Dėl kokių sveikatos problemų 76 m. kompozitoriui prireikė medikų pagalbos, artimieji nekomentavo.

Kompozitoriaus žmona dailininkė Gražina Aleknavičiūtė-Kuprevičienė patvirtino, kad žinomas kaunietis gydomas ligoninėje. „Taip, bet kol kas negaliu nieko pasakyti. Galiu nuraminti, kad jam ne COVID-19, kad čia jis labai gerai prižiūrimas, bet diagnozė kol kas neaiški“, – sakė kompozitoriaus žmona. Ji nepatikslino, dėl kokių priežasčių G.Kuprevičiui prireikė medikų pagalbos.  

G.Kuprevičiaus nuopelnai 2003 m. yra įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2003 m. jis yra pelnęs Įsimintiniausio Kauno menininko vardą už operą „Jobo teismas“, operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“ bei vokalinę simfoniją „Aštuoni metafiziniai romansai“, 2004 m. – „Bravo“ apdovanojimą „Už nuopelnus lietuviškai pop kultūrai“, 2006 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premiją, 2010 m. – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos aukso žvaigždę, 2011 m. 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklą, 2013 m. – Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

1962–1968 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), nuo 1957 m. kartu su tėvu Viktoru Kuprevičiumi (1901–1992), o nuo 1989 m. kartu su Juliumi Vilnoniu reguliariai skambina Kauno kariljonu. 1980–1987 m. vadovavo Kauno valstybinio muzikinio teatro elektroninės muzikos grupei „Argo“, buvo koncertinės grupės „Žaliakalnio vilkai“ dalyvis. 1992–1993 m. Kauno miesto vicemeras. 1990–1999 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, 2000–2012 – KTU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos muzikų sąjungos ir Lietuvos mokslų akademijos narys.

Nuolat bendradarbiauja su kultūrine žiniasklaida, domisi jaunimo muzikine veikla ir ją remia, yra Master-class vedėjas tarptautiniuose muzikiniuose jaunimo forumuose.

„Beje, japonai dėl karantino neuždarė koncertų salių, iš jų muzika transliuojama internetu. Ir pas mus kiekvienas gali kultūros poreikį šiuo metu tenkinti, naudodamasis tuo, ką siūlo virtuali erdvė. Internetinėse svetainėse filharmonija turi geros kokybės koncertų, teatrai – spektaklių, dauguma muzikos atlikėjų – irgi yra įrašę puikių pasirodymų. Bet manyčiau, reikėtų pagalvoti apie materialius dalykus – kompensaciją menininkams. Juk ne vien kūrybinėmis idėjomis jie gyvi ir savo šeimas „už ačiū“ maitina“, – pastebi Lietuvos nacionalinės kultūros premijos laureatas, kompozitorius, prof. Giedrius Kuprevičius.

Kalbėdamas su ELTA, jis atkreipė dėmesį į tai, jog dabar, kai visi verslai laukia valstybės kompensacinių pinigų (verslai, vaistinės, prekybos centrai, vežėjai), niekas neužsimena apie kultūros žmonių būklę. Kol į juos atkreips dėmesį valdžia, gal jiems nors iš dalies galėtų pagelbėti žiūrovai, klausytojai – „kultūros vartotojai“?

„Tad bent vieną gerą darbą galime padaryti – gal susilaikome nuo reikalavimų grąžinti pinigus už jau įsigytus bilietus į teatrus, koncertų sales, kino seansus, festivalius ir panašiai? Juk jei Vyriausybė apie tuos, kurie dirba kultūros srityje net neužsimena, gali taip ir būti, – jie paliekami savigelbai. Tad nereikalaudami grąžinti tų kelių dešimčių eurų, mes kaip nors pragyvensime, o parama aktoriams, muzikantams tikrai dabar labai svarbi.

Aš taip pat turiu iš anksto pirktų bilietų ir nė vieno neketinu grąžinti, netgi jei tie renginiai ir iš viso neįvyks. Ar toks dalykas Lietuvoje įmanomas? Tikiu, kad taip“, – viliasi G. Kuprevičius.

Skambės ir koncerto vedėjo – šiemet 75 metų jubiliejų atšventusio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus – premjerinis kūrinys „Simfonija be fortepiono“.

Įdomu tai, kad šis kūrinys gimė kaip atsakas į JAV gyvenančių melomanų laišką, kuriame autoriaus buvo klausiama, ar nėra orkestrinės jiems patikusios Sonatos fortepijonui Nr. 20 versijos. Nedrįsdamas atsakyti „ne“, G. Kuprevičius sonatos muziką 2018 m. instrumentavo, partitūroje siekdamas išsaugoti fortepijono faktūrą simfoninio orkestro instrumentų mikstūromis. Taip bičiulių iš užjūrio padrąsintas ir savo jubiliejų „pagerbdamas“ kompozitorius „nupūtė“ dulkes nuo 1970-aisiais sukurto kūrinio. Trys programinės „Simfonijos be fortepijono“ dalys (idėjos – darbas – rezultatai) galėtų būti metafora kompozitoriaus biografijos puslapiams, nuveiktiems jo darbams.

Pirmojo festivalio „Iš arti“ koncerto „Mašinos ir šokiai“ programą atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), solistas Motiejus Bazaras bei dirigentas Martynas Staškus, šiemet taip pat minintis asmeninį jubiliejų. Tad pirmasis festivalio, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė bei asociacija LATGA, koncertas kauniečius kviečia į tikrą puotą, kurią su įvairiais muzikiniais pagardais parengė du jubiliatai.

Organizatorių teigimu, šiemetinį festivalį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradeda romantiškomis gaidomis. Nuo romantiško Maurico Ravelio valso, dar vadinamo „šokiu ant vulkano“, iki Michaelo Nymano vandens šokių premjeros Lietuvoje. Nuo po 50-ties metų iš fortepijono sonatos muzikos į „Simfoniją be fortepijono“ persikėlusio G. Kuprevičiaus opuso iki M. Bazaro fortepijoninių faktūrų…

Kompozitorius Jonas Jurkūnas į šiuolaikinės muzikos festivalį įžengs su nauju penkių dalių kūriniu „Robotai ir žiedlapiai“, kurį autorius vaizdžiai pristato kaip įsivaizduojamą, tačiau nesantį robotų ir žiedlapių naratyvą. Kompozitoriaus Ryčio Mažulio premjera pratęs šio autoriaus mašinizmo seriją. Koncerto programoje šis kompozitorius atsidūrė kaip specialaus festivalio konkurso „SymphoChance“, skirto naujo simfoninio kūrinio sukūrimui, nugalėtojas.

