Taip Vytautas Šilinskas komentavo ministerijos (SADM) siūlymą įvesti 43 tūkst. užsieniečių įdarbinimo kvotą, siekiant apriboti pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių atvykimą į Lietuvą ir pirmiausia įdarbinti savo piliečius.

„Teoriškai per metus galėtų atvykti ir milijonas, ir du, ir trys (piliečių iš trečiųjų šalių – BNS). Apribojimai daugiausia yra biurokratiniai. Kvota, kuri yra nustatoma dabar, tai yra palengvintam atsivežimui net nesiūlant darbo vietiniams žmonėms. Kvotą viršijus galima toliau atsivežti, tik šiek tiek išsitęsia procedūra, nes pirma reikia pasiūlyti darbą vietiniams“, – LRT radijui penktadienį sakė V. Šilinskas.

„Mūsų pozicija vis dar yra, kad visų pirma mes darbą turime siūlyti saviems“, – pridūrė viceministras.

Pasak jo, nauja kvota būtų taikoma žemos arba vidutinės pridėtinės vertės darbuotojams, kurių daugiausia ir atvyksta į Lietuvą.

Anot V. Šilinsko, 1,5 proc. Lietuvos populiacijos sudaranti 43 tūkst. kvota siūloma atsižvelgiant į šalies transporto sektoriaus apimtis. Viceministras pabrėžė, kad siūlomi ribojimai nėra susiję su nacionaliniu saugumu.

Jis pateikė pavyzdį, kai Užimtumo tarnyba su Lietuvos nacionaline vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ buvo pasirašiusi sutartį apmokyti lietuvius vilkikų vairuotojus, tačiau šie esą dėl patirties trūkumo nebuvo priimti į darbą.

Mes nenorime, kad lietuviai išvažiuotų, o juos keistų kiti žmonės.

„Tie žmonės darbą turi, bet nemaža dalis tų žmonių tiesiog išvažiavo į užsienį. Tada gaunasi, kad Lietuvos piliečiai išvažiuoja dirbti į užsienį, o mes vietoje lietuvių vežamės iš Uzbekistano, Tadžikistano, Bangladešo – tai yra pagrindinės šalys, iš kurių daugėja skaičiai“, – LRT sakė V. Šilinskas.

„Mes nenorime pakeičiamosios migracijos. Mes nenorime, kad lietuviai išvažiuotų, o juos keistų kiti žmonės“, – kalbėjo viceministras.

Anot V. Šilinsko, kvotos išimtys galėtų būtų taikomos, jeigu darbuotojui iš užsienio būtų mokama daugiau nei 2 tūkst. eurų per mėnesį, taip pat svarstoma apie išlygas sektoriams, kur yra kolektyvinės šakos sutartys ir veikia stiprios profsąjungos.

„Jeigu patys darbuotojų atstovai su darbdaviais pasiūlytų padidinti kvotą kažkuriame sektoriuje, tai manome, kad tokia išlyga galėtų būti“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo viceministras.

Darbuotojų Lietuvoje neranda, nes jų nėra

Buvusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė sako, kad trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo kvotų sistema veikia, o jų įdarbinimas rodo didesnį darbo jėgos kai kuriuose sektoriuose poreikį.

„Viceministrui (V. Šilinskui – BNS) reikėtų nueiti į pačią Užimtumo tarnybą. Jos duomenys rodo labai paprastą dalyką – jeigu pasižiūrėsite į statistiką, tai yra pasiūlymas – 3,9 vietos vienam vilkikų vairuotojui. Kodėl jų neranda? Todėl, kad nėra“, – LRT radijui teigė E. Radišauskienė.

Jos teigimu, migrantai neužima lietuvių darbo vietų: „Jos tiesiog yra laisvos“.

„Pradėkime nuo to, kad tai ne tik darbo užmokesčio ar darbo sąlygų pas darbdavį problema. Tai yra ir valstybės problema, nes visas kompleksas – ir mokesčių sistema, viskas įsivažiuoja. Iš esmės visi turime daryti, kad būtų patrauklios sąlygos, ir tie darbuotojai, lietuviai, norėtų dirbti pas mus“, – teigė buvusi viceministrė.

Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso (TTLA) vadovas Povilas Drižas teigė, kad Lietuvoje nėra „normalios“ migracijos politikos ir strategijos. 

„Šiai dienai (43 tūkst. kvotos – BNS) užteks. Kas bus po dvejų ar trejų metų, mes negalime pasakyti, nes teisės aktai yra keičiami ir iniciatyvos yra daromos visiškai neprognozuojamai. Šiandien migracijos politikos normalios, kurios strategiją turėtume, Lietuvoje nėra“, – teigė P. Drižas.

„Jeigu (...) kai trejus metus galioja tas kvotų režimas, mes galėjome bent jau suprasti, priprasti iš išmokti dirbti su šituo kvotiniu procesu, tai po trejų metų galiojimo (...), mes manome, kad dabar yra iniciatyva keisti sistemą iš pagrindų“, – pridūrė ji.

