Plačiau apie daug dėmesio sulaukusią reklamą kalbėjo „Go Vilnius“ vadovė Dovilė Aleksandravičienė.

– Kaip reaguojate į lietuvių kritiką, kai reklama jau buvo išleista?

– Tikėjomės reakcijų iš lietuvių, bet tikrai ne tokių didelių. Esame pripratę, kad tų nuomonių yra įvairių. Nesitikėjome, kad bus šitaip įsiskaudinusi tam tikra dalis lietuvių. Parodėme reklamą savo tikslinėms auditorijoms. Buvome užtikrinti, nes patikrinome tą auditoriją, kuri ją matys. Auditorija mums parodė, kad supranta, jog tai humoras ir tas susidomėjimas buvo toks, kokio mes tikėjomės. 

– Ši reklama skirta nelietuviams?

– Tikrai taip.

– Kurių šalių turistams ji skirta? Kas ta tikslinė auditorija? 

– Didžioji Britanija ir Vokietija. Tai dvi iš penkių didžiausių rinkų, kurios atvyksta į Vilnių. Šiemet tikimės ketvirtadaliu didesnio augimo. Matome kitą dalyką, kad Vilniaus žinomumas tose rinkose, deja, nėra toks didelis. Kas ir kur yra Vilnius, Jungtinėje Karalystėje žino – 40 proc. britų, Vokietijoje – 60 proc.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

– Kodėl pasirinktas būtent toks reklamos turinys?

– Sumanymas buvo priimtas remiantis įvairiais tyrimais, kurie parodo, kad vis dar egzistuoja tas stereotipinis mąstymas. Stereotipinis mąstymas apie tai, kad Lietuva – posovietinė šalis, kad ji skurdi savo kultūra, kad apskritai skurdi ekonomika. Tai mes ir panaudojom šitą momentą. Specialiai jį stipriai sutirštinom, kad neatrodytų kaip tiesa. Jeigu tirštintume švelniai, tai tikrai gali identifikuoti, kad Vilnius toks ir yra. Nuo pat pradžių norėjome duoti labai aiškią žinutę, kad tai – humoras.

– Kaip vertinate žmonių reakcijas?

– Mes viską vertiname pagal skaičius. Matėme, kad pusė pratestuotos auditorijos susidomėjo, kas tas Vilnius ir kur jis yra, ieškojo informacijos apie Vilnių kaip miestą. Trečdalis nusprendė pasvarstyti atvykti apžiūrėti miesto savaitgalio kelionei. Kitas dalykas, turime pirmuosius rezultatus. 40 užsienio kanalų paskelbė publikacijų šia tema. Didžioji dalis – teigiama. Kai kuriuose nužvelgiamos mūsų vidinės auditorijos reakcijos. Pasiekėme jau apie 35 mln. užsienio auditorijos visame pasaulyje. Jeigu pirktume tokius straipsnius kaip reklamą, tai kainuotų apie 300 tūkst. Atsiliepimai užsienio žiniasklaidoje yra pozityvūs. Tikrai skaudu, kad savyje turime tokį istoriškai stiprų ir gyvą asmeninį jausmą. Dėl to mus tai stipriai skaudina. Bet tikrai tikslas nebuvo kažko skaudinti, tikslas – pašiepti.

– Ar iš tikrųjų pavyko pašiepti, parodyti? Ar atvyks jūsų minėti turistai iš Anglijos ir Vokietijos?

– Manome, kad pavyko pasiekti tikslų. Tikslas buvo atvesti į tą svetainę, kurioje pamatyta reklama. Tai svetainė, kurioje Vilnius pristatomas jau kaip gražus, kultūrinis miestas.

iš užsieniečių atsiliepimų matome, kad visi supranta, jog tai – humoras

– Bet galbūt jie ieškos to Vilniaus, kurį matė pirmoje dalyje?

– Interpretuoti galime visaip. Bet iš užsieniečių atsiliepimų matome, kad visi supranta, jog tai – humoras, kad tai – užaštrinta, drąsi reklama, kuri be didelio biudžeto pasiekė didelę auditoriją.

– Kurioje reklamos vietoje galima susidaryti įspūdį, kokios pramogos, patirtys gali būti Lietuvoje? Nes parodomi tik vaizdai ir kontrastai.

