Plačiau šia tema kalbėjo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius.

– Kokią tvarką dabar įvedęs Vilniaus meras, kuria jūs nesate patenkinti?

– Vasario mėnesį meras patvirtino medžių reglamentą, tvarką. Tokiu būdu plėtotojai ir visi gyventojai, ta pati savivaldybė, projektuose negali įsivertinti savo medžių svarbos miestui, gyventojams, aplinkai. Yra trys kriterijai.  Jeigu bent du iš jų atitinka, tai tuomet taikomas reglamentas, kuris suponuoja visą eilę veiksmų, kuriuos turi atlikti iniciatorius. Medis, želdiniai turi būti svarbūs miestui, formuojantys miesto vaizdą. Jų kiekis sklype turi būti 30 proc. ir daugiau. Tai – tankiai užsodintas, užaugęs sklypas. Ir jeigu du iš tų kriterijų tenkinami, tada aktyvuojasi visa sistema. Reikia kreiptis į Vilniaus regioninę architektų tarybą. Pasiklausti, ar ten galimi tie medžių šalinimai ir pastatų statyba. Kas svarbiau, želdiniai ar statiniai? Tada pasiviešinti ir gauti  visuomenės, aplinkinių nuomonę.

– Sakote, kad Vilniaus meras pažeidžia Konstituciją, bet ar jūs dabar, kaip nekilnojamojo turto plėtotojai, nesikėsinat į tuos skverus dėl kurių jau buvo kilęs skandalas? Pavyzdžiui, Romeno Gari skveras, ten taip pat buvo klausimas dėl medžių.

– Atvejai – individualūs. Kiekvieną jų reikėtų žiūrėti kruopščiai. Šito skvero atvejis buvo vertintinas, bet jis patyrė nemažą politinį spaudimą. Teisiškai žiūrint, matyt, savininkai tuo metu galėjo elgtis savaip ir būti teisūs, bet jie girdėjo tą visuomenės jautrumą. Tas procesas iki šiol dar nesibaigęs. Pavyzdžių yra įvairių. Mes tikrai nesakome, kad tuos medžius reikia šalinti ir viską užstatyti. Jokiu būdu. Mes pasisakom už tai, kad aplinka būtų tvari, žalia, gyvenama. Projektai, kurie ten atsiranda, jie daug didesnę vertę sukurs jų gyventojams, jeigu jų aplinka bus graži. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet kur problema? 

– Šitos tvarkos kūrimas įtraukė ir mus, architektų bendruomenę, kraštovaizdžio specialistus, Vilniaus bendruomenes. Mes diskutavome, koks turėtų būti tas būdas. Sutarėm, kad turėtų būti rekomendacinės taisyklės, kurios nesukuria teisinių pasekmių. Nes dabar tos taisyklės – privalomojo pobūdžio. Dėl to statybos leidimą gavęs plėtotojas dar negali eiti statyti. Turi pasitikrinti pagal visą šitą tvarką. Ir jeigu jis dar negauna to pritarimo, kuris savivaldybėje suformuojamas įvertinus ekspertų, bendruomenių nuomonės, viskas grįžta į savivaldybę. Neaišku, ar specialistas, ar politikas, ar kas priima tą sprendimą. Mums čia yra ta pilkoji zona. Dėl to mes keliam tą korupcijos didėjimo klausimą. Mes manom, kad tai  – neskaidru, nes tvarka rekomendacinė. Mes galbūt sutinkam eiti tuo keliu, kompensuoti pagal Vilniaus tarybos, Aplinkos ministerijos patvirtinus tarifus, o jie – nemaži. Tarkim, Vilniuje šalinant vidutinį medį suma gali siekti ir 20 tūkst., ir 50 tūkst. eurų kompensacijos, kuri paskui skiriama atsodinimui.

– Jūs kalbėjot su meru apie tai? Ar su kuo nors iš savivaldybės? Kokia buvo jų reakcija? Kodėl reikėjo prieiti iki skundo?

– Be abejo. Mes dalyvavome ir derinime, ir kūrime šitos tvarkos, kuri tapo mums nepriimtina. Ji – ne rekomendacinio, o privalomojo pobūdžio. Kalbėjome ir su politikais, ir su miesto meru. Akcentavom, kad ir jų pačių projektams, miesto projektams, miesto infrastruktūros įmonių projektams, kurie tiesia tinklus ar stato, nežinau, maniežus, tai taip pat reikės į tai atsižvelgti. Bet meras mato svarbą aptarimuose su visuomene, su aplinka. Jam svarbu gauti jų nuomones. Nori pasitikrinimo platesniame rate. Tiek profesionalų, tiek bendruomenės, kuri dažnai turi nuomonę ir vertina tą medį. Nors kartais žmonės ateina į tą aplinką, kai jau tas medis užaugęs, nei sodino jo, nei panašiai, bet tebūnie. Reikia viską įsivertinti ir tada priimti politinį sprendimą. Mes už politinį sprendimą, bet su labai aiškiais, skaidriais kriterijais ir tvarkomis. Būtent to mes ir pasigedome. Dėl to ir vyksta toks normalus procesas, kuomet mes manome, kad mūsų teisės – pažeidžiamos. Norime pasitikrinti su valstybės institucijomis, kurios turi teisę ginčyti visų institucijų priimamus sprendimus ir duoti atsakymą.

„Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo neprieštarauja Konstitucijai“, – pristatydamas išvadą sakė KT pirmininkas Gintaras Goda.

Vertindamas „socialinės lyties sąvoką“ KT pažymėjo, kad konvencija yra skirta kovoti su smurtu, kurį gali išprovokuoti ir paprastai moterims priskiriami vaidmenys, elgsena, veikla ar bruožai.

„Šiomis nuostatomis nėra paneigiama binarė, moters ir vyro, lyčių samprata, jos nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties negu turima biologinė lytis“, – pažymėjo teismas.

Šiomis nuostatomis nėra paneigiama binarė, moters ir vyro, lyčių samprata, jos nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties negu turima biologinė lytis.

KT taip pat pasisakė, kad Stambulo konvencija neįpareigoja nustatyti kitokios nei Konstitucijoje santuokos ir šeimos sampratos, neįpareigoja keisti lietuvių kalbos, kad ji būtų lyčiai neutrali, ir leidžia valstybėms pačioms spręsti, kokios programos mokyklose turėtų būtų vykdomos apie lyčių stereotipus, smurto prevenciją ir pan.

Nereikalauja keisti santuokos sampratos

Išvadą žurnalistams komentavęs Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys Šedbaras pažymėjo, kad Stambulo konvencijos tikslai sutampa su išvardytais Lietuvos Konstitucijoje,.

„Mes esam viena iš keleto šalių (neratifikavusių konvencijos – BNS), dabar tikiuosi, gal ir parlamente bus lengviau apsispręsti, nes iš tiesų niekur neįžvelgėme jokių prieštaravimų ir pagal tikslus, ir pagal formą, ir pagal tekstą, ir pagal pačią esmę, kad tai galėtų būti koks nors konfliktas su Konstitucija“, – sakė S. Šedbaras.

KT išvadoje pažymėjo, kad pagrindinis konvencijos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn, ir jos sąvokos turi būti aiškinamos šiuo aspektu.

Anot KT, konvencija taip pat siekiama panaikinti visų formų moterų diskriminaciją ir skatinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, nes tarp lyčių lygybės užtikrinimo ir smurto prieš moteris panaikinimo esama tiesioginio ryšio.

KT taip pat nurodo, kad būtent moterys gerokai dažniau patiria smurtą, be kita ko, smurtą artimoje aplinkoje, taigi „būtent moters lytis lemia smurto prieš moteris paplitimą“.

Pasak teismo, konvencijos nuostatos, skirtos kovoti su smurtu prieš moteris, raginančios atsisakyti stereotipų dėl tam tikrų socialiai susiformavusių vaidmenų, ne tik kad neprieštarauja Konstitucijai, bet ir prisideda prie Konstitucija draudžiamos diskriminacijos forma laikomo smurto dėl lyties mažinimo ir prevencijos.

Išvadoje teismas nurodė, kad konvencija nereguliuoja šeimos ar santuokos santykių, todėl iš jos nekyla pareiga valstybei pripažinti kitokias šeimas, nei nustatyta Konstitucijoje, ar keisti konstitucinę santuokos sampratą taip, kad santuoka būtų sudaroma ne vyro ir moters laisvu susitarimu.

„Konvencijos ratifikavimas ir įsipareigojimas vykdyti iš jos kylančius tarptautinius įsipareigojimus nereikštų jokių konstitucinių šeimos ar santuokos sampratos pokyčių“, – nurodė KT.

Neįpareigoja diegti „belytės kalbos“

Į KT, prašydamas įvertinti konvencijos nuostatas, kuriose kalbama apie lytį socialiniu aspektu, smurtą prieš moteris dėl lyties ir apie tai, kad į oficialią švietimo programą, be kita ko, būtų įtraukta medžiaga apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, praėjusį rudenį kreipėsi Seimas.

Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Lietuvos Konstitucijai neprieštarauja konvencijoje vartojamos tokios sąvokos kaip „lyties socialinis aspektas“, „socialinė lytis“, „nestereotipiniai lyties socialiniu aspektu pagrįsti vaidmenys“, „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“.

Dėl švietimo programų KT pasisakė, kad valstybės gali pasirinkti tinkamiausią ir priimtiniausią, jų manymu, būdą ir formą tokioms vertybėms kaip moterų ir vyrų lygybė, nestereotipiniai lyties socialiniu aspektu pagrįsti vaidmenys, tarpusavio pagarba, nesmurtinis konfliktų sprendimas, teisė į asmens neliečiamybę, puoselėti švietimo ir mokymo įstaigose.

„Valstybės narės nėra įpareigotos diegti vienodų visoms valstybėms konvencijos dalyvėms konkrečių mokymo programų, kurios būtų nesuderinamos su valstybės kultūra ir aplinka“, – sakoma išvadoje.

KT taip pat pasisakė, kad Stambulo konvencijos nuostatomis Lietuvos valstybė nėra įpareigota į nacionalinę teisinę sistemą perkelti sąvokų, kurios būtų nesuderinamos su lietuvių kalba.

„Konvencija taip pat nesuponuoja poreikio nustatyti naujas valstybinės kalbos taisykles, kaip antai „belytę kalbą“. Konvencijoje asmuo apibūdinamas kaip tik „vyras“ ir „moteris“ ir nėra vartojama jokia kita forma“, – pabrėžė teismas.

