Susigrąžinti prarastą valstybę
E. Zingeriui 1990-ųjų Kovo 11-ąją tebuvo 32-eji. Iki išrenkant į parlamentą jis buvo aktyvus sąjūdietis, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, vadovavo Valstybiniam žydų muziejui. Dabar jis jau aštuonios kadencijos Seime, rinkėjų valia praleido tik vieną.
„Kovo 11-oji buvo posūkis, kurio laukiau visą gyvenimą, – sako politikos senbuvis. – Kaune mokykloje per Vasario 16-ąją slapta keldavome lietuviškas vėliavas, atsimenu, visa klasė nubėgome į miesto sodą per Romo Kalantos sukilimą. Buvo sovietinė tikrovė, bet tvyrojo laukimas, kada vėl grįš normalūs laikai, grįš nepriklausomybė, nes sovietų valdžia savo raudonais plakatais buvo beprotiška ir iš esmės niekada neįsišaknijo Lietuvoje, ypač Kaune.“
E. Zingeris prisimena, kad Kaune buvo begalė vakarietiško tarpukario miesto gyvenimo ženklų, kai buvome maža, bet sėkminga nepriklausoma Vakarų valstybė su privačiu ūkiu, privačiais namais. Daugybė žmonių jautėsi nieko bendra neturintys su primestine sovietų valdžia ir tikėjosi, kad Lietuva susigrąžins nepriklausomybę.
Lietuvos žmonės nebuvo ir 1985 m. Michailo Gorbačiovo sumanytos perestroikos dalimi, nes norėjo tik vieno – kad sovietai išsinešdintų iš mūsų valstybės, o ne kartu su rusais daryti reformas Sovietų Sąjungoje. „Mes laukėme tik girgždančių lagerio durų pravėrimo ir šmurkštelėjimo kuo greičiau nepriklausomybės link nuo visos tos bolševikų sukurtos siaubingos represyvios sovietinės nesąmonės, kuri vadinosi Sovietų Sąjunga“, – sako politikos senbuvis.
Paralelės: E. Gentvilas lygina: dabartinis Seimas panašesnis ne į Kovo 11-osios, o į 1991–1992 m.: ir dabar esame skirtingi, bet panašu, kad visi už nepriklausomą valstybę. / S. Lisausko / BNS nuotr.
Pripažinimas vėlavo
Bet Kovo 11-oji buvo tik pirma laisvės diena. Po to reikėjo nueiti dar ilgą kelią ją įtvirtinant, juolab kad tuo keliu pradėjome eiti pirmieji, anksčiau už latvius ir estus.
E. Zingeris primena: reikėjo ne tik priimti tūkstančius įstatymų, kad atkurtume valstybę. Apie septyniolika mėnesių nuo Kovo 11-osios iki Sovietų Sąjungos griuvimo reikėjo atlaikyti spaudimą atšaukti Kovo 11-osios aktą. O spaudė iš visų pusių. Kiekviena diena priminė amžinybę. Dabar atrodo, kad buvo savaime suprantama nepasiduoti. Bet buvo ekonominė blokada, siaubingai šaltos žiemos, nebuvo kuro, butuose – ledinės sienos.
„Ėjome va banque. Mūsų nejaudino Sovietų Sąjungos didumas ir faktas, kad negalime prieš juos laimėti pagal didumą. Sausio įvykių metu Atkuriamasis Seimas buvo prikimštas benzino kanistrų, visi buvome pasirengę susisprogdinti, jei rusai nusileis ant stogo ir bandys užimti parlamentą, nes buvo visuotinai aišku, kad tokioje siurrealistinėje nesąmonėje kaip Sovietų Sąjunga toliau tęsti fizinio gyvenimo negalime. Už to dar buvo ir gėdos jausmas, kad 1940 m. kaip visuomenė nesipriešinome“, – prisimena signataras.
Jis pasakoja dirbęs abiejose derybų su Sovietų Sąjunga komisijose. „Iš pradžių jie dar bandė derėtis su mumis kaip su Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (LTSR) pasiuntiniais. Bet mes atstovavome atkurtai ikikarinei nepriklausomai Lietuvai, aiškiai pabrėžėme, kad ne mes išeiname iš Sovietų Sąjungos, mes niekur neišeiname – tai jie atsikraustė pas mus su savo kariuomene, ir mes išsivadavome iš jų. Tai du skirtingi dalykai“, – pabrėžia politikas.
Po sausio įvykių ir tūkstančiai Rusijos demokratų išėjo į gatves su plakatais „Laisvę Baltijos šalims“. Tačiau, apgailestauja E. Zingeris, dabar jų beveik nebeliko, Rusijoje laimėjo tie, kurie per 1991 m. rugpjūčio pučą Rusijoje buvo perversmininkų pusėje, kurie priešinosi ir perestroikos reformoms. Dabar jie perėmė Rusiją į savo rankas.
Vakarai neskubėjo atkurti diplomatinių santykių. Tik po 1991 m. sausio įvykių, kai paaukojome žmonių gyvybes gindami savo laisvę, pagaliau suvokta, kad Lietuva nepriklauso neva reformuojamai Sovietų Sąjungai. E. Zingeris pasakoja buvęs Reikjavike, kai Islandijos parlamentas sausio 22 d. priėmė pirmą nutarimą, smerkiantį kraujo praliejimą Lietuvoje. „Mačiau islandų parlamentarų veidus, kurie man reiškė, kad laisvės sąvoka, apie kurią visą gyvenimą skaičiau knygose, nėra tik teorija, ji tikrai egzistuoja ir yra viršesnė nei santykiai su Rusija ir islandiškų žuvų pardavimas rusams. Lietuva per savo pasiryžimą ir pralietą kraują įrodė, kad laisvė egzistuoja“, – pabrėžia E. Zingeris.
Vasarį islandai pirmieji pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę, netrukus atkūrė ir diplomatinius santykius. O dabar, atsidėkodami islandams, lietuviai remia kovojančiuosius už laisvę kitose šalyse – ukrainiečius, Baltarusijos ir Rusijos opoziciją.
Emanuelis Zingeris / P. Paleckio / BNS nuotr.
Įžiebti sąjūdietišką dvasią
„Ar anuomet, 1990-aisiais, tikėjome, kad situacija pasikeitė amžiams? Bent jau aš maniau, kad taip, nes Sovietų Sąjunga yra juokinga. Bet dabar Rusijos tikslas – vėl atkurti Sovietų Sąjungos teritoriją, jiems tai svarbiau nei ekonomika ar rusų žmonių gerovė. Situacija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos valstybės egzistencijos išbandymo, ypač matant baisų Vakarų vėlavimą suteikti paramą ukrainiečiams. Vėl priartėjo egzistencinis Lietuvos išlikimo klausimas, kaip kad 1990-aisiais buvo egzistencinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas“, – sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys E. Zingeris.
Jis džiaugiasi, kad anuomet Sąjūdžio, viso Atkuriamojo Seimo, diplomatų egzilyje ir, žinoma, visų Lietuvos žmonių dėka mes laimėjome. Didelė sėkmė, kad ganėtinai greitai integravomės į ES, NATO, šiemet jau bus dvidešimt metų, kai esame jų nariai.
Ar tokio ryžto yra šiandieniame Seime? Politikos senbuvis lygina: dabartinis Seimas nėra sąjūdiečiai, dabar čia – kitokie žmonės, bet jie nei geresni, nei blogesni. Tačiau Sąjūdis buvo šviežuma, čia buvo universitetų publika, intelektualai, inteligentai, menininkai, filosofai, rašytojai, labai įvairūs žmonės. Jų ryžtas atkurti nepriklausomą Lietuvą buvo didžiulis. Dabar, skirtingai nei anuomet, daugiausia parlamentarų – ne iš universitetų, o iš kitų sluoksnių. Gal dabar jie mažesni romantikai nei anuomet, ir pats šis žodis anuomet buvo suprantamas teigiama prasme, dabar kažkodėl daugiau neigiama.
Pasak E. Zingerio, sąjūdiečiams buvo įdomi kito nuomonė, dėl strategijos Sąjūdžio vadovybės posėdžiuose užsidiskutuodavo iki vidurnakčio. Dabar, signataro žodžiais, niekam neįdomu, ką galvoji, siaubingas dalykas – užsicementuoti tik savo burbuluose.
„O sąjūdiečių tarpusavio solidarumas buvo kaip Pilėnuose, visi buvo vieningi dėl vieno tikslo – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Signatarų prievolė būtų dabar, naujo pavojaus valstybei akivaizdoje, bent iš dalies atkurti tą viršpartinį politikų, visų žmonių solidarumą, raginti tarp atskirų partijų ir institucijų nenaudoti neleistinų kovos priemonių“, – mano E. Zingeris.
Dabar Rusijos tikslas – vėl atkurti Sovietų Sąjungos teritoriją. Situacija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos valstybės egzistencijos išbandymo.
