Gležnus smiltyninio gvazdiko žiedelius ir plonus stiebelius svilina saulė, lanksto vėjas. Šiuos augalėlius sunku pastebėti dar ir todėl, kad jie auga mažomis grupelėmis, nepražysta visi vienu metu. Daugelis jų sausringais metais visai nežydi. Tikriausiai savo gyvybinę energiją saugo kitam sezonui.

Smiltyninis gvazdikas yra saugomas – įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Neseniai šis gvazdikas įrašytas ir į Europos bendrijai svarbių augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą, kuriame yra tik 12 augalų.

Smiltyninis gvazdikas sutinkamas Dzūkijos smėlynuose. Kitose vietovėse šie augalai pasitaiko mažuose plotuose. Jų plitimą skatina bet koks smiltynų gaivinimas: karinių poligonų statyba, geležinkelių linijų įrengimas. Deja, tokie plotai nėra skirti augalų apsaugai. Tačiau smiltyninių gvazdikų galima aptikti Gaižiūnų aerodromo prieigose, Pažaislio šile, prie geležinkelio pylimo, nedidelių židinių aptinkama ir kitose vietose.

Nerealu, kad kam nors kiltų noras skinti tuos mažyčius, smėlio stichijoje įkalintus augaliukus. Tikėkimės, kad aplinkosaugininkai, tvirtindami Pažaislio šilo pertvarkymo darbus, pagalvos apie smiltyninio gvazdiko apsaugą.

Beje, Pažaislio šile auga daug puošnių, akį traukiančių augalų, kurie retai kitur sutinkami. Vieni iš tokių yra šakotieji šiaudeniai. Jie prie gležnučių smiltyninių gvazdikų atrodo kaip milžinai, kurių saulės nusvilinti stiebai primena javų šiaudus.

Tačiau labai svarbu žinoti, kokias vaistažoles ir kada reikėtų vartoti. Netinkamai pasirinkta žolelių arbata gali sukelti labai nemalonias pasekmes, kurios ne tik nepadės spręsti sveikatos problemų, bet gali pabloginti savijautą ar paskatinti kai kurias ligas.

Kovai prieš peršalimą

Farmacininkė Elvyra Ramaškienė sako, kad pasireiškus rimtesniems peršalimo simptomams, rekomenduojama gerti daug skysčių, taip pat ir arbatų. Jos gali padėti išgydyti šiek tiek perštinčią gerklę ar numalšinti šaltkrėtį. Tačiau tokį poveikį turi tik tam tikros vaistažolės. Be to, jei peršalimo simptomai labai rimti, vien arbatomis kliautis tikrai nereikėtų – būtina kreiptis į gydytoją ir vartoti paskirtus medikamentus.

„Susirgus peršalimu, naudinga gerti arbatas, kurių sudėtyje yra liepžiedžių, erškėčio vaisių, aviečių lapų, melisos, ramunėlių ar čiobrelių. Norint numalšinti būtent gerklės skausmą, labai naudingos arbatos iš šalpusnio lapų, piliarožių žiedų ir ajerų šaknų, šalavijų lapų“, – konkrečias žoleles nurodo farmacijos specialistė.

Geriant šias arbatas nebereikėtų vartoti aspirino, nes bus prakaituojama per daug.

Peršalimo metu pakilus kūno temperatūrai, naudinga išprakaituoti. Pasak E. Ramaškienės, tam gali padėti arbatos iš paprastųjų raudonėlių, šalpusnių lapų ir aviečių uogų arba liepų žiedai. Tačiau geriant šias arbatas nebereikėtų vartoti aspirino, nes bus prakaituojama per daug. Ir atvirkščiai, vartojant aspiriną, nereikėtų padauginti šių žolelių arbatų.

Ramiam miegui – valerijono šaknys

Pajutus stresą ar kenčiant didelį nerimą prieš svarbią dieną, nebūtina skubėti kreiptis į sveikatos specialistus. Raminantį poveikį turi didelė dalis žolelių, tereikia teisingai pasirinkti, jog mieguistumą keliančių žolelių poveikis nesugadintų dienos planų.

„Ryte reikėtų rinktis lengvai atpalaiduojančias žoleles – pipirmėtes, melisas, pasifloros žoles. Antroje dienos pusėje galima gerti labiau migdančias ir atpalaiduojančias nervų sistemą arbatas. Tam geriausiai tinka valerijono šaknys, levandos, apyniai ir sukatžolės“, – išskiria „Eurovaistinės“ farmacijos specialistė.

