Tai naudojant ne kompiuterines programas, bet savitą fotografavimo būdą ir metodus sukurtos fotografijos. Taigi tai išties ne nuotraukos, o fotografijos – šviesoraščiu sukurti darbai apie amžinybę. Nors kas ji yra, niekas iš tiesų nežinome, menas tuo ir nuostabus, kad gali byloti net apie tai, ko nė vienas iš mūsų nėra matęs.

Kas gi toji amžinybė? Ar neįvardijamas ilgesys, žmogų lydintis visą gyvenimą, ar nuojauta, kad po mirties vis dėlto kažkas lieka, o gal tikėjimas, dievoieška? Tačiau jei mes toli gražu nesame amžini, iš kur tas dėmesys amžinybei, kurios negalime pažinti, tiesą sakant, nepajėgūs net jos įvardyti.

Prarasti prisiminimai, 1990 m. R. Penkausko nuotr.

Vis dėlto galime apie ją kalbėti. Keista, bet galime. Ir net kažkaip susikalbėti, nes ji tarsi turi savą kontekstą ir, nors kiekvienas mūsų subjektyviai jį interpretuojame, vis dėlto galime kalbėti kaip apie objektyvią ką? Būtį? O gal kaip tik – nebūtį?

Ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima.

Ar R. Penkausko fotografijose užfiksuota būtis, ar nebūtis? Regis, nebūtis (jose lyg ir mažai gyvybės, o jei ir yra, ji tarsi jau buvusi, savotiškai fosiliška), tuomet ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima – kūriniai netgi įtvirtina savitą amžinybės objektyvumą: daugelis sako regintys juose amžinybės atspindį.

R. Penkauskas yra surengęs aštuonias personalines parodas, dalyvavęs keliasdešimtyje bendrų parodų – jis dažnai į bendras parodas kviečiamas dailininkų ir nenuostabu, nes jo fotografijos itin tapybiškos. Beje, menininkas ne kartą yra pavadintas lietuviškuoju René Magritte’u, pagal garsųjį belgų siurrealistą, vaizdavusį daiktus neįprastoje aplinkoje. Nors R.Penkausko fotografijose ironijos, žaismės yra ne tiek daug, kiek minėto dailininko darbuose, tačiau, žvelgiant atidžiau, jos tikrai galima rasti nemažai.

Našlės sielvartai, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

Tarkim, fotografijoje „Juodosios saulės užtemimas“ susiraukšlėjusio grybo kepurė virsta didžiule, apokaliptine saule. Kitoje senoviškas buities rakandas virsta didingais laiptais, beje, daugeliui, kurie nepasidomi kūrinio pavadinimu, atrodo, kad jie veda į dangų, tačiau fotomeninkas išties magritiškai šypsosi ir tvirtina, kad laiptai (jeigu, apskritai, tai laiptai) yra į Žemę (fotografija „Sugrįžimas į Žemę“).

Vaikystės uosto švytury, 2015 m. R. Penkausko nuotr.

Projekto „Sub Specie Aeternitatis“ fotografijos buvo eksponuotos bendrose parodose Vokietijoje, Uzbekijoje, nemažai fotomenininko darbų yra įsigiję privatūs asmenys ir įvairios organizacijos Lietuvoje ir užsienyje. Autorius yra apdovanotas prizais įvairiuose tarptautiniuose konkursuose (bene žymiausias jų – žiuri prizas UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje „Humanity Photo Awards 2009“ už Lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą). Už kūrybinę veiklą 2014 m. R. Penkauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Nesvarumo būsena, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

R.Penkausko fotografija – bandymas naujai atskleisti žmogiškosios būties prasmę, laiko, egzistencijos trapumo ir išlikimo temą. Atsisakius mene susiformavusios natiurmorto sampratos, slopinant fotografuojamų objektų materialiąją vertę ir paskirtį, R. Penkausko kūriniai perteikia savitą požiūrį į fotografuojamus objektus ir reiškinius, sukuria aurą, nuteikiančią žiūrovą apmąstymams, pakylėjančią jo dvasią į kitą lygmenį, suteikia galimybę laikinai užsimiršti esamą būties akimirką.

Negaliu atsistebėti fotografija. Visi gyvename tame pačiame pasaulyje, tai, atrodytų, ir matyti turėtume jį panašiai, o ir visos meno bei estetikos teorijos laikosi vieningo principo – meno kūrinys privalo savyje įrašyti tiesą. Šiuo požiūriu fotografija turėtų būti tiksli kaip šveicariškas laikrodis ir negailestinga kaip suskaitmeninta būtis kompiuteriuose, telefonuose ir kituose kasdienio vartojimo aparatuose. Tereikia nuspausti tinkamą mygtuką, ir nepermaldaujamos tiesos akimirka užfiksuota. Dar Aristotelis teigė, kad menas – tiesos kopija. Natūraliai kyla klausimas, kodėl tokie skirtingi, nuolat stulbinantys savo atpažįstamumu ir individuliais estetiniais sprendimais, yra mūsų fotografai. Tarkime, lietuvių fotografijos klasikas klaipėdietis Vaclovas Straukas lengvai atpažįstamas iš pasirenkamų temų. Mokytojas su fotoaparatu labiausiai mėgo fiksuoti įvairias jaunuomenės nuotaikas, net krizinius momentus. Fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus žmonės, ypač peizažai, visai kitokie, tikrai ne nešališkai objektyvios akies sustabdyti. Ką besakyti apie iškalbingus Artūro Šeštoko portretus, Raimundo Urbono balzganas miesto erdves, Remigijaus Treigio precizišką vaizdo poetiką. Atrodytų – ta pati fotokmeros akis, o regos kampas vis kitas. Kiekvienoje fotografijoje vis kita šviesa, kita dinamika, prasmės, todėl nepaprastai džiugina kiekvienas naujas fotomenininko albumas.

