„Pagrindinės bibliotekos vadovui keliamos užduotys – tobulinti teikiamas paslaugas, skatinti kūrybingumą, inovacijas ir bendruomeninį dalyvavimą panaudojant puikią strateginę padėtį Klaipėdos mieste turinčią bibliotekos infrastruktūrą ir čia saugomą vertingą dokumentinį Klaipėdos krašto kultūros paveldo fondą“, – pranešime cituojamas kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Anot jo, taip pat svarbu toliau skatinti Klaipėdos ir Tauragės regiono bibliotekų bendradarbiavimą, vykdant bendras veiklas, projektus, keičiantis patirtimi.

Kandidatai į bibliotekos vadovus turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir magistro laipsnį arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją, taip pat mokėti lietuvių kalbą ir dar bent vieną iš trijų Europos Sąjungos oficialių darbo kalbų, išmanyti Konstituciją, Darbo kodeksą, išmanyti dokumentų valdymą.

Vadovui siūlomas atlygis – nuo 3785 eurų neatskaičius mokesčių.

Pretendentų prašymai dalyvauti konkurse priimami iki šių metų balandžio 16 dienos.

Nuo 2019 metų bibliotekai vadovauja Laura Juchnevič.

Ekspozicijoje – 30 ciklo „Savanos“ kūrinių, sukurtų per pastaruosius dvejus metus. Šiuos savo kūrinius V. M. Valkiūnaitė jau pristatė Vilniuje ir Tartu (Estijoje).

Klaipėdoje jos paroda veiks iki balandžio 20 d.

„Pirmoji savanų ciklo užuomazga pasirodė 2020 m., antrojo karantino metu, gyvenant su draugais vienkiemyje. Užsnigti, įkalinti ir atskirti tarp neišvažiuojamų kelių ir vyriausybės judėjimo ribojimų, pradėjome vesti dailininko dienoraštį, kuriame vaizdavome gyvūnus, ilgainiui nubloškusius į tolių ir vaikystės ilgesį. Daug galvojau apie Afriką, apie tai, jog niekada ten nebuvau, kad ten viskas turėtų būti visiškai kitaip nei Lietuvoje, kurioje vien pusnys ir šaltis, kartais po langais prabėganti ta pati lapė“, – pasakojo V. M. Valkiūnaitė.

Gyvūnai, kurių mintį, užuomazgą autorė vaizduoja paveiksluose, jai buvo matyti tik zoologijos soduose didesniuose Europos miestuose, nuotraukose ir pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapusiose vaikiškų enciklopedijų iliustracijose.

„Ciklo paveiksluose vaizduojamos savanos bei gyvūnų nenorėjau nei tiksliai atkartoti, nei pabrėžtinai „disnėjiškai“ sulengvinti, vienintelis noras buvo atskleisti santykį su niekaip nesibaigiančia vaikyste, nuolat tūnančia pasąmonėje tiksliai neapibrėžtais pavidalais“, – teigė V. M. Valkiūnaitė.

Anot jos, visas tapybos ciklas – savotiška savanos pavidalo scenografija, skirta suaugusio žmogaus vaikystei dideliame ir kartais baisiame pasaulyje.

Nuo 1987 metų premija kasmet teikiama už kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasią arba įprasminančius rašytojos Ievos Simonaitytės atminimą.

Vienbalsiu vertinimu premija šiemet skirta Nijolei Marytei Šerniūtei už romaną „Vilkų Kampo Eliza“ (leidykla „Slinktys“).

2023 metais komisijai buvo pateikta 10 grožinės literatūros kūrinių, išleistų per paskutinius trejus kalendorinius metus.

Kaip skelbiama, knygoje vaizduojamas XIX amžiaus pirmosios pusės Klaipėdos krašto ir Žemaitijos pakraščio autentiškas pasaulis. Dviejų kaimų ir dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų epinio pobūdžio pasakojime ryškėja lietuvninkų ir žemaičių kultūra, jungiasi žmonių likimai, kristalizuojasi stiprūs charakteriai.

