Šias fotografijas sukūrė italų režisierius, rašytojas, fotografas Gianluca Sodaro, jas bus galima išvysti šį penktadienį Klaipėdos dramos teatre 18 val. parodos „Šventos moterys“ atidaryme.

2019–2021 m. Italijoje G. Sodaro sukūrė pirmąją fotografijų sakralumo tema seriją, kurioje dalyvavo įvairaus amžiaus ir etninės kilmės moterys. O 2023-iaisiais pradėjo kurti antrąją šios parodos seriją Lietuvoje. Kadangi autorius jau devynis mėnesius gyvena tarp Sicilijos ir Klaipėdos, nutarė kurti parodą su lietuvėmis.

Pasak meno istorikės, eseistės ir žurnalistės Arabella’os Cifani, už G. Sodaro kūrybos slypi religinė Sicilijos ikonografija – Skausmingoji Dievo Motina, nešama bažnytinėse procesijose, vaizduojama knygose ar prie lovų laikomuose paveiksluose.

Kiekvienas fotografinis portretas turi savo istoriją ir, kaip ir mano „vizijose“, atveria naują langą stebėtojo bei visuomenės akyse.

„Madonos, Mergelės Marijos su kūdikiu ir be jo tema yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių krikščioniškame mene, ji įkvėpė šį fotografijos projektą, kurį rengiu nuo 2019 m. Nusprendžiau iš šios temos atimti jos specifiškai religinę prasmę ir apversti ją aukštyn kojomis pagal savo viziją. Esame įpratę Madonos atvaizdą laikyti kaip nepakartojamą, tyrą ir nepasiekiamą, tad pamirštame, kad ji buvo tiesiog moteris. Tad galvojau apie „paprastas“ moteris ir bandžiau jas paversti bevietėmis, laikui nepavaldžiomis ikonomis“, – pasakojo G. Sodaro.

Fotografuodamas moteris, autorius stengėsi užfiksuoti ir Lietuvos architektūros aspektus, miestų ir gamtos peizažus. Kai kurios fotografijos buvo padarytos prie apleistų pastatų.

Gianluca Sodaro. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kiekvienas fotografinis portretas turi savo istoriją ir, kaip ir mano „vizijose“, atveria naują langą stebėtojo bei visuomenės akyse“, – tikino G. Sodaro.

Anot jo, fotografijų tema labiau susijusi ne su konkrečia religija, o su religingumu, dvasingumo jausmu.

„Norėjau užfiksuoti moters figūros „šventumą“, su kuriuo šiais laikais dažnai neteisingai elgiamasi. Pavyzdžiui, Italijoje aktuali moterų žudymo problema. O maldos aktas priklauso visiems žmonėms, malda nėra išskirtinė vienos ar kitos religijos dalis. Net ateistas, ištikus būtinybei, džiaugsmo ar nevilties akimirkai, gali kažkam melstis“, – teigė G. Sodaro.

Tai naudojant ne kompiuterines programas, bet savitą fotografavimo būdą ir metodus sukurtos fotografijos. Taigi tai išties ne nuotraukos, o fotografijos – šviesoraščiu sukurti darbai apie amžinybę. Nors kas ji yra, niekas iš tiesų nežinome, menas tuo ir nuostabus, kad gali byloti net apie tai, ko nė vienas iš mūsų nėra matęs.

Kas gi toji amžinybė? Ar neįvardijamas ilgesys, žmogų lydintis visą gyvenimą, ar nuojauta, kad po mirties vis dėlto kažkas lieka, o gal tikėjimas, dievoieška? Tačiau jei mes toli gražu nesame amžini, iš kur tas dėmesys amžinybei, kurios negalime pažinti, tiesą sakant, nepajėgūs net jos įvardyti.

Prarasti prisiminimai, 1990 m. R. Penkausko nuotr.

Vis dėlto galime apie ją kalbėti. Keista, bet galime. Ir net kažkaip susikalbėti, nes ji tarsi turi savą kontekstą ir, nors kiekvienas mūsų subjektyviai jį interpretuojame, vis dėlto galime kalbėti kaip apie objektyvią ką? Būtį? O gal kaip tik – nebūtį?

Ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima.

Ar R. Penkausko fotografijose užfiksuota būtis, ar nebūtis? Regis, nebūtis (jose lyg ir mažai gyvybės, o jei ir yra, ji tarsi jau buvusi, savotiškai fosiliška), tuomet ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima – kūriniai netgi įtvirtina savitą amžinybės objektyvumą: daugelis sako regintys juose amžinybės atspindį.

R. Penkauskas yra surengęs aštuonias personalines parodas, dalyvavęs keliasdešimtyje bendrų parodų – jis dažnai į bendras parodas kviečiamas dailininkų ir nenuostabu, nes jo fotografijos itin tapybiškos. Beje, menininkas ne kartą yra pavadintas lietuviškuoju René Magritte’u, pagal garsųjį belgų siurrealistą, vaizdavusį daiktus neįprastoje aplinkoje. Nors R.Penkausko fotografijose ironijos, žaismės yra ne tiek daug, kiek minėto dailininko darbuose, tačiau, žvelgiant atidžiau, jos tikrai galima rasti nemažai.

Našlės sielvartai, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

Tarkim, fotografijoje „Juodosios saulės užtemimas“ susiraukšlėjusio grybo kepurė virsta didžiule, apokaliptine saule. Kitoje senoviškas buities rakandas virsta didingais laiptais, beje, daugeliui, kurie nepasidomi kūrinio pavadinimu, atrodo, kad jie veda į dangų, tačiau fotomeninkas išties magritiškai šypsosi ir tvirtina, kad laiptai (jeigu, apskritai, tai laiptai) yra į Žemę (fotografija „Sugrįžimas į Žemę“).

Vaikystės uosto švytury, 2015 m. R. Penkausko nuotr.

Projekto „Sub Specie Aeternitatis“ fotografijos buvo eksponuotos bendrose parodose Vokietijoje, Uzbekijoje, nemažai fotomenininko darbų yra įsigiję privatūs asmenys ir įvairios organizacijos Lietuvoje ir užsienyje. Autorius yra apdovanotas prizais įvairiuose tarptautiniuose konkursuose (bene žymiausias jų – žiuri prizas UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje „Humanity Photo Awards 2009“ už Lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą). Už kūrybinę veiklą 2014 m. R. Penkauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Nesvarumo būsena, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

R.Penkausko fotografija – bandymas naujai atskleisti žmogiškosios būties prasmę, laiko, egzistencijos trapumo ir išlikimo temą. Atsisakius mene susiformavusios natiurmorto sampratos, slopinant fotografuojamų objektų materialiąją vertę ir paskirtį, R. Penkausko kūriniai perteikia savitą požiūrį į fotografuojamus objektus ir reiškinius, sukuria aurą, nuteikiančią žiūrovą apmąstymams, pakylėjančią jo dvasią į kitą lygmenį, suteikia galimybę laikinai užsimiršti esamą būties akimirką.

Jolenė buvo vos penkiolikos, kai jos klasiokas fotografavo po jos sijonu.

„Jis numetė švarką ant grindų ir paprašė manęs, kad jį pakelčiau“, – kalbėjo nukentėjusioji.

Nors mokyklos valdžia aptiko vaikino telefone nuotraukas iš po merginos sijono, jos buvo tiesiog ištrintos, o moksleivis nesulaukė jokios nuobodos.

„Pamačiau jį einant mokyklos koridoriumi ir tai mane šokiravo. Puoliau į ašaras, daugiau nenorėjau matyti jo veido“, – dalijosi Jolenė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Merginos motina paskambino policijai – vaikinas buvo sulaikytas ir įspėtas.

„Turime vertinti tokius nusikaltimus labai rimtai. Negalime leisti nusikaltėliams eiti toliau ir vykdyti dar rimtesnius nusikaltimus“, – kalbėjo smurto prieš moteris koalicijos įkūrėja Andrea Simon.

Toks mažas grėsmių skaičius greičiausiai įrodo, kad tarnybos į tokius nusikaltimus vis dar žiūri nepakankamai rimtai.