Fotoalbumo viršelis. / „Eglės“ leidyklos nuotr.

Jau A. Stanevičiaus fotografijų albumo „Abipus tūkstantmečių slenksčio“ / „On Both Sides of the Millennium Threshold“ pavadinimas apibūdina tyrinėjimo lauką – slenksčio laiką, XX a. ir XXI a. ir tūkstantmečių sankirtą. „Mes plačiai išsižergėme“, – juokavo autorius, vaizdu bandydamas dekoduoti vieno ir kito amžių ir tūkstantmečių atspirties taškus, svarbiausius įvykius ir net jų inscenizacijas. Rasime čia iškilius Klaipėdą lankiusius žmones, merus, politikus, verslininkus, įvairių konferencijų momentus, menininkus, net vaiko gimimą. Akivaizdu, pirmiausia A. Stanevičius – metraštininkas. Be abejonės, baltasis. Kiekvienas kadras pulsuoja meile, kurią fotografas sąmoningai inspiruoja. Nuotraukose jaučiamas stiprus abipusis fotografo ir fotografuojamojo ryšys.

Iš nuotraukų aišku, kad Klaipėda – didžioji albumo autoriaus šeima.

Visus mes čia rasime, visą Klaipėdą. Kartais atrodo, kad tų nuotraukų gal net kiek per tanku, antra vertus – toks ir būna šeimyninis albumas. O juk iš nuotraukų aišku, kad Klaipėda – didžioji A. Stanevičiaus šeima. Vis dėlto įsimintiniausios nuotraukos – iš XX a. vidurio, o tėvo nuotrauka, puošianti ir albumo viršelį, išskirtinė. Darbų ir gyvenimo nuvargintas ir užgrūdintas veidas su tankiu raukšlių dantiraščiu – viso gyvenimo poezija, su visomis prasmėmis, atvirumu ir paslaptimis. Santūrumas ir išmintis, valia ir susitaikymas tame veide, gyvenimas, sustabdytas pilniausią jo akimirką. Dabar tokių veidų beveik nėra. Nebeuždirbame. Prisišvirkščiame ko nors, abejingumu, goduliu ar dar kuo sudarkome, prarasdami egzistenciškos tvirtybės garantą. Autoportretas (psl. 18), sesuo Regina (psl. 19) irgi spinduliuoja nesumeluotą pasitikėjimą žeme, jos teikiama ramybe ir vaisiais. Sūnus, dukterys, fiksuoti XX a. jau besiritant į pabaigą, jau kitokie, kitokia nuotraukose sumodeliuota tikrovė. Rugiai, kapai, atlaidai – viskas A. Stanevičiui įdomu ir visur jo pilna. Storas albumas, talpinantis visų istorijas, natūraliai susipinančius santykius, pasirinkimus, formuojantis miesto geštaltą – bendrą nedalomą visumą, regimą su meile pasakojančio fotomenininko. Net ne fotografo, o tiesiog – menininko, gyvenimą, jo įvairovę ir žodžiu, ir vaizdu gaudančio ir dovanojančio.

Vos fotoaparatas ir juo užfiksuotų akimirkų pavertimas fotolakštu tapo prieinamas ne vien profesionalams, albumai su šeimos gyvenimą fiksuojančiais kadrais tapo neatsiejama šeimos istorijos dalimi. Kuo didesnis nuotraukų pluoštas, kuo didesnis jame praeities akimirkas įamžinusių vaizdų skaičius, tuo darnesnė šeima. Arba tuo meniškesnis bent vienas jos narys, nepristigęs energijos fotoaparatą neštis kartu su grybų krepšiu, iš rankų jo neišleidęs ir per šventes, ir tingiais sekmadienio rytais.

Tai, kas prieš kelis dešimtmečius gulė ant kartoninių fotoalbumų lapų, kas vėliau neliko pamesta virtualiajame telefonų labirinte, ilgainiui virsta šeimos kronika. Paskesni įvykiai, jų sukeltos emocijos nustelbė pirmosios romantiškos draugystės jaudulį, pirmąjį dantuką demonstruojančio vaiko šypsnį, atsitiktinę stotelę atostogų kelionėje, tačiau laiku priliestas fotoaparato mygtukas vaizdus pavertė gyvenimo metraščiu. Svarbiausia jame ne chronologija, bet vaizdai, kurie tarsi raktai nuo archyvų stalčių, saugančių žmogaus praeitį.

Vytautas V. Stanionis. Iš ciklo „Luko vaikystė 2001–2002 m.“.

Toks metraštis yra ir žinomo fotomenininko V. V. Stanionio kūriniai, kurių parodą kuruoja kitas talentingas menininkas, vis dažniau kitų kūrėjų projektus į ekspozicijų sales palydintis Donatas Stankevičius.

Tai ir šeimos albumo fotografijos, ir per vaiką pamatytas (miesto) peizažas, ir vyro žvilgsnio į tėvystę liudijimas.

Garsaus fotografo Vytauto Stanionio sūnus, kurį drąsiai galima vadinti XX–XXI a. sandūros Lietuvos metraštininku, užfiksavusiu komercijos vėjų dar nepaliestą, nestandartizuotą Lietuvą, šįkart atveria duris į savo šeimos pasaulį.

Kaip savo tekste „Luko vaikystė“: aplinka per vaiką, vaikas per aplinką“ rašo fotografijos ir vizualumo tyrinėtoja dr. Jelena Šalaj, parodoje pristatomų nuotraukų herojus Lukas – penkerių šešerių metų berniukas, mėgstantis žaisti kareivėliais, turintis mažą brolį ar sesę, mamą ir tėtį, fotografą V. V. Stanionį, 2001–2002 m. įgyvendinusį seriją „Luko vaikystė“. Priklausomai nuo pasirinkto žiūros taško, atsiskleidžia vis skirtingos serijos reikšmės. Tai ir šeimos albumo fotografijos, ir per vaiką pamatytas (miesto) peizažas, ir vyro žvilgsnio į tėvystę liudijimas.