– Reklama turi įvairius tikslus. Skirtingos reklamos kampanijos turi skirtingus tikslus. Ši reklaminė kampanija skirta tam, kad atkreiptų dėmesį nestandartiniu būdu ir pakviestų pasidomėti, kas yra Vilnius. O pasidomėjus jie bus atvesti ten, kur Vilnius yra gražiai pristatomas.

– Kaip suskaičiuosite, kad būtent vedini šios reklamos žmonės atvyko į Vilnių?

– Turbūt sudėtinga atvesti iki kiekvieno turisto. Mes žiūrime vidurkius. Turime daug kitų veiksmų, kurie yra nukreipti į skirtingas rinkas. Dirbame su žurnalistais. Balandžio mėnesį atvyks dešimt žurnalistų iš skirtingų kanalų, kuriems rodysime Vilnių. Tai tokio tikslaus skaičiaus nepasakysim, bet matome auditorijas, kurios yra pasiektos. Matome pozityvias reakcijas, kurios kyla iš užsienio, kaip mes ir tikėjomės. Matome, kaip keičiasi turistų srautai kiekvieną mėnesį.

– Kiek kainavo ši reklama? Pusę milijono?

– Ką turite omenyje kainavo? Ji vis dar kainuoja. Kampanija susidaro iš kelių dedamųjų. Tai – transliavimo ir gamybos kaina. Iš viso, taip, apie pusė milijono. 

„Penkių kūrėjų kelias“ jungia tris savivaldybes – Biržų, Panevėžio ir Rokiškio – ir penkis žinomus kultūros veikėjus: avangardinio kino kūrėją, poetą Joną Meką, rašytoją, kino režisierių Adolfą Meką, teatro režisierių Juozą Miltinį, žurnalistą ir vertėją Juozą Keliuotį bei literatą, pedagogą Alfonsą Keliuotį.

Anot Kultūros paveldo departamento pranešimo, šis kelias sujungia objektus ir pagal gyventą laikmetį, ir pagal kūrybos aspektus.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos paraišką vertino Kultūros kelių Lietuvoje lygmens nustatymo ir sertifikavimo paraiškų vertinimo ekspertų komisija.

Kelio maršrutą sudaro 18 lankytinų objektų. Į jį įtrauktas Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje veikiantis J. ir A. Mekų palikimo studijų centras, J. Miltinio memorialinis butas, priklausantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, bei J. ir A. Keliuočių palikimo studijų centras Rokiškyje.

Pasak Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vyriausiosios bibliotekininkės Angelės Mikelinskaitės, Panevėžyje galima apžiūrėti J. Miltinio memorialinį butą, kur yra jo asmeninė biblioteka, meno kūrinių kolekcija, rankraščiai. Juoba, kad jo rankraštinis palikimas įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.

Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro pirmininkė Alicija Matiukienė teigė, kad Keliuočiai reikšmingi ne tik Rokiškio kraštui: jų darbas legendiniame prieškario kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ sudarė sąlygas skleistis teatro, literatūros, kino pasaulio kūrėjams.

„Kultūros kelyje jungiasi kultūros objektai, kurie sieja visų penkių kūrėjų gyvenimo ar kūrybos erdves, istorinius įvykius, bendrus pažįstamus. Mūsų kelyje daug vietos žmogiškajam nuoširdumui, asmenybių tarpusavio pagalbai, gyvenimo vertybių paieškoms. Keliautojai suras daug įsimintinos ir unikalios pažintinės kultūrinės informacijos“, – KPD pranešime teigė ji.

Tai jau trečiasis sertifikuotas Lietuvos kultūros kelias, Anksčiau sertifikuoti du nacionalinio lygmens kultūros keliai – dailininko, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros kelias ir Vėtrungių kultūros kelias.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė džiaugėsi, kad apdovanojimai „Pagauk bangą“– puiki proga suburti gausią teatro bendruomenę ir kartu pasidžiaugti nuveiktais darbais.

