„Mes visi esame būsimos senatvės būstai“, – sako pjesės autorė, pasakodama apie nuoseklų teksto kūrybos procesą.

– Šį kartą pjesės tema jums buvo pasiūlyta, o rašymo metu bendravote su režisieriumi ir dramaturgu Aleksandru Špilevojumi. Kuo šis procesas išskirtinis?

– Iš tiesų, gavau ir temą (senatvė), ir spektaklio žanrą (komedija arba bent jau komedijos elementai), ir aktorius, kurie vaidins (puikūs vyresnės kartos teatro trupės aktoriai), ir režisierių – A. Špilevojų, su kuriuo lig šiol dirbti neteko. Vėliau gavau dar ir būsimo siužeto išeities situaciją, sąlygą, t. y. grupė pagyvenusių žmonių susirenka į savo vaikystės draugo laidotuves.

Visas šitas komplektas kėlė nemažai iššūkių, atsakomybės, bet būtent dėl to procesas buvo ir tebėra labai įdomus. Nors ir buvo išankstiniai rėmai ar sąlygos, tačiau tose ribose turėjau visišką laisvę. Vasaros pradžioje iškeliavau į intriguojančią kelionę ieškoti septynių personažų ir rudenį grįžau su smagia senukų kompanija – pjese su septyniais vaidmenimis. Su A. Špilevojum dirbti labai įdomu ir lengva, jis pats yra rašantis režisierius, puikiai išmano šio proceso subtilybes. Kai kartais prarasdavau pusiausvyrą, jis man pasiūlydavo turėklus – duodavo konkrečių užduočių. Man buvo įdomu išspręsti jo sugalvotus rebusus, įgyvendinti jo pasiūlymus. Siųsdavau jam parašytus gabalus, jis surašydavo savo pamąstymus. Taigi pats pjesės rašymo procesas buvo intensyvus, kūrybingas ir smagus.

Galvoje nuolat turėjau puikią draugiją – patyrusius aktorius, mėginau įsivaizduoti juos kuriančius vieną ar kitą vaidmenį ir kūriau vaidmenis būtent jiems, mintyse matavau personažus konkrečioms asmenybėms. Kaip režisierius skaito jau parašytą tekstą, kur deda akcentus, man visiškai priimtina ir suprantama, todėl atrodo, kad jau seniai dirbame kartu.

– Grįžtant prie temos – senatvė yra labai plati ir netgi niūroka tema. Kas, be režisieriaus pasiūlymų ir užduočių, padėjo kurti herojus, plėtoti pasakojimą?

– Domėjausi senatve kaip reiškiniu, skaičiau įvairiausius mokslinius straipsnius, sociologinius tyrimus, apklausas, net komentarus internete po vienu ar kitu straipsniu apie senatvę. Buvo įdomu gilintis, kaip skirtingai žmonės patiria tuos laiko pokyčius, kaip jie priima savo pasikeitimus, kaip mūsų visuomenė reaguoja į vyresnio amžiaus žmones. Tyrinėjau senatvę ne kaip fizinius kūno pokyčius, bet slinktis žmogaus sąmonėje ar pasąmonėje, bandžiau įsivaizduoti jo požiūrį pasaulį, akistatą su savimi neišvengiamai artėjančios mirties akivaizdoje. Žinoma, viso to tiesiogiai pjesėje nėra. Tai tik pamatai mano galvoje. Iš tiesų ant šių pamatų norėjau sukurti lengvai atpažįstamą gyvenimą, kurį patiria čia ir dabar esantys žmonės – mūsų kaimynai, giminės, pažįstami. Norėjau, kad kiekvienas atėjęs į spektaklį atpažintų kažką iš savo aplinkos, o gal ir save patį, nes mes visi esame būsimos senatvės būstai. Spektaklis gal ir nėra tiesiogiai apie senatvę. Senatvė – tik atskaitos taškas, iš kurio žiūrime į nugyventą arba būsimą laiką, į savo baimes, klaidas, svajones.

Kartais laikas gali judėti atgal, kai bandome prisiminti vaizdus, įvykius iš praeities.

– Kiek teko susipažinti su pjese, ji šviesi, joje gausu komiškų situacijų. Humorą rinkotės kaip atsvarą nostalgiškai, sentimentais apipintai praėjusio laiko temai?

– Tas humoras gal ne visada toks jau švelnus. Kartais jis priartėja prie absurdo, o kartais gali kirsti, ir gana aštriai. Man norėjosi, kad humoras maišytųsi su rimtais dalykais, o kartais susimaišytų tiek, kad nežinotum, juoktis ar verkti. Norėjau žiūrovą šiek tiek apgauti, pavedžioti už nosies. Tarkime, jis pradės žiūrėti situacijų komediją, patikės, kad čia tereikia atsipalaiduoti ir pakikenti iš pokvailių personažų, o tada mes jam pasiūlysime dozę fantasmagorijos, dozę dramatiškos akistatos su savimi ir prabėgusiu laiku. Kai jis pamanys, kad gal čia jau visai nebejuokinga, mes jį vėl sugrąžinsime į komediją su visomis jos klišėmis. Kažkas galbūt įžiūrės ir detektyvo siūlelį.

– Spektaklyje „Kai būsim jauni“ vaidmenis kuria Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Ar gerai autoriui dalyvauti procese, atlikti korekcijas repeticijų metu? Kaip pjesę priėmė aktoriai?

– Aktoriai? Gal keikė, kai aš negirdėjau, nežinau. Jeigu rimtai, tai jie patyrę, visko matę profesionalai, nelabai jų nustebinsi nei gerąja, nei blogąja prasme. Repeticijose dalyvauju todėl, kad, tekstui atsidūrus aktoriaus lūpose, kartais reikalingos šiokios tokios korekcijos. Stengiuosi atsižvelgti į aktorių pasiūlymus, pastabas, režisieriaus sumanymus ir vis dar kai ką keičiu. Tas procesas baigsis turbūt tik išėjus premjerai. Tada gal nustosiu viską perrašinėti savo galvoje ir pagaliau nutils tas nuolatinis septynių personažų triukšmas mano smegeninėje.

– Dar norisi pasmalsauti, kaip atsirado pavadinimas „Kai mes būsim jauni“.

– Pjesės pavadinimas „Kai mes būsim jauni“ gimė galvojant apie tai, kuria kryptimi juda laikas, nes, pavyzdžiui, visi žinome, kad laikas nuo gimimo iki mirties juda tiesiai pirmyn. Kartais laikas gali judėti atgal, kai bandome prisiminti vaizdus, įvykius iš praeities. Pagalvojau, kad yra teorija, jog pasaulis, laikas vystosi spirale ir senatve viskas nesibaigia, nes ratas apsisuks ir mes vėl būsime jauni. Aišku, tai vaizduotės žaidimas. Bet kokia buitinė logika pasakytų, kad senas žmogus daugiau niekada nebebus jaunas, bet kodėl nepasvajoti? Tai yra žiūros taškas, iš kurio herojus pasakoja savo gyvenimą: apie savo jaunystę kaip apie būsimą laiką; ką jis vėl darytų būdamas jaunas, ką darytų kitaip, turėdamas patirties ir nugyvenęs savo gyvenimą. Iš viso to gimė pavadinimas „Kai mes būsim jauni“, tarsi apsukus laiką kita kryptimi, pažvelgus į ateitį. Mums visiems atrodo, kad senas žmogus ateities nebeturi, o aš pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu turėtų.

– Kam skiriate pjesę ir kaip ją trumpai pristatytumėte žiūrovams?

– Skiriu visiems, kurie kartais susimąsto apie lekiantį laiką, apie jo paliekamas žymes. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris gyvena šalia mūsų, važiuoja greta troleibuse, stovi už mūsų eilėje prekybos centre, kuris galbūt nenuveikė gyvenime nieko stulbinamo, tačiau jo akistata su laiku yra unikali ir išskirtinė. Tai pasakojimas apie mus visus, einančius ta pačia kryptimi, į vieną pusę, ten, kur mus neša vienintelė mūsų transporto priemonė – mūsų laikas. O galbūt mūsų laikas nesibaigia mirtimi? Tai pasakojimas apie tai, kad galbūt mūsų gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai, galbūt kažkas mus režisuoja, išskiria ir suveda. Gal tas didysis režisierius ir yra laikas? Tai pasakojimas apie tai, kad mes kartais žiūrime į senus žmones kaip kitą žmonijos rūšį, nesuvokdami, kad tai rūšiai priklausome visi.