Pasak dr. J. Šalaj, serija pasižymi vientisa estetika: nespalvoti kadrai yra padaryti naudojant plataus kampo objektyvą, ryškumo zona plati, dažnai fotografuojama vaiko lygyje, tarsi pasaulį matytume jo akimis. Vis dėlto daugybėje nuotraukų vaikas tarsi nesvarbus – tematome jo kūno dalį, nusisukusį veidą, figūrą tolumoje. Lukas tampa pretekstu kadrui atsirasti, o prioritetą autorius teikia nenudailintai Lietuvos pakraščių aplinkai.

Šiose nuotraukose, anot dr. J. Šalaj, galima įžvelgti V. V. Stanionio kiek vėliau sukurtam ciklui „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ būdingą stilistiką. Ją menotyrininkė Agnė Narušytė yra apibūdinusi kaip „žiūrėjimą ne į, bet pro daiktus“. „Žiūrėjimo pro užuomazgas galime įžvelgti jau „Luko vaikystės“ fotografijose, kuriose per vaiką žiūrima į aplinką, o per aplinką – į vaiką, bet iš tiesų daugiausia yra žiūrima pro juos abu, užčiuopiant egzistencines – ilgesio, laiko, artumo – temas“, – rašo dr. J. Šalaj.

Vytautas V. Stanionis. Iš ciklo „Luko vaikystė 2001–2002 m.“.

Nors turinio atžvilgiu V. V. Staniono sūnaus nuotraukos sunkiai telpa į šeimos albumo žanrą, jos neabejotinai pasižymi daugumai šeimos albumų būdinga savybe – artimu santykiu, siejančiu fotografą ir fotografuojamą objektą.

„Luko vaikystė“ yra vienas iš nedaugelio pavyzdžių, įtvirtinančių tėčio žvilgsnį Lietuvos fotografijos istorijoje. Nors žinomų pasaulio ir Lietuvos fotografų archyvuose vaikų nuotraukų pamatyti galima gana dažnai, gerokai rečiau pasitaiko, kad nuosavus vaikus įtraukiantys projektai taptų vyrų fotografų kūrybą reprezentuojančiais darbais. Serija išsiskiria santūriu jausmingumu ir atveria galimybę megzti dialogą skirtingų kartų atstovams, apmąstyti atminties, asmeninės ir šeimos istorijos temas“, – pastebi dr. J. Šalaj.

Kas? Vytauto V. Stanionio paroda „Luko vaikystė“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.

Pas Tėvą Stanislovą

Nespalvotoje nuotraukoje šalia nedažytų lentų sienos, nukabinėtos metalinėmis saulutėmis, stovi du kunigai. Nuotrauka labai sena, ant nugarėlės užrašyta „1973 metai“.

Nuotraukos autorius – šviesios atminties klaipėdietis, ilgametis fotožurnalistas B. Aleknavičius (1930–2020).

Savo vyro archyvą tvarkanti jo žmona Antanina ilgiau žvelgia į šią 50 metų senumo fotografiją, kurioje įamžinti du šviesuoliai: dešinėje – kunigas Bronius Strazdas (1923–1996), kuriam šiemet balandžio 13 dieną būtų sukakę 100 metų, ir šalia jo – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, Tėvas Stanislovas (1918–2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, sovietinei sistemai labai neįtikęs žmogus.

Faksimilė: B. Aleknavičius atrado ir dokumentą, kuris liudija, jog A. Merkio ir J. Urbšio ištrėmimo iš Lietuvos reikalais pasirūpino M. Gedvilas ir J. Paleckis. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Ir toliau tvarkau Bernardo archyvą, o ką daryti, juk neišmesiu? Be to, man pačiai labai įdomu. Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus. Štai šita nuotrauka fotografuota per pačią pirmąją viešnagę pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Tuomet važiavome kartu su Bernardu, mus atlydėjo Tėvo Stanislovo bičiulis kunigas B. Strazdas. Tai buvo tarsi koks garantas, kad mes – patikimi“, – prisiminė A. Aleknavičienė.

Pasitikėjimas tuokart buvo itin svarbus, nes po tremties grįžusį kunigą įdėmiai stebėjo sovietų saugumiečiai, nuolat aplinkui sukiojosi įvairūs provokatoriai ir neaiškūs tipai, buvo 1973-ieji – gilus sovietmetis.

Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus.

„Tuomet Paberžėje, prie klebonijos, buvo įkurtas sovietinio saugumo postas, kurio paskirtis – užrašinėti visų čia atvykstančių automobilių numerius. Mes to nežinojome“, – prieš 15 metų prisimindamas šį susitikimą spaudoje rašė ir pats B. Aleknavičius.

Bernardo žmonai Antaninai susitikimo įspūdis su Tėvu Stanislovu neišblėso iki šiol, net praėjus pusšimčiui metų.

Įamžino: šioje B.Aleknavičiaus nuotraukoje – dar labai jaunas ir sunkiai atpažįstamas Tėvas Stanislovas – M. A. Dobrovolskis, kurį metraštininkas aplankė Paberžėje 1973 m. vasarą. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Įspūdis buvo tiesiog stebuklingas. Jis vedė ekskursijas klebonijoje, bažnyčioje. Pamenu, einame pro upelį, šalia – kapinės, sustojame prie vartų, o prie jo – stulpas, ant kurio pritvirtintas didelis ratas. Ant to rato prikabinta daugybė raktų, vėjas papučia, tie raktai skardena. Mes sustojome nustebę, ir Tėvas Stanislovas mums paaiškino, kad kai atlydi mirusįjį į kapines, artimieji ant šio rato pakabina velionio turėtus raktus, nes šiam jie šioje žemėje jau nebereikalingi. Man tokį įspūdį paliko šį gausybė brazdančių raktų ir jiems rasta tokia simbolinė vieta“, – pasakojo A. Aleknavičienė.

