Praėjusią vasarą Lenkijos pasienyje su Vokietija esančioje upėje žydėjo nuodingi dumbliai, o iš vandens buvo ištraukta mažiausiai 300 tonų negyvų žuvų.

Reaguodama į šią ekologinę katastrofą, Varšuva ketvirtadienio vakarą priėmė naują įstatymą, į kurį įtraukta nuostata dėl naujų vandens valymo įrenginių ir ketinama nustatyti griežtesnius reikalavimus pramonei.

Tačiau aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“ pareiškime, paskelbtame socialiniame tinkle „X“, teigiama, kad priimdama įstatymą Varšuva nepaisė visuomenės ir mokslininkų nuomonės.

Organizacija kritikavo, anot jos, konsultacijų trūkumą ir teigė, kad įstatymas neapsaugos Oderio ir kad upė toliau bus teršiama.

Pasaulio laukinės gamtos fondas (WWF) anksčiau kritikavo įstatymo projektą dėl to, kad jame daugiausia dėmesio skiriama „tolesniam Oderio (ir kitų upių) reguliavimui, kuris dar labiau sunaikins ekosistemą ir jos gebėjimą apsivalyti“.

Įstatymas leidžia kurti naują infrastruktūrą, įskaitant kanalizacijos sistemų modernizavimą ir naujų vandens valymo įrenginių statybą.

Naujasis įstatymas taip pat verčia dideles pramonės įmones, pavyzdžiui, kasyklas, investuoti į sūraus vandens išleidimo mažinimo sistemas.

Pasak Vokietijos aplinkos ministerijos, toksiškų dumblių augimą paskatino į vandenis patekęs didelis druskos kiekis, o Vokietijos aplinkos ministerija teigė, kad trūksta informacijos apie to priežastis.

Lenkija taip pat kaltino toksiškus dumblius dėl masinės žuvų žūties, tačiau teigė, kad nelaimę greičiausiai sukėlė prasta vandens kokybė dėl aukštos temperatūros ir labai žemo vandens lygio.

Lenkijos ir Vokietijos institucijos teigė, kad yra pasiryžusios užkirsti kelią nelaimėms ateityje, tačiau nesutaria dėl atsakomybės ir geriausių būdų, kaip suvaldyti dumblius.

Laivo „Fremantle Highway“ perkėlimo 66 kilometrus operacija prasidėjo sekmadienį ir buvo atlikta be trikdžių, pranešė nacionalinė vandenų valdymo agentūra „Rijkswaterstaat“.

Praėjusį antradienį kilusio gaisro priežastis lieka neaiški, tačiau laivo savininkas teigė, kad gaisrą galėjo sukelti viena iš laive buvusių elektrinių transporto priemonių.

Vienas jūreivis mirė po to, kai jis ir kiti 22 įgulos nariai buvo išgelbėti iš degančio laivo, gabenusio beveik 3 000 transporto priemonių. Dėl kilusio gaisro kai kurie įgulos nariai buvo priversti šokti už borto. Dauguma jų jau išleisti iš ligoninės.

Krovininis laivas dabar yra už 16 km į šiaurę nuo Schirmonikogo ir Amelando salų, tačiau vis dar nerimaujama dėl teršalų poveikio vandenims ir netoliese esančiam ekologiškai jautriam Vadenzės įlankos salynui.

Pareigūnai teigė, kad naujoji laivo padėtis yra tinkamesnė tikėtiniems įvairiems scenarijams ir oro sąlygoms, o Nyderlandų transliuotojas NOS pridūrė, kad laivas taip pat yra atokiau nuo judrių laivybos kelių.

Laivas, kuris skirtas naftos išsiliejimams likviduoti, stovi netoliese ir pareigūnai tikisi netrukus apžiūrėti „Fremantle Highway“.

Kai jis užsidegė, jame buvo beveik 500 elektrinių transporto priemonių.

2022 metų kovą prie Azorų salų pakrantės Atlanto vandenyne užsidegė ir nuskendo krovininis laivas, gabenęs apie 4 000 „Volkswagen“ automobilių, įskaitant kai kuriuos elektrinius modelius.

– Dėl to kaltas V. Putinas?

– Vienareikšmiškai. Ir ne vien V. Putinas – ir visa jo aplinka, visas nusikalstamas režimas kaltas dėl visų kančių, kurias sukelia Ukrainos tautai, visam pasauliui. Matome didelę įtaką maisto tiekimo grandinei. Kai kur žmonės badauja, nes iki karo Ukraina buvo viena didžiausių grūdų eksportuotojų ir Azijos bei Afrikos regionų maitintojų. Taigi šis režimas kada nors turėtų sulaukti pelnyto atsako.

– Ir tai, kad šiemet Vilnius šildėsi kūrendamas mazutą, – irgi nėra geras ekologiniu požiūriu sprendimas?

– Tai – nėra geras būdas, ne mazutas yra praeities kuras. Kituose miestuose mes sėkmingai įgyvendinome perėjimą prie atsinaujinančio, darnaus vietinio biokuro. Na, sostinė, sakykime,  pavėlavo dėl šių sprendimų, bet džiaugiuosi, nes tai buvo daroma paskutinį kartą. Rudenį jau pradės veikti Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro blokas. Ir mes turėsime nebrangią, ekologišką šilumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Karas Ukrainoje irgi turi įtakos didėjančiai taršai?

– Be abejo, tai yra ypač svarbus klausimas, nes ši tarša ne tik – milžiniška, bet ir ilgalaikė. Reikia suvokti, kad vien fronto linija tęsiasi apie du tūkstančius kilometrų. Atstumas toks, kaip nuo Vilniaus iki Berlyno ir atgal. Tad kai mes kalbame apie neigiamą taršos poveikį, turime omenyje skaičius, kuriuos lietuviams gali būti sunku suvokti. Pavyzdžiui, yra užminuota apie 174 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos. Beveik – kaip trys Lietuvos. Išminavimas turės tęstis dešimtis metų. Dar dabar randama nuo Antrojo pasaulinio karo nesprogusių bombų. Kaip tik turime du rastus sprogmenis, išminuotojai dirba. Dabar mes kalbame apie naujus ir galingesnius  ginklus. Šis karas toks žiaurus todėl, kad ginklai jau visai ne tokie, kokie buvo per Antrąjį pasaulinį. Mes kalbame ir tiesiogiai karo paveiktą 3 milijonų hektarų miško plotą. Tai yra pusantro karto daugiau nei sudėjus visus Lietuvos miškus. Mes šiandien kalbame, kad 812 saugomų teritorijų, kurių plotas daugiau kaip milijonas hektarų, – irgi tiesiogiai paveiktos. Okupantai mėgsta fotografuotis neva su trofėjais – saugomais nudobtais laukiniais gyvūnais. Žala faunai. Juodojoje jūros dėl karo keliamos taršos kenčia vandens gyvūnai. Pranešama apie tūkstančius negyvų afalinos rūšies delfinų, kurie yra nykstantys.