Tiesa, į jonažolių vartojimą ji siūlo atkreipti didesnį dėmesį. Ši žolelė veikia raminančiai, tad jos negalima vartoti kartu su antidepresantais.

Rinktis atsakingai

Nors gamta yra labai svarbus natūralių gydymosi priemonių šaltinis, tačiau kurti įvairius žolelių mišinius bei jais gydytis yra ir rizikinga. Ne visi augalai dera tarpusavyje. Pasak E. Ramaškienės, žoleles galima rinktis tik kaip papildomą gydymo priemonę ir nė vienos vaistažolės negalima gerti be priežasties. Kenksmingas gali būti net kasdienis liepžiedžių vartojimas.

„Liepžiedžių arbata veikia žmogaus temperatūros reguliavimo centrą, todėl gali sutrikti kūno temperatūra. Itin atsargiai žolelės reikėtų rinktis nėščiosioms, pavyzdžiui, petražolėje esantis eterinis aliejus gali sukelti persileidimą“, – įspėja  farmacininkė.

Labai atsakingai vaistažoles turėtų rinktis ir sergantys infekcinėmis ligomis bei asmenys, turintys aukštą kraujo spaudimą. Net ir neturint jokių sveikatos problemų, labai svarbu nepiktnaudžiauti šalpusnio lapų arbata. Nepertraukiamai ją galima gerti iki šešių savaičių, o palikti pritraukti žoleles reikėtų iki 5 minučių, antraip šis augalas gali pakenkti kepenims ar net paskatinti vėžį.

Ir visai be reikalo: sauja šviežių prieskoninių žolelių skonių gausa ne tik praturtina kasdienius ar šventinius patiekalus, bet ir papildo organizmą vitaminais ir kitomis naudingomis medžiagomis. Pavyzdžiui, lietuvių mėgstamų 100 g petražolių turi maždaug dvigubą vitamino C paros normą.

Šviežios salotos, špinatai, krapai, salierai, rūgštynės ir kitos prieskoninės daržovės turi B grupės vitaminų, kalcio, fosforo, geležies, magnio, šarminių druskų, taip pat organinių rūgščių, cukraus ir aromatinių medžiagų. Kai kurie prieskoniai, pavyzdžiui, garstyčios ir kmynai, maistingųjų savybių neturi, bet jie padeda išskirti skrandžio sultis, pagerina apetitą.

„Svogūnai, svogūnų laiškai, česnakai, krapai, petražolės populiariausiomis prieskoninėmis žolelėmis išlieka visus metus, jų nuperkama daugiau nei visų kitų prieskoninių žolelių kartu sudėjus, rodo pastarųjų kelerių metų pardavimų duomenys“, – teigia Vilma Drulienė, „Maximos“ pirkimų departamento direktorė.

Per šiuos metus, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, labiausiai augo svogūnų (33 proc.), ekologiškų svogūnų (57 proc.), daigų ir želmenų (28 proc.), ekologiškų prieskoninių daržovių (27 proc.), česnakų (7 proc.) paklausa.

Iš kitų prieskoninių žolelių lietuviai taip pat labai vertina mėtas, kalendras, rozmariną, čiobrelį, raudonėlį, šalaviją, citrinžolę.

Virtuvė – vieta eksperimentams

Nuo spalio iki gruodžio – populiariausi svogūnai ir krapai, taip pat nuperkama daug petražolių, kalendrų, mėtų, bazilikų, rozmarinų. „Pastarnokai, pankoliai, valgomosios gelteklės, perilės – tai tik keletas naujovių, kurias lietuvių skonio receptoriai dar tik atranda“, – sako V. Drulienė.

„Lietuvių pamėgta silkė su svogūnais – toli gražu ne vienintelis sveikas ir skanus patiekalas, kurį nesudėtinga pasigaminti ir žiemą“, – sako Aidas Poleninas, lietuviško prekybos tinklo maisto gamybos departamento vadovas.

Gardžią silkės mišrainę pasigaminsite sumaišę silkę su sūru ir majonezu bei pagardinę krapais arba petražolėmis ir svogūnų laiškais. Beje, šią mišrainę galima naudoti ir kaip užtepėlę ar įdarą sluoksniuotos tešlos pyragėliams.