Moteris prisiminė, kad Tėvas Stanislovas visus jį aplankiusiuosius išlydėdamas kuo nors apdovanodavo, dažniausiai paties nukaltomis metalinėmis saulutėmis.

„Ruošiamės išvažiuoti, Tėvas Stanislovas pažiūrėjo į Bernardą ir nieko nesakęs kažkur nuėjo. Na, galvoju, kas čia dabar bus. Mes stovime, laukiame. Neilgai trukus jis sugrįžta su pluoštu senų, tarpukario laikų laikraščių. Štai, sako, radau, kam atiduoti“, – Tėvo Stanislovo dovaną prisiminė A. Aleknavičienė, žvelgdama į pusės amžiaus senumo jos vyro darytą dvasininko nuotrauką.

Tėvas Stanislovas, kuris, anot B. Aleknavičiaus, kentė gulaguose, o grįžęs į laisvę su dar didesniu pasišventimu darbavosi padėdamas suluošintiems ir gyvenimo džiaugsmą praradusiems žmonėms, ilgainiui bus deramai įvertintas.

Dienraščio žiniomis, pradėti rinkti dokumentai beatifikacijos bylai, kuria bus siekiama Tėvą Stanislovą paskelbti palaimintuoju.

Klaipėdos bažnyčios byla

B. Aleknavičiaus archyvuose dar vienas šūsnis senų jo fotografijų, kuriose užfiksuota dar viena bažnyčia ir dar vienas dvasininkas šviesuolis – Bronislovas Burneikis (1923–1991).

Misija: B. Aleknavičiaus nuotraukoje – šviesaus atminimo kunigas B. Burneikis (1923–1991) jau Atgimimo metu stebi, kaip baigiamas atkurti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštas. B. Aleknavičiaus nuotr.

Šįkart įamžinti įvykiai svarbūs Klaipėdai ir klaipėdiečiams – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto atstatymo darbai, prasidėjus Atgimimui.

Daugiau kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo.

Šventykla už žmonių aukas buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams B. Burneikiui bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukaks lygiai 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar beveik lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

B. Aleknavičius ne tik fotografavo atgautos bažnyčios atkūrimo momentus, bet tarsi nujausdamas, kad kada nors to gali prireikti, jis ir surinko ir Klaipėdos bažnyčios bylos medžiagą, atsispindėjusią to meto spaudoje.

Iš viso – 11 iškarpų – 1962 metų laikraščio „Tiesa“ straipsnių apie kunigų teismą.

Publikacijų pavadinimai stulbina: „Teisiamųjų suole – sutanoti sukčiai ir spekuliantai“ („Tiesa“, 1962 01 16), „Melo kojos trumpos“ („Tiesa“, 1962 01 20), „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“ („Tiesa“, 1962 01 21), „Jų dievas – doleris“ („Tiesa“, 1962 01 24).

Straipsniai apie bažnyčios statytojus Komunistų partijos organe – laikraštyje „Tiesa“ – buvo rašomi kone kasdien, įprasta tam metui propagandine retorika neabejotinai siekta pasiteisinti, kodėl iš tikinčiųjų už jų suaukotas lėšas reikėjo atimti bažnyčią.

Šios B. Aleknavičiaus surinktos sovietmečio laikų iškarpos ir istorinės paties fiksuotos fotografijos – reikšmingi eksponatai Marijos Taikos Karalienės bažnyčios archyvui – perduoti dabartiniam šventyklos klebonui kunigui Mindaugui Šlaustui.

Bičiulystė su J. Urbšiu

Per netrumpą savo žurnalistinio darbo praktiką B. Aleknavičiui teko bendrauti ne tik su sovietmečio garsenybėmis (Ieva Simonaityte, Juozu Baltušiu ir kitais).

Atkūrus nepriklausomybę, klaipėdietis susipažino su dramatiško likimo viena reikšmingiausių tarpukario Lietuvai asmenybių – buvusiu paskutiniuoju prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu – dar vienu sovietų sistemai „pavojingu asmeniu“.

J. Urbšys buvo vedęs žinomo pedagogo, Klaipėdoje dirbusio vaikų rašytojo Prano Mašioto dukrą Mariją.

Veikėjai: A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą bei ištrėmimą iš Lietuvos 1940 m. liepos 16 d. sankcionavo pats J. Paleckis (kairėje), o rezoliucijos tekstą jam parašė raudonasis vidaus reikalų ministras M. Gedvilas. Juos kartu gerokai vėliau po šių įvykių užfiksavo B. Aleknavičius. B. Aleknavičiaus nuotr.

B. Aleknavičiaus archyvuose išliko paties fotografuota dviejų sovietinės Lietuvos nomenklatūrinių didžiūnų – Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo – nuotrauka ir dokumento, nulėmusio J. Urbšio ir jo šeimos likimą, faksimilė.

„Ponui Respublikos Prezidentui. Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, Pone Prezidente, sutikimo. M. Gedvilas, vidaus reikalų ministeris. Kaunas, 1940 m. liepos 16 d. Tvirtinu ir sutinku. Respublikos prezidentas. Kaunas. 1940 m. liepos 16 d. (kalba netaisyta – A. D.)“, – būtent šio dokumento kopija kažkokiais būdais buvo patekusi tarp tų senų laikraščių, kuriuos B. Aleknavičiui per jau minėtą viešnagę Paberžėje 1973 metų vasarą perdavė Tėvas Stanislovas.