„Norisi dar kartą prisiminti ir įvertinti visus teatro kūrėjus, kurių dėka publika džiaugėsi įspūdingais meno įvykiais 2023 metais. Muzikinis teatras – ne tik solistai, baleto artistai ar orkestras, bet ir daugybė svarbių sričių – kaip pastatymų tarnyba, buhalterija ir kiti. Visas kolektyvas darniai dirba, kad atėjus lemiamam momentui publika scenoje išvystų tobulą rezultatą. 2023-ieji buvo nuostabūs, su daug tobulų akimirkų. Sveikinu ne tik apdovanojimų laimėtojus, labai džiaugiuosi gausiu nominuotų kolegų būriu. Jūs visi esate laureatai“, – akcentavo L. Vilimienė.

Tradicija Tarptautinės teatro dienos proga pagerbti teatro kūrėjus ir apdovanoti juos diplomais bei stiklo dailininko Vyganto Paulausko sukurtais meno dirbiniais užgimė 2019 m. Ceremonijai buvo suteiktas simboliškas „Pagauk bangą“ vardas. Verčiausius apdovanojimų išrenka komisija, kuri kiekvienais metais ilgai posėdžiauja bei po ilgų diskusijų, iš didžiulio kandidatų sąrašo išrenka geriausius.

„Publikos simpatija“

Vieno iš apdovanojimų skyrimas patikėtas publikai: žiūrovai balsuodami išrenka verčiausią „Publikos simpatijos“ įvertinimo. Šiemet Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymų gerbėjai apdovanojimą skyrė solistei Beatai Ignatavičiūtei. Atlikėjai tai jau trečias „Pagauk bangą“ apdovanojimas!

D. Kažukausko nuotr.

„Nuoširdžiai dėkoju ir džiaugiuosi apdovanojimu Priimu tai kaip ženklą, kad kažką gyvenime darau gerai. Iki kitų metų!“ – juokavo B. Ignatavičiūtė.

„Teatro lobis”

Šiemet „Teatro lobiu“ komisija išrinko KVMT Finansų valdymo ir apskaitos skyriaus vedėją Iriną Karlonas – už ilgametį darbą, visaapimantį įstatymų išmanymą.

D. Kažukausko nuotr.

Apdovanojimą I. Karlonas įteikusi Muzikinio teatro vadovė L. Vilimienė dėkojo laimėtojai už nuoširdų ilgametį darbą bei reikšmingą prisidėjimą prie sėkmingo teatro gyvavimo.

„Dėkoju už jūsų pagalbą ir palaikymą. Tik jūsų dėka esu pastebėta, pagerbta“, – susijaudinusi sakė penkiolika metų Muzikiniame teatre dirbanti I. Karlonas.

Trys „Metų iššūkiai”

Iššūkių profesionalaus scenos meno įstaigoje niekada netrūksta, tačiau būtent su jais susidūrus ir gimsta audringų žiūrovų ovacijų ir šūksnių sulaukiantys pastatymai. Net trys 2023 m. sukurtos premjeros jų kūrėjus skraidino ant tokių aukštų bangų keterų, kad sudėtinga buvo išsilaikyti, bet menininkai jas įveikė!

Komisija nusprendė, kad šokio spektaklio „Kaktusai” komanda verta „Metų šlovės iššūkio“ apdovanojimo už sudėtingą kūrybinio proceso organizavimą ir techninių sprendimų spektrą. Apdovanojimas įteiktas Pastatymų tarnybos vedėjui Aivarui Tarvydui ir Baleto tarnybos vadovui ir vyriausiajam choreografui Aurelijui Liškauskui.

„Šis spektaklis – išskirtinis, nes glaudžiai sujungė visas tarnybas. Ačiū visiems“, – sakė A. Tarvydas.

Videografinis spektaklis „Carmina Burana” tituluotas „Metų daugiaplaniškumo iššūkiu“ Apdovanojimas įteiktas teatro vadovės pavaduotojai menui Audronei Juozauskaitei – už puikią komandos orientaciją Europos solistų paieškos geografiniame žemėlapyje, Pastatymų tarnybos vedėjui Aivarui Tarvydui – už suvaldytas technologijas ir įdiegtas naujoves, Pastatymų ir renginių skyriaus vedėjai Laurai Kuliešaitei – už išorinių ir vidinių teatro resursų optimizavimą.