Anot komisijos, romane istorinė epocha atsiskleidžia ypatingai jautriai, ji kruopščiai ištyrinėta ir asmeniškai išgyventa, įtaigiai papasakota kaip giliausia giminės atmintis.

„N. M. Šerniūtės knyga yra gyva ir intriguojanti, ji pulsuoja žmogiškomis emocijomis, yra kupina autentiškų patirčių ir tiksliai nupieštų buities realijų. Net ir kalba joje atgyja su visomis regioninės tarmės spalvomis, senoviniai žodžiai, regis prikelia ir anuomet buvusius daiktus bei kasdienybės darbus. Tekstas, pilnas tarmių, svetimybių ir archaizmų, yra stiprios kalbinės faktūros, skamba savitai, jis ryškus kaip ir Kristijono Donelaičio „Metų“ lietuvininkų kalba“, – mintimis apie knygą dalijosi komisijos narys Regimantas Tamošaitis.

Premija bus įteikta sausio 23 dieną Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje.

Konferenciją „Muzika ir teatras Klaipėdoje: istorinės atodangos ir nūdienos kontekstai“ Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras dedikuoja Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Šiuo projektu teatras siekia aktualizuoti miesto muzikinio teatro paveldą, atrasti ir įvardyti skirtingų istorinių tradicijų įtakas nūdienos miesto muzikiniam gyvenimui, atskleisti krašto prijungimo metu įvykusius kultūrinių patirčių mainus. Konferencijoje dalyvaus žinomi Lietuvos teatrologai, muzikologai ir kultūros istorikai, tyrinėjantys tradicinės ir profesionalios muzikos ir teatro meno raidą tiek Klaipėdos krašte, tiek bendrame Lietuvos muzikinio gyvenimo kontekste. Pranešimus skaitys muzikologė, muzikos kritikė, pedagogė Danutė Petrauskaitė, muzikologė Daiva Kšanienė, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, kompozitorė, pedagogė, muzikos vadybininkė Loreta Narvilaitė, teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Pasak muzikologės prof. D. Kšanienės, Klaipėdos muzikiniam teatrui daugiau nei 200 metų, o tai svarbus laikotarpis visos šalies kultūriniam gyvenimui: „Pirmą kartą suskambėjusi 1820 m. vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, išgyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien opera Klaipėdos mieste išgyvena ryškaus meninio pakilimo etapą.“ Profesorės teigimu, Klaipėdoje, šimtmečiais priklausiusioje aukštos muzikinės kultūros valstybėms – Prūsijos kunigaikštystei, o vėliau Vokietijos imperijai, nuosekliai formavosi įvairialypės muzikinės kultūros terpė, XIX a. pradžioje suponavusi prielaidas viešo muzikinio teatro atsiradimui. „Šalia nuo 1785 m. veikusios Klaipėdos dramos artistų trupės, pasiturinčių žmonių bei talentingų muzikų dėka 1820 m. buvo pradėti statyti muzikiniai spektakliai. Nuo tada ir prasidėjo ilgaamžė, sudėtinga, pakilimais ir nuosmukio periodais pažymėta Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) istorija“, – teigė D. Kšanienė.

Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui svarbu įprasminti Klaipėdos krašto profesionalaus muzikinio teatro istorijos reikšmę Lietuvos muzikos kultūrai: būtina atskleisti kultūrines patirtis; norisi, kad Klaipėdos krašto muzikos ir teatro istorija būtų integruota į bendrą Klaipėdos miesto ir šalies istorijos kontekstą; norima visuomenei pristatyti muzikinio teatro, kitų muzikos ir meno organizacijų veiklą Klaipėdoje iki krašto prijungimo ir aptarti, kokie pokyčiai įvyko kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi; į pokalbį įtraukti žinomus Lietuvos teatrologus, muzikologus ir kūrėjus, tyrinėjančius tradicinio ir profesionalaus meno raidą tiek Klaipėdos krašte, tiek bendrame Lietuvos muzikinio gyvenimo kontekste, ir, žinoma, akademinį jaunimą. Taip pat svarbu aptarti ir šiandienos aktualijas. Todėl konferencijoje numatyta diskusijų dalis. Kviečiami visi, kam svarbu, pasikalbėti apie šiandienos muziką ir teatrą bei Klaipėdos teatrų ir publikos santykius. Diskusijoje „Kultūros institucijų misija ir publikos lūkesčiai” dalyvaus Laima Vilimienė (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė), Tomas Juočys (Klaipėdos dramos teatro vadovas), Valentinas Masalskis (Klaipėdos universiteto profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro ir „Taško teatro“ įkūrėjas, Sofijos meno festivalio Kuliuose meno vadovas, režisierius).

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia visus kuo aktyviau dalyvauti ir pasidalyti lūkesčiais bei įžvalgomis. Įėjimas – laisvas.

Konferencijos programa

Gruodžio 8 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje (Herkaus Manto g. 25)

10 val. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sveikinimo žodis.

1-oji sesija. Moderatorė Veronika Janatjeva.

10.05–10.35 val. – prof. dr. Danutė Petrauskaitė: Klaipėdos konservatorijos auklėtinių muzikinė veikla Lietuvoje ir egzilyje 1930–1980 m.

10.35–11.05 val. – prof. dr. Daiva Kšanienė: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kelias.

11.05–11.35 val. – prof. dr. Helmutas Šabasevičius: Klaipėdos baletas ir šiuolaikinis šokis Lietuvos kultūros kontekste.

11.35–12 val. – kavos pertrauka.

2-oji sesija. Moderatorė Veronika Janatjeva.

12–12.30 val. – Loreta Narvilaitė: kompozitorės gyvenimas mieste „ant pasaulio krašto“ (esė).

12.30–13 val. – dr. Daiva Šabasevičienė: muzika Klaipėdos dramos teatrų spektakliuose.

13–14.30 val. – pietų pertrauka.

Baigiamoji diskusija. Moderatorė Agnė Bukartaitė.

14.30–16 val. – „Kultūros institucijų misija ir publikos lūkesčiai”.

Dalyvauja: L. Vilimienė (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė), Tomas Juočys (Klaipėdos dramos teatro vadovas), Valentinas Masalskis (Klaipėdos universiteto profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro ir „Taško teatro“ įkūrėjas, Sofijos meno festivalio Kuliuose meno vadovas, režisierius).

16–16.15 val. – konferencijos reziumė.

Spektaklis „Kontis ir Tvarkius“ – interaktyvus ir edukacinis, skirtas priešmokyklinio amžiaus vaikams bei 1–4 klasių mokiniams. Jame susirinkusiesiems bus pasakojama apie gamtą tausojančius įpročius.

„Kontis ir Tvarkius“ – tai pasakos apie didžiulį norą būti reikalingam. Tokį norą turi ne tik žmonės, bet ir daiktai. Jie, kaip ir žmonės, nori būti laimingi, mylimi, reikalingi. Bet žmonės dažnai savo daiktais atsikrato. Kontis ir Tvarkius – du draugai, kurie padeda išmestiems žmonių daiktams gyventi toliau ir vėl jaustis laimingais. Kontis daiktus pažįsta geriau nei žmones ir jis labai nori, kad žmonės nepirktų tiek daug daiktų ir jų neskriaustų. Kontis turi ir daugiau norų, nes norų turėti yra gerai“, – skelbė organizatoriai.

Spektaklį pastatė Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“ pagal Aldonos Zinkevičiūtės-Jankauskienės knygą „Kontis ir Tvarkius“.