A. Aleknavičius šio dokumento kopiją išsaugojo ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasiuntė ją tuomet Kaune gyvenusiam J. Urbšiui.

Netrukus iš jo sulaukė laiško apsilankyti. Kaip paaiškėjo, šita M. Gedvilo iniciatyva buvusiam nepriklausomos Lietuvos valstybininkui buvo naujiena.

Portretas: B. Aleknavičius įamžino susimąsčiusią poeto Vytauto Mačernio mamą Elžbietą, išgyvenusią dviejų savo sūnų žūtį, dukters katorgą ir savo pačios tremtį. B. Aleknavičiaus nuotr.

Apie šį susitikimą su paskutiniuoju prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru (užsimezgė kelerius metus trukusi bičiulystė, bet J. Urbšys 1991 m. mirė) B. Aleknavičius įspūdžiais pasidalijo dienraštyje „Klaipėda“ (1991 03 13).

Didžioji dalis B. Aleknavičiaus ir J. Urbšio tarpusavio susirašinėjimo perduota I. Simonaitytės bibliotekos Rankraščių skyriui.

Iš laiškų matyti, kad klaipėdietis buvusiam ministrui nuolat siuntė Sąjūdžio laikraščius „Mažoji Lietuva“, už ką J. Urbšys pastarajam buvo labai dėkingas.

Tačiau yra dar kai kas, ką betvarkydama Bernardo dokumentus, aptiko jo žmona Antanina. Tai 2015 metais užrašyti Irenos Teresės Juchnevičiūtės-Kvedienės prisiminimai apie Urbšių šeimą. Moters tėviškė buvo visai šalia ir šią giminę ji gerai pažinojo.

„Parašiau, ką pati žinojau apie tą garbingą šeimą, ką pasakojo mano tėveliai ir kiti žmonės“, – laiške A. ir B. Aleknavičiams rašė I. T. Kvedienė, atsiuntusi ir išsamų pasakojimą apie Urbšynę (taip žmonės vadino buvusio ministro tėviškę – Užnevėžio vienkiemį) ir jos gyventojus.

Šie prisiminimai, kad kur nors nepradingtų, taip pat turėtų atsidurti bibliotekos archyvuose.

Raštas – M. Gorbačiovui

Dar viename dėmesio vertame dokumentų segtuve, kurį savo vyro archyve aptiko A. Aleknavičienė, yra žvejybinio laivo „Onuškis“ kapitono Žydrūno Naujoko kreipimasis, adresuotas ne tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui bei SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui.

1991 m., po sausio įvykių išsiųstame dokumente, kurį tuomet dar rusiškai pasirašė 39 laivo įgulos nariai (ir ne tik lietuviai), išreikštas pasipiktinimas dėl sausio 13-osios žudynių Vilniuje.

„Mes pasipiktinę kraujo praliejimu Respublikos teritorijoje. Mes kategoriškai pasisakome prieš niekuo nepateisinamas žudynes, kurios tapo tragiškų įvykių Kalnų Karabache, Sumgaityje, Baku, Tbilisyje ir kitose Tarybų Sąjungos vietose tęsiniu. Esame tvirtai įsitikinę, kad karinės jėgos taikymas mūsų laikais neįtakoja teigiamo konfliktinių situacijų sprendimo atskiruose TSRS regionuose, o priešingai juos tik pagilina (kalba netaisyta – A. D.)“, – klaipėdiečiai žvejai rašė M. Gorbačiovui ir kvietė visų Sovietų Sąjungos žvejybinių bazių laivų įgulas palaikyti šį kreipimąsi.

Žvilgsnis: dar vienas B.Aleknavičiaus įamžintas portretas – jaunas ir talentingas, vėliau tragiškai žuvęs poetas Vaidotas Daunys (1958–1995). B. Aleknavičiaus nuotr.

Tarp dokumentų yra ir 1991 m. gruodžio 3 d. dienraštis „Klaipėda“, kuriame – B. Aleknavičiaus žinutė apie iš Klaipėdos uosto į 8 mėnesių reisą išplaukiantį to paties kapitono Ž. Naujoko vadovaujamą laivą „Onuškis“ su Lietuvos laivyno emblema.

„Plaukiam su Trispalve, o dokumentai lietuvišku Vyčiu pažymėti. Trispalvė dar ir dabar daug ką degina. Gerąja prasme ji degina ir mane. Kai 1952 m. mokiausi Griežpelkių aštuonmetėje mokykloje (dabar Tauragės raj.), vienas mūsų penktokas Vasario 16-osios išvakarėse iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą. Ir šį mokinuką tardymo metu saugumiečiai užmušė. Tėvams atidavė išniekintą sūnaus lavonėlį. Mes buvome taip įbauginti, kad ir į laidotuves nenuėjome. O štai dabar su Lietuvos valstybine vėliava, dėl kurios žuvo mūsų mokyklos trylikametis, mes plaukiame į žūklę. Tikras stebuklas!“ – kapitono Ž. Naujoko emocijas pirmąkart į reisą išplaukiant su lietuviška trispalve užrašė B. Aleknavičius.

Šiandien krašto metraštininko B. Aleknavičiaus per dešimtmečius kruopščiai kaupti dokumentai tapo istorija, paties metraštininko nebėra, neliko ir kai kurių jo gyvenime sutiktų herojų, bet liko jo nuotraukos ir straipsniai, įamžinę permainingą laiko tėkmę.

Pasak pranešimo, Lietuvos nacionalinis muziejus savo kolekciją papildė apie 250 tūkst. negatyvų, tai didžioji menininko palikimo dalis – šeima pasiliko tik ciklą „Žiedai tarp žiedų“.

Muziejus pažymi, kad nors daugelis fotografą R. Dichavičių žino tik kaip aktų ciklo „Žiedai tarp žiedų“ autorių, tačiau menininkas nuo septintojo dešimtmečio pradžios ėmėsi fotografuoti įvairiausius Lietuvos regionus.