Ji dar gyvena birželio 22–25 d. Kyjive vykusio 11-ojo tarptautinio festivalio „Knygų arsenalas“ įspūdžiais. Tarp renginyje dalyvavusių žodžio meistrų, literatūros mylėtojų, kurių rengėjai priskaičiavo 28 tūkst., buvo ir Viktorija Amelina. Žinoma ukrainiečių rašytoja, pastaruoju metu fiksavusi Rusijos karo nusikaltimus gimtinėje, žuvo nuo sužeidimų, patirtų Rusijai apšaudžius Kramatorską.

D. Čepauskaitė festivalyje buvo pakviesta į diskusiją „Solidarumo tiltai“, skirtą Lietuvos ir Ukrainos literatų bendradarbiavimui aptarti.

– Žvelgiant į gausią festivalio nuotraukų galeriją jo socialiniuose tinkluose maloniai stebina pilnos renginių salės ir ramūs žmonių veidai. Kokį įspūdį jis paliko? Kaip apibūdintum atmosferą, dalyvių nuotaikas?

– Atmosfera tikrai puiki, taiki, draugiška. Festivalis labai turiningas, gausiai lankomas, jo keturių dienų programoje daugybė įvairiausių renginių – knygų pristatymų, susitikimų su autoriais, parodų, diskusijų, poezijos skaitymų, koncertų ar muzikos performansų. Žmonės, atrodo, gyvena įprastą gyvenimą, dirba savo darbus, skaito ir leidžia naujas knygas. Kultūrinis gyvenimas verda, nors priešas stengiasi sunaikinti viską, ką tik pasiekia. Gyventi visavertį gyvenimą priešo apsuptyje – turbūt ir yra žmonių stiprybė ir moralinė pergalė. Kūryba yra jų atsakas į okupanto bukumą ir menkystę. O kūrybingus žmones nugalėti sunku.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

– Vos už keleto šimtų kilometrų driekiasi karo fronto linija. Kaip karo tema paveikė leidžiamų knygų tematiką? Be to, juk, prasidėjus karui, kai kurie rašto žmonės išvyko į frontą ir tapo savotiškais karo metraštininkais.

– Karo tema, be abejo, yra neišvengiama. Ji persmelkia ir festivalio programą. Pavyzdžiui, diskusijų temos: „Karas ir demokratija“, „Ukrainos vaikų literatūra: metų iššūkiai, praradimai ir sėkmė šalyje ir užsienyje, perspektyvos karo metu“, „Nepalaužiamos bibliotekos. Solidarumas su Ukrainos bibliotekomis, nukentėjusiomis nuo Rusijos agresijos“ ir t. t. Vienas iš renginių – poeto Volodymyro Vakulenkos karo dienoraščių pristatymas. Šį poetą pernai nužudė okupantai. Jis spėjo savo sode užkasti dienoraštį, kurį rašė nuo pat rusų armijos įsiveržimo. Po jo mirties rašytoja Viktorija Amelina tą dienoraštį rado, vėliau buvo išleista knyga. Visai neseniai sužinojau, kad Viktorija prieš keletą dienų žuvo. Ji tiesiog vakarieniavo su Kolumbijos rašytojų ir žurnalistų delegacija Kramatorsko miesto centre esančioje kavinėje, kai į ją pataikė rusų raketa. Viktorijos sužalojimai buvo mirtini.

Kiekvieną dieną žūsta ne tik Ukrainos kariai, žūsta civiliai, kolegos, draugai. Tai negali nepaveikti. Daugumos ukrainiečių rašytojų kūryba persmelkta karo. Jie visi yra šio karo metraštininkai, nesvarbu, ar išvyko į frontą, ar ne. Jie visi kovoja savo frontuose – humanitariniuose, kultūriniuose, visuomeniniuose.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

– Daiva, dalis tavo eilėraščių yra skirta vaikams, juose gražios kasdienybės akimirkos, jausmai, potyriai. Kaip karą dabar atliepia ukrainiečių vaikų autoriai?

– Vaikų literatūroje taip pat yra nemažai knygų apie karą. Vaikai gyvena tame pačiame karo niokojamame pasaulyje ir išgyvena tą patį siaubą. Šios temos neįmanoma nuo jų paslėpti. Ukrainiečiai apie tai kalba su vaikais knygose. Tai ir įkvepiančios pasakos apie drąsą, ir liūdnos istorijos apie potvynį išgyvenusį šunį, ir apie legenda tapusį gaidelį, turintį supergalių. Vaikiškos istorijos apie nevaikišką realybę.

Daugumos ukrainiečių rašytojų kūryba persmelkta karo. Jie visi yra šio karo metraštininkai, nesvarbu, ar išvyko į frontą, ar ne.

– Smalsu, apie ką diskutavote „Solidarumo tiltuose"? Lietuvos vertėjai per šiuos metus išvertė ir verčia nemažai skirtingų ukrainiečių autorių poezijos, dienoraščių.

– Kalbėjome apie jau seniai užsimezgusią draugystę tarp lietuvių ir ukrainiečių rašytojų, apie būdus tai draugystei reikštis šiuo sunkiu metu. Lietuvių rašytojai iš tiesų pastaruoju metu yra išvertę nemažai ukrainiečių poezijos. Ypač daug verčia Antanas A. Jonynas, pernai išėjo visa jo išversta ir sudaryta šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinė „Atmintis ugnis deguonis. Iš mūsų laiko Ukrainos poezijos“. Kalbėjome apie Mariaus Buroko feisbuke skelbtą karo naujienų koncentratą, jo ir kitų poetų vertimus, apie Mariaus, Donato Petrošiaus, Lauryno Katkaus koordinuojamus paramos krovinius ir pan. Apie tai, ką kiekvienas galime padaryti.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

–  Ar lietuvių autorių kūryba skamba, verčiama į ukrainiečių kalbą?

– Taip, žinoma. Net ir šio festivalio metu vienas iš renginių buvo poezijos skaitymai „Eilėraščiai apie mus“, kur skambėjo Gintaro Grajausko, Jurgitos Jasponytės, M. Buroko, Rimo Užgirio eilės ukrainietiškai.

– Festivalyje susitikai su kolegėmis, bičiulėmis poetėmis Kateryna Michalicyna ir Julia Musakovska. Norisi paklausti, ar karas paskatino kurti, o galbūt nukreipė į kitas veiklas, savanorystę ir pan.?

– Kiek teko bendrauti su ukrainiečių poetėmis, dauguma pasakojo, kad prasidėjus šiai didelio masto invazijai (iš tiesų mes dažnai klystame karo pradžia laikydami 2022 m. vasario 24 d., ukrainiečiams karas su Rusija prasidėjo dar 2014 m.), poezija tapo tarsi deguonies kauke. Ji tiesiog gelbėjo, padėjo išgyventi gal ne fiziškai, bet psichologiškai. Nusakyti paprastais žodžiais siaubo ir skausmo, kuris apėmė Ukrainos žmones, buvo neįmanoma. Tiesiog nebuvo tokių žodžių. Vienintelė poezija kažkaip surasdavo įmanomus žodžių derinius tai būsenai išreikšti. Tačiau dauguma Ukrainos menininkų šiuo metu ne tik rašo. Jie daro viską, ką tik gali, – renka paramą, koordinuoja jos pristatymą, savanoriauja, dalyvauja įvairiausiose visuomeninėse organizacijose, pilietinėse iniciatyvose, dokumentuoja Rusijos karo nusikaltimus, skleidžia informaciją, gelbsti gyvūnus, padeda žuvusių kolegų šeimoms ir t. t. Darbo yra labai daug ir jie dirba negailėdami jėgų.

– Kyjive buvai tik pusantros dienos. Koks tau pasirodė miestas? Ar jauteisi saugi? Tavo viešnagės metu kaip tik vyko „Wagner" grupuotės žygis į Maskvą.

– Kyjivas gyvena įprastą miesto gyvenimą. Veikia viskas, kas turi veikti, žmonės pietauja kavinėse, vaikšto parkuose. Vaikai ir paaugliai smalsiai apžiūrinėja sumaitotą priešo techniką, kuri eksponuojama aikštėse. Jie visi atskiria – čia tankas T-72B, čia – BTR-80, čia BTR-60, – tokia laikmečio edukacija... Jeigu ne patikrų postai, draudžiantys patekti į kai kurias vietas, ir komendanto valanda, atrodytų, kad mieste nėra jokio karo. Ar jaučiausi saugi? Niekas Ukrainoje nesijaučia visiškai saugus.