Dailininkė ir režisierė – Loreta Skruibienė, vaidina Jūratė Kundrotienė ir Rūta Petkutė, muzikos autorius – Vytautas Skruibys.

Spektaklio trukmė – 40 min.

Spektaklį organizuoja Klaipėdos savivaldybė, organizacija „Žaliasis taškas“.

Retrospektyvą Klaipėdoje atidarys šiandien Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje vyksianti filmo „Blaumilcho kanalas“ (rež. Ephraim Kishon) peržiūra.

1969-aisiais sukurta komedija – kultinis Izraelio kino filmas, pašiepiantis biurokratiją ir kasdienio gyvenimo beprotybę.

Šiemet žiūrovai taip pat galės išvysti fantastinį filmą visai šeimai „Abulelė“ (Rež. Jonathan Geva, 2015) apie berniuko ir mistinės būtybės draugystę. Juk kiekvienam vaikui reikia tikro draugo.

Bus rengiamos ukrainiečių bendruomenėms pritaikytos šio filmo peržiūros su ukrainietiškais subtitrais.

Kadras iš filmo „Pasaulio pakrašty sukite kairėn“.

Romantinių dramų mėgėjams – keturis apdovanojimus Izraelio ir tarptautiniuose festivaliuose pelnęs filmas „Pasaulio pakrašty sukite kairėn“ (rež. Avi Nesher, 2004) apie dviejų į Izraelį atvykusių merginų, indės ir prancūzės, draugystę bei meilės romaną.

Filme taip pat nagrinėjami sunkumai ir netikėtumai, kylantys integruojantis šeimoms iš skirtingų etninių terpių, jų kova su imigracija ir prietarais.

Ankstesniais metais tūkstančiai žiūrovų visoje Lietuvoje, tiek didžiuosiuose miestuose, tiek ir mažesniuose miesteliuose, jau spėjo pamatyti keturiolika Izraelio filmų.

Nemokamus kino seansus planuojama surengti daugiau nei trisdešimtyje teritorijų – ne tik didžiuosiuose miestuose bet ir Varėnoje, Pakruojyje, Jurbarke, Druskininkuose, Nidoje, Zarasuose, Kėdainiuose, Birštone, Alytuje ir kt.

Filmai bus rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais.

„Izraelio kinas tavo mieste“ seansai Klaipėdoje

Rugsėjo 5 d. 17 val. „Blaumilcho kanalas“, Klaipėdos I. Simonaitytės viešoji biblioteka.

Rugsėjo 20 d. 17 val. „Pasaulio pakrašty sukite kairėn“, Klaipėdos I. Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinys.

Spalio 11 d. 17 val. „Abulelė“, Klaipėdos I. Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinys.

Aukota ir anksčiau

Pokalbis prasidėjo nuo istorijos – prisiminti Klaipėdos labdariai, miesto reikmėms XVIII–XX a. aukoję nemažas sumas pinigų.

Istorikė Zita Genienė pasakojo, kad finansiškai daugiausia prie miesto gerovės prisidėjo J. L. Wieneris (1795–1862), iš viso paaukojęs apie 300 tūkst. talerių (dabar tai būtų 15 mln. eurų).

Buvo ir kitų mecenatų, kurie negailėjo pinigų.

„Visas aukas sudėjus, iš tikro buvo kuriama ta miesto gerovė, miesto legenda. Ir reikia paminėti, jog miestiečiai sugebėjo labdarius pagerbti – jie visada juos atsimindavo, ne tik tam tikromis progomis, bet ir kalbėdami apie kokią nors sukaktį“, – pasakojo istorikė.

J. L. Wieneris – dosniausias klaipėdietis, palikęs savo visą turtą miestui.

Dėl to žadama atstatyti ir mecenato paminklą Klaipėdos Skulptūrų parke.

Visas aukas sudėjus, iš tikro buvo kuriama ta miesto gerovė, miesto legenda.

