Į renginį moteris pakvietė pozityvaus mąstymo trenerė, socialinių mokslų daktarė Gintė Martinkėnė ir aromaterapijos praktikė Jelena Barauskienė.

Jos dalijosi patirtimi, kaipgi tą „gyvenimo kvapą“ perprasti, jį susikurti bei pajausti.

Pirmasis žingsnis – pauzė – sustojimo momentas, kai žmogus turi atsiriboti nuo šurmulio, problemų ir skirti šiek tiek laiko sau, susitaikymui su pačiu savimi.

Antrasis žingsnis – užfiksuoti svetimą emociją, praplėsti savo suvokimą, bandyti suvokti ją savaip.

Trečiasis – supratimas, ką iš kito gali pasiimti sau ir pritaikyti kasdienybėje.

Paskutinis etapas – veiksmas – kaip elgsiuosi visa tai suvokęs, permąstęs.

Visuose šiuose etapuose mąstyti, medituoti ir išsikalbėti padėjo kvapai, kiekvienam žingsniui – skirtingi.

Moterys dalijosi potyriais, kokių minčių kiekvienas aliejaus kvapas joms sukėlė.

Vienoms kai kurie kvapai nepatiko, kitoms jie buvo tiesiog dieviški.

Susitikime moterys išgirdo apie skirtingų eterinių aliejų, jų skleidžiamų aromatų poveikį organizmui, sveikatai ir kodėl tam tikru momentu kai kurie kvapai gali pasirodyti atgrasūs.

„Tokius renginius vedu ir organizuoju, nes tikiu, jog žmonės gali gyventi lengviau, noriu įkvėpti juos džiaugtis kiekviena akimirka bei parodyti, kad į gyvenimo iššūkius galima žiūrėti paprasčiau. Kokią mes visuomenę susikursime, tokioje ir gyvensime“, – apie susitikimo tikslą atviravo G. Martinkėnė.

Ne visiems lietuviams gyvenimas suteikia progą pasijuokti. Vilniaus centre sutikti praeiviai sako, kad svarbiausia gyvenime rasti tai, kas teikia džiaugsmą.

„Geras oras, geros knygos, teatras, moterys, seksas, pinigai. Tai va tokie dalykai teikia džiaugsmą“, – vardijo jaunas vyras.

„Labiausiai šeima, vaikai, anūkai. Daugiau nieko nereikia“, – tvirtino vyresnio amžiaus moteris.

Juoko jogos trenerė Kristina Laučienė įsitikinusi: meilės gyvenimui raktas yra rūpinimasis savo emocine savijauta.

„Suaugęs žmogus, kai jau prieina tą ribą, kai taria, na, jau nebegaliu, tada atranda laiko ir juoko jogai“, – pasakoja Kristina.

61 proc. žmonių Lietuvoje džiaugiasi gyvenimu. Tačiau tyrimą atlikę specialistai sako, kad iki pandemijos buvome laimingesni.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše

„Pandemijos įtaka buvo didžiausia pasitenkinimo kritime. Tačiau nereikia pamiršti, kad pandemija kai kuriems žmonėms nulėmė ir finansinius dalykus“, – sakė „EY“ konsultacijų padalinio Baltijos šalyse vadovas Linas Dičpetris.

Pandemijos įtaką pastebėjo ir Kristina. Ji juoko užsiėmimus veda nuotoliniu būdu ir pripažįsta nustebusi, kad juoktis galima ir per kompiuterio ekraną.

Iki pandemijos daugiau kaip 70 proc. lietuvių džiaugėsi savo gyvenimo kokybe – šeima, karjera, uždirbamais pinigais. Psichologai sako, kad pandemija išvargino žmones ir to džiaugsmo nebepakanka.

„Žmonės išsekę ir nuo suvaržymų, ir nuo situacijos, kurios negali kontroliuoti“, – tvirtino psichologė Inga Budvytytė.

Vis dėlto statistiką stebintys specialistai sako, kad lietuviai – ne pati liūdniausia tauta. Vakarų Europos šalių gyventojai dabar džiaugiasi dar mažiau.

