Italijos naujienų agentūra ANSA pranešė, kad dizaineris po ilgos ligos mirė namuose Florencijoje, savo gimtajame mieste, kur gimė 1940 metų lapkričio 15 dieną.

Aštuntajame dešimtmetyje jo mados namų „Roberto Cavalli“ drabužiai pirmą kartą buvo pastebėti ant tokių žvaigždžių kaip Sophia Loren (Sofija Loren) ir Brigitte Bardot (Brižit Bardo), o jo stilių pamėgo ir vėlesnės garsenybių kartos – nuo Kim Kardashian (Kim Kardašian) iki Jennifer Lopez (Dženifer Lopes).

R. Cavalli mėgo „Ferrari“, cigarus ir pagal užsakymą gaminamus trikotažo marškinius, atsagstytus taip, kad išryškėtų jo įdegusi krūtinė. Jis buvo vedęs „Mis Visatos“ vicečempionę, turėjo purpurinį sraigtasparnį ir vynuogyną Toskanoje, bendravo su Holivudo žvaigždėmis.

R. Cavalli buvo vienas žinomiausių Italijos dizainerių. Jis išgarsėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje – žinomumą jam atnešė jo egzotiški raštai, kailiai, plunksnos ir blukinti džinsai. Jis dažnai sakė, kad domisi laukiniais gyvūnais, kurie įkvėpė daugybę jo kūrinių.

2005 metais dizaineris buvo pakviestas atnaujinti „Playboy“ zuikučių aprangą ir pristatė leopardo rašto versiją.

„Ne, taip nebūna, kad pamatęs savo prieš daug metų kurtus darbus galvočiau apie juos kažką blogo. Matydamas savo darbus, tu galbūt matai kažkokias klaidas, nesigiri jais. Prisipažįsti tik sau, ar čia gerai, ar blogai. Juk tai kūryba ir ji negali būti vienoje linijoje. Viską reikia priimti kaip natūralų procesą. Čia juk kaip su maistu, kartais padarai skaniau, kartais mažiau druskos įberi. Aš labai retai gailiuosi to, ko negaliu pakeisti“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“ kalbės dizaineris.

Ne paslaptis, kad vyrai, vykdami į žvejybą, ne visada važiuoja pasimėgauti šia veikla. Yra tokių, kurie labiau mėgaujasi ne žvejybos procesu, o kitkuo. Dizaineris A. Pogrebnojus tikina, kad jam, atvirkščiai, malonumas yra būtent pati žvejyba. „Jau pastaruosius kokius 10 metų žvejyboje mes net nevartojame jokio alkoholio. Ta žvejyba yra svarbi tuo, kad normalus žmogus neatsibus 3 valandą ryto, kad 5 valandą jau būtų valtyje ežere. Įdomiai šeštadienio ankstyvą rytą atrodo Vilnius. Matai, kaip kokie zombiai žmonės grįžinėja namo iš visokių barų, miestas tuščias. O tu, blaivus, kaip koks nenormalus, važiuoji į žvejybą. Labiausiai mėgstu žvejoti pavasarį, kai bunda gamta“, – sakė dizaineris.

Neseniai laidoje svečiavosi ir kitas žinomas šalies dizaineris Robertas Kalinkinas, kuris pasakojo, kad šioje sferoje tikrų draugų nėra. Jam iš dalies pritarė ir Aleksandras, tačiau, anot jo, gyvenime yra ir svarbesnių dalykų. „Ne, draugų čia nelabai yra. Patarimų niekas niekam nedalina ir jau seniai niekas nebesako, ką iš tikrųjų galvoja. Kartais einu pasižiūrėti kolegų kolekcijų pristatymų, tačiau mes vienas kito dažniausiai niekada nekviečiame. Bet iš kitos pusės, tau ką, savų rūbų neužtenka? Beje, apie rūbus nereikia nuolat galvoti, juk jie nėra svarbiausias dalykas gyvenime“, – laidoje kalbėjo A. Pogrebnojus.

„Čia daug pavydo, daug neapykantos. Aš pakankamai seniai pradėjau kurti, bet ne taip seniai, kaip kai kurie garsūs šalies dizaineriai. Esu per 10 metų šioje srityje ir galiu pasakyti, kad tik vienas žmogus man yra pasiūlęs intelektinę pagalbą ir pataręs, ką daryti, o ko ne. Net nenoriu jo minėti iš pagarbos jam, kad kiti dizaineriai jo neišmestų iš draugų rato. Tai buvo mano karjeros pradžioje, o visi kiti tiesiog minta tavo nesėkmėmis. Man labai gaila dėl to“, – atvirauja R. Kalinkinas.

Nors R. Kalinkinas apgailestauja, kad šioje srityje nėra draugiškos atmosferos, tačiau, pasak jo, jis mielai pasidalintų patarimais, kurie padėtų jauniems žmonėms kabintis į gyvenimą. Nepaisydamas nelengvų santykių su kolegomis dizaineris stengiasi palaikyti net ir tuos žmones, kurie jo nemėgsta.

„Aš visada būdavau už tai, kad reikia kviesti į pokalbius, į įvairiausius renginius, kuriuose mes visi galėtume dalintis savo patirtimi. Juk reikia įkvėpti jaunąją kartą, duoti patarimų, ką daryti, ko geriau palaukti. Į kolekcijų pristatymus einu, bet visada atsisakau nemokamų pakvietimų. Į jokių kolegų pristatymus neimu nemokamų kvietimų, nepaisant to, kad viešai jie gali sakyti, jog manęs nemėgsta. Aš noriu juos palaikyti“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“ neslėps dizaineris.

Laidoje Robertas juokaus, kad visus savo pinigus išleidžia savo šeimai – žmonai Agnei, sūnui Markui, bei dukrytei Marai. Šypsenos ir juoko nestokojantis mados namų įkūrėjas pridūrė, kad turi itin griežtą susitarimą su žmona, kurio niekada nelaužo. „Savo žmonos skambučiui esu nustatęs skirtingą melodiją nei visų, nes turime susitarimą, kad ir kokiame svarbiame susitikime būčiau, jai visada atsiliepsiu“, – sako Robertas.

„Jis mirė rugpjūčio 5-osios vakarą“, – teigė savo vardo nepanorusi atskleisti darbuotoja.

Ji daugiau detalių nepateikė.

Jis mirė Verčelio ligoninėje Šiaurės vakarų Pjemonto regione, kur buvo paguldytas klubo operacijai, savo tinklalapyje pranešė Italijos dienraštis „Corriere della Sera“. „Italijos verslininkų milžinas mus paliko“, – sakė ekonomikos plėtros viceministras Gilberto Pichetto.

N. Cerruti, aštuntąjį dešimtmetį sukūręs pirmąjį dekonstruotą švarką, buvo vienas pirmaujančių vyrų gatavų drabužių mados kūrėjų XX amžiuje, kūręs išvaizdą, kuri vienu metu buvo ir stilinga, ir nerūpestinga. „Noriu, kad elegantiški vyrai būtų laisvesni, elegantiškesni savo laisvėje“, – kartą pasakė jis.

Aukštas ir lieknas N. Cerruti visada norėjo pirmas išbandyti savo kūrinius, kurių daugelį laikė tekstilės fabrike, jo senelio įkurtame šiauriniame Bjelos mieste 1881 metais. „Visada rengiu tą patį žmogų – save“, – kartą pasakė jis.

1930 metais Bjeloje gimęs N. Cerruti svajojo tapti žurnalistu. Tačiau tėvui mirus, kai jam buvo 20 metų, buvo priverstas mesti filosofijos studijas ir perimti šeimos tekstilės fabriką. Septintąjį dešimtmetį jis susipažino su Giorgio Armani ir pasamdė jį kurti vyrų madą. Duetas paliko didžiulį pėdsaką mados pasaulyje, kol 1975 m. G. Armani įsteigė savo mados namus.

