Tauri misija

Šimtai įvairaus dydžio odos atraižų, dėžutėse tvarkingai surūšiuotos kniedės ir rėžtukai, kartoninių brėžinių kalnai, eile išrikiuoti siūlų ritinėliai, rankinės siuvimo mašinos ir ne vieną dešimtį metų skaičiuojantys presai – S.Dariaus ir S.Girėno g. 24-uoju numeriu žymėtame name įsikūrusios VšĮ amatų ir menų centro "Nauja sirena" dirbtuvės anaiptol neprimena fabriko, kuriame gimsta masinė produkcija.

Kiekvieną odos gabalėlį, kol šis virsta kapšiuku, nagine ar krepšeliu per petį, tautinio paveldo meistrės sertifikatą turinti I.Serapinienė ir čia dirbantys auksarankiai spaudžia ne tik delnuose, bet ir prie širdies.

"Visi žmonės čia lygūs. Niekas neakcentuoja jų negalios. Tarkim, yra viena moteris, kuriai atlikta klubo keitimo operacija. Į darbą ji eina su ramentais. Yra jaunas vaikinas, kurio negalios nematyti, todėl nenorėčiau plačiau apie tai kalbėti", – dėl tos pačios priežasties I.Serapinienė prašė nefotografuoti ir jo veido – mikliai judančias rankas stebėti iš tolo.

Šiuo metu centre dirba ne vienas negalią turtintis asmuo. Jauniausiam – 25-eri, vyriausia moteris skaičiuoja aštuntą dešimtį.

"Anksčiau dirbau meno gaminių įmonėje "Žilvitis". Odos ceche iš 170 darbuotojų maždaug du trečdaliai buvo neįgalūs. Todėl amatų ir menų centras "Naujoji sirena" – tęstinė įmonė to, kas buvo anksčiau. Niekas nesukurta dirbtinai, nesuvaidinta", – nelengvo pokalbio žodžius rinko žinoma moteris.

Gavo visiškus griuvėsius

Dirbti savarankiškai I.Serapinienė pradėjo tuomet, kai laukėsi antrojo sūnaus. Pradžioje su keliais bankrutavusio "Žilvičio" darbuotojais ji sukosi nedideliame kambaryje. Tačiau, kaip sako "Metų kaunietė 2017" finalininkė, kurti grožį tokioje aplinkoje buvo sunku. 2008 m. rankinių dizainerė su Kauno miesto savivaldybe sudarė patalpų, esančių S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, panaudos sutartį.

"Pažiūrėkite, gavome visiškus griuvėsius", – spalvotas nuotraukas liudininkes, prisegtas prie šūsnies dokumentų, tiesė I.Serapinienė.

Pastato sienų dažai apsilaupę, tinkas daugelyje vietų ištrupėjęs, užkalti langai, grindyse skylės – pastatą, kurį prikelti ėmėsi kūrėja, kiti siūlė tiesiog griauti. Suderinus visus reikalingus leidimus, buvo atliktas kapitalinis remontas. Investuota daugiau nei 95 tūkst. eurų. Didžiąją dalį pinigų skyrė valstybė, nes I.Serapinienė kartu su Kauno teritorine darbo birža įsteigė darbo vietas negalią turintiems žmonėms. Likusią dalį ji dengė iš savos kišenės.

"Štai čia mano kelionės po pasaulį, čia – mersedesas, kurį galėjau nusipirkti. Čia mano laikas, kurio neskyriau vaikams, jų pasakoms, košei, vežiojimui į būrelius ar pasirodymus", – į vėdinimo aparatą, kainavusį 17 tūkst. eurų, perpus tiek atsiėjusius presus ir balintas sienas pirštu iš tolo bedė kūrėja.

Siūlė kitą sutartį

Iki renovacijos pastato rinkos vertė buvo kiek daugiau nei 18 tūkst. eurų. Šiandien, po žinomos kaunietės rankos prisilietimo, objektas įvertintas kone dvigubai didesne suma – 40 tūkst. eurų.

"Investavau, tvarkiau, nes panaudos sutartis patalpas man garantavo iki 2028-ųjų", – dieną, kai viskas pasikeitė iš esmės, prisiminė I.Serapinienė.

Štai čia mano kelionės po pasaulį, čia – mersedesas, kurį galėjau nusipirkti.

2017-ųjų vasarį, iškart po savo gimtadienio, moteris gavo raštą iš Kauno miesto savivaldybės – S.Dariaus ir S.Girėno g. 24 esantį pastatą įtraukus į privatizuojamų objektų sąrašą, moteriai buvo pasiūlyta savo noru nutraukti panaudos sutartį, o vietoje jos pasirašyti naują – nuomos. Moteris tikino jau tada įžvelgusi klastą.

"Sutikau su sąlyga, kad bus pažymėta investuotų lėšų suma. Su juristais parengėme naują sutartį, bet miesto valdžia ją atmetė. Norėjo, kad nutraukčiau panaudos sutartį ir pasirašyčiau tą niekinę, – I.Serapinienė džiaugėsi tąkart neužkibusi ant valdininkų kabliuko, priešingu atveju ją esą būtų ištikęs kaimyninio retro automobilių muziejaus likimas. – Jie pasirašė naują sutartį, o po mėnesio nuomos kaina išaugo, ir viskas."

