Tai ypatinga galimybė pamatyti šviesaus atminimo E. Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras“, sukurtą pagal žymiausio XX amžiaus austrų rašytojo Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Tai – paskutinis spektaklis, pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Meno forte“. Šios unikalios erdvės grindys – kaip paties Bado meistro suaižėjęs skrandis, ši Vilniaus sakrali erdvė liko kaip Bado meistro širdis, plakanti ir šiandien. Kol gyvas spektaklis, kol gyvi prisiminimai, kol spektaklį lanko žiūrovai, gyvas ne tik „Bado meistras“, bet ir pats E. Nekrošius. 

Eimuntas Nekrošius. N. Gultiajevos nuotr. 

Analizuoti E. Nekrošiaus pastatymus buvo ir bus įdomu ir naudinga, nes jis mokė mus būti žmonėmis. Jo sukurtų spektaklių personažai bandydavo įlipti į mus ir įlipdavo. Paprasti, tikintys ir laukiantys. E. Nekrošius, rodos, pačiu paprasčiausiu sceniniu veiksmu tapdavo mistiku, metafiziku, sugebančiu lyg ant delno išdėliotame veiksme užduoti sudėtingiausius būties klausimus. Ir šis mokėjimas kiekvieną kartą iš naujo, it Leonardo da Vinci laboratorijoje, neatsisakant savo braižo, ragino kurti naujas spektaklio lygtis, šis mokėjimas ne žodžiais, o materializuotomis mintimis skatino skaityti sudėtingiausius tekstus, kiekvieną kartą iš naujo skelbė režisieriaus jaunystę.

Žvelgiant iš šios dienos, mąstant apie režisieriaus E. Nekrošiaus fenomeną, kalbėjomės su dvidešimt penkerius metų kartu dirbusiu šviesos dailininku, „Meno forto“ direktoriumi Audriumi Jankausku: „Mano darbo su E.Nekrošiumi patirtis gana didelė. Taip, jis buvo didis menininkas, bet man įsimintiniausia yra jo žmogiškųjų vertybių sistema. Viename žmoguje – ypatingai išgryninta vertybių sistema! E. Nekrošius sakydavo: „Turiu santykį į Dievą, turiu santykį į žmogų.“ Jis pasižymėjo neįtikėtinai gera intuicija. Per visą šį laiką tai paveikė ir mane: daugeliu atveju ši sistema man tapo matu mąstant apie meną, gyvenimiškas situacijas. Objektyviai E. Nekrošių įvertinti kaip menininką – atskirų mokslinių darbų tema. Tuo labiau, kad jo kūryba įvairi. Netgi tuo laikotarpiu, kai aš su juo kartu dirbau, jis labai kito.

D. Matvejev nuotr. 

E. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę.

Kalbant apie „Bado meistrą“ (2015), akivaizdu, kad tai nebūdingas jo kūrybai mažo formato darbas. F. Kafkos tekstas – tik šešių puslapių, bet man  atrodo, kad šis spektaklis yra ypatingai nekrošiškas. Tai – visiškas grynuolis. E. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę. Bet akivaizdu, kad jis sukurtas būtent per tai, per jo – menininko – išgyvenimų prizmę. Tie, kurie jį pažinojo, sekė jo kūrybą, mato akivaizdžias paraleles.“

Tai, ką sukūrė E. Nekrošius spektaklyje „Bado meistras“, atmintin įsirėžė visam gyvenimui. Teatro meistras teatro priemonėmis parodė pasaulį, kuriame be duonos ir vandens gyvena siela.

Gyvenimas – lyg kambario atspindys. Ant sienos ­– asketiško interjero detalės: simetriškai pakabinti paveiksliukai, ant Thonet stiliaus kėdės sėdinti mergaitė, rūbų kabykla su vienišu skėčiu, nes daugiau nėra ką kabinti... Vienintelis tų identiškų kambarių įveiksminimas – ant vinies pakabintas paveikslo rėmas. Būtent šis rėmas ir priklauso tam gyvenimui, kuris vaidinamas scenoje. E. Nekrošius tapo paveikslą tokį, kokį mato savo gyvenimą. Aktoriai Viktorija Kuodytė, Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadij Virkovskij, atrodytų, neskubriai vaidindami, pasakoja kafkišką Bado meistro istoriją, tačiau netrukus suvoki, jog kiekvienas V. Kuodytės ištartas žodis ar judesys tarytum atskleidžia režisieriaus kuriamo pasaulio potekstes. Mintimis sceninis gyvenimas persikelia į realybę, kur šie atitikmenys leidžia suvokti, jog regime atviras, labai skaudžias ir tuo pačiu šmaikščias improvizacijas režisieriaus asmeninio gyvenimo tema. 

„Kodėl reikia atimti iš jo gyvenimą dar nepasiekus viršūnės? Kodėl norite atimti jam šlovę badauti ilgiau ir taip tapti didžiausiu visų laikų Bado meistru? Toks jis, tikriausiai, jau buvo, bet pranokti save iki nepasiekiamybės. Jis jautė, kad jo badavimo sugebėjimai yra neriboti.“ Po šių žodžių dar ir dar kartą keičiamos Bado meistro kojinės. Jos – kaip švarios, išgrynintos minties pradžia. To mus mokė nuo mažumės – ir kūnu, ir siela išlikti švariam. Bežodes mizanscenas keičia trijų į mus žiūrinčių vyrų sinchroniniai judesiai. Vis priartėdami prie žiūrovų, jie taip pat tampa žiūrovais, „teisiančiais“ ar nepatikliais impresarijų žvilgsniais bandančiais įvertinti veiksmą.

D. Matvejev nuotr. 

Atrodytų, E. Nekrošius teatrą kūrė lengva ranka. Bet tai – genialumo ženklai, pačiam kūrėjui kainavę labai daug – skrupulingą teksto analizę, nemigas, ilgus apmąstymus, kruopštų pasiruošimą repeticijoms, kurių metu buvo surūkoma ne viena dešimtis cigarečių. E. Nekrošiui F. Kafka tiko, nes iš jo galėjo „pasisavinti“ vidines būsenas, kurias rašytojas išgyveno kurdamas savo paskutinį apsakymą „Bado meistras“. Tai asmeniškiausiais F. Kafkos kūrinys, atveriantis pasąmonės gelmes, leidžiančias E. Nekrošiui tai įveiksminti, neregimą pasaulį teatro kalba paversti apčiuopiamu, nujaučiamu, artimu. E. Nekrošiaus pasauliui šis kūrinys svarbus, nes jis tapo atviro ir bekompromisio gyvenimo įrodymu.

F. Kafka prašė savo artimo draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo parašytus tekstus, tačiau prašymas liko neįgyvendintas. Be to, jam pasisekė rankraščius išgelbėti nuo nacių, kurie užėmė Prahą 1939 metais.

„Bado meistras“ – egocentriškas spektaklis, net savaip žiaurus. Trapiosios V. Kuodytės judesiai, veido mimika, balso tembras – tvirti, it kirviu viską nukertantys. Jos vaidyba – lyg įtempta violončelės styga. Gal dėl to ir muzika – daugiausia styginių instrumentų. Spektaklyje jungiasi muzikos ir aktorės meistriškumo virtuoziškumas. E. Nekrošius V. Kuodytei sukūrė tvirtą žemę po kojomis, tad beliko preciziškai įveiksminti begalę mizanscenų, kad išryškėtų kūrinio visuma. Režisierius per aktorę ištransliavo F. Kafkos tekstus – frazes, pavienius žodžius, o publika atviromis širdimis priėmė gyvas Meistro emocijas, jo išgyvenamo pasaulio peripetijas. Atrodytų „sunkiasvoris“ F. Kafka scenoje skamba lengvai ir skaidriai.

V. Kuodytės Bado meistras – mylintis gyvenimą ir tikintis juo. Aktorė gali šokinėti, gestikuliuoti, bet ji niekada neišduos savojo Bado meistro: kuo tvirtesni jos judesiai ir tariami žodžiai, tuo greičiau siela atsijungia nuo badaujančio kūno. Badas tampa vienintele kūrybos sąlyga.

„Palikit mane vieną!“ – desperatiškai kelis kartus sušunka Bado meistras. Tai skamba kaip pranašystė. „Kodėl ta minia, kuri žavėjosi Bado meistru, taip mažai turėjo kantrybės?“ Klausimas retorinis. Tikėtina, kad naujoji „Bado meistro“ publika sugebės patirti šią proto ir jausmų išpažintį.

Įpusėjus spektakliui Meistras klausia: „Jeigu Bado meistras būtų ištvėręs badauti dar ilgiau... kodėl jis negalėjo ištverti?“ Šiuos žodžius V. Kuodytė sako jau ne kaip personažas, o kaip aktorė. Jos akys pilnos ašarų, nes ji jau kreipiasi į anapusybę. Šiandien spektaklis įgyja visai kitas prasmes, nei tuomet, kai jis gimė. „Bado meistro“ patirtis – ypatinga, ją būtina išgyventi, kol spektaklis dar toks stiprus, dar visai neišsikvėpęs.     