Drabužiai egzistuoja tik nuo tos akimirkos, kai juos kas nors apsivelka.

N. Cerruti atidarė savo pirmąją parduotuvę Paryžiuje 1967 m., taip prasidėjo jo prabangos prekės ženklo kelias į pasaulinę šlovę. „Drabužiai egzistuoja tik nuo tos akimirkos, kai juos kas nors apsivelka. Norėčiau, kad šie drabužiai toliau gyvuotų, prisigertų gyvenimo“, – sakė jis.

Aštuntajame dešimtmetyje jis sukūrė savo pirmąją moteriškų drabužių liniją – verslo šaką, kuri po dviejų dešimtmečių sudarys penktadalį jo pajamų. Tada perėjo prie kvepalų, laikrodžių, batų ir papuošalų. „Aprangos filosofu“ pramintas italas rengė amerikiečių aktorius Richardą Gere'ą ir Robertą Redfordą bei prancūzų žvaigždę Jeaną Paulį Belmondo. Jis taip pat vaidino Holivudo filmuose „Kanų žmogus“ (1996) ir „Šventasis žmogus“ (1998). Dešimtąjį dešimtmetį jo mados namai buvo paprašyti tapti oficialiu „Ferrari“ Formulės 1 komandos dizaineriu.

2001 m. jis pardavė savo prekės ženklą „Cerruti 1881“ Italijos investuotojams. Tada jį perėmė JAV investicinis fondas, o vėliau – Kinijos grupė „Trinity“. Po šio pardavimo jis grįžo į šeimos namus Bjeloje.

Liko be darbo

L.Salasevičius neslepia – pastarieji pora metų jam buvo sudėtingi, ir neaišku, kada sunkumas pasibaigs. Juk jo ir komandos pagrindinė veikla buvo suknelių bei kostiumų siuvimas šventėms, o didelių švenčių per karantiną beveik nevyksta.

"Kai prasidėjo pirmasis karantinas, nesupratau, ko dabar imtis ir ką daryti, – prisimena dizaineris. – Visos išnuomotos suknelės buvo grąžintos, visi renginiai ir vestuvės – atšaukti. Vienintelės įvykusios vestuvės karantino metu buvo su mūsų kurta juoda, gotiško stiliaus suknele. Visus karantino metu įvykusius renginius, kuriuose puošiamasi mūsų drabužiais, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų."

Pirmojo karantino metu jam buvo nežinia dėl darbų. Iš pradžių galvojo, kad karantinas tęsis vos porą savaičių, galės pailsėti, atsikvėpti nuo darbų, pabūti sodyboje. Tačiau, praėjus pirmoms dviem savaitėms, karantinas buvo tęsiamas dar dviem savaitėms, vėliau dar... Jokio atsarginio plano neturėjo. Teko gyventi iš santaupų.

Atrodytų, šią vasarą visi gyvenome laisviau, tačiau Liutauras teigia, kad jam darbų nepadaugėjo. "Aš kuriu vakarines sukneles, o didelių renginių nebuvo, todėl suknelių niekam ir nereikėjo, – sako menininkas. – Net ir privačių renginių vyko labai mažai. Vestuvės dažniausiai vyksta šeimos rate, iškilmingų suknelių nereikia. Kiek mano pažįstamų turėjo tuoktis šią vasarą – beveik visos nukėlė šventes kitai vasarai, nes bijo ką nors planuoti į priekį – nežinia, kas bus po trijų keturių mėnesių. Pernai buvo taip: planuose renginių daug, o finale – šnipštas, atšaukia, atšaukia, atšaukia. Šiemet to nėra, nes apskritai niekas nieko nebeplanuoja."

Pašnekovas sako dabar jau nelabai ir išgyvenantis – pakankamai prisinervino per pirmą ir antrą karantinus. Dabar jau nesinori nieko ir galvoti.

Kieme: kurti terasai vazonus iš betono, dizainerio teigimu, – puiki veikla, kai neturi, ką veikti. / Asmeninio archyvo nuotr.