Pasak P. Drižo, 43 tūkst. užsieniečių įdarbinimo kvota siūloma neatlikus poveikio vertinimo. Pasak TTLA vadovo, šiuo metu šalies transporto sektoriuje dirba 130 tūkst. žmonių, iš kurių 88 tūkst. – vairuotojai.

Jo teigimu, užsieniečiai dirba už tą patį ar didesnį atlygį nei lietuviai, o Lietuvos transporto sektorius pagal darbo vietos brangumą Europos Sąjungoje (ES) yra 7-oje vietoje.

Mes turime galvoti irgi apie savo piliečius.

Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavinčienė kėlė klausimą, kas pritaikius kvotą kontroliuotų darbuotojų darbo sąlygas ir atlyginimus. Tačiau, ji sutiko, kad darbuotojų iš trečiųjų šalių migracija turi būti kontroliuojama.

„Mes turime galvoti irgi apie savo piliečius. Mūsų labai mažai, šalis maža ir jeigu nekontroliuojamas darbo jėgos antplūdis iš trečiųjų šalių, tai vieną kartą atsibusime – lietuviai išvyks iš Lietuvos, o čia atvyks kiti piliečiai“, – LRT radijui sakė K. Krupavičienė.

Ministerijos duomenimis, nuo 2023 metų vasario stebimas trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių dirbti, augimas. Jų pagrindinės kilmės šalys yra Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina, Kirgizija, Tadžikistanas, Kazachstanas.

Pagal šiems metams patvirtintą kvotą šalies įmonės galės paprasčiau įdarbinti 40,25 tūkst. trūkstamų profesijų žmonių – tiek pat, kiek ir 2023 metais. 

Agentūros duomenimis, 2023 metais iš Lietuvos emigravo 12 tūkst. užsienio ir 10 tūkst. Lietuvos piliečių.

Palyginti su 2022 metais, emigravusiųjų skaičius padidėjo 44 proc., tuomet išvyko 15,3 tūkst. nuolatinių gyventojų.

Pagrindinės emigracijos kryptys išlieka tos pačios – Ukraina, Jungtinė Karalystė, Baltarusija, Norvegija ir Vokietija. Lietuvos piliečiai daugiausia vyko į Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Vokietiją, užsienio piliečiai – į Ukrainą ir Baltarusiją.

Praėjusiais metais į Ukrainą išvyko 8 tūkst., į Baltarusiją – beveik 2 tūkst. gyventojų. 2022 metais atitinkamai šie skaičiai buvo 4,6 tūkst. ir 2,7 tūkstančio.

Pernai Lietuva sulaukė mažiau imigrantų – imigravo 66,9 tūkst. žmonių, 2022 metais šis skaičius siekė 87,4 tūkst. žmonių.

2023 metais 75 proc. visų imigravusių gyventojų sudarė užsienio piliečiai, 25 proc. – Lietuvos piliečiai.

Sociologas Daumantas Stumbrys sako, kad imigracijos srautai nėra stabilūs – jiems įtaką daro geopolitinė situacija rytuose.

„Mes tikrai matome padidėjusius imigracijos srautus, bet klausimas, kiek jie yra tvarūs, kiek jie ilgalaikiai, nes mes žinome, kad jie yra susiję su karu Ukrainoje, su kitais procesais Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, kitose posovietinėse šalyse“, – spaudos konferencijoje antradienį komentuodamas 2023 metų Lietuvos ekonomikos rezultatus sakė D. Stumbrys.

Didžioji dalis užsieniečių į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų posovietinių valstybių. Daugiausia Lietuvos piliečių grįžo iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Vokietijos.

Agentūros teigimu, pernai grįžo 6 tūkst. Lietuvos piliečių daugiau, negu jų išvyko iš šalies. 2022 metais atvykusiųjų buvo 7,6 tūkst. daugiau nei išvykusiųjų.

D Stumbrys pažymėjo, kad jau keli metai iš eilės lietuvių imigracijos ir emigracijos tendencijos gerėja.

„Kalbant apie Lietuvos piliečių migracijos požymius, tai galime pasidžiaugti kad keli metai iš eilės mes turime daugiau grįžtančių nei išvykstančių Lietuvos piliečių“, – sakė D. Stumbrys.

„Bet vis tiek, išeina per metus 10 tūkstančių (emigravusių lietuvių – BNS), tai yra sąlyginai didelis skaičius, nes per metus gimsta 20 tūkstančių, tai pusė tiek išvyksta“, – pridūrė sociologas.

Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 886,5 tūkst. nuolatinių gyventojų – 29 tūkst. arba 1 proc. daugiau negu prieš metus.

Ramunė gyvena ir dirba Berlyne. Atvyko po mokslų, sutiko vyrą ir liko.

„Miestas yra patogus, bet šiuo metu labai daug gyventojų. Transportas yra apkrautas: gatvės yra pilnos, ypač po darbo“, – pasakojo Vokietijos lietuvė Ramunė Weber.

Iš darbo namo – 12 kilometrų, piko metu važiuoti trunka beveik pusantros valandos.