Užminuota apie 174 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos. Beveik – kaip trys Lietuvos. Išminavimas turės tęstis dešimtis metų.

 

– Nukentėjo ir pačios Ukrainos infrastruktūra?

– Taip, aš jau nekalbu apie tą žalą, kuri padaryta tiesiogiai infrastruktūrai. Tarkim, pranešama apie paveiktą arba pažeistą 841 pramonės įmonę. Iš jų – užtvindyta apie 40 šachtų, tai reiškia, kad padaryta didžiulė žala požeminiams vandenims. Sunaikintos 36 naftos perdirbimo saugyklos. Vadinasi, degė tūkstančiai tonų naftos produktų. Nuodingos ir kenksmingos medžiagos – viskas pateko į aplinką. Apskritai Ukrainos aplinkos apsaugos ir gamtinių išteklių ministerijos vertinimu, dėl karo keliamos taršos papildomai į atmosferą išmesta apie 50 mln. tonų CO2. Čia kalbama apie pernai metus. Tai šiemet jau tas kiekis turbūt siektų ir šimtą milijonų tonų. Jeigu palygintume su Lietuva, tai pas mus per metus į atmosferą iš visų sričių išmetama 21–22 mln. tonų CO2.

– Ar gyvenantieji Lietuvoje greitai pajus tą karo taršą?

– Be abejo, mes pajusime tą taršą, nes karas neturi sienų. Įsivaizduokite, yra sunaikinta daugiau kaip 800 cheminių medžiagų ir atliekų saugyklų. Visa tai sudegė, pakilo į atmosferą, visa tai nešiojo vėjai. Kietųjų dalelių padidėjimas ir taršos pernaša yra didžiulė. Ukraina skaičiuoja, kad vien ekologinės taršos žala siekia 51 milijardą eurų. Tikiuosi, kad tai nebus pamiršta vertinant karo pasekmes ir sprendžiant, kaip bus atstatoma Ukraina. Kita vertus, kai sprendžiasi egzistenciniai klausimai, valstybės išlikimo klausimai, negali tikėtis, kad va dabar kažkas ims rūpintis – sarkastiškai pajuokausiu – kaip ekologiškai kariauti.

Aštuoneri ekocido metai

Kalbėdami apie aplinkosaugos padėtį Ukrainoje ekspertai ir šalies valdžios atstovai nevengia žodžio „katastrofa“. Dar balandžio pradžioje aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių ministras Ruslanas Strelecas kalbėjo apie daugiau kaip 100 užregistruotų ekocido atvejų. „Kiekvienas skverbimasis į bet kokį infrastruktūros objektą, saugotinas teritorijas – tai ekocidas, veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti mūsų aplinką. Nuostoliai jau siekia šimtus milijardų grivinų“, – sakė jis.

Kiek šis skaičius išaugo per paskutines pavasario savaites ir pirmosiomis birželio dienomis, po Mariupolio ir pramonės milžino „Azovstal“ atakų, verdant mūšiams Donbase, kur susitelkę daug  pavojingų pramoninių objektų, pasakyti sunku.

Birželio pirmosiomis dienomis ministras sakė, kad okupantų padaryti nuostoliai Ukrainos aplinkai viršijo 200 mlrd. grivinų. Vien Černobylio AE ir aplinikinei zonai padaryta žalos už 2 mlrd. grivinų.

Ukrainos aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių ministerijos duomenimis, karas pakenkė 20 proc. šalies saugomų teritorijų, nuo karo nukentėjo 0,9 mln. ha draustinių. Kilus gaisrams, dėl užminuotų plotų ugniagesiai neretai negali lokalizuoti židinių.

Ekologų teigimu, žala aplinkai gerokai viršys žalą infrastruktūrai. Tačiau problema ta, kad pinigais negalima išspręsti oro, vandens, dirvožemio užterštumo, radioaktyviosios taršos, miškų, gyvūnų ir saugomų kraštovaizdžių nykimo problemų.

Aplinkai padaryta žala užfiksuota jau po pirmosios Rusijos invazijos bangos, 2014 m. tarptautinės organizacijos „Ekologija – teisė – žmogus“ ekspertai užfiksavo, kad tuomet per keturis mėnesius ginkluotų susidūrimų zonoje miškuose ir stepėse kilo 2 901 gaisras, t. y. 14 kartų daugiau nei prieš karą. Donecko ir Luhansko srityse gaisrai paveikė 17 proc. miškų ir 24 proc. stepių.

Kyjivo ekologijos ir kultūros centro duomenimis, vadinamosios DLR kareivos, mokydamiesi valdyti kulkosvaidžius ir granatsvaidžius, sunaikino daug paukščių ir lizdų Meotydos nacionaliniame parke. Pasak parko direktorės Nadeždos Dolgovos, per karą parke nebeliko į Raudonąją knygą įtrauktų rūšių paukščių – juodagalvių ir dalmatinių pelikanų – lizdų.

Tikslių duomenų apie 2014–2022 m. karo fazės, vadinamojo Donbaso konflikto, metu žuvusių gyvūnų skaičių nėra. Kai kurie aplinkosaugos aktyvistai mano, kad piko laikotarpiu per mėnesį jų žūdavo iki 10 tūkst. Be kitų priežasčių – ir priešui paspęsti užminuoti spąstai. Manoma, kad karo veiksmai privers paukščius keisti migracijos kelius per Ukrainą.

Iššūkis: griuvėsiais virtusios ištisos gyvenvietės, dėl karinės technikos veiklos žūvanti jūros fauna, per pramonės objektų bombardavimus pažeistos talpyklos su pavojingomis medžiagomis (nuotraukoje – „Azovstal“ teritorijoje išsilieję dešimtys tūkstančių tonų vandenilio sulfido), – įveikusiai karą Ukrainai teks likviduoti ir ekologinės katastrofos padarinius / Scanpix nuotr.

Šiemet aktyvių kovų zona apėmė stepes, Nacionalinį gamtos parką Donecko srityje, pajūrio ekosistemas pietiniuose regionuose, pelkes Ukrainos šiaurėje – retų ir endeminių augalų rūšių teritorijas.