V. Kuodytės Meistras scenoje dėlioja įvairius sveikinimus, padėkas, apdovanojimų taures, statutėles... Tai – visas gyvenimas, sudėtas į vieną kartotinę dėžę ir virtęs nebylių prisiminimų rėmais. Aukso medalio, ir to neįkąsi. Visas gyvenimas – Bado simbolis. Apdovanojimus galima tik pasikloti ir jais apsikloti. Spektaklyje į pasaulinį pripažinimą riedantis baltas traukinys, pro kurio langelį išlipa Meistras, šlovę menantys gėlių žiedlapiai, kuriuose tenka ir „pasimaudyti“, liūdesio nenumalšina. Pranašiška scena, kai Meistras pagaliau nusprendžia nustebinti pasaulį. Tuomet prasideda jau ne teatras, o cirkas. „Mėšlo kvapas!“ – garsiai kelis kartus sušunka Meistras. Ir vėl grįžtama prie pagrindinės temos: „Badavimo menas. Kas to nejaučia, tam išaiškinti neįmanoma.“

D. Matvejev nuotr. 

Ar ne aiškiaregiškai spektaklyje skamba: „Nieks nežinojo, kokie dideli laimėjimai ir sunkumas slėgė jo širdį“? O pasiekęs meno viršūnę Bado meistras miršta – vienišas, visų užmirštas, cirko užkulisiuose... „Bado meistras buvo palaidotas kartu su savo šiaudais.“

E. Nekrošiaus „Bado meistras“ – išmintingas, subtilus ir jaudinantis. Spektaklio pagrindinis variklis – įtraukianti aktorių vaidyba. Šis E. Nekrošiaus pasakojimas apie Menininką, sugebėjusį ilgai badauti, pasiekusį kūrybos viršūnę, mirusį vienatvėje, sutrauks atviro meno pasiilgusius žiūrovus. E. Nekrošiaus talento neįmanoma suvokti jo neišgyvenus. Spektaklis atviras vizijoms, svajoms, o jam pasibaigus, norisi visa tai pasislėpti, kad šis jausmas taptų ramsčiu stebint kasdienybėje atsirandantį teatrą. 

Kiekvienas ilgiau nevaidintas spektaklis – tolygus premjerai: sudėtingus vaidmenis atliekantys aktoriai išgyvena ypatingus energetinius perkrovimus, kartais pareikalaujančius net daugiau jėgų, nei nuosekliai surepetavus premjerinį spektaklį. 

E. Nekrošiui niekada nereikėjo deginti spektaklių, tačiau teatras pats save sudegina, ir dažnai greičiau, nei mes sugebame tai suprasti. Šiandien išlikęs vienintelis „Meno forto“ spektaklis „Bado meistras“ (kiti sukurti bendradarbiaujant su valstybiniais teatrais) po ilgos pertraukos vėl grąžinamas žiūrovams.

Spektaklis „Bado Meistras“ pastatytas pagal vieną paskutiniųjų garsiojo austrų prozininko Franco Kafkos apsakymų „Badautojas“. Šis kūrinys apibendrina visą rašytojo kūrybą, jo etines ir estetines nuostatas bei požiūrį į gyvenimą. Apsakyme pasakojama apie nykstančią badavimo meno rūšį ir menininką, kuris geba badauti neįtikėtinai ilgai ir demonstruodamas šį meną suburia minias susižavėjusių žiūrovų. Tačiau publikos pomėgiai nenuspėjami tarsi oras ir galiausiai Bado Meistras, nors ir pasiekęs savo meno viršūnę, miršta cirko užkulisiuose vienišas ir visų užmirštas. Kaip ir visi kiti žymiausio XX amžiaus austrų rašytojo kūriniai, „Badautojas“ yra labai asmeniškas ir subjektyvus pasakojimas, atskleidžiantis paties autoriaus paslaptingiausias pasąmonės gelmes.

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Eimunto Nekrošiaus „Bado Meistras“ neleis žiūrovams likti abejingais

E. Nekrošius žavėjosi Kafka, ir lygiai kaip ir rašytojas buvo reiklus savo darbui. „Bado Meistras“ atspindi vėlyvąją režisieriaus kūrybą ir yra tiek jo paties, tiek ir spektaklyje vaidinančių aktorių improvizacijos Kafkos apsakymo tema išraiška.

Pats režisierius apie Kafkos kūrybą yra pasakęs: „Kai knygyne ar bibliotekoje akimis klaidžioji per knygų nugarėles, pavadinimus, autorius, visada norom nenorom stabteli ties Franco Kafkos knygomis. Tai – kaip refleksas: būtinai norisi jo knygas bent paimti į rankas, palaikyti, pavartyti. Ta nežinomybė taip ir traukia, neleidžia ramiai praeiti pro šalį. Manau, taip yra daugeliui. Kažkodėl taip nėra su daugeliu kitų puikių rašytojų – Dostojevskiu ar Dikensu. Traukia pati Kafkos asmenybė. Ji įvedė tam tikrą atskaitos tašką: „rašo kaip Kafka“, „kafkiška situacija, nuotaika...“ Tai jau tapo bendrinėmis sąvokomis ir literatūroje, ir kine, ir dailėje.

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Man asmeniškai Kafkos kūryba – tai įstabus kūrybos, paslapties, intelekto ir... nuojautos derinys. Kaip įėjus į didelį nepažįstamą kambarį norisi, pradžioje nedrąsiai, viską apžiūrėti, paliesti. Taip ir literatūroje. Iš pradžių jo pasaulis atrodo svetimas, bet tuoj pat Kafka primeta savo matymą, įtraukia su dideliu įtaigumu. Ir tai yra taip savita, kad visos meno rūšys gali tik pavydėti tokio išskirtinumo. Tokių dalykų neišmoksi, tai įgimta ir tai yra Kafka.”

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

E. Nekrošius buvo tikras teatro genijus, sugebantis sugauti ir nepraleisti nė vienos prasmingos minties, frazės, žodžio. Savo spektakliuose jis įtaigiai ir atvirai teatrinėmis priemonėmis aktorius panardindavo į pačią istorijos esmę, o publikai leisdavo visa siela pajusti, ką išgyvena kūrėjas savo šlovės valandomis, kaip jis kovoja už savo idėją su jo nesuprantančiais žiūrovais ir jo kūryba manipuliuojančiu impresarijumi. Kaip ir apsakyme „Badautojas“, E. Nekrošiaus spektaklyje „Bado Meistras“  – nemaža autoironijos, šypseną keliančio subtilaus ir intelektualaus humoro, kurie tikrai neleis žiūrovams likti abejingais.

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Bado Meistro vaidmuo patikėtas moteriai

Pagrindinį Bado Meistro vaidmenį E. Nekrošius atidavė Viktorijai Kuodytei, kuri režisieriaus spektakliuose vaidino nuo 1994 m. Jai talkina ir šmaikščiai menininko aplinkos personažus kuria Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Taigi lapkričio 3 d. Klaipėdos Žvejų rūmai laukia meną ir kultūrą mėgstančios publikos.

Galutinį sprendimą dėl įstaigos likvidavimo ir jos funkcijų perdavimo muziejui priims teatro dalininkė Kultūros ministerija.

Anksčiau Kultūros ministerija pranešė, kad prieš ketverius metus mirusio režisieriaus įkurtas teatras „Meno fortas“ veiklą tęs kaip Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus dalis.

„Likvidavimas skamba kaip kažko pabaiga, šiuo atveju – tikrai ne. Tiesiog ieškota geriausio sprendimo, kaip ir toliau rūpintis Eimunto Nekrošiaus palikimu. Su įstaigos dalininkais sutarta, ir procesas jau vyksta, būtent, visą atminimą, jo aktualizavimą perleidžiant Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, ten įsteigiant naują skyrių, kuris tuo ir užsiimtų“, – Vyriausybės posėdyje sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Ministerija anksčiau informavo, kad perėmus „Meno forto“ turtą, šiame muziejuje bus atidarytas Teatro tyrimų ir edukacijos centras. Pasak ministerijos, taip „Meno fortas“ tęs veiklą, o E. Nekrošiaus kūrybinis palikimas „bus saugomas ir puoselėjamas valstybiniu lygmeniu“.

Planuojama, kad naujasis centras išsaugos „Meno forto“ pavadinimą, perims E. Nekrošiaus kūrybinį palikimą, archyvą, jį tyrinės ir didins režisieriaus kūrybos sklaidą, vykdys įvairias edukacines, taip pat teatro tyrimų veiklas, skirtas profesionalams ir jauniesiems kūrėjams, moksleiviams, studentams, senjorams, eksperimentinius teatro projektus.