Kita mergina tokio nusikaltimo auka tapo mašinų aikštelėje ir pranešė policijai apie tai.

„Pareigūnai pasakė, kad niekuo negali padėti. Nemanau, kad jie bandė kažką padaryti. Prekybos centro darbuotojai sakė – aikštelėje įrengtos stebėjimo kameros. Vis mąstau, kur atsidūrė tos nuotraukos“, – teigė mergina.

Net ir praėjus dvejiems metams po nusikaltimo, Jolenė vis dar negali to pamiršti.

„Tai labai paveikė mano pasitikėjimą savimi“, – kalbėjo Jolenė.

Už fotografavimą po žmogaus drabužiais be jo sutikimo Jungtinėje Karalystėje gali grėsti dveji metai kalėjimo.

B. Jamesą apsilankyti Toskanos regione Volteros psichiatrijos ligoninėje įkvėpė „Playstation“ kūrėjų sukurtas siaubo žaidimas „The Town of Light“ (liet. „Šviesos miestas“).

Jame žaidėjai keliauja po šią ligoninę tapdami jos pacientais – šešiolikmete Renee, kenčiančia nuo psichikos ligos simptomų ir vėliau grįžtančia tyrinėti vietos, kurioje praleido didžiąją savo jaunystės dalį. Pažymima, kad žaidimas įkvėptas tikrų įvykių.

Volteros psichiatrijos ligoninė veikė nuo 1888 m. Joje su pacientais buvo atliekami medicininiai eksperimentai, o gydymas elektrošoku ir lediniu vandeniu buvo įprastos procedūros.

Įstaigoje nuo beprotybės gydėsi apie 6 tūkst. pacientų.

Ligoninė apleista nuo maždaug 1978 m. Ją privertė uždaryti dėl tuo metu įsigaliojusių Italijos psichikos sveikatos įstatymų.

Ir kitos šalyje veikusios psichiatrijos ligoninės buvo uždarytos.

B. Jameso nuotraukose matyti, kad kai kurios medicininės patalpos liko beveik nepaliestos, nes durys visus šiuos metus buvo užrakintos.

„Vaikščiodamas koridoriais girdi paukščių čiulbėjimą, tačiau toje vietoje tikrai tvyro bloga energija, atsiradusi po čia vykusių siaubingų įvykių“, – pasakojo B. Jamesas.

Viename jo nufotografuotų kambarių – į neštuvus panaši lova, o virš jos ant surūdijusių vamzdžių kabo grandinės.

Sienos sutrūnijusios, grindys nuklotos pūvančiais knygų puslapiais. Viename kadre matyti lauke stovintis surūdijęs neįgaliojo vežimėlis, taip pat žaisliniai meškiukai, vaiko batas, pravertas lagaminas.

Vietiniai gyventojai prieglaudą vadino „vieta, iš kurios negalima grįžti“, nes buvo tvirtai manoma, kad iš jos negali išeiti tie, kuriems diagnozuota beprotybė.

Vienoje iš B. Jameso nuotraukų matomos XX a. septintojo dešimtmečio pažymos su gydytojo diagnoze, patvirtinančia, kad pacientas – beprotis.

Ekspozicija sulaukė ypatingo keliautojų susidomėjimo, nes daugiau nei 1 200 km ilgio Šikoku piligrimystės kelias jungia 88 šventyklas ir daugybę kitų šventomis pripažintų vietų. Pirmoji piligrimų kelionė Šikoku keliu dokumentuota XII a., tačiau plačiau išpopuliarėjo tik XVII amžiuje.

„Šis tūkstančio metų senumo kelias nėra toks plačiai žinomas kaip Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago de Compostela). Pagrindiniai šio kelio šventyklų lankytojai yra japonai, bet net 90 proc. jų keliauja transportu ir tik 10 proc. pėsčiomis, iš jų tik 3 proc. užsieniečių, todėl pėstieji pelno ypatingą vietinių gyventojų pagarbą. Kelionių knygos, kuriose registruojami šventyklų kaligrafiniai įrašai ir antspaudai, yra brangi relikvija, perduodama iš kartos į kartą“, – apie Šikoku piligrimystės kelią ir tradicijas pasakojo E. Karalius.