Per tiek metų moteriai pavyko perprasti ir vokiečius.

„Visą laiką laikosi atstumo. Jie tikrai nepuls ir ne tie, kurie puls draugauti. Senoji karta yra labai punktuali. Aišku, apie jaunimą to jau negalima pasakyti, bet keičiamės visi“, – tęsė R. Weber.

Taigi Vokietijos jaunimui pavėluoti į darbą nebeatrodo didžiausia nuodėmė.

„Taupūs, labai taupūs. Čia negali sakyti, kad be nuolaidos kažką perku, nes jau būtų ne vokiška“, – teigė Vokietijos lietuvė.

Taupo, nes sunku pragyventi, ar toks mentalitetas?

„Tai yra gyvenimo stilius. Negaliu sakyti, kad mes labai mažai uždirbame. Pats procesas taupyti tikriausiai yra didžiausias malonumas“, – kalbėjo R. Weber.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tačiau malonumas blėsta, kai kainos kaip ir Lietuvoje pučiasi.

„Butų nuoma baisiai sukilo. Šildymo kainos pakilo, viskas pabrango. Atlyginimai per daug nekyla“, – sakė Vokietijos lietuvė.

Įžvalgomis dalijasi ir grynakraujis vokietis, tačiau išgirdus, kaip jis kalba, dėl šaknų galima ir sudvejoti.

„Taip, esu vokietis. Studijavau lituanistiką Vilniaus universitete. Melodingumas labai gražus, o vokiečių kalba daug kam atrodo labai kieta“, – pasakojo vokietis Christianas Fedeleris.

Christianas Lietuvoje praleido 13 metų, o dabar Vokietijoje atstovauja ir lietuvių bendruomenei.

„Vokietijoje įprasta sveikintis su plačia šypsena. Lietuvoje yra visai kitokia atmosfera. Gal lietuviai daugiau šiaurietiško būdo? Nežinau, gal tokie uždaresni“, – svarstė pašnekovas.

Taupūs, labai taupūs. Čia negali sakyti, kad be nuolaidos kažką perku, nes jau būtų ne vokiška.

Vokietis atviravo ir apie tai, kas dažnai apie jo šalį nutylima.

„Nepopuliaru tai pasakyti, bet kai kam yra labai patogu valstybės kišenę išnaudoti. Žmonės, kurie gal nenori mažiau apmokamo darbo pasiūlymų priimti, tiesiog sako: „Ai, nenoriu eiti ir man apsimoka labiau gauti pašalpą iš valstybės, negu eiti dirbti“. O šiaip aš Lietuvoj tokių dalykų nesu matęs“, – kalbėjo vokietis.

O kiek uždirba vokiečiai?

„Vidutinis 1800 – 2000 eurų. Aišku, ne gydytojas, ne advokatas, o paprastas gyventojas“, – sakė C. Fedeleris.

Berlyne dviejų kambarių buto nuoma atsieina 800 – 1000 eurų.

Maisto kaina mėnesiui? „Vienam žmogui apie 400 reikia, neišlaidaujant“, – teigė vokietis.

„Vokietijoje taip pat yra tikrai nemažai žmonių, kurie galėtų daugiau uždirbt savo darbuose, bet darbdavys tiesiog daugiau nemoka arba atlyginimai nekyla. Žodžiu, čia jau palietėme tokią temą, kuri turbūt yra skaudi“, – kalbėjo C. Fedeleris.

Skaudi tema atsispindi protestuose, tačiau, pašnekovų nuomone, vokiečiai protestuoja retai ir kai iš tikrųjų yra prasta situacija.

Nepaisant problemų, Vokietija vis dar išlieka pirmame trejetuke šalių, kur daugiausia emigruojama iš Lietuvos.

„Oficialiai Berlyne, kiek man yra žinoma, turėtų būti apie 6 tūkstančius lietuvių“, – sakė C. Fedeleris.

Valstybės duomenų agentūra skelbė penkių pastarųjų metų iš Lietuvos į Vokietiją emigravusiųjų statistiką. Pavyzdžiui, 2022 metais išvyko daugiau nei 1600.

Daugiau iš Lietuvos emigruoja tik į Norvegiją ir Jungtinę Karalystę.

Plačiau apie tai papasakojo Lietuvos banko ekonomistas Kasparas Vasiliauskas.

– Kokios tendencijos per šventes? Ar padaugėja perlaidų?

– Dar neturime ketvirto ketvirčio duomenų. Tačiau remiantis istoriniais duomenimis, nuo 2002 m. iki 2020 m. pastebime, kad ketvirtą metų ketvirtį perlaidų iš užsienio šalių padaugėja. Tas padidėjimas siekia maždaug 1-3 proc.

– Kokia pinigų suma šiemet jau atkeliavo į Lietuvą?

– Tikslų skaičių galėsime pasakyti ateinančių metų pradžioje, kai pasirodys visi metiniai duomenys. Tačiau remiantis trijų ketvirčių tendencijomis, galime pasakyti, kad šiuo metu už tris ketvirčius jau yra pervesta daugiau nei 600 mln. eurų.