Festivalis „Iš arti“ Kauno muzikų iniciatyva gimė 1997-aisiais, primena ELTA. Greta šių dienų kompozitorių kūrinių jame nemažai dėmesio skiriama ir praėjusio amžiaus klasikai. Taip, pagal pranešimą, kasmet festivalis „Iš arti“ suartina gerokai nutolusį XX amžių su šiomis dienomis.

Festivalio antrajame koncerte sekmadienį skambės kamerinė muzika. Ją atliks ansamblis „Musica Humana“ ir vokalinis duetas „Cantus coronatus“. Antradienį vyks koncertas „Muzika septyniems“, trečiadienį – „Įelektrinta muzika su „Kwartludium“ (Lenkija), penktadienį – „Gamta ir tyla“, dalyvaus ansamblis „Mykorrhiza“ (Švedija – Indija) bei solistė Karin Lovelius (Vokietija – Švedija). Šiame koncerte skambės ir kauniečio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio premjerinis kūrinys „Je suis maitre“.

Festivalis „Iš arti“ Kauno valstybinėje filharmonijoje pasibaigs programos „Atspindžiai“ pristatymu lapkričio 22-ąją, muzikuos Klaipėdos kamerinis orkestras.

Apie šį projektą, įsiterpiantį tarp visų kūrėjo jubiliejui skirtų renginių, su kompozitoriumi kalbamės jaukiame jo namų sodelyje. Šnekučiuojamės prie kavos puodelio, aplinkui skraido zylutės, vis besitaikydamos nugvelbti šviežio obuolių pyrago gabalėlį. Sėdėdamas savo vardu paženklintame suoliuko kampe ir kartkartėmis šmaikščiai pakalbindamas paukštelius, Maestro mielai dalijasi pastebėjimais ir mintimis. Jos liejasi laisvai ir sklandžiai, o humoro jausmo nestokojantis kompozitorius paragina: "Sėskis čia, matai, šita vieta pažymėta, kad mano. A, tiesa, tu taip pat galėtum čia sėdėti, bet aš dėl to ir skubu nukreipti tinkama linkme, kad neužimtum manojo kampelio. Tai apie ką mes čia. Taip. Apie "Prūsus"...

"Išties, man didelė garbė, kad Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai įtraukė į planus naująjį operos "Prūsai" pastatymą. Turėtų būti įdomu, nes kiekvieno tokio spektaklio specifika yra originali – reikia prisitaikyti, atrasti reikalingus taškus, kažko atsisakyti, kažką padaryti naujai", – sako G.Kuprevičius.

Anot Maestro, teatro scena ir atvira erdvė – itin skirtingi dalykai: atsiranda garsinimo, masinių scenų sprendimo problemos. "Publikai gali pasirodyti, kad mažoka choro, trūksta baleto, žirgų, skraidančių balionų ar fejerverkų... Bet operos atlikimas atviroje erdvėje nepriekaištingas gali būti tik tam pritaikytose erdvėse, tokiose kaip Veronos festivalio arena. Ten pastatymams skiriamos didžiulės lėšos, o mes su jais nė iš tolo negalime lygintis, – pastebi kompozitorius. – Atvirai kalbant, mūsų nacionalinė opera užima podukros poziciją. Tiesiog tai – ne repertuariniai spektakliai. Charleso Gounod "Faustą" galima rodyti tris kartus per savaitę, nes visi atpažįsta kūrinio melodijas, šokių choreografiją. Dėl naujosios ar netgi senosios lietuviškos operos – nuolatinės problemos. Tai – karo mūšis, kova. Kita vertus, lietuviška opera, pradedant nuo Miko Petrausko "Birutės", yra pastebėta ir sukelia tam tikrą rezonansą. Turime kūrinių, kurie jau patikrinti laiko ir pakartotiniai jų pastatymai nenuvilia."

– Grįžkime prie atpažįstamų melodijų. Juk "Prūsai" taip pat turi vieną tokią...

– Būtent. Teisūs muzikos vertintojai, sakantys, kad opera yra žanras, kai labai toli į pievas nenuklysi. O jeigu nuklysi – išeisi iš žanro. Nežinau nė vienos operos, kuri būtų gyva, neturėdama bent vienos koncertuose dainuojamos arijos. Jeigu operoje nėra populiarios arijos, dueto ar uvertiūros – ji yra mirusi.

– O kaip modernioji muzika?

– Yra išimčių. Dmitrijaus Šostakovičiaus "Katerina Izmailova" – kūrinys, kur nieko neįsiminsi, bet ten veikia kiti dėsniai. Tas pats su Albano Bergo "Voceku", kurio niekas neprisimena, išskyrus pabaigoje skambančią vaikišką dainelę, persikėlusią į Eduardo Balsio oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio". Užtenka mažytės skambančios tercijos ir opera tampa įsimintina. Išties, specialiai nepavyks sukurti tokios arijos, kad ją dainuotų. Tik ponas Dievas tau gali padėti arba ne. Visuomet sėsdamas prie didžiojo žanro – operos – manau, kad kažkas žmogaus sielą turi paliesti. Tai negali būti tik gerai sukombinuotos konstrukcijos ar tvirtai sukalta forma. Ir kai sėdi prie libreto (dažniausiai juos rašau pats, nes taip patogiau – nereikia nuolatos skambinti ir prašyti, kad ką nors pakeistų), tuomet gimsta mintys apie muzikinę operos konstrukciją.

– Mintyse jus palyginau su Richardu Wagneriu, kuris taip pat rašė libretus savo operoms. Tam juk reikia drąsos...