Pavyzdys kitiems

Aukojama ir šiandien. Žinomas mecenatas klaipėdietis Rimantas Cibauskas renginyje apgailestavo, kad Klaipėdoje skatinimo aukoti trūksta.

„Aš manau, kad labai svarbu savivaldos, miesto požiūris, galbūt ir valstybės požiūris į paramą. Vokietijoje aukojimas anksčiau buvo privalomas dalykas, ir tai buvo tarsi užkrečiama. Manyčiau, kad Klaipėdoje gal irgi šiek tiek trūksta to skatinimo, gerų pavyzdžių parodymo. Yra žmonių, kuriems tokio pavyzdžio ir nereikia, tokie žmonės patys yra pavyzdys kitiems“, – kalbėjo mecenatas.

Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys kalbėjo apie švietimo svarbą ir kaip svarbu ugdyti pilietiškumą diegiant savanorystę kaip tam tikrą aukos formą visuomenei.

„Pagrindinis dalykas Kanados mokyklose, visose klasėse, yra savanorystė. Pagrindinis pažymys vaiko atestate galiausiai yra savanoriškos veiklos įvertinimas. Stojant į universitetą, visi žiūri į šitą pažymį. Nes tai yra pilietiškumo ugdymas. Vaikai savanoriauja sporto aikštėse, gatvėje ir bažnyčioje“, – pasakojo brolis Benediktas.

Zita Genienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Rūpi bažnyčios atkūrimas

Atstatomos Šv. Jono bažnyčios archeologinių tyrimų vadovė Raimonda Nabažaitė renginyje priminė, kad 2010 m., pristačius pirmąją bažnyčios atstatymo viziją, ji miesto bendruomenei nepatiko, nes žmonės norėjo matyti bažnyčią tokią, kokia ji buvo iki karo.

Atstatomoji bažnyčia anksčiau buvo liuteronų, tačiau miesto savivaldybė ir visuomenė, išreikšdama gerą valią, parodė, jog jiems šių Dievo namų atkūrimas irgi rūpi.

R. Nabažaitė mano, jog aukoti žmonėms ir aukoti atstatomam paveldui – du skirtingi dalykai.

„Turime suprasti svarbų momentą. Kai mes aukojame žmogui ir kai aukojame kultūros paveldui – labai skirtingi dalykai, nes visada aukodami konkrečiam žmogui mes matome trumpalaikį ir greitą pokytį. Kai kviečiame aukoti bažnyčios atstatymui, tai tarsi kažkaip aukotojas įsivelia į ilgalaikį procesą, kuris neaišku kada baigsis. Labai svarbu apie tai kalbėti, nes ta aukojimo tradicija su naujos visuomenės pasikeitimu po Antrojo pasaulinio karo nutrūko“, – dėstė archeologė.

Didina laimės pojūtį

Kodėl žmonės aukoja, renginyje pasakojo psichologas-psichoterapeutas Dalius Kurlinkas.

Pasak specialisto, pagrindinė aukojimo priežastis – laimės hormonas, suteikiantis aukotojui džiaugsmo.

„Psichologiniu požiūriu aukojimas ir jo aspektai yra plačiai ištyrinėti. Labai paprastas dalykas, kas skatina žmogų aukoti ir dėl ko verta tai daryti, – aukojimas suteikia laimės. Tai yra vienas būdų, kaip mes galime didinti savo laimės pojūtį. Laimė yra bendras pasitenkinimas gyvenimu, stiprus malonių emocijų patyrimas ir sąlygiškai nedidelis nemalonių emocijų išgyvenimas – tai yra subjektyvi gerovė“, – pabrėžė psichologas.

Kiemelio lankytojų ir komisijos sprendimu, pirmąją vietą užėmė "Draugų eglutė", antrą vietą pelnė asociacija Paupių bendruomenė, trečios vietos laimėtojais tapo Klaipėdos priešgaisrinė gelbėtojų tarnyba.

