Kaip įprasta S. Prūsaičiui, jis laidoje pasirodys vilkintis ypatingą, nuo galvos iki kojų žėrintį kostiumą. Tą išvydę vedėjai ne tik negailės žinomam vyrui pagyrų, bet papasakos ir apie kitas sritis, kuriose Saulius visuomet siekia tobulumo.

„Mane stebina, kokio tu lygio estetas ir kaip vertini grožį bei visus su juo susijusius dalykus. Ne tik aprangą, bet ir, pavyzdžiui, interjerą. Saulius man neseniai rodė, kaip įsirengė virtuvę. Tai – tarsi kosminis laivas! Tu esi fantastiško estetiškumo žmogus. Tavo dėmesys detalėms kartais būna net bauginantis“, – sakys Justinas Jankevičius.

Pasidomėjęs S. Prūsaičio praeitimi, Mindaugas Stasiulis netrukus ims spėlioti, iš kur visa tai Sauliuje užgimė. Galbūt jis tai paveldėjo iš nagingo tėvo? O gal estetikos suvokimo jį išmokė dailės mokykla?

Savo ruožtu S. Prūsaitis atskleis tikrąją – trečiąją – priežastį, geriausiai paaiškinamą per artimo bičiulio pavyzdį. „Mano grupės gitaristas Laimonas, su kuriuo esame nuo pat vaikystės, labai įtemptai valgo. O kadangi jis valgo taip aktyviai kaip liūtas, aš netgi jam išradau ligą – nasritą. Tačiau jis man visuomet atsako, kad viskas dėl to, jog praėjusiame gyvenime jis tikriausiai mirė iš bado. Todėl kalbant apie estetiką manau, kad praėjusiame gyvenime aš, matyt, labai neturėjau skonio“, – juoksis S. Prūsaitis.

Tiesa, kaip paaiškės laidoje, skaniai pavalgyti mėgsta ir pats Saulius. „Su puodais aš susitvarkau greitai (juokiasi). Man patinka gaminti, bet ar aš esu namų šeimininkė, dažnai gaminanti valgyti, tai irgi ne. Jei reikėtų penkiems vaikams penkis kartus per savaitę gaminti, nežinau, ar sugebėčiau“, – pripažins jis.

Laidos vedėjai žiūrovams patvirtins, kad gaminti Saulius iš tiesų mėgsta – juk savo namuose netgi turi mėsos brandinimo šaldytuvą! O, kaip pasakos pats atlikėjas, tai – dar ne viskas. Pasirodo, kad jis taip pat turi ir specialų prietaisą mėsai pjaustyti…

Kalbant apie estetiką manau, kad praėjusiame gyvenime aš, matyt, labai neturėjau skonio.

Dainininkas pripažins, jog anksčiau niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad jam tokie prietaisai namuose bus reikalingi ar įdomūs. Vis dėlto, kaip sakys S. Prūsaitis, galbūt ir čia kalta jo mylima estetika.

„Yra dalykai, į kurios mes visi įsigiliname. Pavyzdžiui, Mindaugai, tu mėgsti buriuoti, o aš – ne. Bet aš mėgstu daryti tokius dalykus. Tai – labai įdomus eksperimentas, nes pasirodo, kad bręsdama mėsa turi visokias bangas. Jos pradžia – 30 dienų, nuo kada ji tampa brandinta. Ties 35 dienomis ji tampa neįdomi. Bet, kaip ir vynas, ties 40 diena ji ir vėl yra pats tas“, – įdomius niuansus išduos S. Prūsaitis.

Tiesa, net ir tai – ne vienintelė žinomo vyro aistra! Kitą jis atskleis linksmame vedėjų sugalvotame žaidime. O vėliau žiūrovų laukia ir dar kelios staigmenos – ne tik dar viena laidos vedėjų rungtis agro žaidynėse, bet ir ypatingas Dijoros pakviestas svečias.

Neatskleista S. Prūsaičio pusė – šį trečiadienį, laidoje „Gero vakaro šou“, 19.30 val. per TV3.

Miesto paslaptys

Po kūrybos gausaus gyvenimo etapo Londone į gimtąjį Kauną grįžusi A. Ramūnaitė jau kone dešimtmetį savo kūryba papildo vietos meno lauką, akcentuodama dar gilioje vaikystėje susiformavusius tvirtus ryšius su unikalia miestą gaubiančia aura.

Būdama kosmopolitė, sugebėjusi įsilieti į laikinais namais tapusios Jungtinės Karalystės menininkų bendruomenę, ten pelniusi savo kūrybos pripažinimą, pastaraisiais metais įkvėpimo A. Ramūnaitė semasi iš Žaliakalnio, pačios žodžiais, jo fenomenalaus kultūros paveldo.

Menininkė kaskart žaidžia ne tik su spalvomis, formomis, bet ir emocijomis, ir minties erdviškumu.

Gimtajam miestui, Senamiesčiui, Kauno kitapusinio pasaulio valdovams kaukams A. Ramūnaitė skyrė ne vieną kūrybos projektą. Neatsitiktinė ir naują kūrybos kelio atkarpą ženklinanti parodos tema, „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“. Kad yra parengusi naują miesto pasakojimą, byloja ir ekspozicijos pavadinimas, primenantis ankstesnėse parodose menininkės sektas istorijas apie virš materialiojo pasaulio egzistuojantį paralelinį Kauną ir jame gyvenančius kaukus.