Kaip tik ten būnant prasidėjo Prigožino cirkas. Ukrainiečiai į tai žiūrėjo daug ramiau nei žmonės Lietuvoje. Mums atrodė, jau tuoj grius Rusijos imperija, kai kas jau šampaną ruošėsi šauti, o jie skeptiškai šypsojosi ir sakė – nebus taip paprasta ir lengva.

Festivalio „Knygų arsenalas“ organizatorių nuotr.

– Galbūt mažiau žinomas faktas, kad tu ne tik kuri, rašai, bet ir leidi knygas vaikams, nes esi įsteigusi leidyklą „Žalias kalnas". Kaip tik ruoši porą ukrainiečių autorių knygelių. Viena jų žinomo Ukrainos vaikų poeto, kuris buvo sušaudytas ir atrastas bendrame kape pirmaisiais karo mėnesiais. Galbūt plačiau pristatytum autorius ir jų kūrybą. Kada knygelės pasirodys?

– Taip, „Žalio kalno“ leidykloje rengiame dvi ukrainiečių autorių knygas vaikams. Pirmoji – jau minėto nužudyto poeto V. Vakulenkos eilėraščių knyga vaikams „Tėčio knyga“. Volodymyras vienas augino autizmo sprektro sutrikimų turintį sūnų Vitaliką, kuriam ir parašė šią knygą. Dabar berniukas liko su seneliais. Tai labai šviesi, humoro pilna poezija, kurioje pasaulis džiaugsmingas ir jaukus.

Nusakyti paprastais žodžiais tą siaubą ir skausmą, kuris apėmė Ukrainos žmones, buvo neįmanoma.

Kita autorė – irgi jau minėta rašytoja K. Michalicyna. Verčiame jos knygą „Kas auga sode“, kurioje Kateryna supažindina vaikus su sodo medžiais. Ji biologė, tad puikiai derina žinias su literatūriniais gebėjimais. Tačiau ši knyga yra ne tik žinių šaltinis, bet ir emocinė užuovėja šiuo neramiu laiku. Medžiai, gyvenantys Katerynos knygoje, liudija, kad yra stabilus, nesunaikinamas ir brangus kiekvieno iš mūsų vaikystės sodas, ramybės oazė, kurioje ieškome priebėgos siaučiant pasaulio audroms. Pati Kateryna šiuo metu renka, koordinuoja paramą ir kariams, ir vaikams, ir gyvūnų prieglaudoms. Abi knygos turėtų pasirodyti šį rudenį.

– Ruošdamasi pokalbiui, aptikau Serhijaus Žadano eilėraštį. Keletas jo eilučių: „Bet muzika bus paskui, ir paskui bus literatūra. Rašys ją tie, kurie išgyveno. Ir skaitys tie, kurie išgyveno.“ Šitos eilutės apie viltį ir žmogaus stiprybę. Sutiktum?

– Turbūt visa šiandienė ukrainiečių poezija yra apie viltį ir stiprybę. Visa be išimties.

Poetė, aktorė, rašytoja, nors pagal išsilavinimą gydytoja. Toks netradicinis D. Čepauskaitės gyvenimo kelias. Poezijos pavasario, Maironio bei Jotvingių premijų ir Auksinio scenos kryžiaus laureatė svečiuojasi „Žinių radijo“ laidoje „Kauno diena“.

Kaip medikė tapo Nacionalinio Kauno dramos teatro dramaturge, kas paskatino parašyti šiurpuliuką keliančius „Baisiai gražius eilėraščius“ vaikams ir kodėl režisieriai mieliau stato Šekspyro pjeses, o ne lietuvių dramaturgų kūrinius? Apie tai ir dar daug ką pokalbis su Daiva Čepauskaitei, kurios savitą požiūrį į gyvenimą atspindi ši eilėraščio „Poezija“ ištrauka:

„Esu karvė, vardu Poezija, duodu šiek tiek pieno, paprastai 2,5 proc. riebumo, kartais pavyksta išspausti ir iki trijų, didžiuojuos, kad jis apdirbamas pažangiausia technologija ir popieriniuose tetrapakuose pasiekia nereiklius vartotojus…“

Po Lietuvą jau spėjęs pakeliauti spektaklis šįsyk bus rodomas ten, kur ir buvo kuriamas, – Klaipėdoje.

Premjera įvyks vasario 2-ąją 14 val. Klaipėdos universiteto Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakultete (S.Nėries g. 5).

Anot mėgėjų teatro "Artyn" įkūrėjos ir režisierės Martos Zubkovos, pjesė kelia klausimą, kur yra riba tarp absurdo ir realybės?

"Ar savo gyvenime pastebime visur mus supantį absurdą, ar jį ignoruojame, apsimetinėdami normaliais, tokiais, kokių mūsų reikia visuomenei, bet ne tokiais, kokių mūsų reikia sau patiems? Mus supa nepajudinami standartai, kuriuos pralaužti padeda netikėti posūkiai mūsų gyvenimuose ir, kad atsivertų akys, tereikia drąsos jais pasukti", – sudomino M.Zubkova.

"Musės" kūrybinė komanda nuo pat spektaklio statymo pradžios – labai nedidelė.

Ją sudaro režisierė ir teatro "Artyn" įkūrėja M.Zubkova bei kompozitorė Gintarė Valionytė, specialiai šiai pjesei sukūrusi išskirtinio skambesio muziką.

Spektaklyje vaidinantys aktoriai – neprofesionalai, įvairių profesijų atstovai, savo gyvenime iki teatro "Artyn" atsiradimo neturėję nieko bendro su vaidyba.

Siekdama paruošti neprofesionalus draminei medžiagai, režisierė M.Zubkova, surinkusi trupę, bene tris mėnesius dirbo dėstydama jiems aktorinio meistriškumo pagrindus ir tik po to ėmėsi statyti spektaklį.

D.Čepauskaitės "Musė" neatsitiktinai papuolė į režisierės rankas: ieškodama tinkamo kūrinio naujai suburtai trupei, M.Zubkova norėjo tokios pjesės, kuri būtų suprantama, aktuali ir įtraukianti ne tik žiūrovus, bet ir pačius aktorius.

Po pusės metų trukusio kūrybinio proceso gimė spektaklis, spalį–lapkritį jau spėjęs padalyvauti poroje teatrinių festivalių ir dabar pasirodysiantis Klaipėdos žiūrovams.

Spektaklis – nemokamas, po jo visų susirinkusiųjų lauks gardi kava ir arbata jaukiai sekmadienio popietei užbaigti.

Šios trys kompozitoriaus A. Kučinsko operos įeis į Lietuvos muzikos ir teatro istoriją kaip pirmoji sceną išvydusi vaikams skirta operų trilogija. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gali tuo pelnytai didžiuotis ir džiaugtis.

Laukia stebinančio rezultato

„Muzikinio teatro tokia specifika: padarai savąją darbo dalį ir perduodi estafetę kitam, kuris geriau išmano sceninio pastatymo subtilybes. Žaviausia, kai susidūrus kūrėjų vizijoms rezultatas pranoksta tavo išankstinius lūkesčius ir nustebina netikėtai sėkmingais sprendimais“, – sako jau trečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomai operai muziką sukūręs kompozitorius A. Kučinskas.

Dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras nuo šių metų vadovauja ir Valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“. Jis yra sukūręs muzikos dramos spektakliams bei kino filmams, parašęs simfoninių, kamerinių, elektroakustinių, taip pat vokalinių ir chorinių kūrinių.

Po sėkmingų ankstesnių operų – „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ – A. Kučinskas, R. Kaubrys ir D. Čepauskaitė mąstė apie tęsinį. „Nebepamenu, kas iš mūsų pirmasis mestelėjo idėją apie žvaigždes – žemiškąsias ir dangaus. Bet viena visiems buvo aišku: na, negali juk pelės, pagrindinės „neigiamos“ šių operų veikėjos, dar kartą likti alkanos ir nepasitaisyti. Juk net pikčiausia žiurkė retkarčiais pakelia akis į žvaigždėtą dangų“, – tikina kompozitorius. 

Pasalūniškas laimės ir draugystės alkis

„Žvaigždžių operoje“ pelės pagaliau sočiai prisikerta sūrio, tačiau tuomet jas ima kankinti šlovės ir garbės troškulys. Numalšinus pastarąjį, pradeda graužti pasalūniškas laimės ir draugystės alkis... „Šiuolaikiniai vaikai, panašiai kaip operų pelės, „gyvena“ išmaniųjų ekranuose, kasdien gaudami didžiulį kintančios informacijos srautą. Jie pripratę vartoti greitai, dažnas nebemoka gyventi tyloje. Tačiau jie patiria tuos pačius jausmus, kaip ir bet kurios ankstesnės kartos vaikai – meilę, draugystę, vienišumą, pripažinimo ir supratimo poreikį. Nesistengėme jiems pataikauti, bandydami žūtbūt viską perkelti į šiuolaikines technologijas, o kalbėjome apie amžinus dalykus“, – akcentuoja operų libretų autorė Daiva Čepauskaitė.

Ji teigia net pro rakto skylutę neregėjusi nė vienos „Žvaigždžių operos“ repeticijos, todėl premjera garsiai aktorei, poetei ir dramaturgei bus tokia pat staigmena, kaip ir visiems kitiems operos klausytojams. Ir ragina drąsiai keliauti į spektaklį vaikus, nespėjusius pamatyti ankstesnių dviejų trilogijos dalių, nes operos sąmoningai buvo kuriamos taip, kad žiūrovai galėtų suprasti kiekvienos jų atskirą istoriją. 

Ir visgi – kodėl naujausioje operoje šalia pelių prabilo ir žvaigždės? „Pagalvojau, kad šiandien žodį „žvaigždė“ dažniau girdime nebe astronomijos, o popkultūros kontekste. Žemėje žvaigždžių jau daugiau nei danguje, tik jos – dirbtinės, apgaulingos, jų spindesys – trumpalaikis ir neturintis jokios išliekamosios vertės. Egzistuoja ištisa žvaigždžių industrija, konvejeriniai projektai, tikros „žvaigždžių kepyklos“. Jos dažnai apsuka galvą jauniems žmonėms, todėl ir kilo noras pasišaipyti iš pasaulio, kuriame „įvaizdis yra viskas“, – teigia D. Čepauskaitė.

Prireikė žargono vertimo

Operų apie alkanas peles trilogija turės net kelias gerbėjų kartas. Prieš dešimtmetį „Bulvinę pasaką“ žiūrėję vaikai spėjo suaugti ir į „Žvaigždžių operą“ ruošiasi atkeliauti su savomis atžalomis.

Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sako, kad „Žvaigždžių operoje“ bus daug linksmos muzikos, kuri sužavės tiek vaikus, tiek suaugusius. Bus galima atpažinti ištraukas iš vaikų jau pamėgtų dainelių. „Jei klausysite įdėmiai, smagiai pasijuoksite. Orkestras šioje operoje – tik įstabių jos personažų palydovas“, – tvirtina T. Ambrozaitis.

Į spektaklio programėlę pirmą kartą trilogijos istorijoje nuspręsta įdėti žodynėlį. „Pelės tiek „sužvaigždėja“, kad ima leisti sau pernelyg daug... Taip librete atsiranda žodžių, kuriuos žiūrovai gali netiksliai interpretuoti. Vengdami tokių interpretacijų ir sukūrėme žodynėlį, kuriame mažajam žiūrovui išvertėme pelių vartojamo žargono frazes“, – aiškina režisierius Ramūnas Kaubrys.

Pelės pasisotins tik šiemet

2005 m. į R. Kaubrio rankas pakliuvo Daivos Čepauskaitės pjesė „Bulvinė pasaka“. „Jau beskaitydamas šypsojausi, po to kvatojau ir galiausiai supratau, jog šis kūrinys tiesiog užkoduotas sėkmei“, – prisimena  legendinis uostamiesčio režisierius, pajūrio publikai pristatęs daugiau kaip dvi dešimtis įvairių žanrų spektaklių. Režisieriui pasiūlius, pjesė perėjo į A. Kučinsko rankas. Gražus bendradarbiavimas su šiuo kompozitoriumi tęsiasi ligi šiol.

Nuo minties apie „Bulvinę pasaką“ iki jos premjeros 2007-aisiais prabėgo dveji metai. Pirmosios operos pastatymas buvo sėkmingas – už jį visa statytojų komanda gavo „Auksinį scenos kryžių“. Vėliau gimė idėja sukurti „Bulvinės pasakos“ tęsinį  – „Makaronų operą“. Kūrybinis procesas užtruko, tad „Makaronų operai“ scenos uždanga pakilo tik 2014 m. Beje, buvo išleista ir abiejų vaikiškų operų vaizdo įrašų kompaktinė plokštelė.

Galiausiai kūrėjams tapo tiesiog gaila savo pagrindinių herojų – pelių, nes abiejose operose jos taip ir liko nevalgiusios. Kad teisingumas pagaliau triumfuotų, nutarta sukurti trečią operą.

„Joje, pratęsdami maisto ir tapatybės paieškas, analizuosime tikrąsias ir tariamas vertybes, išorinį ir vidinį spindėjimą, mus supančios būties begalybę... „Žvaigždžių operos“ istorija atliks svarbią misiją: pabandys išgelbėti pasaulį patarimu „Žiūrėk širdimi!“. Žaismingas spektaklis su filosofine potekste kvies stebėtis mus supančiu pasauliu, skatins gebėjimą vaizdingai mąstyti ir įkvėps savojo gyvenimo šviesulio paieškoms“, – tikina režisierius R. Kaubrys.

Pasak jo, „Žvaigždžių operoje“ pelės pagaliau ras ką suvalgyti ir patvirtins teoriją, kad gyvenime labai svarbu siekti tikslo, o svarbiausia – kad jį pasiekia tik atkakliausi. Pelių Karalius pasisotinęs apkeliaus visą kosmosą ir netgi sutiks savo meilę...

Mažųjų žiūrovų reakcija jau išbandyta

Žavioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė „Žvaigždžių operoje“ taps Žibute, kurią įsimylės pats Pelių karalius. Kaip vystysis ši meilės istorija, solistė neatskleidžia: „Negaliu išduoti paslapčių. Bet noriu visus pakviesti ateiti, pamatyti, išgirsti – juk vien ,,Žvaigždžių operos“ pavadinimas jau intriguoja. Joje parengėme linksmų ir išradingų netikėtumų mažiesiems žiūrovams. Tikiu, jog po premjeros jie tikrai turės apie ką padiskutuoti su tėveliais, o pats spektaklis visiems suteiks daug džiaugsmo ir juoko“, – teigia solistė.

B. Ignatavičiūtė drauge su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacijos koordinatore Daiva Diržiene jau pristatė scenai rengiamą spektaklį miesto mokyklose ir darželiuose. „Turėjau tikrą malonumą pabendrauti su jautriausiais ir nuoširdžiausiais būsimojo spektaklio žiūrovais. Iš pradžių žaidėme, vėliau atlikau kelias Žibutės daineles. Pasidžiaugiau, kad vaikai buvo drąsūs klausdami bei atidūs klausydamiesi. O svarbiausia, kad  visi šypsojosi! Tikrai, nemeluoju! Tad šypsenų tikiuosi ir spektaklyje“, – džiūgauja B. Ignatavičiūtė.

Solistas Steponas Zonys, spaudoje dažnai pristatomas kaip kylanti operos žvaigždė, „Žvaigždžių operoje“ atliks Pelės II partiją. „Manau, naujoji opera vaikus sužavės: joje tiek daug neužmirštamų personažų ir nuotykių... Manoji Pelė II – toks gudrus, šmaikštus peliukas, kuriam viską būtina paragauti ar bent pauostyti. Sakyčiau, jis primena mane patį, nes ir aš gyvenime stengiuosi kuo daugiau naujų dalykų sužinoti, išmokti, patyrinėti“, – sako solistas.

Pelė II arba S. Zonys džiaugiasi, kad šįkart pelės pagaliau taps pagrindinėmis veikėjomis, tad šlove joms nebeteks dalintis nei su bulvėmis, nei su makaronais, kaip ankstesnėse trilogijos operose.

Režisierius bijo graužikų, tačiau...

„Mes linksminamės ir norime tą linksmybę perteikti vaikams. Pelės spektaklyje rodys įvairiausius, netgi indiškus ir kaubojiškus šokius. Juk Lady Gaga operoje taip pat pelė – atitinkami ir šokiai“, - pasakoja „Žvaigždžių operos“ choreografas Aurelijus Liškauskas.

R. Kaubrys prisipažįsta nuo vaikystės bijantis graužikų, privengiantis netgi juos vaizduojančių žaislų. „Nepaisant to, galvoje nešiojuosi dar bent penkis siužetus apie peles, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti muzikiniams ar dramos pastatymams“, – tvirtina režisierius. 

Pagrindiniai operų trilogijos personažai atspindi Pelių karalystės hierarchiją: tai Pelių karalius, Pelė I ir Pelė II. Dar yra septyni peliukai ir visas likęs pelių pasaulis. „Žvaigždžių operoje“ pelės dalyvauja konkurse, nes nori tapti garsiomis atlikėjomis – šou žvaigždėmis. Tada išnyra tokie personažai, kaip Lady Gaga, Lady Kvaka, pelė M. Jacksonas ir Balta varna.

Keliaujant nuo vienos vaikiškos operos prie kitos, stengtasi išlaikyti tuos pačius atlikėjus - pagal siužetų vingius keisdavosi nebent jų pristatomi personažai. Neliečiamas išliko tik Pelių karalius - Virgilijus Pupšys. Jo dubleriu taps Kęstutis Nevulis, kuris trilogijoje jau padarė savotišką karjerą: „Bulvinėje pasakoje“ buvo Morka, o „Makaronų operoje“ – Senjoras Vermišelionis. Panašiai ir Rasa Ulteravičiūtė „Bulvinėje pasakoje“ atliko Mažojo Traškučio partiją, „Makaronų operoje“ – jau Lazanijos, o šįsyk virto žavinga Žibute.

„Žvaigždžių operoje“ taip pat dainuos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys jaunieji solistai Loreta Daržinskaitė, Akvilė Januškaitė ir Mantas Liekis. Dar daugiau studentų išvysime masinėse spektaklio scenose. Iš viso operoje vaidina maždaug 40 atlikėjų.

Trilogijos statytojų komanda – profesionali, solidi ir nekintanti. Nuo pat „Bulvinės pasakos“ laikų joje triūsia ir scenografas Artūras Šimonis, ir kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė. Su jais pirmąkart drauge darbuojasi vaizdo projekcijų autorius Donatas Ravaitis. Kitas svarbus „Žvaigždžių operos“ kūrėjų komandos naujokas - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis.

Artėjant mažųjų žiūrovų laukiamai premjerai D.Čepauskaitė atvirauja apie tinginių pramaną – kūrybinį įkvėpimą, „nerimtą“ pažadą nebekurti pratęsimo vaikų operų triptikui, spektaklį, kurio ji nematė net pro rakto skylutę ir kitas įdomybes.

– Kaip gimė operos vaikams „Žvaigždžių opera“ libretas: ar siužetas aptariamas su kompozitoriumi, o gal tai jūsų, kaip kūrėjos, valioje?

– Prisimenu, dar per „Makaronų operos“ premjerą, kai buvau atvykusi žiūrėti spektaklio, jau sutarėme, kad bus triptikas, t.y. su režisieriumi Ramūnu Kaubriu ir kompozitoriumi Antanu Kučinsku sukirtome rankomis, pasižadėdami kurti trečią dalį. Dar, rodos, pasižadėjome patys sau, kad tai bus paskutinis šios epopėjos nuotykis. Tik neprisimenu, ar rimtai pasižadėjome. Paskui su kompozitoriumi buvome susitikę, apsisvaidėme pirminėmis idėjomis, siužeto užuomazgomis, pasvajojom ir išsiskirstėm. Kad pasakosime apie žvaigždes, man rodos, sugalvojo Antanas: jam norėjosi keliauti kažkur į kosmosą, o aš nesipriešinau. Pirmiausia kūriau tekstą, jokios muzikos dar nebuvo ir aš net neįsivaizdavau, kokia ji bus, nesukau dėl to galvos, nes žinojau, kad Antanas, kaip visada,  puikiai padarys savo darbą.

O kodėl būtent apie žvaigždes? Pamėginom pažiūrėti į žvaigždę iš visų pusių. Pagalvojau, kad šiandien mes turbūt dažniau žodį „žvaigždė“ girdime pop kultūros kontekste. Juk žemėje tų žvaigždžių dabar daugiau nei danguje. Tiksliau pasakius, tų netikrų žvaigždžių, kurių spindesys apgaulingas, trumpalaikis ir neturintis jokios išliekamosios vertės. Egzistuoja ištisa žvaigždžių industrija, jų gaminimo fabrikai, konvejeriniai projektai, „žvaigždžių kepyklos“. Tas vienadienis ir netikras spindėjimas dažnai apsuka galvą jauniems žmonėms, iškreipdamas vertybinį pasaulį, todėl kilo noras pasišaipyti iš tokių „žvaigždžių“ gamybos, iš to pasaulio, kuriame „įvaizdis yra viskas“.

– Kas yra trijų operų jungiamoji grandis?

– Jungiamoji grandis yra personažai – Pelės. Ši smagi kompanija keliauja per visus tris spektaklius ir patiria visus nuotykius. Tačiau kiekvienas spektaklis nėra tiesioginė kito tąsa. Tai nėra serialas. Mes sąmoningai kūrėme taip, kad žiūrovas  galėtų suprasti istoriją nematęs prieš tai buvusių spektaklių. Kiekvienas spektaklis gali gyventi savarankiškai, bet tuo pačiu ir papildo vienas kitą skirtingomis temomis.

– Ar jūs patenkinta bendradarbiavimu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestinių kūrėjų komanda?

– Taip. Jei nebūčiau patenkinta, turbūt būtų vienas ir paskutinis spektaklis su ta komanda, o štai dabar jau trečias, vadinasi, esam vieni kitiems įdomūs.

– Ar matėte operas vaikams - “Bulvinė pasaka“ ir “Makaronų opera“. Ar  esate patenkinta vaizdu, kurį išvystate scenoje?

– Be abejo, mačiau ir „Bulvinę pasaką“, ir „Makaronų operą“. Vaizdu likau patenkinta. Bet aš esu iš tų dramaturgų, kurie nežino, kaip turėtų būti statomos jų pjesės ar libretai. Niekada neturiu jokių nurodymų ar pageidavimų. Manau, kad aš savo darbą padariau, parašydama tekstą, o režisūra jau režisieriaus reikalas. Todėl, galima sakyti, kad premjera visada man yra siurprizas, nes, neturėdama jokio išankstinio įsivaizdavimo, aš visada lieku nustebinta. Nemačiau nė vienos „Žvaigždžių operos“ repeticijos net pro rakto skylutę, todėl viskas man bus staigmena.

– Kokia kūrybos vaikams specifika: gal sunkiau nei suaugusiems? Kur slypi operų diptiko sėkmė?

– Kurti vaikams man nėra nei lengviau, nei sunkiau negu suaugusiems. Vaikams gal šiek tiek smagiau, nes čia galima daugiau žaisti, linksmintis, fantazuoti. Bet pats procesas iš esmės niekuo nesiskiria. Taip, šiuolaikiniai vaikai „gyvena“ išmaniųjų ekranuose, kasdien gauna didžiulį informacijos srautą, kuris nuolat kinta, jie pripratę vartoti greitai, dažnas nebemoka gyventi tyloje. Tačiau jie patiria tuos pačius jausmus kaip ir bet kurios kartos vaikai – meilę, draugystę, vienišumą, pripažinimo ir supratimo poreikį. Kur slypi šių operų triptiko sėkmė, net nežinau. Gal tame, kad mes nesistengėme tiems vaikams įtikti ar jiems pataikauti, nemėginome žūtbūt viską perkelti į šiuolaikines technologijas, o kalbėjome apie amžinus dalykus. Pirmiausia tas kūrinys turi būti įdomus mums, patiems kūrėjams, tik tada galima tikėtis, kad jis bus įdomus ir kitiems. Jeigu rašyčiau apie tai, kas manęs pačios nejaudina, stengčiausi sukonstruoti tai, ko reikia šiuolaikiniam vaikui, manau, rezultatas būtų dirbtinis ir negyvas. Manau, vaikai yra tokie patys žmonės, kaip ir suaugusieji, todėl ir kalbu su jais bendražmogiškomis temomis, nesistengiu pasaulio dalinti į jų (vaikų) ir mūsų (suaugusiųjų).

– Baigėte Kauno medicinos akademiją, tačiau tapote Kauno jaunimo kamerinio teatro aktore,  2008-2016 m. buvote Kauno kamerinio teatro literatūros dalies vedėja, nuo 2017 m. tapote Nacionalinio Kauno dramos teatro dramaturge.  Kaip nuo žmogaus kūno gydymo perėjote prie dvasios gydymo teatru?

– Nuo žmogaus kūno gydymo prie dvasios gydymo, kaip jūs sakote, priėjau labai paprastai – pasirinkau lengvesnį ir mažiau atsakomybės reikalaujantį kelią. Juk nuo blogo vaistų recepto pacientas gali numirti, o nuo blogo eilėraščio ar libreto niekas nenumirs. Tad rašau ir ramiai miegu.

– Apie kūrybinį įkvėpimą: gal pavyksta jį „reglamentuoti“ – pvz. rašyti suplanuotomis valandomis; gal įkvėpimas „kelia“ iš lovos naktį ir ragina sėsti rašyti?

– Nuvilsiu – nėra jokio įkvėpimo. Jį išgalvojo tinginiai, kurie tingi dirbti ir teisinasi, kad tą dieną neturi įkvėpimo. Rašymas yra sunkus darbas, kurį turi dirbti sukaupęs valią, jėgas, kartais sukandęs dantis, nes jeigu lauksi įkvėpimo, tai jokia premjera gali taip niekada ir neįvykti. Būna, kad vieną dieną rašosi lengviau ir smagiau, kitą sunkiau, bet taip yra kiekvienam darbe. Juk gydytojas nenustoja gydyti žmonių, jeigu jam tą dieną nėra nuotaikos... Ir joks įkvėpimas naktį iš lovos nekelia, naktį miegu kaip grioviakasys, nes per dieną sunkiai dirbu ir pavargstu, todėl būtinas poilsis.

– Opera vaikams “Bulvinė pasaka“, kuriai sukūrėte libretą, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Jūs ir „Poezijos pavasario“ (2005 m.), Jotvingių premijos (2018 m.) laureatė, pelnėte daugybę kitų apdovanojimų. Ar jums, kaip kūrėjai, svarbus įvertinimas?

– Žinoma, svarbus. Smagu, kai tai, ką sukūrei, patinka ir kietiems. Tačiau kuriama tikrai ne dėl apdovanojimų. Kai rašai, pamiršti, kad tokie egzistuoja.

– Išleidote eilėraščių, poezijos, pjesių knygas. Kuri  jums pačiai brangiausia, įsimintiniausia?

– Atsakysiu banaliai, bet tai tiesa – knygos yra kaip vaikai ir nėra tarp jų brangiausio ar geriausio. Motinai visi vaikai yra tiesiog jos vaikai, kuriuos paleidus į pasaulį, pasidžiaugi ir paskui tik stebi, kaip jie išeina iš namų ir gyvena savo gyvenimą, turi savo likimą. Žiūrėk, vienas tapo pripažintu ir garsiu, kitas tylus ir nepastebėtas, bet vis tiek visi brangūs.

– Kur slypi kūrėjo nemirtingumas? Kaip sukurti kažką kas taps perduodama iš kartos į kartą?

– O, tikrai nežinau. Nepretenduoju į nemirtingumą ir tokių aukštų tikslų sau nekeliu. Duok Dieve, smagiai pagyventi ir ramiai numirti (juokiasi).

– Tapome materialistais, perfekcionistais, dvasingumas vis dažniau tampa atgyvena. Ar šiuolaikiniam žmogui reikia meno?

– Turbūt reikia, jei vis dar veikia teatrai, parodų ar koncertų salės. Jei žmogus perka bilietą į spektaklį, vadinasi, prekybininkai vis dėlto ne apie viską pagalvojo (juokiasi). O kad tų meno mylėtojų nėra daug, nematau jokios tragedijos. Sovietmečiu visi buvome lygūs, visi vienodai mylėjome meną, ir jis visiems mums priklausė, tik kas iš to? O dabar vieniems meno reikia labiau, kitiems mažiau, dar kitiems visai nereikia. Ir labai gerai. Pasaulis nuo to tik įvairesnis ir įdomesnis.

– Kaip manote ar ateityje nepritrūksime gabių aktorių, režisierių ir kitų profesionalų galinčių į sales prikviesti žiūrovus? Menininkai piketuoja dėl mažų atlyginimų ir atrodytų tai turėtų jaunus žmones atgrasyti nuo kūrėjų profesijų. Gal tie piketai priešingai paskatins kūrėjų profesijas rinktis tik žmones negalinčius gyventi be kūrybos, o ne ateinančius iš tuščiagarbystės...

– Piketai, manau, reikalingi tam, kad suteiktų mums orumo, solidarumo ir vilties, jog kažkas priklauso ir nuo mūsų pačių, kad įrodytų, jog mes ne pasyvi masė, o esame sąmoningi savo likimo tvarkytojai. Bet piketai nei skatina, nei atgraso rinktis kokią nors specialybę. Kad iš meno turtų nesusikrausi, manau, seniai visiems žinoma. O kad pritrūksime gabių menininkų, tikrai nemanau. Visais laikais užteko idealistų, darančių tai, ką nori daryti, o ne tai, kas apsimoka.

Kaip pranešė Kultūros ministerija, D. Čepauskaitei premija skirta už pernai išleistą eilėraščių knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“, pernykštei Poetinio Druskininkų rudens jaunųjų poezijos skaitymų nugalėtojai G. Ambrazaitei – už šiųmetinę knygą „Trapūs daiktai“.

Laureatės bus apdovanotos Druskininkuose, tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ spalio 6-ąją.

Poeto Sigito Gedos įsteigta 1985-aisiais. Šiuo metu Jotvingių premija siekia 1520 eurų, Jaunojo jotvingio – 608 eurus. Nuo 1990 metų ši premija susieta su tarptautiniu Poetiniu Druskininkų rudeniu.

– Ar prieš Naujuosius susidarei pasižadėjimų, būsimų planų sąrašus?

– Jokių pasižadėjimų, jokių sąrašų. Jokios biurokratijos. Jeigu ką ir planuoju, stengiuosi įgyvendinti be priesaikų. Žinau, ką turiu padaryti, ir tiesiog darau. Pasižadėjimai riboja, nepalieka erdvės improvizacijai ir spontaniškiems sprendimams. Nenoriu tapti sąrašų įkaite.

– Kokią reikšmę tau turi tautinės tradicijos ir šeimos ritualai? Dažniau jų laikaisi, o gal sąmoningai vengi?

– Nesu atsidavusi tautinių tradicijų puoselėtoja, tačiau yra tradicijų, kurių vis dėlto laikomės – pvz., mano ir mano brolio šeimos visada susirenkame prie Kūčių stalo tėvų namuose. Ragaujame dvylika patiekalų, tačiau šieno po staltiese nededame ir burtais neužsiimame. Tos tautinės tradicijos mūsų namuose įgijusios labiau žaidybinį nei autentišką pavidalą. Kūrename ir laužą per Jonines, bet ant to laužo vaikai dažniausiai kepa ne visai tautinius zefyrus. Kas kita – šeimos ritualai. Jie visai netautiniai, pvz., savaitgalio blynai ar išvykos į gamtą, penktadieniniai filmų žiūrėjimai iki nukritimo... Jie visada brangūs ir mieli, nes iš jų ir susideda namai.

– Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai? Ir kaip kovoji su rutina, jeigu kovoji?

– Pirmą kartą gyvenime (jau metus) ryte keliuosi, einu į darbą ir dirbu iki 17 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Su rutina nekovoju, ji man netgi savotiškai patinka, kadangi lig šiol gyvenau beveik laisvos menininkės gyvenimą be jokios rutinos. Tokia dienotvarkė kol kas man yra egzotiška naujovė.

– Neseniai pasirodė tavo naujausia knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“, tarsi „Matricoje“ siūlanti skaitytojui pasirinkti iš dviejų spalvotų piliulių: „Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė...“ Kaip kilo mintis parašyti šį eilėraščių rinkinį?

– Eilėraščius vaikams rašau seniai, dažniausiai tai būdavo visokie dainų tekstai ar eiliuoti posmeliai spektakliams. Vis pagalvodavau, kad kada nors, kai atsiras laiko, surinksiu juos į krūvą, ir bus knyga. Pernai vienu metu ištiko kūrybinis štilis, tad pagalvojau – pats laikas imtis vaikiškos knygos. Kai surinkau tuos tekstus į vieną vietą, pamačiau, kad nieko gero ten nėra, ir tokios knygos aš nenoriu. Tada sėdau rašyti iš naujo. Berašant apėmė azartas ir smagumas. Taip gimė „Baisiai gražūs eilėraščiai“.

– Rimtas menas dažnai iš jo vartotojo reikalauja nemažai pastangų – norėdamas suvokti kūrinį, turi mąstyti, analizuoti, išeiti iš savo komforto zonos. Koks tavo santykis su popsu? Kalbu apie kokybiškus, bet lengvus serialus, filmus, knygas. Ką renkiesi norėdama atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos?

– Tam kad išeitum iš savo komforto zonos, reikia tą komforto zoną turėti. Kartais ją kurti padeda ir popsas. Ypač filmai. Kartais mėgstu tingų, pasyvų poilsį, kai įtraukia koks nors filmas, beveik nereikalaujantis smegenų darbo, mielai žiūriu, kai šaudo ir gaudo, o tuo metu dar triauškinu traškučius, ir sąžinė negraužia. Su knygomis kiek kitaip – rimtos, geros knygos man ir yra tikroji komforto zona, iš kurios nesinori išeiti. O po sunkios darbo dienos dar labai padeda šuns glostymas.

– Esi pažįstama su radijo teatro užkulisiais – tiek dalyvavusi pati, tiek vertinusi kitų darbus. Kaip manai, kodėl daugelis teatro dramaturgų prisibijo šio žanro? O gal kaip tik galime kalbėti apie radijo teatro atgimimą?

– Nemanau, kad prisibijo. Nemažai teatro dramaturgų yra bandę jėgas radijo pjesės konkursuose ir jiems visai gerai sekėsi. Lietuvoje tų dramaturgų nėra tiek daug, kad jie būtų skirstomi į teatro, kino ar radijo. Tie, kurie rašo pjeses, rašo visur. Radijo teatras, be abejo, turi savo specifiką, bet ji nėra tokia bauginanti, kaip gal kai kam atrodo. Manau, pas mus šis teatras tikrai kurį laiką buvo primirštas, o gal net laikomas antrarūšiu, lyginant su scenos teatrais. Pastaruoju metu jis sėkmingai gaivinamas – nuolat rengiami radijo pjesės konkursai, atsiranda ir vaidybinių radijo serialų. Manau, dramaturgui radijo teatras – kaip tik puiki mokykla, kur gali sulaukti premjeros, nereikalaujančios didžiulių pastatymo resursų ir sąmatos dekoracijoms, kostiumams, grimui ir t.t.

– Kokie tavo pačios klausymosi įpročiai (turiu omenyje tiek radijo pjeses, tiek garso knygas, tiek muziką)?

Man atrodo, kad visai nebūtina kiekvieną gerą rašytoją užgriozdinti paminklu ar atminimo lenta.

– Mano klausymosi įpročiai gana sunykę arba deformuoti, t.y. klausausi beveik tik kompiuteryje, kartais dar važiuodama mašina. Namuose net normalių aparatų klausymuisi nebeturiu. Beliko tik nemažai vinilinių plokštelių, kurios sukrautos palėpėje kaip jaunystės relikvijos. Garso knygų neklausau, mėgstu skaityti akimis, man nepatinka, kai man jas skaito kažkas kitas.

– Kaip vertini šiuo metu ne tik Vilniaus masteliu vykstančias rietenas dėl paminklo Lukiškių aikštėje? Galbūt visi vieši svarstymai apie įpaminklintą atmintį pasmerkti tapti nesantaikos objektais?

– Visas rietenas vertinu kaip demokratijos išraišką. Labai gerai, kad egzistuoja skirtingos nuomonės, požiūriai ir supratimai, kad juos galima viešai reikšti ir ginti. Daug blogiau, kai Seimas mėgina užgniaužti visas rietenas ir nuspręsti, kokio paminklo reikia miesto aikštėje. Tai daug baisiau už viešų svarstymų sukeltą nesantaiką. Vieši svarstymai būtini ir reikalingi. Tuose svarstymuose gims sprendimas, o koks paminklas galų gale stovės vieno ar kito miesto aikštėje, ne taip svarbu. Paminklai, kaip žinome, nėra amžini. Griūva net ir tie, kurie daugelį metų rodė kelią į šviesią ateitį.

– Įdomu, ar daug šių laikų rašytojų po keliasdešimties arba šimto metų susilauks paminklų arba atminimo lentelių – turbūt tebebus svarstoma, ką daryti su senaisiais. Koks tavo požiūris į siūlomą vadinamųjų nusidėjusių rašytojų paminklų eliminavimą iš miestų ir miestelių?

– Man atrodo, kad visai nebūtina kiekvieną gerą rašytoją užgriozdinti paminklu ar atminimo lenta. Geriausias paminklas rašytojui yra jo knygos, ir jeigu jos yra skaitomos po rašytojo mirties – tai geriausias jo darbo įvertinimas, kuriam neprilygs joks akmeninis balvonas. Ką daryti su nusidėjėliais, nežinau, nesu teisėja. Jei rašytojas sukūrė ką nors meniškai vertingo, tikrai nevežčiau jo paminklo į Grūto parką. Galbūt reikėtų papildomos informacijos prie paminklo ar atminimo lentos, kad jis tarnavo tam tikrai ideologijai ar okupacinei struktūrai. Nereikia trinti ar balinti istorijos, reikia ją žinoti ir suvokti, kad neretai gyvenime egzistuoja daugiau nei dvi spalvos – juoda ir balta.

– Ką palinkėtum atsiminti sau 2018-aisiais?

– Sau linkiu atsiminti, kad geriausia gyvenimo akimirka yra čia ir dabar.

"Parašiusi penkias knygas suaugusiesiems pajutau, kad galiu rašyti ir vaikams", – šypsosi D.Čepauskaitė, su "Santakos" skaitytojais pasidalijusi savo kūrybos užkulisiais.

– "Baisiai gražūs eilėraščiai" – be galo įdomi ir įtraukianti knyga. Natūraliai kyla klausimas, kas paskatino, atrodo, lyg staiga, imtis plunksnos ir pradėti rašyti būtent vaikams?

– Eilėraščius vaikams rašau seniai, tikrai nepradėjau rašyti staiga. Ilgai tie tekstai buvo kažkur išmėtyti, o surinkti juos į knygą vis neatsirasdavo laiko. Bet vieną dieną, savo gimtadienio išvakarėse, dukra paprašė, kad padovanočiau jai savo eilėraščių knygą. Pasakiau, gerai. Naktį prisėdau, perrašiau ranka keletą tekstukų ant balto popieriaus, perlenkiau pusiau, susiuvau adata ir siūlu, dar kažką papaišiau ir padovanojau. Knyga buvo užskaityta, bet po kurio laiko vis dėlto nuskambėjo klausimas, kada bus normali knyga. Tada vieną dieną iš visų pakampių surinkau savo eilėraščius vaikams, sudėjau juos į vieną šūsnį, bet pamačiau, kad nieko gero ten nėra, ir sėdau rašyti naujų. Ir parašiau. Manau, kad tam reikėjo tiesiog subręsti. Rašymas vaikams reikalauja ne mažesnės meistrystės negu rašymas suaugusiesiems, todėl, parašiusi penkias knygas suaugusiesiems, pajutau, kad jau galiu parašyti ir vaikams.

Vieną dieną, savo gimtadienio išvakarėse, dukra paprašė, kad padovanočiau jai savo eilėraščių knygą. Pasakiau, gerai. Naktį prisėdau, perrašiau ranka keletą tekstukų ant balto popieriaus, perlenkiau pusiau, susiuvau adata ir siūlu, dar kažką papaišiau ir padovanojau.

– Pirmame eilėraštyje "Auksinė skruzdėlė" keliate klausimą, "kokia iš tų eilėraščių nauda? Iš jų sriubos nei košės neišvirsi, neatsipjausi kaip dešros peiliu ir į vartus galingai neįspirsi..." Kokią, jūsų akimis, reikšmę užima vaikams skirta poezija šiandieniame pasaulyje?

– Tame eilėraštyje tiesiog mėginu kalbėti apie kūrybos prasmę. Dažnai pati apie tai galvoju, tad buvo smagu pasidalyti savo samprotavimais su vaikais. Tas eilėraštis apie tai, kad yra dalykų, kurių negalima praktiškai panaudoti buityje, tačiau jie reikalingi mūsų sielai, ir tai yra kūryba. Be jos mes būtume lyg šernai, knisantys dirvą, o dėl jos esame žmonės.

Kalbant apie poezijos reikšmę šiandieniame pasaulyje, kaip jau minėjau tame pačiame eilėraštyje, galima nugyventi gyvenimą ir visai be jos. Bet galima atverti pasauliui akis ir sielą, ir pajusti daugybę auksinių skruzdėlių, ropojančių per tavo širdį. Poezija vaikams gali atverti didžiules vaizduotės duris, pro kurias įėję jie galbūt nugyvens įdomų, unikalų, nuotykių kupiną gyvenimą, taps mokslininkais, prezidentais, gydytojais... Ar jūs esate tikri, kad tapti tuo, kuo esate šiandien, jums nepadėjo kažkada perskaitytas posmas, eilutė, žodis?

– Knygos pavadinimą "Baisiai gražūs eilėraščiai" galima interpretuoti dvejopai: kaip labai gražius eilėraščius bei kartu kaip ir gražius, ir baisius. Knygelėje yra ir baisiems eilėraščiams, kalbantiems apie esmines vaikiškas baimes, kurias vaikystėje patiriame absoliučiai visi, skirtas skyrius. Vis dar mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad literatūroje, teatre ar kituose menuose vaikams reikėtų kalbėti vien tik apie šviesiąją gyvenimo pusę. Ką Jūs atsakytumėte tokią poziciją palaikantiesiems?

– Vaikai gyvena toje pačioje planetoje, kaip ir mes, suaugusieji. Jie mato tuos pačius reiškinius, kurie nėra vien tik šviesūs ir gražūs. Patiria įvairių emocijų, ir ne visada tik džiaugsmą. Mes negalime ir neturime apsaugoti juos nuo gyvenimo, bet galime padėti tą gyvenimą suprasti. Sumaniau eilėmis aprašyti keletą baimių, nes tikiu, kad žodžiais suformuluota ir išreikšta baimė yra nebe tokia baisi. Galima apie ją papasakoti ir kartu iš jos pasijuokti. Taip padaryti ją nekenksmingą. Taip gimė eilėraščių ciklas "Baisūs eilėraščiai". O tėvams, kuriems atrodo, kad su vaikais galima kalbėti tik apie šviesią gyvenimo pusę, pasakysiu – šį skyrių galite praleisti.

– Tarp gražių ir baisių eilėraščių yra ir virtuvės poezija, kurią kiekvieną kartą prisimeni kepdamas blynus, lupdamas svogūnus ar skusdamas bulves. Regis, į kasdienę, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą akimirką, gebate pažvelgti vienodai poetiškai gražiai. Ar toji poetinė pajauta jus lydi kiekviename gyvenimo žingsnyje ar aplanko tik tam tikromis akimirkomis?

– Kai skutu bulves ar plaunu grindis, tikrai nejaučiu jokios poetinės pajautos, nesu nei nušvitusi, nei pakylėta, nei įkvėpta. Tačiau, iš kitos pusės, ta poezija iš tiesų yra visur, tereikia gyventi ir dairytis. Gali ją rasti ir keptuvėje, ir šaldytuve, jei nori. O jei nerandi, sugalvoji. Ir tada iš tiesų linksmiau gyventi, kai ant viryklės matai ne šiaip tešlos dėmę, bet karštą, riebią blyno ir keptuvės meilės istoriją.

Tegu širdis niekad nebūna tuščia, tegu joje visad garuoja jūsų mylimo žvėries pėdsakai.

– Eilėraščiai dvelkia šiuolaikiškumu ir tuo, kas yra amžina. Jie ir linksmai žaismingi, ir prasiskverbia į kasdienių potyrių giluminius sluoksnius. Kokia šiandien, jūsų manymu, turėtų būti mažiesiems skaitytojams skirta poezija? Ar sekate šios poezijos krypties madas, tendencijas Lietuvoje ir užsienyje?

– Aš nežinau, kokia ji turėtų būti. Pretenzinga dalyti kokius nors receptus ar pamokymus. Aš stengiuosi, kad ji būtų gyva, žaisminga ir turėtų šiokį tokį krūvį. Kad būtų ir linksma, ir liūdna, ir lėta, ir greita, ir graži, ir baisi – įvairi, kaip ir mus supantis pasaulis. Ieškodama vieno ar kito žodžio eilėraštyje, stengiuosi nedaryti jokių nuolaidų sau ir niekada neleidžiu sau galvoti: ai, čia tik vaikams, bus gerai ir taip. Priešingai – jeigu kam ir reikia maksimalios kokybės, tai būtent vaikui. Juk viskas, kas skirta vaikui, yra investicija į mūsų ateitį, nesvarbu, materiali ar dvasinė.

Apie madas kalbėti sunku, nes poezija vaikams Lietuvoje šiuo metu yra gerokai nusekusi, jos per mažai, kad susiformuotų mados. Apie tendencijas užsienyje žinau per mažai, kad galėčiau samprotauti.

– Kaip knygelę įvertino jūsų pačios dukrelė?

– Sakė: "Mama, gražūs tie tavo eilėraščiai, bet, žinok, vaikai neskaito poezijos..." Atsakiau: "Žinau..."

– Knygelėje labai svarbios ir dailininkės Ievos Babilaitės kurtos iliustracijos, tekstą net ne iliustruojančios, o drauge kuriančios prasmę ir atmosferą. Kaip susitiko jūsų abiejų kūrybiniai keliai ir kaip vyko bendradarbiavimo procesas?

– Aš pati susiradau Ievą ir pasiūliau jai iliustruoti eilėraščius. Ji sutiko. Ir gavo visišką laisvę – galėjo daryti, ką norėjo. Ieva pasiūlė techniką, kuria bus kuriamos iliustracijos: popierius suplėšomas į skiauteles, iš jų dėliojami paveikslėliai, paskui jie dar apipaišomi, fotografuojami ir pan. Daugiau nieko neaptarinėjome. Žinojau, kad Ieva jautri ir labai profesionali dailininkė, tad tiesiog pasitikėjau ir laukiau. Manau, jos iliustracijos tikrai nebanalios ir įspūdingos. Lig tol nebuvau mačiusi Ievos gyvai, bet kai pirmą kartą susitikome pristatydamos knygą, atrodė, kad pažįstame viena kitą jau gal šimtą metų.

– Knygelėje svarbus auksinės skruzdėlės, kutenančios širdį, įvaizdis. Kodėl būtent skruzdėlė ir dargi auksinė?

– Skaitydami gerą knygą, žiūrėdami į gerą paveikslą ar klausydami muzikos, kartais patiriame malonų virpulį, jaudulį, tarsi kas viduje kutentų. Tiesiog estetinis malonumas, kurį sukelia geras meno kūrinys. Tai man priminė skruzdėlės žingsnį – trapų, subtilų, mažą, bet sukeliantį visa apimančius pojūčius. O kodėl auksinė? Gal todėl, kad norėjau pabrėžti jos vertę. Čia kaip su pinigais – kiekvienas banknotas turi būti padengtas auksu, kitaip jis tik bevertis popierius. Gal norėjau pasakyti, kad meno poveikis – aukso vertės. Bet turbūt labai jau reikšmingai skamba...

– Ką palinkėtumėte tiems, kuriems poezija vis dar atrodo kažkas sudėtingo ir svetima, kurie galbūt baiminasi tos širdimi nuropojančios skruzdėlės?

– Nebūtinai po širdį turi bėgioti skruzdėlės. Kažkieno širdyje gal bulius su toreadoru siautėja, kažkieno kito – gal dramblių kaimenė ganosi... O linkėjimas mano toks – tegu širdis niekad nebūna tuščia, tegu joje visad garuoja jūsų mylimo žvėries pėdsakai.