Viešoji įstaiga „Teatras Meno fortas“ įkurta 1998-ųjų sausį Eimunto Nekrošiaus, Nadeždos Gultiajevos ir Kultūros ministerijos iniciatyva.

Vienas iškiliausių Lietuvos teatro režisierių E. Nekrošius mirė 2018-ųjų lapkričio 20-ąją, savo gimtadienio išvakarėse, šiemet lapkričio 21-ąją jam būtų sukakę 70 metų.

Skuba įamžinti

Garsiojo kraštiečio kūrybą atidžiai stebintys gerbėjai ją turėtų atpažinti. Skulptūra bus tiksli kopija, itin brangios režisieriui kėdės, padarytos jo tėvo gimtajame Pažiobryje. Ji ne kartą buvo naudojama E.Nekrošiaus spektakliuose ir su jais apkeliavo pasaulį. „Ši kėdė – tai šeimos relikvija, tapusi teatro dalimi“, – sakė režisieriaus sūnus Marius Nekrošius.

Projektas, kurio ėmėsi Šiluva, išties ambicingas. Jį ketinama įgyvendinti per itin trumpą laiką. Tik praėjusią savaitę buvo paskelbta apie lėšų rinkimą, o liepos 8-ąją jau numatytos atidengimo iškilmės.

„Liepa Šiluvoje – E.Nekrošiaus mėnuo. Norime išsaugoti šią tradiciją, nors pats įamžinimas yra skirtas režisieriaus 70-mečiui, kuris bus minimas lapkritį“, – sako skulptūros idėjos sumanytoja Birutė Greicienė.

Garbės reikalas

Laiko turime nedaug, bet kol kas viskas klostosi puikiai. Tai, kad skulptūra stovės jau liepos 8-ąją, – tikras stebuklas.

Raseinių rajono kultūros centrui Šiluvoje vadovaujanti B.Greicienė praėjusią savaitę susitiko su skulptoriumi Sergejumi Plotnikovu ir architektu Sauliumi Druskiu. Skulptūrą kuriantys menininkai buvo atvykę į Šiluvą, apžiūrėjo, įvertino aikštės erdves, pasiėmė relikvinę kėdę.

„Laiko turime nedaug, bet kol kas viskas klostosi puikiai. Tai, kad skulptūra stovės jau liepos 8-ąją, – tikras stebuklas. Sakoma, kai pats esi užsidegęs idėja, nesunku ją perduoti kitam. Paskambinau Sergejui, prisiminusi jo „Lūšį“ Maironio parke Raseiniuose ir peržiūrėjusi internete kitus jo darbus. Bendrą kalbą radome iškart. Sergejų sužavėjo ir pati kėdė – sukniedyta, sutvirtina. Sakė išsaugosiąs visas detales – bus kaip originali, tik išlieta iš bronzos”, – pasakoja Birutė.

Istorija: kėdė Vičencos (Italija) teatro scenoje: 2012 m. E. Nekrošius prisėdo ant jos repetuojant Dantės „Dieviškąją komediją“ / M. Nekrošiaus nuotr.

Šių metų lapkričio 21 d. E.Nekrošiui būtų sukakę 70 metų. Atsispirdama nuo šios datos, B.Greicienė svarstė, kaip Šiluvoje galėtų būti įamžintas jo atminimas. Kūrėjas į amžinybę iškeliavo 2018 m., likus dienai iki 66-ojo gimtadienio.

„Tiek aš, tiek kiti šiluviškiai matydavome Eimuntą vis ant to paties suolelio. Čia, dešinėje aikštės pusėje, netoli Šv.Marijos skulptūros, jis prisėsdavo eidamas pro šalį, mąstydavo vienas. Kai aikštėje būdavo rodomi jo spektakliai, taip pat įsitaisydavo čia. Kilo mintis, kad šioje vietoje labai tiktų suolelis ir atminimo lenta. Tik lėšų gavau nedaug: būtų pakakę tik atminimo lentai”, – prisiminė šiluviškė.

Ji nenuleido rankų, nutarė ieškoti bendraminčių. Susėdus kartu su Šiluvos klebonu Erastu Murausku, arkivyskupu Lionginu Virbalu, Piligrimų centro vadove Silvija Čižaite-Rudokiene gimė naujų minčių.

„Iškart sutarėme, kad tai mūsų, šiluviškių, garbės reikalas, ir pradėjome ieškoti sprendimų. Kilo idėja išlieti sėdinčio E.Nekrošiaus skulptūrą, panašią į Nidos Vytauto Kernagio paminklą. Tik tai būtų dar brangiau negu suoliukas. Tada Silvija prisiminė Eimunto kėdę, jo parsivežtą iš tėvų namų Pažiobryje. Garsiąją kėdę, apkeliavusią daugelį teatro scenų kartu su režisieriumi. Tai buvo nuostabi mintis!” – pasakojo B.Greicienė.

Ši idėja buvo pristatyta Kauno arkivyskupijai, teatrui „Meno fortas“, Raseinių rajono savivaldybei, E.Nekrošiaus artimiesiems.

Raseinių rajono meras Andrius Bautronis pažadėjo: jei nepavyks surinkti reikiamų 8 tūkst. eurų, trūkstamą sumą pridės savivaldybė. Aktyviai įsitraukė ir Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas: jis užtikrino, kad pagalbos bus tiek, kiek reikia.

Relikvija: režisieriaus tėvo, nagingo staliaus iš Pažobrio kaimo, pagaminta kėdė apkeliavo visą pasaulį – „vaidino“ ir Pietų Amerikos, ir Japonijos scenose. Dabar ji tapo paminklo, netrukus iškilsiančio Šiluvoje, modeliu / Teatro „Meno fortas“ nuotr.

Teatras palaiko

„Gimtinė man – pati brangiausia vieta pasaulyje. Kad ir kur mokyčiausi, gyvenčiau, visada žinau – tai ne mano. Vilniuje gražu, bet tai ne mano miestas, tai kitų žmonių sukurtas miestas, aš atvažiavęs ir truputį užsibuvęs. Čia, prie Šiluvos, mano gimtinė ir pati jaukiausia vieta pasaulyje, ir saugiausia”, – šie režisieriaus žodžiai bus iškalti paminklo lentelėje, o šalia – informacija, kad čia, Jono Pauliaus II aikštėje, 2017–2020 m. vyko režisieriaus E.Nekrošiaus teatro „Meno fortas“ spektakliai, čia jis kaskart atvykęs prisėsdavo nurimti ir pasinerti į apmąstymus.

Tuo metu, kai Šiluvoje savo spektaklius rodė pats E.Nekrošius (2017 m. „Jobo knyga“, 2018 m. „Inferno – Paradiso“), o mirus režisieriui tradiciją tęsė jo aktoriai (2019 m. „Tylos monologai“, 2020 m. „Bado meistras“), šiluviškiai kuo galėdami padėjo „Meno fortui“.

Nepamiršo: „Čia, prie Šiluvos, mano gimtinė ir pati jaukiausia vieta pasaulyje, ir saugiausia”, – yra sakęs E. Nekrošius, prie savo šaknų nuolat sugrįždavęs ir kūryboje / V. Judicko nuotr.

„Kai pagalbos prireikė mums, iškart jos sulaukėme, – šypsosi Birutė. – Kėdę, brangųjį rekvizitą, jie patikėjo mums nedvejodami. Ant mūsų kultūros centro pianino tebėra teatro aktorių autografai. Paprašėme, kad pasirašytų, kai buvome paskolinę jį spektakliui „Bado meistras“. Dabar, atvirkščiai – skolinamės kėdę iš teatro. Juokėmės susitikę su „Meno forto“ direktoriumi Audriumi Jankausku, kad jie išgarsino mūsų pianiną, o mes išgarsinsime jų kėdę.“

Šiluviškių aukos

Tam, kad idėja taptų kūnu, dar turi būti surinkta 8 tūkst. eurų. Kviesdami prisidėti prie įamžinimo, iniciatyvos autoriai kreipiasi ne tik į Šiluvos, Raseinių krašto, bet ir visos Lietuvos žmones.

Kadangi kultūros centras rinkti aukų negali, sąskaitą tam tikslui paskelbė Šiluvos Švč.Mergelės Marijos gimimo parapija.

„Labiausiai jaudina vietos žmonių aukos. Šįryt anksti beldžiasi zakristijonas, sako, Stefutė tau perdavė pinigų. Iš pradžių net nesupratau, kokie pinigai. Pasirodo, ir ji nori prisidėti prie E.Nekrošiaus įamžinimo, perduoda 50 eurų. Stefutei – 90 metų“, – pasakojo Birutė.

Modelis: paminklo iniciatyvos autorė B. Greicienė „Meno forto“ patikėtą kėdę perdavė skulptoriui S. Plotnikovui / S. Druskio nuotr.

