Vien nuo penktadienio iki sekmadienio protestai buvo surengti maždaug 100 miestų. Kaip rodo organizatorių „Campact“ ir „Fridays for Future“ apskaičiavimai, daugiau kaip 1,4 mln. žmonių išėjo į gatves pasiųsti „signalą prieš AfD“.

Sekmadienį Miunchene demonstrantų antplūdis buvo toks didelis, kad organizatoriai buvo priversti atšaukti planuotas eitynes ir saugumo sumetimais paprašyti žmonių išsiskirstyti. Vietos policijos duomenimis, į protesto mitingus susirinko apie 100 tūkst. žmonių, t. y. keturis kartus daugiau, nei buvo užsiregistravusių į renginį.

Berlyne, policijos duomenimis, kuriuos citavo regioninis transliuotojas RBB, sekmadienio vakarą miesto centre protestuoti susirinko apie 100 tūkst. žmonių.

Protestų bangą prieš kraštutinių dešiniųjų partiją sukėlė sausio 10 d. tyrimų leidinio „Correctiv“ pranešimas, kuriame atskleista, kad AfD nariai susitikime su ekstremistais aptarė imigrantų ir „neasimiliuotų piliečių“ išsiuntimą iš šalies.

Tarp pokalbių dalyvių buvo ir Martinas Sellneris, Austrijos ekstremistinio identitarinio judėjimo narys, kuris pristatė savo „remigracijos“ viziją, susijusią su imigrantų deportacija.

Žinia apie tokio pobūdžio  susirinkimą sukėlė šoką visoje Vokietijoje tuo metu, kai AfD sparčiai kyla visuomenės nuomonės apklausose, likus keliems mėnesiams iki trijų svarbių regioninių rinkimų rytų Vokietijoje, kur jos palaikymas yra didžiausias.

Prieš imigraciją nusistačiusi partija patvirtino, kad susitikime dalyvavo jos nariai, tačiau neigė, kad ėmėsi M. Sellnerio propaguojamo „remigracijos“ projekto.

Pirmą kartą protestuotojai susirinko praėjusį savaitgalį Berlyne ir Potsdame, kur vyko ekstremistų susitikimas, ir nuo tada protestai įgauna vis didesnį mastą.

Sekmadienį demonstrantai prie Vokietijos parlamento Berlyne nešiojo plakatus su užrašais „naciams ne vieta“ ir „naciai lauk“.

Dresdene, rytinio Saksonijos regiono, kuriame kraštutinių dešiniųjų partija pirmauja apklausose, sostinėje, valdžios institucijoms teko keisti protesto eitynių maršrutą. Eitynės buvo pailgintos, kad atsirastų vietos „milžiniškam dalyvių skaičiui“, pranešė policija X platformoje.

Kai kas galbūt dar abejojo, ar balsuos už AfD, ar ne, bet po šio protesto jie tiesiog negali.

Kelne, organizatorių apskaičiavimu, sekmadienį  prie protesto akcijos prisijungė 70 tūkst. žmonių, o Brėmeno centre, vietos policijos duomenimis, protestavo 45 tūkst. žmonių.

Protestai buvo „ženklas, kad mūsų yra daugiau nei jų [AfD]“, AFP agentūrai Miunchene sakė 49-erių metų Tanja Annibalini. O 53 metų Katrin Delrieux tikisi, kad protestai prieš kraštutinius dešiniuosius „privers daugelį žmonių permąstyti“ savo poziciją. „Kai kas galbūt dar abejojo, ar balsuos už AfD, ar ne, bet po šio protesto jie tiesiog negali“, – sakė ji AFP Miunchene.

Politikai, taip pat bažnyčios vadovai ir Bundeslygos futbolo lygos vadovybė ragino žmones užsiimti principinę poziciją prieš kraštutinius dešiniuosius.

Praėjusį savaitgalį prie demonstracijos prisijungęs kancleris Olafas Scholzas sakė, kad bet koks planas išsiųsti imigrantus ar piliečius reiškia „išpuolį prieš mūsų demokratiją, o kartu ir prieš mus visus“. Jis paragino „visus pasisakyti už sanglaudą, toleranciją ir mūsų demokratinę Vokietiją“.

Vidaus reikalų ministrė Nancy Faeser „Funke“ spaudos grupės laikraščiuose pareiškė, kad kraštutinių dešiniųjų susitikimas primena „siaubingą Vanzio konferenciją“, kurioje 1942 m. naciai planavo Europos žydų naikinimą.

Protestai prieš kraštutinius dešiniuosius gali „atkurti pasitikėjimą demokratiniu elgesiu“, transliuotojui „Welt TV“ sakė Vokietijos centrinės žydų tarybos vadovas Josefas Schusteris. Šalies žydai jaučia „didžiulį netikrumą“, prie kurio prisidėjo antisemitinių incidentų banga prasidėjus Izraelio ir „Hamas“ karui, sakė J. Schusteris.