Nuotraukose matyti, kaip atrodė pastatas prieš patekdamas į dizainerės rankas.

Tyla prieš audrą

Po tylos prieš rinkimus, kaip spėja kūrėja, šių metų gegužės pabaigoje I.Serapinienė ir vėl sulaukė laiško – pranešimo apie valstybinės žemės panaudos sutarties nutraukimą.

"Panaudos sutarties 2 punkte nurodyta, kad žemės sklypas perduodamas neatlygintinai iki 2020 m. spalio 16 d., bet ne ilgesniam laikui, nei reikia valstybės ir savivaldybės funkcijoms atlikti. Kauno miesto savivaldybės taryba 2017 m. birželio 13 d. sprendimu amatų ir menų centrą su gamybinėmis patalpomis administraciniame pastate nusprendė įtraukti į Viešajame aukcione parduodamo Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą ir parduoti jį viešojo aukciono būdu, – laišką, po kurio neseniai ji papuolė į ligoninę, I.Serapinienė šįsyk skaitė kiek ramiau. – Informuojame, kad valstybinės žemės sklypo panaudos sutartis bus nutraukta po vieno mėnesio ir žemės sklypas bus perduotas VĮ Turto bankui. Ką tai reiškia? Reiškia, kad turiu užversti dokumentus ir išeiti."

Miesto valdžia, anot kaunietės, užsimerkė prieš visus ir viską – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą apie įmonės veiklą, bendradarbiavimo sutartį su Valakupių reabilitacijos centru. Nė motais jiems ir 2016-ųjų rugpjūtį tarp Lietuvos darbo biržos ir įstaigos pasirašyta sutartis. Joje pažymėta, kad, steigdama darbo vietas negalią turintiems žmonėms, įmonė jas įsipareigoja išlaikyti ne trumpiau nei 36 mėn. Tai reiškia, kad įsipareigojimai galioja ir Lietuvos užimtumo tarnybai.

Jaučiasi kaip kine

"Nėra žmogaus – nėra problemos. Savivaldybei ši vieta tik pastatas. Be sukurtų darbo vietų, be neįgaliųjų, be investuotų lėšų, be dešimties metų įdirbio ir dvidešimt metų galiojančios panaudos sutarties. Čia tik turtas. Jų turtas", – moters šypsena slėpė pridergtą sielą.

Taip pat esą jaučiasi ir čia dirbantys žmonės, kurių likimas pakibo ant plauko.

"Skaudu, kad nusitaikyta į silpniausius. Žmonės patikėjo, kad turi darbą, turi ateitį, – I.Serapinienė prisiminė netolimą praeitį, kai su savo idėjomis ji daug kam kėlė juoką, o dabar savo darbais ji garsina Kauną. – Boba su vaikais – taip daug kas apie mane galvojo. Dabar "Sireną" žino visas pasaulis iki Japonijos. Kaip kažkada pasakė, esu produktyviausia kūrėja. Ne veltui mane kopijuoja kiti."

Taip S.Dariaus ir S.Girėno g. 24 pastatas atrodo šiandien.

Paklausta, ar tiki savo pergale, I.Serapinienė linktelėjo galvą. Priešingu atveju ji žada teisybės ieškoti aukštesnėse instancijose Europoje.

"Jums įdomu, kaip jaučiuosi visą tą laiką? Matėte filmą "Tarp pilkų debesų"? Kai prie stalo sėdinčią šeimą pakėlė barbenimas į duris. Taip jaučiuosi ir aš – duoda valandą susirinkti daiktus, tada įsodina į sunkvežimį ir išveža kažkur, kad prisipažinčiau kalta", – moteris vylėsi, kad jos istorijos baigtis nebus paremta tragedijos scenarijumi.