Fotografuoti etnografinį palikimą jis pradėjo fiksuoti būdamas trečio kurso studentas per savo pirmąją etnografinę ekspediciją į Dieveniškes 1961 metais. Anot menininko, ekspedicija, kuriai vadovavo profesorė Pranė Dundulienė, buvo tarsi pirmas krikštas.

Po metų, padrąsintas savo bičiulio tapytojo ir skulptoriaus Aloyzo Smilingio, R. Dichavičius nusipirko motociklą „Java“ ir keliavo po kaimus, fiksuodamas kapines, piliakalnius, vienišas sodybas, paminklus, kryžius, akmenis, apgriuvusias, apsamanojusias koplytėles. Fotografavo ir Baltarusijos lietuviškas salas: Gervėčius, Rimdžiūnus, Pelesą.

Priimdama kolekciją Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė sakė, kad menininkus paprastai vertina meno tarybos, žiūrovai, gerbėjai, kolekcininkai, tačiau nutinka ir taip, kad menininkų darbai, šiuo atveju R. Dichavičiaus fotografija, pasitarnauja ir tautos istorijos tyrimams.

„Tokios kolekcijos tampa ypatingai svarbios ne tik kaip meno objektai, bet ir kaip istorijos liudytojai, nes fotografo R. Dichavičiaus perduoti negatyvai – ne tik meno kūriniai, bet ir istorinio laikotarpio, žmonių kasdienybės, etnografinės aplinkos fiksacija. Tai vaizdinė istorija, padėsianti ir antropologiniams tyrimams“, – sakė R. Kačkutė.

Vyriausybės meno premijos laureatas R. Dichavičius labiausiai yra žinomas savo fotografijų ciklu „Žiedai tarp žiedų“ (1987–1990 metų albumas). Jis yra apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.

Motyvų žaismas

1976 m. gimusio modernaus japonų fotografo K. Chijiiwos kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. Beveik visi parodai atrinkti darbai buvo sukurti Japonijoje, UNESCO saugomoje Jakušimos saloje, garsėjančioje savo senaisiais kedrais. Šiame išskirtiniame tolimosios šalies kampelyje fotomenininkas gyvena jau du dešimtmečius.

Parodos pavadinimo žodžiai „Jūra – Yura“ homonimai, tarsi mezga dialogą su M. K. Čiurlionio kūriniais – jų kurdamas savuosius darbus K. Chijiiwa sako nebuvo matęs. Fotografijos perteikia gamtos stiprybę ir jos kaitą rezonuodamos su lietuvių genijaus paveikslais. Savitas fotografo projektas sieja abiejų menininkų kūrybą, jų jautrumą aplinkai, įkvepia lankytojus tyrinėti jūros didybę.

Iš ciklo „Drebėjimas“. / Justinos Lasaukaitės nuotr.

K. Chijiiwos fotografijose akcentuojamos keturios stichijos – žemė, vanduo, oras ir ugnis. „Vanduo vaizduojamas visomis jo būsenomis – kaip skysta, kieta, dujinė materija; nenutrūkstama gyvybės tėkmė tampa jo kūrybos leitmotyvu. Nematerialiojo pasaulio vaizdavimas – rimtas iššūkis menininkui: oras, vėjas ir šviesa, tarpininkai tarp dangaus ir žemės, tarpplanetinės vibracijos; ugnikalnių garai ir purslų prisodrintas vėjas padeda fotografui suvokti elementų medžiagiškumą“, – sakoma parodos kuratorės anotacijoje.

Japonų menininkas siekia atkreipti dėmesį į gamtos jėgą ir jos svarbą. Pavadinimas „Jūra – Yura“, skamba žaismingai, tačiau šių žodžių prasmės skirtingos. Japoniškas žodis „Yura“ reiškia drebėjimą ir virpėjimą.

Anot K. Chijiiwos, jo fotografijų tema – gamtos ir žmogaus sąveika. Jose atsispindi gamtos energija, stiprybė ir jos transformacija, kartu išryškėja žmogaus jautrumas, gebėjimas suvokti ir išreikšti tai, kas svarbu. Japonų fotomenininkas siekia skatinti mus atkreipti dėmesį į gamtos grožį, jos subtilumą, jai atsiverti, nes iš jos galime semtis įkvėpimo ir ramybės.

Subtilu: su pagarba fiksuodamas aplinką K. Chijiiwa perteikia gamtos milžinišką jėga ir trapumą, šaltį ir jautrumą. / K. Chiiwos nuotr.

Atrastos paralelės

Parodos kuratorė Yolita René-Šegždaitė įžvelgia sąsajų ir panašumų tarp K. Chijiiwos darbų ir M. K. Čiurlionio simbolikos ir temų. Ji prisipažino mėgstanti ieškoti skirtingų epochų atgarsių skirtingoms išraiškos formoms – literatūrai, vaizduojamajam menui, muzikai – atstovaujančių menininkų darbuose.

Atradusi K. Chijiiwos fotografijas, sako iškart pagalvojusi apie M. K. Čiurlionio darbus. Japonų menininkas fiksuoja laikinumą, kintamumą – tai, ko ieškojo ir lietuvių simbolistas. Nors skiriasi menininkų laikmečiai ir technika, vienodai jautrus jų žvilgsnis perteikia akimirkos virpesį.

Šis dviejų kūrėjų dialogas atvėrė naujų perspektyvų ir M. K. Čiurlionio kūrybos interpretacijai.

M. K. Čiurlionis savo darbuose reprezentuoja daug saulės – Saulės deivė Aušrinė, kuri yra moteriškosios giminės ir japonų, ir lietuvių kultūroje. Darbuose pabrėžiama baltiškoji ir krikščioniškoji kultūra, jų tradicijos – čia kuratorė taip pat randa panašumų su japonų autoriumi.

Augalai, medžiai, upės – visa tai japonų tradicijoje yra apdovanota aukštesne dvasia, tad primena mūsų tradicinės kultūros pagoniškuosius elementus. Ši paroda tampa tiltu tarp skirtingų kultūrų ir menininkų išraiškų, kuriomis siekiama išreikšti gamtos grožį ir jos svarbą.

Justinos Lasaukaitės nuotr.

Pamatyti tylą

Fotografas džiaugėsi galimybe pasidalyti savo nuotraukomis su Lietuvos žmonėmis. Jis reiškė viltį, kiekvienas jo darbus pamatęs žmogus pajaus ramybę, galbūt atras kažką savito.

„Mes gyvename pasaulyje, kuriame be galo daug informacijos. Mano nuotraukos tylios, jose mažai informacijos, tačiau jos perteikia vidinį jausmą, nuramina ir leidžia pabėgti nuo kasdienybės“, – kalbėjo K. Chijiiwa.

Dirbdamas menininkas naudojo dvigubos ekspozicijos techniką „Rolleiflex“ fotoaparatu. Tai jam leido perteikti pojūčius, patirtus fotografuojant bangas, stiprų vėją, kuris, regis, plėšia nuo žemės, tačiau sykiu ir atpalaiduoja kūną. Tik šia technika galima perteikti vaizdo virpesį.

Paroda išskirtinė ne tik dėl turinio, bet ir dėl organizacinių subtilumų. Ją ruošė trijų šalių atstovai: autorius iš Japonijos, kuratorė iš Prancūzijos ir Lietuvos muziejus.

„Negalėjome apžiūrėti salių ir pasiruošti parodai, viskas vyko per atstumą. Kilo nedidelių iššūkių koordinuojant šį projektą – teko padaryti naują fotografijos atspaudą, kadangi keliaujant darbams iš Japonijos vienas iš jų pasimetė. Tačiau visas problemas išprendėme“, – kalbėjo Y. René-Šegždaitė.

Kas? K. Chijiiwos (Japonija) fotografijų paroda „Jūra – Yura“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? veikia iki rugsėjo 3 d.

Vaizdas pakerėjo

Paroda, pavadinta „Lyg pasiklydę danguje“, veikia šalia Laisvės alėjos fontano.

Ekspozicijoje – labai neįprastoje, kartais, regis, tiesiog neįtikėtinoje aplinkoje užfiksuota Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Visos nuotraukos darytos dvidešimties metų laikotarpiu iš Šilainių daugiabučio dešimtojo aukšto, kuriame gyveno (ir tebegyvena), augino vaikus Patašiaus šeima.

„Vaikai (trys – red. pastaba) jau išsilakstę, liko keturių kambarių butas. Gal jį parduosime. Už butą prašysiu tūkstančio eurų. Tikrai, nejuokauju. O už vaizdą pro langą – šimto tūkstančių. Nes tas vaizdas – nepakartojamas. Jis mane pakerėjo, mes tą butą nusipirkome ir iš E. Ožeškienės gatvės atsikraustėme į Šilainius. Tai buvo prieš kelis dešimtmečius“, – sakė M. Patašius.

Modestas Patašius/Simono Baltušio nuotr.

Palinkėjo sėkmės

Jau daug metų praėjo, tačiau pro langą matomo vaizdo kerai nesisklaido: apačioje plytinti Vilijampolė, Neries šlaitai, bažnyčia visada žavi ir niekada nenusibosta.

Būtent tais vaizdais M. Patašius ir nutarė pasidalinti su visuomene, surengęs parodą Laisvės alėjoje.

Parodoje apsilankęs Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis M. Patašiui įteikė originalią „Prisikėlimo puokštę“ ir palinkėjo sėkmės bei kūrybiškumo už posūkio beprasidedančiame naujame kelio vingyje.

Simono Baltušio nuotr.

Naujas etapas

M. Patašiui neseniai teko atsisveikinti su darbu „Lietuvos ryto“ redakcijoje.

„Po 25 metų aktyvaus darbo, tapau laisvas. Sukausi kaip voverė rate, bet vieną dieną staiga iššokau iš rato, tik pumt ir visko nebeliko“, – sakė naują gyvenimo etapą pradedantis fotomenininkas.

Sumanymas eksponuoti Prisikėlimo bažnyčios nuotraukas brendo jau seniai. Gyvenimo pokyčiai sumanymo įgyvendinimą tik paspartino.

Nuo šiol R. Jarmalavičiaus kolekcijoje yra jau šešiolika šio prestižinio konkurso apdovanojimų, pelnytų nuo 2016 metų.

Autoritetingai tarptautinei komisijai šiemet buvo pateikta daugiau kaip 14 tūkst. nuotraukų iš 120 pasaulio šalių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Komisijos „Official Selection“ įvertinimų sulaukė mobiliuoju telefonu „iPhone“ darytos juodai baltos R. Jarmalavičiaus nuotraukos „Vasaros laikas“, „Greta šventės“, „Vaikystė“ ir „Viena vaikystės diena“.

Pastarosios dvi nuotraukos pelnė ir „Honorable Mention“ apdovanojimus. Jose užfiksuotos akimirkos iš šeimos kelionės po Europą 2018–2019 metais.

„Kiekvienas iš mūsų patiriame akimirkų, kurios gali kitiems žmonėms perteikti jų pačių istorijas, prisiminimus, jausmus. Nes gera nuotrauka išties yra ne atvaizdas, o veidrodis. Džiaugiuosi, kai tai pavyksta“, – pasakojo R. Jarmalavičius.

Fotografo mėgėjo R. Jarmalavičiaus kūryba yra įvertinta jau per septyniasdešimt tarptautinių apdovanojimų. Šiemet paskelbtuose mobiliosios fotografijos reitinguose „World's Top Mobile Photographer“ fotomenininkas pripažintas šeštuoju visame pasaulyje ir pirmuoju Lietuvoje.

R. Jarmalavičius yra baigęs žurnalistiką ir fotožurnalistiką Vilniaus universitete, daug metų dirbo žurnalistu ir redaktoriumi įvairiose žiniasklaidos priemonėse, per 20 metų vadovauja savo įkurtai strateginės komunikacijos kompanijai „Publicum“, yra pasaulinės komunikacijos grupės „Havas“ partneris Baltijos šalyse.

Daugiau R. Jarmalavičiaus nuotraukų rasite jo „Instagram“ profilyje.

Pasaulinio įvertinimo sulaukė juodai baltos R. Jarmalavičiaus nuotraukos „Paplūdimyje“ ir „Pasimatymo vieta“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Mobiliuoju telefonu „iPhone“ darytoje nuotraukoje „Paplūdimyje“ užfiksuota šių metų žiemos akimirka Tenerifėje.

„Akmenuotame mano mėgstamiausio miestelio paplūdimyje kasdien mačiau neįgalų jauną vyrą. Visi maudėsi, šokinėjo, linksminosi, o jis sėdėjo ir visa tai stebėjo. Po kurio laiko vyras atsargiai nuriedėdavo nuo akmenų. Grįždavo namo, kur, tikiuosi, jo kažkas laukė“, – pasakojo autorius.

Keletą prestižinių įvertinimų jau pelniusi R. Jarmalavičiaus nuotrauka „Pasimatymo vieta“ daryta 2011 metais Paryžiuje.

„Mėgstamiausias užsiėmimas Paryžiuje – stebėti žmones ir jų gyvenimus. Ypač kai tiek daug visko randi vienoje vietoje – kaip ant šių laiptų Senos pakrantėje. Nieko aplink nematantys įsimylėjėliai, pavargusi pensininkų porelė, į vadovėlį įnikusi studentė, sumuštiniu alkį malšinantis jaunuolis – netrukus jų vietas ant laiptų užims kiti žmonės ir jų istorijos“, – dalinosi fotomenininkas.

Pasimatymo vieta. Paryžius, Prancūzija, 2011. Nikon D300S / Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

Daugiausiai mobiliuoju telefonu darytomis juodai baltomis nuotraukomis išgarsėjusio R. Jarmalavičiaus kūryba yra įvertinta per penkiasdešimt tarptautinių apdovanojimų.

Šiemet paskelbtuose „World's Top Mobile Photographer“ reitinguose fotomenininkas pripažintas šeštuoju visame pasaulyje ir pirmuoju Lietuvoje. R. Jarmalavičius 2018 ir 2016 metais pelnė Metų fotografo titulus pasauliniame konkurse „Hotshoe Black & White Photography Awards”, du kartus –- 2021 ir 2019 metais – buvo nominuotas mobiliosios fotografijos Oskarams konkurse „iPhone Photography Awards“.

R. Jarmalavičius yra baigęs žurnalistiką ir fotožurnalistiką Vilniaus universitete, daug metų dirbo žurnalistu ir redaktoriumi įvairiose žiniasklaidos priemonėse, per 20 metų vadovauja savo įkurtai strateginės komunikacijos kompanijai „Publicum“, yra pasaulinės komunikacijos grupės „Havas“ partneris Baltijos šalyse.

Kasmet Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijos komisijai pateikiami kandidatai, už savo kūrybinę veiklą pretenduojantys į šį garbingą įvertinimą.

Šiais metais pretendentų gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją sąraše ir trys uostamiesčio kultūros atstovai – ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas Stanislovas Domarkas, rašytojas Gintaras Grajauskas bei fotomenininkas R.Treigys.

Komisijos sprendimu Nacionalinę kultūros ir meno premiją už laiko ženklų poetiką fotografijoje pelnė R.Treigys, surengęs daugiau nei pusę šimto personalinių ir per 80 grupinių parodų.

Pernai Vilniuje "Šiuolaikinio meno mugėje" R.Treigys pripažintas geriausiu menininku.

Pastaroji R.Treigio fotografijų paroda "Vilniaus dienoraščiai" dar neseniai keliavo po Lietuvą.

Užplūdo emocijos, geras jausmas, labai smagu. Ne tik kūrėjui, kiekvienam žmogui įvertinimas yra svarbus.

Vos paskelbus žinią apie premiją fotomenininkui teko atlaikyti bičiulių ir gerbėjų sveikinimų laviną.

"Užplūdo emocijos, geras jausmas, labai smagu. Ne tik kūrėjui, kiekvienam žmogui įvertinimas yra svarbus", – neslėpė R.Treigys.

Nacionalinė kultūros ir meno premija Lietuvoje teikiama nuo 1989 m. Per 32 metus ji įteikta 230 Lietuvos menininkų.

Šį apdovanojimą yra gavę tik 7 klaipėdiečiai: 1994 m. dailininkas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas, 2007 m. aktorius Vytautas Paukštė, 2010 m. poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, 2014 m. aktorė Nelė Savičenko, 2016 m. aktorius Vytautas Anužis, 2020 m. aktorė Regina Šaltenytė, šiemet – fotomenininkas R.Treigys.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias šalyje kūrėjo įvertinimas, skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus.

Kasmet gali būti skiriama ne daugiau kaip šešios premijos.

Be R.Treigio, šiais metais premija skirta aktoriui Vidui Petkevičiui, menotyrininkei Agnei Narušytei, choro dirigentui ir kompozitoriui Vytautui Miškiniui, tarpdisciplininio meno kūrėjui Dainiui Liškevičiui bei etnomuzikologei Daivai Vyčinienei.