– Ar tų perlaidų kasmet daugėja, o gal atvirkščiai – mažėja?

– Jau kurį laiką tų perlaidų skaičius mažėja. 2015–2019 metų laikotarpiu perlaidų lygis buvo pakankamai stabilus. Jis viršijo maždaug 1 mlrd. eurų per metus. Tačiau 2020–2021 metais pastebėjome reikšmingą perlaidų sumažėjimą. Jei neklystu, tą laikotarpį per metus buvo pervesta šiek tiek daugiau nei 600 mln. eurų. Daugiausiai tai būtų sietina su COVID-19 pandemija, kai užsienio šalyse darbo rinkos situacija ženkliai suprastėjo. Lietuvos emigrantų pajamos taip pat atitinkamai sumažėjo. Šiais metais mes matome, kad per tris ketvirčius tas pasiektas perlaidų kiekis panašus, koks buvo 2021 m. Tikėtina, kad ketvirto ketvirčio duomenys parodys, kad 2023 m. perlaidų lygis išaugo. Prielaidų, kodėl tos perlaidos ateityje turėtų augti, nematome.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

–  Iš kokių šalių žmonės dažniausiai siunčia pinigus?

– Daugiausiai lėšų ateina iš tų šalių, kuriose daugiausiai lietuvių emigrantų. Remiantis 2022 m. duomenimis, galime pasakyti, kad daugiausiai perlaidų atėjo iš JAV. Taip pat svarbios perlaidų šalys yra Jungtinė Karalystė, Vokietija, Airija, Skandinavijos šalys. Iš JAV atėjo perlaidų daugiau nei už 150 mln. eurų.

– Ar bėgant metams tos šalys keičiasi, ar išlieka stabilios?

–  Tos šalys jau keletą metų išlieka tos pačios. Tose šalyse tiesiog daugiausiai susitelkusių lietuvių emigrantų. Anksčiau buvo pakankamai didelis perlaidų kiekis iš Rusijos. Tačiau šiuo metu, savaime suprantama, tas lygis labai reikšmingai sumažėjo.

– Galbūt metų pabaigoje turėsime 800 mln. eurų. Ar tai dideli pinigai Lietuvos mastu?

– Taip. Skaičiai atrodo pakankamai dideli.

Laučienės teigimu, toje grupėje žmonių, kurie užsienyje laiko save visateisiais tos šalies gyventojais, norinčiųjų grįžti skaičius išaugo dešimtadaliu.

Iš visų šiemet gegužę apklaustų asmenų, į Lietuvą gyventi norėtų grįžti 55,1 proc., daugiausia – samdomi darbuotojai ir namų šeimininkai, kurie gyvena užsienyje daugiau nei penkerius metus. Daugiausia norinčiųjų grįžti gyvena Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje ir Norvegijoje.

Tarnybos direktorė Inga Balnanosienė sakė, kad, stebint norinčiųjų sugrįžti į Lietuvą gausėjimą, labai svarbu užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą tam, kad būtų paprasčiau grįžti.

„Labai svarbus susitelkimas, kad atvykę žmonės rastų vietą darželyje ir mokykloje savo vaikams, rastų integruotų vietų, nes vaikai labai dažnai nekalba lietuviškai ir jiems reikia pagalbos“, – aiškina I. Balnanosienė.

Pagrindiniai veiksniai, skatinantys apklausoje dalyvavusius respondentus svarstyti apie grįžimą į Lietuvą, – geras atlyginimas, garantuojantis stabilumą (61,7 proc.), šeima, draugai artimieji (53,4 proc.), galimybė dirbti mėgstamą darbą (30,1 proc.), kultūriniai ir politiniai pokyčiai visuomenėje (25,6 proc.).

36,7 proc. norinčių grįžti žmonių nurodė, kad juos tenkintų nuo 2 iki 3,5 tūkst. eurų atlyginimas „į rankas“.

Didžioji dalis – 60,3 proc. – apklaustųjų, nurodžiusių, kad nori grįžti į Lietuvą, dirba gamybos, pramonės, statybos ir nekilnojamojo turto srityse. I. Laučienė teigia, kad iš šių sektorių susigrąžinti piliečius yra itin svarbu, nes Lietuvoje trūksta būtent šių sričių specialistų.

36,7 proc. norinčių grįžti žmonių nurodė, kad juos tenkintų nuo 2 iki 3,5 tūkst. eurų atlyginimas „į rankas“. Be to, 52,2 proc. respondentų nurodė, kad neturi konkrečių reikalavimų darbovietei, juos motyvuoja finansinis stabilumas ir geras atlyginimas.

Pasak I. Laučienės, prieš trejus metus apklaustieji nurodė, kad norėtų tokio pat dydžio atlyginimo. Anot jos, apklausos rezultatai taip pat paneigia mitą, kad dauguma grįžusių emigrantų darbdaviams Lietuvoje keltų per aukštus standartus.