– Žinoma, R.Wagnerį veikė kitos aplinkybės: jo kūryboje daug nacionalizmo, o šioje srityje aš nesu labai drąsus. O dėl drąsos imtis libreto – to nedaryčiau, jeigu nebūčiau padrąsintas mokytojų, bendravimo su literatūros specialistais, rašytojais, poetais, nuolatos nerašyčiau spaudoje. Galų gale, yra profesionalūs konsultantai, skaitantys parašytą libretą ir padedantys išvengti šiurkščių klaidų. Nelaikau savęs rašytoju, bet juk yra daug kompozitorių, rašančių libretus savosioms operoms. Vėliau, kurdamas muziką, tekstą sumaigai, sumaišai ir sudedi, kaip to reikalauja muzika. Pradėjęs rašyti muziką pajunti, kad ateina vieta, kur turi būti pasakyta labai konkreti informacija. Tuomet galvoje iškyla motyvas, kuris jau patikrintas laiko ir publikai pažįstamas. Radęs tokį – gerokai išvystai ir įdedi į kuriamą veikalą. Taip "Prūsuose" atsirado daina "Ant kalnelio". Po pirmųjų premjerų viena kritikė rašė, kad opera jai nepasirodė labai įdomi, bet įstrigo viena daina. Labai gaila, rašė ji, kad tai ne originali autoriaus muzika, o skolinys iš lietuvių tautinių dainų lobyno. Nuostabu. Tuomet sužinojau, kad pavogiau melodiją iš liaudies dainos. Iš tiesų tai – originali, mano sukurta melodija liaudišku tekstu.

– Čia greičiau atvirkštinis procesas – jūsų sukurta melodija ilgainiui gali tapti liaudies daina...

– Visko gali nutikti. Po kiek laiko sutikęs kritikę paprašiau, kad ji nurodytų, iš kur paėmiau dainos melodiją. Tuomet ištaisysiu nuorodą, kad tai yra ne G.Kuprevičiaus, o liaudies dainos išdaila, nuodaila ar apdaila. Ir viskas stosis į vietas – žinosime, kad operoje nėra nieko, išskyrus vieną įsimintiną harmonizaciją. Deja, tos melodijos autentiškumo taip ir nepavyko paneigti. O į "Prūsus" ji atkeliavo neatsitiktinai, netgi sąmoningai, nes tai – operos finalas. E.Balsys man yra pasakęs: "Nepradėk darbo, kol nežinosi finalo". "Prūsų" finalui buvo reikalingas dar vienas, ideologinis, motyvas. Juo tapo "Prūsija mana" – motyvas užbaigiantis operą po dainos "Ant kalnelio". Norėjau, kad finale įvyktų nedidelis emocinis pakilimas. Kad nebūtų per baisu. Taigi, galiu pasakyti, kad daina "Ant kalnelio" mane išgelbėjo. Ją išmetus nebebūtų įsimintino motyvo, nebeliktų svarbiausio akcento. Galbūt tai banalu. Vienas mano kolega yra pasakęs: "Jeigu tavo muzika įsimena – ji yra banali." Tai yra požiūris, tam tikra poza. Deja, tokiu atveju nebelieka vietos diskusijai, nes pamatiniai dalykai tampa visiškai skirtingi. Žinoma, yra kūrinių, kuriuose tikrai nereikia nieko įsiminti: Arnoldo Schönbergo ar Oliviero Messiaeno kūryba. Joje įsimena tam tikras tonusas, lieka garsų lauko įspūdis. Tai lemia didžiulė autoriaus kūrybinė charizma. Neįmanoma nuo jos atsiriboti – ji ateina ir apima tave visą, įtraukia, tarsi muzikinis liūnas, kuriame nėra dugno.

– O kaip gimė opera "Prūsai"?

– "Prūsai" atsirado kaip intriga. Iš pradžių buvo kino filmas, kuriam aš kūriau muziką. Ją turėjo rašyti to meto lietuviško kinematografo muzikos guru E.Balsys, bet jis buvo užimtas kitais darbais. Marijonas Giedrys pakvietė mane, aptarėme, kur turi būti foninė muzika, kur joja arkliai, kur dega pilis, kur valgomi kopūstai... Sekdamas didžiaisiais kompozitoriais, rašiusiais muziką kino filmams išdidžiai nutariau, kad ji bus atliekama simfoninio orkestro. Matyt, norėjau prilygti tam istoriniam filmų muzikos epui, kaip ta varlė, kuri pučiasi norėdama prilygti jaučiui. Tik reikia būti atsargiam – kad nesprogtum. Dirbau ištisomis dienomis ir muziką parašiau greičiau, nei reikėjo – norėjau, kad įrašams diriguotų Saulius Sondeckis. Jis mielai sutiko, bet pasakė, kad darbas turi būti atliktas per savaitę, nes po to orkestras išvyksta gastrolių į Kanadą. Viską spėjome laiku. Kamerinį orkestrą papildėme pučiamaisiais ir per tris dienas muzika filmui buvo įrašyta. Muzika kino filmui taip pat turi holivudiškų požymių: leittembrai, leitritmai, leitharmonijos, Kristiną, Herkų Mantą ar kryžiuočius apibūdinantys motyvai. Manau, tai būtina.

– Taigi, muzika kino filmui buvo kelio link operos pradžia?

– O taip. Dirigentas Stasys Domarkas, rengdamas koncertų programas nusprendė, kad reikia kažko patriotiško. "Žinai, tam filme išties gera muzika, padaryk iš jos kokią siuitą" – kaip dabar prisimenu jo žodžius. Taip gimė Herojinė siuita orkestrui ir chorui. S.Domarkas ją keletą kartų atliko, vėliau "emigravo" į Klaipėdą ir, toliau ieškodamas nacionalinių kompozicijų, vėl prisiminė mano siuitą. Tada jis pasiūlė sukurti ką nors scenai, toliau vystyti prūsišką idėją. Čia ir prasidėjo...

– Kažkam kilo mintis, kad pagrindinį vaidmenį atliks Virgilijus Noreika...