Pagrindiniai šio kelio šventyklų lankytojai yra japonai, bet net 90 proc. jų keliauja transportu ir tik 10 proc. pėsčiomis.

 

Pasak parodos autoriaus, visos fotografijos užfiksuotos telefonais ir atspausdintos ant japoniško popieriaus WASHI, kuris įtrauktas į UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

E. Karalius su žmona – pirmoji sutuoktinių pora iš Lietuvos, nuėjusi visą kelią „Shikoku 88 Temples“ per 49 dienas, aplankiusi visas kelyje esančias šventyklas ir sugrįžusi į pradinį tašką, taip apėjusi visą salą ratu.

Menininkas užsiminė, kad lygiai prieš 20 metų jis pradėjo savo fotografijos kelionę.

„O pradėjęs fotografavau viską aplink save – kasdienybę, draugus, gatvės gyvenimą, norėdamas pamatyti, kaip pasaulis atrodo nufotografuotas“, – pasakojo A. Našlėnas.

Renginio organizatorius, Lietuvos fotomenininkų Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas teigė labai norėjęs, kad klaipėdiečiai susipažintų ir pamatytų, kaip dirba A. Našlėnas.

„Mano noras buvo pristatyti Augustino kūrybą, kadangi labai seniai jį pažįstu ir žinau, kuo jis užsiima, kaip dirba. Pamaniau, kad žmonėms būtų įdomu pažinti ribą tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos, sužinoti šio autoriaus istoriją bei pasigrožėti jo darbais“, – atviravo D. Vaičekauskas.

Susitikimas buvo skirtas jauniems žmonėms, kurie pradeda savo kūrybinį kelią, sieja jį su fotografija.

Ne vienas į renginį atėjęs studentas, taip pat ir patys fotografai yra pasinėrę į panašias kūrybines veiklas.

Jie atėjo pasiklausyti menininko istorijų, kad jos bent truputį padrąsintų, įkvėptų, paskatintų kurti ir ieškoti savęs, padėtų susieti gyvenimą su menu.

Po šios pirmosios pažinties su A. Našlėno darbais ir kūrybiniais metodais planuojamas praktinis užsiėmimas, kurio metu Augustinas ketina parodyti, kaip spausdinti fotografijas iš negatyvų, kuriuos naudojo koliažuose.

B. V. Karaciejus pelnytai laikomas Klaipėdos miesto metraštininku, puikiai užčiuopiančiu miesto pulsą ir taikliai perteikiančiu jo būtį.

Fotomenininkas yra sukūręs ne tik įsimintinas urbanistinio peizažo fotografijas, bet ir daugybę žymių ir ne tokių žymių klaipėdiečių portretų.

Nors portreto žanras autoriaus kūryboje įsitvirtino šiek tiek vėliau, jam jau būnant Lietuvos fotomenininkų sąjungos (iki 1989 m. LTSR fotografijos meno draugija) nariu, šiandieną šios fotografijos užima ne mažiau reikšmingą vietą visoje B. V. Karaciejaus kūryboje, taip pat ir Klaipėdos istorijoje.

Puikiai suvokdamas uostamiestyje gyvenančių žmonių svarbą, B. V. Karaciejus savo archyve sukaupė šimtus čia kuriančių ir dirbančių klaipėdiečių portretų, taip gerokai praturtindamas mylimo miesto paveikslą.

Tai – realistiškos kasdienybės akimirkos ir iškilmingi momentai iš gydytojų, kapitonų, rašytojų, dailininkų, teatralų ir kitų žmonių gyvenimo.

Fotomenininkas, kurdamas jų portretus, vengia papildomų prasminių sluoksnių, palieka pirminį ir lengvai suvokiamą atpažįstamumą, dažnai formuoja aiškias nuorodas į jų profesinę veiklą.

Autorius nevargina žiūrovo subjektyviomis įžvalgomis, interpretacijomis ar papildomais kontekstais.

Jis tiesiog seka savo herojų, gaudo ir fiksuoja būdingiausias jo išraiškas. Kartais – per žvilgsnį, įprastą rankų mostą, šypseną ir tik retais atvejais matome susimąsčiusį ar visiškai užsisklendusį herojų.

B. V. Karaciejus neslepia, kad beveik visi jo portretų herojai – jam pažįstami žmonės, todėl autoriui nėra sudėtinga juos „prakalbinti“, parodyti būdingiausias charakterių spalvas.

B. V. Karaciejus jau seniai įrodė, kad geba būti visoks: jautrus ir atidus stebėtojas, įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklus reportažo kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas.

Fotografijų paroda veiks iki balandžio 22 d. Organizatorius – Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka.

Parodos lankytojai išvys įamžintus „Estetikos ir grimo akademijos“ rengto kūno tapybos čempionato dalyvių darbus. Čempionato partneriu tapusio Klaipėdos technologijų mokymo centro fotografai fiksavo spalvingas grimo virtuozų darbų akimirkas ir pasistengė, kad tapytų kūnų ekspresija būtų perkelta į nuotraukas ir keltų ne mažesnį susižavėjimą nei čempionato metu.

Kūno tapybos čempionatas „Šepetėlių kovos“ vyko „Švyturio“ arenoje mados, stiliaus ir grožio parodos „Moters kodas“ metu. Klaipėdiečiai turėjo unikalią galimybę gyvai stebėti jaunųjų vizažisčių varžytuves. Kovose dalyvavo 12 merginų, kurios atstovavo „Estetikos ir grimo akademijai“ bei Klaipėdos technologijų mokymo centrui. Čempionatą jau šeštus metus iš eilės surengė „Estetikos ir grimo akademijos“ įkūrėja Ineta Ragainytė, kuri ne tik organizuoja grimo mokymus, bet ir yra vizažo mokytoja Klaipėdos technologijų mokymo centre.

Kūno tapybos čempionato dalyvės turėjo per penkias valandas ne tik sukurti pačios išgalvotą personažą ir taip atskleisti darbo temą, bet ir tinkamai panaudoti techniką bei gebėti išradingai pristatyti savo kūrinį.

Konkurso dalyves ruošė I. Ragainytė ir Lijana Savickienė.

„Konkurso dalyviai kasmet parodo vis aukštesnį profesionalumą, kaskart padaro vis įdomesnių darbų. Anksčiau dar turėdavome pasakoti ir įtikinėti, kam reikalingas grimas. Dabar mūsų mokinės labai sėkmingai dirba, turi darbo teatruose, užsakomuosiuose renginiuose. Labai džiaugiuosi jų pasiekimais“, – po renginio sakė I. Ragainytė.

Fotoparodos kūrėjai – KTMC fotografijos profesijos mokytojas Joranas Bružinskas ir mokinys Petras Paulauskis.

Be fotografų įžvalgų ir susidomėjimo darbais šios parodos ir nebūtų. Grimas ir kūno tapyba glaudžiai susijusi su fotografija. Jei darbas neįamžintas nuotraukoje, tai darbo ir nėra. Kuo toliau, tuo labiau populiarėja užsakomosios fotosesijos, kurioms nebėra ribų. Vis dažniau užsakovai virsta podiumo ar personažų herojais.

Plačiau apie parodos įgyvendinimą pasakoja fotografas J. Bružinskas ir P. Paulauskis:

„KTMC fotografo specialybės mokiniai dalyvavo projekte-konkurse „Šepetėlių kovos“. Kūno piešimas reikalauja didelio profesionalumo ne tik vizažo srityje, bet ir fotografijos. Ši kūno tapybos sritis naudojama ne tik kino industrijoje ar teatre, bet ir pramogų sferoje. Nelengva užduotis būsimiems profesionaliems fotografams atskleisti kūrinio temą ir perteikti nuotaiką, fotografas turi panaudoti daug kompetencijų, įgytų mokantis specialybės: fototechnikos išmanymo, fotostudijos apšvietimo, modelių pozavimo, vaizdų redagavimo, fotografijų paruošimo spaudai, spausdinimo, fotografijų eksponavimo.“

Paroda lankytojų laukia nuo kovo 8 d., 15 val., Klaipėdos technologijų mokymo centro Menų skyriaus II aukšto erdvėse, adresu J. Janonio g. 15, Klaipėda.