Kovo mėnesį Rusijos savanorių korpusas (RSK) iškilo į viešumą prisiimdamas atsakomybę už smurtinį įsiveržimą į Rusijos pasienio rajoną Briansko srityje.

Pasak Lucaso Webberio (Lukaso Veberio) iš tyrėjų grupės „Militant Wire“, RSK kelia „sudėtingą mišrią tarpvalstybinių sabotažo operacijų ir vidaus partizaninių išpuolių grėsmę“.

„Dėl to Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms labai sunku sužlugdyti šiuos veiksmus. Be to, be tvirtų įrodymų sunku patikrinti bet kurio iš šių elementų ar jų grupės teiginius“, – sakė jis.

Kitos ultranacionalistinės grupuotės, įskaitant „Rusič“, „Rusijos imperijos judėjimą“ ir „SSRS piliečius“, liko ištikimos Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Jie buvo naudojami prieš Rusijos liberalus, Rusijos opoziciją, Rusijos demokratus, siekiant juos tiesiog sumušti.

Abiejų stovyklų grupėse, kurių narių skaičius ribotas, dalyvauja radikalūs panslavistai, neopagonys, imperialistai ir antisemitai. Kai kurie iš jų taip pat yra futbolo chuliganai ar mišrių kovos menų entuziastai.

Atsiskyrė nuo Kremliaus

Nuo 1917 metų bolševikų revoliucijos Maskva ne tik toleravo šias kraštutines nacionalistų grupes, bet ir naudojo jas kaip instrumentą.

„Jei norite nutraukti demonstraciją, sustiprinti saugumo pajėgas per mitingą, galite juos pasamdyti“, – sakė JAV įsikūrusios labdaros organizacijos „Counter-Extremism Project“ (CEP) tyrėjas Kacperas Rekawekas (Kacperas Renkavekas).

„Jie buvo naudojami prieš Rusijos liberalus, Rusijos opoziciją, Rusijos demokratus, siekiant juos tiesiog sumušti. Jie naudojami nešvariam darbui už kitus atlikti. Šia prasme jie nėra nepriklausomi veikėjai“, – pridūrė jis.

Tačiau 2014 metais, kai Rusija įsiveržė į Krymą ir pradėjo kurstyti prorusišką separatizmą Donbase Ukrainos rytuose, šios grupuotės susiskaldė.

Kai kurios kraštutinių dešiniųjų grupės pabėgo į Ukrainą ir Baltarusiją, o kitos, rėmusios invaziją, liko Rusijoje.

„Dabar Rusijoje yra tie, kas prieš kelerius metus ėmė laikytis partijos linijos“, – sakė K. Rekawekas.

Nuo 2022 metų vasario invazijos į Ukrainą, kurią V. Putinas vadina „specialiąja karine operacija“, konfliktas išstūmė iš darbotvarkės visus kitus klausimus, Maskvoje įsikūrusios organizacijos „Sova“, kuri stebi ksenofobiją, interneto svetainėje rašo Natalija Judina.

„Jų nuomonės, kaip ir 2014 metais, išsiskyrė, nors šį kartą dauguma kraštutinių dešiniųjų galiausiai ėmė palaikyti „specialiąją operaciją“, net jei daugelis jų griežtai kritikavo tai, kaip ji vykdoma“, – pridūrė ji.

Tie, kas dar 2014 metais kirto Ukrainos sieną, dažnu atveju turėjo ten kraštutinių dešiniųjų pažiūrų draugų arba šeimos narių.

Nežinoma, kiek žmonių pasirinko šį maršrutą, bet manoma, kad jų yra keli šimtai ir kad kai kurie iš jų kovojo Donbase.

„Kovojame su Kremliumi“

Interviu per „Zoom“ programą RSK narys, pasivadinęs Aleksandru, pravarde „Fortūna“, papasakojo naujienų agentūrai AFP apie tai, kaip veikia grupuotė.

„Dabar mes aktyviai vystomės, plečiamės... dalyvaujame specialiosiose operacijose visoje fronto linijoje“, – sakė jis.

„Mes kovojame prieš dabartinį Kremliaus režimą, prieš kurį kovojome praktiškai visą savo kaip suaugusiųjų gyvenimą“, – pridūrė jis.

Jis apibūdino RSK kaip nepriklausomą padalinį už Ukrainos ribų, tačiau fronte tiesiogiai pavaldų Ukrainos saugumo ministerijai.

„Iš pradžių tai (RSK) buvo tik pavadinimas“, – pripažino jis.

Mes kovojame prieš dabartinį Kremliaus režimą, prieš kurį kovojome praktiškai visą savo kaip suaugusiųjų gyvenimą.

„Rugpjūtį paskelbėme apie junginio sukūrimą. Įsigijome žiniasklaidos įrankių... ir pradėjome savo gyvenimą skirti šiam junginiui“, – pasakojo jis.