– S.Domarko manymu, įsimintinu Herkumi Mantu turėjo tapti V.Noreika. Man tai buvo netikėta, bet, nepaisydamas to, sukūriau medžiagą ir susisiekiau su garbiuoju Maestro. O jis: "atvažiuok, padainuosi ir pažiūrėsim." Taigi, jo bute surengėme operos prezentaciją. Po to likau visiškai be balso, nuo pastangų klostės įkypai susisuko... O dar jaudulys, nuolat kirbantis klausimas, kuo tai baigsis? Ims ar neims? O jis sako: "Aš imu. Tik vienas blogas dalykas – per mažai aukštų natų... Įmesk dar kokias tris." Grįždamas namo traukiniu įmečiau tas kelias natas. Vėliau nesulaukiau iš Maestro nė vienos pastabos. Nesigiriu, tik konstatuoju – tai buvo geriausias mano profesinis įvertinimas.

– Leisiu sau pajuokauti: ko gero, nenusivylėte pasirinkimu...

– Operos repeticijos prasidėjo rugpjūtį. Medžiaga visiems nauja, o kai susirinkome į pirmąją repeticiją, V.Noreika, su jam būdingu profesiniu požiūriu, tarė: "Na ką, kolegos, užverčiame klavyrus ir pradedame repeticiją. Iki premjeros – mėnuo". Visi sukilo: "Mes dar tik pradėjome mokytis, ką tik gavome klavyrus". Nieko naujo šiam pasaulyje, juk klavyrus visi buvo gavę vasaros pradžioje. "Na, jeigu nieko nemokate, ką mes čia repetuosime", – pasakė Maestro. Ir repeticija neįvyko. Aš vis pamąstau, ar išties jis mokėjo visą partiją mintinai? Kad ir kaip ten būtų, tai – požiūris į darbą. O skeptiškai į lietuvišką operą žvelgusiam teatro jaunimui tai buvo gera pamoka. Vėliau Herkaus Manto partiją jis nuolatos lygindavo su Giuseppe's Verdi Otelu: "Man tai toks pat didžiulis krūvis ir vokalinė atsakomybė, kaip dainuojant Otelą". Ten išties yra ką veikti. Buvo tada, yra ir dabar, naujajame operos pastatyme.

– O kaip sekasi dabartinio pastatymo baritonams? Juk Herkaus Manto partiją pritaikėte šiam balsui?

– Tik išbraukiau V.Noreikos pageidautas aukštąsias natas, bet partitūros neperrašiau. Tiesa, kai kur partijos natos persikėlė vietoj kvartos į viršų kvinta į apačią. Jeigu yra problemų – jas reikia spręsti, o pagrindinei partijai pasirinkti baritono balso atlikėjus buvo teatro sprendimas. Galbūt jie nematė tinkamos tenoro kandidatūros, užkulisinių reikalų aš nežinau. Teatras taip nusprendė, o aš atsiliepiau – kiekvienas autorius nori, kad jo veikalai būtų statomi. Beje, pasitraukus V.Noreikai, po kurio laiko pastatymas buvo atnaujintas – Herkaus Manto partiją parengė Algirdas Janutas. Manau, tai buvo pernelyg greitas sprendimas. A.Janutas puikiai parengė partiją, sąžiningai, profesionaliai ir emocionaliai padainavo aštuonis ar dešimt spektaklių, bet publika dar per gerai prisiminė V.Noreikos interpretaciją. Galbūt šis faktorius taip pat paveikė teatro pasirinkimą, naujajame pastatyme pagrindinį vaidmenį patikint baritonui.

– Ar galėtume "Prūsus" pavadinti vienu sėkmingiausių jūsų sceninių veikalų?

– Man, kaip autoriui, operos "Prūsai" inscenizacijų istorija išties labai sėkminga. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, tuometinio jo vadovo Jono Sakalausko komandos pasirinkimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui vėl statyti "Prūsus" man buvo labai netikėtas. Vėliau jie sulaukė daug pasipriešinimo, nepalaikymo iš įvairių institucijų. Bet atkaklus noras, sklidęs tiek iš vadovo, tiek iš teatro kolektyvo davė rezultatų. Teatro solistų trupėje ir kūrybinėje grupėje šiuo metu daug jaunimo, tad jie ryžosi "Prūsų" idėją spręsti visiškai kitaip. Su režisieriumi Gediminu Šeduikiu buvome susitikę tik kartą. Aš jam pasakiau: "Įsivaizduokite, kad manęs nėra. Miręs. Yra tik kapo akmenėlis. Negi eisite jo klausti, kaip ir ką daryti? Pasiėmėte – ir darykite. Tik Piotro Čaikovskio citatų nedėkite. Jos ten netiks." Po to atvažiavau tik į premjerą.

– Ir koks buvo pirmasis įspūdis?

– Labai geras. Koreguodamas Herkaus Manto partiją padariau tik tiek, kad sukeičiau vietomis tas kvartas su kvintomis. Ir ką jūs sau manote: būdami geros formos pagrindinę partiją atliekantys baritonai kartais bando užkopti į tenoro viršūnes! Mindaugas Rojus auga sulig kiekvienu spektakliu. Steponas Zonys taip pat atrodo gerai, įdomiai, labai stengiasi, bet jam dar reikėtų kiek paūgėti. Ne tiek balsas turėtų patobulėti, kiek vidus, jausmai – tada ir balsas kitaip suskambės. Kristinos vaidmenį statytojai patikėjo Viktorijai Miškūnaitei, kuri išties puikiai atlieka šį vaidmenį, o pati sako, kad spektaklį yra įsimylėjusi. Kita Kristinos vaidmens atlikėja – Rasa Ulteravičiūtė, taip pat puiki solistė. Ir visi kiti dirba šauniai: prijungus "Aukuro" kolektyvą buvo sustiprintas choras, taigi, masinės scenos pavyko puikiai.  Bet labiausiai mane nustebino orkestras. Jau statant "Veroniką" jis buvo skambus, o dabar jo skambesy atsirado papildomos jėgos. Tai – didžiulis dirigento Tomo Ambrozaičio nuopelnas. Jis gražiai vadovauja orkestrui ir jo pasiekimai – stulbinami.

Opera "Prūsai" – tam tikras socialinis projektas, buvęs aktualus prieš ketvirtį amžiaus, toks likęs iki šiol. Mes turime save saugoti.