Reikia gyvo bendravimo

Žinoma, pajamos – kitas klausimas. Šioje srityje teko pereiti visas stadijas – baimės, pykčio, savęs gailėjimosi, dar kažko. O dabar jau darosi net ne baisu, o juokinga.

Pranašumas tas, anot Liutauro, kad nėra renginių, dėl savo lėtinės ligos masinių žmonių susibūrimų jis vengia, tad mažiau kur išeina, kartu ir pinigų mažiau išleidžia.

Dizaineris dalyvavo keliuose nuotoliniuose seminaruose. Tokie renginiai, anot jo, pelno neneša, tik suteikia šiokį tokį moralinį palaikymą. Rengti seminarus gyvai jam labai patikdavo, o kalbėjimas pačiam su savimi – ne. Jam reikia gyvų žmonių, tikro bendravimo. Žinoma, geriau nei nieko, bet ir nervų daug kainuoja, nes kažkodėl kalbėti prieš kompiuterį baisiau, nei dviem šimtams žmonių gyvą seminarą pravesti. Liutauro manymu, tai ilgo nebendravimo su žmonėmis šalutinis poveikis.

Dar gerokai iki pirmojo karantino nusipirkau sodybą, mano kūryba dabar – gėlių, pomidorų sodinimas ir dar kas šauna į galvą.

Apie prekybą savo kūriniais internetu menininkas teigia net negalvojęs: "Mes siuvame individualiai, vienetines sukneles, ir tikrai nenersiu į kokių džemperių ar kaukių, kuriomis galima prekiauti internetu, siuvimą. Aš ir pats, pavyzdžiui, internetu nieko neperku – man reikia pamatyti, pačiupinėti. Ką kažkada pirkau internetu, viskas išmesta arba kam nors atiduota, nes tikiesi vieno, o gauni visai kitą. Dabar yra galimybė nuotraukas patobulinti, pagražinti, padaryti prekę patrauklią. Ar restorane užsisakę maisto iš nuotraukų gavote tokį patį patiekalą? Nesu matęs. Su drabužiais tas pats. Užsisakai lietuvių dizainerio drabužį, o kai gauni pamatai, kad tinklinėje parduotuvėje beveik toks pats, tik dešimt kartų pigesnis ir geriau atrodo."

Susižavėjo makramė

"Dar gerokai iki pirmojo karantino nusipirkau sodybą, mano kūryba dabar – gėlių, pomidorų sodinimas ir dar kas šauna į galvą, – sako L.Salasevičius. – Remontuoju sodybą, kažką pertvarkau, perdažau, baldus perdarau. Visai man patinka. Nereikia nervintis: spėsi ar nespėsi, patiks ar nepatiks. Pats sau esu viršininkas. Kai nusipirkau sodybą, vis nebuvo laiko joje tvarkytis. Norėjosi tai daryti vasarą, o vasara man būdavo pats darbymetis. O dabar – tvarkykis kiek nori."

Kūriniai: L.Salasevičiaus nupintos stilingos užuolaidos puošia jo sodybos langus, o pinti šviestuvai – ypatinga namų dekoro dalis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Daržininkyste užsiimti jam nelabai sekasi, sako – ką sodina, tas neauga. Tad sodina tiesiog dėl to, kad turėtų ką veikti, nes yra iš tų žmonių, kurie negali gulėti nieko neveikdami. Ir visiškai nepergyvena, kad niekas neužauga.

Kai sklido kalbos, kad bus antroji COVID-19 banga, Liutauras jau buvau sugalvojęs, kad jam reikia pasimokyti makramė pynimo technikos. Galvojo, kad per antrąjį karantiną, jei vėl teks dviem trims mėnesiams užsidaryti, turės ką veikti. Net mokymus buvo susiradęs, tačiau ta diena, kai jie turėjo prasidėti, buvo pirmoji antrojo karantino diena. Nespėjo.