Pusryčiams, netikėtam svečių vizitui ar tiesiog užsimanius skaniai užkrimsti puikiai tiks sumuštiniai su lašiša ir žalumynais. Ant prancūziško batono užtepkite sviesto, uždėkite gabalėlį sūdytos lašišos, griežinėlį citrinos ir žiupsnį šviežių krapų, o gal ir visą žalumynų puokštę – krapų, petražolių, kalendrų.

Manėte, kad čiobreliai tinkami tik arbatai? Mėgstantys sukiotis virtuvėje žino, kad šios žolelės suteikia nuostabų skonį ir aromatą vištienos patiekalams. Greitą ir nesunkiai paruošiamą marinatą vištienai pasigaminsite sumalę 15 g čiobrelių, porą skiltelių česnakų, įspaudę mažos citrinos sultis, du šaukštelius medaus ir tiek pat alyvuogių aliejaus. Valanda marinavimosi, pusvalandis orkaitėje – ir patiekalas paruoštas.

Kalendra – viena naudingiausių žolelių rudenį, tad ją mėgstantiems specialistai siūlo pasigaminti prie beveik visko tinkantį padažą. Reikia sukapoti šviežias kalendras, aitriąsias paprikas arba įberti maltų Kajeno pipirų, česnakus, negausiai užpilti alyvų aliejumi ir laikyti šaldytuve. Padažas tinka ir ant kepsnio, ir į sriubą ar troškinį, juo galima pagardinti ir rytinę grikių ar bolivinių balandų košę.

Iš tiesų, gamtoje slypi žymiai daugiau stebuklų ir jėgas grąžinančių medžiagų nei mūsų vaistų spintelėje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Žinomiausios žolelės ir jų poveikis

Mėtų arbata – ne tik tiesiog skani arbata. Įrodyta šią žolelę turint tikrai ypatingų savybių. Visų pirma, mėtų arbata yra labai veiksminga, norint atsipalaiduoti po streso, nes šios žolelės lapuose esantis mentolis veikia kaip natūralus raumenų relaksantas. Išgėrus mėtų arbatos prieš miegą, miegosite tikrai geriau, sapnuosite ryškiau. Tas pats mėtų mentolis padeda atpalaiduoti sinusus, sušvelnina gerklės skausmus.

Čiobreliai priklauso mėtų šeimai ir daugelis jų turime prieskonių dėžutėse, tačiau ši vaistažolė yra daug daugiau nei paprastas prieskonis. Čiobrelis turi daugiau nei 400 porūšių. Senovės egiptiečiai jį naudojo balzamavimui, o graikai – smilkalams. Čiobrelių aliejus, išgaunamas iš jo lapelių, yra dažnai naudojamas kaip natūralus, kosulį mažinantis produktas. Taigi, beprasidedant kosuliui, pabandykite čiobrelių arbatos. Čiobrelis, kadangi jame yra vitaminų C ir A, veikia ir kaip imuninę sistemą stiprinanti vaistažolė. Čiobreliai turi ir dezinfekcinį poveikį.

Aviečių lapų arbata – turbūt žinomiausia ir mieliausia vaikystės arbata. Ir ne be reikalo mūsų mamos ir močiutės taip gydydavosi pačios ir gydė mus – aviečių lapuose ir uogose gausu vitaminų C, E, P, B1, B9, ląstelienos, pektinų, organinių rūgščių. Aviečių arbata mažina karščiavimą ir skausmą, turi antibakterinį poveikį.

Svarbūs palydovai – citrina, imbieras

Vaistininkė Inga Norkienė pataria, kad dar nesusirgus ir norint apsisaugoti nuo peršalimo, profilaktiškai reikėtų vartoti vaistažolių mišinių arbatų, kuriuose yra turinčių vitaminų sudėtinių dalių. Tokios yra arbatos su erškėtuogių vaisiais, aronijomis, šermukšniais, kinrožės žiedais. Vaistažolių mišiniai gali būti ir fabrikinės gamybos, nors taip pat juos galima pasiruošti ir patiems.

Kaip profilaktinė priemonė, I. Norkienės manymu, tinka ir šaltalankio uogos. Geriausia šias uogas valgyti šviežias arba gerti jų sultis, tačiau jei užpilame uogas karštu vandeniu ir gaminame arbatą, arbata gera, nors dalis vitaminų žūsta.