Rugpjūčio mėnesį Sankt Peterburge kita kraštutinių dešiniųjų grupuotė, pasivadinusi Nacionaline respublikos armija (NRA), prisiėmė atsakomybę už išpuolį, per kurį žuvo vieno Kremliui artimo ideologo dukra Darja Dugina.

Tačiau reikėtų skeptiškai vertinti bet kokius NRA teiginius apie išpuolį, sakė L. Webberis iš „Militant Wire“.

„NRA egzistuoja bent jau kaip žiniasklaidos jėga ir jau kelis mėnesius yra prisijungusi prie „Telegram“. Dalis šios grupės tikslų – įkvėpti ir paskatinti vietinius Rusijos partizanus imtis tiesioginių veiksmų“, – teigė L. Webberis.

„Gali būti, kad NRA yra daugiausia psichologinio karo operacija be jokio reikšmingo kovinio aparato, galinčio vykdyti svarbias operacijas“, – sakė jis.

Rizikinga

Už Rusiją kovoja kelios suprematistinės grupuotės, pavyzdžiui, WPRS ir „Rusič“, susijusi su privačia karine bendrove „Wagner“.

Niujorke įsikūręs analitinis Soufano (Sufano) centras, kuris specializuojasi saugumo klausimų srityje, nurodo, kad „šiuo metu neaišku, ar WPRS Ukrainoje veikia kaip vientisos, savarankiškos pajėgos, ar jos nariai prisijungė prie Rusijos pajėgų ir yra pasiskirstę po visą kariuomenę“.

Jis pridūrė, kad WPRS nariai „buvo pastebėti besitreniruojantys su įvairiais specialiai pritaikytais ginklais ir dėvintys terminius drabužius, o tai rodo, kad jie gali gauti aukštos kokybės ginklų ir įrangos.

Tiek prorusiškos, tiek proukrainietiškos kraštutinių dešiniųjų grupuotės konflikto pabaigoje gali kelti rimtą grėsmę saugumui.

Prorusiškai nusiteikusios grupės gali atsigręžti prieš režimą, kuris naudojo juos kaip kovinę jėgą.

Kartu su Ukraina kovojantys asmenys gali tapti grėsme provakarietiškam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, kurio gynybos pajėgos juos įtraukė į savo gretas.

V. Zelenskiui „reikia, kad visi, kas tik gali, jį palaikytų ir kovotų jo pusėje“, sakė Singapūro S. Rajaratnamo (S. Radžaratnamo) tarptautinių studijų mokyklos tyrėjas Raffaello Pantucci (Rafaelas Pantučis).

Tačiau „bet kuriai šaliai neįtikėtinai rizikinga bandyti manipuliuoti tokiomis grupėmis ir manyti, jog gali jas kontroliuoti, nes praeityje nuolat matydavome, kad tai neveikia“, pabrėžė jis.

„Ši problema niekada nesibaigia gerai“, – pridūrė tyrėjas.

Smulkaus sudėjimo 45 metų šviesiaplaukė įtaigiu balsu vilioja italus šūkiu: „Dievas, šalis ir šeima“. Per rinkimus 2018 m. jos partija laimėjo vos kiek daugiau nei keturis procentus balsų, bet dabar jos populiarumas siekia 23 proc. ir ji vadovauja dešiniųjų aljansui, kurį sudaro Matteo Salvini „Lyga“ ir Silvio Berlusconi „Forza Italia“. G. Meloni patraukė daugybę rinkėjų, nepatenkintų status quo, Europos Sąjungos „diktatu“, didelėmis gyvenimo išlaidomis ir ribotomis Italijos jaunimo galimybėmis.

G. Meloni žada sumažinti mokesčius ir biurokratiją, didinti išlaidas gynybai, uždaryti Italijos sienas, kad apsaugotų šalį nuo „islamizacijos“, iš naujo derėtis dėl Europos sutarčių, kad sugrąžintų daugiau galių Romai, ir kovoti su „LGBT lobistais“. Ji taip pat nori sustabdyti Italijos gyventojų skaičiaus mažėjimą skatindama gimstamumą, bet ne leisdama imigrantams natūralizuotis, 2016 m. ji įspėjo dėl „etninio pakeitimo“, kuris vyksta Italijoje. „Apskritai G. Meloni siejama su protestu, nepasitenkinimu“, – sakė Bolonijos universiteto politikos mokslų profesorė Sofia Ventura.

Be to, su kitomis prieš isteblišmentą nusistačiusiomis pagrindinėmis Italijos partijomis – Penkių žvaigždžių judėjimu ir „Lyga“, abi pernai įėjo į ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybę –  ji vienintelė varžosi rinkimuose nesusitepusi reputacijos.