Komentaras

Donatas Valiukas

Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas

Pirmiausia norime pažymėti, kad savivaldybė, valdydama nekilnojamąjį turtą, vadovaujasi tiek LR teisės aktais, tiek įvairiomis Valstybės kontrolės rekomendacijomis. Miesto žinioje esantys pastatai, kaip ir bet kuris kitas turtas, priklauso visiems kauniečiams, todėl savivaldybės administracija jaučia atsakomybę jį valdyti racionaliai, skaidriai ir efektyviai. Jis turi būti naudojamas tik savivaldybės funkcijoms atlikti, gali būti išnuomotas, o už nuomą gautos lėšos panaudotos miesto viešosioms funkcijoms finansuoti. Kitu atveju turtas parduodamas viešojo aukciono būdu. 2015 m. pasikeitęs reglamentavimas numato, kad ilgalaikis materialusis turtas nurodytiems subjektams, taip pat ir socialinės įmonės statusą turintiems juridiniams asmenims, gali būti perduotas panaudos teise ne ilgesniam kaip dešimties metų laikotarpiui. Be to, panaudos gavėjas savo ruožtu įsipareigoja skirti savo lėšas nekilnojamojo turto priežiūrai bei remontui. Kartu visada galiojo įstatyminė nuostata, kad už panaudai perduoto turto pagerinimą neatlyginama. Tokia nuostata įrašyta ir su VšĮ Amatų ir menų centru "Nauja sirena" sudarytoje panaudos sutartyje. Būtent nuomos galimybė dar 2017 m. liepą ir buvo pateikta įstaigos vadovybei pirmiausia. Suprantant ir vertinant jos vykdomą socialinę misiją, preliminari nuomos kaina buvo pasiūlyta itin lengvatinėmis sąlygomis ir siekė vos 150 eurų už visą pastatą. Tačiau toks siūlytas įkainis įstaigos netenkino. Viešai prieinamais duomenimis, VšĮ Amatų ir menų centras "Nauja sirena" užsiima ta pačia veikla ir yra vadovaujama tos pačios vadovės, kaip ir UAB "Sirena VS", kuri gamina aukštos kokybės odos gaminius, valdo elektroninę parduotuvę www. sirena.lt, patalpas Kauno miesto centre ir Vilniaus senamiestyje, kur įsikūrusios prekybos galerijos-salonai. Todėl, mūsų nuomone, esant šioms aplinkybėms, siūlytas nuomos įkainis buvo adekvatus ir teisingas įmonei, kuri naudojasi savivaldybės patalpomis pakankamai lengvatinėmis sąlygomis, nors vysto komercinę veiklą. Panaudos sutartyje taip pat konkrečiai išdėstytos sąlygos, susijusios su turto privatizavimu. Sutartis galioja iki nustatyto termino, bet ne ilgiau kaip iki šio turto privatizavimo. Panaudos gavėją savivaldybė apie tai privalo informuoti raštu ne vėliau kaip prieš du mėnesius. Šiuo atveju nuo informavimo dienos praėję jau beveik dveji metai. Taigi nuo 2008-ųjų savivaldybės turtu neatlygintinai besinaudojanti VšĮ Amatų ir menų centras "Nauja sirena" visada žinojo apie galimą turto pardavimą ir galėjo iš anksto planuoti savo veiklą. Be jokios abejonės, ta pati VšĮ Amatų ir menų centras "Nauja sirena" galės būti visavertė dalyvė, įsigyjant šį nekilnojamojo turto objektą viešame aukcione. Juolab kad patalpos dabar kaip tik pritaikytos būtent šios organizacijos veiklai. Kol kas turtas dar nėra įvertintas ir iki šiol nebuvo parduodamas. Į privatizuojamų objektų sąrašą jis įtrauktas 2017 m. Atsižvelgiant į esamą situaciją ir reikiamas atlikti procedūras, savivaldybė atsakingai užtikrins, kad įstaigos sutartis su Lietuvos darbo birža būtų įgyvendinta, tad iki to laiko turtas nebus parduodamas. Kartu nėra pagrindo abejoti, kad jau gerokai daugiau kaip dešimtmetį sėkmingai veikianti ir iki šiol neatlygintinai miesto turtu besinaudojusi viešoji įstaiga išvien su uždarąja akcine bendrove sugebės užtikrinti savo darbuotojų gerovę, o galimi pokyčiai ateityje nesukels jiems didesnių nepatogumų.

Lobiai spintoje

I.Serapinienės rankose – dvi rudos rankinės: viena – labiau deranti išskirtine proga, su krokodilo odos imitacijos įsiuvu ir metaliniu užsegimu, kita – paprastesnė, stabilios stačiakampės dėžutės formos, su ilga rankena ir grandine dekoruotu užsegimu. Rankinę su ilga rankena Irena persimeta per petį, antrą paima į ranką, pasisuka prieš veidrodį vienu, kitu šonu – patogu, gražu, stilinga, dera ir šiuolaikinei moteriai.

"Abi šios rankinės – mamos jaunystės dienų draugės. Man jos – brangiausių daiktų archyvas, saugau šalia raudonos itališkos rankinės – pirmos, kurią nusipirkau Maskvoje, išvykusi į Pasaulinę studentų šventę", – sako dizainerė.

Vaikystėje labiau nei vystyti, migdyti, rengti lėles Irenai patiko raustis mamos drabužių spintoje ir papuošalų dėžutėse. Penkiametę žavėjo viskas: dailios suknelės, aukštakulniai bateliai, spindintys kaklo vėriniai, įvairūs aksesuarai. Mama nedraudė: leido dukrai matuotis jos drabužius, įsispirti į batelius, vaikščioti per petį persimetus jos rankinuką. Irenai tai buvo užburiantis žaidimas, dar nepatirtus pojūčius dovanojantis pasaulis. Šie žaidimai buvo ir pirmieji kūrybiškumo pradmenys: rasti spalvų ir proporcijų derinį, nepriekaištingą įvaizdį, ko gero, intuityviai išbando visos mažos mergaitės, imdamos pavyzdį iš savo mamų.

Mamos spintoje Irena rado ir minėtas rankines. Iškart sužavėjo ne tik jų forma, bet ir odos tekstūra, kvapas. Rankinės iškart nukonkuravo visus žaislus.

Išradėjos prigimtis

Viena produktyviausiai kuriančių dizainerių įsitikinusi: jos įkvėpimo šaknys – vaikystėje, o grožio pajautimas užkoduotas genuose.

"Patys ryškiausi prisiminimai – iš močiutės kaimo Suvalkijoje: baltos užuolaidėlės, staltiesės, žydintys bijūnai, muzika, dainos, – I.Serapinienė panyra į prisiminimus. – Mama turėjo puikų stiliaus jausmą, be to, mokėjo ir mėgo siūti. Nors buvo iš gausios aštuonių vaikų šeimos ir gyvenimas jos nelepino, visada atrodė nepriekaištingai: eidama Kauno gatvėmis atrodė tarsi mergina iš Holivudo – perlų karoliai, pirštinaitės, daili rankinė."

Mama turėjo puikų stiliaus jausmą, be to, mokėjo ir mėgo siūti. Nors buvo iš gausios aštuonių vaikų šeimos ir gyvenimas jos nelepino, visada atrodė nepriekaištingai.

Irenos tėtis buvo kūrybiška asmenybė – gamino originalius medžio baldus. Svarbiau nei užsidirbti jam rūpėjo realizuoti save. Būtent tėvo pavyzdžio įkvėpta mergina pasirinko savo profesiją.

"Kai pradinių klasių mokytoja manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugusi, ilgai negalvodama pasakiau: "Išradėja." Mokykloje man puikiai sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika ir chemija. Buvau pirmūnė, olimpiadų nugalėtoja, bet šie mokslai manęs netraukė. Nesijaučiau ir meno žmogumi – piešti buvo nuobodu. Intrigavo veiksmas. Turiu idėją ir reikia ją realizuoti! Juk gyvenime įdomiausia – išrasti ir kurti", – teigia I.Serapinienė, dar vaikystės žaidimuose gimusią meilę odai sujungusi su galimybe realizuoti save.

Kauno technologijos universitete ji baigė odos gaminių technologijos ir dizaino studijas, o neseniai pagilino žinias Vilniaus dailės akademijoje.

Sėkmingu likimo vingiu dizainerė vadina paskyrimą į Vilniaus modelių namus, nors ten dirbo neilgai. Vėliau ji grįžo į Kauną ir įsidarbino meno dirbinių įmonėje "Žilvitis". Jauną, perspektyvią specialistę įmonė išsiuntė į konferenciją Danijoje.

"Tais laikas buvo ypatinga patirtis, – sako pašnekovė. – Manau, tie likimo vingiai buvo lyg ir atsitiktinumai, bet labai kryptingi."

Gyvenimo banginiai

Profesinei karjerai buvo lemtingi atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metai. Ir ji, ir vyras neteko darbo, reikėjo arba keisti profesiją, arba kurti savą verslą. Keisti profesijos būsima dizainerė nenorėjo, todėl ryžosi eiti Lietuvoje dar neišmintu keliu.

"Mintis kurti rankines prilygo didžiausiam iššūkiui. Universitete to nestudijavome, sakė, jei mokėsime konstruoti avalynę, sugebėsime pagaminti ir kitus dalykus. Daug ką teko atrasti ir išmokti pačiai, – sako I.Serapinienė. – Iššūkiai manęs nebaugina ir nestabdo, anaiptol – skatina susitelkti ir judėti į priekį. Tai įmanoma tik tada, kai labai mėgsti savo veiklą."

Ireną žavi visos kūrybinio proceso sritys. Modelio kūrimas, medžiagų, furnitūros rinkimas, derinimas – pasigardžiavimas, malonus užsiėmimas. Įkvėpimo jai nestinga: gamta, muziejai, muzika, kartais vaizduotei pamaitinti pakanka tik nereikšmingos detalės – galvoje įsijungia kompiuteris, o tada tik spėk!

"Kūryba – labai didelė prabanga, o kartu ir jėga. Ji nuspalvina gyvenimą, suteikia sparnus – vizijas paverčia realybe, padeda įveikti sunkumus, rasti išeitį iš bet kokios situacijos", – pastebi verslininkė.

Smagu, kad pastaruoju metu į mados namų "Sirena" veiklą įsiliejo Irenos dukra Inga Aksamitauskienė – ji talkina mamai kuriant modelius, padeda organizuoti fotosesijas ir kolekcijų pristatymus, yra mados namų rinkodaros vadovė. Dizainerė pagalbos sulaukia iš jau užaugusių sūnų Martyno ir Jurgio. "Mano gyvenimas laikosi ant dviejų banginių – kūrybos ir šeimos", – sako išskirtinių rankinių kūrėja.

Tarsi ištikima draugė

I.Serapinienės spintoje rankinių nedaug – po vieną skirtingoms gyvenimo progoms, skirtingiems sezonams.

"Nešioju tik savo kurtas rankines, nes man rankinė – kaip draugė. Draugui reikia meilės, bendravimo, rankinei – prisilietimo, – šypsosi pašnekovė. – Man pasipuošti lengva, kur kas aktualiau – papuošti kitas moteris. Jau seniai supratau, kad grožis turi ne šviesti, o šildyti."

Kaip tik ši nuostata suformavo Irenos požiūrį į madą: jei esi savo srities profesionalas, nereikia nuolat žvalgytis į aplinkinius, akylai sekti sezono tendencijas – kaip talentingas kompozitorius, dailininkas nieko nekopijuoja ir kuria meną išliedami savo jausmus, vidinį pasaulį, taip dizaineriui įkvėpimą diktuoja nuojauta.

Renkantis aksesuarą vadovautis nuojauta turėtų ir visos moterys – tik tada nauja rankinė atspindės individualumą, bus miela ir patogi. Pasak dizainerės, dažniausia tai pirma rankinė, už kurios užkliuvo per lentynas bėgiojantis žvilgsnis.

"Rankinė man asocijuojasi su vėliava, kuri atspindi tiek pačią asmenybę, jos nuotaiką, tiek šalį, kurioje ji gyvena. Japonėms, italėms svarbus prekės ženklas. Italių prioritetas – turtinga apdaila, o lietuvės labiausiai vertina kokybę ir natūralumą, ramias, taurias spalvas. Jaučiu pasididžiavimą jų grožio ir stiliaus pojūčiu, – šypsosi pašnekovė. – Vaikystėje mamos rankinės man taip pat buvo vėliava. Ji atspindėjo pojūtį, emociją, kurią jaučiau žaisdama ir kuri šiandien man tokia svarbi."

Anot organizatorių, tai vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso epochos miesto amatų, menų ir cechų tradicijų šventė.

Ji prasidėjo iškilmingomis eitynėmis nuo Aušros vartų iki Rotušės aikštės.

Vilniečiai ir miesto svečiai mugėje galės ne tik stebėti amatininkų darbą, įsigyti jų produkcijos, bet ir patys įsijausti į amatininko kailį.

Be to, lankytojų laukia įvairios pramogos ir paskaitos.

Šioje mugėje dalyvauja ir žinomi menininkai. Tarp jų – rankinių dizainerė, mados namų "Sirena" įkūrėja iš Kauno Irena Serapinienė. Moteris kuria ir plėtoja verslą nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Savo darbais ji garsina Kauną ir Lietuvą net Japonijoje.

Rankinių dizainerė, įkūrusi galerijas Kaune ir Vilniuje, džiaugiasi, kad profesija leidžia ieškoti grožio ir jį kurti.

Pasak žinomos dizainerės, mugėje ji dalyvauja nuo pat pradžios, su trejų metų pertrauka. I. Serapinienė džiaugėsi, kad Lietuvoje vyksta tokios mugės, kuriose įvairūs kūrėjai, amatininkai gali atskleisti savo talentus, prisistatyti žmonėms.

I. Serapinienės teigimu, lankytojų mugėje netrūksta. Ja itin domisi užsienio turistai ir svečiai.

Ji dėkojo Vilniaus vadovams, priėmusiems menininkus iš visos Lietuvos ir surengusiems gražią šventę.

Kaip įmanoma po 23 metų plaukiojimo tos pačios profesijos jūroje tebespinduliuoti tokia didžiule meile tam, ką darai? Paklausta apie tai, ponia Irena atsako trumpai ir paprastai: "Veža svajonės – pradėti ir daryti darbus, kurie galėtų gyventi ilgiau už jų sumanytoją."

– Galbūt pamenate momentą, kai pajutote pašaukimą kurti rankines ir kitus odinius aksesuarus?

– Žavėjausi oda kaip medžiaga. Jos taurumu, galimybėmis. O tada pasirinkau studijuoti odos gaminių technologiją ir dizainą. Ir tai, kas žavėjo, tapo mano profesija. Oda kaip medžiaga man yra vertybė – tiek tada, tiek dabar. Įdomu suvaldyti tą odą. Čia reikalingas kūrybiškumas, išmanymas. Tai atitinka mano charakterį: mėgstu iššūkius – būtent šioje srityje reikia ir inžinerinio, technologinio mąstymo, ir dizaino žinių bei pajautos, visa tai sujungti, suvienyti. Patinka būti tarp žmonių – pažinti jų pomėgius, stiprybes ir silpnybes.

– Šiandien jau nemažai lietuvių kuria rankines, drabužius, o štai "Sirena" – pirmoji. Kaip atrodė verslas tuomet, kai startavo jūsų prekės ženklas? Kuo jis skyrėsi nuo dabartinės situacijos?

– Taip, "Sirena" yra pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos odinių rankinių prekės ženklas. Skaičiuojame jau 23-ius kūrybinio kelio metus. Lengva daryti, kai turi pavyzdį, į ką lygiuotis. O tuomet, nepriklausomybės pradžioje, ir mūsų šaliai, ir kiekvienam žmogui reikėjo iš įprastos aplinkos pasukti nauju keliu, išmokti veikti kapitalistinėje rinkoje. Mokėmės konkuruoti su importinėmis rankinėmis, kurias kuriantys mados namai istoriją skaičiavo šimtmečiais, o gamintojai naudojo pažangias technologijas, lemiančias aukštą kokybę.

– Kokie buvo pirmieji žingsniai svajonės link?

– Teko gerokai paplušėti, gilinantis į meistrystės šaknis, aprėpti daug profesiniu požiūriu naujų dalykų. O tada įrodyti, kad mes galime ir mūsų reikia. Nes tada viskas, kas buvo rankų darbo, atrodė jau matyta, atsibodę. Juk kiekviena moteris megzdavo, siūdavo. Norėjosi kažko viliojančio, masino Vakarų pasaulio galimybės. Ir štai atsitiktinumas: prieš ketvirtį amžiaus dirbau valstybinėje įmonėje, kuri suteikė galimybę išvykti į Daniją. Išvažiavau. Ir ta kelionė man padėjo ne tik pamatyti, kaip gyvenama ir dirbama išsivysčiusiame laisvame pasaulyje, bet ir labai padrąsino. Supratau, kad norėčiau kurti ir gyventi Lietuvoje, bet kūrybinės laisvės prasme jaustis kaip Danijoje. Daug nesvarsčiusi, nusprendžiau pabandyti.

– Ar netekdavo girdėti gąsdinimų, kad nepasiseks? Kad Lietuva – ne Italija su išvystyta mados kultūra ar panašiai?

– O taip, žinoma! "Sirena" buvo ne tik pirma, bet ir novatorė. Tai, ką ji darė, buvo nauja, kokybiška, bet reikėjo suburti savo pirkėjų auditoriją. "Sirena" praėjo kaip ledlaužis – ir moterys nuoširdžiai patikėjo, kad mūsų siūlomos lietuviškos rankinės – nuostabios. Net daug keliaujančiosios pripažino, kad galėdamos įsigyti rankinę svetur, mūsų rankinių paleisti iš rankų nenori. Tai labiausiai širdį glostantys klienčių atsiliepimai apie mūsų produkciją.

– Kaip manote, ar palyginus su laikmečiu, kai startavote patys, šiandien jūsų profesinėje srityje dirbti yra lengviau, ar sunkiau? Iš vienos pusės, galima didelė reklamos sklaida per internetą, išaugo įvairiausių medžiagų pasiūla. Iš kitos – didžiulė konkurencija ir rizika paskęsti informacijos gausybėje...

Jei darai kažką gerai, niekada nėra lengva. Profesionalas visada turi būti priekyje, o priekyje būti sunku: turi numatyti ne tik tai, kas bus šiandien ar rytoj, bet ir dar toliau.

– Jei darai kažką gerai, niekada nėra lengva. Profesionalas visada turi būti priekyje, o priekyje būti sunku: turi numatyti ne tik tai, kas bus šiandien ar rytoj, bet ir dar toliau. Tada ar dabar – iššūkis išlieka, skiriasi aplinkybės. Rinkoje galima labai greitai kažką pradėti – siūti rankines ar atidaryti kavinę. Bet svarbu, kad tai, kas pradėta, gyvuotų, kad klientai nenusiviltų. Kaip rodo faktai, "Sirenai" tai iki šiol pavykdavo.

– Esate sau reikli? Ar galėtumėte save įvardyti kaip perfekcionistę?

– Pripažįstu, esu labai reikli, bet mano reiklumas neapsiriboja vien produkto kokybe. Man kur kas svarbesnė visuma, harmonija. Galbūt tai moteriška savybė. Svarbu ir gražūs santykiai – ne tik su klientais, bet ir kolektyve. Ir daiktas turi būti geras, ir medžiagos kokybiškos, ir gera energija apgaubtas. Svarbu per mums įprastą skubėjimą šeimos neapleisti. Tad didžiausias darbas – išlaikyti balansą ir pagrindinėse srityse, ir tarp sričių.

– Gal prisimenate nuopuolių, klaidų, sunkių momentų, susijusių su "Sirenos" veikla? Kas teikė jėgų, motyvavo?

– Visada turėdavau viziją, svajonę. Aiškiai įsivaizdavau: kokia bus rankinė, kolekcija, kokia įmonė. Kaip "Sirena" gyvuos, kad būtų apsupta patenkintų klienčių. Jau yra sukurta tiek kolekcijų, kad sunku tuo patikėti. Turbūt visada labiausiai ir motyvavo ta svajonė. Prisimenant nueitą kelią, iškyla daug jėgų ir darbo pareikalavę žingsniai: prieš aštuoniolika metų atidarėme saloną Kaune, o tada klientės Vilniuje skatino atkreipti dėmesį į sostinę. Kai ten įkūrėme galeriją, pastebėjome, kad kūrybiškumui reikia erdvės. Vilniuje masino Dailiųjų amatų asociacija. Į ją labai norėjome įstoti, nes tai užtikrino profesinį augimą, jo sąlygas. Vilniaus miesto dailiųjų amatų programa jungė pirmaujančius amato profesionalus, teikė galimybę bendrauti su Europos kolegomis, skatino laikyti aukštą lygį. Atsigręžėme į odos technologijų ištakas, pavyzdžiui, darėme odos dirbinių rekonstrukcijas, sietinas su XIII, XVI amžiumi. Ieškodami amato šaknų, bendravome su archeologais. Greta to norėjosi pirmauti šiuolaikinėje madoje, rengėme daug ir įvairių projektų. Mums visada buvo svarbu ruošti pamainą. Pradėjome bendradarbiauti su jaunimu, rengti bendras parodas su Lietuvos aukštųjų mokyklų studentais, jiems suteikiame galimybę atlikti praktikas. Stengėmės, kad ir jiems, ir mums visada būtų įdomu. Tačiau per visus darbo metus neprisimenu nė vieno dalyko, kurį galėčiau vadinti nuopuoliu. Gal nuolatinis žiūrėjimas į priekį padėdavo prašokti tamsų lūžio tašką ar dėl neužsisėdėjimo vienoje vietoje jo paprasčiausiai nepastebėti. Mūsų sunkumai labiau verčia galvoti ne kaip iš jų išlipti, o kaip viską suspėti. Žinia, vaikštome ne rojaus sode, o realiame gyvenime. Tikrai kartais iškyla įvairių sunkumų ir nelengva juos įveikti.