„Mes mėgstame iššūkius! Mes stiprūs ir nenugalimi, kai esame kartu!“ – dėkodama už apdovanojimą akcentavo A. Juozauskaitė.

Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“ savo statytojų komandai pelnė „Metų radikalaus kūrybinio sprendimo“ apdovanojimą už premjeros išgelbėjimo iššūkį, praturtinusį operos komiškąjį pradą. Apdovanojimas skirtas spektaklio režisierei Karinai Novikovai ir choreografei Dariai Verovkai.

„Sau ir kolegoms noriu palinkėti tik tokių iššūkių. Svarbiausia susikoncentruoti į tą lemtingą, ryškų meninį proveržį scenoje!“ – akcentavo K. Novikova.

„Metų debiutas”

KVMT naujokas solistas Martynas Stankevičius praėjusiais metais publiką nustebino ryškiais vaidmenimis: Abraomas (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Katinas (J. Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“), Traškutis (A. Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka”) ir pelnė apdovanojimą „Metų debiutas”.

D. Kažukausko nuotr.

„Dėkoju už šiltą priėmimą į kolektyvą ir suteiktas galimybes. Ačiū, kad mylite ir vertinate. Žmonai – už kantrybę, nes gyvenu kelionėse tarp Kauno ir Klaipėdos“, – sakė M. Stankevičius.

Solistas nuo 2023 m. sausio dainuoja Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Sukūrė vaidmenų repertuariniuose teatro spektakliuose ir naujuose pastatymuose, tarp jų: Abraomas (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Katinas (J. Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“), Vydūnas (istorijų operoje „Klaipėda“), Belkorė (G. Donizetti komiškoje operoje „Meilės eliksyras“).

„Metų baleto artistė”

Ryškiausia 2023 m. baleto artiste pripažinta Anna Chekmarova už vaidmenis spektakliuose „Sapnai ir kaktusai” ( II dalis „Kaktusai”, chor. A. Ekmanas), Eglė, „Eglė žalčių karalienė” (chor. M. Rimeikis) ir Auksė „Altorių šešėly” (chor. A. Liškauskas). Jai skirtas „Metų baleto artistės” apdovanojimas.

„Dėkoju už apdovanojimą ir visiems linkiu dar daug gražių pasiekimų naujame teatro pastate“, – džiaugėsi A. Chekmarova.

Nuo 2021 m. spalio – KVMT baleto trupės artistė. Tų pačių metų gruodį debiutavusi Prancūzų šokėjos vaidmeniu Kirillo Simonovo šokio spektaklyje pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2019), kuria vaidmenis KVMT repertuariniuose spektakliuose, tarp jų – solistė „Stabat Mater“ (chor. Edward Clug), Dona Kichotė ir solistė to paties pavadinimo šokio spektaklių triptike (I d., chor. Daria Verovka; III d. chor. Gaj Žmavc). Už Donos Kichotės vaidmenį buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja.

„Metų baleto artistas”

„Metų baleto artistu” tapo ryškus baleto profesionalas Yan Malaki, už „Sapnai ir kaktusai” (I dalis, „Žagsulys”; II dalis „Kaktusai”). Šį spektaklį Klaipėdoje pastatė choreografas Alexanderis Ekmanas (Švedija) su „Cacti“ (Kaktusai) ir choreografas Robertas Bondara (Lenkija) su choreografinėmis kompozicijomis „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“. Už šį spektaklį jaunas bei perspektyvus menininkas šiemet pelnė ir „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausias baleto artistas.

„Nesitikėjau, bet esu labai laimingas. Dėkoju teatro vadovams, o ypač – vyriausiam choreografui A. Liškauskui už pasitikėjimą. Ačiū, kad galiu būti scenoje ir daryti tai, ką myliu labiausiai“, – džiaugėsi Y. Malaki.

„Metų operos solistė”

Sudėtinga prilygti daugybę sceninės patirties turinčiai, nuostabaus balso savininkei Ritai Petrauskaitei. Natūralu, kad jau ne pirmą kartą ji laimi „Metų operos solistės“ titulą. 2023 m. ji buvo nepakartojama solistė C. Orffo kantatoje „Carmina Burana“ ir Ėtmė Simonait istorijų operoje „Klaipėda“.