Pasirašyta prieš dešimtmetį, bet neratifikuota

Seimo kreipimąsi į KT inicijavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pažymėdama, kad Lietuva jau dešimt metų kaip yra pasirašiusi Stambulo konvenciją, bet jos neratifikavo.

Parlamento vadovės teigimu, kiekvienąkart Seimui svarstant šį klausimą, sulaukiama laiškų su raginimais gerbti Konstituciją ir nepriimti sprendimų, kurie jai prieštarauja, tad dėl to ir prašoma KT vertinimo.

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo priimta 2011 metais, Lietuvą ją pasirašė 2013 metų birželio 7 dieną.

Lietuvos Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją pateikė buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau procesas įstrigo politikams nesutariant dėl kai kurių dokumento nuostatų.

Europos Tarybos ekspertai tvirtina, kad Lietuvai būtų vertingi patarimai pažabojant smurtą artimoje aplinkoje. Katalikų Bažnyčia ir dalis politikų teigia, kad dėl konvencijos Lietuvai gali tekti keisti lyties sampratą ir diegti nepriimtinas nuostatas apie homoseksualumą.

Pasak jos, parlamentui, visų pirma, reikia susitvarkyti su žemesnio reguliavimo teisės aktais ir nusistatyti tvarkas, kaip būtinas išlaidas atskirti nuo prabangos, ir lyderystės turi imtis Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

„Šiandien girdime svarstymus dėl trumpojo ir ilgojo laikotarpio veiksmu, ilgojo – keisti Konstituciją, ir tikrai labai abejotina, ar Konstitucija turėtų būti kaitaliojama, kai nesugebama susitvarkyti su žemesniais teisės aktai ir tvarkomis, kitaip tariant, neįvedant paprasčiausios tvarkos“, – antradienį interviu Žinių radijui sakė I. Segalovičienė.

Patarėja teigė, kad ieškant sprendimų, kaip užtikrinti parlamentinių išlaidų racionalų panaudojimą, siūlymus teikti turi parlamento vadovė, ir nustatyti, „ar penktas kompiuteris, trečias telefonas – tikrai parlamentinės veiklos išlaidos, ar peržengia tą ribą ir tampa prabangos išlaidomis“.

„Prezidentas mato svarbų poreikį sisteminiams sprendimams ir labai stiprų vaidmenį Seimo pirmininko, tiek teikiant savo poziciją, ir ne tik skandalui užklupus Seimo vadovas turėtų nuolatinai skirti dėmesį diegiant praktiškus sprendimus, kad būtų užkardomi tokie dalykai“, – kalbėjo I. Segalovičienė.

Ji taip pat pabrėžė, kad Seimo situacija skiriasi nuo vadinamojo čekiukų skandalo savivaldoje, nes parlamentai gali pagrįsti savo išlaidas ir nustatyta atsiskaitymo už lėšų panaudojimą tvarka, savivaldybėse daugeliu atveju to išvis nebuvo.

„Turbūt tie skirtumai tarp čekiukų skandalo ir Seimo išlaidų yra, todėl, kad čia sureguliuota ir sureglamentuota ir gali pagrįsti parlamentarai tas išlaidas, ten tų pagrindimų išvis nebuvo, ir situacijų skirtumai yra“, – kalbėjo patarėja.

Apie parlamentinių lėšų mokėjimo tvarką jau kurį laiką diskutuojama visuomenininkui Andriui Tapinui iškėlus abejonių dėl kai kurių Seimo narių išlaidų pagrįstumo.

Jam pratęsus iniciatyvą „Skaidrinam“ ir ėmus nagrinėti Seimo narių išlaidas, aiškėja, kad dalis jų parlamentinei veiklai skirtus pinigus leido brangiai įrangai, kuri, abejojama, ar dera su tiesioginiu jų darbu. Taip pat daroma prielaida, kad šią įrangą parlamentarai suskubo įsigyti artėjant į pabaigą terminui, kai pirkti daiktai lieka Seimo narių nuosavybe pasibaigus kadencijai.

Seimo nariams kas mėnesį skiriama 0,8 vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio suma išlaidoms, susijusioms su jų parlamentine veikla: biuro, kompiuterinės technikos nuomai, ryšio paslaugoms, transporto išlaidoms, automobilio eksploatacijai, suvenyrams, viešosios informacijos rengėjų paslaugoms ir panašiai.

Seime buvo svarstymų atsisakyti parlamentinei veiklai skiriamų išlaidų, vietoje to tiesiog padidinant Seimo narių algas, bet šios iniciatyvos į priekį nepajudėjo, mat parlamentinei veiklai skirtų išlaidų atlyginimas numatytas Konstitucijoje, o jos keitimui numatytos sudėtingesnės ir ilgesnės procedūros nei kitiems teisės aktams.

Konstitucijoje įrašyta, kad Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto.

Teisingumo ministras Ericas Dupond'as-Moretti (Erikas Diuponas-Moretis) per specialią viešą ceremoniją, naudodamas XIX amžiaus aparatą, užantspaudavo Prancūzijos konstitucijos pataisą. Vandomo aikštėje pasigirdo plojimai, o Prancūzija tapo pirmąja šalimi, kurios konstitucijoje aiškiai įtvirtinta teisė į abortą.

Šią savaitę Prancūzijos įstatymų leidėjai didele balsų dauguma pritarė šiai konstitucijos pataisai, o penktadienio ceremonijoje ji oficialiai įsigaliojo.

Nors Jungtinėse Valstijose abortai kelia daug nesutarimų, beveik visoje Europoje jie yra įteisinti, o Prancūzijoje, kur į juos žiūrima labiau kaip į visuomenės sveikatos, o ne politinį klausimą, jiems pritariama.

Prancūzijos įstatymų leidėjai pirmadienį 780 balsais „už“ ir 72 „prieš“ pritarė konstitucijos pataisai, kurią palaikė daugelis kraštutinių dešiniųjų įstatymų leidėjų.

Penktadienį Paryžiuje vykusi ceremonija buvo kertinis renginys tą dieną, kai visame pasaulyje siekiama garsinti moterų teisių temą. Nuo Džakartos Indonezijoje iki Meksiko ir kitų miestų vyksta eitynės, protestai ir konferencijos.

Prancūzijos konstitucijos pataisą pasveikino moterų teisių gynėjai visame pasaulyje, taip pat ir ten, kur moterims sunku gauti kontraceptikų ar sveikatos priežiūros paslaugas nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu.

Vyriausybė naikina mūsų sveikatos apsaugos sistemą, daugybė šeimos planavimo klinikų užsidarė.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) pavadino šį žingsnį tiesioginiu JAV Aukščiausiojo Teismo 2022 metais priimto sprendimo, panaikinusio ilgai galiojusią visuotinę teisę į abortus, rezultatu.

E. Macronas paragino kitas šalis pasekti Paryžiaus pavyzdžiu ir pasiūlė įtraukti teisę į abortą į Europos Sąjungos chartiją, sulaukdamas sostinėje susirinkusios minios plojimų. Tačiau toks žingsnis greičiausiai sulauktų griežtų ES narių, kuriose galioja griežti abortų apribojimai, pavyzdžiui, Lenkijoje, pasipriešinimo.

E. Macrono kritikai klausė, kodėl jis ėmėsi šios priemonės šalyje, kurioje nėra akivaizdžios grėsmės teisei į abortą, bet kurioje moterys susiduria su daugybe kitų problemų.

Kai kurios prancūzės šį žingsnį laikė dideliu laimėjimu, tačiau kitos teigė, kad iš tikrųjų ne kiekviena prancūzė turi galimybę pasidaryti abortą.

„Tai dūmų uždanga“, – apie renginį sakė 32 metų Arya Meroni (Arja Meroni).

„Vyriausybė naikina mūsų sveikatos apsaugos sistemą, daugybė šeimos planavimo klinikų užsidarė“, – teigė ji per kasmetinį „Feministų naktinį žygį“ Paryžiuje Tarptautinės moters dienos išvakarėse.

Prancūzijoje pasitaiko daug atvejų, kai moteris nužudo jų partneriai, be to, vis dar kyla sunkumų vykdant patraukimą baudžiamojon atsakomybėn dėl įtakingų garsenybių ir kitų vyrų seksualinės prievartos prieš moteris.

Prancūzės taip pat gauna mažesnį darbo užmokestį ir pensijas, ypač moterys, kurios nėra baltaodės.

E. Macrono vyriausybė teigė, kad su abortais susijusi pataisa yra svarbi siekiant išvengti, kad moterų padėtis Prancūzijoje nepasikeistų taip, kaip JAV.

KT taip pat vertins, ar Konstitucijai neprieštarauja tvarka, pagal kurią pensijų fondo dalyviams gali būti mokamos skirtingų rūšių išmokos.

Grupė Seimo narių abejoja, ar nenumatyta galimybė pasitraukti iš kaupimo sistemos neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms dėl nuosavybės teisių apsaugos. Anot jų, teisė disponuoti nuosavybe apribojama tiek, kad asmuo negali priimti jokių savarankiškų sprendimų, o tai pažeidžia lygiateisiškumo principą.

Šiuo metu baigti kaupti fonde įmanoma tik dalyviui mirus, sulaukus pensijos ar gavus visą sukauptą išmoką, taip pat teismui pripažinus sutartį negaliojančia, atskira tvarka numatyta Europos Sąjungos institucijų darbuotojams ir Europos Parlamento nariams.

Antros pakopos pensijų kaupime šiuo metu dalyvauja apie 1,4 mln. žmonių.

Visuomenėje kilus diskusijoms dėl automatinio įtraukimo į antrąją pensijų sistemos pakopą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė leisti gyventojams prireikus iš antros pakopos pensijų fondų pasiimti iki 10,8 tūkst. eurų, tačiau šį pakeitimą siūlo svarstyti tik po KT išaiškinimo.

Prezidentas Gitanas Nausėda rudenį pasiūlė keisti sistemą numatant galimybę žmonėms vieną kartą iš fondų išsiimti iki 25 proc. lėšų jų neapmokestinant, tačiau Seimas tuomet nepriėmė svarstyti tokios iniciatyvos.

Spalio pabaigoje Seimas priėmė svarstyti liberalo Jono Varkalio parengtas Pensijų kaupimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma leisti tiek pensinio, tiek darbingo amžiaus gyventojams, jau sukaupusiems pensijai daugiau nei 10 807 eurų, šios sumos neviršijančias lėšas pasiimti vienkartine išmoka.

Plačiau situaciją komentavo Seimo narė (LP) Monika Ošmianskienė. 

– „Invalidumo“ termino diskusijos vyksta jau senai ir ieškoma tam geresnių atitikmenų. Apie tai kalba tiek žmogaus teisių ekspertai, tiek asociacijos, organizacijos, dirbančios žmonių su negalia srityje. Kurį laiką buvo vartojamas „neįgalumo“ terminas, tačiau šiuo metu yra prieita bendros pozicijos, kad geriausias yra būtent „negalios“ terminas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip suprantu, pats terminas būtų keičiamas dėl to, kad tai mažiau žeistų žmones, kurie turi negalią.  

– Šiandien terminą „invalidas“ galime vartoti tik norėdami ką nors įžeisti, pasakyti „tu moralinis invalidas“. Pats įstatymo pokytis ateina iš žmogaus teisių apsaugos ir orumo apsaugos pirmiausia. Tai nėra, jokiu būdu, terminijos pasikeitimas, kaip norima kartais pasakyti.

Žodis „invalidumas“ ar „invalidas“ klasifikuoja žmogų, kaip netinkamas, atėjęs istoriškai iš pokario, kada kareiviai grįždavo suluošinti, jie buvo klasifikuojami kaip nebetinkami tarnybai. Šis terminas yra skaitomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, nebetinkamu vartoti. Jis Lietuvių kalbos žodyne yra pažymėtas kaip nevartotinas ir pasenęs, todėl tikrai laikas jį pakeisti ir pagrindiniame mūsų šalies įstatyme.  

Jis Lietuvių kalbos žodyne yra pažymėtas kaip nevartotinas ir pasenęs, todėl tikrai laikas jį pakeisti ir pagrindiniame mūsų šalies įstatyme.

– Konstitucijoje. Tai užtrunka pakeisti, reikia labai daug Seimo narių palaikymo. Ką girdite iš kolegų, ar jie palaikytų tokį siūlymą? 

– Taip. Vien įstatymo pataisai įregistruoti reikia labai didelio kiekio parlamentarų palaikymo. Jis yra, manau, kad judėsime sklandžiai ir tą pakeitimą dar šioje kadencijoje spėsime priimti. 

– Išgirdę, kad bus teikiamas toks pasiūlymas, sukruto ir kiti Seimo nariai. Galiu paminėti buvusį Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį. Jis teigia, kad žodis „senatvė“ galėtų kažkaip įžeisti ir terminą „senatvės pensija“ reikėtų keisti kitu, galbūt išbraukti žodį „senatvė“ ir palikti tiesiog „pensija“. Galbūt prie jūsų teikiamo siūlymo būtų galima pridėti ir kitus terminus? 

– Kai yra kalbama apie Konstitucijos pakeitimus, jokių kitų pakeitimų pridėti, deja, negalima, vien jau iš teisėkūros pusės, toks yra procesas. Kalbant apie „senatvės“ terminą, man asmeniškai jis neatrodo nei įžeidus, nei žeminantis orumą. Senatvė yra labai natūralus žmogaus gyvenimo procesas. Galbūt vieniems žmonės sunkiau susitaikyti su ta realybe, kad ateina senatvė, kitiems lengviau, bet aš asmeniškai čia lygybės tikrai nedėčiau. Neigiamos konotacijos termine „senatvė“ nematau, bet tos diskusijos gali būti, tegul diskutuoja ir vyresnio amžiaus žmonės. Jeigu paaiškėtų, kad žmonėms tai yra labai įžeidu, būtų galima mąstyti galbūt ir apie pakeitimus. 

– Žodis „nėščia“, kiek galėtų būti įžeidus? Ar galima būtų keisti mūsų šalies įstatymus, terminiją? Jeigu mūsų visuomenei negražiai skamba žodžiai? 

– Žodis „nėščia“, tiesą sakant, pirmą karta girdžiu, kad kažkam yra nepagarbus, įžeidus. Aš pati asmeniškai kažkokios neigiamos asociacijos neturiu, bet gal tiesiog nesu susidūrusi. Tarkime, kai buvo kalbos apie „narkomanus“, „alkoholikus“, kažkada irgi atrodė labai normalus terminas. 

– O kokia praktika yra kitose užsienio šalyse? 

– Kalbant apie anglų kalbą, pavyzdžiui, anksčiau žmonės su negalia buvo vadinami „handicapped“. Tačiau tiek Jungtinių Tautų, tiek žmogaus teisių iniciatyva, šiai dienai visuomet stengiamės pirmiausia matyti žmogų ir vadinti „žmogus su negalia“, šiai dienai yra priimtinas terminas „person with disability“. Ši tendencija tikrai yra matoma visose pasaulio šalyse, netgi toje pačioje Ukrainoje. Prezidento žmonos iniciatyva terminai yra atnaujinami. Ji taip pat dirba labai stipriai šioje srityje. Visi, kurie žiūri į Vakarus, tuos terminus atsinaujina, taip pasakyčiau. 

Taip ji kalbėjo tęsiantis Prezidentūros ir URM nesutarimams dėl šalies atstovo Lenkijoje paskyrimo.

Praėjusią savaitę prezidento Gitano Nausėdos patarėjas komunikacijos klausimais Frederikas Jansonas pasiūlė keisti dabartinę ambasadorių skyrimo tvarką, kad valstybės vadovui būtų pateiktas ne tik URM pasirinktas, bet visi atrankoje dalyvavę diplomatai.

URM kanclerė Inga Černiuk teigia, kad tokia tvarka neatitiktų Konstitucijos, numatančios, kad Vyriausybė kandidatą į ambasadorius teikia, o prezidentas jį skiria.

„Šiuo atveju mes kalbame apie padalintą galią, kaip parašyta Konstitucijoje – Vyriausybė teikia, prezidentas skiria. Čia akivaizdžiai yra konstituciškai apribotos galios – vieni turi pasirinkimo teisę, kitas – turi teisę atmesti, bet tam turi būti svarūs argumentai“, – BNS antradienį sakė I. Černiuk.

„Atiduoti visą sąrašą – reiškia atiduoti visą teikimo teisę. (...) Jeigu jie norėtų gauti visą sąrašą, reikėtų Konstitucijoje parašyti, kad prezidentas išsirenka jam labiausiai patikusį ir skiria, o ministerija administruoja procesą“, – pridūrė ji.

Prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė pirmadienį po Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdžio teigė mananti, kad klausimas dėl ambasadoriaus Lenkijoje turėtų pajudėti iš mirties taško. Visgi I. Černiuk teigė tuo abejojanti, nes nieko naujo per pastarąsias dienas neįvyko.

„Galbūt jie turi savo pamąstymų, bet iš mūsų tokių indikacijų nebuvo. (...) Jokių papildomų pokyčių nuo to, ką mes vakar, užvakar, praėjusią savaitę kalbėjome, neįvyko“, – sakė ji.

Pasikeitusi tvarka

Kanclerė teigė, kad šiuo metu atrankos procesas yra gerokai skaidresnis nei anksčiau, kai ambasadoriais būdavo paskiriami politikai ar kiti asmenys ne iš diplomatinės tarnybos, o vėliau su jais būdavo sudaromos neterminuotos sutartys, kitaip tariant, įvykdavo vadinamasis „įdiplomatinimas“.

Nuo 2021 metų URM įvedė atrankas į diplomatinių atstovybių vadovų pareigas, taip siekdama maksimaliai apriboti vadinamuosius politinius paskyrimus.

Vis tik prezidentas turi teisę nepaisyti URM atrankos bei pasiūlyti savo kandidatą, nebūtinai turintį diplomato rangą, ir jei dėl jo sutariama –  paskirti vadovauti šalies atstovybei.

„Dabar turime prie Švento Sosto, Japonijoje atsiradusius ne diplomatus. Bet jų kadencija baigsis ir jie negalės tapti diplomatais, prieš tai galiojusi tvarka tokią galimybę numatė“, – kalbėjo I. Černiuk.

Anot kanclerės, pagal naująją tvarką paskirti 34 ambasadoriai. Iš jų 31 yra praėjęs URM atranką.

„15 iš tų 31 yra pirmą kartą (paskirti vadovauti diplomatinei atstovybei – BNS)“, – teigė ji.

Pasak I. Černiuk, vadovauti šalies atstovybei siekiantys diplomatai turi turėti „ne mažesnį kaip ministro patarėjo diplomatinį rangą, 15 metų darbo patirties, ketverius metus vadovavimo patirties, būti dviejose rotacijose po trejus metus“.

Jos teigimu, ministerijoje tokių diplomatų yra apie šimtą, o į kiekvieną atsilaisvinančią vietą kandidatuoja vidutiniškai po septynis žmones. Be kita ko, kandidatai turi pateikti motyvacinį laišką ir veiklos programą.

„Žmogus turi pademonstruoti, kad žino, kur ketina važiuoti, ir žino, ką ten veiks“, – sakė URM kanclerė.

Atmeta kritiką

I. Černiuk teigė, kad tinkamiausią kandidatą atrenka komisija, kurią sudaro ministras, viceministrai, kanclerė, politikos direktorius.

Tęsiantis ginčui dėl ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo, Prezidentūros kanclerė praėjusią savaitę raštu kreipėsi į URM kanclerę, prašydama pateikti šalies dokumentaciją apie URM vykdytus kandidatų į Lietuvos diplomatinių atstovybių, tarp jų ir ambasados Varšuvoje, vadovus atrankos konkursus.

Savo ruožtu ministerija nurodė negalinti pateikti prašomų duomenų, nes „jokių protokolų tiesiog fiziškai neegzistuoja“.

Dėl tokio URM atsakymo prezidento patarėja A. Skaisgirytė antradienį pareiškė abejojanti atrankos proceso skaidrumu.

„Toks atsakymas reiškia, kad yla išlindo iš maišo. Buvo lyg paskelbta atranka, lyg ir kažkokie žmonės dalyvavo toje atrankoje, tačiau, pasirodo, kad nėra jokio kolegialaus organo, kuris nuspręstų, kas gi labiausiai tinkamas, remdamasis kažkokiais kriterijais. Tai yra žmonės pateikia paraiškas, jie dalyvauja, tačiau finale sprendimą padaro ministras“, – teigė patarėja.

„Šita tvarka nė kiek nesiskiria nuo anksčiau buvusių tvarkų, ankstesnių vyriausybių taikytų tvarkų, kurias šita Vyriausybė labai kritikavo. Atsimename apie norą depolitizuoti ambasadorių, diplomatinių atstovų skyrimo procesą, tai jokio depolitizavimo šiuo atveju neįvyko“, – pridūrė ji.