Fašizmas liko istorijoje

G. Meloni partija, kurios pavadinimas kilęs iš pirmosios valstybinio himno eilutės, yra politinė Italijos socialinio judėjimo (MSI), kurį po Antrojo pasaulinio karo subūrė fašistų diktatoriaus Benito Mussolini šalininkai, įpėdinė, naudojanti tą patį nacionalinių žalios, baltos ir raudonos spalvų liepsnos simbolį – tokį patį naudojo ir buvęs Nacionalinis frontas Prancūzijoje. Tačiau G. Meloni stengiasi nuraminti nuosaikius balsus savo judėjime, nes žino, jog norint laimėti valdžią jai reikia išplėsti savo elektoratą.

„Italijos dešinieji jau prieš dešimtmečius paliko fašizmą istorijai“, – sakė ji šią savaitę vaizdo žinutėje, skirtoje tarptautiniams kritikams. B. Mussolini padarė „keletą klaidų, ypač dėl rasinių įstatymų ir įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą“, sakė ji 2016 m. ir pridūrė, kad jis pasiekė ir istorinių laimėjimų, „bet tai jo negelbsti“. Pernai ji patikslino, kad „Italijos broliai“ nepuoselėja „nostalgiško požiūrio į fašizmą, į rasizmo ir antisemitizmo hipotezes“.

Krikščionė, italė, motina

1977 m. sausio 15 d. Romoje gimusi G. Meloni užaugo Garbatelos darbininkų klasės rajone ir anksti įsitraukė į politiką. Būdama paauglė, ji įstojo į MSI jaunimo padalinį, vėliau tapo MSI pakeitusio kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio aljanso studentų organizacijos vadove. 2006 m. buvo išrinkta į parlamento žemuosius rūmus ir tapo Deputatų rūmų viceprezidente. Po dvejų metų G. Meloni buvo paskirta jaunimo reikalų ministre S. Berlusconi vyriausybėje, ji tuomet buvo 31-erių – jauniausia ministrė pokario Italijoje.

2012 m. ji įkūrė „Italijos brolius“, o tai, kad buvo jauna ir pasitikinti, be to, moteris, padėjo jai iškilti. Būdama vyresnė ir 2006 m. susilaukusi dukters su savo partneriu televizijos žurnalistu, G. Meloni pasinaudojo savo asmeniniu gyvenimu, siekdama žinomumo visoje šalyje. „Aš – Georgia, esu moteris, motina, italė, krikščionė“, – pareiškė ji 2019 m. per mitingą Romoje. Šie jos žodžiai, suderinti su šokių muzika, išplito internete.

Jos partija buvo vienintelė pagrindinė partija, 2021 m. vasario mėnesį atsisakiusi prisijungti prie M. Draghi nacionalinės vienybės vyriausybės, ši opozicinė laikysena padėjo jai pakelti populiarumo reitingą apklausose. G. Meloni nepritarė griežtoms M. Draghi koronaviruso priemonėms, ypač vadinamajam Žaliąjam pasui, reikalavusiam, kad darbuotojai pasiskiepytų.

Kitaip nei nuo seno su Maskva ryšius palaikantys M. Salvini ir S. Berlusconi, po Rusijos invazijos G. Meloni palaikė tvirtą M. Draghi paramą Ukrainai. Tačiau ji aštriai kritikuoja Europos Sąjungą ir yra Europos konservatorių ir reformistų partijos (ECR), kuriai priklauso ir Ispanijos „Vox“ bei Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos, pirmininkė.

Patvirtindami per pirmąjį rinkimų ratą birželio 20-ąją išryškėjusias tendencijas, daliniai rezultatai rodo, kad šį sekmadienį M. Le Pen Nacionalinis sambūris (RN) negalėjo pasiekti savo pagrindinio tikslo laimėti Provanso, Alpių ir Žydrojo Kranto (PACA) regione, apimančiame Marselį ir Nicą.

E. Macrono partija visos šalies mastu nesurinko nė 10 proc. balsų, jau nekalbant apie pergalę kokiame nors regione. Tokį sukrėtimą partija patyrė prezidentui pradedant galvoti apie perrinkimą 2022-aisiais.

Pergalė PACA pirmą kartą būtų suteikusi M. Le Pen vieno iš 13 Prancūzijos pagrindinės teritorijos dalies regionų kontrolę ir impulsą jos prezidentinėms ambicijoms.

„Šį vakarą nelaimėjome jokiame regione“, – sakė nusivylusi M. Le Pen. Dėl pralaimėjimo ji kaltino priešininkų „nenatūralius aljansus“ ir sakė, kad ateityje pergalėms bus labai svarbi „mobilizacija“.

Tačiau rinkimų baigtis suteikia postūmį tradiciniams dešiniojo sparno respublikonams ir socialistams, kurie prarado balsų centristui E. Macronui 2017 metais iškilus į valdžią su nauja partija „Respublika, pirmyn“ (La Republique en Marche, LREM).