Parodą atidarė:

Violeta Petrušienė – KTMC direktorė;

Ineta Ragainytė – „Estetikos ir grimo akademijos“ direktorė, KTMC vizažo modulio profesijos mokytoja;

Joranas Bružinskas – fotografijos specialybės profesijos mokytojas.

Patinka taisyklės

Vilniaus universiteto ekonomikos studijų absolventė, emocinės sveikatos tinklaraščio kūrėja, knygų autorė M. Žiūkaitė laisvo laiko turi labai mažai. Net tada, kai atrodo, kad sėdi ramiai, jos mintyse sukasi bent 20 įvairių projektų. Tokia yra rinkodaros srityje dirbančios kaunietės kasdienybė, todėl laisvą laiką ji planuoja iš anksto ir į priekį.

„Žinau, kad po trijų savaičių, šeštadienį sėsiu ir visą numatytą dieną rašysiu haiku“, – M. Žiūkaitė pasakojo, kad unikali Japonijos poezijos forma į jos gyvenimą atėjo kažkur 2009-aisiais.

Bent jau taip liudija seni sąsiuviniai, kuriuos jauna moteris laiko savo stalčiuose. Vėliau, anot kaunietės, buvo maždaug dešimties metų tyla. Įkvėpimas grįžo 2019-aisiais.

Viena, antra, trečia spaustuvė... Kažkuriuo metu jau buvau benuleidžianti rankas, bet įvyko stebuklas ir prieš Naujuosius metus knyga mus pasiekė.

„Neretai sulaukiu klausimo, kodėl rašau haiku. Pati norėčiau žinoti atsakymą. Pradėkime nuo to, kas yra haiku? Tai poezijos žanras, kuriame galioja daug taisyklių. Vėlyvieji haiku kūrėjai nebesilaiko beatodairiškai įsikibę šių rėmų, tačiau klasikinis haiku turi gana griežtą skiemenų skaičių. Pirmoje eilutėje yra penki, antroje – septyni, trečioje – vėl penki skiemenys. Kūrinyje turi būti dvi mintys. Esu taisyklių žmogus, veikiausiai dėl to man ir prilipo haiku“, – pasakojo M. Žiūkaitė.

2020-aisiais lengvas flirtas su haiku peraugo į pastovius santykius, o padrikos mintys galvoje – į rimtus svarstymus apie knygą su nuotraukomis, pasakojančiomis miesto istorijas.

„Miesto fotografija man pirmiausia asocijuojasi su Andriumi Aleksandravičiumi, todėl knygą norėjau leisti su juo“, – knygos „Susitikime Kaune“ priešistorę ir artimesnę pažintį su vienu žymiausių miesto fotografų prisiminė M. Žiūkaitė.

Augo su fotografija

Nors gimė Panevėžyje, pirmąsias savo vasaras A. Aleksandravičius leido kaime netoli Kauno. Panašiu laiku jo gyvenime atsirado ir fotografija.

Žinomas fotomenininkas iki šiol mena, kaip, pasirodžius skaitmeniniams fotoaparatams, teko įtikinėti tėvus jam nupirkti stebuklingą įrenginį. Gėlių ir naminių gyvūnėlių fotografavimo etapas ilgai netruko, tačiau fotografija visada lydėjo Andrių. Net ir tada, kai persikėlęs į Kauną paniro į architektūros studijas, vienoje rankoje Andrius laikė pieštuką, o kitoje – fotoaparatą. Dabar fotomenininkas su savimi visuomet nešiojasi kuprinę, o joje laiko fotoaparatą ir droną.

Patarimas: nedidelė knyga lengvai tilps į kišenę ir pasitarnaus kaip Kauno miesto gidas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Klausiate, kaip prasideda mano diena? Nuobodžiai su puodeliu kavos. Realiai tai miego režimą man diktuoja metų laikai. Būna, kad vasarą neretai keliuosi 4 val. ryto, kad spėčiau pagauti saulėtekį. Labai įdomu – žmonės tuo metu važiuoja į Kauną, o aš iš jo. Žmonės sėdi ofisuose, o aš fotografuoju“, – apie savo aistrą kalbėjo fotomenininkas, kurio darbais žavisi ne tik kauniečiai.