Unikaliajam miesto rajonui skirtą ekspoziciją lydi jaunosios menininkės Mildos Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai.

Du žanrai viename

A. Ramūnaitė geriausiai žinoma kaip grafikė, tačiau jos darbai nesiejami su tradicine grafikos samprata. Jie veikiau ieškojimų tapybos ir linijų plotmėse rezultatas.

Aistė Ramūnaitė „Vėjavaikiškumas I“ (diptikas), 2022, drobė, akrilas, aliejus. / A. Ramūnaitės nuotr.

Anot menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, savo mėgstamą linoraižinio techniką A. Ramūnaitė nuolat tobulina, sėkmingai derina su autorinėmis technikomis: užtapymai, įvairių tekstūrų kūrimas, spalvų susiliejimas – visa tai kaunietės menininkės grafikos darbus daro artimesnius tapybai.

„Mano grafikoje daugiau spalvų negu tapyboje. Jausmo matuoklis ir temperamentas – taip aš suvokiu dažnius, pasiekiančius Žemę kosminiu pagreičiu. Spalva pati savaime virsta personažu, sąveikauja su kita, lyg būtų dvi ar kelios draugės, susitikusios Laisvės alėjoje", – yra sakiusi menininkė.

Kad ir kas būtų – ofortai, lino graviūros, tapybos darbai – A. Ramūnaitė sakosi eksperimentuojanti, tarsi nardytų tarp kelių dimensijų.

„Dažnai mano grafikos presas tampa dideliu „teptuku“, kai spausdinu ir tapau ant drobės. Pats meno kūrinys tiek grafikoje, tiek tapyboje susideda iš daugelio sluoksnių, taigi tampa ilgu kūrybos procesu. Pastaruoju metu savo sunkiuosius grafikos sluoksnius palieku tapybai, tuo metu lyg ir išlaisvinu grafikos atspaudus, suteikdama jiems elegancijos ir grakštumo“, – menininkę cituoja naująją parodą pristatantis meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas.

Gyvenimiškos akimirkos, pasivaikščiojimai žiemą po Kauno Žaliakalnį, stebėjimas, kaip teka vanduo, anot jo, menininkei tampa akstinu užfiksuoti vidinio pasaulio paslaptis. Menininkė kaskart žaidžia ne tik su spalvomis, formomis, bet ir emocijomis, ir minties erdviškumu.

Kasdienybės magija

Parodą „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ A. Krauleidis-Vermontas siūlo traktuoti kaip grafikės konstruojamą pasaulį, kuriame pilna magijos, į kurį žvelgiama tarsi pro stiklo spintą, kai egzistuoja jokiomis ribomis neatskiriama erdvė ir šiapus, ir anapus.

Aistė Ramūnaitė „Vėjavaikiškumas II“ (diptikas), 2022, drobė, akrilas, aliejus. / A. Ramūnaitės nuotr.

„Atrodytų, kad viskas magiška ir persmelkta metafizikos, daiktiškumo, bet A. Ramūnaitė žiūrovui parodo, kad viskas – realu. Tereikia kurti dialogą ne tik vaizdais, bet ir žodžiais“, – sako meno kritikas.

A. Ramūnaitės kūrinius papildo jos buvusios mokinės M. Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai.

„Iš pirmo žvilgsnio tradicinę tapybos parodą čia nuolatos įprasmina ir komentuoja tekstų, paprastai lydinčių meną, perteklius. Manifestai, analizės, anotacijos arba tiesiog žodis Vakarų kultūroje visada lydėjo meno kūrinį kaip neva vienintelis pajėgus jį paaiškinti ir taip pateisinti jo egzistavimą. Tačiau pats vaizdas neprivalo tarnauti žodiniam jo iššifravimui: jis pats šneka ne tik jutimine, bet ir logine kalba. Analizuodamos vaizdo ir žodžio įtampą, abi menininkės siekia jų dialogo. Šiuo atveju tarytum steigiama paroda apie parodą, o joje skamba klausimas: „Ar egzistuoja metafizinė meno plotmė (ir dar Kai kas), kuri yra nepriklausoma nuo bet kokių kategorijų?“ Į loginį M. Bangardavičiūtės klausimą atsako A. Ramūnaitės estetika“, – parodą pristato A. Krauleidis-Vermontas.

Kas? A. Ramūnaitės paroda „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“.

Kur? Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18)

Kada? veiks nuo sausio 4 iki 31 d.

„Bienalės idėja kilo iš natūralaus poreikio atšvęsti iliustracijų meną, kurio gausa galime pasidžiaugti ir Lietuvoje“, – sako kuratorė.

Bienalė – tai džiaugsmas ne tik kūrėjams, pristatantiems savo kūrybą tarptautinėje parodoje, bet ir žiūrovams, kuriems atveriama galimybė (tiesiogine prasme) prieiti prie šio žanro darbų ir atrasti kiekvieną iliustraciją kaip savarankišką, nepriklausomą meno kūrinį, kuriame perteikiamai istorijai literatūrinis pasakojimas nebūtinas.

Kad vizualine kalba atskleistas pasakojimas yra įtaigus ir iškalbingas, patvirtina bienalės pirmosios vietos laimėtoja Barbara Beke (Vengrija).