„Šitą mitą mūsų apklausa paneigė, nes didžioji dalis nurodė, kad apskritai neturi reikalavimų darbdaviui, jiems svarbu darbo užmokestis“, – teigė I. Laučienė.

Anot apklausos, 23,7 proc. respondentų parvažiavę į Lietuvą norėtų gyventi regionuose, o 24,1 proc. – didžiuosiuose miestuose.

18,9 proc. Lietuvoje norėtų dirbti gamybos ir pramonės sektoriuje, 13,6 proc. – klientų aptarnavimo sektoriuje, 13,6 proc. – statybos ir nekilnojamojo turto srityse, o 19,1 proc. norėtų turėti nuosavą verslą.

Tarnybos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos Indrės Laučienės teigimu, toje žmonių grupėje, kurie užsienyje laiko save pilnateisiais tos šalies gyventojais, dešimtadaliu išaugo norinčiųjų grįžti skaičius.

„Palyginti su praėjusia apklausa 2020 metų pabaigoje, ta tendencija rodo, kad mūsų tautiečiai užsienyje jaučiasi vis geriau, (...) tačiau ta grupė, kuri sako „taip, noriu grįžti į Lietuvą“, nors užsienyje gyvena laimingai – net 10 proc. padidėjo“, – antradienį spaudos konferencijoje sakė I. Laučienė.

Iš visų šiemet gegužę apklaustųjų, į Lietuvą gyventi grįžti norėtų 55,1 proc., daugiausia – samdomi darbuotojai ir namų šeimininkai, kurie gyvena užsienyje daugiau nei penkerius metus. Daugiausiai norinčiųjų grįžti gyvena Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje ir Norvegijoje.

Tarnybos direktorė Inga Balnanosienė sakė, kad stebint norinčiųjų sugrįžti į Lietuvą emigrantų gausėjimą labai svarbu užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą tam, kad grįžti būtų paprasčiau.

„Labai svarbus susitelkimas, kad atvykę žmonės rastų vietą darželyje, rastų vietą mokykloje savo vaikams, rastų integruotų vietų, nes vaikai labai dažnai nekalba lietuviškai ir jiems reikia pagalbos“, – teigė I. Balnanosienė.

Didžioji dalis – 60,3 proc. – apklaustųjų, nurodžiusių, kad nori grįžti į Lietuvą, dirba gamybos, pramonės, statybos ir nekilnojamojo turto srityse.

I. Laučienė teigė, kad iš šių sektorių susigražinti piliečius yra itin svarbu, nes Lietuvoje trūksta būtent šių sričių specialistų.

„Tai yra taip pat labai svarbus skaičius todėl, kad paklausus 2020 metais, tas skaičius buvo mažesnis, dar svarbiau, kad tai yra darbingo amžiaus piliečiai“, – sakė ji.

36,7 proc. norinčių grįžti žmonių nurodė, kad juos tenkintų nuo 2 iki 3,5 tūkst. eurų atlyginimas „į rankas“. Be to, 52,2 proc. respondentų nurodė, kad neturi konkrečių reikalavimų darbovietei, juos motyvuoja finansinis stabilumas ir geras atlyginimas.

Pasak I. Laučienės, prieš trejus metus apklaustieji nurodė, kad norėtų tokio pat dydžio atlyginimo. Anot jos, apklausos rezultatai taip pat paneigia mitą, kad dauguma grįžusių emigrantų darbdaviams Lietuvoje keltų per aukštus standartus.

„Šitas mitas yra didele dalimi mūsų apklausos paneigtas, nes didžioji dalis nurodė, kad apskritai neturi reikalavimų darbdaviui, jiems svarbu darbo užmokestis“, – teigė I. Laučienė.

Anot apklausos, 23,7 proc. respondentų parvažiavę į Lietuvą norėtų gyventi regionuose, o 24,1 proc. – didžiuosiuose miestuose.

18,9 proc. Lietuvoje norėtų dirbti gamybos ir pramonės sektoriuje, 13,6 proc. – klientų aptarnavimo sektoriuje, 13,6 proc. – statybos ir nekilnojamojo turto srityse, o 19,1 proc. – nuosavame versle.

Dauguma (57,5 proc.) į užsienį išvykusių gyventojų nurodė, kad išvyko ieškodami geresnių finansinių galimybių, 9,8 proc. teigė išvažiavę užsidirbti konkrečiam tikslui, 8,8 proc. – dėl užsienyje gyvenančių šeimos narių, o 7 proc. susituokė su kitataučiu.

Apklausa atlikta 2023 metų gegužės mėnesį, apklausti 1060 užsienyje gyvenantys įvairaus amžiaus Lietuvos piliečiai. Tokia pat apklausa buvo atlikta ir 2020 metų gruodį.

Autorė Goda Vileikytė

–  Iš kokių šalių daugiausiai lietuvių grįžta į tėvynę?

– Tradiciškai kelis metus iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Vokietijos.

– Seniau lietuviai traukdavo į Skandinaviją dėl geresnio pragyvenimo lygio. Kiek dabar lietuvių grįžta iš Skandinavijos šalių?

– Praeitais metais iš Skandinavijos šalių grįžo daugiau nei 2,5 tūkst. mūsų tautiečių. Tie skaičiai jau keletą metų auga. Kodėl taip yra? Priežasčių reikėtų ieškoti ne užsienyje. Ne tai, kad situacija užsienyje pablogėjo, atvirkščiai, situacija Lietuvoje pagerėjo. Tai skatina mūsų emigrantus vis dažniau pagalvoti apie grįžimą.

– Anksčiau lietuviai važiuodami į užsienį sakydavo, kad ten padirbės, užsidirbs pinigų ir grįš į tėvynę, nusipirks namus. Gal taip ir nutiko?

– Panašiai. Tik nebūtinai tie ekonominiai faktoriai lemia grįžimą. Žmonės, paragavę emigrantų duonos, pradeda suvokti, kad ir kokia gera bebūtų užsienio šalies ekonomika, kad ir kokie dideli atlyginimai ten būtų, vis tiek tai niekada nepakeis to jausmo, kad esi namie.

– Prieš 10 m. buvo didelis atotrūkis tarp Lietuvos ir Skandinavijos šalių atlyginimų. Gal dabar traukiasi tas atotrūkis?

– Traukiasi. Galiu paliudyti savo pavyzdžiu. Prieš 8 m. išvykau gyventi į Daniją ir tais laikais atlyginimų skirtumas tarp to, ką gaudavau Lietuvoje ir Danijoje, skyrėsi apie keturis kartus. Dabar už tą patį darbą Danijoje yra mokama apie 15-20 proc. daugiau, tuo tarpu Lietuvoje atlyginimas pakilo bent du kartus. Praeitais metais vidutinis atlyginimas Lietuvoje kilo apie 13 proc., kai tuo tarpu Skandinavijos šalyje 2-4 proc.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Sakoma, Danijoje gyvena patys laimingiausi žmonės. Kodėl Danija lietuviams nėra laimingiausia šalis?

– Danija yra laimingiausia šalis patiems danams, ne ten gyvenantiems užsieniečiams. Persikėlęs iš kitos šalies į Daniją netapsi laimingesniu žmogumi. Danai yra laimingi dėl paprastos priežasties, jie moka džiaugtis paprastais dalykais, jie supranta, kad laimė slypi ne uždirbtų pinigų kiekyje, jie nevažinėja geresniais automobiliais, jie nevaikšto gražesniais rūbais nei kiti. Jie tiesiog vertina, ką jie turi. Užsieniečiams to reikėtų pasimokyti.

– Iš kokių dar šalių lietuviai keliauja namo?

– Daugiausia iš Jungtinės Karalystės. Buvo „Brexit“, o tai paskatino nemažai lietuvių susimąstyti apie grįžimą. Buvo pandemija, kas irgi turėjo įtakos. Tėvynės ilgesys, noras kurti savo ateitį Lietuvoje ir sumažėjęs atotrūkis tarp Lietuvos ir užsienio šalių skatina grįžimą. Žmonės, gyvenantys užsienyje, pasisveria pajamas, išlaidas ir nebesusidaro tas lemiamas skirtumas, dėl kurio būtų verta dirbti užsienyje.

–  Lietuvoje gyvenimas gerėja?

– Tikrai taip.

Pacientų vasarą privačioje Vilniaus medicinos klinikoje netrūksta. Tačiau kiek iš jų yra emigrantai? Pokalbis apie tai su Simonu Ūseliu.

– Kiek emigrantai linkę grįžti į Lietuvą ir naudotis medicinos paslaugomis?

– Paskutiniu metu matome, kad jie tikrai yra linkę tai daryti. Pagal savo statistiką stebime vis augančius srautus. Šiuo metu tai sudaro apie trečdalį visų pacientų, atvykstančių iš kitų valstybių. Tai Lietuvos gyventojai, trumpai išvykę dirbti, gyventi užsienyje arba jau ilgą laiką ten gyvenantys ir atostogų metu grįžtantys čia pas mus tirtis, gydytis ir gauti kokybiškų sveikatos paslaugų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar toks augimas stebimas tik vasarą? Nes žinome, kad yra daugiau kartų metuose, kada emigrantams galima grįžti į Lietuvą pasinaudoti tokia galimybe. Tai galbūt ir Kalėdos, kitos šventės, laisvos dienos, kai galima ir trims, ir keturioms dienom sugrįžti?

– Žinoma, cikliškumas yra stebimas. Tai yra ne tik vasaros metas, tai yra ir didžiosios metų šventės, kada grįžta tie pacientai, mūsų piliečiai ir stengiasi čia padaryti kuo daugiau. Ne tik pabūti su artimaisiais, bet ir išsitirti ir visas savo sveikatos problemas išspręsti. Pacientai planuojasi vizitus, būna išankstinė registracija ir tie pacientai kreipiasi ištisus metus. Žinoma, matome tendenciją po COVID-19 ir ji yra auganti, nes pandemijos metu, žinoma, buvo sunkiau keliauti, buvo apribojimai. Ir dabar stebime tą pačią vis didėjančią, augančią tendenciją.

Žinoma, norėtųsi, kad valstybė rūpintųsi visais piliečiais vienodai ir mes taip pat norėtumėm visiems suteikti ir suteikiam vienodas paslaugas už prieinamiausią kainą. O jeigu valstybė galėtų visiems tą suteikti, tai mes tik džiaugtumėmės tuo.

– Tai kuo skundžiasi mūsų tautiečiai? Prie kokių gydytojų, specialistų kabinetų nusidriekia didžiausios eilės?

– Įvairiausių. Įvairiausių yra ir sveikatos sutrikimų, ir problemų. Pradedant nuo paprastų sveikatos patikrinimų, taip pat pasinaudoja ir profilaktinėmis vakcinacijos programomis, iš tyrimų naudojasi įvairių organų sistemų programomis, kurios yra kitose valstybėse prieinamos, bet ten taip pat yra nemažos eilės, paslaugų kainų nemaža.

– 2018 m. buvo pastebėtas toks, negalima sakyti, sukčiavimas, galbūt spraga, kai tautiečiai gali grįžti į Lietuvą 2 mėn., sumokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas ir paslaugas gauti nemokamai net ir privačioje klinikoje, nes jas kompensuoja valstybė. Ar jūs stebit, kiek tautiečiai naudojasi PSD, ar kiek patys atveria savo piniginę ir susimoka už paslaugas?

– Mes tą statistiką turime, bet mes negalime jos niekam panaudoti, nes ne mes vykdome sveikatos politiką. Kaip ir minėjote, tai yra centralizuotai vykdoma Sveikatos apsaugos ministerijos politika. Taip, dalis pacientų pasinaudoja galimybe pilnai, visiškai apmokėti patikrinimo, gydymo paslaugas iš PSD fondo. Dalis pacientų turi ir privačius sveikatos draudimus, papildomus, ar užsienio valstybių, ar Lietuvos. Mes to nekontroliuojame. Žinoma, norėtųsi, kad valstybė rūpintųsi visais piliečiais vienodai ir mes taip pat norėtumėm visiems suteikti ir suteikiam vienodas paslaugas už prieinamiausią kainą. O jeigu valstybė galėtų visiems tai suteikti, tai mes tik džiaugtumėmės tuo.

– Ar galima sakyti, kad tautiečiai, atvykdami į Lietuvą, naudodamiesi paslaugomis, parodo ir užsienyje esančias spragas? Tai reiškia, kad ten medicinos paslaugos tikrai yra brangios, galbūt jie negali įpirkti tos medicinos, o galbūt ir paslaugos yra kokybiškesnės nei Vokietijoj ar Šiaurės šalyse?

– Žinoma, lyginant su Jungtine Karalyste, Norvegija, Vokietija, kur teko ir pačiam dirbti, Lietuvoje mes skundžiamės eilėmis, aš pats kartais būnu ir pacientas, ne tik gydytojas, ne tik vadovas, bet palyginus su užsienio valstybėmis, pas mus jos tikrai yra mažesnės. Nes yra mažesnė gyventojų koncentracija. Tad pas mus yra trumpesnės eilės, prieinamesnės kainos. Na ir, žinoma, kainos ir kokybės santykis. Mūsų gydytojai tikrai nenusileidžia užsienio specialistams, dažnu atveju yra net geresni. Diagnostinės mūsų galimybės taip pat nenusileidžia ir mūsų gydomosios galimybes yra irgi geros. Visi mūsų gydytojai atsiveža savo patirtį iš užsienio valstybių.

Anot jos, užsienyje gyvenantys lietuviai galės lengviau paskelbti prarastą asmens dokumentą negaliojančiu, deklaruoti gyvenamąją vietą gimus ar išvykus iš šalies, įtraukti civilinės būklės aktus (santuokos, gimimo, ištuokos, mirties) į apskaitą.

Taip pat užsakyti civilinės būklės akto įrašų išrašus, sudaryti įgaliojimus ir atlikti kitus notarinius veiksmus, užsakyti ir gauti teistumo (neteistumo) pažymas, sudaryti ir registruoti įgaliojimus, naudotis nekilnojamojo turto registro išrašo išdavimo paslauga.

Ministerijos teigimu, tam reiks turėti Asmens tapatybės kortelę, išduotą po 2021-ųjų rugpjūčio 12 dienos, o mobiliuose įrenginiuose – NFC (angl. Near field communication) technologiją bei į mobilųjį įrenginį įdiegti programėlę „mCard LTU“.

„Naujos išorės vartotojo elektroninės atpažinties paslaugos dėka per mobilų įrenginį jungiantis prie portalo „Elektroniniai valdžios vartai“ (www.epaslaugos.lt) bus patvirtinama asmens tapatybė bei suteikiama galimybė užsisakyti minėtas paslaugas ir dokumentus“, – nurodoma pranešime.

Anot jo, norint prisijungti prie portalo „Elektroniniai valdžios vartai“ nebebūtina turėti stacionarų ar nešiojamą kompiuterį.