„Kolekcija pildosi! Sveikinu visus su Teatro diena bei naujomis galimybėmis, kurios mums atsiveria naujame teatre. Linkiu energijos, palankaus vėjo ir naujų iššūkių! Spektaklyje „Carmina Burana“ į mane pūtė vėjo turbina. Geras jausmas, kurį linkiu patirti kiekvienam“, – linkėjo R. Petrauskaitė.

„Metų operos solistas”

Už ryškius 2023 m. sukurtus vaidmenis „Metų solisto“ vardas atiteko Giedriui Gečiui. Jo balso ir artistiškumo žavesys ryškiausiai atskleidė Gabrielio Žano Petisnė (istorijų opera „Klaipėda“) ir Nemorino (G. Donizetti kamerinė opera „Meilės eliksyras“) vaidmenyse.

Jaunas ir perspektyvus solistas, neseniai baigęs studijas LMTA Klaipėdos fakultete, Muzikiniame teatre dainuoja nuo 2023 m. Svarbiausi sukurti vaidmenys: Aristėjas / Plutonas (J. Offenbach operetė „Orfėjas pragare“), Buratinas (J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“) ir kt.

Nuoširdžiai dėkojame renginio rėmėjams: išskirtinės auros salę suteikusiai renginių erdvei „Pajūris“, gėlių puokštėmis laimėtojus apdovanojusiai gėlių galerijai „Blumenpracht. Pilnatvės sodas“, gausų Muzikinio teatro kolektyvą įspūdingo skonio „macarons“ sausainiais su specialiu KVMT logotipu vaišinusiems desertų namams „Lalene“.

Jis skirtas avangardinio kino kūrėjui, poetui Jonui Mekui, rašytojui, kino režisieriui Adolfui Mekui, teatro režisieriui Juozui Miltiniui, žurnalistui ir vertėjui Juozui Keliuočiui bei literatui, pedagogui Alfonsui Keliuočiui.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka projektą „Penkių kūrėjų kelias“ pateikė sertifikuoti ekspertų komisijai.

Juo siekiama Biržų, Rokiškio rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybėse esančių centrų veiklą bei lankytinus objektus, susijusius su J. ir A. Mekais, J. Miltiniu, J. ir A. Keliuočiais, apjungti į visumą.

Į kultūros kelio maršrutą būtų įtrauktas Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje veikiantis J. ir A. Mekų palikimo studijų centras, J. Miltinio memorialinis butas, priklausantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, bei J. ir A. Keliuočių palikimo studijų centras Rokiškyje.

„Tikriausiai Lietuvoje nėra kito tokio regiono, kuriame greta esančiose savivaldybėse būtų įsikūrę panašaus pobūdžio institucijos, puoselėjančios penkių kūrėjų atminimą ir užsiimančios jo sklaida“, – teigiama projekto pristatyme.

Kultūros kelio kūrėjai pabrėžia, kad skatinama susipažinti su šiuolaikiniais kūrėjais, turėjusiais lemiamos įtakos Lietuvos kultūrai ir menui bei jo sklaidai užsienyje.

„Jonas ir Adolfas Mekai yra pasaulinio garso kino menininkai. Juozas ir Alfonsas Keliuočiai – žymūs tarpukario Lietuvos kultūros veikėjai ir leidėjai, Juozas Miltinis – šiuolaikinio Lietuvos teatro pradininkas ir puoselėtojas“, – nurodoma pristatyme.

Šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuoti du nacionaliniai kultūros keliai – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros kelias ir Vėtrungių kelias.

Tuo metu nėra nė vieno regioninio kultūros kelio.

Iš šio sąrašo Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija išrinks premijų nominantus pagal atskiras kategorijas, o vėliau – ir laureatus.

Premijų laureatai bus apdovanojami kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos dramos teatre.

Premijomis siekiama įvertinti profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius metų darbus bei išskirtinius profesinius laimėjimus.

Laureatams įteikiami atminimo ženklai „Auksiniai scenos kryžiai“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Pagal nuostatus, kasmet skiriama ne daugiau kaip septyniolika premijų.