Režisierius savo krašto žmonėms visada buvo savas, daugumai – visų pirma kraštietis, o tik paskui – pasaulyje Lietuvos vardą garsinęs režisierius. B.Greicienė pasakojo, kad iš pradžių turėjusi mintį vietą skulptūrai skirti „kampą už parduotuvės“, ten, kur nuo seno būriuojasi miestelio vyrai. Eimuntas visada sustodavo su jais pasikalbėti, ilgai, įdėmiai klausydavosi, neatsakydavo prašomas pinigų. Tai buvo jo pasaulis, jo žmonės, neišsemiamas kūrybos šaltinis.

„Dabar mes tarsi jaučiamės likimo įpareigoti nepaleisti, tęsti šią liniją. Liepa Šiluvoje – E.Nekrošiaus mėnuo. Buvo jo spektakliai, šįmet, tarpininkaujami teatro „Meno fortas“, rodysime du jam skirtus Audronio Liugos filmus. Praėjusiais metais ruošėmės dideliam koncertui – turėjo skambėti visų E.Nekrošiaus spektaklių muziką sujungiantis kūrinys. Deja, jo autorius, kompozitorius Faustas Latėnas, su kuriuo režisierius pastatė daugelį savo spektaklių, mirė vos jį įpusėjęs”, – pasakojo B. Greicienė.

Komentaras

Marius Nekrošius

Scenografas, režisieriaus E. Nekrošiaus sūnus

Šiluvos iniciatyva man labai graži, pasirinktas tinkamas objektas. Ši kėdė pagaminta mano senelio, turėjome tris ar keturias to paties modelio. Visos dalyvavo spektakliuose, yra mačiusios pasaulio – nuo Pietų Amerikos iki Pietų Korėjos, Japonijos. Viena iki šiol „vaidina“ „Bado meistre“. Galima sakyti, kad tai šeimos relikvija, tapusi teatro dalimi, tai simbolis. Apie ją sukurtas Audronio Liugos filmas „Tėvo kėdė“. Kėdės po Hamleto pjūklu nuotrauka buvo ir parodos, rodytos ir Raseiniuose, centrinėje vietoje.

Kai kurdavome su tėvu naują spektaklį, visada iškildavo kėdės problema. Man, kaip scenografui, sunkiausia užduotis būdavo sugalvoti kažkokią kitą įdomią kėdę, nes anos jam buvo geriausios. Sakydavau, kad kėdė turi būti kėdė, o jis nesutikdavo: meniškai turi būti, meniškai. Jam pačiam kėdė kiekviename spektaklyje buvo labai svarbus objektas.

Tos kėdės iš tiesų yra labai gražios, geros, niekas šiais laikais taip nebepadaro. Dėl to ir būdavo problema rasti kažką, kas tiktų, antikvariate ar bandyti pasigaminti. Ir medžio džiovinimas, ir staliaus darbo kokybė dabar ne ta. Anksčiau medį džiovindavo dešimtimis metų, kad kėdės kojos būtų plonos, bet stiprios.

Tėvui jos buvo svarbios ir emocine, ryšio prasme. Senelis buvo labai nagingas stalius, tos kėdės atkeliavo iš Pažiobrio, tėvo gimtinės, kurios jau nebėra. Viename iš nepastatytų spektaklių – „Lituanikoje“ – jis bandė įdarbinti mano senelio varstotą.

Buvo ir daugiau dalykų, kurie pakliūdavo į spektaklius. Pavyzdžiui, viename iš paskutinių jo spektaklių „Cinkas“ yra tokios kėdutės ant raudonų metalo kojyčių, pagamintos kaip motociklo sėdynės. Vieną tokią tėvas kartu su Eugenijumi Adomavičiumi suvirino sėdėdamas gaisrinėje Šiluvoje. Vėliau jos irgi atkeliavo į spektaklį.

Kviečia prisidėti

Šiluvos bendruomenė prašo kiekvieno, neabejingo maestro E.Nekrošiaus kūrybai, kiekvieno mylinčio Šiluvą arba matančio prasmę kūrybiniame procese, paremti skulptūros pastatymą malda ir tiksline auka.

Už visus aukotojus skulptūros kėdės pristatymo dieną – liepos 8-ąją, bus aukojamos šv.Mišios Šiluvos bazilikoje.

Aukoti galima parapijos sąskaitoje, įrašant AUKA SKULPTŪRAI. Taip pat galima aukoti ir grynais pinigais: perduoti parapijos klebonui E.Murauskui, vikarui Robertui Urbonavičiui arba Šiluvos kultūrinių renginių organizatorei B.Greicienei.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija, įm. k. 191251020.

Bankas – Raseinių kredito unija, sąskaita LT505013900014000612.

Režisierių įamžinti ketinama Šiluvos Jono Pauliaus II-ojo aikštėje, kur, kaip pranešama, režisierius atvykęs prisėsdavo pamąstyti.

„Planuojama pastatyti skulptūrą – bronzinę kėdę bei atminimo lentą. Šioje aikštėje 2017-2020 metais vykdavo jo režisuoti teatro „Meno fortas“ spektakliai, sutraukę šimtus žiūrovų. Svarbu, jog įamžinama tarsi pratęsiant paties maestro kūrybą, atskleidžiant jo asmenybei svarbią Šiluvos vietovę. Šią kėdę režisierius parsivežė iš savo tėvo namų ir ji tapo daugelio spektaklių rekvizitu“, – pranešė organizatoriai.

Kaip skelbiama, mąstant ant šios tėvo kėdės, iš Šiluvos keliavusios į Vilnių bei po visą pasaulį, gimė teatro šedevrai.

Raseinių rajono kultūros centras, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija, VšĮ Šiluvos piligrimų centras ir Šiluvos seniūnija ėmėsi iniciatyvos – skulptūros kūrimo bei pastatymo pagrindinėje Šiluvos aikštėje. Tam renkamos aukos.

Skulptūrą, kurios kaina apie 8 tūkstančiai eurų, turėtų pagaminti skulptorius Sergėjus Plotnikovas.

Organizatoriai kviečia visus prisidėti prie šios iniciatyvos. Šiluviškio, garsinusio pasaulyje Lietuvos vardą, režisieriaus E. Nekrošiaus įamžinimo Šiluvoje, Jono Pauliaus II aikštėje, kur režisierius atvykęs prisėsdavo pamąstyti, planuojama pastatyti skulptūrą – bronzinę kėdę bei atminimo lentą. Šioje aikštėje 2017–2020 m. vykdavo jo režisuoti teatro „Meno fortas“ spektakliai, sutraukę šimtus žiūrovų.

Bus įamžinta paties maestro kūryba, atskleidžiant jo asmenybei svarbią Šiluvos vietovę. Šią kėdę režisierius parsivežė iš savo tėvo namų ir ji tapo daugelio spektaklių rekvizitu. O jau kiek teatro šedevrų gimė mąstant ant tėvo kėdės, iš Šiluvos keliavusios į Vilnių bei po visą pasaulį...

Metas režisieriui būti įvertintam ne tik užsienyje, o ir savo gimtinėje, savo Šiluvoje, įsitikinę gražios iniciatyvos sumanytojai. Šiuo metu yra surastas menininkas, kuris išlies skulptūrą bei ją integruos aikštėje, – skulptorius Sergėjus Plotnikovas.

Reikalinga suma prasmingos bei ilgalaikės idėjos įgyvendinimui – 8 tūkst. eurų. Todėl iniciatoriai prašo kiekvieno neabejingo maestro E. Nekrošiaus kūrybai, kiekvieno mylinčio Šiluvą arba matančio prasmę kūrybiniame procese, paremti skulptūros pastatymą malda bei tiksline auka.

Už visus aukotojus skulptūros-kėdės pristatymo dieną, liepos 8-ąją, bus aukojamos šv. Mišios Šiluvos bazilikoje.

Aukoti galima parapijos sąskaitoje, įrašant Auka skulptūrai. Taip pat galima aukoti ir grynais pinigais, perduodant parapijos klebonui Erastui Murauskui, vikarui Robertui Urbonavičiui arba Šiluvos kultūrinių renginių organizatorei Birutei Greicienei.

Naujuosius 2020 m. orkestras pradės jaunatvišku susitikimu su klarneto virtuozais – broliais Antanu, Stasiu ir Roku Makštučiais, kurie vienoje scenoje susitinka po ilgos pertraukos. Sausio 30 d. koncerte jaunosios atlikimo meno žvaigždės pristatys skirtingų epochų charakteringiausius kūrinius klarnetui ir orkestrui. Ne mažiau įdomus ir tradicija tapęs orkestro narių koncertas „Orkestro genetinis kodas“, kurį kolektyvo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas vadina puikia galimybe pažinti orkestrą iš vidaus.

Vasario mėnesį Šv. Kristoforo kamerinis orkestras mini savo gimtadienį, šiemet – jau 26-ąjį. Vasario 27 d. šventiniame renginyje kartu su juo pasirodys atlikėjai, kuriuos kolektyvas drąsiai gali vadinti laiko patikrintais draugais – gimtadienį kartu švęs Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Chrisas Rubensas (gitara), Veronika Povilionienė (vokalas), Dainius Pulauskas (fortepijonas) ir Valerijus Ramoška (trimitas / fliugerhornas).

Lietuvių muzikos programos – viena pagrindinių orkestro tradicijų ir misijų.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras džiaugiasi ir ilgamečiu bendradarbiavimu su ryškiausiais šalies dainininkais. Žavingą prancūziškos muzikos programą kartu su juo paruošė solistė Viktorija Miškūnaitė – soprano koncerte „Apie meilę prancūziškai“ kovo 5 d. nuskambės įstabiausi prancūzų muzikos kūriniai. Visai nenuostabu, kad kovo 26 d. savo kūrybinės veiklos 10-metį kartu su orkestru minės ir tenoras Tomas Pavilionis, kurį scenoje lydės ir kitos ryškiausios Lietuvos scenos žvaigždės. Savo ruožtu, gegužės 14 d. orkestras scenoje susitiks su dar viena scenos primadona, tarptautinį pripažinimą pelniusiu mecosopranu Justina Gringyte.

Ne pirmą kartą į repertuarą orkestras įtraukia ir pasirodymą su charizmatiškuoju Dominyku Vaitiekūnu. Jo „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“, gerą nuotaiką skleisianti balandžio 1 d. – taiklaus humoro ir sodraus muzikinio ir aktorinio talento pripildytas keturių dalių muzikinis monologas.

Orkestro garbės dirigentui, maestro Donatui Katkui vadovaujant, Didįjį ketvirtadienį orkestras publiką pakvies sustoti, nurimti ir pamąstyti apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Tą vakarą kolektyvo stygomis suskambės vienas įspūdingiausių Josepho Haydno kūrinių – „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“.

„Lietuvių muzikos programos – viena pagrindinių orkestro tradicijų ir misijų. Su mielu noru tęsiame šį gražų ir prasmingą kelią. Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi lietuvių autoriais ir negaliu patikėti, kiek daug nuostabios muzikos jie yra sukūrę“, – džiaugiasi Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas. Nenuostabu, kad lietuvių muzikos koncertų orkestro repertuare ir toliau netrūksta.

Kovo 19 d. laukia išskirtinis vakaras „Hommage à Eimuntas Nekrošius“, skiriamas vienai įstabiausių visų laikų lietuvių teatro asmenybių. Kompozitorius Antanas Jasenka, teatro scenoje turėjęs galimybę bendradarbiauti su E. Nekrošiumi, jam dedikuoja misterijos (teksto autorius Gintaras Grajauskas) „Dievo dažnis yra 50 Hz“ premjerą. Jai atlikti surinktos įspūdingos pajėgos – režisierė Vesta Grabštaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, sopranas Gunta Gelgotė, tenoras Kęstutis Alčauskis, aktoriai Darius Meškauskas ir Eglė Mikulionytė, instrumentalistas Paulius Vaičekauskas ir Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas).

Gaivus lietuvių muzikos dvelksmas Šv. Kotrynos bažnyčią užpildys balandžio 23 d., orkestrui atliekant kompozitorių Osvaldo Balakausko, Justės Janulytės ir Ramūno Motiekaičio kūrinius styginiams. Šiame koncerte prie orkestro dirigento pulto stos ryškus jaunosios kartos dirigentas, vienas šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ vadovų Karolis Variakojis. Gražiausiomis lietuvių autorių dainomis orkestras, kartu su solistais Aiste Pilibavičiūte (sopranas) ir Dainiumi Puišiu (baritonas), taip pat sveikins mamas gegužės 3 d.

Pavasarį Šv. Kristoforo kamerinis orkestras palydės dar vienu jubiliejiniu koncertu – įvairiaspalvę, daugiasluoksnę, ironiškai intriguojančią kompozitoriaus Algirdo Martinaičio 70-mečio koncerto programą publika išgirs gegužės 21 d. Na, o sezoną orkestras uždarys dar viena tradicija – vaikų gynimo dienai skirtu koncertu, kuriame, bendradarbiaujant su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams“, vienoje scenoje su orkestru pasirodys talentingiausi fondo globojami jaunuoliai.

Paskutiniųjų programos spektakliai buvo rodomi Jaunimo teatro bei teatro „Meno Fortas“ erdvėse. Be šių teatrų produkcijos publikai taip pat pristatyti paskutinieji režisieriaus pastatymai, sukurti Klaipėdos dramos teatre bei Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Jaunimo teatro didžiojoje salėje buvo rodomi „Kalės vaikai“ pagal Saulių Šaltenį (Klaipėdos dramos teatras), „Jobo knyga“ (teatras Meno Fortas), „Borisas Godunovas“ pagal Aleksandrą Puškiną (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Inferno-Paradiso“ pagal Dantę Alighieri (teatras „Meno Fortas“), „Bado meistras“ pagal Franzą Kafką (teatras „Meno Fortas“) bei „Cinkas (Zn)“ pagal Svetlanos Aleksijevič kūrybą (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Meno fortas“). Teatre „Meno Fortas“ parodytas Kęstučio Jakšto režisuotas spektaklis „Tylos monologai“, kuriame aktoriai skaito legendinius monologus iš ankstesnių E. Nekrošiaus darbų. Spektakliuose apsilankė 2630 žiūrovų, iš kurių be konferencijos dalyvių – ir dešimt akredituotų svečių iš užsienio – režisieriai, teatro kritikai, festivalių koordinatoriai iš Suomijos, Rusijos, Lenkijos, Ukrainos.

„Meno forte“ vykusiuose susitikimuose su žiūrovais dalyvavo aktoriai Vladas Bagdonas, Remigijus Vilkaitis, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Aldona Bendoriūtė, Povilas Budrys, dainininkas Andrius Mamontovas, Nekrošiaus studentai Ieva Kaniušaitė bei Adomas Juška ir ilgamečiai režisieriaus kūrybiniai bendražygiai Kęstutis Jakštas bei Vaidas Vilius. Susitikimus moderavo teatrologė, profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė bei teatro kritikas iš Lenkijos Lukaszas Drewniakas.

Filmus „Kuriant Qudsja Zaher“ (rež. Vita Želakevičiūtė) bei „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ (aut. Audronis Liuga) pamatė bei susitikimuose su jų kūrybinėmis komandomis sudalyvavo per 500 žiūrovų.

Konferencijoje „Eimuntas Nekrošius. Dabar“ pranešimus skaitė pranešėjai iš Vokietijos, Graikijos, Rusijos, Lenkijos, Italijos, Suomijos bei Lietuvos. Akademikai ir teatro pasauliui svarbūs vardai Hansas-Thiesas Lehmannas, Eleni Varopoulou, Marina Davydova, Oskaras Koršunovas, Arturas Duda, Nikolajus Pesochinskis, Rasa Vasinauskaitė, Valentina Valentini, Ramunė Marcinkevičiūtė, Lukaszas Drewniakas bei Kristianas Smedsas pristatė dešimt pranešimų, kurių paklausyti susirinko akademinės bendruomenės nariai ir kultūros mylėtojai.

Kartu ir po mirties

Šiluviškiai matydavo juos žingsniuojant po miestelį, panirusius į ramų, neskubų pokalbį, ar tiesiog ilsintis kieme po Adomavičių kriauše. Ir amžinojo poilsio jie atgulė šalia – senosiose miestelio kapinaitėse, Apsireiškimo koplyčios papėdėje.

Šiomis dienomis Vilniuje vyksta renginiai, skirti E.Nekrošiaus, vieno iškiliausių šiuolaikinės lietuvių kultūros kūrėjų, atminimui. Jį pagerbia ir tarptautinė teatro bendruomenė. Šiluva taip pat mini savojo kraštiečio mirties metines. Šį šeštadienį miestelio bažnyčioje už E.Nekrošių bus aukojamos šv.Mišios. Režisieriaus artimųjų valia, kartu bus meldžiamasi ir už E.Adomavičių.

Šiluvos žmones skaudžiai palietė abi netektys. Jie didžiavosi Eimunto darbais, jo pripažinimu pasaulyje ir tuo, kad kūrybinių minčių jis sėmėsi čia, tėviškėje. Ne mažesnės kraštiečių pagarbos nusipelnė ir Eugenijus, nepailstantis sporto entuziastas, nuolat kurstęs miestelio sportinę dvasią – neatlygintinai organizavęs įvairias rungtynes ir renginius, telkęs Šiluvos bendruomenę.