Tradicija tapusioje šventėje, kuri šiemet vyko jau devintąjį kartą, buvo galima išvysti net 43 įvairias žaliaskares.

Jas pamatyti gyvai klaipėdiečiai galėjo nuo gruodžio 6 d. O už labiausiai patikusias eglutes buvo kviečiami balsuoti iki sausio 3-iosios.

Trečius metus iš eilės eglutės buvo dabinamos tvariai – joms puošti buvo naudojamos gamtinės medžiagos, kurios, konkursui pasibaigus, surinktos ir tinkamai išrūšiuotos.

Dar viena šios šventės tradicija – apdovanojamas eglučių kiemelio naujokas. Šį kartą naujoko nominacija ir bibliotekos suvenyrai atiteko Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centrui.

Pirmą kartą įsteigtas specialus prizas ir vienam dalyvavusių vaikų darželių. Per padėkos popietę apdovanotas lopšelis-darželis "Pušaitė".

Šventės metu I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič padėkojo renginio dalyviams už dalyvavimą bei džiaugėsi, kad originaliomis eglutėmis grožėjosi per 5 tūkst. kiemelio lankytojų.

Per padėkos popietę skambėjo S. Šimkaus konservatorijos džiazo studijos choro atliekami kūriniai, vyko Edvino Špeto filmuko apie tvarumą "Mobius" peržiūra.

Jau trečius metus iš eilės eglutės dabinamos tvariai – joms puošti naudojamos gamtinės medžiagos, kurios, konkursui pasibaigus, bus surinktos ir tinkamai išrūšiuotos.

Pernai būta originalių eglučių, pagamintų iš nuplautų jūros pagaliukų, medžio šakelių, kankorėžių, popieriaus ir kitų perdirbtų arba natūralių medžiagų.

Šiais metais taip pat galima pamatyti unikalių eglučių, sukurtų iš dėlionių detalių, nedidelių stiklainių, skėčių, medžio šakelių. Norintiems pasisemti idėjų tai – puiki proga.

Eglučių įžiebimo šventę vedė kaminkrėčiais persirengę vedėjai, tarsi simboliškai primenantys, kokį svarbų darbą atlieka kalėdiniu laikotarpiu – valo kaminus, kad Kalėdų Senelis galėtų patekti į kiekvieno vaiko namus.

Susirinkusius sveikino ir balsuoti už mėgstamiausią eglutę kvietė bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič.

„Esame be galo dėkingi visiems, kurie mato biblioteką kaip vietą, kurioje galima ateiti ir būti, dalintis šiluma ir džiaugsmu“, – teigė L. Juchnevič.

O miesto vadovas Vytautas Grubliauskas palinkėjo tinkamai nuspręsti, kuri iš visų esančių eglučių – pati gražiausia ir ekologiškiausia, verta nugalėtojos titulo.

„Labai linkiu visiems puošiant eglutę niekada nepamiršti, kad puošiame tam, kad džiaugtumės, džiugintume ir būtume drauge“, – sakė meras.

Po sveikinimų scenoje pasirodė Gytis Šimelionis ir Judita Butkytė, kurie atliko kūrinius iš Viačeslavo Ganelino miuziklo „Velnio nuotaka“, o po jų buvo rodomas Edvino Špeto vizualizacijos „MOBIUS“ pristatymas.

Suskaičiavus nuo trijų iki vieno eglutės buvo įžiebtos, klaipėdiečiai suskubo nusifotografuoti prie tų, kurios dėmesį patraukė labiausiai.

Eglučių kiemelis veiks iki sausio 6-osios.