Bet atvažiavo draugė, kuri šiek tiek mokėjo makramė, parodė, kaip ji daro. Kadangi jis, kaip pats vadina, rankdarbistas, tai labai greitai perprato esmę. Taip pat visagalis internetas – iš ten prisirankiojo raštų, būdų. Labai jam visa tai patiko. Tad žiemą visą sodybą apipynė – užuolaidų, šviestuvų prikūrė.

"Užuolaidų man norėjosi įdomesnių, o pirkti neradau. Tai nusipyniau, ir labai stilingai atrodo. Geriausiai atrodo šviestuvai. Aš gaminau tokius, kuriuos gali pritaikyti ir kaip šviestuvą, įdėjęs visą vidinį mechanizmą, ir naudoti tiesiog kaip dekoro detalę, – pasakoja menininkas. – Dar man labai patinka sūpuoklės, internete esu prisižiūrėjęs visokiausių variantų, bet tai labai didžiulis darbas, kuriam reikia labai gerai viską suskaičiuoti, o aš tikrai nesu tiek patobulėjęs. Gal imsiuosi ateityje."

Nuo vazonų iki sienų dekoro

Makramė menas, pasak Liutauro, nelabai sudėtingas – sudėtingiausia yra suskaičiuoti, kiek bus kilpų, kiek siūlų, kur kada ką daryti. Labai daug skaičiavimo, o būtent matematikos jis mokykloje labai nemėgo. Ir nors viešai parodęs savo kūrinius užsakymų sulaukė, jų nesiėmė.

Kieme: kurti terasai vazonus iš betono, dizainerio teigimu, – puiki veikla, kai neturi, ką veikti. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Nesu toks kietas, kad uždirbčiau iš to. Reikia daug praktikos. Aš ir broko pridarau blogai apskaičiavęs. Kai sau darai, tai kažkaip gali viską paslėpti, o kitam nesinorėtų to duoti: "Ai, čia šiek tiek sufeilinau, nusuk kita puse – nesimatys." Negana to, man patinka turėti savo hobius, kurie būtų ne darbas. Kažkada drabužių kūrimas ir siuvimas irgi buvo hobis, paskui tapo darbu ir dabar tai jau yra darbas. Hobis turi būti ne darbas, o užsiėmimas, mielas širdžiai", – sako menininkas.

Menininko požiūriu, makramė – gana ribotas užsiėmimas, visko neapipinsi. Dabar vėl grįžo mada, kuri buvo maždaug 1980 m., kai visi pelėdas pynė. Ji tuoj praeis. Kadangi jo darbas susijęs su mada, jis stengiasi eiti koja kojon su ja, todėl šį kūrybos būdą ir išbandė. Makramė taip pat nuo visokių nemalonumų dėmesį atsitraukia, juo labiau kad dirbti turi ne tik rankos, bet ir galva.

Bet vasara, anot pašnekovo, pinti netinka – tai labiau žieminė veikla. Kai atšilo oras, jis sugalvojo terasai daryti vazonus iš betono. Bene visą terasą padengė drėgno betono purslais, iš kokių penkių vazonų pavykdavo gal tik vienas, tačiau kai pavyko, buvo įspūdinga. Tikrai puikus užsiėmimas, kai nėra veiklos.

Užuolaidų man norėjosi įdomesnių, o pirkti neradau. Tai nusipyniau, ir labai stilingai atrodo.

Dar Liutauras per karantiną nuotoliniu būdu pabaigė sienų dekoravimo mokslus ir žinias jau pritaikė buityje – susiremontavo vonios kambarį. Užsiėmimas įdomus buvo ir pinigų sutaupė, nes nereikėjo samdyti meistrų, laukti, kol jie turės laiko ir teiksis atvažiuoti. Svečiams smagu pasigirti, kad pats viską pasidarė.

Gelbsti naujos veiklos

"Dabar vėl, kiek suprantu, reikia ruoštis užsidaryti, tai teks dar kažką galvoti, – teigia pašnekovas. – Jei vėl karantinas, eisiu į suvirinimo kursus. Kam pasakau, visi išsižioja. Tik aš nesiruošiu eiti į kokią laivų statyklą suvirintoju dirbti. Juk galima virinti dekoracijas, šviestuvus, lentynas – daug kur tas žinias galima pritaikyti. Tikrai mano kūrybiniuose darbuose žinios pravers."