Kita vertinga, sauganti organizmą profilaktikos priemonė yra imbieras. I. Norkienės manymu imbieras taip pat, saugantis peršalimo, yra gerai, tik ne visi žmonės jį mėgsta ir ne visiems jis tinka, nes gali  dirginti skrandį, veikti kraujo krešumą. Tai nėra nekaltas augalas, kaip ir kiekvienas, jis turi daug medžiagų. Vaistininkė juokauja, kad vartodami augalus, mes išgeriame visą chemijos laboratoriją.

Veiksmingas  receptas su imbieru – imbieras, medus ir citrina lygiomis dalimis. Šį mišinį galima pasigaminus laikyti šaldytuve ir kasdien po šaukštelį suvalgyti. Negalavimų profilaktikai galima vartoti ir jau pagamintą bei vaistinėje įsigyjamą karštą gėrimą su imbieru. Tokių gėrimų sudėtyje būna ir vaistažolių, todėl jis labiau tinka tada, kai kažkas „kabinasi“ arba pirmosiomis ligos dienomis.

Jei vis dėlto peršalote

Vaistininkė pataria, jog peršalus organizmui reikalingas ypatingas SPA. Tai – skysčiai, poilsis ir atokvėpis. Taip pat ji atskleidžia ir vieno stebuklingo augalo paslaptį. Tai – šeivamedis. Naudojant jo žiedus arbatai, ji padeda atsikosėti, skatina prakaitavimą, mažina karščiavimą, turi priešvirusinį veikimą, o tai yra svarbu peršalus. Šeivamedžio žiedai tinka ir gerklės skalavimui. Vaistininkės manymu, jei šeivamedį pradėtume vartoti vos prasidėjus negalavimams, gali būti, jog sirgtume gerokai trumpiau. Jei vaistažolių mišinį perkame vaistinėje, šio augalo mišiniuose paprastai būna. Šeivamedžio žiedus reiktų skinti gegužės mėnesį, o rudenį sunoksta jo uogos. Vaistininkė pataria šeivamedžio uogas vartoti atsargiai, nes, suvalgius per daug, jos gali sukelti pykinimą ar vėmimą.

Peršalus veiksmingos yra ir aviečių lapų, liepų žiedų arbatos. Šios vaistažolės taip pat yra dedamos į mišinius, nors jų veikimas yra panašus. Aviečių lapai skatina prakaitavimą, liepų žiedai – taip pat. Liepų žiedų arbata yra veiksminga esant sausam kosuliui ligos pradžioje.

Jei kenčiame nuo slogos, tai rodo bendrą organizmo virusinę reakciją ir tuomet tinka visi minėti mišiniai. Esant slogai, skysčių vartoti yra būtina, nes taip greičiau pašalinsime iš organizmo toksinus.

Būtina žinoti, kad vieno augalo ar vieno mišinio arbatą galime gerti ne ilgiau nei dvi savaites. Praėjus tokiam laikui, reikia arba pakeisti vaistažoles, arba nutraukti vartojimą keičiant jį įprasta mėgstama arbata. Apie naudingiausias arbatos savybes ir jos vartojimo ritualus daugiau galima sužinoti „Arbatos dienose“, nuo spalio 12 d. vyksiančiose „Maxima“ parduotuvėse.

Puikiai tiek laukinėje gamtoje, tiek sodybose vešintys čiobreliai turtingi daugeliu vertingų savybių. Jie tinkami ne tik aromatingai arbatai ruošti ar patiekalams gardinti, bet ir puikiai pritaikomi kaip dekoratyviniai augalai sodyboms apželdinti.

Žinoma šimtai rūšių

Čiobrelis – notrelinių šeimos augalų gentis. Tai kosmopolitai, plačiai naudojami maistiniai, vaistiniai ir prieskoniniai augalai. Daugelis jų – itin dekoratyvūs.

Lotyniškas augalo pavadinimas Thymus, išvertus iš graikų kalbos, reiškia jėga arba drąsa.

Čiobrelis pasižymi stiprinančiomis ir gaivinančiomis savybėmis. Tai kvapus augalas, turintis gulsčius arba kylančius sumedėjusius stiebus, lapai smulkūs, žiedai sutelkti galvelės pavidalo žiedynuose.
Gentyje yra apie 350 rūšių. Lietuvoje plačiau paplitusios kelios: paprastasis, vaistinis, citrininis, keturbriaunis čiobrelis.