– O kokie šiandien yra tie į priekį stumiantys varikliukai, antrame plane paliekantys pasitaikančias kliūtis?

– Šiandien galvojame ne tik apie "Sirenos" ateitį Lietuvoje, bet žvelgiame ir į ryšius su kitomis šalimis. Šiemet dalyvavome Kopenhagoje vykusioje "Cif" parodoje, kur pripažinti mados namai pristato savo kolekcijas. Mus pastebėjo garsiausias Danijos rankinių tinklas. Jis įvertino mūsų produkciją, pamažu mezgasi ryšiai. Taip pat plėtojasi ir mūsų ryšiai su Japonija. Mūsų dirbtuvės Vilniuje yra įtrauktos į turizmo katalogą Japonijoje, daug japonų susiranda mūsų parduotuves tiek Vilniuje, tiek Kaune. Tad turime ilgalaikių planų.

– Anksčiau užsienio gamintojo prekės ženklas – drabužių ar galanterijos – tarsi iškart reikšdavo prestižą, kokybę. Kas pasikeitė, kad dabar ir tie, kurie galėtų sau leisti net išskirtinius "Hermes" ar kiek kuklesnius "Michael Kors" gaminius, renkasi lietuviškas rankines ir kitus odinius aksesuarus?

– Ko gero, svarbus bendras kompleksas – ir kokybė, ir žmonių nusiteikimas. Yra klienčių, kurios sako: "Aš labai didžiuojuosi nešiodama lietuvišką rankinę." Ne viena klientė yra pasakojusi, kad užėjus su mūsų rankine į kokį prabangų rankinių saloną užsienyje, ten dirbantys profesionalai susidomi gamintoju. Man tai labai didelis įvertinimas. Kaip ir Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje, profesionalų nuomonė labai svarbi. Tik užsienyje tikras profesionalumas yra brangesnis.

– Ar ten daugiau kainuoja žaliavos, meistrų darbas? O gal brangiau palaikyti aukštus ne tik produkcijos, bet ir aptarnavimo, apipavidalinimo standartus?

– Tai, kas tikra, turi vertę. O vertę užsieniečiai labiau supranta. Beje, mūsų ženklas turi 20-ies metų istoriją, o importinis – beveik 200 metų. Jų meistrystė įtraukta į kainą – tu moki ir už pardavėjos makiažą, ir už pakuotę, ir reklamą, kuri rodoma visame pasaulyje. O daikto kokybės lygis galbūt toks pat. Kai mados namai turi 200 metų istoriją, tai dažnai turi ir 200 parduotuvių visame pasaulyje. Reikia pagalvoti, kiek jų rankinių nupirkta. O mūsų yra tik dvi parduotuvės, tiek galime parduoti ir pačių produktų. Šią verčių situaciją reikia pažinti, suvokti. Gyvenime visada verta pasižiūrėti iš esmės, ypač į tai, kas yra tavo rankoje (šypsosi).

– Manote, kad rankinė atspindi ją pasirinkusią moterį?

– Gal ne taip tiesmukai, bet... Vyrą nemenkai atskleidžia laikrodžio pasirinkimas, o moteriai svarbi rankinė. Kas tavo rankoje, kalba apie tave. Aišku, nekalbu apie pirkinių krepšį išsiruošus pirkti daržovių. Bet rinkdamasi rankinę suvoki save kaip moterį. Čia kaip draugystė, tiesiog arba limpa, arba ne, išsirinkti ar tiesiog su tau skirtu susitikti. Kaip pasirenkate? Draugui reikia daugiau žvilgsnio, o rankinei – prisilietimo... Subtilus dalykas – ryšys...

Juk ar žiūri spektaklį, ar bendrauji su žmogumi, ar turi daiktą – svarbu jo turinys, ne tik išorė. Kas įdėta, tokia ir energija.

– O kokia rankinė geriausiai atspindėtų jus pačią?

– Man visada svarbiausia, kad būtų tikra, ne padirbinys, ne kopija. Kaip ir visa kita gyvenime (šypsosi). Spalva ar dydis priklauso nuo to, kur eini, bet giluminę vertę rodo medžiaga ir kokybiškas, teisingas darbas. Juk ar žiūri spektaklį, ar bendrauji su žmogumi, ar turi daiktą – svarbu jo turinys, ne tik išorė. Kas įdėta, tokia ir energija.

– Jūsų gaminiai – odiniai. Ar netenka girdėti priekaištų iš gyvūnų teisių gynėjų?

– Žinau, ši tema yra labai svarbi. Tačiau dažnai kreipiama tendencinga linkme, kai nepelnytai į vieną vietą suplakamas ir kailis, ir oda. Kailiui žvėrelis auginamas specialiai, o odos gaminys – gyvenimo pratęsimas. Juk žirgas ar karvutė nėra specialiai auginami dėl jūsų rankinės, jie gyvena savo gyvenimą. Be to, dirbtinės medžiagos daugiau teršia aplinką, o tai, iš ko jos pagamintos, iš viso yra nuodai. Tai nepalyginami dalykai. Natūralus daiktas labiau siejasi su atsakingu požiūriu į gamtą. Toks gaminys tarnauja ilgiau, turi savo vidinę stiprybę, jį galima atnaujinti. Todėl šioje diskusijoje atkakliai ir motyvuotai pasisakau už odinę rankinę.