– Ar "Prūsų" tematika aktuali ir šiandienos žiūrovui?

– Ši tema Lietuvos menininkų nėra išvystyta. Dailėje ji beveik neliesta, o viskas, kas yra, sukasi apie Herkaus Manto asmenybę. O veltui, juk tai – baltų išlikimo klausimas. Kadaise baltų genčių buvo devyniolika, o dabar esame likę tik mes ir latviai. Opera "Prūsai" – tam tikras socialinis projektas, buvęs aktualus prieš ketvirtį amžiaus, toks likęs iki šiol. Mes turime save saugoti. Todėl ant partitūros užrašiau dedikaciją: "Išnykusių atminimui ir likusiųjų perspėjimui". Tai lyg iš vidaus sklindantis socialinis užsakymas. Atgimę "Prūsai" įgavo kitą prasmę, visiškai kitą spalvą: čia daugiau šviesos. G.Šeduikis – jaunas režisierius, bet ne visur drąsus. Kita vertus, jis labai korektiškai perskaitė medžiagą, ir šios versijos opera labai gerai vertinama bei lankoma. Nežinau, kaip pavyks išteisinti efektingus scenografijos sprendimus lauko sąlygomis, bet, manau, pavyks.

– Maestro, šiemet minite garbingą jubiliejų. Kokią reikšmę tarp visų tam skirtų renginių jums turi operos "Prūsai" atlikimas Kauno pilies prieigose?

– Šiemet jau įvyko kone 34 renginiai, skirti jubiliejui, o spektaklis Pažaislio muzikos festivalyje – vienas ryškesnių mano jubiliejinių metų renginių. Žinoma, svarbūs ir kiti. Tai – koncertų turas su J.Sakalausku per Lietuvos miestus ir miestelius, neseniai Plungėje atlikta miuziklo "Ugnies medžioklė" muzikinė medžiaga. "Prūsai" bus rodomi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, rudenį numatytas baleto "Čiurlionis" spektaklis. Gruodį su Lietuvos kameriniu orkestru atliksime programą "Giedrius svečiuose pas Juozą", grįstą sąšaukomis tarp mano ir Juozo Naujalio kūrybos, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras gros tik pernai užbaigtą mano simfoniją, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras į programą įtraukė mano koncertą altui ir orkestrui, su solistais koncertuosime Gdansko karilione. Esu Lenkijos karilionierių gildijos garbės narys, tad laukia gražus ir garbus priėmimas. O Kaune, išskyrus "Prūsų" spektaklį Pažaislio muzikos festivalyje – tuštuma. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre nerodomas nė vienas mano spektaklis. Kauno miesto simfoninis orkestras taip pat neatsiliepė į mano siūlymą surengti koncertą, kuriame pramogų pasaulio atlikėjai su simfoniniu orkestru dainuotų mano dainas. Taigi, Kaunui paliksime mano 80-metį, nes panaši istorija atsitiko ir su miesto valdžia, su kuria susitarėme prieš kitą jubiliejų susitikimo laiką derinti prieš metus. Šiemet niekaip nepavyko.

– Ką gi, belieka tikėtis, kad rugpjūčio ketvirtosios vakarą oras bus puikus ir žiūrovams neteks sėdėti po skėčiais.

– Pažaislio muzikos festivalis – vienas iš tų renginių, kurie nebijo rizikuoti, rengdami koncertus po atviru dangumi. Atsisakyti šios nepakartojamo žavesio turinčios tradicijos tikrai neverta. Tai daroma visoje Europoje ir oras būna visoks. Bet žmonėms to reikia. Tad tikėkimės ir tikėkime.

Kas? Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 75 metų jubiliejui paminėti. Opera "Prūsai".

Kur? Kauno pilyje.

Kada? rugpjūčio 4 d. 21 val.

Kuklus ir linksmas, kuriam svetimas pasipūtimas ir tuštybė. Taip galima būtų apibūdinti maestro G.Kuprevičių – spalvingą asmenybę, kompozitorių, pedagogą, eseistą ir muzikantą.

G.Kuprevičius yra sukūręs vieną žinomiausių Lietuvoje miuziklų "Ugnies medžioklė su varovais" (1975), o šio miuziklo daina "Kregždutės" yra vienas populiariausių kūrinių Lietuvoje.

Kompozitorius nuolat rašo muziką operoms, simfonijoms, kameriniams kūriniams, oratorijoms ir vokaliniams ciklams. Kompozitorius taip pat komponuoja muziką dramos spektakliams ir kino filmams.

Vakar G.Kuprevičius viešėjo Klaipėdoje, kur dar kartą turėjo galimybę pasižiūrėti savo paties parašytą operą "Prūsai".

Paklaustas, kaip jam kilo mintis sukurti tokį kūrinį, maestro atsakė: "Kalbėsiu labai trumpai, kaip prof. J.Brėdikis sako, telegrafiškai. Pirmiausia tai buvo Stasio Domarko idėja, mes su juo labai daug bendravome, kai jis dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu. Prūsų tema išryškėjo kaip reikalinga Klaipėdai tema. Be to, Stasys dirigavo herojišką siuitą filmui "Herkus Mantas", kurią irgi aš parašiau. Taip ta užuomazga ir atsirado."

O į filmą G.Kuprevičius atėjo per savo mokytoją Eduardą Balsį, kuris pats turėjo rašyti muziką, bet nesurado laiko ir rekomendavo savo mokinį – "perspektyvų, jauną ir labai talentingą kompozitorių".

"Kai per dvi savaites parašiau tą muziką, S.Domarkas prasitarė, kad reikia parašyti siuitą. Parašiau. Mes ją atlikome su choru Kaune. Ir kai jis persikėlė dirbti į Klaipėdą, tada buvo grįžta prie "Prūsų" temos. Tada reikėjo įkalbinti maestro Virgilijų Noreiką, kad jis sutiktų atlikti pagrindinį vaidmenį. Pamenu, atvažiavau pas jį į namus "parodyti" savo kūrinį, kur pusantros valandos jam dainavau savo žiauriu balsu visas partijas. Tada jis pasakė, kad yra vienas rimtas trūkumas – per mažai aukštų natų. Paprašė pataisyti. Pataisiau. Jis sudainavo visus spektaklius be dublerio", – mintimis apie "Prūsų" priešistorę dalijosi kompozitorius.