Jomis gali būti apdovanojami režisieriai, dramaturgai, scenografai, kostiumų ir grimo dailininkai, šviesų dailininkai, vaizdo menininkai, choreografai, kompozitoriai ir muzikos atlikėjai, dirigentai, aktoriai, šokėjai, baleto artistai, operos, operetės, miuziklo atlikėjai, cirko artistai, scenos meno istorikai, teoretikai, profesionaliojo scenos meno vertintojai ar kūrybinės grupės.

Paraiškas buvo galima teikti Klaipėdoje rengiamiems tradiciniams kultūros ir meno festivaliams, strateginiam kultūros ir meno kūrėjų organizacijų veiklos finansavimui, Jūros šventės organizavimui, kultūros paslaugų teikimui ir kultūros „produktų“ kūrimui uostamiestyje, jūrinės kultūros tradicijas puoselėjantiems renginiams.

Priklausomai nuo srities, finansavimas vienam projektui sieks nuo 2,5 tūkst. iki 100 tūkst. eurų, Jūros šventės organizavimui numatyta suma bus patvirtinta savivaldybės strateginiame plane.

Tos organizacijos, kurių programų projektų sutarčių galiojimas pasibaigė 2023 m., šiemet turėjo galimybę teikti paraiškas į sričių kultūros ir meno projektų konkursą ir pretenduoti į finansavimą vieneriems metams.

Ankstesniais metais sudarytos trimečių programų sutartys, kurios dar galioja, 2024 m. bus finansuojamos numatyta tvarka.

Paraiškos turėtų būti įvertintos ir sprendimas dėl finansavimo priimtas per 90 darbo dienų.

Administracinį vertinimą atliks Kultūros skyriaus specialistai. Vertinant paraiškų turinį, išorės ekspertus pakeis valstybės tarnautojai ir kultūros įstaigų darbuotojai.

Buvusias Kultūros ir meno tarybos funkcijas, teikiant galutines rekomendacijas, atliks Kultūros ir meno politikos formavimo darbo grupė, o galutinis sprendimas, kuris seniau būdavo įforminamas administracijos direktoriaus įsakymu, dabar bus tvirtinamas mero potvarkiu.

„Dėkojame kultūros bendruomenės atstovams, atsiliepusiems į kvietimą ir nusiteikusiems aktyviai veiklai kultūros srityje. Nors pokyčiai, kuriais siekta procesą skaidrinti, sulaukė daugybės pačių įvairiausių vertinimų, akivaizdu, kad turime daugybę kūrėjų, kurie nusiteikę kurti Klaipėdai. Tikiu, kad klaipėdiečiams bus pasiūlyta didžiulė įvairovė kokybiškų renginių, edukacijų ir kitų projektų“, – teigė Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

Kultūros taryba pranešė iš viso sulaukusi 1481 paraiškos su prašymu skirti individualią, pradedančiojo kūrėjo arba mobilumo stipendiją.

„Tai 17 proc. daugiau nei 2023 metais. Pokytį galėjo lemti ir naujai paskelbta priemonė pradedantiesiems kūrėjams“, – teigiama jos pranešime.

Po administracinės patikros, ekspertams vertinti iš viso perduotos 1387 stipendijų paraiškos. Gauti individualią stipendiją pretenduoja 982 kultūros ir meno kūrėjai, pradedančiojo kūrėjo – 338, mobilumo – 67.

Konkurso rezultatai bus paskelbti kitų metų sausį.

Individuali ir pradedančiojo kūrėjo stipendijos siekia 800 eurų per mėnesį, mobilumo stipendija – iki 4800 eurų.

Pirmosios dvi gali būti skiriamos ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, trečioji – ne ilgiau nei pusmečiui.

Sėkmės kūdikis

G. Sorosas, savo milijardus susikrovęs investuodamas į rizikos draudimo fondus, dosnus nevyriausybinių organizacijų rėmėjas, garsus ne tik dėl savos verslo nuojautos ir dėmesio pasaulyje vystant pilietinę visuomenę. Jis – kone pagrindinis pastarųjų dešimtmečių sąmokslo teorijų herojus.

1930 m. Budapešte gimęs G. Sorosas (tikrasis vardas György Schwartzas) per plauką išgyveno Holokaustą. 1947 m. jis persikraustė į Londoną, kur dirbo padavėju ir dažytoju, 1952 m. baigė Londono ekonomikos mokyklą, 1956 m. naujais namais pasirinko JAV.