2013 ir 2016 m. Andrius laimėjo „Auksinio kadro“ apdovanojimą, o 2020-aisiais jam įteiktas „Sony World Photography“ apdovanojimas. Vis dėlto labiau nei įvertinimai fotomenininką užkuria kūrybinis procesas – kaip už penkių minučių atsidurti po debesimi, kai pro jį ruošiasi lįsti saulė?

„Neretai pagalvoju, kad Kaunui pasisekė šiuo klausimu. Užtai savo gimtajam miestui jaučiu skolą, nes jo taip ir nenufotografavau“, – nors žodžio nedavė, fotomenininkas vylėsi, kad kada nors šią klaidą pavyks ištaisyti.

Įtemptas laukimas

Andrius neslėpė, kad Monikos siūlymas bendradarbiauti jam buvo netikėtas, tačiau viliojantis. Kaip paaiškėjo netrukus, dar ir kupinas iššūkių. Pasaulį ir Lietuvą sukausčius pandemijai, o žmonėms užsidarius tarp keturių sienų, Monikai su Andriumi teko dirbti įvairiomis sąlygomis.

„Iki šiol atsimenu: stovime „Akropolio“ aikštelėje, nes viskas uždaryta, ir kalbamės. Ant galvų laša vanduo. Tada įvyko pasitikrinimas, ar tikrai reikia daryti tai, ką sumaniau“, – gavę nebylų paliudijimą, kad eina teisingu keliu, M. Žiūkaitė ir A. Aleksandravičius tęsė darbus.

Netrukus – tekstų ir nuotraukų atranka, tarpusavio suderinamumas. Tuo metu partneriai neįtarė, kad sunkiausia – priešakyje, o knyga, kuri turėjo būti dedikuota Europos kultūros sostinės metų pradžiai, dienos šviesą išvys tik besibaigiant 2022-iesiems.

„Viena, antra, trečia leidykla... Kažkuriuo metu jau buvau benuleidžianti rankas, bet įvyko stebuklas ir prieš Naujuosius metus knyga mus pasiekė“, – kalbėdama M. Žiūkaitė prie krūtinės glaudė knygą „Susitikim Kaune“.

Pasakos apie miestą

Naujasis Monikos ir Andriaus leidinys – ne nuotraukų albumas, o veikiau žvilgsnis į miesto gyvenimą, į kultūrai svarbias ir miestiečiams brangias vietas: parko suolelį, priglaudusį gatvės muzikantą, tūkstančius aukštakulnių pražudžiusį akmenimis grįstą takelį link Vytauto Didžiojo bažnyčios, Laisvės alėją su balandžiais, besikėsinančiais į lauko kavinių lankytojų sausainius.

„Tarkim, vieną naktį miegodama prie atviro lango, išgirdau troleibuso garsą. Dėl to pyktelėjau, bet tai padėjo gimti vienam haiku. Sėdint Vienybės aikštėje, kurią taip mėgstu, pamačiau iš fontano vaikus traukiančią mamą. Ji niekaip nesiliovė klausinėti, ar šie padarė visus matematikos namų darbus. Taip gimė dar vienas haiku“, – apie kūrybinė procesą pasakojo M. Žiūkaitė.

Knygoje, kuri pasitarnaus ir vietiniams, ir Kauną per istorijas bandantiems pažinti miesto svečiams, sudėta kelios dešimtys haiku ir tiek pat nuotraukų. Jos, A. Aleksandravičiaus teigimu, kaip ir eilės, neretai gimsta akimirkoje – prieš saulę tirpstančioje, prakastoje cukruotoje spurgoje iš legendinės „Spurginės“, sprogstančių geltonų žiedų fone, šalia dulkėtų automobilių ratų, šešėlyje, ant žemės krintančiam nuo bronzinės figūros Istorinės Lietuvos Prezidentūros sodelyje.