Menininkė ir grafikos dizainerė studijavo László Moholy-Nagy meno ir dizaino universitete tekstilės dizainą, Vengrijos dailės universitete – grafinį dizainą, dirbo grafikos dizainerio asistente Berlyne. Įgijusi įvairialypės kūrybinės patirties, ji kuria keliose vizualaus meno ir dizaino srityse.

Atrasti B.Beke talentą iliustracijų žanro gerbėjai galėjo VDA KF eksponuotoje jos personalinėje parodoje „Breakable“, kurioje menininkė plėtojo laikinumo, pažeidžiamumo naratyvą, iliustracijose pasakodama apie tai, kaip paprastai dabar yra griaunama viskas, kas žmogų supa: šeima, gamta, namai, ateities planai, net ir siela.

Su B.Beke kalbamės apie pusiausvyrą, išsilaisvinimą iš noro būti geriausia, kūrybines baimes ir įkvėpimą pasakoti istorijas.

– Save realizuojate vizualaus meno ir dizaino srityse: piešiate iliustracijas, kuriate grafinį dizainą ir audinių raštus. Iš šalies žvelgiant, tai atrodo gana priešingos sritys, reikalaujančios skirtingų įgūdžių, technikų išmanymo, kūrybinių sprendimų. Ar randate pusiausvyrą tarp šių sričių?

– Praėjusio amžiaus pradžioje veikusios, puikiai žinomos Bauhauzo mokyklos mokiniai privalėjo nuolat bandyti naujas sritis, įvairias technikas ir jiems tai nebuvo sunku. Sritis, kuriose kuriu, vienija tie patys pagrindai: formos, spalvos, pusiausvyra, piešimo įgūdžiai, todėl išlaikyti pusiausvyrą sekasi lengvai, nes esu įgijusi tvirtus grafikos, tekstilės dizaino, dailės pagrindus. Be to, toks balansavimas tarp meno ir dizaino sričių – mane įkvepia.

– Ar galėtumėte įsivaizduoti save kuriančią tik vienoje srityje? Kokias galimybes kūryba keliose srityse atveria, kaip skatina tobulėti?

– Anksčiau maniau, kad turiu pasirinkti vieną sritį ir siekti joje būti geriausia. Tik ar įmanoma, pavyzdžiui, būti geriausiu pasaulyje sriubos virėju? Gal pritarsite nuomonei, kad skirtingų maisto produktų ir skonių išbandymas padeda išlaisvinti kūrybiškumą ir būtent tai gali paskatinti tapti sriubų karaliumi ar karaliene? Mano, kaip menininkės, tikslas yra kurti išgalvotą pasaulį – individualią visatą. Kiekviena sritis atveria erdvę šiam, alternatyviam, pasauliui ir suteikia galimybes jį plėsti. Skirtingos sritys, pavyzdžiui, grafinis dizainas ir iliustracija, netgi papildo viena kitą.

Srautas: B.Beke prisipažįsta dėl horror vacui, vadinamosios tuščios erdvės baimės, neatsispirianti potraukiui perkrauti kūrinius.

– Kūryboje ekspresyvią raišką jungiate su griežta, švaria estetika. Stilizuotas piešinys yra pagrindinis jūsų kūrybos elementas. Kuo pats piešinys kaip vizuali raiškos priemonė įdomus?

– Piešimas yra pati pirmoji mano kūrybinė patirtis, kurią įgijau dar vaikystėje, taip pat jis yra dizaino pagrindas.

– Galbūt kurdama skirtingose srityse atrandate vis naujas piešimo / piešinio galimybes?

– Esu linkusi „perkrauti“ savo kūrinius, kadangi patiriu „horror vacui“ (vaizduojamajame mene – „tuščios erdvės baimė“), todėl, stengdamasi atkurti pusiausvyrą kuriamose kompozicijose, paryškinu tuščias vietas, kurios suteikia papildomos erdvės ir prasmės.

– Jūsų kūrybos stilius unikalus, įsimenamas. Kas jam daro įtaką? Ar jis keičiasi?

– Stilius nesikeičia, jis vystosi. Įtaką daro viskas, ką vadiname vizualine kultūra ir dizainu. Siekdama palaikyti nuolatinį stiliaus vystymąsi, vis ieškau naujų sričių, kuriose galėčiau kurti. Viena tokių sričių yra animacija, pasvarstau ir apie keramiką. Taip pat man labai patinka istorijos. Vizualiai perteikdama kiekvieną istoriją, stengiuosi ją papasakoti skirtingu pasakojimo būdu.

– Kur randate iliustracijose pasakojimas istorijas?

– Istorijas žmonės kuria ir pasakoja nuo neatmenamų laikų. Daugybė istorijų gyvena ir kiekvieno iš mūsų kasdienybėje. Kūryboje man įdomu sujungti iš vaikystės atsineštas ar kažkur nugirstas istorijas su savo pačios gyvenimo patirtimis.

Gražiai, estetiškai atrodantis žmogus suprantamas kaip jaunatviškos išvaizdos. Todėl estetiškai atrodantis veidas tapo ne tik kino žvaigždžių ar politikų, bet ir paprastų žmonių siekiamybe.

Nors lekiantys metai ženklų palieka kiekviename veide, šiuolaikinė estetinė medicina, technologijos atranda vis naujų būdų, kaip juos pašalinti arba sumažinti. Viena tokių naujų priemonių – siūlai „Silhoutte soft“ ir „Silhoutte lift“. Apie jų veikimo principus ir kitus būdus išlaikyti estetiškai gražią, jaunatvišką išvaizdą pasakojo vienas labiausiai patyrusių šalies plastikos chirurgų Gintaras Papečkys.