Visgi URM kanclerė pabrėžė, kad ambasadorių depolitizavimo esmė – atsisakyti vadinamojo „įdiplomatinimo“, o ne eliminuoti politikus iš proceso.

„(Atrankos procese dalyvauja – BNS) visi žmonės, kurie tą kandidatą mato iš skirtingų pusių. (...) Jokios politikos nėra, kiekvienas pagal savo sritį žiūri“, – sakė I. Černiuk.

URM duomenimis, pernai surengta 14 atrankų į šiemet atsilaisvinsiančias ambasadas, jų laimėtojai lapkritį pateikti G. Nausėdai, tačiau jokio jų vertinimo iki šiol negauta.

Be to, trys Lietuvos atstovybės Lenkijoje, Azerbaidžane ir Šveicarijoje jau neturi nuolatinių vadovų, pasibaigus buvusių ambasadorių kadencijoms.

„Tai įmanomas kelias, bet puikiai suprantame, kad jis yra labai ilgas“, – Eltai teigė parlamento pirmininkė, akcentuodama, kad ambasados vadovą Varšuvoje būtina rasti greitu metu.

„Jeigu čia yra vienintelis sprendimas (ELTA – kreiptis į KT), tai rodo, kad aukščiausi valstybės politikai nesugeba susitarti dėl gyvybiškai Lietuvai svarbių klausimų, o ambasadoriaus klausimas yra vienas iš jų“, – pabrėžė V. Čmilytė-Nielsen.

Seimo pirmininkės teigimu, prezidentui vis atmetant užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teiktus kandidatus į ambasadorius, procesas užsitęsė ir Lietuvos diplomatai tapo „politinių kovų įkaitais“.

„Tikiuosi, kad atsiras pakankamai atsakomybės jausmo nebekurti sąmokslo teorijų, nebekaltinti įsivaizduojamų užkulisinių grupių, o atrasti jėgų sutarti dėl vieno ar kito kandidato ir galų gale uždaryti šį klausimą“, – vylėsi ji.

Vis dar netyla ginčas dėl Lietuvos ambasados Lenkijoje

Prezidentūra ir valdantieji jau mėnesį ginčijasi dėl to kas yra kaltas, kad Lietuvai strategiškai labai svarbi ambasada Lenkijoje neturi ambasadoriaus. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis sako, kad pats neturįs atsakymo, kodėl Lietuvos ambasada Lenkijoje jau keturi mėnesiai neturi vadovo. Šalies diplomatijos vadovas prezidentui sako pateikęs bent dvi ambasadorių kandidatūras, kurios buvo atmestos.

Tai įmanomas kelias, bet puikiai suprantame, kad jis yra labai ilgas.

Savo ruožtu Prezidentūra aiškino, kad URM pasiūlytas kandidatas į ambasadoriaus postą nemokėjo lenkų kalbos. Šalies vadovas taip pat nurodė, kad ministeriją esą politizuoja ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo procesą bei bando proteguoti tam tikrus į šias pareigas siūlomus asmenis.

Gruodžio viduryje dalyvaudamas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ministras išdėstė įvykių seką, kaip buvo vykdomos atrankos į ambasadoriaus Lenkijoje postą. Pasak jo, paieškos pradėtos 2022 metų rugpjūtį, tačiau pateikus pavardes prezidentui procesai užstrigo. G. Landsbergis pažymėjo, kad į ambasadą Varšuvoje buvo rengti du konkursai. Be to, G. Nausėda taip pat teikė savo kandidatus, tačiau, ministro teigimu, jie nebuvo tinkami.

Prezidentui kritikuojant užsienio reikalų ministrą dėl esą politizuojamo ambasadorių skyrimo proceso, viešojoje erdvėje kaltinimų susilaukė ir pats G. Nausėda. Prezidentūra kritikuota dėl neaiškių ir nelogiškų kriterijų, atmetant bei vilkinant strategiškai svarbios ambasados Lenkijoje vadovo paskyrimą.

Šalies vadovą peikė ir Kovo 11-osios Akto signataras Albinas Januška. Jis teigė, kad prezidento užimta pozicija tiesiog giliną konfliktą tarp institucijų. Signataras taip pat kritikavo tai, kad žiniasklaidai buvo nutekintos iš Vyriausybės prezidentui derinimui pateiktos septynių ambasadorių pavardės. Galiausiai neslėpė įtariąs, kad G. Nausėda, atmetęs ambasadoriaus Giedriaus Puodžiūno kandidatūrą, „atkakliai stumia savo kandidatą“.

Reaguodamas į tokius pareiškimus prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas pareiškė, kad vadinamasis „valstybininkų“ klanas bando užvaldyti valstybei svarbias pozicijas Užsienio reikalų ministerijoje ir diplomatinėje tarnyboje.

Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas buvo atšauktas rugsėjo 7 dieną, pasibaigus jo kadencijai.

Konstitucinis Tribunolas pareiškė, kad baudos, įskaitant paskirtąsias Varšuvai dėl anglių kasyklos ir teismų reformų, yra nesuderinamos su Lenkijos konstitucija.

Briuselis anksčiau teigė, kad šį teismą politiniu požiūriu kontroliuoja vyriausybė.