"Galbūt jų dūšelės susiėjo"

E.Adomavičiaus našlė Leonora eidama į kapines kaskart pasiima dvi žvakutes. Vieną uždega ant vyro kapo, kitą – ant šalimais besiilsinčio E.Nekrošiaus. Gedėdama savojo Eugenijaus, moteris vis prisimena ir Eimuntą. Ši draugystė jos vyrui buvo labai svarbi. Ir tarsi pats likimas čia būtų pridėjęs ranką, ji nutrūko abiem beveik tuo pat metu iškeliavus į Amžinybę.

"Pradžioje buvo labai sunku. Vis atrodė, va, tuoj Eimuntas ateis, žiūriu pro langą, vis laukiu. Bet laikas daro savo, jau tiek nebeverkiu nei dėl vyro, nei dėl Eimunto. Po truputėlį abu juos paleidžiu, – prisipažįsta Leonora. Jai atrodo reikšminga tai, kad nė vienam neteko gedėti draugo. Žinia apie staigią E.Nekrošiaus mirtį Eugenijaus jau nebepasiekė. Jis sirgo ilgus metus, o tuo metu jau buvo labai sunkios būklės. – Bet abu sugulė šalia, ir galbūt jų dūšelės susiėjo."

E.Adomavičius palaidotas šeimos kapavietėje, šalia L.Adomavičienės tėvų. E.Nekrošiaus tėvas ilsisi Žaiginio kapinėse. Atgulti amžinojo poilsio Šiluvoje buvo paties kūrėjo valia. Tiek pati Šiluva, buvusi jo pasaulio centras, tiek senosios kapinės, prisiglaudusios prie Apsireiškimo koplyčios, jam reiškė labai daug. Dažnai čia vaikštinėdavo, skaitinėdamas antkapių įrašus, atpažindamas istorinius vardus, dabartyje ieškodamas praeities ženklų.

"Šiluva Eimuntui buvo viskas. Ne kartą yra sakęs: ateis laikas, ir aš pareisiu į Šiluvą. Laukėme jo čia sugrįžtant gyventi, jis ir pats apie tai kalbėjo, bet parėjo į kapines..." – graudinasi L.Adomavičienė.

Šiluva Eimuntui buvo viskas. Ne kartą yra sakęs: ateis laikas, ir aš pareisiu į Šiluvą. Laukėme jo čia sugrįžtant gyventi, jis ir pats apie tai kalbėjo, bet parėjo į kapines...

Į koplyčią eidavo vienas

Eimis ir Augis – taip du draugus nuo seno vadino šiluviškiai, taip jiedu kreipėsi ir vienas į kitą. Abu mokėsi toje pačioje Šiluvos mokykloje. E.Nekrošius važinėdavo į miestelį iš gimtojo Pažobrio kaimo, vėliau apsigyveno mokyklos bendrabutyje. Dar vėliau, kai priverstinė sovietinė melioracija kaimą sulygino su žeme, jo motina Šiluvoje nusipirko namą ir visa šeima persikėlė čia. Tėvas tuomet jau buvo miręs.

"Augis – jaunesnis, mokėsi keliomis klasėmis žemiau. Gal todėl mokykloje jie ir nesuartėjo, tiek, kad žinojo vienas kitą. Draugystė užsimezgė vėliau, Eimuntas tada jau buvo režisierius. Ir paskutinius tris dešimtmečius jie buvo labai artimi. Aišku, vienas čia, Šiluvoje, kitas Vilniuje ar kažkur pasaulyje, bet tai jiems netrukdė. Susitinka Eimuntui atvažiavus – ir tarsi nė išsiskyrę nebuvo. Bendraudavo ir telefonu. Maniškis skambindavo retai, nebent koks didelis reikalas, sakydavo: tu, Eimi, užsiėmęs, ką aš trukdysiu, – pats laukdavo skambučio", – prisimena L.Adomavičienė.

Režisierius Šiluvoje lankydavosi nuolat. Geltonas medinukas, tas, į kurį kadaise persikėlė iš Pažobrio, jam buvo kaip antrieji namai. Vasarodavo čia ir vienas, ir su šeima ar bičiuliais.

Vos atvykęs į miestelį, tą pačią dieną pasirodydavo pas Adomavičius. Viduj neužsibūdavo, eidavo pasivaikščioti arba sėsdavo į E.Nekrošiaus automobilį ir lėtai sau važiuodavo tai į Pažobrį, tai į Tytuvėnus prie ežero.

"Prieš traukdamas kur toliau pirmiausia sustodavo prie koplyčios. Augio neimdavo, sakydavo, tu palauk, o pats pradingdavo koplyčioje. Užtrukdavo neilgai, gal pasimelsdavo, gal paaukodavo. Jie apie tai nesikalbėjo, bet mes jautėm, žinojom, kad ta vieta jam ypatinga. Buvo dalykų, kurių jie neaptarinėdavo. Eimis niekada nedaugžodžiavo, maniškis irgi ne prie kalbos, kur tik tarškėt, barškėt. Būdavo, sėdi abu, tyli, žiūri kažkur. Tas tiko abiem", – pasakoja L.Adomavičienė.

Pati Leonora į vyrų draugiją nesipiršo. Likusi su Eimuntu vienu du, prisipažįsta, jautėsi kiek suvaržyta, nerasdavo kalbos: "Jis manęs ir nelaikydavo. Būdavo, užsuka, Augio nėra namie, tai atsisėda kieme po kriauše, paprašo kavos. Jam patiko ta vieta – į gatvę viskas matyti, kiemas kaip ant delno, laukai už jo. Žiūri sau ir rūko lėtai. O man sakydavo – tu eik, nesitrukdyk, aš čia pasėdėsiu."

Spektakliai Šiluvoje – Eugenijaus dėka

E.Adomavičius domėjosi E.Nekrošiaus kūryba, skaitė apie ją viską, ką radęs spaudoje, klausinėjo apie gastrolėse aplankytus kraštus. Jam nuoširdžiai rūpėjo bičiulio pasaulis. Tačiau į spektaklius, kad ir kviečiamas, išsiruošdavo retai.

"Buvome nuvykę tik į du. Kaune matėme "Jobo knygą" ir "Makbetą". Jie man pasirodė per sunkūs – tokie ilgi, sudėtingi. Paskui jau nelabai norėdavau važiuoti, o kai aš ne, tai ir Eugenijus ne. Jis ir pats nebuvo didelis gerbėjas, bet labai vertino Eimį kaip režisierių, vadino jį maestro. Tik mano vyro dėka Nekrošiaus spektakliai buvo parodyti Šiluvoje. Dešimt metų zyzė jam į ausį, sakė, rodai visam pasauliui, o į Šiluvą neatveži. Pradžioje jis nė girdėti nenorėjo, esą kas čia jį supras. Bet kai pastatė "Jobo knygą", pagalvojo, kad Šiluvoje ji turėtų gerai nuskambėti. Tada jau Augis ėmėsi reikalų", – pasakoja moteris.

Jam teko įtikinti draugą, kad spektaklis turi būti rodomas bažnyčios aikštėje. E.Nekrošiui ta erdvė atrodė per didelė, jis abejojo, ar susirinks tiek žiūrovų, ir taikėsi į Kultūros namus. E.Adomavičius nepasidavė. 2017-aisiais aikštėje parodyta "Jobo knyga" tapo didingu reginiu, kurio scenografiją kūrė ir iš lėto temstantis vasaros dangus. Spektaklį pamatė per tūkstantį žiūrovų. Praėjusiais metais ne mažesnio susidomėjimo sulaukė spektaklis "Inferno – Paradiso". Šiluviškiai pasigedo tik vieno. Po spektaklio jie tikėjosi režisierių pamatyti ant scenos, tačiau jis liko ištikimas sau – sceną paliko aktoriams, pats joje nepasirodydamas.

Teatras "Meno fortas" tęsią tradiciją ir po kūrėjo mirties. Šią liepą Šiluvoje skambėjo "Tylos monologai" – specialiai šiai progai iš visų laikų garsiausių E.Nekrošiaus spektaklių monologų, skaitomų pačių jų aktorių, sudarytas kūrinys.

Neišsižadėjo ir suklupusiųjų

E.Adomavičius visą gyvenimą dirbo Šiluvos gaisrinėje, bet tikroji jo aistra buvo sportas. Jis ne tik sekė rajono, šalies sporto įvykius, domėjosi, kas vyksta pasaulyje, bet ir pats buvo jų sūkuryje.

Organizuodavo Šiluvoje respublikines oro balionų varžybas, sunkumų kilnojimo šventes, į kurias prisikviesdavo žvaigždžių, automobilių ralius, žinoma, ir krepšinio rungtynes, pats jose ir teisėjavo.

Visa tai E.Nekrošiui buvo labai įdomu. Apie sportą jiedu galėjo kalbėtis nesustodami. Kaip ir apie pačią Šiluvą, jos žmones ir įvykius.

"Tai kas naujo Šiluvoj?" – vis klausdavo Eimuntas. Leonora prisimena, kad gerokai anksčiau, kai grįždavo į Šiluvą iš studijų Maskvoje ar jau dirbdamas Vilniuje, jis čia turėjęs didesnę draugų kompaniją. Su metais jų vis mažėjo, galiausiai liko vienintelis Eugenijus. Vieni išvyko iš miestelio, kitiems gyvenime tiesiog nepasisekė... Bet tų, suklupusiųjų, jis neišsižadėjo. Sustodavo pamatęs kur ant kampo, duodavo "ant vynelio". Tie žmonės buvo jam savi, jų kalbos įdomios, kasdieniai rūpesčiai svarbūs.

"Gyveno čia toks Česius, dabar jau jį sūnus išsivežė karšinti. Eimis jį visada prisimindavo prieš Kalėdas ar kitas šventes. Prašydavo vyro: tu supirk, nuvežk jam lauknešėlį, paskui atsiskaitysim", – pasakoja L.Adomavičienė.

Išėjo vienas paskui kitą

Žinia apie staigią režisieriaus mirtį Leonorą sukrėtė iki širdies gelmių. Žinojo, kad jo sveikata nėra stipri, tačiau nebuvo nė minties, kad pirma teks dalyvauti jo, o ne vyro laidotuvėse. Eimuntas buvo vienas iš tų, kuris teikė stiprybės Eugenijui, jau gulinčiam ligos patale, palaikė jo šeimą.

"Vyras sirgo šešerius metus. Ko tik nedarėme, liga progresavo – vėžys yra vėžys... Eimis nuo pat pradžių apie tai žinojo. Paskutiniais metais, kai buvo jau visai blogai, atvažiuodavo labai dažnai. Pakeliui pas mamą į Palangą, grįždamas atgal į Vilnių, vis užlėkdavo bent valandžiukei. Prisėda lovos gale, paprašo išvirti kavos. Ir kalbėdavosi – taip, kaip anksčiau... Atsisveikindamas paspausdavo ranką: laikykis, Augi, pasimatysim", – braukia ašarą Leonora, prisimindama paskutinį draugų susitikimą.

E.Nekrošiaus mirties dieną jos vyras jau buvo labai silpnas. Jis jau buvo praradęs akių šviesą, gyventi buvo belikę vos kelios savaitės. Eugenijus mirė taip ir nesužinojęs, kad Eimuntas iškeliavo į Amžinybę anksčiau nei jis.

Lapkričio 21-ąją prasidėjo savaitė, skirta E.Nekrošiui atminti, kurios renginiuose nagrinėjamas jo fenomenas ir atveriamas kūrybinis testamentas. Nacionalinėje dailės galerijoje sostinėje atidaroma dokumentinė istorinė paroda "Eimunto Nekrošiaus meno fortas", kurioje per scenovaizdžių, kostiumų eskizus, piešinius, fotografijas iš asmeninių archyvų, režisieriaus užrašus bus pristatomi jau neberodomi spektakliai: "Hamletas", "Makbetas", "Otelas", "Metai", "Giesmių giesmė", "Faustas", "Idiotas", "Dieviškoji komedija". Iki pat lapkričio 30-osios teatras "Meno fortas" ir Valstybinis jaunimo teatras Vilniuje pristatys režisieriaus kūrybai skirtą tarptautinę konferenciją, dokumentinius filmus, žiūrovai pamatys šešis paskutiniuosius Lietuvoje sukurtus E.Nekrošiaus spektaklius.

Vienas iš šio "Paskutiniųjų" ciklo spektaklių yra "Bado meistras" (prodiuseris – teatras "Meno fortas"), kurio meninė forma ir kalba nukreipia mūsų žvilgsnį ne tik į autobiografiškumą, bet ir į daug universalesnę kūrėjo, menininko gyvenimo metaforą.

Kūrinio kontekstai

Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo austrų rašytojo Franzo Kafkos apsakymą. Tai irgi vienas paskutiniųjų rašytojo kūrinių, publikuotas dar autoriui esant gyvam (1922 m.) ir vienas iš nedaugelio, kurių rašytojas neįtraukė į savo kūrybos sunaikinimo testamentą. Trumpas, aštuonis knygos puslapius užimantis "Bado meistras" – pasakojimas trečiuoju asmeniu apie skirtinguose Europos miestuose savo pasirodymus rengiantį badautoją, jo veiklą pasakotojas pristato kaip nykstančią meno rūšį.

F.Kafkos pasakojimas pradedamas nenusakomais "šiais laikais", kai "domėjimasis badavimo meistrais smarkiai smuko" ir šiandien "rengti tokius savos režisūros spektaklius" tapo visiškai neįmanoma. Toliau istorija pasakojama retrospektyviai, būtuoju, neapibrėžtu laiku.

Sužinome apie šio badavimo menininko šlovės laikus, kai jis užsidarydavo į narvą, kurį dieną naktį galėdavo apžiūrinėti visi norintys, jį stebėdavo sargyba, kad bado meistras slapta ko nors neįsidėtų į burną. Tai ypač pykdydavo badautoją, nes: "Bado meistras badavimo laiku niekuomet, jokiomis aplinkybėmis, net verčiamas, nė trupinio nebūtų suvalgęs" (F.Kafka "Procesas. Pilis. Novelės"). Bado meistro pasirodymus kuruodavo impresarijus, jis pats savo pasirodymo niekada nebūtų norėjęs nutraukti, iš narvo jis išeidavo ne savo noru.

Bado meistro šlovė po kurio laiko staiga išblėso, jo veikla tapo niekam neįdomi. Jis įstoja į cirką, net nepasidomėjęs sutarties sąlygomis, kad tik galėtų tęsti savo veiklą. Bado meistras ilgainiui yra visai pamirštamas cirko pakraštyje, netoli žvėryno stovinčiame narve. Vieną dieną, kai meistrą pusgyvį atranda prižiūrėtojai ir paklausia, kodėl jis vis dar nesiliauja badauti, šis suspėja sušnibždėti: nebadauti jis negali, nes jis niekada negalėjo rasti maisto, kuris jam būtų patikęs. Po mirties jo narvą užima laukinė pantera, kurią gausiai lanko žiūrovai.

Kaip ne kartą yra atskleidusi E.Nekrošiaus kūryba, teatro, kaip meno, gyvybingumas ir aktualumas negali egzistuoti be visiškos kūrėjo laisvės.

Kaip ir visai F.Kafkos kūrybai, novelei būdinga alegorinė prasmė ir tam tikri autobiografiniai motyvai. Rašydamas "Bado meistrą" F.Kafka sunkiai sirgęs, jis pats negalėjo ryti maisto, buvo smarkiai sulysęs. Pragyvenimui priverstas verstis tarnautojo darbu, jis nieko kito nenorėjęs, tik visiškai atsidėti rašymui, nors ir neturėdamas nė kruopelytės tokio pripažinimo, kokio sulaukė po mirties. Bado meistras novelėje yra kiekvienas visiškai savo kūrybai atsidėjęs menininkas. F.Kafka rašė iki pat gyvenimo pabaigos, net ir kęsdamas baisius skausmus. Apie tai šiandien atskleidžia išlikę jo dienoraščiai, laiškai, viename kurių jis rašė: "Visa mano esybė nukreipta į literatūrą. Jeigu kada nors jos netekčiau, tai reikštų, kad daugiau nebegyvenu."

Netradiciniai sprendimai

Retuose režisieriaus interviu (tik užsienio spaudoje) apie šį spektaklį E.Nekrošius teigia, kad pirmiausia F.Kafkos kūrinyje jį patraukė tobula, meistriškai parašyta istorija. Režisierius atkreipė dėmesį, kad teatre iki šiol nebuvo daug bandymų perkelti į sceną šio rašytojo kūrinius. Tad, ko gero, kaip ir anksčiau, E.Nekrošių patraukė ne tik įprasti pasirinkimo faktoriai – tema ir kūrinio tobulumas / aktualumas, bet ir tam tikras – sunkiai teatriškai įveikiamos medžiagos keliamas kūrybinis stimulas: padaryti tai, kas atrodo neįmanoma, pastatyti nepastatoma. Pats režisierius ne kartą anksčiau yra kalbėjęs apie tam tikrą "pasipriešinimo jausmą", "savęs patikrinimą pagal dramaturgijos, literatūros sudėtingumą" ("ar sugebėsi šią medžiagą suvaldyti, ar ne?").

Interviu Italijos teatro spaudai, režisierius kalbėjo, kad "Bado meistras" yra alegorija, o F.Kafka kūrinyje kalba apie menininką. Pasak E.Nekrošiaus, "visa ši auka yra dėl aplodismentų. Iš tikrųjų šiandien mes visi norime ir siekiame sėkmės. Kiekvienas svajoja sužavėti, nustebinti kitus savo gyvenimu ir savo veiksmais. Tai yra pagrindas, iš kurio kyla meno esmė – jei nebūtų auditorijos, nebūtų ir menininkų" ("Proscenio web giornale", 2017).

Nedidelės apimties spektaklyje "Bado meistras" pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Viktorija Kuodytė, E.Nekrošiaus spektakliuose svarbius vaidmenis kurianti jau nuo 1994 m. (A.Puškino "Mažosiose tragedijose", A.Čechovo "Trijose seseryse", W.Shakespeare'o "Hamlete" ir kt.). "Bado meistre" vaidina ir kiti nuolatiniai "Meno forto" aktoriai: Genadijus Virkovskis, Vygandas Vadeiša ir Vaidas Vilius (kostiumus sukūrė – Nadežda Gultiajeva, scenografija – Mariaus Nekrošiaus).

Tai, kad šiame spektaklyje daug teksto ir būtinybė pagrindiniam aktoriui nė akimirkos nepalikti scenos reikalauja nepaprastų jėgų ir energijos. Sakoma, kad režisieriui sprendimas bado meistro vaidmeniui pasirinkti moterį aktorę kilo repeticijų metu, suvokus, kad niekas geriau už V.Kuodytę to nesuvaidins. Tokiame, iš pirmo žvilgsnio neįprastame pasirinkime ne mažiau svarbiu motyvu yra ir kūrinio temos bei pagrindinio veikėjo universalumas. Čia galima prisiminti, kaip režisierius yra sakęs, kad Hamletą gali vaidinti moteris, nes "Hamletas neturi lyties (...) tai ką jaučia Hamletas gali jausti ir mergina.(...). Lytis čia niekuo dėta" ("Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai. 1991–2010". Sudarytoja Rasa Vasinauskaitė, 2012).

V.Kuodytei spektaklyje asistuojantys G.Virkovskis, V.Vadeiša ir V.Vilius – režisieriaus įvesti tipažai, pavirsta tai įsivaizduojamą narvą apspitusiais žiopliais, tai "meno ekspertais", tai "reikalus tvarkančiais" impresarijais, lakstančiais (taip pat įsivaizduojamu) taksi automobiliu po Europos didmiesčius. Nors šių veikėjų trio novelėje ir nėra, tokių – tipizuotų minios atstovų F.Kafkos kūryboje apstu. Spektaklyje ši veikėjų grupė sujungiama apranga: senamadiškais tamsiais kostiumais ir identiškomis skrybėlėmis. V.Kuodytė apsirengusi juoda suknele, ji vien vaidyba persikūnija į kitus vaidmenis. Pvz., spektaklio pabaigoje aktorė iš bado meistro pavirsta į panterą, kuri E.Nekrošiaus teatre, kaip ir daugelis dalykų, tampa metafora: tai savo gerbėjus aukštakulniais traiškanti femme fatale.

Autobiografinės paralelės

Spektaklio muzikinis leitmotyvas – didesnėje jo dalyje skambanti elegiška styginių kvarteto melodija, kuri vis dėlto skirtingais lygiais specialiai disonuoja su V.Kuodytės saviironišku pasakojimo tonu, čiapliniškais jos skrybėliuotų asistentų judesiais ar kartkartėmis įsiveržiančiu staigiu, dinamišku fortepijono čiurlenimu. Visai kitą atmosferą kuria vingiuojanti džiazo melodija, labai primenanti fatališką Miles‘o Davis‘o leitmotyvą iš filmo "Liftas į ešafotą" ir kartą nuskambanti Dmitrijaus Šostakovičiaus "Sonata, op. 134", kurios nerami, permaininga nuotaika yra itin kafkiška.

F.Kafkos novelėje viską apie bado meistrą sužinome iš anoniminio pasakotojo. E.Nekrošiaus spektaklyje pasakotojas ir bado meistras yra tas pats asmuo, įkūnijamas tą patį vaidmenį atliekančios tos pačios aktorės. Nuojauta novelėje, kad veikėjas ir pasakotojas yra vienas asmuo, spektaklyje materializuojama.

F.Kafkos kūryboje dėl minėto autobiografiškumo tiek pasakotoją, tiek bado meistrą neišvengiamai tapatini su pačiu autoriumi, t.y. savo talentui ir pašaukimui atsidavusiu menininku. Spektaklyje ant scenos viename asmenyje įkūnijamoje universalioje pasakotojo, veikėjo ir autoriaus trejybėje imi matyti ir patį spektaklio autorių – režisierių E.Nekrošių.

Nors F.Kafkos pasakojimas V.Kuodytės lūpose skamba bemaž nepakitęs, režisierius įtraukia nemažai naujų vaizdinių ir iš jų kylančių temų. Pvz., scenoje bado meistro išdėliojami įvairūs teatriniai apdovanojimai ir diplomai: iš pradžių tarsi parodai, netrukus kaip kryžius (ant kurio veikėja atsigula), galiausiai – kaip natos (kurias čia pat badautojas paskambina pianinu). Kaip interviu spaudoje patvirtina pats E.Nekrošius, tai asmeniniai režisieriaus daiktai, kuriais konstruojamas spektaklio autobiografiškumas.

Bado meistras savo meną, "savos režisūros spektaklį" kuria tik savo kūnu (atsisakydamas maisto), o narvas, kuriame jis užsidaro, yra jo scena. Jo menas gimsta iš šių ir iš dar kelių šalutinių kartu su juo esančių dalykų (šiaudai, ant kurių jis leidžia savo dienas, bokšto laikrodis šalia narvo). Atsižvelgdamas į tai E.Nekrošius spektaklyje naudoja itin minimalią scenografiją. Scenos priekyje, netoli žiūrovų pastatytoje lentoje, spektaklio pradžioje V.Kuodytė staigiais judesiais užrašo šios dienos meniu (ir manifestą) – "badas". Scenos gilumoje matome išgeltusią knygos iliustraciją primenančią kambario sienos dekoraciją. Pačioje scenoje režisierius palieka vos keletą daiktų: keturios medinės kėdės, beveik už scenos atremtos kopėčios, medinis stelažas, savo forma kiek primenantis išdidintą smėlio laikrodį. Netikėtai iš šių dalykų, t.y. beveik iš nieko, kaip ir bado meistro atveju, – iš to, kas scenoje papuola po ranka, gimsta magiški E.Nekrošiaus teatro momentai.

Laisvi nelaisvėje

Viena ryškiausių spektaklio mizanscenų, kai ištirpsta santykinumai, nebelieka nei pasakotojo, nei pasakojimo proceso, tik čia ir dabar, – tai staigus momentas, kai iš kėdžių ir kopėčių greitomis sukonstruotas statybinį kraną primenantis įrenginys su virve pagauna bado meistrės koją. Šią mizansceną režisierius suderina su energingais D.Šostakovičiaus sonatos kirčiais. V.Kuodytė šokčiodama tarsi bando ištrūkti, bet ji kartu ir įsikabinusi virvės, kad nepargriūtų. Sunku neįžvelgti šioje choreografijoje metaforos perteikiančios menininko laisvės ir jo priklausomybės konfliktą, aukos ir pasiaukojimo, artisto šokio ir sugauto, įsiutusio žvėries dichotomiją. Simboliškai galima vertinti ir D.Šostokovičiaus pasirinkimą šiai mizanscenai – avangardisto kompozitoriaus, kuris savo kūrybą, o taip pat ir gyvenimą turėjo skaudžiai derinti prie stalinistinio teroro ir sovietinio absurdo.

Nors tam, kad realizuotų savo ekstremalų pašaukimą bado meistrui daugiau tarsi nieko ir nereikia, tačiau jo pasirodymas negali egzistuoti be žiūrovų. Tiek F.Kafka, tiek E.Nekrošius iškeldami menininko laisvės temą, kartu akcentuoja ir šios laisvės ribas, ir jos kainą. Kaip ne kartą yra atskleidusi E.Nekrošiaus kūryba, teatro, kaip meno gyvybingumas ir aktualumas negali egzistuoti be visiškos kūrėjo laisvės. Bet teatras, kaip ir bet kuris kitas menas, negali egzistuoti be grįžtamojo ryšio. Menininko laisvė net ir labiausiai išvystyta forma (nesiimant to, kas nepatinka) niekada nėra absoliuti.

E.Nekrošius, kaip ir dažnas menininkas yra išgyvenęs kūrinyje aprašytą bado meistro situaciją: "Mūsų profesija yra tokia, kad mus žiūrėtų, kad mus stebėtų. Slaptai, bet šiek tiek mes vis dėlto orientuojamės į publikos reakciją. Nes be publikos mes tučtuojau mirtume. Jeigu dvidešimtą minutę salė būtų tuščia, tai spektaklis tiesiog sustotų, natūraliai pradėtų retėti žodžiai... Būtų galima atlikti eksperimentą – kas įvyktų, jei paskelbtum spektaklį, o pakėlus uždangą – tuščia."