– Pakalbėkime apie procesus, vykstančius su laiku. Kas, senstant žmogui, nutinka veidui?

– Lyginant jauno ir vyresnio žmogaus veidus, matomi ryškūs skirtumai. Jaunas veidas turi apvalius aukštus skruostukus, gražias žandikaulio linijas, antakių, vokų sritis, turinčias tam tikrą tonusą. Su amžiumi veidas ima smukti žemyn, skruostas iš ovalaus tampa įdubęs, pasislenka žemyn. Vadinamasis veido trikampis praranda formą, pasidaro panašesnis į stačiakampį, ryškėja maišiukai po akimis. Veikia gravitacijos jėga, nyksta raumenų tonusas, audiniai pasmunka. Norint pakoreguoti pakitimus, naudojami įvairūs būdai: riebalų persodinimas, užpildai, įvedami siūlai, atliekamos operacijos. Neseniai buvo nustatyta, kad smukimas yra daugiau paviršinio sluoksnio, o ne viso veido audinių. Siūlai būtent tai ir padeda išspręsti – pakelia paviršinį sluoksnį ir taip sugrąžina skruostą į buvusią padėtį, be to, dar aktyvina kolageno gamybą. Kiekvienas atvejis individualus, kartais tikslinga vienu metu derinti keletą skirtingų priemonių.

– Papasakokite daugiau apie šiuos siūlus. Koks jų veikimo principas?

– Siūlai yra dviejų rūšių: „Silhouette lift“ ir „Silhouette soft“. Jų paskirtis – koreguoti odos pakitimus, taip pat jie naudojami ir veidui pagražinti. Ir vieni, ir kiti yra skirti audiniams pakelti.

„Silhouette soft“ siūlai visiškai rezorbuojasi. Jie pagaminti iš polilaktinės ir glikolio rūgščių, kurios degraduodamos stimuliuoja kolageno gamybą, atsakingą už mūsų odos stangrumą. Dėl siūluose esančių konusų, jie gerai įsitvirtina poodyje, iš karto matomas geras rezultatas. Dėl siūlų „Silhouette soft“ audiniai mechaniškai iš karto sutraukiami ir pakeliami. Jie naudojami veido kontūrams, vadinamosioms marionetės raukšlėms, koreguoti. Šie siūlai įveriami specialia adata, per mažą skylutę odoje. Siūlas „Silhouette lift“ – neirus, veriamas per nedidelį pjūvį plaukuotoje smilkinio dalyje, mechaniškai pakeliama visa veido sritis – skruostai, apatinis veido trečdalis. Ant siūlo esantys konusai ištirpsta, audiniai prie siūlo tvirtai priauga ir vėliau galima pakartotinai skruostą patempti.

– Kodėl, būdamas estetinės medicinos specialistu, rekomenduojate būtent šiuos produktus?

– Dirbdamas naudoju daug skirtingų siūlų, turinčių panašią funkciją. Tačiau kaip chirurgas labiausiai mėgstu būtent „Silhouette lift“, juos vadinu investicija.

Šie siūlai nesirezorbuoja, t.y. neištirpsta, todėl praėjus tam tikram laikui galima siūlą patempti. Tai leidžia koreguoti atsiradusius pakitimus skruosto srityje ir taip išlaikyti jaunystę praktiškai visą gyvenimą. Tačiau, jei paklaustumėte, kuriuos siūlus ir kada pasirinkti, atsakymas būtų, kad tai priklauso nuo skirtingų faktorių: veido odos sunkumo, storio, amžiaus. Todėl, aptarus situaciją, norus bei pageidavimus, parenkama tinkamiausia priemonė.

– Kokio efekto galima tikėtis iš šios procedūros? Kada ji – optimalus sprendimas, siekiant jaunai atrodančio veido?

– Šiandien turime visą arsenalą priemonių, kurios, pradedamos naudoti esant tam tikro amžiaus, veikia prevenciškai. Dabar stengiamasi apsieiti be didžiulių išvaizdos pokyčių, pacientai nenori, kad aplinkiniai suprastų, jog jiems atlikta procedūra. Dėl to optimaliau kai kurias priemones pradėti naudoti anksti, maždaug nuo 35 metų, kai atsiranda pirmųjų smukimo požymių skruostų srityje. Siūlai labai švelniai, nežymiai pakoreguoja ir laiko skruostą, o vėliau galima papildomai patempti. Visi senstame labai panašiai, penkiasdešimties šešiasdešimties metų žmogui atsiranda odos perteklius, kurio be chirurginės intervencijos pašalinti neįmanoma. Tokiu atveju nei siūlai, nei užpildai nėra alternatyva. Bet naudojant pastaruosius, operacija nusikelia vėlesniam laikui, jos apimtis būna gerokai mažesnė.

– Galbūt neretai susiduriate su nepagrįstomis pacientų baimėmis ar nerealistiškais lūkesčiais, kai kalba pasisuka apie įvairias jauninančias intervencijas?