Kūriniai: L.Salasevičiaus nupintos stilingos užuolaidos puošia jo sodybos langus, o pinti šviestuvai – ypatinga namų dekoro dalis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Išbandyti įvairiausių užsiėmimų L.Salasevičiui – ne naujiena. Jau vaikystėje išbandydavo viską, kas buvo įmanoma. Suaugęs vis stengdavosi kažką naujo išmokti.

"Negaliu sakyti: jeigu ne karantinas, nebūčiau to ar ano padaręs. Gal ne taip greitai, bet būčiau visa tai išbandęs, nes man įprasta imtis vis kažko naujo", – sako dizaineris.

Jis neslepia – pasiilgsta savo pagrindinio darbo. Dėl to ir apsikrovė įvairiausiais darbais sodyboje, kad mažiau galvotų ir pergyventų.

"Viskam yra ribos. Kantrybė po truputį senka, bet aš kažkaip sugalvoju, kaip tą paversti gerumu – taip ir laikausi, – sako L.Salasevičius. – Tikrai nebuvo taip, kad pulčiau į depresiją, užsidaryčiau ir sakyčiau: niekur neisiu, nieko nenoriu, nieko nedarysiu. Tik tiek, kad buvo tam tikras sąstingis: ai, čia dėl valandos darbo neapsimoka važiuoti – geriau aš pasėdėsiu kaime. Aš manau, kad kokiai bėdai ištikus, žmogui labiausiai reikia veiklos. Kažką veikdamas gali išsikrauti, užsimiršti. Kai ką sportas gelbsti, bet aš tingiu sportuoti. Tad mane gelbsti visokia kitokia veikla."

Itališka dvasia atsiskleidžia per audinio formų iškraipymą, stilizavimą, griežtos kompozicinės struktūros atsisakymą ir teatrališkumą. Dinamikos ir žaismės įspūdį drabužiuose kuria drapiruotės, įvairūs audinio užlankstymai. O neutralūs audinių spalviniai tonai, achromatinės spalvos, minimalistinė estetika, detalėse atsiskleidžiantis kūrėjo preciziškumas ir dėmesys vidinei drabužio pusei (estetiškos siūlės, kruopščiai pasiūtas pamušalas) tampa aliuzijomis į skandinavišką madą. Šiaurietišką estetiką dar labiau sustiprina kuriami unisekso modeliai, o balta ir juoda spalvos išryškina drabužio siluetą ir detales. Šiauriečių madai būdingas funkcionalumo ir estetikos derinys, prabangos ir asketiškumo niveliacija, elegancijos ir veržlumo kombinacija atsikartoja ir I. Uvenkovo kuriamuose drabužių modeliuose, kuriuose išlaikoma pusiausvyra tarp sudėtingumo ir paprastumo.

Nors I. Uvenkovas daug improvizuoja ir eksperimentuoja, tačiau, nepaisant sudėtingų kirpimo technikų, dizaineris siekia kurti dėvimus ir pritaikomus drabužius, taiko tvarius, žmogui ir aplinkai draugiškus sprendimus. Pagrindinis I. Uvenkovo siekis – kuriamuose drabužiuose naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų (lino, viskozės, medvilnės), atsiriboti nuo sintetinių ir nekomfortiškų žmogui audinių. Šiuo metu Skandinavijoje plačiai naudojamas tech fabric audinys, I. Uvenkovo kuriamuose modeliuose transformuojasi į natūralesnes atmainas, pvz., striukių audinyje panaudojama medvilnė ir vaškas, taip suderinant funkcionalumą ir natūralumą. Itin mėgstama medžiaga – vilna, kuria dizaineris tarsi moliu įvairiai formuoja audinio siluetus, ištempia arba išgaubia jų paviršius.

Itin preciziškas menininko dėmesys detalėms – gamtai draugiškam audiniui, dygsniavimo pobūdžiui, užtrauktukams, sagoms. Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

K. Čyžiūtės nuotr.

I. Uvenkovo kūrybai taip pat būdingos avangardo mados nuostatos. Dizaineris kuria daugiafunkcionalumu pasižyminčius drabužius, kurie gali keisti savo formą, o vartotojas turi galimybę prisidėti prie dizaino keitimo, taip dar labiau suartėdamas su dėvimu drabužiu. Kurdamas I. Uvenkovas daug eksperimentuoja, siekia kurti inovatyvų dizainą, atrasti išradingų kombinacijų. Pasitelkdamas monumentalias, skulptūriškas formas siekia kurti dialogą tarp drabužio ir jo dėvėtojo, kai drabužis tampa istorijos apie žmogų pasakotoju.

Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

I. Uvenkovo kūrybą būtų galima pavadinti medžiagine architektūra, kai naudojant audinius kuriamos konstrukcijos, tampančios lyg namais juos dėvinčiam asmeniui. Modernumu ir inovatyvumu alsuojanti mada performuoja, keičia žmogaus išvaizdą, o sykiu ir tapatybę, savęs suvokimą, lemia skirtingą prisitaikymą prie aplinkos sąlygų. Drabužis neretai atlieka apsaugos, kiauto, slėptuvės vaidmenis. Anot autoriaus, jo kuriama mada pažadina žmogaus kūrybinį potencialą ir jėgą, sustiprina pasitikėjimą savimi bei savo tapatumo pajautimą.

Japoniškos mados kultūra I. Uvenkovo kūryboje prabyla santūriais ir sofistikuotais siluetais. Iš pirmo žvilgsnio paprasti drabužiai įsižiūrėjus atsiskleidžia kaip kompleksiški ir sudėtingi modeliai. Dizainerio pasaulėjautai artima japoniškuose daiktuose atsiskleidžianti savybė – shibiu, kai daikto grožis ir patrauklumas atsiskleidžia per jo funkcionalumą. I. Uvenkovas gėrisi elegancijos ir orumo kupina japonų mada, išraiškingu minimalizmu. Žvelgiant į menininko kūrinius, nekyla abejonių, kad didžiausi jo įkvėpėjai – avangardinės mados pionieriai Yoji Yamamoto (gim. 1943 m.) ir Rei Kawakubo (gim. 1942 m.). Pastarųjų mados ikonų kūriniuose atsiskleidžiantis subtilumas ir gilus ryšys su japonų kultūra, madoje užkoduota samurajų dvasia bei kovingumas suranda atgarsį lietuvio kuriamoje madoje. I. Uvenkovą, kaip ir Y. Yamamoto, domina grynoji forma bei audinio ir žmogaus kūno sąveika. Kaip ir R. Kawakubo, lietuvių dizaineris mėgsta dekonstruoti audinį, o išardytas dalis išradingai perdėlioti. Visus tris dizainerius susieja neproporcingai didelių apdarų kūrimas ir unisekso modeliai, pritaikomi tiek vyrams, tiek moterims. Negana to, menininkas itin žavisi tradiciniu japonų drabužiu – kimono. Pasidomėjus, kokia šio drabužio prasmė, paaiškėja, kad tai nėra tik žmogaus dekoracija, priešingai, jo tapatybės formuotojas. Šiam tradiciniam drabužiui būdingi nūdienos mados tendencijų bruožai – didesnis mastelis (oversized), laisvumas ir polinkis paslėpti didžiąją žmogaus kūno dalį. Pastarieji bruožai būdingi ir lietuvių dizainerio kūrybai.

Spalvos: jos – K.Rashido vizitinė kortelė. Mėgstamiausios – ryškios neoninės, kurias dizaineris vadina technospalvomis, kadangi jos naudojamos skaitmeniniame pasaulyje. K.Rashidas yra sukūręs ir gyvenamųjų, ir visuomeninių interjerų, kurie išsiskiria būtent ypatinga palete.