Iš vienos pusės, ypač, kai tuo nori tikėti, aplink – vien neteisybė, žiaurumas ir blogis. Žmonės, dusinantys plastikiniuose maišuose kačiukus ir kūdikius. Buka alkoholinė agresija. Akla neapykanta, nukreipta į kiekvieną vos ryškesnį vidumi ar išore. Dėl kelių eurų smaugiamos babytės. Į save riesti nagai, plėšiant paskutinius marškinius nuo kito. Visuomenės patikėtiniai, dangstydamiesi garbingomis pareigomis, kenkiantys, užuot padėję. Abejingumas, nesvarbu, išvežant šiukšles į mišką ar praeinant pro užrakintas kaimyno duris, nors viduje girdi dūžtančius indus. Patyčios. Ne tik tarp bedančių mokyklinukų, bet ir aštresnės – išsilavinusių suaugėlių, kurie, atrodo, tik ir varžosi, kas labiau apdirbs kitą. Vien tam, kad save trumpam įtikintų, jog patys nėra tokie jau ir apgailėtini. Atvejai, kai nelaimingi sau savo nelaimingumo nepripažįsta, bet išsijuosę trukdo laimės ieškoti kitiems. Kartais labai tiesiogiai, o kartais ciniškomis replikomis, gesinančiomis svajones ir gimdančiomis baimes. Tie atvejai, kai gyvenimas išties gerus žmones baudžia ir nelabai aišku, už ką. O tų, kurie gyvena batų kulniukais trypdami svetimas galvas, atrodo, joks velnias neima. Nelaimės, pasiglemžiančios geriausius smarkiai per anksti. Vaikai onkologijos skyriuose. Ir dar visi tie Alanis Morissette apdainuoti "Isn‘t it ironic?" momentėliai, įtikinantys, kad ir pati visata mūsų nekenčia.

Jei galėtume visiškai užsimerkti prieš vieną ar kitą pusę, tam tikra prasme turbūt taptume neregiais. Atimtume iš savęs būtinąją karuselę, be kurios gyventume nedžiaugsmo karalystėje ar nuolatinėje eurofiškoje isterijoje.

Kita vertus, būna juk ir dienų, kai nesiseka, o paskui staiga, atrodo, pats likimas nusprendžia iš sidabrinių debesų nuleisti ranką ir truktelėti viršun už pakarpos. Tada tik, žiūrėk, reikalai ima kone stebuklingai tvarkytis patys. Žmonės maloniai šypsosi ir užleidžia vietą eilėje, nors vėluodamas nedrįsai paprašyti. Netikėtoje vietoje, netikėtu laiku, su netikėtu žmogumi užmezgi pokalbį, po kurio dar porą dienų jautiesi įsikrovęs pozityvios energijos. Ir tas nepaaiškinamas fenomenas, kai lyg iš dangaus nukrenta TAS filmas ar TA knyga, kurios dabar kaip tik ir reikėjo. O kur dar visi tie supermenai, nesirengiantys mėlynos ir raudonos spalvų kostiumais? Tai ir pasiaukojantys gydytojai, ir mamos, prieš sapną apklostančios svetimus vaikus, ir ežeran kito gelbėti šokantys drąsuoliai. Ir dešimt nepažįstamųjų, trumpam krūvon susibėgančių, kad ištrauktų purve įstrigusį svetimą automobilį. Ar šiaip pasisiūlymas padėti vien tam, kad kitam būtų geriau, nors tau pačiam nuo to nieko nenukris. Kad ir tie 10 eurų, kuriuos šimtai šaunuolių paskiria ne Cezario salotoms kavinėje, o paaukoja kažkieno sudegusio namo remontui. Nors tas namas ir stūkso miestelyje, kuriame jie nė karto nesilankė. Nes naštomis pasidalijant jų mažėja. Dar tas nuoširdus: "Kaip jautiesi?", kai jo labiausiai reikia. Draugai. Tie tikrieji, kurie ištiesę ranką kantriai lauks, kol sukaupsi pakankamai jėgų ją sučiupti ir atsikelti net iš giliausios duobės. Ir iš tiesų mandagūs žmonės. Geros dienos linkintys ne norėdami prisigerinti ir sulaukti naudos, o dėl to, kad nuoširdžiai jums linki sėkmės. Nes pasidalijus šiluma su kitu, pats šalti neimsi, kaip tik – atvirkščiai.