Simbolio raidos pėdomis

Parodoje – Klaipėdos heraldinio simbolio raida nuo XV a. iki šių dienų. Dar viena šios parodos ekspozicija pristatoma lauke, ji įrengta prie Herkaus Manto paminklo (Herkaus Manto g.) ir ten bus eksponuojama iki rugpjūčio 31 d. Po to ši parodos dalis iškeliaus į Manheimą, seniausią uostamiesčio miestą partnerį, bei kitas Vokietijos vietoves. Bibliotekos erdvėse parodą bus galima apžiūrėti ilgiau, ji lankytojų lauks iki gruodžio 29 d. Atidaryme dalyvaus Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.) draugijos pirmininkas Uwe Jurgsties, bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič. Organizatorius – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, kuratorė – Jurga Bardauskienė. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Miestą gali identifikuoti įvairūs, savotiškais simboliais tapę faktoriai – statiniai, gatvių pavadinimai, spalvos, kvapai ar garsai. Visi šie asociatyvūs vaizdiniai kiekvienam iš mūsų sukuria vis kitokį įspūdį – jis sykiu ir asmeniškas, ir bendras visiems. Klaipėdai paprastai priskiriami tie vaizdai, kurie turi tiesioginį ryšį su jūra, pakrante ar uostu. Šie elementai ir sukuria miesto naratyvą arba legendą. Istorijos vingiuose kintant miestovaizdžiui, tradicijoms ir vertybėms, keičiasi ir simboliai.

Pristatys pirmą kartą

Klaipėda gali didžiuotis, turėdama turtingą praeitį skirtingų kultūrų kryžkelėje ir seniausią heraldinį simbolį dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Klaipėdos atpažinimo ženklas – per amžius beveik nepakitęs miesto herbas, kuris simbolizuoja miesto savarankiškumą. Jame visada dominavo tie patys elementai – bokštai, laivas ir jūra, tačiau jų semantika skirtingais laikais buvo traktuojama gana įvairiai. Kol Klaipėdos herbas įgavo galutinį pavidalą ir reikšmę, jo vaizdai ir jų teikiamos prasmės, nors išlaikant pagrindinius elementus, šiek tiek varijavo.

Parodoje, be kitų Klaipėdos savitumą atspindinčių ženklų, gana nuosekliai pristatoma ir Klaipėdos heraldinio simbolio raida nuo XV a. iki šių dienų. Jo panaudojimo arealas visais laikais išliko labai platus: nuo antspaudo iki suvenyro, nuo dokumento iki lėkštės, nuo reklamos iki garbingo apdovanojimo. Itin vertingas parodos eksponatas yra vienas seniausių Klaipėdos ženklų – 1511 m. Klaipėdos komtūro antspaudas. Šiuo antspaudu pažymėtas dokumentas dabar saugomas Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz), Berlyne. Istoriškai reikšmingo dokumento kopija, kaip ir daugelis kitų objektų, visuomenei bus pristatyti pirmą kartą.

Pakvies į ekskursiją

Dalis parodos eksponatų yra skolinti iš žymių klaipėdiečių. Kiti atkeliavo iš Vokietijos Manheimo archyvo „Marchivum“ ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo, tačiau daugiausia parodos eksponatų – iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje esančio AdM ir kitų bibliotekos archyvų.

Šia paroda miesto jubiliejui skirtas projektas nesibaigs. Rudenį organizatoriai klaipėdiečius ir miesto svečius pakvies į ekskursiją „Klaipėdos ženklai miesto gatvėse“. Jos maršrutas sudarytas pagal architektūrinių objektų ir kitų lankytinų vietų, išsaugojusių reikšmingiausius miesto simbolius bei ženklus, išdėstymą. Tokiu būdu siekiama supažindinti visuomenę su miesto istorija, aktualinti jo kultūrą bei pristatyti su miesto identitetu susijusius simbolius, kurių esama išties nemažai, tačiau retas kuris iš mūsų juos pastebi. Kartu bus pristatytas ir elektroninis parodos leidinys, kuriame apžvelgiama miesto heraldinio simbolio raida ir sklaida.

Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais – 10–19 val., šeštadieniais – 10–17 val. (sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba).