Muziejaus vadovas Mindaugas Kavaliauskas sako, kad būtent šis modelis pasirinktas siekiant išlaikyti A. Gustaičio sukurtų lėktuvų seką – pirmojo, 1925 metais pagaminto orlaivio ANBO I originalas jau eksponuojamas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

„Simbolinė priežastis siekiant atkurti ANBO istoriją reikia, matyt, pradėti nuo tų, kurie yra sekoje. Tai daugeliui metų į priekį darbas muziejui – atkūrus antrą turėti trečią ir taip toliau“, – BNS sakė M. Kavaliauskas.

Vyriausybei ruošiantis minėti pirmojo lietuviško lėktuvo skrydžio šimtmetį iki 2025 metų pabaigos planuojama sukurti kuo artimesnę originalui ANBO II kopiją.

„Norint padaryti, kad struktūriškai jis būtų toks pat, reikia jį daryti kaip autentišką ir muziejuje atsiradus lėktuvui gali reikėti jį kompoziciškai, pavyzdžiui, pakabinti. O norint pakabinti lėktuvą, kuris turi parasolinį sparną, jį reikia daryti kuo artimiau jo jėginei struktūrai, kaip jis pagal inžinieriaus sumanymą ir skaičiavimus padarytas. Tas lėktuvas turės būti maksimaliai artimas“, – kalbėjo M. Kavaliauskas.

Tarpukaryje gamintas ANBO II į orą pirmą kartą pakilo 1927 metų lapkritį, jis naudotas Lietuvos kariuomenėje ir Lietuvos aeroklube, 1934 metų rugpjūtį jis sudužo ore dėl piloto klaidos.

Prieš kelerius metus aviacijos entuziastai buvo atkūrę istorinį ANBO II, tačiau jis 2021-ųjų rugpjūtį sudužo Latvijoje – tuomet žuvo vienas jo atkūrimo iniciatorių ir savininkas Arvydas Šabrinskas.

Pirmojo A. Gustaičio sukurto lėktuvo 100-ąsias skrydžio metines ruošiamasi minėti 2025-aisiais. Vyriausybei siūloma šiuos metus ketina paskelbti ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais.

M. Kavaliauskas sako, kad tarpukario Lietuvos lėktuvų konstruktoriai šalyje įtvirtino vakarietišką darbo kultūrą ir to meto auštąsias technologijas, o A. Gustaičio palikimą sunaikinę sovietai iš kolektyvinės atminties norėjo ištrinti faktą, kad lietuviai tai gebėjo pasiekti.

„Pirmasis skrydis ANBO lėktuvu buvo tiek paties A. Gustaičio, tiek karo aviacijos dirbtuvių patvirtinimas, kad galime sukurti ir pasigaminti (...) patikimus orlaivius, kurie galėtų tarnauti valstybei“, – BNS sakė Lietuvos aviacijos muziejaus vadovas.

„Su ANBO atėjo į Lietuvą ne tik patikima ir, mūsų pačių inžinierių mintimis, geriausia Europos patirtimi remiantis sukurta produkcija, taipogi europietiška, vakarietiška disciplina, požiūris į darbą. Tai yra toks pasiekimas, kurį, matyt, sovietmetis siekė iš mūsų kolektyvinės atminties ir iš mūsų vyresnių kartų ištrinti, o jaunesniems neperduoti, kad Lietuva buvo pajėgi kurti to meto high-tech (aukštąsias technologijas – BNS)“, – pasakojo M. Kavaliauskas.

Mokomasis lėktuvas „ANBO I“ išbandytas 1925-ųjų rugpjūčio 14 dieną, tai yra vienintelis iki šių laikų išlikęs lietuviškos konstrukcijos orlaivis.

Aviacijos inžinierius, lakūnas, brigados generolas A. Gustaitis tarpukariu sukūrė iš viso devynių tipų ANBO lėktuvus, kurie buvo plačiai naudojami karo aviacijoje lakūnams mokyti ir žvalgybinėms užduotims atlikti.

Minint pirmojo lėktuvo skrydžio šimtąsias metines taip pat ketinama restauruoti 80 A. Gustaičio lėktuvų brėžinių, sukurti jų erdvinius 3D modelius, taip pat ateityje atkurti ANBO-IV.

Miglota praeitis

Patrickas O’Brianas (1914–2000) labai saugojo privatumą ir nenorėdavo atskleisti detalių apie asmeninį gyvenimą. Leidėjų prašydavo neįrašyti biografinių duomenų ant jo knygų aplanko.

Daug metų jo knygų recenzentai ir žurnalistai manė, kad P.O’Brianas iš tiesų yra airis. Augant jo populiarumui, britų žurnalistai 1998 m. išsiaiškino, kad P.O’Brianas gimė ne Airijoje, kaip pats tvirtino, o Bakingamšyre pietryčių Anglijoje. Paaiškėjo, kad ir jo tėvai nebuvo airiai. Tėvas – vokiečių kilmės gydytojas, o motina anglė. Ir tikroji jo pavardė skambėjo kitaip – Richard Patrick Russ.

1945 m. liepą, išsiskyręs su ankstesne sutuoktine ir vedęs rusų bajoro, advokato Dmitrijaus Tolstojaus buvusią žmoną Mariją, jis pasikeitė pavardę į Patrick O’Brian.

Žurnalistai atkapstė ir daugiau įdomių faktų apie sudėtingą ir mįslingą populiaraus rašytojo gyvenimą. Labai miglota jo veikla Antrojo pasaulinio karo metais. Apsigyvenęs Londone, jis, kaip ir daugelis į kariuomenę nepaimtų vyrų, vairavo greitosios pagalbos mašiną. Pirmasis P.O’Briano biografas žurnalistas ir rašytojas Deanas Kingas teigė, kad karo metais jis buvo įtrauktas į žvalgybinę veiklą ir, galbūt, dalyvavo specialiose operacijose užsienyje. Ta patirtis, esą padėjo jam sukurti šnipo Stepheno Maturino personažą, kuris veikia per visus istorinius romanus apie britų Karališkąjį laivyną ir jo žmones XIX amžiuje.

P.O’Brianas, nepaisant įprasto santūrumo kalbant apie savo praeitį, vienoje esė užsiminė: „...aš prisijungiau prie vienos iš tų žvalgybos organizacijų, kurios veikė karo metais. Mūsų darbas buvo susijęs su Prancūzija, bet aš daugiau nieko negaliu pasakyti, nes atskleisti metodus ir strategijas, kuriais vadovaujantis pavyko vieną kartą apgauti priešus ir gal vėl pavyks juos taip apgauti, būtų kvaila“.

Rašytojo posūnis Nikolajus Tolstojus skeptiškai vertino tokį jo pareiškimą, bet tai nesukėlė jokių rimtesnių žiniasklaidos komentarų. P.O’Briano sukurtų personažų nuotykiai verčia manyti, kad ir rašytojo gyvenimas buvo audringas.

Literatūrinė šlovė neskubėjo

Literatūrinė P.O’Briano karjera prasidėjo paauglystėje. Gimnazijoje jis parašė ir su tėvo pagalba išleido keletą apsakymų ir apysakų, kuriuos palankiai įvertino kritika, ypač atsižvelgdama į jo jaunystę.

Savo tikruoju vardu, kaip Richard Patrick Russ, P.O’Brianas išleido du romanus ir kelis apsakymų rinkinius. Nesėkmingi bandymai stoti į jūreivystės koledžą, mokytis lėktuvų pilotavimo ir tarnauti

Karališkajame jūrų laivyne ilgam jį atitraukė nuo rimtesnių literatūrinių bandymų.

Tai, ką jis kaip R.P.Russ publikavo, didesnės sėkmės neatnešė. Pavardės pakeitimas 1945 m., ko gero, reiškė atsisakymą tos literatūrinės reputacijos, kurią jis buvo susikūręs kaip R.P.Russ.

Prasidėjo naujas kūrybinis etapas. Per 30 m. jis sukūrė 20 jūrinių romanų seriją, kurią siejo tie patys herojai – Didžiosios Britanijos Karališkojo laivyno karininkas Jackas Aubrey ir jo draugas, laivo chirurgas bei šnipas Stephenas Maturinas. Pirmasis šios serijos romanas „Master and Commandor“ („Kapitonas ir vadas“) buvo išleistas 1969 m., o paskutinis „Blue at the Mizzen“ („Mėlyna vėliava ant bizanio stiebo“) pasirodė 1999 m. Dvidešimt pirmasis romanas, mirus jo autoriui, liko nebaigtas.

Rašytojas: ir apie Patricko O’Briano gyvenimą buvo išleista knygų, nors jis jį ir slėpė. / Commnon.vikipedia.org nuotr.

P.O’Briano jūrinių romanų serija sulaukė didžiulio tarptautinio pripažinimo ir buvo išversta į daugelį kalbų, išskyrus lietuvių. Nereikėtų tuo stebėtis. Britams, nuo amžių gyvenantiems didelėje saloje Atlanto vandenyno pakraštyje, skirtingai nei lietuviams, jūreivystė yra įaugusi į kraują. Tai atsispindi ir Didžiosios Britanijos knygų leidyboje. Mūsų leidyklos nelinkusios pamaloninti skaitytojų jūriniais romanais, nes nesitiki didesnės jų paklausos. Bet tai ne problema. Dabartinis jaunimas, ypač tas, kuris neabejingas jūrai, laisvai kalba angliškai, o internetas siūlo parsisiųsti praktiškai visų P.O’Briano romanų tekstus.

Amerikiečių dienraštis „New York Times“, pristatęs P.O’Briano „Aubrey-Maturin“ serijos knygas, kaip „...kada nors geriausiai parašytus istorinius romanus“, pavadino jas šedevrais. Literatūrinės šlovės ir didžiulio parduotų knygų skaičiaus P.O’Brianas sulaukė jau būdamas solidaus amžiaus. Žurnalo „Publishers Weekly“ duomenimis, daugiau kaip 3 milijonai egzempliorių jo knygų buvo parduota dar P.O’Brianui esant gyvam. Dabar šis skaičius viršija 6 milijonus.

Istorinių įvykių sūkuryje

Išgarsėjęs jūriniais romanais, rašytojas atvirai prisipažino, jog jis turėjo ribotą patirtį, susijusią su burlaiviais. Jo dėdė ir keli draugai turėjo dviejų tonų burlaivius, kuriais jam tekdavo jaunystėje išplaukti į jūrą. Vienoje esė P.O’Brianas gyrėsi, kad tada išmoko rifuoti bures ir vairuoti burlaivį. Amerikiečių verslininkas ir buriuotojas Tomas Perkinsas, 1995 m. pasiūlęs P.O’Brianui dviejų savaičių kruizą dvistiebe jachta, vėliau komentavo, kad „... jo žinios apie praktinio buriavimo aspektus buvo lygios beveik nuliui“.

Skaitydamas jo romanus, to nepasakytum. Kruopštus darbas bibliotekose, archyvuose ir jūrų muziejuose bei pasakotojo talentas kompensavo praktinės patirties stoką.

Didžioji dalis įvykių, aprašytų P.O’Briano knygose, vyksta jūroje. Rašytojas puikiai moka jūrinį žargoną, kuris atspindi autentišką atmosferą, vyravusią XIX a. britų kariniuose laivuose. Kai kur skaitytojus gali bauginti gausybė jūreiviškų terminų, bet autorius, nenutraukdamas pasakojimo, per romano veikėjus supažindina skaitytojus su burinio laivo dalimis ir jų funkcijomis.

P.O’Brianas labai glaudžiai integruoja pasakojimus į istorinį kontekstą, leidžia personažams patirti tikrovėje buvusius įvykius. Dvidešimt tomų sutelkia pagrindinį dėmesį į du pagrindinius veikėjus – jūrų karininką Jacką Aubrey, kuris iš leitenanto pakyla iki admirolo, ir jo draugą laivo chirurgą Stepheną Maturiną, kuris admiraliteto pavedimu šnipinėja, kaunasi dvikovose dėl garbės.

Nepaisant daugybės skirtumų, ši pora yra nepamainomi pavojingų nuotykių partneriai. Apie jų žygius 2003 m. buvo sukurtas filmas „Master and Commander: The Far Side of the World“ („Kapitonas ir vadas: tolimoji pasaulio pusė“).

Pagrindinės gairės

Kaip teigiama ministerijos pranešime, pagrindiniai strategijos "Vizija 0" prioritetai – saugesnė eismo dalyvių elgsena, saugesni keliai bei gatvės, saugesnės transporto priemonės ir efektyvesnė pagalba po eismo įvykių.

"Vienas svarbiausių šios strategijos prioritetų yra saugesnė eismo dalyvių elgsena. Norėdami išvengti skaudžių įvykių keliuose privalome siekti aukštesnės vairavimo kultūros ir kad pėstieji elgtųsi atsargiau", – teigė ministras Rokas Masiulis.

Susisiekimo ministro teigimu, raktas į sėkmę, mažinant aukų skaičių keliuose, yra aktyvi saugaus eismo švietėjiška veikla, saugi kelių bei gatvių infrastruktūra, saugios transporto priemonės ir glaudesnis visų mūsų bendradarbiavimas, siekiant bendro tikslo – eismo saugumo šalies keliuose ir gatvėse. Iki 2030 m. bus siekiama sumažinti leistino greičio viršijimo atvejų skaičių 20 proc., mobiliųjų telefonų naudojimo ir nesegimų saugos diržų užpakalinėse sėdynėse atvejų – 40 proc., nenaudojamų arba netinkamai naudojamų atšvaitų atvejų skaičių – 25 proc.

Siekiant, kad šalies keliai ir gatvės būtų gerokai saugesnės, iki 2020 m. pabaigos numatoma įdiegti daugiau nei 1 tūkst. saugaus eismo priemonių. Bus rekonstruojamos pavojingos perėjos, įrengiamos pėsčiųjų saugos salelės, greičio mažinimo kalneliai gyvenvietėse, tiesiami pėsčiųjų ir dviračių takai, diegiamos kitos priemonės.

Planuojama, kad iki 2030 m. pėsčiųjų / dviračių takų tinklo ilgis valstybinės reikšmės keliuose padidės 18 proc. 2020 m. šalies magistraliniuose ir valstybinės reikšmės keliuose bus įrengti 37 daugiafunkciai pažeidimų fiksavimo prietaisai, 400 stacionarių greičio matuoklių, 100 sektorinių greičio matuoklių. 2022 m. šalies keliuose veiks 200 sektorinių greičio matuoklių, bus įrengta 20 neleistino priešpriešinio lenkimo fiksavimo prietaisų.

3 tūkst. – tiek greičio matuoklių veikia Švedijoje. Tai tankiausias greičio fiksavimo prietaisų tinklas pasaulyje.

Pakeistas požiūris

Švedai aktyviai įgyvendinti "Vizija 0" (angl. "Vision Zero") programą pradėjo dar 1997 m. Taigi ji šioje Skandinavijos šalyje jau veikia daugiau kaip 20 metų. Pasiekimai stulbinami – žūčių skaičių per programos vykdymo metus pavyko sumažinti daugiau kaip du kartus, tačiau patys programos vykdytojai pripažino, kad teko įveikti didelį suinteresuotų grupių – verslo subjektų – pasipriešinimą tokiai programai, nes kelių tiesimo ir infrastruktūros statybos įmonėms sumažėjo iš biudžeto skrynios atseikėjamų pinigų dalis.

Kelių tiesimo kompanijos buvo įpratusios tiesti automagistrales, statyti tiltus, tačiau didžiulių magistralių Švedijoje atsisakyta ir pereita prie kitokio tipo kelių, tad tai nebuvo itin patrauklu statytojams.

Svarbiausias dalykas, kurį įgyvendindami šią programą pripažino jos kūrėjai, kad automobilius vairuoja žmonės, o jie daro klaidų, tad stengtis juos išmokyti nebeklysti ir būti tobulus neįmanoma, tad buvo nuspręsta sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas eismo dalyvis patirtų kuo mažiau žalos.

Kaip tvirtina švediškosios strategijos kūrėjai, ir čia jų mintys gerokai skiriasi nuo išsakomų lietuviškoje strategijoje, "Vision Zero" požiūriu atsakomybė už nelaimes keliuose tenka ne konkrečiam žmogui ar keliems, tačiau tiems, kurie kuria sistemą, nors eismo dalyvių kaltė taip pat neneigiama. Pasak švedų, įvykus eismo nelaimei, klausiama, ne ką blogai padarė žmogus, tačiau, kokias klaidas padarė eismo sistemos kūrėjai ir ką reikia tobulinti.

Infrastruktūra saugumui

Švedijos "Vision Zero" kūrėjai taip pat labai glaudžiai bendradarbiauja ir su automobilių gamintojais, pirmiausia su "Volvo". Su gamintojais daugiausia kalbama, kaip apsaugoti keliaujančius automobiliu, kad susidūrimo atveju jų patirti sužalojimai būtų kuo mažiau pavojingi gyvybei. Pavyzdžiui, dabar "Volvo" kalba apie automobilius, kurie atlaikytų susidūrimą kaktomuša, važiuodami 80 km/val. greičiu, tačiau maksimalus leistinas greitis užmiesčio keliuose Švedijoje yra daug didesnis.

Dėl to buvo nuspręsta nutiesti daugiau kelių 2+1. Tai reiškia, kad dvi juostos viena kryptimi ir viena juosta priešinga kryptimi kas tam tikrą atstumą sukeičiamos vietomis, o pačios priešpriešinio eismo juostos atskirtos fiziniu barjeru. Taip sudaromos sąlygos aplenkti lėčiau važiuojančius automobilius, o lenkimo manevras atliekamas apsaugotoje nuo priešpriešinio susidūrimo teritorijoje. Dabar Švedijoje jau yra daugiau kaip 3 tūkst. km tokių kelių tinklas.

Patys švedai vis dar bando kovoti su greičio viršytojais. Nors įrengiama nemažai greitį mažinančių kalnelių, kitokių kelio infrastruktūros barjerų, kurie priverčia vairuotoją sumažinti greitį, tačiau greitis vis tiek viršijamas. Skandinavai su tuo kovoja plėsdami stacionarių greičio matuoklių tinklą. Švedijoje yra tankiausias greičio matuoklių tinklas pasaulyje, tačiau čia laikomasi politikos, kad greičio matuokliai neturėtų nufotografuoti visų greičio viršytojų, o jų sumokėtos baudos papildyti valstybės biudžeto. Ne. Apie greičio matuoklius visuomet perspėjama iš anksto ir jų buvimas yra laikomas puikia priemone priversti vairuotoją sumažinti greitį iki tokio, kuris yra leidžiamas konkrečiame greičio ruože. Visi daugiau kaip 3 tūkst. greičio matuoklių niekuomet neveikia, o veikiančių vieta yra keičiama, tačiau efektas, kai vairuotojas priverčiamas sumažinti greitį – pasiekiamas. Skaičiuojama, kad per metus Švedijoje nubaudžiama apie 200 tūkst. greičio viršytojų, bet "Vision Zero" programos koordinatoriai laikosi kitokios taktikos – dėmesys sutelkiamas į transporto bendroves, jos raginamos būti socialiai atsakingos, o jeigu pastebima, kad vienos ar kitos įmonės vairuotojai dažnai viršija greitį, siūloma atsisakyti tokios įmonės paslaugų ir t.t.

Beje, skandinavai tvirtina jau atsikandę ir švietėjiškų eismo saugumų programų – raginančių neviršyti greičio, dėvėti atšvaitus ir pan. Dabar viešumoje aiškinami vienokių ar kitokių sprendimų motyvai, kad žiniasklaida, o tuomet ir visuomenė suprastų, kodėl priimami tam tikri sprendimai.

Eminemo atstovai mano, kad 2002-ųjų dainą „Lose Yourself“ nukopijavo Naujosios Zelandijos valdančiųjų konservatorių Nacionalinė partija, kai prieš 2014-ųjų pergalingus rinkimus pristatė labai panašiai skambančią kampanijos dainą, pavadintą „Eminem Esque“.

„Ji visai kaip „Lose Yourself“. Tik kad neskamba taip gerai kaip originalas“, – teigia dainos „Lose Yourself“ kompozitorius Jeffas Bassas.

Naujosios Zelandijos konservatoriai sako, kad dainą kampanijai užsakė iš Australijos muzikos bendrovės.

„Nacionalinės partijos pozicija labai aiškiai pabrėžė siekį užtikrinti, kad nebūtų pažeistos jokios autorinės teisės“, – sako Nacionalinės partijos advokatas Gregas Arthuras.

Vakar prasidėjęs teismas turėtų trukti šešias dienas. Eminemo atstovai pergalės teisme atveju tikisi, kad konservatoriai pripažins kaltę ir sumokės kompensaciją, kurios dydžio neatskleidžia.

Rusijos gynybos ministerija trečiadienį pranešė, kad Reichstago kopija suteiktų „Jaunosios armijos“ programos dalyviams galimybę „šturmuoti konkrečią vietą, o ne ką nors abstraktaus“. „Jaunosios armijos“ programa sukurta moksleivių karinių įgūdžių lavinimui ir patriotiškumo skiepijimui.

Vokietijos vyriausybės atstovė Ulrike Demmer (Ulrikė Demer) pareiškė, kad šis planas „yra stebinantis ir kalba pats už save“.

„Mes nestatytume ko nors panašaus vokiečių jaunimo ugdymui“, – pridūrė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Martinas Schaeferis (Martinas Šėferis).

Reichstago pastate 1945 metais vyko įnirtingi Raudonosios armijos ir nacių karių susirėmimai. Nuotraukos, kuriose įamžinta, kaip sovietų kariai virš šio pastato kelia savo vėliavą, Rusijoje net garbinamos kaip ikonos.

Specialistai teigia, kad Martyno Mažvydo knygos „Katekizmas“ kopija praktiškai nesiskiria nuo originalo. Kopija, kaip ir originalas, susiūta netolygiai, galima apčiuopti jos popieriaus faktūrą ir pergamento nelygumus.

„Katekizmo“ kopija gaminta trejus metus, išleista 100 jos egzempliorių. Žmonės kopijas galės pavartyti keturiose bibliotekose, tarp jų – ir Vilniaus universitete.

Knyga „Katekizmas“ išspausdinta 1547-aisiais. Pasak ekspertų, nuo jos atsiradimo ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba.

Manoma, kad pasaulyje galėjo būti išspausdinta apie du–tris šimtus „Katekizmo“ egzempliorių, tačiau dabar žinomi tik du. Juos saugo Vilniaus universiteto ir Lenkijos Torūnės universiteto bibliotekos.

„Katekizmo“ originalą Vilniaus universitete žmonės apžiūrėti gali kasmet balandžio 1-ąją.

300 m ilgio laivą stato kompanija „Wuchang Shipbuilding Industry Co.“. Manoma, kad darbai bus užbaigti iki 2018 metų pabaigos, o tada laivas kaip atrakcija turistams bus prišvartuotas Sičuano provincijoje, kuri neturi išėjimo prie jūros.

Laivų statybos kompanijos vadovybė vienam provincijos laikraščiui sakė, kad laineris tiksliai atkartos originalųjį „Titaniką“. Jame bus valgomasis, teatras, prašmatnios pirmosios klasės kajutės ir baseinas.

Laivas negalės išplaukti iš rezervuaro šalia kalvoto Sičuano kaimo, kur bus prišvartuotas, tačiau jo svečiai galės jame pavakarieniauti ir pernakvoti.

Tikrasis „Titanikas“ nuskendo 1912 metais atsitrenkęs į ledkalnį. Šios nelaimės metu žuvo daugiau kaip 1 tūkst. 500 žmonių.

1997 metais režisierius Jamesas Cameronas (Džeimsas Kameronas) remdamasis šia istorija sukūrė filmą, kuris tapo viena pirmųjų užsienio juostų, rodytų šiuolaikinėje Kinijoje. Filmas buvo toks populiarus, kad tuometinis prezidentas Jiang Zeminis (Dziang Dzeminis) rekomendavo jį pasižiūrėti visam Komunistų partijos politiniam biurui.

2012 metais pasirodęs trimatis „Titaniko“ perdirbinys Kinijos kino teatruose taip pat sulaukė rekordinės sėkmės ir nemažai kinų iki šiol gali iš atminties sudainuoti filme skambančią Celine Dion (Selin Dion) dainą „My Heart Will Go On“.

„Filmas „Titanikas“ pasakoja neturtingo jaunuolio ir turtingos merginos istoriją, kuri atitinka kinų žiūrovų skonį. Tokio tipo siužetas turi ilgą istoriją populiariojoje Kinijos kultūroje“, – 2012 metais rašė „People's Daily“.

Oficialusis valdančiosios partijos ruporas taip pat paragino besiformuojančią Kinijos kino industriją kopijuoti J. Camerono „profesionalumo dvasią“.

J. Camerono filmui buvo pastatyta ir nuskandinta 90 proc. dydžio „Titaniko“ kopija.

„Wuchang Shipbuilding Industry Co.“ laivas bus pirmoji natūralaus dydžio „Titaniko“ kopija. Australų magnatas Clive‘as Palmeris (Klaivas Palmeris) planavęs pastatyti veikiančią šio lainerio kopiją „Titanikas II“, neseniai savo planus atidėjo.

Minima kinų laivų statybos kompanija priklauso centrinei Kinijos vyriausybei ir stato branduolinius povandeninius laivus, laikraščiui „China Daily“ sakė vienas jos vadovas, dalyvaujantis „Titaniko“ projekte.

Surask 10 skirtumų – taip būtų galima apibūdinti situaciją, kuri susiklostė tarp Kauno kolegijos ir Kauno technologijos universiteto.

Abi aukštosios mokyklos pristato save moksleiviams, naudodamos tam tikrą firminį stilių.  Iš pirmo žvilgsnio jis panašus kaip du vandens lašai. Tamsus fonas, spalvoti grafiniai elementai. Atrodo, kad skirtumo nėra. Bet kaip yra iš tiesų?