Jei galėtume visiškai užsimerkti prieš vieną ar kitą pusę, tam tikra prasme turbūt taptume neregiai. Atimtume iš savęs būtinąją karuselę, be kurios gyventume nedžiaugsmo karalystėje ar nuolatinėje eurofiškoje isterijoje. Kita vertus, kad ir kaip tamsa kartais užniaukia akis, amerikietiškiems kalneliams ilgiau slenkant pažeme, švenčių proga linkiu dažniau patikėti gėriu. Stebuklais. Šviesa. Juk jos nuo ilgiausios metų nakties, turėtų daugėti. Ne tik už lango. Ir – svarbiausia – kuo dažniau patiems būti gėriu, šviesa ir stebuklais. Nes antraip mes – pražuvę.

Moteris teigia, kad pirmieji ligos simptomai buvo kraujas išmatose. „Pamačiau, jog tuštinimasis kitoks nei įprastai, tačiau apie jokią ligą tada negalvojau. Pasipasakojau tai draugei gydytojai, kuri iš karto mane paragino kreiptis pas specialistus. Man buvo atlikta daugybė tyrimų, kol galiausiai išgirdau, kad sergu opiniu kolitu – nepagydoma ir sunkia liga.“

Opinis kolitas – autoimuninis storosios žarnos uždegimas, pasireiškiantis žarnyno gleivinės išopėjimais, sukeliančiais kraujavimą, viduriavimą bei pilvo skausmus. Liga gali sukelti ir sąnarių skausmus, odos bėrimą ar išopėjimą, akių uždegimą, taip pat gali pažeisti kepenis. Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos gydytojo prof. Gedimino Kiudelio teigimu, opinis kolitas – lėtinė ir nepagydoma liga, todėl pacientai vaistus dažniausiai vartoja visą gyvenimą. „Pagrindinis gydymo tikslas – išlaikyti kuo ilgesnę ligos remisiją ir išvengti komplikacijų: storosios žarnos vėžio, žarnyno toksinio išsiplėtimo, prakiurimo ar masyvaus nukraujavimo.“

Reikia mažiau nervuotis ir labiau džiaugtis gyvenimu.

Silvija atsimena, jog pirmieji metai su šia liga buvo ypatingai sunkūs. „Viskas prasidėjo po stiprių išgyvenimų. Tik vėliau sužinojau, jog opinis kolitas mėgsta stresą, – atsimena moteris. – Tai liga, kuri įpareigoja visuomet ieškoti tualeto, nes kartais jo prireikdavo ir 20 kartų per dieną. Teko atsisakyti daugybės ilgesnių išvykų, atostogų, pramogų.“

Kauno klinikų pacientei buvo taikyti visi įmanomi gydymo metodai – gydytojai stengėsi pasiekti ligos remisiją. „Kelis kartus buvau paguldyta į ligoninę dėl ilgalaikio viduriavimo. Vienu metu net grėsė storosios žarnos pašalinimo operacija, tačiau dėkoju Dievui ir profesionaliems specialistams, jog viskas baigėsi sėkmingai ir šios operacijos neprireikė. Šiuo metu, kaip sako gydytojai, esu remisijoje, gyvenu įprastą gyvenimą. Kartą per mėnesį man yra taikoma biologinė terapija, kuomet vaistus suleidžia į pilvą. Tik gydytojų pastangų dėka džiaugiuosi gyvenimu ir visiems sakau – mažiau nervuokitės, nes sveikata yra pats brangiausias turtas.“

Prof. Gediminas Kiudelis, kalbėdamas apie ligos valdymą, pabrėžia, kad pacientams reikia itin kruopščiai vartoti gydytojo paskirtus vaistus, vengti emocinio bei fizinio organizmo pervargimo ir sveikai maitintis.

„Opinis kolitas ir Krono liga – lėtinės autoimuninės ligos, kurių komplikacijos gali sukelti ankstyvą neįgalumą bei žymų gyvenimo kokybės pablogėjimą. Nepakankamai gerai kontroliuojama Krono liga ir opinis kolitas gali sukelti fizinius, psichologinius ir socioekonominius sunkumus, kurie vis dažniau paveikia jaunimą ir vaikus“, – pabrėžia prof. G. Kiudelis.