Nors analitikai įspėja per daug neprognozuoti ateities remiantis šių regioninių rinkimų rezultatais, jie pabrėžia, jog dar nėra savaime aišku, kad 2022 metų prezidento rinkimai bus E. Macrono ir M. Le Pen dvikova.

Visos partijos reiškė susirūpinimą dėl rinkėjų aktyvumo prieš savaitę vykusiame pirmajame regioninių rinkimų rate, bet antrajame rate didelio pagerėjimo šiuo atžvilgiu nebuvo: sociologinių tyrimų agentūros „Ifop Fiducial“ apskaičiavimu, sekmadienį nebalsavo daugiau kaip 66 proc. rinkėjų.

Jokio RN proveržio

Tarp atidžiausiai stebėtų sekmadienio rinkimų kovų buvo RN kandidato Thierry Mariani (Tjeri Marianio) lenktynės su varžovu iš dešiniojo sparno Renaud Muselier (Reno Miuseljė) PACA regione.

Kokio nors regiono kontrolės įgijimas pirmąkart per istoriją būtų buvęs didžiulis postūmis M. Le Pen, siekiančiai įtikinti rinkėjus, kad RN, kurio įvaizdį ji pagerino perėmusi vadovavimą iš tėvo Jeano-Marie Le Peno (Žano Mari Le Peno), yra rimta galios partija.

Tačiau R. Muselier maždaug 10 proc. balsų lenkia Th. Mariani, rodo rezultatai, gauti suskaičiavus tris ketvirtadalius balsų.

R. Muselier padėjo kairiojo sparno kandidatų pasitraukimas – „respublikonų fronto“, per praėjusius prezidento rinkimus blokavusio kraštutinius dešiniuosius, pavyzdys.

Laimėjo „vienybės logika“, sakė R. Muselier ir atkreipė dėmesį, jog daug kas balsavo už jį nepaisydami asmeninių politinių simpatijų, kad tik nelaimėtų RN.

Kritikai kaltino Th. Mariani tuo, kad jis žavisi tokiais autoritariniais lyderiais kaip Rusijos ir Sirijos prezidentai Vladimiras Putinas ir Basharas al Assadas (Bašaras Asadas).

RN taip pat nelaimėjo Il de Franso regione, apimančiame Paryžių. Kylanti partijos 25 metų žvaigždė Jordanas Bardella (Žordanas Bardela) nesugebėjo sutrukdyti dabar Paryžiaus apylinkėms vadovaujančiai dešiniojo sparno atstovei Valerie Pecresse (Valeri Pekres).

„RN patyrė nesėkmę“, – pirmadienio numeryje skelbia kairiojo sparno dienraštis „Liberation“. Jame teigiama, kad M. Le Pen pozicijos per šiuos rinkimus, kuriuose ji vylėsi laimėti kelis regionus, susilpnėjo.

Tuo tarpu dešiniojo sparno sunkiasvoris Xavier Bertrand'as (Ksavjė Bertranas) išsaugojo vadovavimą Aukštutinės Prancūzijos regionui ir pastiprino savo, kaip tradicinės dešinės kandidato 2022 metų prezidento rinkimuose, pozicijas.

„Šie rezultatai suteikia man stiprybės eiti susitikti su visais prancūzais“, – sakė X. Bertrand'as, turėdamas galvoje savo būsimą prezidentinę kampaniją.

E. Macrono nusivylimas

Daliniai regioninių rinkimų rezultatai patvirtina, kad E. Macrono LREM sunku patraukti savo pusėn vietos ir regionų rinkėjus, nors partija kontroliuoja prezidento postą ir žemuosius parlamento rūmus.

„Ifop“ prognozės rodo, kad LREM visoje šalyje surinks tik 7 proc. balsų, nors rinkimuose dalyvavo keli ministrai, o pats E. Macronas važinėjo po šalį susitikti su žmonėmis. Vienoje šalies vietoje per tokią išvyką prezidentas gavo nuo žmogaus antausį.

LREM vadovas Stanislas Guerini (Stanislas Gerini) pripažino, kad rinkimai reiškia „nusivylimą prezidentinei daugumai“.

Po šių rinkimų dešinieji valdys septynis regionus, kairieji – penkis, o Korsikoje vadovaus šios Viduržemio jūros salos nacionalistai.

„Kerštas „senovės pasaulio“ partijoms“, – pakomentavo dienraštis „Le Monde“.

11 šių vyrų, areštuotų per visoje šalyje vasario mėnesį vykdytus reidus, kaltinami priklausymu teroristinei organizacijai ir ginklų kontrolės įstatymų pažeidimais. 12-asis apkaltintas teroristinės grupės rėmimu.

Su federaline prokuratūra dėl komentaro susisiekti kol kas nepavyko.

Minėti vasario reidai vyko 13 vietų šešiose Vokietijos žemėse. Kai kuriuos įtariamuosius areštavo gerai ginkluoti specialieji būriai.