Tiesą atrasti padeda internetas. Kauno kolegija šitą stilių pradėjo naudoti dar praeitų metų pavasarį. Kauno technologijos universitetas paveikslėlį su šiuo stiliumi paskelbė tik šių metų sausio 26 dieną. Panašu, kad kelis kartus didesnis universitetas nusikopijavo kolegijos vizualinį stilių.

Kodėl taip daroma? Priežasčių nežinau, bet akivaizdžiausia – idėjų badas. Matyt, kažkas nesugeba kūrybiškai mąstyti ir įgyvendinti to praktiškai.

Mano nuomone, tai yra tas pats, kas idėjos vagystė meno pasaulyje. Įsivaizduokime, šiandien aš nutapau paveikslą, o po kelių dienų pamatau, kad mano idėją nukopijavo kolega ir išstatė identišką kūrinį. Parodų lankytojas žiūrės į tuos paveikslus ir nesupras, kuris čia tikrasis  kūrėjas. Ar aš ką nors įrodyčiau teisiškai. Kažin. Bet ir kvailam aišku, kad čia labai prasilenkiama su etika.

Galima pasiguosti, kad žmonės linkę vogti tik geras idėjas, prastų net už dyką neima.

Sausio 18-ąją studija “Paramount Pictures" pirmoji kino pasaulyje pranešė, kad filmas "Volstryto vilkas" (Lietuvoje bus rodomas nuo vasario 7 d.) yra pirmasis, platinamas tik skaitmeninėmis kopijomis. Šią žinią galima pranešti ir kitaip – antras pagal naujumą studijos filmas "Žinių vedėjas 2: legenda tęsiasi" buvo paskutinis, kurio pagaminta ir 35 mm kino juostų kopijų, bet šitaip suorganizuotas pranešimas netaptų sklaidos verta naujiena, nes tą filmą parodė praėjusių metų pabaigoje.

Be abejo, tai logiškas žingsnis. Juostinių kino teatrų lieka vis mažiau, JAV tokių teliko 9 proc., juostinės kopijos gamyba kainuoja 2000 dolerių, skaitmeninės – 60 ir dar galima 3D efektą, su brangesniais bilietais, įtaisyti. Aš, perskaitęs straipsnį, net šiek tiek nustebau – buvau įsitikinęs, kad juostinius filmus jau seniai rodo tik galerijose ar sinemafilų kino teatruose. Atmetus savo paties nuostabą, kitas būsimas reakcijas galiu nupasakoti tiksliai. Kai (ilgai netruks) apie identiškus sprendimus praneš – nors turbūt to nedarys, nes tik pirmieji išgirstami – kitos studijos, pradės triukšmauti išrankiausi žiūrovai. Jie papasakos apie ypatingą juostinių kinų šilumą, aparato traškėjimo kontekstą, vaizdo ir garso gilumą... Nors ne, garso gilumas yra apie vinilines plokšteles. Tokia bus labiausiai matoma ir girdima reakcija. Bet nemenkas sujudimas vyks ir kitur – išlikusių juostų gamybos, ryškinimo laboratorijų savininkai trins rankas ir skaičiuos būsimas pajamas, kino projektorių savininkai prie savo aparatūros kainos prirašys papildomą nulį, vienoje ar kitoje prestižinėje technikos kolegijoje atsiras kino mechaniko specialybė – visi tie žmonės puikiai žino, kad viešai numarintą reiškinį nedelsiant prikelia vis didėjančios hobistų minios.

Daiktus ir reiškinius laidoja ir prikelia beveik kasdien. Tarkim, analoginė fotografija. Ją pradėjo laidoti apie 2000-uosius ir maždaug tuo pačiu metu baigė tai daryti, nes, iš pradžių pižoniški, o vėliau – ir paprasti mėgėjai atrado lomografiją, dar vėliau – pinholinius nuotraukų kūrimo būdus, o dabartiniai tiesiog traukia savo tėvų ar senelių "Fedus" su "Zenitais", kuriuose kartais vis dar yra įsukta nebaigta fotografuoti juosta, pribaigia ją, išryškina ir džiugiai nustebę pamato, kad niekas nesikeičia. Tėvų paskutinis kadras buvo šeimos nuotrauka Palangoje, pirmieji vaikų ar anūkų kadrai – šeimos nuotrauka Nidoje.