– Viena problemų, dėl kurios stigmatizuojama plastinė chirurgija, yra tai, kad žmonės, matydami akivaizdžiai „kažką pasidariusių“ asmenų pavyzdį, tiki, kad visų priemonių efektai – nenatūralūs ir badantys akis. Dabar labai populiarūs užpildai, tačiau jų dažnai padauginama, žmogus paburksta, kadangi šie sutraukia drėgmę. Bet naudojant saikingai geros visos priemonės. Būtent milimetrai, minimalūs pokyčiai, lengvas veido pakėlimas suteikia subtilaus grožio, šviežumo įspūdį, atrodo natūraliai. Taip pat svarbu pabrėžti: siūlai nėra operacijos ar užpildų alternatyva. Apskritai, kalbant apie veido jauninimo priemones, nėra pakaitalų – turime vis naujas priemones, kurios viena kitą papildo. Naudojamos drauge jos leidžia kovoti su senstančios odos pakitimais, šešiasdešimtmetis ar septyniasdešimtmetis gali atrodyti estetiškai gražiai, o ne pavargęs ir susenęs.

– Kokių pokyčių pastebite per ilgametę darbo patirtį – gal keičiasi klientūra ar grožio suvokimas?

– Pažvelgus, kaip prieš tūkstančius metų egiptiečiai piešiniuose vaizdavo moteris, matome aukštus skruostus, putlias lūpas, jaunystę – ši grožio samprata nepasikeitė. Šiuolaikiniam žmogui estetika visose gyvenimo srityse darosi vis svarbesnė: norime gražių namų, drabužių, automobilių, kūnas irgi nėra išimtis. Akivaizdu, kaip smarkiai skiriasi, pavyzdžiui, praeito amžiaus vidurio politikų išvaizda ir kaip atrodo dabartiniai pasaulio galingieji. Net ir kalbant apie kasdieniškesnes pareigas darbo rinkoje, kur žmogus darbingas iki 70-ies, išvaizda daug lemia. Žinoma, nereikia persistengti, pulti į kraštutinumus ir padauginti dirbtinos jaunystės. Bet protingai naudojant priemones, kurios yra tikrai šiuolaikiškos ir efektyvios, galima atrodyti natūraliai ir estetiškai. Net ir nedidelis pakitimas suteikia pasitikėjimo savimi, o gražiai atrodantis žmogus jaučiasi laimingesnis.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo Kaunui buvo būdinga tai, kad čia gyveno žmonių sluoksnis, kurio esminis bruožas buvo pabrėžiamas estetizmas: nuo kasdienės aplinkos, aprangos iki architektūros. Šiuo atveju, estetizmas dažniausiai liudijo vidinę inteligenciją ir kūrybingumą. Kaip ir daugumoje Europos, ypač jos rytinės dalies, valstybių, taip ir Lietuvoje po minėtos istorinės katastrofos grožis prarado savo pirmapradį nesuinteresuotumą, bohemos kvapą ir laisvės ilgesį. Vis sparčiau besivystant neoliberaliajam kapitalizmui, grožis ir estetizmas, kaip taikliai pastebi A.Mykolaitytė, šiandien yra metodas galią turinčiųjų rankose. Gražiais ir brangiais daiktais šiandien liudijamas ne intelektinis pajėgumas ar drąsa gyventi kitaip, o atvirkščiai – elementarus bukumas ir paklusnumas sistemai.

Vis dėlto net ir dabar esama prie gyvenamo laikmečio nepritampančių žmonių, dažniausiai menininkų, kurie ryžtasi priminti 100 metų senumo mąstymą ir buvimo kryptį. Viena iš tokių kūrėjų yra fotomenininkė Jolanta Rimšelienė. Jos portretinių fotografijų paroda eksponuojama Kauno prekybos centre "Akropolis". Darbai, kuriuose užfiksuotos XX a. pradžią labai primenančios moterys, yra akibrokštas verslo ir pelno gamybos logikai. J.Rimšelienės fotografija būtent dėl savo eksponavimo vietos tampa radikali – nuotraukos tarytum šaukia jaunystės kaip veržlumo, kūrybingumo ir gyvybingumo, o ne nebrandumo balsu. A.Mykolaitytė savo monografijoje brėžia aiškią ribą tarp postmoderniojo jaunystės kulto ir šimtmečio senumo pagarbos jaunam amžiui – tai priešingos ir labai skirtingos tendencijos. Atsidūrusi prekybos, pirkimo ir vartojimo mekoje, J.Rimšelienės fotografijų paroda veikia beveik kaip kontrakultūrinis reiškinys. Nežinia, kiek jos žiūrovų stabtelės ir supras, kad šios fotografijos yra šimtmečio senumo citata, o ne katalizatorius palaimingai ir niekuo nesirūpinant vartoti iki visiško bulimijos patenkinimo.