Antrasis Černobylis

„Kedr.media“ žurnalistai išskiria Azovo jūros regiono ir pačios jūros radioaktyvią taršą. Ši grėsmė kilo 2018 m., kai DLR valdžia nusprendė užtvindyti uždarytą Junkomo anglių kasyklą Južnokomunarsko mieste netoli Jenakijevės.

Kasykla nustojo veikti dar 2001 m., tačiau nei valdžios institucijoms, nei kalnakasiams nekilo minčių ją užtvindyti. 1979 m. 903 m. gylyje buvo įvykdytas branduolinis sprogimas, kurio galia prilygo 300 t trotilo. Manyta, kad taip bus išspręsta metano kaupimosi anglių kasyklose problema. Tačiau, užuot ją išsprendus, sukelta nauja katastrofa.

1989 m. Južnokomunarsko ir Jenakijevės miestuose užfiksuoti masinių susirgimų, analogiškų ligoms, kurios kankino Černobylio AE avarijos likviduotojus. Šachtoje paimti mėginiai parodė milžinišką radioaktyviąją taršą – 60 Ci (kiuris) (norma – mažiau nei 1 Ci).

Todėl buvo nuspręsta kasyklą konservuoti ne tradiciniu užliejimo būdu, o brangiu vadinamuoju sausuoju metodu. Iki 2014 m. prasidėjusių karo veiksmų Rytų Ukrainoje šachtoje besikaupiančiam vandeniui išpumpuoti šalies valdžia kasmet skirdavo 5 mln. dolerių. 2018 m. separatistai liovėsi pumpavę vandenį, nepaisydami pavojaus, kad, užtvindžius drenažo įrenginius, pakils gruntinio vandens lygis. Kilo grėsmė, kad galiausiai plūstelės vanduo su radionuklidais stronciu-137, ceziu-90 ir plutoniu-239. Pasiekęs gruntinius vandenis radioaktyvus vanduo netruktų užteršti Azovo jūros ekosistemą.

Konflikto Donbase metu iš viso buvo užtvindytos 35 šachtos: septynių neįmanoma atkurti. Aplinkosaugininkai pažymi, kad dėl nešvaraus kasyklų vandens dar 2017 m. dauguma Donecko srities rezervinių vandens šaltinių tapo netinkami gerti, taip pat buvo iš dalies užteršta Doneco upė.

Užnuodyta žemė

Kitas pramoninės taršos šaltinis – bombarduojami Donbaso pramonės objektai: Jasynuvatos, Avdijivkos, Jenakijevės metalurgijos gamyklos, Donecko chemijos ir Lysyčansko naftos perdirbimo gamyklos, Kremenčuko naftos perdirbimo gamykla, atakuotas Charkivo srityje esantis amonio salietros sandėlis, azoto gamyklos Sjevjerodonecke.

Kaip teigia „Kedr.media“, vien dėl Avdijivkos metalurgijos gamyklos apšaudymo po apylinkių orą pasklido benzeno, tolueno, naftalino, sieros vandenilio, amoniako ir ciano vandenilio rūgščių.

Organizacijos „Ekologija–Žmogus–Teisė“ duomenimis, per kovas dėl strateginės Savur Mohylos aukštumos į aplinką pateko kelios tonos nuodingųjų medžiagų, įskaitant mažiausiai 58 t sprogmenų (daugiausia amatolio ir heksogeno) oksidacijos produktų, taip pat 70 t aliuminio oksido, 10 t sieros ir vario.

Šalutinis karo poveikis jaučiamas ne tik danguje, bet ir žemėje. Ištyrus Donecko srities dirvožemį, paaiškėjo, kad vien „Grad“ galėjo pasėti iki 6,5 mln. skeveldrų, kurios trukdo kultivuoti žemę. Iš viso 225 kv. km ploto Donecko kraštovaizdžio parko teritorijoje rasti 15 505 artilerijos krateriai ir mažiausiai 392 t metalo nuolaužų. Kiekvieną dieną šie skaičiai nepaliaujamai auga.

Kita ekologinių problema – statybinės atliekos, kuriomis po aviacijos ir artilerijos smūgių virto ištisi Ukrainos miestų, gyvenviečių kvartalai.

Jei kalbėtume apie taikos metą, anot R.Streleco, tai būtų dirvožemio tarša, tačiau šiandien reikia suktis iš padėties. Jis tiki, kad ilgainiui šis statybinis laužas bus panaudotas statyboms ir tiesiant, atnaujinant kelius.

Radioaktyvioji tarša

Sudėtinga situacija ir pačios Černobylio AE apylinkėse. Rusijos pajėgoms branduolinę jėgainę užėmus dar pirmosiomis karo aktyviosios fazės dienomis, gama spinduliuotės lygis elektrinės teritorijoje padidėjo daugiau nei 20 kartų. Ekspertai tai aiškino sunkiosios karinės technikos judėjimu, dėl kurio į orą pakilo užterštų dulkių.

Radionuklidai gali patekti į vandens sistemą, o iš ten  – į Dniepro upę. Kita grėsmė – gaisrai: Rusijos kariuomenei veržiantis į teritoriją, kilo 31 gaisras. Kartu su dūmais sklinda medienoje ir viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose susikaupę cezio-137, stroncio-90, americio-241 ir plutonio izotopai.

Balandžio 11 d. agresoriaus kariams pasitraukus iš Černobylio AE, Ukrainos nacionalinės branduolinės energijos gamybos bendrovės „Energoatom“ specialistai pranešė, kad Raudonajame miške, kur Rusijos kariai kasė tranšėjas, aplinkos radiacijos lygis viršijo normą 10–15 kartų, o pagal vieną rodiklį  – 160 kartų.

Kovo 1 d. Rusijos kariškiai perėmė kitos Ukrainos atominės elektrinės – Zaporižios  – teritorijos kontrolę.

Šiandien padėtis aplink abi jėgaines laikoma stabilia, tačiau radioaktyviųjų dulkių kilimo, didelio masto gaisrų uždraustoje zonoje ir apvalkalo sprogimų šalia elektrinių padariniai yra nenuspėjami.

Nėra kuo kvėpuoti

Ukrainos ekologinės padėties problemas aprėpti nelengva. Šalies rytinėje dalyje vyksta intensyvios kovos, o į kitus regionus skriejančios raketos neša ne tik mirtį, bet ir kenksmingų medžiagų. Anot „YourAirTest“, kiekvieną sviedinio sprogimą, pastato griūtį ir gaisrą lydi didžiulis dulkių ir dujų debesis, kuris nunešamas dideliais atstumais ir nusėda ant paviršių ir žmonių plaučiuose.

Kovą vykstant mūšiams Kyjivo gyventojai buvo prašomi neatidaryti langų ir be reikalo neiti iš namų: mieste teršalų koncentracija ore 27,8 karto viršijo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) normas. Azoto dioksido ir formaldehidų, paprastai pasklindančių per gaisrus, kiekis ore kelis kartus viršijo normą ir gegužės pabaigoje.

Kai atakuojamos naftos gamyklos ar degalų saugyklos, į orą išsiskiria didelis formaldehido, galinčio sukelti vėžį, kiekis.

Aplinkosaugininkas Oleksijus Vasiliukas šiuo metu oro taršą Ukrainoje lygina su Černobylio AE katastrofa: tik pastaroji kol kas yra didesnė. Jo nuomone, agresorius stengiasi tyčia pabloginti Ukrainos ekologinę situaciją, nes brangiomis raketomis apšaudo strategiškai visiškai nereikšmingus cheminės pramonės objektus: dažų sandėlius, amoniako, dažų, lako ar kt. cheminių medžiagų saugyklas. Černobylio miškai, jo manymu, buvo padegti tyčia.

O.Vasiliukas mano, kad šiuo metu Ukraina išgyvena didžiausią ekologinę katastrofą pagal oro taršos intensyvumą.

Mirtis vandenyje

Dar 2017 m. hidrogeologai sakė, kad dėl karo veiksmų dirvožemyje esantys teršalai skverbiasi per geriamojo vandens sluoksnius Stachanove, Snežne, Krasnodone. Užterštas vanduo pasiekė Donecą ir jo intakus, Donbaso regiono geriamojo vandens išteklius ir kelia pavojų pačiai Rusijai, Rostovo srities pietinei daliai.

Kovo viduryje buvo apšaudytas Zaporižios regiono Verchnios Krynycios kaime esantys nuotekų valymo įrenginiai ir nuotekų siurblinės pastatas Vasylivkoje: nevalomos nuotekos pradėjo tekėti į Dnieprą.

Dar vienas vandens taršos šaltinis – Rusijos atakuojama infrastruktūra Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse ir laivai.

Žiniasklaida cituoja R. Strelecą, kurio teigimu, į vandens telkinius pataikančios raketos naikina unikalias upių, ežerų ir jūrų ekosistemas, sukelia vandens taršą ir toksinų plėtrą.

Iššūkis: griuvėsiais virtusios ištisos gyvenvietės, dėl karinės technikos veiklos žūvanti jūros fauna, per pramonės objektų bombardavimus pažeistos talpyklos su pavojingomis medžiagomis – įveikusiai karą Ukrainai teks likviduoti ir ekologinės katastrofos padarinius / „Telegram“ nuotr.

Pirmosiomis birželio dienomis Azovo jūra į pakrantes pradėjo išmesti didelį kiekį žuvusių žuvų ir delfinų. Anot Mariupolio mero patarėjo Petro Andriuščenkos, paprastai šioje jūroje žuvys gaišta per liepą tvyrančius karščius, tačiau birželio pradžiai tai nebūdinga. P.Andriuščenkos nuomone, tai gali byloti apie vandens gyvūnų ligas.

Delfinai gali žūti dėl Rusijos karo laivų siųstuvų skleidžiamo garso. Galingi sonarai pažeidžia delfinų klausos organus, jie praranda orientaciją ir nebesupranta, kad yra nešami į sausumą. Mažiausiai 100 šių gyvūnų vanduo išmetė ir į Turkijos pakrantę.

Didžiausia ekologine katastrofa Lietuvoje laikomas 1989 m. tuometės „Azoto“ gamyklos teritorijoje įvykęs amoniako nuotėkis ir gaisras amofoso trąšų sandėlyje. Nelaimės metu žuvo septyni žmonės, tačiau žala gamtai tada nebuvo įvertinta.

Rekordinis apskaičiuotos žalos atvejis 2018 m. užfiksuotas Šilutės rajone. Naftos produktais užteršus 8 tūkst. kv. m., gamtosaugininkai žalą gamtai įvertino 55 mln. eurų.

Antroje vietoje – dėl 2020 m. incidento Kuršių mariose „Grigeo Klaipėda“ pareikštas 48 mln. eurų civilinis ieškinys. Trečioje – 2018 m. statybinių medžiagų užkasimu apkaltintai Vilkaviškio įmonei „Gintrėja“ pateiktas 33 mln. eurų ieškinys. Dėl jų vyksta teisminiai procesai.

Kiti rekordiniai atvejai: 2021 m. Vilniaus mieste aptikus 10 tūkst. tonų asbesto – aplinkosaugininkų nustatyta žala siekė 30 mln. eurų, 2019 m. gaisras „Ekologistika“ teritorijoje – 5,5 mln. eurų, 2002 m. gaisras „Egapris“ padangų saugojimo aikštelėje – 5,8 mln. eurų, 2017 m. „Kauno vandenų“ nuotekų išleidimas į Nemuną – 4,6 mln. eurų, 2015 m. „Jukneda“ neteisėtai laikytos pavojingos atliekos – 3 mln. eurų, 2009 m. iš „Orlen Lietuva“ eksploatuojamo vamzdyno išsilieję naftos produktai – 2,8 mln. eurų, 2000 m. naftos produktų išsiliejimas Vaidotų geležinkelio stotyje – 2,8 mln. eurų.

Tačiau pirminis žalos vertinimas, aplinkybes išsamiai įvertinus teisme, gali kardinaliai pasikeisti.

2002 m. „Egapris“ padangų saugojimo aikštelėje kilęs gaisras, aplinkosaugininkų vertinimu, padarė 5,8 mln. eurų žalą. Tačiau teismas bankrutuojančiai įmonei paskyrė tik 290 tūkst. eurų baudą.

Žalos suma gali mažėti ir gamtosaugininkams vėliau patikslinus patį ieškinį. Įmonei „Gintrėja“ pritaikius aplinkos atkūrimo priemonių už 100 tūkst. eurų, ieškinys sumažintas perpus – iki 16 mln. eurų.

Generalinės prokuratūros vertinimu, sunkumų tiriant tokio tipo bylas kyla dėl teisinio reglamentavimo trūkumų. Lietuvos įstatymai nenumato konkrečių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti ir pagrįsti didelės žalos ar kitų sunkių padarinių aplinkai faktą.

Gamtosaugininkai žalos dydžiui apskaičiuoti taiko 2002 metais patvirtintą metodiką, kurioje žalos dydis apskaičiuojamas taikant nustatytas formules. Tuo tarpu teismai remiasi ir Europos Sąjungos direktyvomis, kuriose prioritetas teikiamas ne piniginėms baudoms, rašo "Lietuvos rytas".

Milijonai tonų iškasenų

Stoniškiuose yra geriausiai išžvalgytas opokos telkinys Lietuvoje, kurio plotas – daugiau kaip 25 ha. Naudingosios iškasenos glūdi 9–14 m gylyje, o čia esančio opokos sluoksnio storis siekia 39 m.

Geologai tvirtina, kad įstabaus grožio vandens telkinio dugne slūgso 15,9 mln. tonų opokos, o prieš kelis dešimtmečius čia buvo iškasta tik pusė milijono tonų.

Opoka naudojama kaip priedas cementui gaminti, norint padidinti šilumos varžą ir garso izoliaciją. Uoliena labai gerai sugeria kvapą, drėgmę, iš jos galima gaminti net kraiką katėms ar šunims.

Šis karjeras nebuvo eksploatuojamas nuo 1994 m.

Klaipėdiečių žvejų kompanija, neseniai apsilankiusi Stoniškių karjere, nustebo, išvydusi, kad iš šio telkinio išpumpuojamas vanduo.

Kelionė: Laukžemių tvenkinyje žvejai prieš penkerius metus rankomis iš dumblo iškėlė beveik dviejų metrų ilgio, per 40 kilogramų sveriantį šamą, kurį išgabeno į Malūno tvenkinį. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

„Buvome priblokšti. Šis vandens telkinys itin skaidrus, visoje Vakarų Lietuvoje tokio reikėtų paieškoti. Pamatėme, kad čia išleidžiamas vanduo, o vietiniai žvejai papasakojo, kad šio telkinio iš viso netrukus neliks. Tikrai žinome, kad jame yra itin retų žuvų egzempliorių, kas bus žuvims, nėra aišku. Ar jas kas nors iškels, išgelbės? Šalyje vyrauja karščiai, vanduo nuleidinėjamas, ten tuojau trūks deguonies. Jau šiuo metu turėtų būti pasirengta žuvų iškėlimui, tačiau nelabai aišku, ar tai bus daroma“, – dėstė klaipėdietis Vytautas.

Kas gelbės žuvis?

Jau kelias savaites atsakymų į panašius klausimus ieško ir Tomas Navalinskas, Klaipėdos rajono žvejų asociacijos valdybos narys.

Ši asociacija dėmesio sulaukė tuomet, kai buvo nuleidžiamas Laukžemių tvenkinys, esantis Klaipėdos rajone, o dešimtys žvejų savanorių iš purvo rankomis ištraukė ir pergabeno įspūdingo dydžio žuvis.

Verslui juk ne žuvys rūpi, o opoka.

„Mes turime patirties, kaip tai daroma. Stoniškių telkinys yra devynių aukštų namo gylio. Galima tik įsivaizduoti, kas jame gali gyventi. Vienas giliausių telkinių čia aplink mus. Tarp žvejų pasklidus kalboms, kad karjeras yra nuleidinėjamas, pats kreipiausi į aplinkosaugininkus. O kaip bus dėl žuvų? Visi gyvūnai turi teisę gyventi. Man buvo paaiškinta, kad tai privatus telkinys, o privatininkas jame gali daryti tai, ką nori. Bet ar tikrai? Jei ūkininkas neprižiūri savo gyvulių ir nustatomas žiaurus elgesys su gyvūnais, jie iš tokio ūkininko yra paimami. Ar tikrai opokos kasėjai žino, kaip reikia elgtis su žuvimis? Jei žuvys, nuleidus vandenį, bus paliktos mirti dumble, ar tai negali būti prilyginta žiauriam elgesiui su gyvūnais?“ – klausė T.Navalinskas.

Tomas Navalinskas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Laimėjo konkursą

Stoniškių karjeras priklauso įmonei „Glomus“. Pasak įmonės direktoriaus Povilo Martinkaus, nustojus eksploatuoti opokos telkinį, karjeras per 30 metų natūraliai prisipildė vandeniu.

„Aš suprantu, per tą laiką užaugo nauja karta gyventojų, ir visiems atrodo, kad jie gyvena kažkokioje kurortinėje zonoje. Taip, tai yra labai graži vieta, labai skaidrus vanduo. Tačiau mes, kaip įmonė, turime Geologijos tarnybos leidimą eksploatuoti opokos telkinį. Mes nuomojame valstybinę žemę, nes laimėjome žemės nuomos konkursą. Šiam telkiniui žemės paskirtis negali būti keičiama, jis skirtas tik naudingosioms iškasenoms“, – patikino P.Martinkus.

Verslininkai pripažino, kad jau net turi sutartis gautai žaliavai parduoti.

„Susidomėjo užsienio cemento bendrovės. Todėl nusprendėme paruošti karjerą eksploatacijai – išpumpuoti vandenį, atsivežti techniką. Pats vandens telkinys yra apie 10 hektarų, bet opokos telkinys gali būti kur kas didesnis“, – neslėpė P.Martinkus.

Stoniškių karjeras populiarus ne tik tarp žvejų, bet mėgstamas ir nardytojų.

„Vanduo toks skaidrus dėl silicio. Šiame telkinyje nesidaugina jokie dumbliai. Silicis veikia kaip antiseptikas, jis naikina bakterijas, turi didesnį šarmingumą“, – paaiškino įmonės „Glomus“ vadovas P.Martinkus.

Vanduo ir žuvys – niekieno?

Įmonės vadovas patikino, kad sulaukė nerimastingų žvejų klausimų.

„Mes žuvis ketiname perkelti į Gėgės upę. Gali žvejai prisidėti prie proceso, mes nieko prieš. Bet šis telkinys yra karjeras, jam netaikomi specialūs aplinkosaugos reikalavimai. Nėra įpareigojimo saugoti žuvis. Tai tik susitarimas su žvejais ir gyventojais, jei jie nori, gali prisidėti ir perkelti vertingesnes žuvis. Viliuosi, kad susipriešinimo nebus. Dėl žuvų nesipyksime“, – vylėsi įmonės vadovas.

Jei karjeras yra išnuomotas privačiai bendrovei, žemė po juo yra valstybės. Ar tai reiškia, kad vanduo ir žuvys yra niekieno?

„Taip išeina“, – pečiais gūžtelėjo P.Martinkus.

Susitikime – klausimų lavina

Tačiau įmonės atstovų ir bendruomenės susitikime vyravo kiek kitokios nuotaikos, nei vylėsi verslininkai.

Žmonės kvotė verslininkus be gailesčio – sulaukta klausimų net ir apie įmonės finansinius pajėgumus.

Mat vietiniai baiminasi tokio scenarijaus – nuleidus karjerą, iškasus jo dugną, jei įmonė bankrutuotų ir, susirinkusi techniką, dingtų iš Stoniškių, bendruomenei tektų gyventi lyg po karo likusiuose apkasuose.

Įmonės atstovų susitikimą su bendruomene teko organizuoti Pagėgių savivaldybei, nes ir vietos valdžią užplūdo gyventojų klausimai.

„Verslininkai yra šio telkinio šeimininkai. Jie gavo leidimą kasti opoką. Poveikio aplinkai vertinimą jie atliko. Visus dokumentus pateikė savivaldybei, ir mes nieko jiems negalime prikišti. Derinimo su visuomene procedūros praeitos, bet ne visi tai pamena. Tai dar prieš penkiolika metų buvo. Suprantama, kad kartos keitėsi“, – tikino susitikime dalyvavęs Pagėgių vicemeras Edgaras Kuturys.

Stoniškiai kaip antrieji Žygaičiai – vieni kovojo prieš dujas, o šie – prieš opoką.

Nors esą pagal tvarką verslininkams ir nėra būtinybės gelbėti vandenyje gyvenančias žuvis, vis dėlto Pagėgių savivaldybė nusprendė kreiptis į aplinkosaugininkus, kad šie duotų verslininkams privalomuosius nurodymus pasirūpinti telkinio gyvybe.

„Siekiame, kad žuvys būtų iškeltos į savivaldybės nurodytus telkinius. Aplinkos apsaugos departamentas informavo, kad visgi įmonė privalės iškelti žuvis. Aš suprantu žmones. Stoniškiai kaip antrieji Žygaičiai – vieni kovojo prieš dujas, o šie prieš opoką. Bet reikia suprasti – verslui leidimai duoti, jie visas procedūras atliko. Ko trūko, tai paaiškinimo gyventojams, dėl to ir organizavome susitikimą“, – patikino Pagėgių vicemeras E.Kuturys.

Edgaras Kuturys / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tikinama, kad dulkių ir triukšmo gavybos proceso metu nebus, iki telkinio driekiasi asfaltuotas kelias.

„Nuleidus telkinį, vietiniai reikalavo, kad dumblas su visomis nuosėdomis turėtų būti utilizuotas“, – susitikimo akcentus vardijo E.Kuturys.

Įmonės „Glomus“ direktorius P.Martinkus žurnalistams aiškino, kad įmonė į Stoniškius ateina ilgam, o veiklos čia užteks dešimtmečiams.

P.Martinkus patikino, kad opokos kasimas prasidės jau rudenį.

„Ten nemaži ištekliai. Antra tiek yra šalia esančiame telkinyje. Bet ten net atodanga nepadaryta. Šalia turėtų būti dar 33 hektarų telkinys. Jis jau išžvalgytas. Sunku prognozuoti, kokiam laikui mes čia veiklos turėsime. Cemento gamyklos žaliavą išbandė ir ji jiems tiko kaip priedas betono mišiniams. Minėtos gamyklos yra stambieji užsakovai, tačiau gamybos metu bus ir smulkios frakcijos, kur gali būti panaudota šveitimo priemonių – muilų, kosmetikos gamyboje“, – pasakojo P.Martinkus.

Stebina galiojančios tvarkos

Karjero nuomininkai įvardijo, kad vien elektrai, kuri bus sunaudota tvenkiniui išpumpuoti, teks pakloti 50 tūkst. eurų.

Į tai Klaipėdos rajono žvejų asociacijos valdybos narys T.Navalinskas replikavo, kad tai tik ašaros.

„Tai ne ta suma, kurios užtektų tinkamam žuvų iškėlimui. Tai gilus ir didelis telkinys, jei ten bus tiek žuvų, kiek spėjame, gali prireikti sumų su keliais nuliais. Kažin ar verslininkai norės tiek investuoti, dar negaudami pelno iš iškasenų telkinio. Mes, nuleidinėdami Laukžemių tvenkinį, buvome iš anksto paskaičiavę lūžio tašką, kada jau bus būtina iškelti žuvis. Dirbo gausybė žmonių. Buvo parengtas visas planas. Teko gauti vienus leidimus iš aplinkosaugininkų, kitų leidimų reikėjo, kai vežėme žuvis į kitus telkinius, kuriuos patvirtino Aplinkos ministerija. Perkėlimas buvo ne stichiškas. Negali į vieną telkinį atvežti vienos rūšies žuvų, nes sutriks ekosistema. Mes turėjome savanorių žvejų palaikymą, ar verslininkai samdys ką nors, neaišku. Teko nuomoti techniką. Tai yra didžiulės išlaidos. Verslui juk ne žuvys rūpi, o opoka“, – tvirtino T.Navalinskas.

Žvejų asociacijos valdybos narys akcentavo, kad nors Stoniškių karjeras vandens telkinių registre nėra registruotas kaip vandens telkinys, bet jis toks yra.

„Kas nuneigs, kad tai ne vandens telkinys? Jis yra gamtos dalis ir jame gyvenančio žuvys taip pat turi teisę gyventi. Čia yra dvilypė situacija. Taip, šis karjeras yra privatus. Bet žvelgiant plačiau, jame gyvena nemenki ištekliai žuvų“, – samprotavo T.Navalinskas.

Žvejys pastebėjo, kad, prieš perkeliant tonas žuvų iš vieno tvenkinio į kitą, reikia numatyti karantinavimo galimybes.

„O jei nuo perkeltų žuvų iškris kito telkinio žuvys? Kas atsakys už tai? Visi šie klausimai yra pakibę ore. Daugybė nežinomųjų. Bandau įsivaizduoti, kaip 25 metrų gylio tvenkinyje reikėtų pasiekti dugną, kai jau vanduo bus baigiamas pumpuoti. Faktas, kad didžiulės masės žuvų taip ir nepavyks išgelbėti. Žuvys sės į dugną ir visą tą masę kažkam reikės semti ekskavatoriais, kaip šaukštu. Mano manymu, tokius darbus iš viso reikėjo ne per karščius pradėti, o tik rudenį. Iš viso siūlyčiau kol kas stabdyti vandens išpumpavimą ir laukti atvėsimo. Kitaip Stoniškiuose bus ekologinė katastrofa. Žuvys kris dumble, pus ir vyraus smarvė. Tai jau būtų akivaizdi žala gamtai“, – nuomonę išsakė T.Navalinskas.

Žvejys pabrėžė, kad šalyje galiojančios tvarkos kartais verčia apstulbti.