– Sakoma, kad moterims rankinių ir batelių per daug niekada nebus. Kiek ir kokių rankinių reikia save gerbiančiai stilingai moteriai?

– Čia, ko gero, labai priklauso nuo gyvenimo būdo. Būtina kasdienė rankinė – talpinanti tai, kas tau reikalinga kasdien. Kita skirta vakarui – mažesnė delninė. Patogu keliauti su kuprine. Dar spalviškai skiriasi žiemos ir vasaros sezonų rankinės. Tai kriterijai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. O kiekis jau priklauso nuo moters poreikio. Ir tai labai individualu.

– Kaip reikėtų prižiūrėti rankinę, kad ši tarnautų ilgus metus?

– Visų pirma, reikia gerai, atsakingai pasirinkti. Jei gera medžiaga, kokybiškas darbas, tai rankinė bus paprasčiausiai nesunešiojama. Tai dažnai girdime apie savo gaminius.

– Ar yra kokių nors su rankinių dėvėjimu susijusių tabu? Gal tam tikromis progomis galima tik mažytė delninukė? Arba nuo tam tikro amžiaus derėtų vengti ryškių detalių?

– Svarbiausia, kad rankinė atitiktų žmogaus proporciją. Vienoms prie figūros labiau tinka lakoniškų formų rankinė, kitoms – minkšto silueto. Kadangi rankinė yra stiliaus akcentas, tai jis turi papildyti visą moters įvaizdį, derėti. Rinktis reikėtų daugiau atsižvelgiant į progą ir natūrą. Jeigu esate romantiška svajoklė, netiks kažkoks griežtas lagaminėlis. Jei artimesnis biuro stilius, beformis krepšys irgi neatrodys gerai. Svarbu įvertinti bendrą visumą.

– O kaip teisingai sužaisti derinant rankinę su moters išvaizdos visuma?

– Tinkamai parinkta rankinė gali puikiai išryškinti bendrą moters žavesį, pabrėžti grakščias rankas ar kojas. Jei reikia – paslėpti formas, kurias ji norėtų matyti liaunesnes (juokiasi). Rankinė iš tiesų yra ne tik gera draugė, bet ir grožio, žavesio ginklas, skydas. Jei kažkur skubate, užtenka gražiai sutvarkytų plaukų, o rankose savo mylimos rankinės – tada ne taip svarbu, ką jūs vilkite. Štai mergina paima delninę ir matai, kokia grakšti jos ranka. Daug reiškia ir spalva, ji labai išryškina akis, jei su jomis dera. O tai yra reikšmingas akcentas.

– "Sireną" galima vadinti šeimos verslu, bendrai kuriamu prekės ženklu. Ar kūrybiniame procese dalyvauja ir jūsų dukra Inga, ar nebūna nesutarimų? Juk prie vieno produkto gimimo prisideda net kelios skirtingos kartos, kurių ir skonis, atrodo, turėtų skirtis.

– Skirtumų yra, jie įneša pageidaujamos įvairovės. Pati oda yra tokia medžiaga, su kuria lengviau rasti ir kompromisą. Kartais dukrai norisi daugiau drąsos, bet viskam savo laikas. Neretai tenka nusileisti (juokiasi).

– Ar meilę madai dukra iš jūsų paveldėjo, o gal tai jūsų įskiepytas dalykas?

– Dukra pati dažnai pasako, kad tiesiog užaugo tarp rankinių ir tai taip miela, taip pažįstama. O dažniau mylime tai, ką pažįstame.

– Ne tik su savo dukra, bet ir garsiąja Edita Vilkevičiūte bei jos mama kūrėte jūsų ir Editos dueto išleistą rankinių kolekciją. Ar nebuvo baisoka prie produkto gimimo prileisti žmonių iš pašalies", juolab dar ir ne profesionalų?

– Mums tai kaip tik buvo didžiulis įvertinimas. Vienas garsiausių pasaulio supermodelių, lietuvaitė, dirbanti su garsiausiais mados namais, atkreipė dėmesį į mūsų rankines ir sutiko su mumis bendradarbiauti. Tai aukso raidėmis į savo istoriją įrašėme. Kadangi Editos laikas buvo labai ribotas, stengėmės sujungti viską. Per šį projektą su Edita suderinome stygas, paskui vykome į bendras keliones. Pamačiau, kaip tuose garsiuosiuose pasaulio mados namuose vyksta kūrybinis procesas, kokie ten dideli reikalavimai, didelis atsakomybės jausmas... Pažvelgti iš vidaus į tuos dalykus – neįkainojama patirtis, kurią nepaprastai vertinu ir kuri labai sustiprino "Sireną".

– Kuo norėtumėte baigti mūsų pokalbį, kurio metu visą laiką neblėso jūsų žėrinčios meile savajai veiklai akys?

– Sujunkime pokalbio pradžią su pabaiga. Štai detalė: sėdžiu Danijoje kavinukėje ir matau užrašą: "Pas mus valgote ledus, kurie čia gaminami jau beveik 200 metų." Norėčiau pasvajoti, kad taip po 200 metų būtų parašyta ir "Sirenos" salone: "Išsirinkite rankinę. Mes jas gaminame jau ne vieną šimtą metų." Juk norisi daryti tai, kas gyvens daug ilgiau už tave.