J.Rimšelienės paroda yra ženklas, kad galima tikėti, jog ne viskas šiandien galutinai virto verslu ir pinigais – esama to, kas kuria nesuinteresuotą jokiu praktiniu tikslu santykį. Pati parodos vieta (šalia prekybos centro vieno iš sanitarinių mazgų) rodo, kad šiam verslui menas yra beveik nerūpima sritis – kas sustos prie tų nuotraukų, kai kyla fiziologiniai poreikiai? Tikroji fotomenininkės darbų parodos vieta galėtų būti secesijos stiliaus pastate – čia darbai reikštų ne praeinančias ir kažin ar besugrįšiančias vertybes, o Kauno kaip miesto, kuris dar gali turėti estetiškų, meno oazių savastį. Ši paroda yra bene giliausiai iš daugelio pastarųjų metų laikinosios sostinės kūrybinių iniciatyvų patvirtinanti, kad čia tebegyvos XX a. pirmosios pusės gyvenimo srovės – etiketas be tuštybės, senosios Europos žmonių gebėjimas gyventi menuose ir prasmės paieškos tuo metu, kai viskas atsiduria prie žlugimo ribos. Tokio gyvenimo stiliaus menas palieka sąlygiško santykio su tuo, kas vyksta mūsų privačiuose ir viešuose gyvenimuose, galimybę, nes tie įvykiai tėra prasto teatro spektaklį imituojančios inscenizacijos, niekaip nesusijusios su tuo, dėl ko kasdien kylame iš patalų ir kuriame tikrovę. J.Rimšelienės darbai yra ir klasikinis bandymas neprarasti ryšio su pasaulio, ieškoti praeivio žvilgsnio tais laikais, kai įsižiūrėjimą pakeitė žvilgtelėjimas. Dar viena radikali aptariamos parodos ypatybė – tai gebėjimas ne trūkčiojimais ir šizofreniškai suskilusiais fragmentais, bet nuosekliu fotografijų siužetu pasakoti savo biografiją.

Pagaliau dar daugiau – J.Rimšelienės paroda užklausia apie labai stiprią problemą: ar po XX a. vidurio, atnešusio Europos kultūrai merdėjimą, gali sekti gyvybę ir kūrybą įtvirtinanti epocha? Kai ši paroda paliks "Akropolį", kai ateis visiško tykaus vartojimo laikai, kai nebus radikaliai išsišokančių menininkų, galėsime manyti, kad artinasi krizė, dažniausiai žmonijos istorijoje įgaunanti karo formas – XX a. pradžia yra tokios istorinės raidos precedentas. Kol dar galime mėgautis bent šiokiu tokiu aplinkos kitoniškumu ir netikėtumu, ne viskas prarasta. Šiuolaikinės lietuvių literatūros specialistai ir besidomintys skaitytojai čia gali prisiminti profesoriaus, rašytojo Vytauto Martinkaus knygą "Estetinė literatūros gyvybė", o fotografijų meno žiūrovai liūdnu praeinančios žmonijos istorijos žvilgsniu tirti J.Rimšelienės parodą.

Neandertaliečiai, artimiausi šiuolaikinių žmonių giminaičiai, kurie išnyko prieš maždaug 38 tūkst. metų, naudojo pigmentus, rinko paukščių plunksnas ir kriaukles, o kartais šiuos daiktus laidodavo su mirusiaisiais.

Dabar vienoje kasinėjimų vietoje Kryme rastas 1,5 cm kaulo fragmentas rodo, kad jie galėjo išraižyti linijas taip, kad jos atrodo tyčinės ir galbūt turinčios simbolinę ar dekoratyvinę prasmę.

Mikroskopinė analizė parodė, kad iš pradžių buvo išraižyti šeši grioveliai, paskui – dar du, galbūt siekiant atstumus tarp jų padaryti vienodesnius.

„Todėl galėjome pademonstruoti, kad neandertaliečiai raižė ketindami sukurti vizualiai harmoningą ir galbūt simbolinį motyvą“, – sakė Bordo universiteto paleontologas Francesco d'Errico (Frančeskas d'Erikas), pagrindinis straipsnio žurnale „PLOS ONE“ autorius.

„Buvo bent jau tam tikrų estetinių priežasčių (padaryti) šias žymes – dėl jų taisyklingumo – ir tyčiniam jų padarymui reikia tam tikro profesionalumo“, – sakė jis AFP.

Turime neandertaliečių genų

Tyrimas vadinamas „pirmuoju, pateikiančiu tiesioginių įrodymų simboliniam argumentui dėl sąmoningo paukščio kaulo modifikavimo“.

Neandertaliečiai gyveno jau prieš maždaug 200 tūkst. metų. Maždaug 10 tūkst. metų jie gyveno greta šiuolaikinių žmonių.

Paskutiniai neandertaliečių pėdsakai yra maždaug 38 tūkst. metų senumo, sako mokslininkai.

Tačiau neandertaliečiai visiškai neišnyko: dėl jų kryžminimosi su šiuolaikiniais žmonėmis mes turime nuo dviejų iki keturių procentų neandertaliečių genų.

Būdavo įprasta, kad balandį ryškiaspalviais žiedais pražysdavo gėlynas prie miesto savivaldybės, o gegužę gėlėmis pasidabindavo ir kitos miesto erdvės. Šiemet prie miesto valdžios buveinės žydi tik nuo pernai rudens išgyvenusios našlaitės.

Pradėjus domėtis, kada Kaune bus pradėtos sodinti gėlės, paaiškėjo, kad anksčiau tuo rūpinęsis Miesto tvarkymo skyrius šią funkciją nuo Naujųjų metų perdavė Aplinkos apsaugos skyriui.

Pastarojo skyriaus vedėja Radeta Savickienė išvykusi į komandiruotę. "Pirmi metai, kaip mes perėmėme šią funkciją. Mums tai nauja patirtis", – neslėpė Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Aleksandras Beliavičius. Pasiteiravus, kodėl prie savivaldybės neskubama sutvarkyti gėlyno, specialistas svarstė, kad galbūt dar per anksti tai daryti ir pridūrė, kad apie gėles geriausiai išmano jo kolegė Laima Griauslytė.

"Viešųjų pirkimų procedūros dar nebaigtos, dar neįvykęs viešasis pirkimas ir nepasirašyta sutartis, todėl mes nelabai galime ką nors komentuoti", – aiškino Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė L.Griauslytė, paklausta, kur, kada ir kokias gėles šiemet planuojama sodinti.

Ar bus kokių nors naujų dekoratyviniais želdiniais apsodintų viešųjų erdvių, išsiaiškinti nepavyko. "Bus truputėlį naujų gėlynų, o prie savivaldybės yra priimtas sprendimas sodinti iš karto vasarines gėles", – trumpai išdėstė L.Griauslytė.

Vilniaus Gedimino prospekte įvairiaspalvės našlaitės sužydo šią savaitę. Klaipėdos gėlynuose nuo pirmadienio sodinamos našlaitės, kurias vėliau pakeis vasarinės gėlės, o rudenį viešąsias erdves vėl papuoš šalčiams atsparioms našlaitės.

Bendros etiketo taisyklės, nurodančios, kada reikia užsegti visas vyriško švarko sagas, o kada paskutinę palikti atsegtą – nėra. Tai – tik gražaus elgesio ir mados reikalas. Taip sako protokolo ir etiketo žinovas Arminas Lydeka.

LRT.lt portalo skaitytojas domisi, kada vyriško švarko paskutinė saga turi būti palikta atsegta. „Ar tam daro įtaką švarke esančių sagų skaičius, arba proga, kuria vilkimas kostiumas? Beje, ar paskutinę švarko sagą reikia palikti atsegtą tik tada, kai vilkimas visas kostiumas?“ – teiraujasi jis.

„Etiketo taisyklės, kuri nurodytų, kada reikia palikti paskutinę švarko sagą atsegtą, nėra. Tai – tik gražaus tono elementas, bet ne etiketo taisyklė", – aiškina A. Lydeka.

Anot protokolo ir etiketo žinovo, tam tikrais atvejais, protokoliškai svarbiais momentais – duodant priesaiką, giedant himną, sveikinantis su aukšto rango pareigūnais – švarkas turi būti užsagstytas. Užsagstytu jis laikomas tuomet, kai yra užsegta bent viena saga žvelgiant nuo viršaus, nepriklausomai nuo bendro švarko sagų skaičiaus.

„Pvz., jei vyras sėdi kabinete, ir pro duris įžengia aukšto rango pareigūnas – prezidentė, ministras, ar pan., – stojantis nuo kėdės ir prieš pasisveikinant privaloma kuo skubiau užsisegti viršutinę sagą. Tad apatinė saga lieka atsegta tarsi savaime. Užsisegti tik viršutinę sagą tapo tam tikru įpročiu dar praeitame šimtmetyje“, –  pasakoja A. Lydeka.

Protokolo ir etiketo žinovo teigimu, paskutinė saga lieka atsegta nepriklausomai nuo to, ar vilkima dalykinė apranga (visas kostiumas), ar vilkimas vadinamas klubinis kostiumas (derinamos skirtingų spalvų kelnės ar džinsai ir švarkas).

Intymus klausimas iš širdies glūdumos: kodėl kuo daugiau dėmesio skiriama sportui, tuo daugiau atsiranda debilų? Štai naujai atidaryto treniruoklių centro automobilių stovėjimo aikštelėje nebetelpa mašinos. Prabangios, suprantama. Juk neterši oro – nevažiuosi per visą miestą kokia nors gelda į tokią madingą vietą.

Treniruokliai čia sustatyti prie lango (kad sportuojančiuosius matytų praeiviai ir pavydėtų) arba prie masyvių veidrodžių (kad sportuojantieji galėtų pasigrožėti išmintimi žėrinčiais veidais).

Štai ir iš gatvės žiopso į tą tuštybės vitriną "Norfos" kryptimi žygiuojančios senutės – juk taip estetiškai treniruoklių lazdas tampo plastikinio pasaulio barbės ir kenai. Turėtų kamuoti pavydas, tik amžius nebe tas. Be to, ir toje kūnų bei makiažo realybėje būna problemų. Štai praėjusios savaitės žiniasklaidoje pasigirdo pagalbos šauksmas: "Lietuvą pasiekia TRX treniruoklių klastotės!"

Siaubas. Koks galvijiškas akiplėšiškumas – treniruoklius klastoja! Kaip jie drįsta kėsintis į šventą reikalą? Juk klastotė tuos kūnus gali ištreniruoti ne taip, kaip treniruojantis originaliu padargu.

Paklausite, kas, po galais, tas TRX treniruoklis? Paieškos sistemoje per akimirką randi skelbimą, matyt, reklamuojantį tą pačią klastotę: "TRX treniruoklis už mažiausią kainą". Pasirodo, džiaugtis šiuo daiktu išskirtinai paprasta, tereikia juo pasikabinti ant medžio šakos arba už durų...

Hm, o kažkas sakė, kad už vedimą prie savižudybės grasina Baudžiamojo kodekso straipsnis.

Bet kas yra tas paprasto pelės gyvenimas, palyginti su parodomosiomis kūno dailinimo iškilmėmis? Niekučiai niekai.

Sunku net patikėti, kad antikos laikais sportas buvo viena meno rūšių. "Dainavimas papais" dar nebuvo išrastas, sportininkams reikėjo ir smegenų lavinimo, ir bent jau žinoti, kuo etika skiriasi nuo estetikos. Vėliau sportas tapo vis primityvesnis – virto kūno kultūra. Taigi šiame reikale vis dar egzistavo tam tikras kultūros momentas. Dabar iš viso to liko sporto klubo aparatų tąsymas. Na, dar soliariumas. Štai ir visa etika, ir estetika.

Turbūt kiekvienas žinome kaip neestetiškai pleiskanomis nusėti pečiai. Tačiau kokios jų atsiradimo priežastys ir gydymo būdai – žino ne visi.

Signalizuoja pažeidimą

Pleiskanos – tai raginio odos sluoksnio atsiskiriančių ląstelių plokštelės. Tai – požymis, kad galvos oda pažeista. Šios nemalonios baltos, pilkos ar gelsvos spalvos dalelės galvos plaukuose ne tik nesudaro estetinio vaizdo, bet ir sukelia niežulį, spartina plaukų riebalavimąsi. Pleiskanos atsiranda dėl pagreitėjusio viršutinio odos sluoksnio epidermio atsinaujinimo ir padidėjusio riebalinių liaukų aktyvumo. Pastarasis suaktyvėja brendimo metu, dažnai plaunant galvą šarminiais muilais ar netinkamu šampūnu. Sustiprėjusi riebalų liaukų funkcija sudaro palankias sąlygas veistis mieliagrybiui, kuris dirgina odą ir skatina pleiskanų atsiradimą. Priežastimis taip pat gali tapti stresas, hormoninių preparatų vartojimas, nuovargis, vitaminų B12, B6, F trūkumas, organizmo dehidratacija ar įvairios ligos.

Kartais galvos oda pleiskanoja ir dėl kitų priežasčių: sauso patalpų oro, metų sezonų kaitos, sūraus jūros vandens, galvos odos jautrumo. Odą gali erzinti plaukų priežiūros priemonių: lako, putų, želė, vaško, plaukų dažų ir netinkamo šampūno likučiai plaukuose.

Ką daryti?

Būna atvejų, kuomet tiesiog pakanka atstatyti organizmo skysčių balansą: daugiau gerti virinto, mineralinio arba filtruoto vandens.

Jeigu iškart po to, kai išsiplaunate plaukus, jie pradeda „spindėti“, o atsiradusios pleiskanos – retos ir stambios, jūs – riebių pleiskanų savininkas. Jas pastebėti yra sudėtingiau. Dažniausiai jos prikimba prie galvos odos, sulimpa tarpusavyje, o po to tampa papildomu maistinių medžiagų šaltiniu įvairiems mikroorganizmams. Rezultatai – liūdni: riebalų sankaupos, odos uždegimai, plaukų svogūnėlių žuvimas, plaukų slinkimas.

Jeigu galvos oda kenčia nuo uždegimo, joje galima pastebėti paraudimų ir jaučiasi niežulys – tai ženklas, kad laikas tučtuojau kreiptis į dermatologą.

Dauguma šampūnų nuo pleiskanų gali tik nuplauti viršutinį susikaupusių „žvynelių“ sluoksnį, bet nekovoja su pleiskanų priežastimi. Kokią priemonę geriausia pasirinkti, reikėtų teirautis gydytojo arba vaistininko. Paprašykite vaistininkų parodyti gydomąsias priemones nuo pleiskanų, kadangi tik tokie preparatai gali įveikti pagrindinę priežastį – grybelį.

Tarp kitko

Atsikratyti pleiskanų padės laiko patikrinti liaudies metodai:

Rūgpienis. Tirštai ištepkite juo plaukus nuo šaknų iki pat galiukų, tuo pačiu lengvai įtrinkite rūgpienį į galvos odą. Palikite kaukę pusvalandžiui, po to nuplaukite kaukę vandens ir garstyčių tirpalu: 1 stal. šaukštas garstyčių 1 litrui vandens.

Citrina. Pavirkite keturių citrinų žieveles 1 litre vandens 15 minučių. Atvėsinkite mišinį ir naudokite skalaudami po plaukų plovimo.

Alyvuogių aliejus. Paimkite pusės citrinos sultis ir sumaišykite su 4 stal. šaukštais alyvuogių aliejaus. Po to įpilkite šiek tiek šilto vandens ir lengvais sukamaisiais judesiais įtrinkite gautą mišinį į galvos odą. Procedūrą reikia atlikti 2-3 minutes iki galvos plovimo.

Komentaras

Rezidentė-dermatovenerologė Daiva Vanagaitė:

- Priežasčių yra labai įvairių, tai gali būti ir įvairios ligos: grybelis, žvynelinė, seborėjinis dermatitas. Vasarą galimas tam tikras šių ligų simptomų pagerėjimas, bet pleiskanos neišnyksta. Pavyzdžiui, žmonės dažnai net nežino, kad serga žvyneline liga, jų galvos oda pleiskanoja, jie mėgina įvairias priemones ir, kai jos ilgą laiką nepadeda, atvyksta pas specialistą. Tada mes stebime, ar yra kiti simptomai: bėrimai kūno odoje, nagų pakitimai. Esant galvos pleiskanojimui, tipinės bėrimų vietos kūne gali leisti įtarti tam tikras ligas. Jei pleiskanojimas nėra gausus, pirmiausia reikėtų pakeisti šampūną, nes jis gali sausinti odą. Nesant pagerėjimo, būtina kreiptis į specialistą.