Gegužės 19 yra tarptautinė uždegiminių žarnyno ligų diena, kurios metu gydytojai bei pacientų organizacijos siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šias dar mažai pažįstamas ligas, paskatinti pacientų artimuosius, darbdavius bei valstybinių institucijų atstovus suvokti sergančiųjų problemas bei sunkumus, su kuriais jie susiduria kasdieniniame gyvenime. Taip pat siekiama padrąsinti visuomenę atviriau diskutuoti apie visapusiškos – tiek medicininės, tiek socialinės – pagalbos organizavimą pacientams bei jų artimiesiems.

– Esate tikra auksarankė: siuvate drabužius, gaminate papuošalus, maistą, fotografuojate... Kur to išmokote? Gal turėjote nagingų, meniškų šeimos narių?

– Taip, išties turėjau – ir seneliai, ir tėvai mokė visko po truputį. Vaikystėje negalėjau lakstyti su draugais kieme, tad visi bandė mane užimti, įtraukdami į veiklą namuose.

Visa kita atėjo savaime, toks jau mano charakteris: jei susidomiu tam tikra veikla, būtinai išbandau. Vienu metu buvau panirusi į juvelyriką. 2005-ųjų konkurse "Mis negalia" net buvau tituluota "Mis talentu" už papuošalų kolekciją. Kai pradėjau gaminti papuošalus, išbandžiau ir fotografiją, nes norėjosi tą grožį įamžinti. Patiko fotografuoti gamtoje, bet teko apsiribojau nedidele studija balkone. Siūti pradėjau, nes turiu nestandartinę figūrą, o rengtis norėjau gražiai. Dabar siuvu dukrytei. Ji turi žaislų kolekciją, kurių parduotuvėse nėra, – tai filmukų herojai, pasiūti mūsų rankomis.

Jaučiu malonumą kurdama, o mano domėjimosi horizontai – platūs. Šiandien kepu, ryt tapysiu, poryt turbūt kokią lentyną kalsiu. Labai džiaugiuosi turėdama puikų vyrą, jis yra mano idėjų ir norų prodiuseris. Tadukas palaiko mane ir, jei tik noriu kažką nuveikti, visada pataria, padeda, kartu vykstame ieškoti medžiagų.

– Iš kur semiatės optimizmo? Ką galėtumėte patarti tiems, kurie pasaulį mato tamsiai?

– Nelabai galiu patarti. Tiesiog toks mano charakteris. Vyrauja nuomonė, kad neįgalieji turi būti paniurę, nusivylę, pikti... Jei norėsite matyti juos kaip vargšus, nuskriaustus likimo, tokius ir matysite, bet visada pagalvokite, kaip jie mato jus (šypsosi). Aš savo aplinką išugdžiau mane matyti kaip žmogų, o ne kaip neįgaliąją. Tiesiog esu kokia esu, spėju daug, nes noriu spėti. Ir tikrai moku paniurzgėti dėl nulūžusio nago ar dėl to, kad netelpu į mėgstamą palaidinę. Tai juk moteriška (juokiasi).

– Kaip ir kada atradote konditeriją?

– Maisto gamyba niekada nebuvo svetima, gaminau su mama, močiute. Pamenu pirmus kulinarinius šedevrus su tėčiu, kai teko bandeles plaktuku trupinti paukštukams... Vėliau su močiute kepdavome ausukes, tortus. Kai įstojau į universitetą, maisto gaminimas buvo veikla, kuri padėjo susirasti draugų. Suorganizuodavau kompaniją, tai balandėlius gamindavome visi kartu, tai sausainius kepdavome. Tai buvo vienijanti veikla, nes juk nuo knygų taip pat reikėdavo pailsėti. Čirškinau troškinius, kepiau blynus ir rengdavau pasisėdėjimus prie puodelio kavos su sausainiais. Konditerija sužavėjo tada, kai supratau, jog nenoriu torto su cukrinėmis kaldromis ir kilogramu dažų, be to, naminių tortų kainos nežavėjo. Tiesa, šiuos gaminu tik šeimai, draugams, artimiesiems, kuriuos mėgstu palepinti, bet nepardavinėju.

Projektas "Draugystė veža" mums suteikė daug gerų emocijų, galimybių ir pažinčių. Juk tai, kad šiandien kalbamės ir pasakoju jums savo istoriją, vyksta tik dėl šio projekto.