Arba – pneumatinis paštas. Komunikacijos priemonė, išrasta XIX a. pabaigoje. Ją vartotojai palaidojo turbūt po Antrojo pasaulinio karo. O šiandien šis paštas puikiai gyvuoja ligoninėse – nes tai patogiausias būdas skirstyti vaistus.

Priminsiu kardinalesnį produkto laidojimo pavyzdį. Atrodytų, kad papiruso, kaip kanceliarinės prekės, apogėjus buvo prieš 6–7 tūkst. metų, senovės Egipto karalysčių laikais. Ir tai – neteisinga nuomonė. Istorikai teigia, kad senovės Egipte gyveno nuo 1 mln. iki 2 mln. žmonių, iš kurių apie 7 proc. buvo raštingi ir savo rašto darbams naudojo papirusą – taigi, tokių buvo apie 150 tūkst. Šiandien įvairiuose kaligrafijos ir kitokių hobistų kursuose papirusą gamina ir ant jo rašo apie 200 tūkst. žmonių. Faktiškai, galima kalbėti apie papiruso klestėjimą, jo aukso amžių.

Verta į nemirštančiųjų sąrašą įtraukti ir tokį, atrodytų, beviltišką daiktą kaip kompaktinės magnetofonų kasetės. Jas prisimenu ypač ryškiai, nes tai vienas iš kelių daiktų, atsiradęs ir išnykęs man pačiam dalyvaujant procese. Kaip ir juostinių filmų atveju, galvojau, kad kasetiniai albumai išnyko amžiams. Ne, jie vis tebeleidžiami. Žinoma, dėl savo specifinio skambesio naujieji kasetiniai albumai neskamba kiekviename automobilyje. Juos dažniausiai leidžia metalo muziką (retesnių žanro atmainų atstovai) grojančios grupės. Daro tai ir dėl pižonizmo, ir dėl taupumo: kasetėse įrašyti albumai tapo sunkiausiai perkeliami į internetą muzikos nešikliai.

Aš greitosiomis, ilgai nekankindamas paieškos sistemų, neprisiminiau nė vieno civilizacijos pasiekimo, kuris didesniu ar mažesniu mastu nebūtų naudojamas šiandien. Burlaiviai? Pilnos jūros. Arklių kinkinių lenktynės? Net užsienio nereikia, viskas vyksta šalia, ant Sartų ežero. Skydai? Pažiūrėkit reportažus iš Maidano Kijeve. Polaroidinės nuotraukos? Kapitalistai fabriką uždarė, lobistai susimeta ir jį nuperka. Dabar padaryti akyse išryškėjančią nuotrauką, tokią pačią kaip senovėje, gali bet kuris bet kurios turtingesnės šalies gyventojas.

Net anksčiausiai atsiradęs civilizacijos veiksmas – piešimas ant būsto sienų – tebėra aktualus. Niekas nedingsta.

Taip galvojau, kol nepažiūrėjau į savo kompiuterio ekraną, kurio tolimiausiame kampe jau kelias savaites kabo nelaimingas, pustuštis "Wordo" lapas. Aš turiu parašyti recenziją apie šviežiai išleistą Lietuvos kultūros veikėjo biografiją. Ją sudaro trys dalys – veikėjo parašyti ir gauti laiškai, biografijos autoriaus išvados ir svarstymai, padaryti remiantis tais laiškais, bei asmeninės herojaus nuotraukos. Ir supratau, kad radau objektą, kuris ateityje tikrai prapuls. Tarkim, po keliolikos metų mirs žmogus, vertas biografijos. Matant šiandienes tendencijas, ateityje absoliučiai visas asmeninis gyvenimas bus saugomas skaitmeniniuose debesyse. Nėra žmogaus ir – dingsta jo slaptažodžiai, nebeatnaujinamos saugyklos užsidaro, išnyksta susirašinėjimai, ištrinamos nuotraukos ir filmai, kompiuteriai (arba kažkas į juos panašaus) bus atiduoti anūkams, panaikinami socialinių tinklų profiliai su visais įrašais. Ateities biografijų rašytojas rauna plaukus – gyvenimo istorijai jis turi tik oficialiąją herojaus istoriją. O kaip parašyti biografiją be asmeninio štricho, privačių detalių, kaip konstruoti istoriją, kurioje nėra pikto laiško geriausiam draugui? Niekaip. Biografijų rašytojas jų neberašo. Na, gal papildo įrašą "Vikipedijoje".

Nebent ir tuomet suveiks daiktų ir reiškinių nepasilaidojimo dėsnis. Kaip jis suveiks, nežinau.