgręžimo politiką, migrantų srautai išaugo Lenkijoje bei Latvijoje.

Sprogimas driokstelėjo tankiai apgyventame šiitiškame Bagdado priemiestyje, vadinamame Sadro Miestu. Tuo metu turguje buvo labai daug žmonių, atėjusių nusipirkti maisto musulmonų Aukojimo šventei (Id al Adhai).

Socialiniuose tinkluose paskelbtoje filmuotoje medžiagoje iš įvykio vietos matyti kruvinos aukos ir iš siaubo klykiantys žmonės.

„Per teroro ataką panaudojus savadarbį sprogstamąjį įtaisą Voheilato turguje Sadro Mieste Bagdado rytuose žuvo keli žmonės ir esama sužeistų“, – sakoma Vidaus reikalų ministerijos pranešime.

Vienas VRM šaltinis sakė, kad tarp žuvusiųjų yra keturios moterys ir keturi vaikai.

Atsakomybės už išpuolį kol kas niekas neprisiėmė.

Bagdado operacijų štabas, bendra kariuomenės ir VRM saugumo tarnyba, nurodė pradėjęs įvykio tyrimą.

Sausį džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ (IS) prisiėmė atsakomybę už retą dvigubą mirtininkų sprogdintojų ataką, nusinešusią 32 žmonių gyvybes kitame judriame Bagdado turguje.

Šis sprogdinimas buvo pražūtingiausia ataka mieste per trejus metus.

Tokie smurto išpuoliai buvo tapę labai dažni per tarpkonfesinį konfliktą, įsiplieskusį Irake po 2003 metais prasidėjusio JAV vadovaujamo tarptautinės koalicijos pajėgų įsiveržimo. Vėliau IS kovotojai užėmė didžiules teritorijas vakarų ir šiaurės Irake bei neretai surengdavo atakų sostinėje.

Vis dėlto po daug metų trukusio beveik kasdienio pražūtingo smurto kovotojų atakos Bagdade pastaruoju metu buvo tapusios retos.

Irakas 2017 metų pabaigoje paskelbė įveikęs IS po trejus metus trukusios nuožmios kampanijos.

Visgi šios grupuotės „miegančios kuopelės“ toliau veikia dykumų ir kalnų rajonuose. Jos kartais surengia mažesnio masto atakų, paprastai nutaikytų į saugumo pajėgas arba valstybės infrastruktūrą.

Kaip pranešė Užsienio reikalų ministerija (URM), kartu su ministru išvyko Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė ir vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius.

Turkijoje delegacija susitiks su šios šalies užsienio ir vidaus reikalų ministrais Mevlutu Cavusoglu (Mevliutu Čavušohlu) bei Suleymanu Soylu (Siuleimanu Soilu).

„Vizito metu bus aptarti bendri veiksmai, siekiant užkirsti kelią Baltarusijos režimo prieš Lietuvą vykdomoms hibridinio karo operacijoms, kurių metu nelegali migracija naudojama kaip ginklas“, – rašoma pranešime.

Ankaroje taip pat bus tęsiamos dvišalės konsultacijos, kurių metu ketinama suderinti abiejų šalių glaudų bendradarbiavimą, siekiant veiksmingai stabdyti iš Baltarusijos į Lietuvą plūstantį nelegalių migrantų srautą.

Iš Turkijos G. Landsbergis vyks į Bagdadą, kur taip pat ketina aptarti bendradarbiavimo galimybes nelegalios migracijos srityje su Irako užsienio reikalų ministru Fuadu Husseinu.

Anksčiau antradienį Seime G. Landsbergis sakė, kad prie delegacijos gali prisidėti ir Europos Sąjungos atstovai, kadangi išaugusi neteisėta migracija į Lietuva „yra ir ES problema“.

Ministras taip pat sakė, jog kitos bendrijos valstybės, ypač tos, į kurias migrantai norėtų išvykti iš Lietuvos, pritaria, kad turi būti aiškūs migrantų grąžinimo mechanizmai į kilmės šalį.

G. Landsbergis, be kita ko, teigė, kad šiuo metu ES svarsto atšaukti Irakui Šengeno vizų režimą, tačiau tai „nėra sietina su šita krize, tiesiog šis sprendimas brendo“.

Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija Lietuvos pareigūnai sulaikė 1716 migrantų – porą dešimčių kartų daugiau nei pernai. Daugelis jų yra iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių.

Dėl smarkiai išaugusio migrantų srauto Vyriausybė valstybės mastu yra paskelbusi ekstremaliąją situaciją.

Šis incidentas įvyko praėjus kelioms valandoms po raketų atakos prieš vieną aviacijos bazę Irako vakaruose, kur yra laikoma JAV karių.

Pasak naujienų agentūros AFP žurnalistų, Bagdade įrengtos amerikiečių gynybos sistemos paleido į orą raketų, o šaltiniai irakiečių saugumo tarnybose sakė, kad ši salvė numušė sprogmenų prikrautą bepilotę skraidyklę.

Irake laikoma 2,5 tūkst. amerikiečių karių, priklausančių tarptautinei koalicijai, kovojančiai su džihadistų judėjimu „Islamo valstybė“.

Nuo šių metų pradžios šalyje buvo įvykdytos 47 atakos prieš JAV interesus, šešios jų buvo susijusios su ginkluotais dronais. Pastaroji taktika kelia daug keblumų koalicijai, nes oro erdvės sistemoms gali būti sunku numušti mažas skraidykles.

Balandį vienas sprogmenų prikrautas dronas smogė koalicijos būstinei Irake, įsikūrusiai Irako šiaurinio kurdiškojo regiono sostinės Arbilio oro uosto karinėje dalyje.

Gegužę panašus dronas smogė Ain al Asado bazei, kur laikoma JAV karių.

Birželio 9-ąją trys sprogmenų prikrautos skraidyklės atakavo Bagdado oro uostą, kur irgi dislokuota JAV karių. Vieną jų numušė Irako kariuomenė.

Jungtinės Valstijos atrodo labai susirūpinusios dėl naujų dronų atakų. Neseniai Vašingtonas pasiūlė iki 3 mln. dolerių premiją už informaciją apie atakas, nukreiptas prieš JAV interesus Irake.

Anksčiau pirmadienį į Ain al Asado bazę Irako vakariniame dykumų regione buvo paleistos trys raketos, pranešė koalicija. Per šį incidentą žmonės nenukentėjo.