Durys: įspūdinga K.Rashido sukurta ant durų klijuojamų atspaudų kolekcija. Žaismingi ornamentai duris paverčia ypatinga interjero detale, atgaivina net ir patį nykiausią kambarį. Spalvos ir linijos jungiasi į grafines struktūras bei sukuria trimatį efektą.

Virtuvei: K.Rashidas išleido net ir puodų kolekciją. Atrodytų, kas juose gali būti ypatinga? Tačiau viskas, ko imasi genialusis dizaineris, įgyja estetinę vertę. Jis ištikimas nuostatai: gražūs, kokybiški dalykai turėtų būti prieinami ne tik visuomenės elitui, bet ir paprastiems piliečiams.

Tapetai: pamirškite gėlytes ir pastelinius tonus ant sienų. Jei jau nutarėte jas tapetuoti, pasiryžkite naujovėms. K.Rashido modernaus stiliaus tapetai – tarsi kompiuterinės grafikos vibracijos. Visa taip tapetuota siena gali varginti akį, tačiau fragmentas taps ypatingu akcentu.

Nenuobodu: K.Rashidas ragina vengti tokių žodžių kaip "negražu", "nuobodu". Menininkas, kurio interjero sprendimai sulaukia pačių aukščiausių įvertinimų, visų pirma sako ne bet kokiam klasikiniam sprendimui. Štai Belgrado restoranas "Majik Cafe", kurio interjerą kūrė K.Rashidas. Norite nusiplauti rankas – prašom tai padaryti neįprastoje aplinkoje.

Pranešama, kad 81 metų Kenzo Takada, pirmasis japonų dizaineris išgarsėjęs itin konkurencingoje Paryžiaus mados scenoje, mirė Paryžiuje esančioje Amerikos ligoninėje.

Kenzo Takada mirė praėjus 50 metų po to, kai dizaineris Paryžiuje pristatė savo pirmąją kolekciją.

Mados kūrėjas iš aktyvios veiklos pasitraukė 1999 metais – po šešerių metų, kai savo vardinį mados prekių ženklą pardavė Prancūzų prabangos prekių gamintoja „LVMH Moet Hennessy – Louis Vuitton“ (LVHM), ir nuo tada užsiėmė atskirais projektais, įskaitant šių metų pradžioje pristatytą kolekciją.

Dizaineris į Prancūziją iš gimtosios Japonijos atvyko 1965 metais laivu ir iš pradžių išsilaipino Marselyje.

Jis planavo tik trumpą viešnagę Prancūzijos sostinėje, tačiau Paryžius ilgainiui tapo jo namais.

Pirmąją kolekciją moterims jis sukūrė 1970 metais, pirmąją kolekciją vyrams – 1983-aisiais, o pirmuosius kvepalus „Kenzo Kenzo“ sukūrė 1988 metais.

Kenzo Takada ypač išgarsėjo savo firminiais gėlių raštais.

Žinomas vyras keleiviniu autobusu iš Klaipėdos vyko į Liepoją. Autobusas, kuriuo važiavo A. Pogrebnojus, trenkėsi į kitą automobilį ir apvirto.

Apie įvykusi incidentą dizaineris pranešė savo feisbuko paskyroje.

„Pakeliuj į Liepoja... Dabar žinau, kaip atrodo katastrofos. Ačiū dievui, visi keleiviai gyvi ir beveik nesužaloti“, – feisbuke nelaimės aplinkybes atskleidė A. Pogrebnojus.

A. Pogrebnojus feisbuke pasidalijo ir nuotraukomis, kuriuose matyti šalikelėje apvirtęs autobusas išdužusiais stiklais, ir dizaineris su draugu sutvarstytomis kojomis.

Portalui 15min.lt  A. Pogrebnojus pasakojo kad autobusas, kuriuo vyras vyko į Latviją, trenkėsi į automobilį ir apvirto. Anot A. Pogrebnojaus, po avarijos vaizdas buvo baisus, teko traukti žmones, patiems daužti stiklą.