Keturi pagrindiniai įtariamieji planavo sukelti „pilietinio karo pobūdžio situaciją... kol kas dar nenustatytomis atakomis prieš politikus, prieglobsčio prašytojus ir musulmonų tikėjimo asmenis“, vasarį nurodė federalinė prokuratūra.

Manoma, kad įtariamieji įkūrė „dešiniojo sparno teroristinę organizaciją“, kurios tikslas buvo „supurtyti valstybinę ir socialinę tvarką Vokietijoje ir galiausiai ją nuversti“, mano tyrėjai.

Likusieji aštuoni asmenys įtariami sutikę „finansiškai paremti tą grupuotę, aprūpinti ją ginklais arba dalyvauti būsimose atakose“.

Galimai planuodama išpuolius, grupuotė reguliariai rengė susitikimus, kuriuos koordinavo ir organizavo du iš pagrindinių įtariamųjų – Werneris S. ir Tony E.

Jiedu ir jų galimi bendrininkai yra Vokietijos piliečiai, bendravę per susirašinėjimo programėles.

Vokietijos teisėsauga ėmė skirti daugiau dėmesio šalies kraštutinių dešiniųjų veikėjams po konservatyvaus regioninio politiko Walterio Lubcke nužudymo praėjusių metų birželį ir rytiniame Halės mieste 2019-ųjų spalį įvykdytos atakos vietos sinagogoje.

Anot žiniasklaidos, policija per vasarį surengtas kratas aptiko kelis ginklus, įskaitant savadarbį šautuvą, panašų į tą, kuris buvo panaudotas per išpuolį Halėje.

Vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis praėjusių metų pabaigoje paskelbė, kad steigiami 600 naujų postų federalinėje policijoje ir vidaus saugumo tarnybose, siekiant atidžiau stebėti kraštutinių dešiniųjų grupių keliamas grėsmes.

Tai jis pareiškė po trečiadienio vakarą įvykusios atakos, kai numanomų kraštutinių dešiniųjų įsitikinimų šaulys kaljano bare ir kavinėje Vokietijos Hanau mieste nušovė devynis žmones, o paskui tikriausiai nužudė savo motiną ir nusižudė.

„Grėsmė saugumui, kurią kelia dešiniojo sparno ekstremizmas, antisemitizmas ir rasizmas, yra labai didelė“, – per spaudos konferenciją Berlyne sakė ministras H. Seehoferis.

Jis taip pat paskelbė, kad mečetėse, geležinkelio stotyse, oro uostuose ir pasienyje dirbs didesnės policijos pajėgos.

Pasak H. Seehoferio, dešiniojo sparno ekstremizmas yra „didžiausia saugumo grėsmė iškilusi Vokietijai“, pastaraisiais mėnesiais už savęs palikusi „kraujo klaną“.

Vokietija jau ėmėsi tam tikrų priemonių kovoti su dešiniojo sparno ekstremizmu, šalį pernai sukrėtus virtinei smurtinių incidentų.

Birželį migrantus rėmęs vietos politikas Walteris Lubcke (Valteris Liubkė) buvo nušautas savo namuose Heseno žemėje, o spalį rytiniame Halės mieste per ataką prieš sinagogą žuvo du žmonės.

Abiejų atakų įtariamieji turi sąsajų su ultradešiniaisiais.

H. Seehoferis sako neraginantis įdarbinti daugiau policijos pareigūnų ar priimti griežtesnių įstatymų ir tvirtina, kad reikia „geriau išnaudoti mums jau prieinamas priemones“.

Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavusi teisingumo ministrė Christine Lambrecht (Kristin Lambrecht) sakė, kad vyriausybė detaliai išnagrinės, kaip šaunamieji ginklai gali atsidurti „ekstremistų“ rankose.

Tačiau tiek H. Seehoferis, tiek Ch. Lambrecht pabrėžė, kad yra labai sudėtinga aptikti užpuolikus, kurie veikia vieni – kaip, regis, ir pagrindinis šaudynių Hanau įtariamasis.

„Nepaisant visų mūsų pastangų, negalime užkirsti kelio tokiems siaubingiems nusikaltimams“, – sakė H. Seehoferis.

Tuo metu federalinės policijos viršininkas Holgeris Muenchas (Holgeris Miunchas) perspėjo, kad „apie pusė“ asmenų, kurie įvykdo tokias atakas, anksčiau nebūdavo atsidūrę pareigūnų akiratyje.

Demonstrantai turėjo su savimi plakatų, ant kurių estų, anglų ir rusų kalbomis buvo užrašyta „Kova su fašizmu – mano kardio“ ir „Ne rasizmui, ne islamofobijai, ne neapykantai, ne smurtui“.