1969 m. G. Sorosas kartu su amerikiečiu Jimu Rogersu įkūrė rizikos draudimo fondą „Quantum Funds“, o ilgainiui užsitarnavo niekada nuostolių nepatiriančio investicijų valdytojo reputaciją.

1992 m., kai Didžiosios Britanijos vyriausybė atsisakė svaro sąsajos su Europos valiutų krepšeliu, G. Sorosas ir jo pagrindinis patarėjas finansų klausimais Stanley Druckenmilleris iš svaro kurso kritimo uždirbo apie 1 mlrd. JAV dolerių.

G. Sorosas taip pat išpranašavo Vokietijos markės augimą žlugus Berlyno sienai ir Japonijos vertybinių popierių rinkos krizę 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Vėlesniais metais G. Soroso investicijos buvo dar sėkmingesnės. Iš prekybos vertybiniais popieriais ir valiuta jam pavyko sukaupti dešimtis milijardų dolerių vertės turto.

Visuomeninė veikla

Savo socialinę veiklą G. Sorosas pradėjo 1979 m. remdamas PAR juodaodžius studentus. Visuotinės lietuvių enciklopedijos teigimu, nuo to laiko investuotojas labdarai skyrė daugiau kaip 32 mlrd. dolerių.

G. Sorosas dar 2014-aisiais įspėjo, kad Rusija kelia grėsmę Europos išlikimui.

 

1984 m. gimtojoje Vengrijoje G. Sorosas įkūrė pirmąjį fondą Rytų Europoje, 1990 m. įsteigė Vidurio Europos universitetą ir įvairiais būdais rėmė demokratinius judėjimus buvusiose socialistinio bloko šalyse ir buvusiose SSRS respublikose, padėjo į JAV atvykstantiems imigrantams.

1993 m. įsteigtas Atviros visuomenės institutas (vėliau pervardytas į Atviros visuomenės fondus, AVF) su 18 mlrd. dolerių iždu, šiandien išaugęs iki 40 organizacijų tinklo, yra antra pagal dydį JAV filantropinė organizacija, nusileidžianti tik Billo ir Melindos Gatesų fondui.

Paties verslininko duomenimis, AVF parėmė daugiau kaip 50 tūkst. projektų ir organizacijų visame pasaulyje. Vien 2021 m. šiems tikslams jis skyrė apie 1,5 mlrd. dolerių. Visus AVF priklausančius nacionalinius fondus jungia atviros visuomenės kūrimo idėja, realizuojama per paramą visuomenės infrastruktūros ir bendruomenės institucijų kūrimui, švietimo ir mokslo, kultūros, ekonomikos pertvarkai, informacinės visuomenės plėtrai.

G. Sorrosas laikosi teorijos, kad žmogaus supratimas apie pasaulį yra iš prigimties netobulas, žmonių veiksmų padariniai visada skiriasi nuo jų lūkesčių, todėl netgi tobulos idėjos vėliau tampa netinkamos. Todėl visuomenėje turi būti plėtojamos kritinio mąstymo struktūros (pvz., mokslo, žiniasklaidos, valstybinių įstaigų audito ir kontrolės) su klaidingų sprendimų taisymo mechanizmais.

Įžvelgė Maskvos klastą

Įžvalgumu ne tik verslo klausimais pagarsėjęs G. Sorosas dar 2014-aisiais įspėjo, kad Rusija kelia grėsmę Europos išlikimui, griežtai kritikavo ES atsaką į tuometę Maskvos agresiją Ukrainos atžvilgiu ir ragino skubiai didinti paramą Kyjivui.

„Pats laikas ES narėms atsibusti ir elgtis kaip netiesiogiai kariaujančioms šalims. Visi prieinami ištekliai turėtų būti mesti karo pastangoms, net jeigu tai reikštų biudžeto deficitų padidėjimą. Pavojus iškilęs ne vien naujosios Ukrainos, bet ir NATO, ir pačios ES ateičiai“, – 2014-ųjų spalį rašė jis Prancūzijos dienraštyje „Le Monde“ ir leidinyje „New York Review of Books“ paskelbtame tekste.