Į "Prūsų" premjerą atėjo du Lietuvos prezidentai – Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Esą šiais laikais šalies vadovų G.Kuprevičius savo spektakliuose nesutinka.

G.Kuprevičius – Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos muzikų sąjungos narys, o nuo 2012 m. – ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Per savo karjerą ne vieną patriotinės-istorinės tematikos kūrinį parašęs Jis – pirmasis lietuvių kompozitorius, tapęs akademiku. Jubiliejaus proga uostamiesčio Žvejų rūmuose bus pristatyta jo sukurta opera "Prūsai".

– Kokios nuotaikos pasitinkate jubiliejų?

– Menininko jubiliejus visuomet pastebimas labiau, nes visa jo veikla – vieša, matoma. Mano – dar ir girdima. Man pasisekė: jubiliejų švenčiu kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam – 150, kitam – 100 metų. Abu svarbūs mano gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę mokiausi tobuliau skambinti fortepijonu, antrasis išmokė mane kūrybos ir instrumentuotės amato. Tad jubiliejaus šventimas lyg kokia trejybė – o tai geras ženklas.

– Klaipėdoje jūsų jubiliejui skiriama opera "Prūsai": ar jos siužete galima įžvelgti paralelių su jūsų gyvenimu?

– Toji paralelė gana dramatiška – esame nykstanti gentis ir prūsų likimas, deja, nėra įkvepiantis. Tačiau kai žinai dramatiškus baltų istorijos puslapius, gal bent dabar galėtume iš jų pasimokyti ir būti atidesni mūsų dabarties veiksmams. Kas žino, kaip pavyks lietuvių tautai išsaugoti savo likimus...

– Kiek jums, kaip muzikos kūrėjui, svarbūs dirigentai, vadovaujantys jūsų muzikos atlikimui?

– Dirigentas yra labai svarbus tarpininkas tarp autoriaus, atlikėjų ir publikos. Be jo interpretacijoje atsirastų sutrikimo, klaidžiojimo, nes kiekvienas muzikantas atliekamą muziką gali įsivaizduoti kitaip. Dirigentas visus suvienija. Man pasisekė – tiek pirmasis operos "Prūsai" dirigentas Stasys Domarkas, tiek ir dabar spektaklį vedantis Tomas Ambrozaitis yra stiprias muzikines pozicijas užėmę muzikantai ir aš jais visiškai pasitikiu. Džiaugiuosi, kad taip vertindamas esu ne vienas.

Keli man svarbūs opusai guli stalčiuje. Tegu dar paguli. Arba sunoks kaip vynas, arba surūgs ir teks išpilti lauk..

– Ką galėtumėte pasakyti apie operos atlikėjus ir scenografiją?

– Čia galėčiau ilgai ir su didžiausiu malonumu kalbėti apie solistus – pradedant pirmuoju Herkaus Manto vaidmens atlikėju Virgilijumi Noreika ir iš jo partiją perėmusiu Algirdu Janutu, baigiant dabar pagrindinį operos personažą įkūnijančiais Mindaugu Rojumi ir Steponu Zoniu. Herkaus Manto vaidmuo sudėtingas, reikalaujantis plataus ir stipraus balso. Visi savaip įdomūs ir priimtini. Nenusileidžia jiems ir Kristinos vaidmens atlikėjos Viktorija Miškūnaitė, Rasa Ulteravičiūtė. Visi spektaklyje užimti solistai, choras, orkestras – puikūs. Atskirai reikėtų vertinti itin sterilų, tikslų ir išvaizdų režisieriaus Gedimino Šeduikio ir jo bendraminčių scenografų darbą.

– Kuo būtumėte tapęs, jei nebūtumėte atradęs muzikos ir su ja susijusios veiklos?

– Kitaip nebūtų. Ir jau tikrai nebus.

– Ar jūsų gyvenime buvo lemtingi mokytojai, dėstytojai, o gal kūrybos pakeleiviai, kurie paragino, pastūmėjo?

– Autoritetai mane lydėjo visą gyvenimą. Tiesa, nebuvo jų daug, bet ir tie keli – labai stiprūs. Akylesnis gali pamatyti jų šešėlius mano veikloje, muzikoje, pasisakymuose. Tegu juos atseka man neįvardijus.

– Ar, išleidžiant į pasaulį naują kūrinį, kankina abejonės, kaip jis bus sutiktas klausytojų? Ar gimsta įvairios tų pačių kūrinių versijos, o vėliau išrenkama geriausioji? Gal jūsų lentynose dulka kūriniai, kurių dar nesiryžote pristatyti publikai?

– Abejonių visuomet nestinga, nors jų gerokai mažiau nei įsitikinimo, kad naujoji partitūra nėra jau tokia bloga. Būtų keista, jei bandyčiau visuomenei įpiršti menkniekį. Nors kartais pačiam atrodanti kaip svarbi kompozicija pasirodo esanti menka ir laikina. Keli man svarbūs opusai guli stalčiuje. Tegu dar paguli. Arba sunoks kaip vynas, arba surūgs ir teks išpilti lauk.

– Sakoma, kad kūrėjus įkvepia gamta, ypač jūra. Gal įkvėpimo semiatės Klaipėdoje?

– Klaipėda jau kurį laiką man brangesnė nei Kaunas ir labai išgyvenau, kai fortūna nusisuko nuo jūsų miesto renkant Europos kultūros sostinę. Bijau, kad pasirinkti Kauną šiuo metu buvo klaida. Po truputį atsiranda ženklų, kad neklystu. Klaipėda galėjo Lietuvą reprezentuoti atviriau, subtiliau ir savičiau: ir kaip uostas, ir kaip vėl itin lietuvišku miestu tampanti kultūros metropolija. Tegu kauniečiai nepyksta, tačiau dabar mano gimtasis miestas baigia prarasti savastį, daug metų saugotą stilių ir tampa labai prasčiokiškas. Buvo metai, kai Kauno valstybinis muzikinis teatras rodė du mano veikalus, dabar tiek pat yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare – miuziklas "Veronika" ir opera "Prūsai". Skaičiaus prasme niekas nepasikeitė, o geografijos – esmingai. Tačiau man Lietuva yra viena ir jaučiuosi joje puikiai.