– Beje, esate užsiminusi, kad tortus gaminate pagal surastą močiutės receptų knygelę, kurioje galima rasti ir netikėtų sprendimų. Papasakokite daugiau.

– Kai mano močiutė virto mano angelu, ilgai negalėjau susitaikyti. Visada paskambindavau jai paklausti, kaip kepti bulvinius blynus, ji kaskart visą receptą nupasakodavo nuo iki, tarsi pirmą kartą. Žinojau, kad ji turėjo užrašinę, bet niekada nesusimąstydavau, kad verta ją pavartyti. Kai ji paliko mus, radau šią užrašinę ir su ašaromis skaičiau kiekvieną lapelį, nes jaučiau, jog tai ji man pasakoja visus receptus. Buvau labai nustebusi, kad receptai rašyti prieš daugiau nei 50 metų, bet viskas tinka dabar.

– Virtuvėje į pagalbą jums ateina ir dukra Miglė. Galbūt tai – puikus būdas artimam ryšiui su vaikais palaikyti?

– Taip, nors su vaikais ir reikia daug kantrybės, nes jiems svarbus procesas ir nesvarbu, kad kojos tešloje jau skęsta (juokiasi). Šeimoje turime tradiciją visi kartu gaminti, ragauti. Mano Miglė labai mėgsta minkyti tešlą, atradome ir naminį modeliną, tai pigu ir paprasta, o kol jį verdame, dar ir pažaidžiame. Laisvadieniais visada gaminame kartu, ruošiame šeimos pietus. Kartais varžomės, kurio patiekalas skanesnis. Mamoms patariu tik viena: padėkite telefoną ir žaiskite su vaiku.

– Su vyru tapote vieni iš projekto "Draugystė veža" nugalėtojų, drauge keliausite į Tel Avive vyksiantį "Eurovizijos" dainų konkursą. Ko tikitės iš šios išvykos?

– Tai didžiausia mano išsipildžiusi svajonė, esu "Eurovizijos" gerbėja. Ši kelionė bus pirma kartu su Taduku. Labai laukiame ir tikimės puikaus laiko kartu. Projektas "Draugystė veža" mums suteikė daug gerų emocijų, galimybių ir pažinčių. Juk tai, kad šiandien kalbamės ir pasakoju jums savo istoriją, vyksta tik dėl šio projekto.

– Šmaikščiai save pavadinote ratuota mama. Ko neįgaliems žmonėms šiandien labiausiai trūksta šalies miestuose? O kokius teigiamus pokyčius pastebite bėgant laikui?

– Aš gimiau su negalia, ji yra mano dalis, tad esame priverstos draugauti. Labai myliu savo vežimėlį, ir, jei kiti bando mane iš jo išlaipinti, truputį sutrinku. Juk niekas kavinėje neprašo moterų nusiauti batelių. Vežimėlis yra mano garderobo dalis. O sunkumų kyla tik ten, kur yra laiptai. Miestuose trūksta protingų architektų, projektuojant naujus pastatus reikėtų pagalvoti apie kitokį gyvenimą, judėjimą. Žmonės linkę apsunkinti architektūrą nereikalingais kampais.

Džiugina tik šiek tiek pasikeitęs požiūris. Anksčiau su Taduku buvome kažkoks fenomenas, dauguma galvojo, kad jis mano brolis, o dabar esu tikra, kad žmonės mato mus kitaip. Meilei ir gražiai šeimai svarbu jausmai, o ar tu batuotas, ar ratuotas, tampa nebesvarbu. Apie šeimą ir mano motinystę galima ilgai šnekėti, nes lauktis vaikelio buvo sunku dėl požiūrio. Bet, kaip matote, esame graži šeima, paneigianti stereotipus.

– Neįgaliuosius ne kartą esate prilyginusi savotiškai subkultūrai. Ką turite galvoje taip sakydama?

– Šia tema rašiau baigiamąjį magistro darbą. Taip, leidžiu sau prilyginti judėjimo negalią turinčius žmones subkultūrai. Bet labai aiškiai pabrėžiu, kad tai tik žmonės, judantys vežimėliu. Ši grupė ypatinga tuo, jog turi savo aplinkas, būsenas ir išraiškas. Turėti gerą vežimėlį yra prabangos reikalas, tai nusako ir ekonominę padėtį visuomenėje. Ir jei važinėji su tam tikro modelio vežimėliu, vadinasi, gali priskirti save tam tikrai grupei. Subkultūra be maištavimo visuomenėje neegzistuotų, o ratuotieji puikiai moka tai daryti, todėl ir esame nedidelė kultūra kultūroje. Ir ši subkultūra egzistuos tol, kol visuomenėje nebus lygybės. Dėl aiškumo visuomet pateikiu baikerius – motociklas, apranga ar žargonas vienija šią grupę, mes taip pat tai turime. Galbūt ne visi savo noru tampa šios subkultūros dalimi, bet dauguma puikiai prisitaiko. O jaustis dalimi subkultūros kur kas maloniau, nei jaustis visuomenės atstumtuoju.

– Atrodo, visos jūsų svajonės turi tendenciją pildytis, nesvarbu, ar tai būtų nuosavas būstas, ar universitetinis išsilavinimas, ar troškimas pamatyti "Euroviziją" gyvai. Apie ką svajojate šiandien?

– Mūsų svajonės visada yra tokios, kurias galima pasiekti savo atkakliu darbu. Visa tai žemiška ir pasiekiama. Dauguma turi išsilavinimą, paskolą banke ar mylinčią šeimą, vaikučius, argi ne tiesa? Visa tai turime ir mes. Na, o dėl "Eurovizijos" mums tikrai labai pasisekė ir tai yra nerealus laimėjimas! Didžiausia svajonė – niekada nenustoti svajoti ir siekti savo svajonės tiesiog su nuoširdžia šypsena. Labai norėtume įkurti dirbtuvėles, kuriose galėčiau kitus mokyti rankdarbių amato ir kurios taptų pragyvenimo šaltiniu. Tikiu, kad turėsiu šią galimybę. Savo "Spanguolės dirbtuvėlių" naujienomis, kasdieniais darbeliais jau dabar dalijuosi instagrame, numatyta ir pamokėlių.

Morkų keksiukai

2 puodeliai kvietinių miltų,

1 puodelis cukraus,

1 puodelis kokoso drožlių,

0,5 puodelio aliejaus,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

2 šaukšteliai cinamono,

3 arba 4 kiaušiniai,

žiupsnelis druskos,

2 puodeliai tarkuotų morkų,

galima dėti saujelę smulkintų riešutų, razinų arba mėgstamų džiovintų uogų.

Į dubenį įmuškite kiaušinius, suberkite cukrų ir druską, plakite iki purios masės. Plakdami supilkite aliejų. Į suplaktus kiaušinius suberkite kokoso drožles, cinamoną, riešutus ir išmaišykite. Įmaišykite tarkuotas morkas. Suberkite persijotus miltus su kepimo milteliais, atsargiai išmaišykite. Įpilkite šlakelį pieno – keksiukai bus drėgnesni. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Jei mėgstate puresnius keksiukus, berkite mažiau miltų, jei tvirtesnius – daugiau. Tešlą išpilstykite į keksiukų formeles. Pilkite pusę formelės, nes kepdami keksiukai pakils. Kepkite 160 laipsnių temperatūroje apie 20 min., kol gražiai parus. Iškepusius apibarstykite milteliniu cukrumi arba papuoškite morkytėmis.

Morkų tortas

Biskvitą kepkite pagal morkų keksiukų receptą, tik apvalioje formoje su nuimamais šonais. Iškeptą biskvitą atvėsinkite per naktį, perpjaukite į tris dalis ir sutepkite kremu.

Kremas

500 g kreminės su vanile arba paprastos trintuvu sutrintos varškės,

400 g plakamosios grietinėlės,

1 puodelis cukraus,

30 g želatinos.

Želatiną šaltame vandenyje brinkinkite 15 min., tada ištirpinkite garų vonelėje. Šaltą grietinėlę suplakite iki standumo, po truputį berdami cukrų. Atsargiai įmaišykite varškę. Tuomet supilkite ištirpintą želatiną. Paruoštu kremu sutepkite biskvito lakštus, torto šonus ir viršų. Papuoškite biskvito trupinukais, riešutais ar morkytėmis.

Šokoladiniai cukinijų keksiukai

2 puodeliai kvietinių miltų,

1 puodelis cukraus,

0,5 puodelio aliejaus,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

6 šaukšteliai kakavos,

4 kiaušiniai,

žiupsnelis druskos,

2 puodeliai tarkuotų šviežių cukinijų.

Kiaušinius su cukrumi išplakite iki purumo, įpilkite aliejų. Atsargiai įmaišykite sutarkuotas cukinijas. Kakavą, miltus ir kepimo miltelius persijokite, atsargiai įmaišykite. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Kepkite keksiukų formelėse 30 min. 160 laipsnių temperatūroje. Įjunkite vėjelio funkciją, tada karštis pasiskirstys tolygiau. Iškepusius keksiukus pabarstykite milteliniu cukrumi arba apliekite tirpintu šokoladu.

Šokoladinis cukinijų tortukas

Biskvitą kepkite pagal šokoladinių cukinijos keksiukų receptą  apvalioje formoje su nuimamais kraštais. Tačiau kepti reikia ilgiau, apie valandą. Ar biskvitas jau iškepė, patikrinkite mediniu smeigtuku. Iškeptą biskvitą atšaldykite, padalykite į tris dalis. Pertepkite grietinėlės ir sūrio kremu.

Kremas

1 didesnis indelis maskarponės sūrio,

400 g plakamosios grietinėlės,

0,5 puodelio cukraus.

Šaltą grietinėlę suplakite iki standumo, po truputį suberkite cukrų. Maskarponės sūrį išplakite kitame inde, sumaišykite su grietinėle. Paruoštu kremu sutepkite biskvito lakštus, torto šonus ir viršų. Papuoškite biskvito trupinukais, daigeliais ar uogomis.

Rūgštynių keksiukai

2 saujos šviežių rūgštynių,

1 puodelis cukraus,

3 kiaušiniai,

0,5 puodelio aliejaus,

0,5 puodelio kokosų drožlių,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

1 citrinos nutarkuota žievelė,

2 puodeliai miltų,

žiupsnelis druskos,

2 saujos skintų rūgštynių.

Rūgštynes kruopščiai nuplaukite, nusausinkite, susmulkinkite ir sudėkite į kokteilinę. Įpilkite aliejaus ir plakite, kol gausis tyrelė. Dubenyje iki standumo suplakite kiaušinius su cukrumi, plakdami įberkite druskos. Į suplaktus kiaušinius supilkite rūgštynių tyrelę, suberkite kokosų drožles, išmaišykite. Atsargiai įmaišykite persijotus miltus ir kepimo miltelius. Kepkite 160 laipsnių temperatūroje apie 30 min.

Rūgštynių tortas

Biskvitą kepkite pagal keksiukų receptą, tik be kokosų drožlių. Kepkite formoje su nuimamais kraštais. Iškeptą biskvitą atšaldykite, padalinkite į tris dalis. Pertepkite grietinėlės ir braškių kremu.

Kremas

400 g plakamosios grietinėlės,

400 g braškių,

1 indelis sutirštinto saldaus pieno,

3 šaukštai želatinos.

Uogas ir sutirštintą pieną kokteilinėje suplakite iki tyrelės. Atskirai iki standumo išplakite grietinėlę, sumaišykite abi mases. Želatiną šaltame vandenyje brinkinkite 15 min., tuomet ištirpinkite garų vonelėje. Supilkite į kremą, išmaišykite. Paruoštu kremu pertepkite biskvito lakštus, sluoksniuodami formoje. Tortą dėkite į šaldytuvą mažiausiai trims valandoms. Sustingusį išimkite iš formos, papuoškite uogomis, rūgštynių lapeliais.

Mano artimoje aplinkoje pasitraukusiųjų iš gyvenimo, dėkui Dievui, nebuvo, tačiau ne kartą teko justi graužiantį kaltės ir beviltiškumo jausmą, kai jau vėliau, akyse ir sieloje prašviesėjus, keli draugai prasitarė, kad yra rimtai galvoję apie savižudybę. Iki šiol kamuojuosi klausdama savęs, kodėl jie nesikreipė į mane pagalbos? Kodėl aš pati per paviršutiniškas šypsenas neįžiūrėjau žvilgsnyje dingusios meilės gyvenimui? Galiu tik įsivaizduoti, ką išgyvena tie, kurie nenoro gyventi nepastebėjo, nors šalia būdavo kasdien. Ypač tais siaubingais atvejais, kai mintys įgauna formą ir realybėje. Bet ir pastebėti sunku – žmonės jauni, sveiki, turintys mylinčių draugų, šeimą, nesukantys galvos, kaip sumokėti už nuomą. Tik šito, matyt, ne visiems pakanka.

Nustebtumėte, kiek yra gražių, sėkmingus darbus ir akademinius gyvenimus turinčių jaunuolių, kuriems rytais nesinori pakilti iš lovos. Kurie vis dar jaučiasi nevykėliai, niekam nereikalingi, nepaisant raudonų diplomų ar krūvos gerbėjų. Kurių sieloje žiojėja pūvanti skylė, kasdien vis auganti, neužpildoma nei linksmais filmais, nei protingomis knygomis, nei vakarais mieste. Kiek yra tokių, kuriems kiekviena diena skausminga it operacija be anestezijos, nors iš šono atrodo, kad jie turi viską ir nieko trūkti jiems tiesiog negali.

Būtent šitaip, "jiems nieko netrūksta, išsidirbinėja iš gero gyvenimo" neretai kalbama apie depresiją ar savižudybes. Tik iš kur visi taip gerai žino, kad tau nieko netrūksta? Dėl to žmonėms ir baisu kalbėti. Net stovint ant tilto atbrailos nesinori paimti telefono paskutiniam skambučiui, nes gi gali sulaukti atsakymo: "Turi kojas, rankas, darbą, kokios dar pas tave gali būti problemos? Tau dėmesio tiesiog trūksta!" Ir pasijusti dar didesniu nevykėliu, dar kaltesniu, kad nesugebi vertinti to, ką turi. Gal todėl taip dažnai pasislepiama po tuo įprastu "man viskas gerai", net ir patiems artimiausiems, net ir tada, kai tas "gerai" liko taip toli horizonte, kad jo jau seniai nebematyti.

Psichologiniai sunkumai, kaip ir vėžys – nors nesirenka pagal amžių, grožį ar materialinę padėtį, tačiau patys savaime tikrai nereiškia, kad gyvenimas baigtas.

Labai neteisinga, kai po savižudybės kartu su užuojautomis artimiesiems pasipila kaltinimai, kokie savižudžiai savanaudžiai. Tiems, kurie nesusidūrė su depresija, nelengva įsivaizduoti, kaip nepakeliamai sunku turi būti, kad tenorėtum vieno – tą tuštumos skausmą užbaigti. Kad pasiryžtum niekada nebematyti mylimiausių veidų, niekada nebristi basomis per drėgną žolę į ežerą, nejusti, kaip saulė glosto tau skruostus. Ir nubraukti ne tik viską, kuo buvai, bet ir tą, kuo dar galėjai būti.

Sunku parašyti protingų išvadų ar duoti patarimų, kaip pačiam neįkristi į nenoro gyventi duobę ar iš jos ištraukti brangų žmogų. Na, nebent dar kartą paantrinti specialistams: pajutus, kad gangrenuoja sielos dalis, atsakinga už gyvenimo džiaugsmą, nieko nelaukti ir ieškoti pagalbos. Nes psichologiniai sunkumai, kaip ir vėžys – nors nesirenka pagal amžių, grožį ar materialinę padėtį, tačiau patys savaime tikrai nereiškia, kad gyvenimas baigtas.

Neseniai sulaukiau žinutės iš buvusio pradinės mokyklos bendraklasio, kuris, smalsumo vedamas, feisbuke susirado keletą vaikystės draugų. Jis neapipylė manęs tais tradiciniais politkorektiškais "kur studijuoji?" ir "ką dirbi?", o tik paklausė: "laiminga? rami?" Ir susimąsčiau, kaip keista, kad šito manęs klausia žmogus, kurį paskutinį kartą mačiau būdama dešimties. Ir kad tų, kuriuos matome kasdien, to klausiame labai retai. O juk tai ir yra du reikšmingiausi dalykai gyvenime, prieš kuriuos visa kita – tiesiog juokingai nesvarbu.