Vaistinis čiobrelis kilęs nuo Viduržemio jūros pakrančių, kur savaime auga kalnuose. Auginamas daugelyje Europos šalių, Kaukaze, Kryme, Lietuvoje retas.

Tai daugiametis 20–30 cm aukščio puskrūmis. Žiemoja su lapais, šaltuoju sezonu augalą rekomenduojama pridengti. Žiemą viršutiniai lapai nuo šalčio paruduoja, o apatiniai išlieka žali.
Naujus ūglius pradeda leisti balandžio viduryje, o pražysta birželio pradžioje ir žydi 30–40 dienų. Liepos pabaigoje rugpjūtį subręsta sėklos. Jų nenurinkus, savaime pasisėja ir sudygsta.

Mėgsta saulėtas vietas

Paaugusius savaiminius daigelius galima persodinti į kitą vietą. Surinktos sėklos daigios dvejus metus, trečiaisiais daigumas sumažėja per pusę.

Sėjama pavasarį į inspektą arba tiesiai į lysvę, daigai persodinami kas 30 cm. Vienoje vietoje nepersodinti čiobreliai gali augti penkerius metus. Įsišaknija nesunkiai, tad iš prigludusios prie žemės šakelės, atsargiai nukirpus, gaunamas naujas kerelis.

Geriausiai auga saulėtoje, gerai įdirbtoje, puveningoje ir kalkingoje žemėje. Vasarą purenami lysvių tarpueiliai, jei augalai silpnai auga, patręšiama trąšomis. Vaistinė žaliava – šakučių viršūnėlės pjaunamos liepą. Džiovinama gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje. Vartojama tiek šviežia, tiek džiovinta žolė.

Biologiškai aktyvių medžiagų kiekį joje lemia įvairūs veiksniai. Aromatinių augalų kokybė – tai eterinio aliejaus kiekis ir sudėtis.

Privalumas – ir malonus kvapas

Pirmaisiais augimo metais gaunamas 500–600 kg/ha, antraisiais 1–2,5 t/ha orasausės žaliavos. Vaistiniai čiobreliai jautrūs besniegėms ir labai šaltoms žiemoms, augalai apšąla ar visiškai iššąla.

Keturbriaunis čiobrelis savaime auga Šiaurės, Vakarų ir Vidurio Europoje. Lietuvoje dažnas. Dažniausiai auga dirvonuose, sausose pievose, pakelėse, kalvose, šlaituose.

Tai iki 25 cm aukščio puskrūmis, žiemoja su lapais. Atželti pradeda gegužės pradžioje, žydi birželio rugpjūčio mėnesiais apie 65 dienas. Sėklos prinoksta rugpjūčio spalio mėnesiais.

Kaip ir kiti čiobreliai, dauginami sėklomis ir auginiais. Gerai auga kalkingoje, neutralioje arba silpnai rūgščioje, nedrėgnoje, nepiktžolėtoje dirvoje. Šios rūšies čiobreliai žiemoja nepridengti. Citrininis čiobrelis užauga iki 10–15 cm aukščio, lapai – šviesiai gelsvi, žalsvi, žiedai – rausvi, maloniai kvepiantys citrinomis.

Žydi gegužės birželio mėnesiais, auga laidžiame priesmėlyje. Tai yra šviesiamėgis augalas. Dėl malonaus kvapo dažnai sodinamas poilsio zonose, alpinariumuose.

Šaltuoju metų laikotarpiu, kai siaučia virusai, o patalpose dėl retesnio vėdinimo kaupiasi bakterijos ir mikrobai, dezinfekuoti namų orą galima ir natūraliomis priemonėmis, sako sveikos gyvensenos žinovė Nijolė Degutienė. Dezinfekcijai, pasak jos, puikiai tinka kai kurios gėlės ir eteriniai aliejai, kurie neturi jokio neigiamo poveikio žmogaus organizmui.