– 75-erių metų jubiliejus: ar liko neįveiktų kalnų? Ko jums reikėtų palinkėti?

– Nuo kalno, į kurį kopi visą gyvenimą, atsiveria slėnis, į kurį reikia suspėti nusileisti. Jame taip pat yra ką veikti. Laukuose visuomet reikia žemdirbių. Prisijungsiu prie jų triūso. To, kolegų padrąsintas, ir linkėčiau sau.

„Šiaip muzika neturėtų atkreipti į save priverstinio dėmesio, tačiau jei jos nebūtų, ar nepasijustume nublokšti į dykvietę?“ – klausia kompozitorius, per savo karjerą parašęs ne vieną patriotinės-istorinės tematikos kūrinį. G. Kuprevičius – Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos muzikų sąjungos narys, o nuo 2012 metų – ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Jis – pirmasis lietuvių kompozitorius, tapęs akademiku.

– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų?

– Jubiliejus? Tai tik data. Jei nieko šiame pasaulyje doro nenuveikei, tuomet ir jubiliejus – jokia laimė. Menininko jubiliejus visuomet pastebimas labiau, nes visa jo veikla – vieša, matoma. Mano – dar ir girdima. Man pasisekė: jubiliejų švenčiu kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam 150, kitam 100 metų. Abu svarbūs mano gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę mokiausi tobuliau skambinti fortepijonu, antrasis išmokė mane kūrybos ir instrumentuotės amato. Tad jubiliejaus šventimas lyg kokia trejybė – o tai geras ženklas.

– Klaipėdoje jūsų jubiliejui skiriama opera „Prūsai“: ar jos siužete galima įžvelgti paralelių su jūsų gyvenimu?

– Toji paralelė gana dramatiška – esame nykstanti gentis ir prūsų likimas, deja, nėra įkvepiantis. Tačiau kai žinai dramatiškus baltų istorijos puslapius, gal bent dabar galėtume iš jų pasimokyti ir būti atidesni mūsų dabarties veiksmams. Kas žino, kaip pavyks lietuvių tautai išsaugoti savo likimus...

– Kiek jums, kaip muzikos kūrėjui, svarbūs dirigentai, vadovaujantys jūsų muzikos atlikimui?

– Dirigentas yra labai svarbus tarpininkas tarp autoriaus, atlikėjų ir publikos. Be jo interpretacijoje atsirastų pasimetimo, klaidžiojimo, nes kiekvienas muzikantas atliekamą muziką gali įsivaizduoti kitaip. Dirigentas visus suvienija. Man pasisekė – tiek pirmasis operos „Prūsai“ dirigentas Stasys Domarkas, tiek ir dabar spektaklį vedantis Tomas Ambrozaitis yra stiprias muzikines pozicijas užėmę muzikantai ir aš jais visiškai pasitikiu. Džiaugiuosi, kad taip vertindamas esu ne vienas.

– Ką galėtumėte pasakyti apie operos atlikėjus ir scenografiją?

– Čia galėčiau ilgai ir su didžiausiu malonumu kalbėti apie solistus – pradedant pirmuoju Herkaus Manto vaidmens atlikėju Virgilijumi Noreika ir iš jo partiją perėmusiu Algirdu Janutu, baigiant dabar pagrindinį operos personažą įkūnijančiais Mindaugu Rojumi ir Steponu Zoniu. Herkaus Manto vaidmuo sudėtingas, reikalaujantis plataus ir stipraus balso. Visi savaip įdomūs ir priimtini. Nenusileidžia jiems ir Kristinos vaidmens atlikėjos Viktorija Miškūnaitė, Rasa Ulteravičiūtė. Visi spektaklyje užimti solistai, choras, orkestras - puikūs... Atskirai reikėtų vertinti itin sterilų, tikslų bei išvaizdų režisieriaus Gedimino Šeduikio ir jo bendraminčių scenografų darbą.

– Kuo būtumėte tapęs, jei nebūtumėte atradęs muzikos ir su ja susijusios veiklos?

– Kitaip nebūtų. Ir jau tikrai nebus.

– Ar jūsų gyvenime buvo lemtingi mokytojai, dėstytojai, o gal kūrybos pakeleiviai, kurie paragino, pastūmėjo?

– Autoritetai mane lydėjo visą gyvenimą. Tiesa, nebuvo jų daug, bet ir tie keli – labai stiprūs. Akylesnis gali pamatyti jų šešėlius mano veikloje, muzikoje, pasisakymuose. Tegu juos atseka man neįvardinus...

– Ar išleidžiant į pasaulį naują kūrinį kankina abejonės, kaip jis bus sutiktas klausytojų? Ar gimsta įvairios tų pačių kūrinių versijos, o vėliau išrenkama geriausioji? Gal jūsų lentynose dulka kūriniai, kurių dar nesiryžote pristatyti publikai?

– Abejonių visuomet nestinga, nors jų gerokai mažiau, nei įsitikinimo, kad naujoji partitūra nėra jau tokia bloga. Būtų keista, jei bandyčiau visuomenei įpiršti menkniekį. Nors kartais pačiam atrodanti kaip svarbi kompozicija pasirodo esanti menka ir laikina. Keli man svarbūs opusai guli stalčiuje. Tegu dar paguli. Arba sunoks kaip vynas, arba surūgs ir teks išpilti lauk...

– Sakoma, kad kūrėjus įkvepia gamta, o ypač jūra. Gal įkvėpimo semiatės Klaipėdoje?