Į knygą nepateko Tado Ivanausko muziejus, nes tuo metu jis buvo tvarkomas. Garsieji liūtai, saugantys įėjimą į Vytauto Didžiojo karo muziejų, nes prasidėjus karui Ukrainoje Monikai jie kėlė pernelyg stiprias emocijas, ir dar begalė kitų vietų, kurių veikiausiai pasigesite leidinyje „Susitikim Kaune“. Knygos pavadinimas, anot Monikos ir Andriaus, – su tam tikra žinute, o nepanaudotos nuotraukos ir haiku – su viltimi, kad visa tai atsidurs kituose judviejų bendruose darbuose.

Autorės fotografijų cikle – jos asmeninio gyvenimo akimirkos, buities fragmentai, šilumos ir nostalgijos pripildytos praeities akimirkos. Šį ciklą autorė kuria nuo 2008 metų. Paroda sausį buvo pristatyta VDA Telšių galerijoje. Bibliotekoje ji veiks iki kovo 4 d. Rėmėjas – Vilniaus dailės akademija.

I. Mockutė-Pocienė (gim. 1974 m. Tauragėje) – fotografė, gyvena ir kuria Klaipėdoje. VDA Telšių fakultete įgijo metalo meno ir juvelyrikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Šiuo metu ten pat tęsia taikomojo meno magistro studijas. Nors kūrybinį kelią pradėjo kaip juvelyrė, tolimesnėje jos kūryboje išryškėjo aistra fotografijai. 2021 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Menininkė aktyviai kuria ir pristato personalines parodas. Viena iš paskutinių fotografijų parodų – „Je suis Žardė“ (2022) buvo eksponuota viešose erdvėse, ant pastatų sienų, visuomeninio centro „Žardė“ aikštėje. Kartu pristatytas ir autorės filmas tuo pačiu pavadinimu apie Žardės mikrorajono gyventojus.

„Tik ką gimę pradedame kelionę mirties link. Laikas lyg brėžia vieną liniją. Ar ji viena? O gal aš tik vienas iš daugybės šnabždesių, įsiliejantis į Visatos ambientinio triukšmo ūžesį? Ir kas yra „dabar“? Ne taip ir svarbu. Svarbu pagauti momentą. Tam apibūdinti senovės graikai vartojo žodį kairos, kilusį iš žodžių „strėlė“ ir „šaudyklė“. Toks nematomas įtampos tarpsnis, kaip trumpas laiko mirksnis, kaip strėlės paleidimas į taikinį. Šios akimirkos, sąmonės šviesos blyksniai suteikia pilnatvės, esaties jausmą. Manieji kairos – fotografijos. Jose – tik mano žmonės ir šeima. Kita vertus, be jų nebūtų manęs. Nebūtų tokios, kokia esu“, – sakė autorė apie parodą „Vienas kūnas“.

Kaip pastebėjo menotyrininkė Danguolė Ruškienė, „savo fotografijų cikle „Vienas kūnas“ menininkė vis gaudo tuos gražiausius gyvenimo momentus, lyg skaidrias ašaras – perlus. Anot jos, tai – mūsų juokas, vaikai, buitis ir seneliai, nerimas ir žaidimai. Sustabdytas laikas fotografijose kviečia pabusti – išgyventi akimirką. Čia atsiranda lyg kitas laikas, menami namai, kur vaikai visada lieka vaikais ir mirtis neegzistuoja. Kur susipina mieli susitikimai, pokalbių nuotrupos, kasdieniai rūpesčiai, darbai, džiaugsmai ir netektys, sakralūs dalykai virsta savotiškais simboliais.“

Galiausiai parodos autorė pastebi, kad, žiūrėdami į kito veidą kaip į veidrodį, matome jame savo atspindį: „Kad ir kaip būtų, mes visi susiję. Nors ir skirtingi, bet kartu panašūs, vienas kitą papildome. Tokia srauni srovė, lyg mažyčių energijų sangrūda, kaip vienas darinys – vienas kūnas. Atsakingi ne tik už save ar savo šeimą. Atsakingi už bet kurį, kaip ir bet kuris atsakingas už mus. Kaip vienas kūnas.“

Parodą bus galima apžiūrėti pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val. ir šeštadieniais 10–17 val.