„Išeitų, kad privatininkui valstybės išnuomotame tvenkinyje gyvenančios žuvys yra bevertės? Mes, įžuvindami savo tvenkinį, už lynų kilogramą mokėjome po 15 eurų. Tai yra lėtai augančios žuvys, todėl jos yra brangios. O čia lynai nejau nieko verti? Priminkime, kad už neteisėtai sugautą lyną gali būti skirta 60 eurų bauda, už lydeką –150 eurų. Įsivaizduokime, kiek tonų žuvų tokiame karjere gali būti? Čia gali pakvipti ir puse milijono eurų bauda už žalą gamtai. Nejaugi joks įstatymas šių gyvų padarų negina? Juk yra teisės aktai, kuriuose nurodyta, kiek centimetrų vandens per parą tvenkinyje gali būti nuleidžiama, nes tai gali pakenkti ekosistemai“, – kalbėjo T.Navalinskas.

Trofėjų nori ir užsieniečiai

T.Navalinskas užsiminė ir apie juodąją žvejybos rinką.

„Kalba apie didžiuosius reproduktorius, tas žuvis, kurios sveria ne vieną dešimtį kilogramų. Juodojoje rinkoje 12–14 kilogramų karpis gali kainuoti 500–600 eurų. Tai yra trofėjinės žuvys, joms 15–16 metų. Dėl tokių egzempliorių į Lietuvą atskrenda žvejai iš užsienio. Žinau telkinį, į kurį atskrenda žmonės iš Olandijos, Rusijos, Anglijos. Jei opokos kasėjams nereikia žuvų, jiems tereiktų kreiptis į tvenkinių savininkus. Manyčiau, suvažiuotų žmonės su savo technika, savo komandomis, siurbliais. Jie žinotų, ką daro, turėtų veiksmų planą. Ar bent jau tegul paieško, kas juos pakonsultuotų“, – patarė T.Navalinskas.

Vietos gyventojai pavojų paskelbė rugsėjo pabaigoje, banglentininkams pradėjus skųstis akių perštėjimu nuo vandens ir bangoms į krantą išplovus tūkstančius negyvų jūrų ežių, aštuonkojų ir netgi ruonių.

Žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ padalinys Rusijoje padėtį Kamčiatkoje pavadino „ekologine katastrofa“, bet pridūrė, kad kol kas neaišku, kas ją sukėlė..

Rusijos tyrimų komitetas trečiadienį pranešė pradėjęs baudžiamąjį tyrimą dėl „aplinkai pavojingų medžiagų ir atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimo“ ir dėl „jūrinės aplinkos taršos“.

„Pakrantės vandenų mėginių pirminiai tyrimai rodo, kad jūros vandenyje esama teršalų, pagal konsistenciją panašių į pramoninę alyva arba kitas medžiagas, turinčias alyvos komponentų“, – nurodė Tyrimų komitetas.

Tyrėjai aiškinasi „visus potencialius vandens taršos šaltinius“, įskaitant šalia užterštos pakrantės esančio karinio poligono teritoriją, kurioje esama palaidotų nuodingų medžiagų.

Tuo metu Kamčiatkos krašto gubernatorius Vladimiras Solodovas paskelbė, kad Kozelsko poligonas, kuriame saugoma daugiau kaip 100 tonų nuodingų medžiagų, bus rekultivuotas.

„Kozelsko nuodingųjų cheminių medžiagų poligonas bus rekultivuotas nepriklausomai nuo to, ar ten įvyko toksiškų medžiagų nuotėkis“, – sakoma regiono administracijos spaudos tarnybos pranešime.

V. Solodovas šį sprendimą priėmė po susitikimo su „Greenpeace“ atstovais, nurodoma pranešime. Gubernatorius šį klausimą taip pat aptarė su Rusijos gamtos išteklių ir ekologijos ministru Dmitrijumi Kobylkinu.

Anot naujienų agentūros „Interfax“, Kozelsko poligone laikoma apie 100 tonų nuodingųjų medžiagų, įskaitant apie 20 tonų arseno junginių, palaidotų ten 1979–1982 metais.

Trečiadienį paskelbtame pranešime „Greenpeace“ nurodė paėmusi paplūdimiuose rastų nugaišusių jūrų žvaigždžių ir jūrų ežių audinių mėginių.

„Juos apnuodijusių kenksmingų medžiagų turėtų būti likę šių gyvūnų audiniuose“, todėl turėtų būti įmanoma nustatyti žūties priežastį, nevyriausybinė organizacija citavo biologijos ekspertą Vladimirą Rakovą.

Pasak jo, per šį incidentą žuvo gana mažai žuvų ir kalmarų, nes šie greitai plaukiojantys gyvūnai tikriausiai „pajuto, kad kažkas negerai“ ir paliko pavojingą zoną.

Keliomis dienomis anksčiau Kamčiatkos gyventojai pranešė apie neįprastai gausiai į Ramiojo vandenyno paplūdimius išmetamus nugaišusius jūrų gyvius.

Vandenis ir paplūdimius ištyrę mokslininkai sakė, kad „paveiktoje zonoje žuvo iki 95 proc. ant jūros dugno gyvenančių gyvūnų“.

Naujausias aplinkos taršos incidentas, įvykęs praėjus nedaug laiko nuo milžiniško naftos išsiliejimo Sibire, didina susirūpinimą dėl pavojingų medžiagų tvarkymo Rusijoje, kur nuo Sovietų Sąjungos laikų dideli kiekiai nuodingų chemikalų laikomi menkai tam pritaikytose laidojimo vietose.

Tačiau tai – ne vienintelė Ukmergės problema, apie viską – laidoje „Žalioji byla“ per TV3.

Ukmergei gresia ekologinė krizė – miestas gali likti be geriamojo vandens. Dalis galimai pavojingų atliekų užkastos po žeme. Tepaluoti skudurai, neaiškios kilmės, dvokiančios, tąsios medžiagos, statinė cheminio skysčio. Įtariama, kad taip „paslėpta“ 50 tonų atliekų! Nuodingos medžiagos pamažu sunkiasi į žemę, o šalia teka Šventoji...

Pernai teritoriją tikrinę aplinkosaugininkai protokole įrašė, jog čia – tik lentpjūvės veiklos atliekos: pjuvenos ir joms pakuoti skirtos plastmasės liekanos. Esą, jokių pavojingų atliekų neaptikta.

Ar gali būti, kad užuot išvežusi atliekas, jas deginusi ir vėliau pričiupta įmonė didelę dalį įkalčių sumanė slėpti tiesiog žemėje?

Teritorija anksčiau besinaudoję, ją užteršę ir veiklą čia nutraukę verslininkai dar vasarą įpareigoti susitvarkyti, šiukšles išvežti. Ar iškas ir tai, kas buvo bandoma palaidoti? Kiek laiko niekieno nepastebėti teršėjai kaupė ir laidojo nuodingas atliekas?