Pasak jo, dabar nėra ano meto pakylėtumo, revoliucinės dvasios. Bet yra adekvatus situacijos suvokimas, kad vėl, kaip 1990 m., gali tekti patirti išmėginimų. Ir dabar per balsavimus visos Seimo frakcijos supranta, kad po Ukrainos gal bus dar Moldova, o paskui mes. O mes, kaip ir latviai, estai, dar iki galo nesame pasirengę mūšiui. „Jei pratęsime nepasirengimą, man atrodo, Vladimiro Putino rusai tai supras kaip galimybę veikti prieš mus, kai jie atsipeikės po nesugebėjimo greitai užimti Ukrainą. Kovo 11-osios signatarų pareiga būtų vėl bandyti įžiebti dabartiniam ir būsimam Seimui sąjūdietišką dvasią situacijoje, kuri, deja, grįžta į egzistencinį šekspyrišką klausimą – būti ar nebūti Lietuvos valstybei. Ir kaip matome iš Ukrainos fronto, tai ne kokios vienos partijos sugalvota rinkiminė agitacija, o žiauri tikrovė. Kad nepasikartotų 1940-ieji, reikia galvoti, kaip veikti racionaliai“, – pabrėžia politikas.
Pasak jo, po rinkimų parlamentui teks sunkus uždavinys: neturint didelio biudžeto, lėšas, kurios turėjo nueiti mokykloms, reformoms, reikės skirti kariniams dalykams, o jie labai brangūs.
„Bet mums Kremlius palieka tik du pasirinkimus – nepastatyti dešimčių mokyklų ir išlikti laisviems arba vėl tapti jų vergais. Naujas Seimas turės galvoti, kaip apginti tai, ką stebuklingu būdu apgynėme Kovo 11-ąją ir 34 metus išsaugojome“, – sako E. Zingeris.
Ir džiaugsmas, ir nerimas
Eugenijus Gentvilas – vienas jauniausių signatarų, jam 1990 m. Kovo 11-ąją nebuvo nė trisdešimties. Iki išrenkant į parlamentą jis dirbo Mokslų akademijos Ekologijos problemų Klaipėdos skyriuje, buvo aktyvus sąjūdietis. Atkuriamajam Seimui išsivaikščiojus, jis į parlamentą grįžo tik 2012-aisiais, bet ir iki tol buvo politikoje: buvo Klaipėdos miesto tarybos narys, 1997–2001 m. – Klaipėdos miesto meras, vėliau – ir laikinasis šalies ministras pirmininkas, ūkio ministras. Jis – Liberalų sąjungos, vėliau – Liberalų sąjūdžio buvęs pirmininkas.
2009–2012 m. E. Gentvilas vadovavo Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui. Vieną kadenciją jis buvo Europos Parlamento narys, o dabar trečią kadenciją dirba Seime.
„Nors buvau vienas jauniausių signatarų, supratau, kad darome istorinį įvykį. Bėgant laikui jo didumas dar labiau atsiskleidžia. Buvo jausmų mišrainė. Iš vienos pusės – atsakomybės jausmas, nerimas, ar tikrai visi balsuos už nepriklausomą valstybę, ar nebus išdavysčių. Pavyko, niekas nebuvo prieš, šeši susilaikė. Paskui – didžiulis džiaugsmas. O vėliau atėjo nerimas, ar viskas bus gerai, ir šis jausmas tęsiasi lig šiol. Juk daug tautų paskelbia apie savo valstybės sukūrimą ir daug jų nesugeba išsaugoti laisvės. Taip nutiko ir Lietuvai 1940-aisiais. O dabar jau 34 metai, kaip mums tai pavyko“, – džiaugiasi signataras.
1990 m. Kovo 11-ąją, pasak jo, triumfavo vienybė, visi buvo už nepriklausomą Lietuvą, net Lietuvos komunistų partijos nariai nuoširdžiai balsavo „už“, ne todėl, kad Algirdas Brazauskas liepė.
Bet, pripažįsta E. Gentvilas, ir tada parlamente buvo skirtingų žmonių, tie skirtumai išryškėjo, bet ne Kovo 11-ąją, ne 1991 m. Sausio 13-ąją, o kitais epizodais, svarstant klausimus dėl ūkio reformų ar dėl atsiribojimo nuo Maskvos. „Pavyzdžiui, kai kam atrodė, kad kolūkiai – visai gerai, tik reikia gero pirmininko, o kiti buvo tikri, kad jie genetiškai yra problema, nes atėmė iš žmonių žemes ir jas reikia grąžinti. Pozicijų skirtumai iš dalies atvedė ir iki pirmalaikių rinkimų – esame vienintelis parlamentas, kuris įpusėjus kadencijai save paleido. Bet priimta Konstitucija, užtikrintas žingsnis į priekį“, – vardija E. Gentvilas. Tad, pasak jo, dabartinis Seimas panašesnis ne į Kovo 11-osios, o į 1991–1992 m.: ir dabar esame skirtingi, bet lyg ir visi už nepriklausomą valstybę.
Sėkmė: pasaulyje tautų yra apie 3 tūkst., o valstybių – apie 200. Lietuvai pasisekė, nes turime savo valstybę. Reikia didžiuotis, nes esame sėkminga tauta. / P. Lileikio nuotr.