– Klaipėda jau kurį laiką man brangesnė nei Kaunas ir labai išgyvenau, kai fortūna nusisuko nuo jūsų miesto renkant Europos kultūros sostinę. Bijau, kad pasirinkti Kauną šiuo metu buvo klaida. Po truputį rodosi ženklų, kad neklystu. Klaipėda galėjo Lietuvą reprezentuoti atviriau, subtiliau ir savičiau: ir kaip uostas, ir kaip vėl itin lietuvišku miestu tampanti kultūros metropolija. Tegu kauniečiai nepyksta, tačiau dabar mano gimtasis miestas baigia prarasti savastį, daug metų saugotą stilių ir tampa labai prasčiokišku. Buvo metai, kai Kauno valstybinis muzikinis teatras rodė du mano veikalus, dabar tiek pat yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare – miuziklas „Veronika“ ir opera „Prūsai“. Skaičiaus prasme niekas nepasikeitė, o geografijos – esmingai. Tačiau man Lietuva yra viena ir jaučiuosi joje puikiai.

– 75-erių metų jubiliejus: ar liko neįveiktų kalnų? Ko jums reikėtų palinkėti?

– Nuo kalno, į kurį kopi visą gyvenimą, atsiveria slėnis, į kurį reikia suspėti nusileisti. Jame taipogi yra kas veikti. Laukuose visuomet reikia žemdirbių. Prisijungsiu prie jų triūso. To, kolegų  padrąsintas, ir linkėčiau sau.

Operos partitūroje G. Kuprevičius įrašė dedikaciją: „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui“. „Esu lietuvis, baltų genties palikuonis, manyje dar rusena pagoniška žarija. Nerimauju, kad iš devyniolikos baltų genčių belikome tik mes ir latviai: su skirtingomis bažnyčiomis, dažnai nebesusišnekantys… Kuo kitu, jei ne muzika, galiu bent perspėdamas įtakoti tautų likimų procesus“, – sako kompozitorius.

1972 m. G. Kuprevičius sukūrė muziką režisieriaus Marijono Giedrio dviejų serijų filmui „Herkus Mantas“, pastatytam Juozo Grušo to paties pavadinimo dramos motyvais. Kai kurie šio filmo garso takelio epizodai vėliau transformuoti pateko ir operos partitūron.

„Prūsai“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pirmą kartą buvo pastatyti 1997 m. ir tapo pirmuoju lietuviškos istorinės-patriotinės operos pastatymu po Nepriklausomybės atkūrimo. Pagrindinę Herkaus Manto partiją, specialiai jam skirtą, tąkart atliko tenoras Virgilijus Noreika.

Prūsų didvyrio Herkaus Manto vaidmuo vasario 28-ąją atiteks žymiam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baritonui Mindaugui Rojui. Tačiau du dešimtmečiai, skiriantys abi „Prūsų“ inscenizacijas, nesugebėjo atimti Kolčio vaidmens iš Kęstučio Nevulio. Abiejuose pastatymuose, tik keisdami atliekamus vaidmenis, dalyvauja ir Viačeslavas Tarasovas, Dalia Kužmarskytė, Artūras Kozlovskis, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys. O štai Modestas Narmontas, Tadas Jakas, Artur Petraškevič, Rosana Štemanetian, Aurelija Dovydaitienė, Vilius Trakys ir pagrindinę Kristinos partiją atliekanti Rasa Ulteravičiūtė - į „Prūsų“ sceną pirmą kartą žengė tik pernai. 

„Tai stebuklinga, užkoduota muzika. Galbūt todėl Kristinos partija iškart ir prilipo. Nors vaidmuo nėra iš lengvųjų – reikalauja tiek fizinio, tiek emocinio, tiek vokalinio pasiruošimo“, – dalinosi įspūdžiais R. Ulteravičiūtė.

Operą diriguojantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis mano, kad prūsai išnyko, nes atėjusi krikščionybė visiškai sunaikino jų pradą – pagoniškąjį tikėjimą: „Krikščionybė atėjo jėga. Mūsų operoje prūsų karžygio dvasinės kančios ypač išryškėja finale, kai Herkus Mantas lieka vienas, nes jo mylimąją Kristiną sudegina ant laužo tauta, už kurią jis kariauja. Be to, jam tenka kovoti prieš vokiečius – jį užauginusią tautą. Vidiniai prieštaravimai tiesiog drasko Herkui Mantui širdį... O mūsų tautoje kas vyksta – argi mūsų niekas nenaikina? Tik, aišku, ne kardais ir ne laužais... Tad kokios dvejonės kankina mus?“ – klausia T. Ambrozaitis.

Naujojo “Prūsų” pastatymo režisierius Gediminas Šeduikis operos mylėtojus stebina kaskadiniais triukais ir kitais vizualiais efektais. Veiksmu scenoje rūpinosi scenografė Sigita Šimkūnaitė ir choreografas Aurelijus Liškauskas, baltais rūbais prūsus papuošė garsi dizainerė Sandra Straukaitė.

Pasak jo organizatorių, „tęsiant įžanginių metų festivalio programos liniją, šių metų festivalyje skambės klasikos, liaudies, taip pat ir elektroninės muzikos kūriniai, atliekami klausytojams puikiai pažįstamų Lietuvos karilionininkų bei svečių iš užsienio. Festivalyje karilionu skambins įvairus atlikėjų būrys: Tiffany Ng (JAV), Monika Kazmierczak (Lenkija), Erikas Kure'as (Danija), Austėja Staniunaitytė, Julius Vilnonis bei Stanislovas Žilevičius (Lietuva)“.

Karilionas - vienas sunkiausių muzikinių instrumentų pasaulyje, sudarytas iš chromatiškai skambančių varpų komplekto. Viduramžiais varpai miestų ir miestelių gyventojus kviesdavo į mišias, taip pat įspėdavo apie artėjančias negandas, tuo tarpu muzika varpais atliekama nuo XVI a. Pirmasis karilionas buvo sukurtas Nyderlanduose.

Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte, esantis karilionas buvo įkurtas 1937 metais. Reguliarūs varpų muzikos koncertai rengiami nuo 1956 metų. Pirmaisiais miesto varpininkais buvo pavadinti ilgamečiai karilionininkai Kauno miesto garbės pilietis kompozitorius Viktoras Kuprevičius bei jo sūnus - kompozitorius ir muzikos atlikėjas bei publicistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Giedrius Kuprevičius, primena ELTA.