„Nauja paslauga palengvins ir supaprastins asmens tapatybės kortelės, kaip elektroninės atpažinties priemonės, naudojimą, o tuo pačiu Lietuvos piliečiai turės galimybę gauti eilę paslaugų nevykdami į Lietuvą ar Lietuvos konsulinę įstaigą“, – tvirtina URM.

– Kada tėvai emigrantai atsiduria ant pasirinkimo slenksčio – grįžti ar likti?

– Statistika rodo, kad dažniausiai grįžta jaunos šeimos, priklausančios 25–35 metų amžiaus grupei. Ant pasirinkimo slenksčio jie atsiduria, kai vaikai sulaukia mokyklinio amžiaus ir jiems reikia pradėti lankyti mokyklą. Kuo ilgiau žmonės išgyvenę svetur, tuo rečiau nutaria krautis lagaminus namo. Tai natūralu, nes tuomet atsiranda ir kalbos barjeras, ir būna sunkiau integruotis. Tad po 16–17 metų gyvenimo užsienyje grįžtančiųjų kreivė smarkiai krenta žemyn.  

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Po skaičiais slepiasi žmonės, kokios jų istorijos įsiminė labiausiai?

– Situacijų ir istorijų yra visokių. Pirma, kuri šovė į galvą, kai grįžo lietuvis namo po aštuoniolikos svetur praleistų metų. Gintaras Jungtinėje Karalystėje buvo lietuvių bendruomenės pirmininku. Šios kategorijos žmonių, kaip minėjau, grįžta  į tėvynę mažiausiai.

– Ar tiesa, kad emigrantai pamilę mūsų šalies regionus, ten statosi namus. Ar vis dėlto didesnė jų dalis renkasi gyventi didmiesčiuose?

– Dažniausiai grįžta į savo gimtąsias vietas, ten, iš kur patys yra kilę. Turime ir į Kaišiadorius, ir į Marijampolę grįžusių. Tikrai emigrantai mielai renkasi įvairiausius šalies kampelius, nebūtinai tik Kauną, Vilnių ar Klaipėdą.

Ir dar labai svarbu, ko dažnai nežino išvykę lietuviai, kad grįžtantiems yra skiriamas papildomas ugdymo krepšelis.

 

– Kokios yra paskatinimo priemonės sugrįžti?

– Yra įvairių paskatų. Vaiko gerovei Lietuvoje pastaruoju metu iš tiesų skiriamas didelis dėmesys. Pradedant nuo darbo kodekso liberalizavimo ir baigiant kitomis skatinančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, grįžę į tėvynę tėvai turi daugiau laisvadienių. Taip pat didesnis dėmesys skiriamas daugiavaikėms šeimoms. Pastarieji turi netgi dvi papildomas laisvas dienas per mėnesį, ir atostogos padvigubėja. O kur dar nemokamas maitinimas pradinukams. Galų gale – galimybė greičiau gauti vietą darželyje. Taip, Vilniuje situacija sudėtingesnė, bet tai tikrai neatspindi visos Lietuvos. Regione patekti į darželį ar į mokyklą yra gerokai lengviau. Ir dar labai svarbu, ko dažnai nežino išvykę lietuviai, kad grįžtantiems yra skiriamas papildomas ugdymo krepšelis. Tai reiškia, kad iš užsienio grįžęs vaikas gali papildomai gauti lietuvių kalbos pamokas. Jam galima sukurti individualų mokymosi planą. Mes turime tokių realių istorijų, kai grįžo iš Vokietijos į Šiaulius. Kadangi jam nereikia vokiečių kalbos, papildomai jis lanko lietuvių kalbos pamokas.

– Ko labiausiai baiminasi grįžusieji? Gal didžiausias iššūkis vaikams – kalbos barjeras?

– Taip, kai mes kalbamės su mokytojais, pasirodo, didžiausias barjeras – būtent lietuvių kalba. Todėl mes visada sakome, kad nuo tos akimirkos, kai priėmėte sprendimą grįžti, būtinai pradėkite su vaikais kalbėti lietuviškai. Tai yra pirmas žingsnis. Antras – lituanistinė mokykla. Ir dar vienas labai svarbus žingsnis – pradėti domėtis ir ruošti vaiką. Reikėtų paskambinti į to miesto, į kurį grįžtama, savivaldybės švietimo skyrių. Pasiteirauti, kokia situacija, ar yra vietų darželiuose, mokyklose, nuo kada gali priimti. Taip pat – emociškai ruošti vaiką, kalbėtis, kad bus tam tikrų pokyčių. Kai kurie, susisiekę su būsima vaiko mokykla, iš anksto pradeda nuotolinį ugdymą.  Vaikams parodoma mokykla, jo bendraklasiai, supažindinami su vertinimo sistema. Ir mūsų mokytojai pripažįsta, kad Lietuvoje mokytis yra sunkiau nei užsienyje. Tačiau mes visada tėvams sakome, kad neverta vaikytis silpnesnės ugdymo sistemos, o reikia žiūrėti į stipresnes.