„Kai mes kvėpuojame jais, jie nesukelia įpratimo. Ir net patys nuodingiausi aliejai, naudojami mažomis dozėmis, neturi jokio pašalinio poveikio, jų medžiagos greitai pasišalina iš organizmo ir jame nesikaupia. Virusai ir bakterijos, šitas medžiagas naudojant net ir labai ilgą laiką, neįgyja atsparumo – mūsų mikrobai prie aliejų nepripranta“, – natūralių dezinfekcinių priemonių privalumus pabrėžia N. Degutienė. Pasak jos, visi eteriniai aliejai pasižymi baktericidiniu, uždegimo slopinamuoju ir antiseptiniu poveikiu.

Čiobreliai ir raudonėliai - veikia stipriau nei cheminiai vaistai

Eterinių aliejų, kurie sėkmingai kovoja būtent su virusais, sąrašas nėra labai ilgas. „Nuo virusų yra kvapiųjų pelargonijų, eukaliptų spindulinių, kilniųjų lauramedžių (tai paprastasis lauras, jis tiesiog taip vadinasi) aliejus, taip pat manukos, kuri yra tam tikra arbatmedžio atmaina, aliejus, nerolio, šventųjų bazilikų (ne paprastų, o šventųjų, vieni vienokie, kiti – kitokie), gvazdikėlių pumpurų, šalavijų, itališkų šlamučių ir arbatmedžio aliejus“, – vardija N. Degutienė.

Nuo virusų taip pat tinka aromatinių ravensarų aliejus iš Madagaskaro. Jo, N. Degutienės žiniomis, galima nusipirkti ir Lietuvoje. Šis aliejus esą ypač veiksmingas kovojant su virusais. „Jis suardo apsauginį virusų apvalkalėlį ir yra labai stiprus“, – paaiškina sveikos gyvensenos žinovė.

Kovojant su bakterijomis, visų pirma derėtų žinoti apie naudingas čiobrelio ir raudonėlio savybes. „Juose esančios medžiagos mikroorganizmus naikina 25 kartus geriau nei speciali cheminė dezinfekcinė medžiaga fenolis. Šio aliejaus paskleidus namuose, mikrobų tam tikrą laiką beveik visiškai nebūna“, – sako N. Degutienė.

Kiti labai svarbūs su bakterijomis kovojantys eteriniai aliejai yra mairūnų, pipirmėčių, rozmarinų. Taip pat stipriu poveikiu, anot specialistės, pasižymi šalavijų, tikrųjų mirtų, kiečių aliejus. Pastarojo, tiesa, sunku gauti, jį gamina Ukrainoje, Kryme.

„Taip pat pušų aliejus, labai stiprus cinamono žievės aliejus (bet ne cinamono lapų), jo irgi yra. Dar bergamočių, levandų, kadagių, citrinos ir citrinos žievės aliejus, apelsinų, sandalmedžio aliejus“, – sąrašą tęsia N. Degutienė.

Patalpas dezinfekuoja specifinio kvapo gėlės

Sveikos gyvensenos žinovės teigimu, patalpų orą dezinfekuoja ir kai kurie kambariniai augalai. „Būtent senovinės močiučių gėlės, turinčios specifinį, ne visiems patinkantį kvapą. Fitoncidus (nuodingas augalų medžiagas, saugančias gėles nuo parazitų, kenkėjų, žolėdžių gyvūnų, kitų augalų konkurencijos – LRT.lt) išskiria ir kambarinės gėlės, ypač – visų rūšių pelargonijos“, – teigia N. Degutienė.

Pasak jos, kai patalpoje yra, pavyzdžiui, kvapioji pelargonija Jeronimas, ypač sumažėja virusų. Dezinfekcinėmis savybėmis pasižymi ir citrusiniai augalai. Tad namuose verta auginti rozmariną, mirtą, alijošių arba margalapę difenbachiją. Jei patalpoje bus auginamas bent vienas iš paminėtų augalų, virusų ir mikrobų tikrai sumažės, tikina N. Degutienė.
Moteris taip pat pataria vis sukelti skersvėjį. „Užsibuvę vienoje erdvėje virusai dauginasi dideliu greičiu. Jų koncentracija tampa tokia, kad kūnas nebegali kovoti su šitokiu virusų skaičiumi. Iš tiesų vėdinti labai naudinga“, – atkreipia dėmesį sveikos gyvensenos žinovė.

O gaminant maistą, tarkuojant ar pjaustant česnakus, svogūnus bei krienus, verta pakvėpuoti jų išskiriamomis medžiagomis. „Tai ypač stiprių antivirusinių medžiagų turintys augalai“, – pabrėžia N. Degutienė.