„Žalioji byla“ –  sekmadienį, 12 val. per TV3.

Gaisrų, išdeginusių milijonus hektarų taigos, dūmai apgaubė ištisus miestus, o aplinkosaugininkai perspėja, kad tai gali paspartinti Arkties ledynų tirpsmą.

Pirmadienį Sibire gaisrai liepsnojo 3,2 mln. ha miškų, daugiausia – didelėje šiaurinėje Sachos (Jakutijos) respublikoje ir Krasnojarsko bei Irkutsko srityse, nurodė tarnybos.

Šie dūmai – siaubingi. Dūstu, man svaigsta galva.

Liepsnos, dažniausiai įžiebtos žaibų smūgių tvyrant daugiau kaip 30 laipsnių kaitrai, sparčiai plito dėl smarkių vėjų, informavo Rusijos federalinė miškų tarnyba.

Gaižūs dūmai paveikė ne vien mažas vietos gyvenvietes, bet ir Vakarų Sibiro ir Altajaus didžiuosius miestus, taip pat tokius Uralo didmiesčius kaip Čeliabinskas bei Jekaterinburgas. Tvyrantys dūmų debesys sutrikdė ir oro susisiekimą.

Scanpix nuotr.

„Šie dūmai – siaubingi. Dūstu, man svaigsta galva“, – valstybinei televizijai skundėsi trečiajame pagal dydį šalies mieste Novosibirske hospitalizuota pensininkė Raisa Brovkina.

Sekmadienį dūmai pasiekė kaimyninį Kazachstaną. Normas viršijanti teršalų koncentracija buvo užregistruota keliuose miestuose, įskaitant sostinę Nur Sultaną, informavo Kazachstano meteorologijos tarnyba.

Ekologinė katastrofa

Nerimaujama ne vien dėl gyventojų sveikatos – aplinkosaugininkai perspėja, kad šie gaisrai gali paspartinti pasaulio klimato šiltėjimą. „Miškų gaisrai šalies rytinėje dalyje jau seniai nebėra vien vietinė problema, – sakoma tarptautinės žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ Rusijos padalinio pranešime. – Tai transformavosi į ekologinę katastrofą, sukelsiančią pasekmių visai šaliai“.

Pasak „Greenpeace“, šiais metais išdegė beveik 12 mln. hektarų, todėl į aplinką pasklido reikšmingas kiekis anglies dvideginio ir sumažėjo miškų pajėgumai ateityje pasisavinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

„Taip pat yra papildoma problema – kad suodžiai, krintantys ant sniego arba ledo, jį patamsina ir tokiu būdu sumažina paviršiaus atspindimąją gebą bei sulaiko daugiau šilumos“, – sakoma naujienų agentūros AFP gautame Pasaulio meteorologijos organizacijos pranešime.

Kai kurie mokslininkai dalijosi NASA palydovų nuotraukomis, rodančiomis, kaip gaisrų dūmai sklinda į Arkties regionus.

„Greenpeace“ Rusijos padalinio ekspertas Grigorijus Kuksinas sakė, kad suodžiai ir pelenai spartina Arkties ledo ir amžinojo įšalo tirpsmą, todėl dar labiau spartėja dujų, skatinančių pasaulinį atšilimą, išsiskyrimas. Pasak G. Kuksino, šio proceso poveikis klimatui bus „labai rimtas“.

„Tai palyginama su didžiųjų miestų tarša, – aiškino jis. – Juo labiau gaisrai paveikia klimatą, juo palankesnės sąlygos susidaro naujiems pavojingiems gaisrams.“

„Greenpeace“ paskelbė peticiją, kurioje Rusijos valdžia raginama labiau kovoti su miškų gaisrais.

Nepakankami ištekliai

Padėtį apsunkina faktas, kad Rusijai nepakanka lėšų miškų gaisrams pažaboti, sako aplinkosaugininkai. Dauguma didelių gaisrų siaučia atokiose arba sunkiai pasiekiamose teritorijose. Tarnybos juos gesinti imasi tik tuo atveju, jeigu prognozuojama žala persveria operacijos kaštus, sako ekspertai. Priešingu atveju Rusijos tarnybos apsiriboja gaisrų stebėjimu, teigia specialistai.

G. Kuksinas nurodė, kad Rusijos pareigūnai pastangų gesinti gaisrus atokiose vietovėse nelaiko finansiniu prioritetu. Jis pats su tokiu požiūriu nesutinka. „Didžiausias įmanomas gaisrų kiekis turėtų būti gesinami nuo pat pradžių, – pabrėžė ekspertas. – Mums reikia planuoti ir paskirstyti išteklius, bet toliau taupome pinigus, tvirtindami, kad tai ekonomiškai nepraktiška“.

Šią savaitę nufilmuota medžiaga rodo, kad beveik nebuvo pažangos stabdant naftos nuotėkį iš laivo „Solomon Trader“, kuris ant sausumos užplaukė vasario 5 dieną, nurodė Australijos ambasada Saliamono salose.

Australų ekspertai apskaičiavo, kad ekologiškai itin pažeidžiamame rajone į jūrą ir pakrantes išsiliejo daugiau kaip 80 t naftos, o dar daugiau kaip 660 t naftos tebėra su Honkongo vėliava plaukiojusiame laive.

Nafta iš laivo liejasi toliau. Australijos užsienio reikalų ir prekybos departamentas nurodė, jog labai tikėtina, kad iš laivo ištekės likusi nafta, ir išreiškė „didelį nusivylimą“ lėtu atsaku.

Saliamono salų vyriausybė informavo Australiją, kad atsakomybė gelbėti laivą ir mažinti poveikį aplinkai tenka su tuo susijusioms kompanijoms.

Radijas „Radio New Zealand“ pranešė, kad laivo savininkė „King Trader Ltd.“ atsiuntė komandą padėti vykdyti gelbėjimo operaciją, o kompanija „Bintan Mining“, kuri buvo užsisakiusi lavą boksitui gabenti, pareiškė teisiškai nesanti atsakinga už laivą ar nelaimingą atsitikimą.

UNESCO pietinį Renelo salos trečdalį yra įtraukusi į pasaulio paveldo sąrašą ir nurodo, kad tai didžiausias virš jūros lygio iškilęs koralinis atolas pasaulyje bei „tikra gamtinė laboratorija“ mokslo tyrimams.

Čia taip pat gyvena maždaug 2 tūkst. žmonių, pragyvenančių iš vandenyno ir salos išteklių.

Australija ir Naujoji Zelandija nusiuntė ekspertų stebėti naftos išsiliejimo ir potencialaus laivo gelbėjimo.