Rugsėjį pradėjusi filmavimo darbus, režisieriaus Emilio Vėlyvio kūrybinė grupė vėl grįžo į uostamiestį.

Visus čia dirbančius žmones gerokai varžo konfidencialumo sutartis, todėl daug detalių apie gimstantį kino kūrinį jie negalėjo pasakoti.

Kino kūrėjai įsikūrė senokai neveikiančiame centriniame Klaipėdos pašte Liepų gatvėje.

Čia dabar – centrinė filmavimo vieta, paštas virto policijos nuovada. Ją pavyko šiame pastate įrengti per tris savaites.

„Aš žaviuosi Klaipėdos miestu nuo vaikystės, niekada nebuvo progos čia filmuoti, tad šį kartą, dar nepradėjęs rašyti scenarijaus, jau žinojau, kad veiksmas rutuliosis būtent čia. Tai ypač kinematografiška, mažai išnaudota lokacija kine. Klaipėdos architektūra yra išskirtinė, o jūra suteikia mistikos ir dramos rudenį“, – anksčiau žiniasklaidai yra sakęs režisierius E. Vėlyvis.

G. Namentkevič nuotr.

Įtempta darbotvarkė neleidžia atsipūsti.

„Per dieną tenka filmuoti ir 12 valandų“, – pasakojo filmavimo komandos atstovas Kristijonas.

Trečiadienį klaipėdiečius stebino ir Šaulių gatvėje vykę filmavimo darbai.

Kūrybinė grupė Klaipėdoje planuoja būti iki lapkričio 26 d.

„Žmonės nesukelia jokių problemų – supranta, palaukia, kai prašome, kad nepasirodytų kadre. Viskas labai sklandžiai pavyksta“, – teigė filmavimo komandos atstovas.

Anksčiau E. Vėlyvio vardas buvo siejamas su juodosiomis komedijomis, tačiau vis dažniau jis imasi kriminalinių siužetų.

G. Namentkevič nuotr.

Šiame seriale filmuosis ir žvaigždės: lietuvė Ingeborga Dapkūnaitė, britas Edwardas Holcroftas, suomis Tommi Korpela.

Ekrane pamatysime ir Lietuvos aktorius Agnę Šataitę, Ievą Andrejevaitę, Giedrių Kielą, Jurgitą Jurkutę-Širvaitę, Vytautą Rumšą, Vytautą Kaniušonį, Gelminę Glemžaitę, išskirtinio charakterinio braižo Mindaugą Papinigį ir kitus.

Serialo veiksmas vystysis keliuose Lietuvos miestuose, kadre bus matomas Vilnius, Elektrėnai, Kaišiadorys, Nemenčinė. Bus vaizdų ir iš užsienio – fiksuota ir viena Estijos policijos nuovada.

Būtent tokį juoko ašaras šluostytis priversiantį „Patį brangiausią serialą“ nuo spalio 9-osios išvys ir visi TV3 televizijos žiūrovai. Jame bus gausu ir žvaigždžių, iš kurių viena ryškiausių – charizmatiškoji Ineta Stasiulytė.

„Pats brangiausias serialas“ – Emilio Vėlyvio ir Domo Vilčinsko absurdo istorija apie išprotėjusius lietuviškų serialų gamintojus ir kasdienius jų iššūkius.

Ištrauką iš serialo galite peržiūrėti šiame video:

Nuolatinio nerimo kamuojamas režisierius Laimonas jau 10 metų filmuoja tą patį serialą, o jo aplinkoje – abejingi, nesikeičiantys ir banalaus scenarijaus išvarginti veidai. Ne ką geresnė padėtis ir Laimono buityje – sena mašina, dar senesnis butas ir nelaiminga žmona, kurios ciniškas požiūris į Laimono veiklą baigia jį sužlugdyti...

Tačiau vieną dieną, įkvėptas iliuzinių minčių apie svaigią režisieriaus karjerą, Laimonas pareiškia, kad statys filmą su kino ir muzikos žvaigždėmis. Pagaliau atėjo jo laikas visam pasauliui įrodyti savo režisūrinę vertę! Tačiau tikrai ne viskas klostysis taip, kaip jis tikisi...

„TV3“ archyvo nuotr.

Tikras įvykis Inetos gyvenime tapo scena seriale

Seriale išvysime daugybę žvaigždžių – nuo Andriaus Žiurausko, Tomos Vaškevičiūtės ar Sakalo Uždavinio iki Egidijaus Dragūno-SEL bei daugelio kitų. O jau pirmojoje serijoje pamatysite ir vieną žinomiausių šalies aktorių – I. Stasiulytę.

Aktorė neslepia – dirbti su E. Vėlyviu visuomet be galo smagu. „Sutikčiau būti jo kūrinių dalimi net tada, jei būčiau kavinėje sėdinti lankytoja be jokio teksto“, – juokėsi ji.

O dar smagiau tada, kai tenka vaidinti remiantis tikrais įvykiais! Pasirodo, kad su panašia situacija, kokią Ineta suvaidins jau pirmojoje serialo serijoje, žinomai moteriai yra tekę susidurti iš tiesų. Tačiau, kai kadaise apie tai papasakojo E. Vėlyviui, Ineta tikrai nesitikėjo, jog tai taps realia scena jo seriale…

„Pamenu, kad Emiliui papasakojau apie savo patirtį, kai kito režisieriaus juostoje viena filmavimų pamaina truko net daugiau nei 24 valandas. Vos atėjusi filmuotis, anksti ryte gavau didžiulį tekstą lenkų kalba. O lenkiškai aš nemoku… Išmokti aš tikrai galiu daug ką, tačiau perkąsti lenkišką tekstą ir pasakyti jį be klaidų, man – kone neįvykdoma užduotis! Supratau, kad kuo daugiau tekstą mokausi, tuo labiau nebegaliu pasakyti net paprasčiausių dalykų…

Galiausiai buvo taip, kad man tekstą rašė ant lapų, ir laikė juos už kito aktoriaus nugaros. Deja, po bemiegės paros, aš nebesugebėjau perskaityti net ir to…

 

Tačiau užsiėmęs buvo ir pats režisierius – tai patvarkydavo užuolaidą, kad būtų gražesnis apšvietimas, tai nueidavo pavalgyti grikių ar net pamiegoti. O mes vis laukėme, kada prasidės filmavimas... Galiausiai, praėjus parai, apie 4 valandą ryto šiaip ne taip tekstą pramokau. Bet, kai 6 valandą pagaliau pradėjome filmuotis, o aš tiesiogine to žodžio prasme nuo perdėto mokymosi jaučiausi iškepusi ir jau lūžinėjau, nes per visą parą nebuvau pamiegojusi nė valandos, man išmušė visus saugiklius – aš nebegalėjau pasakyti nieko!

Galiausiai buvo taip, kad man tekstą rašė ant lapų, ir laikė juos už kito aktoriaus nugaros. Deja, po bemiegės paros, aš nebesugebėjau perskaityti net ir to… Pamenu, tuo metu galvojau, kad taip mano aktorinė karjera ir pasibaigs“, – dabar jau besijuokdama pasakojo Ineta.

Kuo remdamasi Ineta su vaidmenimis sutinka arba juos atmeta?

Aktorių, režisierių ir visos kūrybinės grupės gyvenimas, kurį atskleis serialas, iš tiesų yra labai spalvingas. Apie tai ne vieną istoriją galėtų papasakoti ir I. Stasiulytė.

Tačiau, koks turi būti kūrinys, kad Ineta sutiktų jame filmuotis? Anot aktorės, tą nulemia trys pagrindiniai dalykai.

„TV3“ archyvo nuotr.

„Pirmas – režisierius, nes turiu dirbti su žmogumi, kuriuo 100 procentų pasitikiu. Tik tokiu atveju galiu pasiekti maksimumą ir nustebinti tiek save, tiek patį režisierių. Antras – vaidmuo. Labai svarbu, kad mano kuriamas vaidmuo turėtų aiškią vystymosi liniją ir kistų, nebūtų pastovus – toks pats pradžioje ir identiškas pabaigoje. Trečias – komanda. Kadangi filmavimo aikštelėje 30 procentų dirbame, o likusius 70 laukiame savo eilės, labai svarbu, su kuo dirbame. Man turi būti smagu laukti, kadangi su tais žmonėmis turime kone apsigyventi. Todėl, jei aikštelėje yra bent vienas smagus žmogus, galima drąsiai dirbti“, – savo kriterijus atskleidė I. Stasiulytė.

Atmosfera filmavimo aikštelėje iš tiesų yra be galo svarbi. Ineta įsitikinusi, kad talento neužtenka – svarbu, kad visi vieni kitus jaustų, ir dirbdami kvėpuotų tuo pačiu ritmu.

„Aikštelėje tu gali būti toks, koks tik nori būti, bet kas iš to, jei tai bus pirmas ir paskutinis tavo projektas? Esu tikra, kad filmo sėkmė priklauso nuo visos komandos, todėl tam pakenkti gali net ir garsistas, jei jis stovi kampe nepatenkintas. Netrukus su Aisčiu Mickevičiumi Italijoje ruošimės vienam projektui, kuris, tikimės, taps tokiu, kaip legendinis „Vienas namuose“ – filmas, kurį norisi žiūrėti kiekvienais metais. Besirinkdami komandą, su kuria dirbsime, tą darome labai atsakingai. Mums svarbu, kad jie šnekėtų, juoktųsi ir gyventų tais pačiais dalykais, kaip  ir mes“, – pavyzdžiu dalijosi aktorė.

O štai kylantiems aktoriams Ineta linki suprasti, kad tikrai ne kiekvienas kastingas praeis tobulai, ir tikrai ne kiekvienas vaidmuo bus idealiai jiems skirtas. Tačiau, kaip sako I. Stasiulytė, nepabandęs – nesužinosi.

„O jei pasirodys, kad šis kelias – ne jums, supraskite, kad jis niekuomet ir nebus jūsų.  Vadinasi, kad jūsų laukia ir dar gražesnis planas – mums visuomet yra toks paruoštas. Tačiau tam, kad tai suprastumėte, svarbu save pažinti. Kitaip jūsų laukia daug trikdžių – su baimėmis galite blokuoti net ir gražiausius jums siunčiamus dalykus“, – savo mintims dalijosi I. Stasiulytė.

Filmuosis žvaigždės

Visus dirbančius prie filmo kūrimo žmones gerokai varžo konfidencialumo sutartis, todėl daug detalių apie gimstantį kino kūrinį jie negali pasakoti. Daug detalių ir apie būsimą režisieriaus Emilio Vėlyvio kuriamą serialą neatskleidžiama.

Anksčiau E. Vėlyvio vardas buvo siejamas su juodosiomis komedijomis, tačiau vis dažniau jis imasi kriminalinių siužetų.

Nėra paslaptis, kad Klaipėdoje pradedamas kurti šešių dalių mistinis kriminalinis serialas, kuris vadinsis „Vilko gomurys“.

Šiame seriale filmuosis pasaulinės žvaigždės: lietuvė Ingeborga Dapkūnaitė, britas Edward Holcroft, suomis Tommi Korpela.

Ekrane pamatysime ir ryškius Lietuvos aktorius Agnę Šataitę, Ievą Andrejevaitę, Giedrių Kielą, Jurgitą Jurkutę-Širvaitę, Vytautą Rumšą, Vytautą Kaniušonį, Gelminę Glemžaitę, Mindaugą Papinigį ir kitus.

Serialo veiksmas vystysis keliuose Lietuvos miestuose, kadre bus matomas Vilnius, Elektrėnai, Kaišiadorys, Nemenčinė. Bus vaizdų ir iš užsienio, kažkuri Estijos policijos nuovada.

„Aš žaviuosi Klaipėdos miestu nuo vaikystės, niekada nebuvo progos čia filmuoti, tad šį kartą dar nepradėjęs rašyti scenarijaus, jau žinojau, kad veiksmas rutuliosis būtent čia. Tai ypač kinematografiška, mažai išnaudota lokacija kine. Klaipėdos architektūra yra išskirtinė, o jūra suteikia mistikos ir dramos rudenį“, – prisipažino režisierius E. Vėlyvis.

Pasirinkimas: režisierius E. Vėlyvis teigė, kad Klaipėda žavėjosi nuo vaikystės ir laukė progos čia filmuoti. / J. Elinsko / BNS nuotr.

Paštas virs komisariatu

Istorijos siužetas vystysis ir Klaipėdoje, todėl visą šią savaitę kūrybinė grupė dirbs uostamiestyje, o jos darbą turės progą pamatyti ir klaipėdiečiai.

Kūrybinė grupė dirbs prie klaipėdiečių juodąja tvirtove vadinamo fortifikacinio pastato, gavusio „Memel-Nord“ pakrantės baterijos vardą.

Šįkart kūrybinė grupė filmuos ir uosto teritorijoje – Konteinerių terminale. O pirmąją visos juostos filmavimo dieną darbas virė vaizdingoje Smiltynės dalyje – laivų kapinėse. Pirmieji kino kameros užfiksuoti kadrai – Klaipėdos uosto vaizdai.

Filmavimai vyks ir Klaipėdos dramos teatre, keliuose restoranuose, įvairiose uostamiesčio gatvėse.

Savaitę Klaipėdoje padirbėjęs kultiniu vadinamas režisierius Emilis Vėlyvis kelsis į Vilnių. Bet darbas uostamiestyje tuo nesibaigs, čia kūrybinė grupė grįš niūrų lapkritį.

Kino kūrėjai įsikurs senokai neveikiančiame centriniame Klaipėdos pašte, Liepų gatvėje. Čia bus centrinė filmo lokacija, paštas virs policijos nuovada. Ją pavyko šiame pastate įrengti vos per tris savaites.

Smiltynėje – nuo 4 val. ryto

Kino kūrėjai turi tradiciją pradėti filmavimą lėkštės sudaužymu. Darbas Smiltynėje buvo suplanuotas nuo 4 val. ryto iki sutemų.

Ant lėkštės paprastai pasirašo visi jo kūrime dalyvaujantys asmenys. Ji sudaužoma, kiekvienas čiumpa po šukę, taip startuoja ilgas ir nelengvas kūrybinis procesas.

Jau dabar stovi visas būrys policininkais perrengtų žmonių.

Kiekvieno filmo kūrimas pradedamas šiuo ritualu, jei jo nepaisoma, esama prietaro, kad darbas nepavyks.

Būsimo serialo kūrėjai yra atskleidę, kad kūrinio istorijos pagrindą sudaro vienas už kitą keistesni uostamiestyje gyvenantys personažai, kuriuos netikėtai sujungia vienas makabriškai žiaurus įvykis.

Netrukus pradeda aiškėti įvairios gyventojų paslaptys, kurios netiesiogiai suponuoja bendrą konfliktinę ir gana mistinę atmosferą keliuose istorijos siužetuose.

Siužeto pagrindinę ir probleminę ašį sudaro C. Jungo „sielos atradimo iš naujo“ psichoanalitinė idėja, vedanti istorijos herojų nuo patologiškai nusikalstamos prigimties iki aiškiai išreikšto mirties instinkto.

Filmą turėtume išvysti 2025-ųjų sausį.

Klaipėdiečių laukia trikdžiai

Filmavimas šiandien nuo popietės vyks Danės gatvėje (Šiauriniame rage), todėl šioje vietoje kūrėjams rezervuota 20 automobilių stovėjimo vietų.

Trečiadienį nuo vidurdienio iki nakties filmavimo grupė dirbs Tiltų ir Turgaus gatvėse.

Ketvirtadienį filmo kūrėjai norės daugiau erdvės Danės skvere, kur bus intensyviai dirbama nuo 15 iki 19 val. Minimu laiku šioje vietoje bus ribojamas pėsčiųjų eismas.

Ketvirtadienį nuo 14 val. iki pat ankstyvo penktadienio ryto operatoriai sukinėsis senamiestyje, Mažojoje Vandens gatvėje.

Šioje vietoje bus ribojamas transporto stovėjimas, galbūt trumpam bus neleidžiama vaikščioti pėstiesiems ir važinėti mašinoms.

Penktadienio naktį nuo vidurnakčio iki 5 val. ryto kūrybinė grupė dirbs S. Nėries gatvėje.

Tomas Jašinskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Atvyko vokiečiai ir švedai

Prieš kelerius metus dienraščio kalbintas Klaipėdos kino biuro projektų vadovas Tomas Jašinskas minėjo, kad uostamiestis turi ką pasiūlyti kino kūrėjams, bet vis dar sulaukia nepakankamai norinčių čia dirbti kūrybinių grupių.

Vakar T. Jašinskas buvo nusiteikęs visiškai kitaip.

Jis atviravo, kad vos prieš kelias dienas čia darbą baigė vokiečių kino kompanija. Jiems mūsų pajūris buvo tinkamas nukelti pagrindinius filmo herojus 20-čia metų atgal, kai jie dar buvo jauni.

Vokietijos transliuotojas ZDF Šventojoje ir prie Olando Kepurės filmavo naują sėkmingo kriminalinio serialo „Taunus-Crime“ seriją.

Klaipėdoje kuriamas dar vienas kriminalinio trilerio žanro filmas, šį kartą autoriai bendradarbiauja su žinoma Lietuvos kompanija „Ahil Films“ ir Oskarą laimėjusia prodiuserių kompanija „Wiedemann & Berg“.

Kaip teigiama oficialiame pristatyme, serialas „Taunus-Crime“ paremtas sėkmingos vokiečių autorės Nele Neuhaus bestseleriais. Filmas įsitvirtino kaip vienas sėkmingiausių ZDF kriminalinių serialų.

Šiuo nauju dviejų dalių epizodu detektyvai Pia Sander ir Oliveris von Bodensteinas pasineria į literatūrinę aplinką, kur seka paslaptingą žudiką, bandantį nuslėpti kraupų dešimtojo dešimtmečio įvykį ir, siekdamas šio tikslo, yra pasiryžęs net žudyti.

Tyrimas atveda detektyvus į vaikystės draugų, save vadinančių „Amžinaisiais“, ratą. 1993 m. jų atostogų metu įsiplieskė konfliktas. Didėjant įtampai, žiūrovai įtraukiami į intrigų, išdavysčių ir mirtinų paslapčių tinklą, kuris pasiekia aukščiausiuosius vokiečių literatūros sluoksnius.

Netrukus Klaipėdoje dirbs ir švedų kino kūrėjai. Jie čia filmuos kuriamos kino juostos epizodus.

Vėliau į Klaipėdą atvyks dar vienos užsienio kino kompanijos kūrėjai.

Reikės žmonių masuotėms

Nemažos patirties dirbant su įvairiais kino kūrėjais turintis T. Jašinskas nesibaimina, kad uostamiesčio smalsuoliai gali sutrukdyti filmavimo grupių darbą.

Pasirodo, lyginant su kitų miestų ir vietovių gyventojais, klaipėdiečiai yra ramaus būdo.

„Klaipėdoje visada visiems smagu filmuoti, nes klaipėdiečiai neįprastus kino filmavimo vaizdus priima nesunkiai, į kadrą nepuola. Džiaugiamės, kad ir šį kartą kviečiami aktoriai masinėms scenoms. Jų reikės kelių šimtų. Jau dabar stovi visas būrys policininkais perrengtų žmonių. Mums tai ne pirmas kartas, todėl neabejoju, kad reikiamas skaičius klaipėdiečių atsilieps“, – teigė T. Jašinskas.

Arčiausiai filmuotojų darbo vietos gyvenantys klaipėdiečiai įspėjami apie būsimus darbus, kurie galėtų atkreipti gyventojų dėmesį ar sukelti nepatogumų.

Pakvietė į miestą kūrėjus

Kino industrijos įsiveržimas į mūsų miesto kasdienybę yra geidžiamas dalykas ir miesto vadovo akimis.

Apie tai savo viešai išplatintame kreipimesi į Lietuvos ir užsienio kūrėjus skelbė Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus. Jis pakvietė kino industrijos atstovus atvykti į uostamiestį.

„Klaipėdos miestas ir pajūris – atviras Jūsų idėjų įgyvendinimui, kaip ir šalia esantis platus jūros horizontas. Išskirtinė uostamiesčio architektūra, kultūros paveldo, jūrų uosto ir pramonės objektai, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui priklausanti Smiltynė, jachtų ir mažųjų laivelių uosteliai – visa tai Klaipėdos kraštą paverčia vizualiai autentišku, suteikiančiu ypatingą prieskonį kiekvienam kino kadrui. Klaipėda ir jos vietovės gali būti Jūsų drąsiausių idėjų kine įgyvendinimo erdvė. O tarp uostamiestyje rengiamų meninių specialybių studentų – galimybė rasti ir reikiamus personažus. Iki pasimatymo Klaipėdoje!“ – rašė A. Vaitkus.

Premjeros vakare dalyvavo aktorius Leonardas Pobedonoscevas su tėvu ir dukra Emilija, aktorius Mindaugas Papinigis, kino režisierius Emilis Vėlyvis, „Dviračio žiniose" išgarsėjusi Milda Noreikaitė, renginių vedėjas, prodiuseris Gediminas Juodeika, aktorius Dominykas Vaitiekūnas, aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulė, dizaineris Giedrius Paulauskas, filmo kūrybinė grupė, daugybė stilingų, ūsuotų vyrų ir moterų. 

Naujojo serialo veikėjai – policijos partneriai Julius ir Robkė. Julius (aktorius L. Pobedonoscevas) – vyresnis, labiau patyręs, visko matęs ir jau supratęs, kad būti pareigūnu reiškia išnaudoti visą savo laiką ir neuždirbti pinigų. O Robkei (aktorius Deividas Breivė) atrodo, kad policijoje – per daug taisyklių ir per mažai teisingumo. Jų abiejų kantrybės taurė išsenka, kai Julius gauna penkiasdešimties eurų paskatinimą už sėkmingą nusikaltėlių sulaikymą, o Robkei tą pačią dieną įpaišomas trečiasis papeikimas, reiškiantis jo atleidimą iš darbo. Bičiuliams gimsta verslo idėja: jie juk galėtų už atlygį spręsti žmonių problemas, tapti detektyvais. Kiekviena byla, kurios jie imasi, savaip absurdiška, tačiau finalas – panašus. Ir atrodo, kad būtų geriau, jei serialo personažai bylos nebūtų ėmęsi.

Filmo režisierius V. Adomaitis pasakoja, kad serialo mintis jam ir serialo bendraautoriui Matui Vildžiui kilo šiltą pavasario popietę, prie kavos puodelio aptarinėjant kasdienes gyvenimo problemas. „Faktas yra tas, kad problemų turi kiekvienas, tik mes kartais vengiame akistatos su jomis, nors sprendimas dažniausiai būna gana aiškus ir paprastas. Tąsyk ir kilo idėja sukurti istoriją apie detektyvus, kurie tokias problemas imasi spręsti, bet viską dar labiau sujaukia.

Prieš metus pradėjęs domėtis lietuvišku komerciniu turiniu, serialo režisierius ėmė svarstyti, ko jam trūksta. „Man, žiūrovui, labiausiai pritrūko žanrinio turinio, kai ėmiau kurti savo serialą, supratau, kuria kryptimi turi judėti“, – jis sako ir išduoda, kad atspirties tašku tapo mėgstamų atlikėjų „Beastie Boys“ kūrinys „Sabotage“. Ir pati daina, ir jos vaizdo klipas sujungė 8-ojo dešimtmečio kriminalinių serialų estetiką ir postmodernų komišką ironijos prieskonį.

Sekdamas šiuolaikines tendencijas serialo režisierius teigia norintis grįžti prie jaunystės šaknų, prie to, kuo žavėjosi vaikystėje žiūrėdamas filmuos ir serialus. „Tai ne tik sukuria stiprų vidinės ramybės jausmą, bet ir atitraukia žiūrovą nuo realaus pasaulio, nusviedžia į fikcinį“, – įsitikinęs V. Adomaitis.

Režisierius teigia, kad „Detektyvai: 2009“ nuo kitų skirsis unikalia istorija bei ją perteikti gebančiais aktoriais.

Vieną iš pagrindinių serialo personažų – administratorę Ingą suvaidinusi aktorė Milda Noreikaitė teigia, kad žiūrovams pristatomas aštrus, juodojo humoro nestokojantis ir tikrai drąsus serialas. Milda pasakoja per filmavimus su komanda daug improvizavę, juokęsi ir turėję sočiai kūrybos laisvės. „Darbas visada malonus, kai visi dirba noriai, o režisierius aikštelėje kuria

nepaprastai draugišką atmosferą. Man patiko, kad jauni žmonės nori sukurti ne šablonišką, o savitą ir ryškią istoriją. Ir man patinka geriau rizikuoti, o ne eiti pramintu keliu. Mėgstu komedijos žanrą, kai skaičiau scenarijų, šypseną kėlė išgalvotos situacijos, į kurias mano veikėja patenka. Iškart radosi noras tas situacijas vaidybiškai įveikti“, – po premjeros kalbėjo aktorė M. Noreikaitė.

Jos kolega D. Breivė, seriale suvaidinęs detektyvą Robkę, irgi kalba apie filmavimo aikštelėje vyravusią fantastinę atmosferą: „Įspūdžiai – patys geriausi, kokius esu tik turėjęs kino aikštelėje. Motyvuota, visada geriausiam nusiteikusi komanda yra kone geriausias įkvėpimo šaltinis. Ypač džiaugiuosi režisieriaus V. Adomaičio darbu. Režisierius visada žino, ko nori, net mažiausiose scenose aiškiai nusako užduotis ir tikslus. Esu dėkingas ir filmo scenarijaus autoriams M. Vildžiui ir Artūrui Voiničiui už tiksliai aprašytą Robkės personažą. Nerealus jausmas, kai skaitydamas tekstą vaizduotėje lengvai pieši, jauti ir planuoji personažą.“

Aktorius sako, kad rimto detektyvo seriale tikėtis nereikia, labiau – žanrinės komedijos. „Bet ir joje žiūrovai tikrai atras gylio, žmogiškumo, realių, žinomų patirčių ir lengvai atpažįstamų klišių.

Seriale „Detektyvai: 2009“ taip pat suvaidino ir kino režisierius Emilis Vėlyvis. „Mano filmuose bei serialuose daug policijos, o čia teko pirmą kartą man pačiam suvaidinti pareigūną. Galiu tik konstatuoti, kad režisuoti man yra lengviau nei vaidinti“, – prisipažįsta kino režisierius ir priduria, kad po serialo filmavimų dar kartą įsitikinęs, ką kino aikštelėje jaučia aktoriai.

Kalbėdamas apie aktorius, serialo režisierius V. Adomaitis sakė norintis išskirti pagrindinį serialo antagonistą suvaidinusį Petrą Kuneiką. „Tokios stiprios energijos aikštelėje seniai nebuvau matęs, per peržiūras manęs netgi klausdavo, gal jis ir realybėje yra būtent toks? Vaidyba – neįtikėtina!

Paklaustas, kodėl detektyvai – su ūsais, serialo režisierius šypsojosi: „Ūsai turbūt vienas iš ikoniškiausių 8-ojo dešimtmečio detektyvinių, kriminalinių serialų štampų. Kita vertus, tankūs plaukai virš lūpų veikėjams padėjo sukurti tam tikrą vyriško maskulinizmo pavyzdį. Vėliau pamatysite, kad Ingos veikėja, užguita testosterono perpildytų Robkės ir Juliaus seno kirpimo įsitikinimų, sužydi ir tampa stipriausia sveiko proto veikėja. Suaugusieji, gražūs iškreipto vyriškumo pavyzdžiai, besielgiantys neadekvačiai juokingai, prideda nemažai humoro balų“, – žada serialo kūrėjas ir priduria, kad svarbiausias tikslas buvo sukurti tokį serialą, kurį jie patys norėtų žiūrėti.12 dalių serialas „Detektyvai: 209“ – nuo balandžio 28 dienos per naujos kartos televiziją „Go3“. Serialo režisierius – V. Adomaitis, scenarijaus autoriai M. Vildžius ir A. Voiničius. Pagrindinius vaidmenis atlieka L. Pobedonoscevas, D. Breivė, M. Noreikaitė.

„Tik aikštelėje pastebėjau, kad aplink – raudonplaukiai“, – prisiminė savo nuostabą, kino aikštelėje pamatęs raudonai kaštoninį M. Papinigio plaukų atspalvis ir ryškiu ugnies šuoru virtusią blondinės T. Vaškevičiūtės šukuoseną.

Kostiumuotą biurokratą filme įkūnijusiam M. Papinigiui raudona jo plaukų spalva visai patiko.

„Ir draugė sakė, kad gražu, užtat aš dar visus metus vaikščiojau ryžas ir labai laimingas“, – juokėsi ir pasakojo, kad tamsius plaukus paversti raudonais kirpėjai pavykę pakeisti iš antro karto. Kokia bus jo plaukų spalva, režisierius neperspėjo, tačiau siurprizas neišgąsdino.

„Man irgi atrodo, kad raudoni plaukai filmo personažui pridėjo įtartinumo. Na, kur tai matyta – biurokratas su tvarkingu kostiumu ir raudonais plaukais!“ – ironizavo Mindaugas, o Emilis atitarė, kad jam būtinai reikėjo Mindaugą atitraukti nuo šiam stipriai iš filmo „Zero“ prilipusio Vovos personažo.

„Piktųjų kartoje“ prie merės negalėjau sodinti Vovos, – sakė režisierius, – jos komandoje turėjo dirbti visai kitoks žmogus“.

Mindaugas pasakojo, kad gyvenime pažįsta nemažai raudonplaukių. Ir visi jie pasižymi ypatingomis charakterio savybėmis. Aktorius Andrius Paulavičius, jo geras draugas, pavyzdžiui, yra labai raudonplaukis ir labai ypatingas. O kaip ypatingai dainuoja Erica Jennings!

Ieva Jūra nuotr.

Raudonplauke „Piktųjų kartoje“ tapusiai T. Vaškevičiūtei visai nesvarbu, kaip ji atrodo ekrane, kur kas svarbiau režisieriaus įsivaizdavimas, idėja ir kokį personažą jie kartu lipdo. „Piktųjų kartoje“ Tomos veikėja – už įtakingo vyro ištekėjusi, bet ir meilužių pasiūlymams atvira, vulgari provincijos raudonplaukė Loreta, dieną pradedanti šampano buteliu. Jos veide turėjo atsispindėti menko intelekto moteris, pasirinkusi patogų ir nesvarbu, kad neišsipildžiusį gyvenimą.

Ir vis dėlto, raudoni plaukai šiek tiek sujaukė aktorės gyvenimą.

„Tie, kurie sako, kad raudoni plaukai man tinka – nemėgsta manęs“, – juokavo ir prisipažino niekaip neįpratusi tokią save matyti veidrodyje: „Net jei, kaip sakė, tokia plaukų spalva man tinka, ji mane tiesiog slėgė“.

Pasibaigus „Piktųjų kartos“ filmavimams, Toma skubėjo grįžti prie įprastos šukuosenos ir plaukų spalvos.

„Daug plaukų netekau, tačiau bent jau spalvą atgavau“, – juokėsi įspūdingą vaidmenį E. Vėlyvio filme sukūrusi aktorė.

Filmą „Piktųjų karta“ kūrė kompanijos „Kino Kultas“ prodiuseriai Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Asta Liukaitytė, Donatas Šimukauskas. Scenarijaus autoriai – E. Vėlyvis ir Jonas Banys, operatorius Feliksas Abrukauskas, kino dailininkė – Polina Rudčik, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Kipras Mašanauskas, garso režisierius – Artūras Pugačiauskas, spalvų korekcija – Jonas Sunklodas, montažo režisieriai E. Vėlyvis ir Darius Šilėnas.

Filme vaidina aktorių žvaigždynas: Vytautas Kaniušonis, Ingeborga Dapkūnaitė, Ainis Storpirštis, Vaidotas Martinaitis, M. Papinigis, T. Vaškevičiūtė, Dontas Šimukauskas, Saulius Siparis, Elvyra Žebertavičiūtė, Dalia Michelevičiūtė, Marius Repšys ir kiti. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Nepaisant traumų, noriai pats filmavausi lietuviškame kinematografe, tautinių kino juostų epizodiniuose vaidmenyse: myliu save mene, o ne meną savyje, kaip mokė Stanislavskis. Bet žiūrėti lietuviško kinematografo negalėjau: kuo daugiau jis gaudavo pinigų, tuo įžūliau ir brangiau gamino provincialų postsovietinį kombikormą, mišinį iš valstietiško Žemaitės pūlinio ir britkaus agitbrigadų rašymo, kur dialogai smirdėjo, kaip tetos Genutės užstalės kalba, nurašyta iš plėšomo sieninio kalendoriaus. Kaskart, kai atsisėsdavau žiūrėti lietuvišką plionkę, tuojau pasigailėdavau: paskutinį sykį, atsimenu, susuko skrandį ir vidurius, vėmiau kraujais nuo Emilijos iš Šilainių, ar kaip ten vadinasi ta mokyklinė parodija apie KGB represijas ir sovietų Lietuvos bohemą nutįsusiais papais ir sintetiniais alyvų spalvos marškiniais, bakenbardais ir Lukašenkos ūsais, grojant „Vairo“ šokių muzikos ansamblio užkratui.

Lietuviškas kinas buvo infekuotas labiau negu Afrikos kaimo srutų duobė – gangrenavo klampia kolūkine estetika ir dėdės Vaclovo giminių pobūvyje skleidžiamu verbalniu bezdalu.

Emilio Vėlyvio gaivus, chirurgiškai tiksliai sumontuotas, lazeriu išbraižyto scenarijaus filmas tviska kaip naujas „iPhone“ tarp šlykščių ir nutrintų laidinių telefonų, kuriuos prie purvinų, kirmėlėtų ausų spaudė ištisos budinčių sargienių ir vachtioršų kartos. Jis džiugina begėdiška kokybe, kaip vasarą akį traukia kelnaitės ilgakojės draugužės, jeigu ką, čia Josifo Brodskio žodžiai, ir ne mano bėda, jei jūs neskaitėte.

Filmuotas vakarietiška akimi, o ne taukuota rusiška linze, tirtančia pagiringo seno klasiko rankose Lietuvos kino studijos kareivinėse, jis yra audiovizualinis džiaugsmas, lygiais patyrusio meistro dygsniais susiūtas meno kūrinys – ir muzikinis takelis yra šimtąsyk arčiau prie „The Goodfellas“, negu prie išsiderinusių kanklių ir Brazausko nostalginio sapno krešulių.

Tai trileris, makabriškas ir šaltas, su tirštu Skandinavijos noir („juodojo siaubo“) užtepu: nė vienas herojus nėra laimingas, visi įspeisti į kampą aplinkybių, paklydimų ir šėtoniško teisingumo (čia teisingumas yra nekrikščioniškas, atlaidumui vietos nėra), senos nuodėmės ir kerštas atsiveja net iš kapo (arba iš lavoninės), žudymai yra parodomieji ir tiek brutalūs ir užribiniai, kad kvepia vikingų legendų nevaržoma psichopatija: Sicilijos mafijos žinutės su žiurke aukos burnoje arba kulka į akį palyginti su šiuo filmu būtų tik švelnūs pokštai. Tai ne Tarantino ironiški ir komiksiniai kraujo fontanai iš „Kill Bill“: Vėlyvis necypia iš laimės, „žiūrėkit, kaip aš galiu“ – jis gali ir žino, kad gali, ir piešia paveikslą visais dažais, kuriuos jam davė siaubo dievai ir deivės.

Aktorių darbas varijuoja nuo puikaus iki genijaus žybsnių: Ainis Storpirštis tiek įtikinamas ir kraupiai nuožmus, kad su juo niekada nebebus jauku būti vienoje patalpoje, Vytautas Kaniušonis kančią gyvena taip organiškai, kad per spaudos konferenciją po peržiūros norėjosi jį apkabinti ir paguosti, o Elvyra Žebertavičiūtė, kraupiai žvelgianti neregės akimis ir alsuojanti nenumaldomos nelaimės pažadu, kaip islandų sagų trolė-senjorė, yra geriausiai parinkta aktorė per visą Lietuvos kino istoriją nuo Martyno Mažvydo laikų.

Net Ingeborgos Dapkūnaitės sovietizuotai tarčiai ir rusiškoms manieroms atsirado vieta ir darbas: merės vaidmuo lyg jai rašytas, nuo ekrano pakvimpa Širvintų savivaldybe ir tenykščiais kolūkiniais autochtonais, kuriuos geležinėje saujoje spaudžia vietos valdžia, isteriškai viską kontroliuojanti mokymo dalies vedėjos intonacijomis. Dapkūnaitė čia yra tas autokratinis personažas, kuriam blogo linki kiekvienas, ką ji sutinka gyvenimo kelyje.

1990-ųjų scenos (sovietmečio šmėklos čia turi savo liniją, bet ne komiškos, o organiškai integruotos, kaip vilkolakiai, į naują gyvenimą), išmaniai filmuotos, pagaliau ne savitikslės: jų reikia, jos dirba darbą, kaip ir visos detalės filme. Viskas, kas pasirodo kadre, yra reikalinga ir tikslinga, ir smulkmenos yra čia gerbiamos ir apgalvotos. Ir kiekvienas žodis, veiksmas ar daiktas pasakoja istoriją.

Rusų poetas Vladimiras Majakovskis rašė: „Tėvynę aš šlovinu tą, kur yra, bet trigubai tą, kur rytojuj“ – čia Vėlyvis rodo Lietuvą, kurios dar nėra, tą, kuri bus, tą baugią ir šaltą Skandinaviją: jubiliejaus scena arba teisėjas kabinete yra iš Švedijos provincijos, ne iš Plungės – ir man kyla noras sakyti, kad labai gerai, ir slapčia dairausi kvailių, kurie sakys, kad taip nebūna, nes tai ir yra menas. Menas yra groteskas, šaržas, pastišas, kaip tas storas anatomas lavoninėje, organiškas ir tikras su visa savo mišraine prie preparavimo stalo, kaip vienuolis iš „Rožės vardo“, seniai tarnaujantis nebe Dievui.

Yra pasakyta, kad juokingai pasakoti gali daug kas, tačiau tikro talento matas yra gerai pasakoti kraupiai. Stephenas Kingas, visų laikų didžiausias siaubo autorius, ilgai niekintas akademinių literatūros tyrėjų, visą gyvenimą neša nepripažinimo tarp snobų erškėčių vainiką: „oro uosto literatūra“. E. Vėlyvis, didžiai intelektualus ir jautrus kūrėjas, daug metų negilios pasudo-aristokratinės savim patenkintų inteligentų tusofkės buvo klaidingai matomas kaip keiksmažodžių ir dugno dainius, toks marozų Pegasas, permuštas ant dujų ir su išpjautu padorumo ir gero skonio katalizatorium.

Po šio šedevro niekinantys balsai turės užsikimšti. O aš vėl žiūrėsiu lietuvišką kiną.

Kinuose nuo spalio 14 dienos.

„Detektyvas – vienas mylimiausių mano žanrų. Tačiau kine man tai buvo pirmas kartas. Negaliu sakyti, kad bijojau: nuo iššūkių adrenalino aš tiesiog kaifuoju. Bet turiu prisipažinti – esu paranojikas. Jei suvokčiau, kad žiūrovas gali atspėti mano istorijos paslaptį, tai būtų didelė problema. Todėl labai tą paslaptį saugojau. Juo labiau, kad pats esu iš tų, kurie jau penktame knygos puslapyje ar 12-oje filmo minutėje nori atspėti pabaigą. Ir neretai man pavyksta“, – sakė E. Vėlyvis.

Detektyviniame trileryje ryškų vaidmenį sukūręs aktorius ir vienas filmo prodiuserių Donatas Šimukauskas teigė, kad detektyvo žanras lietuviškame kine nėra visiškai naujas. „Tačiau „Piktųjų karta“ yra ypatingas detektyvas – šio žanro filmai vadinami skandinaviškais noir, o žanro pavyzdžiu gali būti laikomas filmas „Mergina su drakono tatuiruote“ ar serialas „Tiltas“, – pasakojo D. Šimukauskas. – „Piktųjų karta“ turi daug nacionalinių prieskonių, bet tai tik sustiprina pojūčius. Šio pas mus šviežio žanro dar nebuvo ekranuose, ko gero todėl, kad kol kas niekas Lietuvoje nedrįso rizikuoti filmu, kuriame žiūrovui reikės galvoti. Bet aš tikiu, kad mūsų žiūrovai subrendę šiam žanrui ir naujas žiūrovų skaičiaus rekordas bus pasiektas dar šiais metais.“

E. Vėlyvio įsitikinimu, filmas vienaip ar kitaip turi suerzinti, išprovokuoti diskusiją visuomenėje. „Gali nesutikti su įvykių pasakojimu, gali likti suirzęs, bet mano tikslas, kad apie tai dar mąstytum grįžęs iš kino teatro, o galbūt ir kitą dieną“, – kalbėjo režisierius.

Emilis Vėlyvis. L. Balandžio / BNS nuotr.

Trileris „Piktųjų karta“ pasakoja apie žmogžudysčių seriją. Ji sukrečia idilišką provincijos miestelį ir jo politinį elitą, kuris panardinamas į kruvinas 30-ies metų senumo KGB paslaptis. Nešvari aukštuomenės praeitis pradeda juos persekioti. Ramus ir sotus gyvenimas baigiasi.

Policijos komisaras Gintas (akt. Vytautas Kaniušonis) apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu. Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus būtent tuo metu, kai Gintas paskelbia apie savo kandidatavimą mero rinkimuose. Ir tai tik pradžia...

Anksčiau šiuose rinkimuose buvo pasisekę moteriai. Visuomenė ją pažįsta kaip simpatišką, elegantišką damą, tačiau kai oficialių susitikimų durys užsidaro, ji tampa furija. Tokį merės personažą sukūrė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Prodiuseriai pasakojo, kad iš pradžių I. Dapkūnaitei buvo numatytas kitas vaidmuo, bet po aktorių atrankos, kuri užsitęsė šešias savaites, įvyko pokyčių.

„Aktorių atranka vyksta pagal iš anksto numatytą planą, bet eigoje nutinka pasikeitimų ir tikrai nemažai. Būtų keista, jei kūrybinis procesas įvyktų be nukrypimų nuo plano. Netgi filmavimo metu kai ką teko keisti“, – paaiškino D. Šimukauskas.

Jei suvokčiau, kad žiūrovas gali atspėti mano istorijos paslaptį, tai būtų didelė problema. Todėl labai tą paslaptį saugojau.

„Iššūkių buvo tikrai nemažai, nes 2019 metų kovą, tik pradėję filmuoti „Piktųjų kartą“, po keturių dienų turėjome sustoti, nes buvo paskelbtas visuotinis karantinas. Filmavimą tęsti galėjome tik rudenį“, – prisimena filmo prodiuserė Daiva Varnaitė-Jovaišienė.

„Tai ne pirmas kartas mano karjeroje, kai tenka stabdyti filmavimą. Toks procesas atima labai daug nervų ir laiko, – teigė E. Vėlyvis. – Filmas yra lyg lokomotyvas, užkeltas ant bėgių. Jei tuo momentu, kai pajuda, jis apvirsta, tenka iš naujo statyti ant bėgių, išjudinti, pagauti pagreitį. Tai kainuoja. Bet aš tikiuosi, kad mūsų traukinys važiuos sėkmingai.“

Net ir atsiradus galimybei tęsti darbus, iššūkių vis tiek nemažėjo. „Kartu dirbo užsieniečiai: kino dailininkė Polina Rutčik – Sakartvelo pilietė, aktorė Ingeborga Dapkūnaitė – Didžiosios Britanijos pilietė, tuo metu gyvenusi Rusijoje. Kreipėmės į Lietuvos kultūros ministeriją, kad suteiktų specialius leidimus joms atvykti į Lietuvą. Buvo neaišku ir tai, ar įvyks lėktuvų skrydžiai“, – pasakoja prodiuserė Asta Liukaitytė.

COVID-19 šmėkla filmavimuose buvo tokia pat nematoma, kaip ir E. Vėlyvio filme veikiantis žudikas. Didelėje komandoje įtampą kėlė rizika, kad bent vienas susirgęs, paskleis virusą kolegų rate.

„Griežtai saugojomės, testus darėme keletą kartų per savaitę. Net juokaudavome, kad darbo diena kino aikštelėje prasideda nebe nuo kavos, o nuo testų. Beje, darydavome juos pačios, su gamybos vadove Evelina Butkute, nes seselių, norinčių dirbti kino aikštelėje ir rizikuoti,  neatsirado“, – kalbėjo prodiuserės.

Filmo scenose – daug policijos darbuotojų, reikėjo gauti jų uniformas, ginklus, rekvizitą. „Kai pristatėme projektą policijai, jie sutiko mums padėti. Esame be galo dėkingi už šią paramą“, – sakė prodiuserė.

„Piktųjų karta“ mušė rekordus ir masuotės dydžiu. „Masuotėje filmavosi 1300 žmonių. Juos vežėmės iš visos Lietuvos, dešimtimis autobusų, nes tuo metu transporto priemonėse irgi buvo ribojamas žmonių skaičius“, – pasakojo prodiuserė.

Sutarus, kad filmavimas vyks Plungėje, planuota į kino aikštelę darbuotis kviesti plungiškius, tačiau kaip tik tuomet miestas buvo paskelbtas raudonąja zona ir vietos valdžia suabejojo, ar išvis įsileisti kino grupę. „Vis dėlto, supratę, kokius gigantiškus nuostolius patirtume, jei atšauktume filmavimus, jie leido mums dirbti. Tačiau laikėmės griežto susitarimo nekontaktuoti su vietiniais žmonėmis“, – atskleidė D. Varnaitė-Jovaišienė.

Plungę iš kelių potencialių miestų-kandidatų išsirinko pats režisierius. „Aš įsimylėjau žemaičius. Net negalvojau, kad galiu įsimylėti Plungę ir jos miestelėnus. Jie mums nepaprastai daug padėjo, labai solidariai dirbo. Per karantiną Lietuva buvo tuščia, o Plungė – ypač. Iš dalies mums tai išėjo į naudą – galėjome daryti, ką norime. Problemų kėlė tik komandinio darbo ribojimai“, – prisimena E. Vėlyvis.

Griežtai saugojomės, testus darėme keletą kartų per savaitę. Net juokaudavome, kad darbo diena kino aikštelėje prasideda nebe nuo kavos, o nuo testų.

„Labai noriu dar sykį susitikti su filmavimo grupe ir pagaliau pamatyti jų veidus. Kurioziška, bet bijau, kad kai kurių žmonių net nepažinsiu ir turėsiu atsiprašyti, nes juk kai dirbome aikštelėje, visi dėvėjo kaukes. Gerai, kad su operatoriumi Feliksu Abrukausku ir Vytautu Kaniušoniu prieš tai dirbau norvegų projekte – detektyve „Okupuoti“, žinau, kaip jie atrodo, taip pat ir  E. Vėlyvis bei filmo prodiuserės“, – šypsodamasi kalbėjo I. Dapkūnaitė, į spaudos konferenciją atskridusi iš Londono.

Ingeborga Dapkūnaitė. L. Balandžio / BNS nuotr.

Aktorė pasakojo, kad Jono Banio ir E. Vėlyvio parašytame „Piktųjų kartos“ scenarijuje jai patiko viskas. „Jei nebūtų patikę, nebūčiau dirbusi. Be to, galbūt tokie dalykai sprendžiami instinktyviai: sutinki ir galvoji – mes turbūt sutarsime. Sutarėme. Buvau pritrenkta filmavimo komandos disciplinos. Kai filmavomės Plungėje, kino aikštelėje visi puikiai suprato karantino situaciją. Tik lietaus galėjo būti mažiau, prašiau Emilio, gal padarykite lašus mažesnius, vandens buvo pilnos mūsų su Vytautu burnos“, – pasakojo I. Dapkūnaitė ir pridūrė, kad tikisi, jog filmuojasi Lietuvoje ne paskutinį kartą. 

Prieš šį vakarą vyksiančią VIP premjerą ji nė kiek nesijaudina, į filmo peržiūrą aktorė ketina eiti su mama. Detektyve atkurtas KGB laikmetis Ingeborgos mamai galimai primins ir tam tikrą jos šeimos patirtį. „Aš pati nesu susidūrusi su KGB, – sakė I. Dapkūnaitė. – Bet mano senelį tardė dar anų laikų NKVD, mama ir teta apie tai pasakodavo, bet šeima apie tai kalbėjo mažai, o diedukas po susitikimo su NKVD nebegalėjo dėstyti universitete. Mama ir teta prisimena, kad Stalino metais prie durų stovėjo maišas su džiūvėsiais ir su svogūnais, jei kažką vežtų, kad galėtų pasiimti maisto“, – kalbėjo I. Dapkūnaitė.

Panašią istoriją išgyveno ir aktoriaus V. Kaniušonio artimieji: saugumiečiai tardė ir kankino jo močiutę, reikalaudami išduoti senelį, kuris buvo užsirašęs į Lietuvos laisvės armiją.

„Mano karta dar gerai atsimena gyvenimą sovietmečiu, vėliau – Sąjūdžio laikus. Mes nešiojamės tą patirtį, kuri nėra labai tolima. O kadangi istorija linkusi kartotis, tai ypač šių dienų kontekste yra gerai, kad filmas mums ją primena“, – kalbėjo V. Kaniušonis.

E. Vėlyvis, klausiamas ar Lietuvoje KGB vis dar vykdo veiklą, atsakė: „Aš manau, jie ne tik veikia, bet ir veiks. Čia yra tokia organizacija, kurioje buvusių nebūna. Dar daugiau galiu pasakyti: kai kurdamas filmą gilinausi į šią temą, kreipiausi į KGB archyvo istorikus. Vienas sutiko duoti dozuotą informaciją. Kalbėjomės, ar mano istorija galėtų būti tikra. Jis atsakė, kad ne tik galėtų ar galėjo būti, bet galbūt ir yra. Kuo daugiau klausiau, tuo labiau jis bandė keisti temą, nes matė, kad gilinausi ten, kur prasideda vardai, pavardės. Ir jis pats nenori būti paminėtas. Ką tai liudija? Ta chebra, kuri buvo susijusi su šia struktūra, vis dar yra įtakinga.“

Režisierius teigė, kad filmo scenarijuje yra ir realiai vykusių įvykių. „Man teko susipažinti su žmonėmis, kurie pasakojo tikras istorijas, jas girdėjau iš pirmų lūpų. Drauge su scenarijaus autoriumi Jonu Baniu išsikėlėme užduotį – sujungti tuos pasakojimus ir sukurti laisvą savo istorijos interpretaciją. Jei mes turėtume dar ir įrodymus, galėčiau atverti kortas, paminėdamas ir kai kurias personalijas. Kadangi negalime to minėti viešai, o be to, nesame žurnalistai ir nekuriame dokumentikos, mes tai padarysime vaidybiniame filme“, – sakė E. Vėlyvis.

„Piktųjų kartoje“ nusifilmavęs aktorius Ainis Storpirštis pasakojo, kad žiūrėdamas šį filmą jautė didžiulį malonumą. „Tai yra visiškai kitoks Emilio darbas. Ir ne tik jo kūrybos gerbėjai nustebs: žmonės, kurie jo nemėgo, taip pat turėtų likti maloniai nustebę, – teigė A. Storpirštis. – Filmas turi tempą, žiūrėjau jį ne kaip jame vaidinantis aktorius, o tiesiog kaip Ainis. Mane domino ne tos scenos, kuriose pats vaidinu, o pasaulis, kuriame mano personažas nedalyvavo – rūpėjo, kas vyko kitų aktorių veikėjams. Šį filmą pirmą kartą pasižiūrėjau Estijoje – per Talino kino festivalyje vykusią pasaulinę premjerą. Paskui su Emiliu ilgai kalbėjomės telefonu. Pasakojau jam, jog esu apstulbęs, kad galima padaryti tokį filmą.“

Detektyvinio trilerio „Piktųjų karta“ biudžetas – milijonas eurų. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, kiti pinigai sukaupti iš privačių fondų ir investuotojų. Kompanija taip pat pasinaudojo kino mokestine lengvata. Visas filmo kūrimo procesas truko penkerius metus.

Prodiuseriai džiaugiasi, kad pirmą kartą per jų bendradarbiavimo su E. Vėlyviu patirtį, šio režisieriaus filmas gavo N-16 amžiaus cenzą. „Tai buvo maloni žinia, nes įprastai mus nulinčiuodavo ir skirdavo N-18. Džiaugiamės, kad dabar ir jaunesni žiūrovai galės ateiti į kino teatrą, susipažinti su E. Vėlyvio kūryba ne telefone ar planšetėje, o didžiajame ekrane. Reginys išties yra jo vertas, – sakė prodiuserės. – Mes manome, kad filmas labai aktualus įvairaus amžiaus visuomenei ir nuoširdžiai pritarėme Emilio idėjai kurti filmą apie įvykius, kurie vyko gana neseniai – vos prieš 30 metų.“

Lietuvos kino teatruose „Piktųjų karta“ pasirodys spalio 14 dieną. Filme taip pat vaidina Toma Vaškevičiūtė, Mindaugas Papinigis, Marius Repšys, Saulius Siparis, Vaidotas Martinaitis, Elvyra Žebertavičiūtė, Dalia Michelevičiūtė ir kiti. Filmą kūrė kompanija „Kino Kultas“. Operatorius – Feliksas Abrukauskas. Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.

Nuo spalio 14 dienos „Piktųjų karta“ bus rodoma visoje Lietuvoje, o šiandien Vilniuje naujausią E. Vėlyvio filmą jau galėjo pamatyti pareigūnai. Susidomėjimas buvo milžiniškas – specialų seansą pasižiūrėjo pilnutėlė kino salė.

Skandinaviško nuaro žanro detektyve „Piktųjų karta“ pasistengta parodyti ir pareigūnų darbą. Kaip būdinga režisieriui – be cukrinių pagražinimų ir perdėto heroizmo.

„Visiems filmavimo aikštelėje sakiau: chebra, turi būti realizmas. Tai yra mūsų pagrindas, nes kitaip žiūrovas nepatikės“, – sako E. Vėlyvis. Kita rimta užduotis – atitolti nuo juodosios komedijos žanro ir nerti į naujus vandenis – tamsų detektyvą, maksimaliai tiksliai sudedant visus dramaturginius taškus.

„Piktųjų kartoje“ jauną prokurorą vaidinantis aktorius Ainis Storpirštis prisiminė sceną, kurioje jis, atvykęs į mažą miestelį, prisistato vyresniam kolegai. Šį vaidinantis Vytautas Kaniušonis nesureagavo į A. Storpirščio mandagiai ištiestą ranką ir jos nepaspaudė. „Tai viena iš tų nejaukių situacijų – kai stovi su ištiesta ranka, – šypsosi aktorius. – Pamaniau, gal man rankos nepaduoda, nes mūviu pirštinę. Tiesiog natūraliai ją nusimoviau. Bet iškart įstojo Emilis: „Stop! Čia nereikia humoro“. Tai ir buvo vienintelė pastaba – nejuokauti.“

Tiek A. Storpirštis, tiek E. Vėlyvis su teisėsauga yra susidūrę realiame gyvenime. Režisierius laikosi nuomonės, kad jei yra padaryta klaidų – už tai reikia susimokėti, gerbiant įstatymus ir žmones, kurie savo profesijai paskiria gyvenimą. Tačiau tai neturi įtakos darbiniams procesams: filmuodamas kiną E. Vėlyvis visada randa bendrą kalbą su pareigūnais.

Kuriant „Piktųjų kartą“, komanda taip pat bendradarbiavo su policija. Su pareigūnais buvo aptartos kai kurios specifinės scenarijaus vietos, kad istorija būtų kuo įtaigesnė ir realiai įgyvendinta.

Kai kurie filmo personažai gimė iš realių prototipų. Tik šįkart jie – kitokie, nei kultinėse „Zero“ komedijose. „Su Emiliu dirbame jau gerą dešimtmetį. Iki šiol jo filmuose teko kurti trumpus, bet efektingus vaidmenis, – pasakoja aktorius ir prodiuseris Donatas Šimukauskas. – „Zero“ vaidinau tiesiog „mentą“. O „Piktųjų kartoje“ vaidmuo jau yra ilgesnis, jį kuriant reikėjo paieškoti kitokio santykio, dirbti ilgesnėje distancijoje. Mano personažas vėl vilki uniformą, tačiau jis nėra „mentas“, labiau – gerasis policininkas. Bet juk ir policijos veidas kinta: gerokai skiriasi, koks jis buvo prieš dešimt metų ir dabar. Įvaizdis stipriai pakitęs, visai kiti žmonės dirba policijoje ir mano personažas lygiai taip pat rimtėja, turi kitą veidą.“

Emilis pareigūnams prieš specialų seansą palinkėjo, kad policijos tarpe būtų „mažiau žulikų ir daugiau menininkų“. Tokius režisieriaus žodžius visi sutiko su šypsena.

Nepaisant, kad „Piktųjų karta“ – kitokio žanro filmas, anot D. Šimukausko, režisierius išlaikė jam būdingą vitališkumą. „Emilio filmų herojai yra labai gyvi. Jie kalba taip, kaip kalba žmonės realiame gyvenime. Ir „Piktųjų kartoje“ yra gyvi dialogai, ryškūs potėpiai. Režisierius visada nori labai spalvingų personažų, tipažų – kad iškart veide būtų daug kas parašyta. Be to, šio filmo intensyvumas labai aukštas. Įvykiai veja įvykius, kuriuos tu, ne kartą perskaitęs scenarijų, jau mintinai žinai. Tačiau viskas taip pateikta, kad istorija tiesiog įsiurbia, ir net žinodamas, kuo viskas baigsis, lieki įsitraukęs iki pat pabaigos. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad bus taip efektyvu“, – sako D. Šimukauskas.

Aktorius A. Storpirštis įsitikinęs, kad „Piktųjų karta“ patiks E. Vėlyvio kūrybos gerbėjams, tik šįkart jie pamatys, kiek dar šis režisierius turi savyje ir ką sugeba parodyti.  „Bet net ir tie, kurie E. Vėlyvio nemėgo, turėtų būti labai nustebę gerąja prasme, nes tai yra visiškai kitoks režisieriaus darbas“, – sako Ainis.

Šiandien filmą pasižiūrėję pareigūnai teigė, kad tai paliko didelį įspūdį. Jie gyrė įtraukiantį siužetą ir kompozitoriaus Kipro Mašanausko sukurtą garso takelį, kuris leido panirti į ypatingą trilerio atmosferą. Filme atskleidžiamas darbas, anot jų, kiek skiriasi nuo realybės, bet istorija pateikta dinamiškai ir pagauliai. Kai kurie policininkai kalbėjo, kad filme parodyti epizodai privertė susimąstyti. „Atrodo, kad pareigūnai mums padeda, bet tu pats supranti, koks esi pažeidžiamas kitoje aplinkoje“, – svarstė vienas žiūrovų.

„Geras filmas, labai įtraukiantis. Jau seniai buvo taip, kad net jauti, kaip įsitempia raumenys, kai žiūri tam tikrą sceną“, – kalbėjo Deimantas Docka iš Lietuvos policijos mokyklos.

„Akivaizdžiai užaugo režisierius. Visa kitoks filmas, daug rimtesnis“, – pritarė Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Audrius Valeika.

Policijos departamento komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis teigė, kad filmas jam labai patiko, net jei istorija nebūtinai tiksliai pakartoja realybę. „Buvo ir epizodų, kurie veikiausiai buvo išpildyti, konsultuojantis su policija“, – sakė jis.

„Labai patiko efektai. Labai tikroviškai viskas atrodo, pavyzdžiui, degantis žmogus. Negaliu plačiau pakomentuoti iš profesinės pusės, bet filmą verta parodyti visiems valstybės tarnautojams, taip pat statutiniams pareigūnams, nes, man atrodo, čia teisingumo yra labai daug“, – sakė policijos departamento teisės skyriuje dirbantis Marius Šlapikas.

Filmą „Piktųjų karta“ kuria kompanijos „Kino Kultas“ prodiuseriai Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Asta Liukaitytė, Donatas Šimukauskas. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Šią bylą LAT turėjo pradėti nagrinėti dar pernai rudenį, tačiau dėl karantino pirmasis posėdis buvo atidėtas.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2019 metų spalį už reklamą aktoriams Vitalijui Cololo, Mindaugui Papinigiui ir Ainiui Storpirščiui skyrė 1 tūkst. eurų baudas, o režisieriui Emiliui Vėlyviui – 2 tūkst. eurų bauda.

Teismas tąkart nusprendė visus kaltinamuosius asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl pažeidimų mažareikšmiškumo ir taikyti baudžiamojo poveikio priemones – baudas, jas sumokant į nukentėjusiųjų asmenų nuo nusikaltimų fondą.

Tų pačių metų gruodį V. Cololo mirė, tad jo atžvilgiu byla buvo nutraukta.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundę buvo tiek nuteistieji, tiek prokurorai. Aktoriai ir režisierius prašė juos išteisinti, o prokurorai ginčijo sprendimą pritaikyti mažareikšmiškumą bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Prokuroras Stanislavas Barsulas aktoriams prašė skirti 7 tūkst. eurų baudas, o režisieriui – 10 tūkst. eurų baudą.

Anot prokuroro, jų elgesys sutrikdė tikinčiųjų maldą, privertė kunigą nutraukti išpažinčių klausymą.

Pernai kovą apeliacinius skundus nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas nepakeitė baudų M. Papinigiui ir A. Storpirščiui, o E. Vėlyviui – sumažino iki 1,5 tūkst. eurų.

Režisierius ir aktoriai buvo nuteisti dėl sąmoningo apeigų gausiai lenkų tautybės tikinčiųjų lankomoje Turgelių bažnyčioje sutrikdymo 2018 metais, per rugpjūčio mėnesį vykusią Žolinės šventę.

2018 metų rugpjūčio 15 dieną į Šalčininkų rajone, Turgelių miestelyje, esančią bažnyčią užėjo trys dvasininkais persirengę vyrai – aktoriai V. Cololo, M. Papinigis ir A. Storpirštis.

Jie lenkų kalba pasakojo apie „Siemens“ arenoje vyksiantį renginį „Zero live show“, į pamaldas susirinkusiems tikintiesiems siūlė ir dalijo netikras suktines.

Tuo metu bažnyčioje vyko bendra tikinčiųjų rožinio malda, išpažinčių klausymas.

Dešimties dalių nuotykių komedija žada ne tik didelę humoro dozę, bet ir nustebinti dabartinių gyvenimo aktualijų įkvėpta originalia istorija. Komiškame seriale pagrindinius vaidmenis atliks puikiai pažįstami kino bei teatro aktoriai: Audrius Bružas, Andrius Žiurauskas, Rimantė Valiukaitė. Be to išvysime ir kviestinius svečius – Mindaugą Papinigį, Donatą Šimukauską, Sakalą Uždavinį, Aldoną Vilutytę ir kt.

Apie „mūzą – karantiną“, iššūkius ir naujo serialo kūrybos užkulisius šiandien kalbamės su E. Vėlyviu:

– Emili, kaip Jums kilo mintis kurti serialą apie karantiną?

– Serialo „Mano meilė karantinas“ didžiausias scenaristas ir kūrėjas buvo pats virusas, karantinas. Jei nebūtų kilusi ši pandemija, nebūtų net minčių kurti šį serialą.

– Kuo išskirtinis bus šis naujas serialas?

– Pirmiausia tema. Filmavimo procesas dar vyksta, o tema dar vis aktuali, juk mes visi joje ir gyvename. Mes su komanda operatyviai sureagavome ir dabar intensyviai dirbame, nes juk niekas negali tiksliai atsakyti, kiek užtruks pandemija ir kada ji baigsis. Galiu drąsiai teigti, kad tai bus visiškai originalus turinys, jokio „copy paste“, frančizių, „remake“ ar pan. Visiškai aktuali istorija, kuri trunka 10 serijų. Kitaip sakant, kaip gyvename, taip ir kuriame.

Mūsų rodoma istorija yra universali ir visiems aktuali.

– Su kokiais iššūkiais pačiam teko susidurti kūrybos procese?

– „Mano meilė karantinas“ yra pirmoji mano patirtis kurti serialą Lietuvoje. Tiesa, esu dirbęs su serialais svetur, bet mūsų šalyje man tai – naujas potyris. Kitas iššūkis, be abejo, buvo pati gyvenimo situacija, jos suvaldymas ir nukreipimas darbine linkme.

– Kodėl žiūrovus turėtų sudominti „Mano meilė karantinas“?

– Serialas „Mano meilė karantinas“ yra tarsi dekalogas (dešimt Dievo įsakymų). Galima vertinti ir per tarpasmeninių santykių prizmę. Istorija vystosi taip, kad žiūrovas įtraukiamas į pagrindinių veikėjų šeimynines situacijas. Pavyzdžiui,. kartu išgyvena jausmą kaip nenužudyti žmonos. Juk dauguma gyventojų karantino laikotarpiu susidūrė su įvairiomis santykių problemomis ar išbandymais, gal net krizėmis. Galbūt seriale jie išvys hiperbolizuotą atspindį savo pačių išgyvenimų.

– Dėmesingesni žiūrovai Jūsų režisuotuose filmuose ir patį išvysdavo epizodiniuose vaidmenyse. Ar taip nutiks ir šiame seriale?

– Negalėčiau nuvilti žiūrovų ir šįkart.

– Kaip pavyko išspręsti sunkumus bei apribojimus, kurie galiojo šiuo neįprastu laikotarpiu?

– Kultūros žmonėms apribojimai, pasak valdžios vyrų, buvo laisvesni, o ir komanda mūsų palyginti maža. Mažesnės ir papildomos sąnaudos, užtikrinant visų dirbančių saugumą. Galėčiau net pasakyti, kad mes tarsi vaidinome kiną.

– Kaip vyko aktorių atranka?

– Moraliniai dalykai apjungė mane ir komandą. Norėjome neišprotėti sėdėdami namie (juokiasi). Renkantis aktorius aš pirmiausia žiūriu, kad jis ar ji kuo geriau atitiktų personažą – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. O tada jau „įsijungia“ ir kiti kriterijai – žmogus gali ar negali, leidžia esami įsipareigojimai ar neleidžia.

– Kino rinkoje atsiranda nauji „žaidėjai“ – vaizdo transliacijų platformos pačios imasi kurti originalų turinį. Kaip vertinate šią situaciją?

– Mūsų Lietuvos rinka yra labai maža. Esame apriboti savo kalbos. Galima aišku „žaisti“ su vertimu, bet tai labai rizikingas dalykas. Mano nuomone, ką „chebra“ daro, tai seka sėkmingais užsienio pavyzdžiais. Didžiausios pasaulinės platformos tuo užsiima jau ne vienerius metus. Bet koks originalus turinys yra sveikintinas. Net ir užsienio kūrinių perdirbimas jau teigiamas dalykas. O jeigu patys inicijuoja, kuria, tai savaime 100 proc. gėris. Jeigu atsiranda platformos, kurios ir mūsų šalyje daro originalų turinį, tai nuo to laimės visi – ne tik mes kūrėjai ar žiūrovai, bet ir visa mūsų šalies kino bendruomenė.

– Kokiam žiūrovui skirtas naujas serialas?

– Serialas nėra skirtas kažkuriai amžiaus, profesinei ar kitai visuomenės grupei. Mūsų rodoma istorija yra universali ir visiems aktuali.