Protestą organizavo judėjimas „Taip laisvei, ne melui“, kuris susikūrė premjero Centro partijai kovą pradėjus derybas dėl koalicijos su konservatyviąja partija „Isamaa“ ir kraštutinių dešiniųjų politine jėga EKRE.

Euroskeptiška partija EKRE yra pagarsėjusi populistine retorika ir nusistatymu prieš migrantus.

„Tai buvo protestas prieš vyriausybėje esančią partiją, kuri nori sugriauti viską, kas buvo padaryta per pastaruosius 30 metų, pakeisti konstituciją ir paversti Estiją kraštutinių dešiniųjų šalimi“, – naujienų agentūrai AFP pareiškė vienas iš demonstracijos organizatorių Siimas Tuiskas (Symas Tuiskas).

Prieš protesto akciją jos organizatoriai išplatino pareiškimą, kuriame smerkiami vyriausybės nariai, „įžeidę ir besityčiojantys iš gydytojų, mokslininkų, aplinkosaugininkų, užsienio studentų ir mažumų“.

„Vienintelė grupė, gavusi naudos iš vyriausybės politikos, kol kas yra tie, kas mėgsta alkoholį“, – pridūrė jie, turėdami galvoje neseniai priimtą sprendimą sumažinti akcizą, taip siekiant paskatinti estus nebevažinėti į Latviją pirkti alkoholio.

Demonstracija vyko minint referendumo dėl Estijos stojimo į Europos Sąjungą metines.

Be to, keliolika žmonių Taline šeštadienį susirinko į atskirą demonstraciją, per kurią reikalavo, kad 1,3 mln. gyventojų turinti šalis paliktų ES.

Ministrai ketina ištesėti savo pažadą atsistatydinti, jei bus atleistas H. Kicklis, Austrijos naujienų agentūrai APA patvirtino FPOe atstovas.

Šis pareiškimas pasirodė netrukus po to, kai kancleris Sebastianas Kurzas (Sebastianas Kurcas) atleido vidaus reikalų ministrą, siekdamas užtikrinti, kad nebus trukdoma tyrimui dėl korupcijos skandalo.

Konservatorių stovyklai priklausantis kancleris paragino surengti pirmalaikius rinkimus, kai šeštadienį, likus savaitei iki Europos Parlamento rinkimų, dėl kompromituojančio vaizdo įrašo atsistatydino jo pavaduotojas iš FPOe Heinzas-Christianas Strache (Heincas Kristianas Štrachė).

S. Kurzas anksčiau pirmadienį sakė, kad iš vyriausybės pasitraukus FPOe „iki rinkimų... laisvus postus užims ekspertai ar vyresnieji valstybės tarnautojai“.

H.-Ch. Strache FPOe lyderio ir vicekanclerio postus paliko kilus skandalui dėl penktadienį žiniasklaidos paskelbto slapta nufilmuoto vaizdo įrašo, kuriame matyti, kaip kurortinės Ibisos salos viloje jis vienai rusei už pagalbą organizuojant rinkimų kampaniją siūlo viešojo pirkimo sutartis.

Kitoje įrašo vietoje H.-Ch. Strache, regis, užsimena, kad politinės aukos galėtų padėti išvengti teisinio patikrinimo.  

H. Kicklas tuo laikotarpiu užėmė FPOe generalinio sekretoriaus postą. 

H.-Ch. Strache šeštadienį paneigė, kad partija gavo neteisėtų lėšų. 

Anot kanclerio, tas vaizdo įrašas buvo paskutinis lašas po virtinės su FPOe susijusių skandalų.

Vienas tokių didžiulį triukšmą sukėlusių skandalų, siejamų su vidaus reikalų ministru H. Kicklu, yra praėjusiais metais vidaus žvalgybos agentūroje BVT surengtos kratos. Per šias kratas buvo konfiskuota daugybė dokumentų, ir tai pakurstė Austrijos sąjungininkių Vakaruose būgštavimus dėl galimo informacijos nutekėjimo Maskvai.    

„Aš galvoju, kad tai apribos tradiciškai valdžiusių centro dešinės ir centro kairės partijų politinę erdvę. (...) Neabejoju, kad ypač ekonominės, socialinės politikos klausimais bus galvojama, kaip deramai įvertinti tai, kas galėjo dalį rinkėjų paskatinti balsuoti už šią partiją“, – BNS pirmadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Pirmąją vietą sekmadienį vykusiuose Estijos parlamento rinkimuose iškovojo liberali opozicinė Reformų partija, antra liko valdančioji Centro partija.

Nors kraštutinių dešiniųjų EKRE partija užėmė trečią vietą, ji padvigubino ankstesniuose rinkimuose pasiektą savo rezultatą.

Ši partija griežtai kritikuoja Europos Sąjungą (ES), ragina surengti referendumą dėl Estijos pasitraukimo iš bendrijos. Dalies rinkėjų paramos ji sulaukė ir dėl pažado sumažinti pajamų mokesčius bei akcizus, taip pat – dėl antiimigracinės retorikos.