Nuosprendis buvo ne kartą atidėtas ir galiausiai paskelbtas tuo metu, kai Lenkijos parlamentas ruošiasi balsuoti dėl naujos konservatyvios vyriausybės, kuri, stebėtojų nuomone, vargu ar sulauks įstatymų leidėjų pritarimo.

Jei konservatoriams nepavyks surinkti pakankamos paramos, eilė formuoti vyriausybę teks proeuropietiškam aljansui, kuriam vadovauja buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir kuris kontroliuoja parlamentą.

Bėgant metams Lenkijos konstitucinis tribunolas ne kartą ginčijo ES teisės viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

2021 metais tuometinis teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro (Zbignevas Ziobras) paprašė teismo priimti sprendimą dėl to, ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) paskelbtos laikinosios priemonės, nukreiptos prieš teismų reformas ir anglių kasyklą, neprieštarauja konstitucijai.

Varšuva ir Briuselis jau daug metų nesutaria dėl teismų reformų, kurias prastūmė PiS vyriausybė.

Briuselis mano, kad reformos trukdo demokratinei laisvei, o Lenkija teigia, kad jos reikalingos siekiant išrauti korupciją tarp teisėjų.

Briuselis buvo nurodęs Varšuvai kasdien mokėti ES milijono eurų baudas, kurios vėliau buvo sumažintos perpus, už tai, kad Varšuva nevykdė ESTT sprendimo, kuriuo reikalaujama pakeisti teisėjų drausmines procedūras.

Lenkija taip pat buvo nubausta kita ES bauda už atsisakymą uždaryti anglies kasyklą.

ESTT 2021 metais Lenkijai skyrė 500 tūkst. eurų per dieną baudą už atsisakymą vykdyti nurodymą uždaryti Turuvo kasyklą, kurioje išgaunama rusvoji anglis.

Kaip skelbia Teisingumo ministerija, šiemet jau trečius metus iš eilės prie Konstitucijos egzamino jungėsi ne tik Lietuvos, bet tautiečiai iš įvairiausių pasaulio kampelių – Indonezijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos, Kinijos, Austrijos ir kt.

Sveikindama egzamino dalyvius teisingumo ministrė E. Dobrowolska akcentavo, kad Konstitucijos egzaminas tampa bendruomenes vienijančiu reiškiniu.

„Pastebime, kad egzaminą, kaip neformalią veiklą, mokytojai įtraukia į ugdymo planus, o teisininkų bendruomenėms, valstybės įstaigų kolektyvams ir daugeliui kitų žmonių egzaminas tampa prasmingu būdu švęsti Konstitucijos dieną. Dėl to, organizuodami šių metų egzaminą, nusprendėme organizuoti jį kaip reiškinį, vienijantį didelę bendruomenę“, – sakė E. Dobrowolska.

Laimėtojus sveikinęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Konstitucijos egzamino komisijos pirmininkas Gintaras Goda akcentavo, jog Konstitucija svarbi žmonėms, kad ir koks būtų jų amžius, išsilavinimas ar gyvenamoji vieta. Žinant, kad Konstitucijos egzaminas nėra privalomas, tampa aišku, kad dalyvaudami jame jūs išreiškiate savo pilietinę poziciją.

„Neabejotina, kad taip gerai Konstitucijos esmę suvokiantys piliečiai niekada neatsisakys valstybės piliečių referendumu prisiimtų įsipareigojimų gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles. O tai ir yra svarbiausia, nes tik patys piliečiai gali apginti konstitucinę santvarką ir išsaugoti demokratiją. (...)“, – sakė G. Goda.

17-ąjame žinių patikrinimo iššūkyje dalyviai rungėsi geriausiai Konstituciją išmanančio moksleivio (pagal klases) kategorijoje. Jais šiemet tapo Urtė Adomaitytė (5-6 kl. kategorijoje), Ieva Bartušytė (7-8 kl. kategorijoje), Saulė Patricija Matulevičiūtė (9-10 kl. kategorijoje) ir Taja Tamkevičiūtė (11-12 kl. kategorijoje).

Geriausiai Konstituciją išmanančio studijuojančio teisę ar teisinį išsilavinimą turinčio asmens kategorijoje triumfavo Jonas Steponėnas, nugalėtojas kategorijoje „kiti“ – Martynas Raila.

Aktyviausiai egzamine dalyvavo Vilniaus šv. Kristoforo progimnazija. Vyriausiosios dalyvės titulas atiteko Janinai Šimaitienei. Geriausiai Konstituciją išmanančiu pasaulio lietuviu išrinktas Vytautas Davidavičius.

Laimėtojams įteikti Teisingumo ministerijos įsteigti prizai – 50 eurų nominalo kolekcinės aukso monetos, skirtos Valstybės Konstitucijos 100-mečiui, planšetiniai kompiuteriai, momentiniai fotoaparatai, belaidės ausinės, išmanieji laikrodžiai. Taip pat jiems skirtas specialus projekto globėjo prezidento G. Nausėdos įsteigtas prizas.

Šiemet Konstitucijos egzaminą laikė arti 30 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių.

Apdovanojimų ceremoniją papuošė Vilniaus vaikų choro „Ugnelė“, šįmet tarptautiniame chorų konkurse „Golden Gate“ iškovojusio pirmąją vietą, kūriniai.