-
Paveldosaugos pertvarka: ar savivaldybė galės nuspręsti nugriauti Trakų pilį? 2
Kultūros paveldo apsaugos departamento specialistė peržiūrėjo sugriuvusio Bruknynės dvaro dokumentus, kuris bus išbrauktas iš paveldo apskaitos, nes dvaro paprasčiausiai nebeliko. Pagal rengiamą Kultūros ministerijos pertvarką, ši specialistė, kaip ir kitos, iš Vilniaus turėtų išsikelti dirbti į Šalčininkų, Molėtų ar Elektrėnų savivaldybes. Ministerija rengia naują paveldo apsaugos būdą, kuriuo visų projektų derinimas ir apsaugos nustatymai būtų atiduodami savivaldybėms ir vietos bendruomenėms.
„Dėl vertingųjų savybių turi spręsti būtent ta vietos bendruomenė, nes jai yra svarbiausia išsaugoti savo miesto, kaimo arba kažkokio kito kraštovaizdžio tą istorinį charakterį, tai jų prerogatyva arba jų diskrecija tai pasakyti. Tikrai tai nėra Vilniaus prerogatyva, sėdint kabinete, pasakyti, kad, tarkim, kažkur Rokiškyje tai turi būti išsaugota“, – sakė kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.
Specialistai abejoja, ar bendruomenės pajėgios įvertinti istorinį paveldą. Pavyzdžiui, Žiežmarių sinagoga prieš dešimt metų atrodė kaip griuvena, nors medinių sinagogų yra vos kelios dešimtys visoje Europoje. Restauravus pastatą šiandien visi pripažįsta, kad tai – vienas gražiausių litvakų istorinio paveldo pastatų.
Kultūros paveldo departamentui numatyta inspektorių funkcija. O Kultūros vertybių apskaitą ketinama perduoti Registrų centrui.
„Tiek valstybės, tiek savivaldos institucijos neturėtų užsiiminėti tokiu mechanišku galių perdavimu, arba, tiesiai šviesiai sakant, sistemos griovimu, o turėtų ieškoti sutarimo“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė.
Kultūros paveldo departamente ir jo padaliniuose dirba 125 specialistai. Pasak D. Varnaitės, prieš keletą metų atlikus įstaigos auditą, buvo siūloma departamentą išplėsti.
„Dirba Alytaus skyriuje vienas žmogus, kuris derina projektus, tai mes gi jo nepadalinsime penkioms savivaldybėms, kurios yra Alytaus apskrityje“, – stebėjosi D. Varnaitė.
Kultūros ministerija siūlo panaikinti daugiasluoksnį vertinimą ir palikti dvi kategorijas: valstybinės ir vietinės reikšmės. Ir kas 5 metus sąrašus peržiūrėti. Į valstybinės reikšmės sąrašą būtų įtraukiami tie objektai, kuriems valstybė numato skirti finansavimą.
„Pavyzdžiui, mums buvo nuo 2003 iki 2008 m. labai aktualūs dvarai, juos aktualizavome. Toliau iki 2016 m. buvo aktualus medinis paveldas – irgi aktualizavome. Šiandien gal mums jau yra aktuali sovietinė ar Kauno modernizmo architektūra“, – pasakojo kultūros viceministras R. Augustinavičius.
Taip, pavyzdžiui, Trakų pilis, jei būtų pritarta jos restauravimui, taptų valstybinės reikšmės objektu, o po 5 metų būtų iš jo išbraukta ir taptų vietinės reikšmės kultūros paveldo ansambliu, kurio likimas priklausytų nuo Trakų savivaldybės.
„Pliusus iš tikrųjų ganėtinai sudėtinga įžvelgti šitose pertvarkos gairėse, nes nepavadinčiau jų netgi kultūros paveldo apsaugos pertvarkymu, o galbūt labiau tos sistemos griovimu, nes siekiama maksimaliai sumažinti paveldo apsaugą, perduoti ją iš nepriklausomų institucijų savivaldybėms, savivaldybių paveldosaugos skyriams, kurie yra tiesiogiai pavaldūs savivaldybių administracijai, o kaip žinom, administracija yra tiesiogiai susijusi su verslu, su plėtra“, – teigė architektas, Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas Arūnas Boruta.
Kultūros ministerija iki liepos, kiekvieną penktadienį, susitinka su paveldo specialistais ir renka jų pastabas. Planuojama iki gruodžio vyriausybei pateikti pertvarkai reikalingų įstatymų pakeitimus.
-
Net priekabūs paveldo saugotojai siūlo negriauti pastatų Neringoje 7
Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriumi Albertu Stanislovaičiu, Kultūros paveldo departamento (KPD) direktore Diana Varnaite ir Neringos meru Dariumi Jasaičiu.
– Vyriausybė buvo nurodžiusi iki šiandien parengti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano pakeitimus, kurie sudarytų sąlygas 10 šeimų pasirašyti taikos sutartis. Šiandien terminas baigiasi – jokių konkrečių sprendimų nėra. Kodėl, pone Stanislovaiti?
A. Stanislovaitis: Galiu patikslinti, kad pirmas terminas buvo dar trumpesnis. Parengti sprendimus ir sutarti pavesta buvo dar 2015-aisiais metais. Terminas buvo trumpesnis. Iš principo mes 2017 m. turėjome turėti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korekciją, dėl kurios susidarytų teisinės sąlygos pradėti derybas dėl pastatų, dėl kurių yra priimtas teismo sprendimas griauti. Tai nėra automatinis teismo sprendimo kvestionavimas, tiesiog atsirastų sąlygos pradėti derybas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba tą padarė: pravedė planavimo procedūras, dalyvavo savininkai, savivaldybės, ekspertai – virė tikrai daug ginčų. Po to pateikėme derinti institucijoms, savivaldybėms – įvyko penki derinimai. Iš principo yra suderinta su visomis institucijomis, išskyrus Kultūros paveldo departamentą.
– Pone Stanislovaiti, jūsų nuomone, tie visi pastatai turi būti nugriauti ar ne?
A. Stanislovaitis: Čia ne tik mano galėtų būti nuomonė, tai yra ekspertų ruošti dokumentai, dirbo visas ratas žmonių ir kompromisai rasti. Patys žmonės ruošė projektus, juos derino su mūsų planuotojais, kaip būtų galima pakeisti statinius, kad tik jie liktų stovėti. Visais atvejais yra pasiūlyti variantai kaip susitarti.
– Ponia Varnaite, kodėl nesutaria jūsų institucija ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba? Kokia esminė priežastis?
D. Varnaitė: Ne, nesutarime esmė. Kultūros paveldo departamentas viso planavimo metu teigė, kad tie griovimai apskritai yra nepagrįsti. Net tie, kurie numatyti. Griovimų yra numatyta siūlomoje schemoje. Dar daugiau: yra numatyta mažinti visus sovietmečiu pastatytus pastatus, įvedama ir daugiau apribojimų – apie tai mažai viešoj erdvėj kalbama. Kultūros paveldo departamentas pateikė savo pastabas. Mes siūlome nieko negriauti, mes siūlome kelią kaip nieko negriauti. Beje, šiandien yra susidariusi visiškai nauja teisinė situacija paskelbus apie tai, kad šių metų sausio mėnesį Europos Žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą analogiškoje byloje Kuršių Nerijos byloms.
Mes siūlome nieko negriauti, mes siūlome kelią kaip nieko negriauti.
– Taip, dėl statybų Molėtų rajone, kur taip pat buvo nurodymas griauti, Europos Žmogaus teisių teismo nuomone, valstybės institucijos neatsižvelgė į valstybės tarnautojų kaltę ir kalčiausias liko fizinis asmuo. Pats principas visai kitoks: jeigu žmogus statė su leidimais, tai ne žmogaus, o valstybės problema.
D. Varnaitė: Visiškai teisingai. Žmogaus teisių teismas byloje prieš Lietuvos Respubliką konstatavo, kad atsakomybė perkeliama ne tam asmeniui. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublika turi peržiūrėti šiuo metu vykstančius teismų procesus pirmiausiai atsakomybės požiūriu ir taip pat padarytos žalos požiūriu. Ir ar ta žala yra proporcinga? Ar tie griovimai tikrai reikalingi?
– Pone Stanislovaiti, iš tiesų Lietuvoje, ne tik šioje istorijoje, taip jau įvyksta, kad kalčiausi lieka tie, kurie iš esmės nekalčiausi. Žmonės įsigijo pastatus teisėtai, pastatytus su leidimais, ėmė paskolas, mokėjo pinigus, pastatai buvo įregistruoti ir vėliau tie pastatai tampa neteisėtais dėl teismų sprendimų, nes prieštarauja bendrajam planui ir t.t. Europos Žmogaus teisių teismas sako, kad atsakomybė permetama ne tam – valstybė sukūrė piliečiams krūvą problemų, tegu valstybė ir srebia, bet ne piliečių sąskaita.
A. Stanislovaitis: Yra vienas niuansas. Kažkodėl šiuo teismo sprendimu nutylima, kad teismas pasisakė, jog valstybės sprendimas pripažinti neteisėtomis statybas yra teisėtas. Tik vėlesniame etape, kadangi nebuvo įvertinta atsakomybė tų, kurie išdavė leidimus, teismas pasisakė, kad sprendimas yra neadekvatus. Kuršių nerijos nacionalinio parko garsiųjų statybų atveju – taip, teismas yra pasisakęs, kad statybos nelegalios.
– Pastatų Juodkrantėje teisiškai jau net nėra – jie išregistruoti. Formaliai ten – statybinių medžiagų krūva, tik iš tikrųjų ten gyvena žmonės ir dar su nepilnamečiais vaikais. Žmonės mokėjo už tuos namus teisėtais pinigais.
A. Stanislovaitis: Taip, bendrovė, kuri juos statė, bankrutavo. Tai galiausiai rasti sprendimą, kad žmonės nenukentėtų, privalo valstybė.
– Ir gali būti taip, kad jeigu tie pastatai bus nugriauti, bankrutuojanti bendrovė gaus pinigus iš valstybės, kuriais turėtų sumokėti kompensacijas žmonėms, tačiau žmonės gali likti be pinigų, nes bendrovės nebėra.
A. Stanislovaitis: Taip, tokia problema yra, bet mes turime neužmiršti, kad teismai, kai priiminėjo sprendimus, jie vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Sprendimai yra galutiniai. Dabar kažkokiai institucijai kvestionuoti, kad sprendimai yra neteisėti, būtų nekorektiška. Kitas dalykas, mes užmirštame ir pačios Kuršių nerijos statusą ir išskirtinę visuotinę vertę. Dar 2015 m., kai buvo pavedimas peržiūrėti tvarkymo plano nuostatas, nagrinėta, kiek, nepažeidžiant išskirtinės istorinės vertės, galima keisti poziciją. Tada tas planavimo procesas ir prasidėjo. Užduotis ir buvo – per planavimo procesą visų suinteresuotų pusių atžvilgiu rasti kompromisą, kad nenukentėtų žmonės ir nenukentėtų valstybė ne tik finansiškai, bet kad nenukentėtų ir valstybės prestižas. Kaip mes atrodysime, jeigu po to, kai teismai priima sprendimą, mes išstosime ir pasakyme, kad teismo sprendimas yra netinkamas.
– Jeigu teisingai suprantu, UNESCO ekspertai sako, kad dabartinė situacija Kuršių nerijoje yra Lietuvos teisės aktų klausimas ir dėl tų pastatų UNESCO jokios problemos nekelia.
D. Varnaitė: Aš net nežinau, kas išdrįso pasakyti, kad teismų sprendimai yra neteisėti. Neįsivaizduoju, kas taip galėjo pasisakyti, nes KPD pozicija yra laikytis teisės, įstatymų ir teismų sprendimų viršenybės. Visi puikiai žinome, kad mūsų aptariamose bylose teismai yra pasisakę, kad galima sudaryti taikos sutartis. Tai priklauso tiek nuo teisinių sprendimų, tiek organizacinių. Aš negirdėjau, kad šiose bylose nagrinėjami atvejai būtų pripažinti kaip pažeidžiantys išskirtinę Kuršių nerijos vertę.
– Pone Jasaiti, Vyriausybei pratęsti terminą pretekstu tapo tai, kad savivaldybė kreipėsi į teismą. Ką konkrečiai jūs skundžiate ir kokį turite tikslą? Ką norite išsiaiškinti?
I.Juodytės/BFL nuotr.
D. Jasaitis: Pirmiausiai norėčiau paantrinti KPD direktorei ir paprieštarauti Saugomų teritorijų tarnybos vadovui dėl to, kad nė vienas nekvestionuojame išskirtinės Kuršių nerijos vertės kaip saugomos UNESCO teritorijos. Tame dokumente ir teismų sprendimuose niekur apie tai nekalbama.
Teismai vadovaujasi vieninteliu dokumentu – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu, kuris tvirtinamas vyriausybėje arba, kaip šiuo atveju, netvirtinamas vyriausybėje. Vienintelis griovimo arba negriovimo argumentas yra būtent šis planas. Jame trūksta labai daug argumentų dėl visuotinės vertės ir kitokių dalykų. Dokumentas yra paruoštas, išdiskutuotas, labai džiaugiamės Kultūros paveldo tvirta pozicija ir noriu priminti dėl ko vyriausybė jo dabar netvirtina.
Mes apskundėme tai, kad statybos inspekcija kultūros paveldo derinimo raštą išvadose priėmė kaip nederinamą. 2012 m. Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus yra lygiai toks pats rašytinis derinimas kaip šiuo metu pateiktas iš KPD. Parašyta: deriname, išskyrus kai kuriuos atvejus. 2012 m. nei vyriausybei, nei statybų inspekcijai kažkodėl į tai nereikėjo atsižvelgti. Keliu versiją, kad tuo metu gerb. Kubiliaus, už ką esame labai dėkingi, vyriausybės nutarimas dėl tvarkymo plano yra neteisėtas, nes tuo metu vyriausybė pritarė.
Šiuo metu turime analogišką derinimą KPD, kuris iš esmės pritaria derinimui savo atskirąja nuomone – rašytiniu pritarimu. Ir staiga išplaukia išvada, kad šitas planas yra nederinamas. Galiausiai yra komisijos pirmininkai, kurie atsako už derinimą: tiek Klaipėdos savivaldybėje, tiek Neringos savivaldybėje. Jų parašai yra, planai suderinti. Tai iš kur atsiranda tokios išvados? Mes manome, kad tai visgi yra Aplinkos ministerijos nenoras ir kažkokie žaidimai. Manau, į tai atsakys teismai.
– Mere, iš to ką jūs dabar matote, tuos pastatus reikės nugriauti ar ne?
D. Jasaitis: Jeigu mes ir toliau nerasime sprendimų, net neabejoju, kad jie turės būti nugriauti, nes tokie yra teismų sprendimai. Noriu pabrėžti vieną esminį dalyką – ne dėl gamtos pažeidimo, ne dėl kažko – tik dėl vyriausybės nutarimo yra šita grėsmė. Nes vyriausybė pasisakė, kad čia būti pastatų negali. Vadinasi, juos reikės nugriauti – negali būti nė kalbos.
Mūsų institucijos tikslas yra rasti kompromisą, kad žmonės galėtų išlaikyti savo turtą, bet būtų nepažeista išskirtinė visuotinė vertė.
– Pone Stanislovaiti, ar jūsų institucijos tikslas yra juos palikti, ar nugriauti?
A. Stanislovaitis: Mūsų institucijos tikslas yra rasti kompromisą, kad žmonės galėtų išlaikyti savo turtą, bet būtų nepažeista išskirtinė visuotinė vertė. Vadinasi, reikėtų tam tikrų pastatų korekcijų, kad jie galėtų toliau stovėti. Pavyzdžiui, Preiloje kotedžai turėtų būti priderinti prie įprastos vietovės architektūros, nes dabar jie atrodo visiškai kitaip nei turėtų.
– O tai žmonės turėtų padaryti savo lėšomis?
A. Stanislovaitis: Tai yra mūsų siūlymas, o taikos sutartyse ir turėtų būti aptarta – kieno lėšomis, kada, per kiek laiko tie pakeitimai turėtų būti padaryti. Galiausiai, norisi paklausti, jeigu taip visi sutaria – tai kodėl nėra suderinimo?
– Būtent. To paties norisi paklausti.
A. Stanislovaitis: Viskas yra paruošta, visi patvirtino ir meras patvirtino. Šiandien yra paruošti sprendiniai taikos sutartims, kažkodėl neturime vieno parašo.
– Ponia Varnaite, o jūsų nuomone tie reikalavimai dėl pritaikymo yra pertekliniai?
D. Varnaitė: Mūsų nuomone jie yra pertekliniai. Mes nuolat siūlome, kad nieko nereikia griauti, nes tai nepažeidžia paveldosauginių reikalavimų. Teikiame konkrečius siūlymus ir labai kviečiame prisiminti Europos Žmogaus teisių teismo sprendimą ir tame kontekste, kad neleistume buldozeriams pervažiuoti Europos žmogaus teisių. Lietuvos valstybė turi peržiūrėti ir teismų sprendimus, ir reglamentavimą, ir atsižvelgti į patį proporcingumo principą.
-
Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago kapas netrukus turėtų būti atrastas 7
Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Vilniaus universiteto istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentu G. Vėliumi, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadove Terese Birute Burauskaite ir Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite.
– Su archeologu G. Vėliumi kalbamės už Antakalnio kapinių tvoros, vadinamosiose našlaičių kapinėse. Kokie dokumentai rodo, kad čia buvo vežami 1956-1957 m. metais KGB sušaudyti asmenys?G. Vėlius: Tai didelis istoriko Dariaus Indrišonio įdirbis. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpyje nuo 1956 iki 1969 m. sušaudytų asmenų Lukiškių kalėjime, t.y. kriminalinių nusikaltėlių mirties datos sutampa su sušaudytų politinių kalinių mirties datomis. Nežinia ar šaudė tie patys žmonės, toje pačioje vietoje, bet faktas, kad dažniausiai tomis pačiomis dienomis. Pora kriminalinių, vienas politinis kalinys, trys kriminaliniai, du – politiniai ir panašiai. Aptikta kapų medžiaga yra labai įvairi, nes ir pati kapinių istorija yra įvairi. Čia palaidoti ne tik nusikaltėliai, bet ir visi benamiai, bevardžiai, neturintys giminių, iš ligoninių. Čia yrair negyvų gimusių kūdikių kapai, taip pat čia vieta, kur iš ligoninių buvo vežamos medicininės atliekos. Tuo metu Vilniuje nebuvo krematoriumo, taigi buvo vežama čia.
– Suprantu, kad dega viltis čia rasti ir A. Ramanausko-Vanago palaikus, bet kol kas dar kiek anksti apie tai kalbėti. Tačiau ar tiesa, kad čia rasta ir kitų partizanų palaikų?
G. Vėlius: Pirmiausia galime konstatuoti faktą, kad aptikome sušaudytų asmenų kapelius. Tai jau tam tikras tyrimų pasiekimas. Išsiaiškinome, kaip jie buvo laidojami. Į duobes jie mesti po vieną, po du, po tris, po to jie dar buvo sulieti kažkokia chemine medžiaga, kuri labai suardė kaulus ir dabar tai labai apsunkina tyrimą. Šiuo atveju vienintelis išsigelbėjimas yra DNR tyrimai, kas šiuo metu ir yra daroma. Svarbu buvo atsakyti, ar čia laidoti politiniai kaliniai. Kol kas į šitą klausimą dar neatsakėme, bet vertinant mūsų preliminariais duomenimis, įvertinus aptiktų asmenų smūgį, amžių, jų išsidėstymą, tai lyg ir taip. Tačiau kol kas tai nėra moksliškai pagrįsta, todėl reikia kantriai laukti rezultatų. O kalbant apie kapų skaičių, tai ganėtinai sudėtinga. Kapų yra apie 1500, sušaudytų asmenų – 205, pagal politinius straipsnius – 52, ieškomų partizanų dar mažiau – vos 6. Taigi reikia rasti 6 kapus maždaug 1500 kapų kontekste.
– Kitaip tariant, manote, kad jau tarp iškastų yra partizanų, kurie buvo sušaudyti KGB 1956-1957 metais?
G. Vėlius: Nemanome, bet turime vilties. Pavyko išsiaiškinti laidojimo seką, tai 1941 m. pradėta laidoti nuo tvoros, laidota ir iš kapinių šono. Būdavo, kad nesilaikoma plano, netilpo ir panašiai<..> Jei pagal DNR išsiaiškiname asmenis, tai jau žinome, kad vienas kapas yra konkrečių metų, šalia esantis kitų ir t.t. Jei velnias pagalio į ratus neįkiš, tai kitąmet gali būti rimtų atradimų, tik nesinori prisikalbėti anksčiau laiko.
Jei velnias pagalio į ratus neįkiš, tai kitąmet gali būti rimtų atradimų, tik nesinori prisikalbėti anksčiau laiko.
– Štai tokios optimistinės mintys. Jau ir dabartiniai atradimai yra fantastiški, ar ne, ponia Burauskaite?
T. B. Burauskaitė: Lyginant su 2008 m., kai vykdydami Seimo rezoliuciją pradėjome šias paieškas, tai tikimybė rezultatui tokia didelė dar niekada nebuvo.
– Pabandysiu reziumuoti, kas atrasta. Jūs žinote, išskaičiavote, kur tiksliai palaidotas A. Ramanauskas-Vanagas, kurioje eilėje, kurioje vietoje, ir kiek šalia jo turi būti palaidota tuo pačiu metu sušaudytų asmenų. Liko pabaigti archeologinius tyrimus. Jei kūnas nesunaikintas chemijos, tai bandyti atkurti atvaizdą. O jei ne, tai paskutinė galimybė – daryti DNR tyrimą. Tokia seka, ponia Burauskaite?
T. B. Burauskaitė: Nėra taip gerai. Kaip jau minėjo archeologas, tuo pačiu metu, per tą patį laikotarpį buvo laidojami ir neatpažinti žmonės, ir savižudžiai, autoavarijose žuvusieji ir t.t. Jie yra aprašyti, bet tikslumo trūksta. Galiausiai ir tos medicininės atliekos. Tais laikais nebuvo tokio preciziško fiksavimo. Pagalvokime ir kas kasdavo tas tranšėjas, duobes, viskas buvo daroma labai atmestinai. Vienas tyrimas mums jau sukėlė abejones. Mes tikėjomės vieno asmens, o DNR to nepatvirtino.
– Iki šiol esminis akcentas – tai rasta diržo sagtis. KGB, kaip ir bet kuriame kitame kalėjime, atimdavo diržus, batus ir t.t., tačiau vienas kūnas turėjo diržą su įspūdinga sagtimi, kurioje pavaizduotas staugiantis geležinis vilkas. Reverse yra inicialai V. M., kas logiškai galvojant turėtų reikšti vieną partizanų vadų Vytautą Miškinį?
T. B. Burauskaitė: Taip, bet deja mokslininkų atlikti artimiausių giminaičių DNR tyrimai tos asmenybės nepatvirtino. Čia mums buvo smūgis, bet ne toks, kuris sukeltų desperaciją. Gali būti įvairiausių sąlygų kodėl taip atsitiko.
– Faktiniai palikuonys nebūtinai gali būti biologiniai palikuonys. Visko gali būti.
T. B. Burauskaitė: Visko gali būti, bet mes neprarandame vilties eiti toliau ir tirti toliau atrastus palaikus, ieškoti jų artimiausių giminių. Mes dar neturime tos pinigų sumos, kurios prašėme, bet tikimės juos gauti. Žiūrėsime ar tikrai galime padaryti tai, ką užsibrėžėme, t. y. išanalizuoti tą užsibrėžtą teritoriją koreliuojant su rastais archyviniais dokumentais. Tuomet galėsime padaryti tikrą išvadą.
– Turbūt mažai kas žino, kur yra tos našlaičių kapinės. Tai erdvė už oficialios Antakalnio kapinių tvoros. Miškelyje, tokiame užaugusiame, pavadinčiau net šabakštyne. Ponia Varnaite, net ir dabar, žinant tai, kas jau atrasta, gal valstybei reikėtų kažkaip pradėti saugoti tą vietą?
D. Varnaitė: Be jokios abejonės. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba šiais metais apskritai visas Antakalnio kapines įtraukė į kultūros vertybių registrą su visais juose esančiais svarbiais ir istorijai reikšmingais kultūros paminklais. Ši teritorija taip pat yra saugoma. Tiksliau įvardinti istorines vertes, laidojimus nebus vėlu tada, kai turėsime atliktų tyrimų duomenis.
(T. Lukšio/BFL nuotr. - Diana Varnaitė)
– Grįžtant prie minėtų atradimų, nuo ko viskas prasidėjo? Į jus tiesiog kreipėsi vieno iš partizanų vadų artimieji prašydami rasti tėvo palaidojimo vietą?
T. B. Burauskaitė: Taip, kreipėsi ir ne vieną kartą. Buvo dar vienas kreipimasis ne dėl partizano, o tiesiog žmogaus, kuris žinojo vietą, kur palaidotas jo tėvas ar senelis. Mums šis žmogaus asmeninis tyrimas tapo atskaitos tašku. Jei mums pasisektų rasti tą kelią, kad atkasame palaikus ir ištyrę sužinome, jog tai palaikai žmonių, kurie yra ir dokumentuose. Jeigu taip, tai yra vilties prieiti ir iki partizano Antano Kraujelio. Neatmetame tokios tikimybės. Galbūt jį ir atvežė čia 1965 m., nes čia buvo laidojama iki 1969 m. Taigi čia toks mūsų viltingasis vektorius, bet viską parodys darbų rezultatai.
– Panašu, kad gyvenimas, kalbant apie nepriklausomybės šimtmetį, atneša tokių akcentų, kokių nenumatysi jokiuose komisijos posėdžiuose. Jei šių partizanų palaikai būtų atrasti, tai jų perlaidojimas būtų vienas esminių kitų metų akcentų. Kaip manote?
T. B. Burauskaitė: Taip, įvykis būtų neeilinis, bet užbėkime įvykiams už akių. Esu kiek prietaringa.
– Nors tam tikra sistema yra, ji nebūtinai gali būti tokia, kokia yra numatyta. Tie asmenys, kurie palaidoti 1957 m. lapkritį, jie gali būti palaidoti ir kitoje vietoje toje teritorijoje. Ar bus daromi visos teritorijos archeologiniai tyrimai?
T. B. Burauskaitė: Jokiu būdu. Pirmiausia viskas turi būti maksimaliai ištirta iš turimų rašytinių šaltinių ir žmonių apklausų. Yra kapinių prižiūrėtojai, kitas personalas. Ne visada jie noriai su mumis bendrauja, nes jie galbūt irgi neturėjo tos informacijos, kurios mes jų prašome. Tačiau šis tyrimas yra ne vien archeologinis, jis yra kompleksinis. Kasinėti chaotiškai tikrai nesirengiame.
Antroji pokalbio dalis – 2017 m. lapkričio 1 d. laidoje „Dėmesio centre“.