„Juos, tikėtina, bus bandoma marginalizuoti, bet vien tai, kad jie yra parlamente ir jų bus daug, skatins juos ieškoti progų kelti tam tikrus klausimus, kalbėti ir būti išgirstiems“, – BNS sakė Tartu universiteto politologas Lukas Pukelis.

Stebėtojai teigia, kad EKRE rinkiminės kampanijos metu sėkmingai išnaudojo tradicinių partijų valdymu nusivylusių rinkėjų regionuose nerimą.

„EKRE gerai pasirodė salose ir kaimiškose Estijos vietovėse, kur gyventojai yra mažiau išsilavinę, mažiau kosmopolitiški, labiau konservatyvūs ir bijantys kaitos“, – kalbėjo L. Pukelis.

Jis tvirtino, kad EKRE augimas neturėtų turėti įtakos Estijos užsienio politikai, nes Vyriausybę formuojanti Reformų partija yra aiškiai provakarietiška, o ir patys estų kraštutiniai dešinieji remia NATO ir kritiškai vertina Rusiją: „EKRE nėra kaip AfD Vokietijoje ar Nacionalinis frontas Prancūzijoje, kur kraštutinių dešiniųjų partijos yra prorusiškos“.

R. Vilpišauskas tvirtino, kad Estijos valdantieji turės įrodyti EKRE rinkėjams, kad partijos keltas nerimas dėl ES federalizacijos, vykdomo nutautinimo ar imigrantų antplūdžio yra nepagrįstas.

„Labai svarbu, kaip tokius dalykus rinkimus laimėjusioms partijoms pavyks atskirti nuo tų ekonominių, socialinių problemų, kurios iš tiesų aktualios nemažai Estijos rinkėjų daliai ir prisidėjo prie EKRE populiarumo didėjimo, ir kiek sėkmingai pavyks spręsti su mokesčiais, socialine politika susijusius reikalus. Turbūt nuo to irgi priklausys, kaip dar kituose rinkimuose gali išsidėlioti Estijos politinių jėgų balansas“, – teigė profesorius.

Daugiausia diskusijų Estijos parlamento rinkimų kampanijos metu kilo dėl valstybės vaidmens ekonomikoje ir mokesčių sistemos pertvarkos.

„Chemnico policijos valdyba padedant Saksonijos specialiosios paskirties policijai praėjusį pirmadienį rūpinosi saugumu per dvi demonstracijas mieste: Kairiųjų partijos ir piliečių judėjimo „Pro Chemnitz“... Per demonstraciją prasidėjo susirėmimai; naujausiais duomenimis, nukentėjo 18 akcijos dalyvių ir du policininkai“, – sakoma pranešime.

Vokiečių naujienų agentūros DPA pranešime sakoma, kad Chemnico policija pripažino pirmadienio vakaro demonstracijai mobilizavusi per mažai pareigūnų. Demonstracijos metu kilo susirėmimai tarp neonacių ir kairiojo sparno surengto atsakomojo protesto dalyvių.

Pirmadienį Chemnice įvykusias dvi sankcionuotas akcijas išprovokavo 35 metų vokiečio mirtis praėjusį sekmadienį, po konflikto su keliais kitais vyrais. Du vyrai buvo sužeisti. 22 metų siras ir 21 metų irakietis buvo areštuoti dėl įtarimų netyčiniu nužudymu.

Dalyvauti „Pro Chemnitz“ akcijoje atvyko demonstrantų iš Berlyno, Brandenburgo, Tiuringijos, Žemutinės Saksonijos ir Šiaurės Reino-Vestfalijos. Vakare protestų dalyviai pradėjo svaidyti vieni į kitus pirotechnikos priemones ir butelius.

„Tarp jų (neramumų dalyvių) buvo tokių, kuriuos galima priskirti dešiniajam spektrui ir agresyviai nusiteikusiems futbolo sirgaliams“, – nurodė policija.

Filmuota medžiaga rodo, kad kraštutinių dešiniųjų protestuotojai bandė prasiveržti pro policijos linijas, demonstravo nacių pasveikinimą ir skandavo „Čia žygiuoja nacionalinis pasipriešinimas!“

A. Merkel: Vokietijoje nėra vietos „neapykantai gatvėse“

Vokietijos kanclerė Angela Merkel antradienį griežtai pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestą Chemnico mieste sakydama, kad Vokietijoje nėra vietos „neapykantai gatvėse“.

„Tai, ką matėme, yra dalykas, kuriam nėra vietos konstitucinėje demokratijoje. Turime vaizdo įrašų, kaip žmonės gaudo kitus, (vyksta) nekotroliuojamos sueigos, (sėjama) neapykanta gatvėse. Tai neturi nieko bendra su mūsų konstitucine valstybe“, – pareiškė kanclerė žurnalistams.