Esame sėkminga tauta
Tiesa, dalis signatarų nusivylę dabartine realybe. E. Gentvilas pripažįsta: su kai kuriais dabar neturi daug bendra, jų pozicijos labai skiriasi. „Bet su jais praėjome sunkų laikotarpį ir, nepaisant nuomonių skirtumų ar nesusipratimų, garbingai atlaikėme ir Sausio 13-ąją, ir Medininkų žudynes, ir kitus sunkumus, nepabėgome, nepradėjome rusams vėl kojų laižyti. Visiems pagarba už tai“, – sako signataras.
O tiems, kurie šiandien kalba ne už tokią Lietuvą kovoję ar ne tokios tikėjęsi, jis atsako: „Pasaulyje nėra valstybių, kur visiems viskas patinka. Čia ir yra demokratijos žaismas ir tą reikia suprasti. Gali būti nepatenkintas tuo metu išrinkta Lietuvos valdžia, vienu ar kitu sprendimu, ir aš daug kuo nepatenkintas, dėl to ironiškai sakau – ne už tokią Lietuvą kovojau. Bet negi primityviai galvojome, kad paskelbus nepriklausomybę kiekvieną dieną bus tik džiaugsmai? Dabar jau nejuokaudamas sakau – už tokią Lietuvą ir kovojau, kur yra nuomonių įvairovė ir galimybė Konstitucijos, kitų įstatymų ribose ją reikšti.“
Signatarų prievolė būtų dabar, naujo pavojaus valstybei akivaizdoje, bent iš dalies atkurti tą viršpartinį politikų, visų žmonių solidarumą.
Kai Kovo 11-osios salėje susitinka su moksleiviais, E. Gentvilas visuomet primena, kokia buvo sovietų imperija ir kokia maža Lietuva, ir kad šioje salėje įvyko didžiausios imperijos griūtis, o po maždaug pusantrų metų išnyko visa Sovietų Sąjunga. Nepriklausomos valstybės privalumus jaunajai kartai E. Gentvilas sakosi bandantis parodyti ne kalbėdamas apie kokias aukštas materijas, o labai suprantamais palyginimais. Neseniai susitiko su trečiokais. Paklausus, kas iš jų yra buvęs užsienyje, visi pakėlė rankas, pradėjo pasakoti. Vieni lankėsi trylikoje šalių, kiti penkiolikoje. „Tada paklausiau: o žinote, kada aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį? Kai man buvo 29-eri, iki tol neišleido. Trečiokų mokytojos papasakojo irgi pirmą kartą išvažiavusios jau po 1990 m., kai buvo suaugusios. Sakau, jei ne Lietuvos nepriklausomybė, jūs nepažinotumėte pasaulio, ateityje negalėtumėte važiuoti į užsienį mokytis ir dirbti, gyventumėte kalėjime. Mes gyvenome kalėjime, o dabar esame laisvo pasaulio žmonės, ir šią galimybę davė Lietuva“, – pasakoja E. Gentvilas.
Beje, susitikimas su trečiokais prasidėjo nuo juokingo nutikimo. Mokytoja pristatė, kad jis – nepriklausomybės akto signataras. Viena mergaitė šast aukštyn ranką ir klausia: „Tai jūs su Jonu Basanavičiumi buvote pažįstamas?“
E. Gentvilo įsitikinimu, nors mūsų vaikai dar painiojasi istorinėse datose, smagu, kad žino J. Basanavičių. Nors daug ko nesupranta, lietuviškas pradas juose yra. Jie savo gyvenimą nebūtinai sieja su Lietuva, bet tai taip pat jiems davė nepriklausomybė.
Dabar svarbu jos neprarasti. „Mes tai suprantame, bet svarbu, kad jaunimas tai suprastų. Su gimnazistais kalbuosi, kad turėjome tarnauti okupacinėje kariuomenėje, gali būti, kad jie bus pakviesti tarnauti lietuviškoje. Sakau, jūs turite suprasti, kad yra ką ginti. Gal nebūtinai kariausime, bet reikia būti pasirengusiems. Esame atsakingi už savo valstybę“, – pabrėžia signataras.
Jis primena, kad pasaulyje tautų yra apie 3 tūkst., o valstybių – apie 200. Lietuvai pasisekė: buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paskui 1918–1940 m. Lietuva, dabar jau 34 metus nuo 1990-ųjų vėl džiaugiamės laisve. Daugybei tautų to nepavyko pasiekti. Tad, neabejoja E. Gentvilas, lietuviams reikia didžiuotis, nes esame sėkminga tauta. Ir visai ne keista, kad yra problemų – signataro žodžiais, parodykite, kur jų nėra.