Po pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą G. Sorosas prognozavo, kad be vieningo Vakarų pasipriešinimo „nerealu tikėtis, kad Putinas liausis brovęsis ne vien į Ukrainą, kai yra iškilusi Europos padalijimo ir Rusijos dominavimo joje perspektyva“. Jis kvietė Europą skubiai remti Ukrainą ir pats tąkart žadėjo investuoti į agresiją patyrusią šalį 1 mlrd. dolerių.

Tąkart G.Sorosas sakė įtariantis, kad V. Putinas gali pasiūlyti JAV pagalbą kovojant su džihadistų judėjimu „Islamo valstybė“, kurią prezidentas Barackas Obama priimtų. „Tai būtų tragiška klaida, kuri sukeltų toli siekiančių geopolitinių padarinių“, – numatė investuotojas.

Norėčiau, kad pinigai nevaidintų tokio svarbaus vaidmens politikoje, bet kol kita pusė tai daro, mes taip pat turime tai daryti.

 

 

Labiausiai kliūva radikalams

G. Soroso veikla jau dešimtmečius kontroversiškai vertinama, jis ne kartą buvo kaltinamas finansiniu savanaudiškumu, deklaruojamų vertybių ir veiklos disonansu. Tačiau garsiausi jo kritikai – populistai ir nacionalistai, smerkiantys milijardieriaus paramą liberaliosioms vertybėms, LGBT, moterų, pabėgėlių teisėms ir tikinantys, kad po pasaulinės finansų krizės daugelis pajuto skaudų G. Soroso finansinių spekuliacijų poveikį.

Rusijoje G. Soroso fondų veikla yra uždrausta, garsiojo tautiečio nemėgsta ir jo griežtai kritikuojamas Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Neseniai buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino G. Sorosą, esą šis remiąs jo teisinį persekiojimą, o „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas sakė, kad milijardierius nori „išardyti civilizacijos struktūrą“ ir „nekenčia žmonijos“.

G. Soroso šalininkai giria jį dėl daugelio jo remiamų iniciatyvų ir teigia, kad autokratiški politikai mėgina jį paversti atpirkimo ožiu. Jie atkreipia dėmesį į nerimą keliančias antisemitines gaideles prieš filantropą nukreiptose politikų kalbose.

Netikėtas pasirinkimas

2004 m. G. Sorosas didžiąją dalį savo turto valdymo bendrovės kontrolės perdavė sūnums Johnathanui ir Robertui.

Kas lėmė G. Soroso sprendimą perleisti Atviros visuomenės fondų vairą jauniausiajam iš penkių vaikų, neskelbiama. Gegužės viduryje jis paneigė gandus apie ištikusį širdies smūgį.

Aleksas – G. Soroso ir gerokai už jį jaunesnės istorikės Susanos Weber, su kuria jis nugyveno 22 metus, vyresnysis sūnus, apskritai nebuvo laikomas favoritu. Potencialiu G. Soroso įpėdiniu vadintas kitas sūnus, Jonathanas, kuris dažnai žaisdavo tenisą su tėvu ir dirbo rizikos draudimo fonde. Tačiau vėliau, anot JAV žiniasklaidos, tarp sūnaus ir tėvo ėmė kilti kivirčų ir nesutarimų.

Pernai gruodį 37-erių A. Sorosas jau ėmėsi vadovaujančio vaidmens septynių narių fondų valdyboje. Anot „Wall Street Journal“, jis yra vienintelis šeimos narys, prižiūrintis „Soros Fund Management“, bendrovę, atsakingą už fondo lėšas, kaip investicijų komiteto narys. Didžioji dalis iš 25 mlrd. dolerių įmonės lėšų ateinančiais metais atiteks Atviros visuomenės fondams.

Sprendžiant iš socialiniuose tinkluose skelbiamų nuotraukų, A. Sorosas jau senokai sukiojasi politiniame ir verslo elite. Pvz., visai neseniai jis susitiko su JAV viceprezidente Kamala Harris, JAV Senato demokratų daugumos lyderiu Chucku Schumeriu, Kanados ministru pirmininku, Brazilijos prezidentu.

Skirtingai nei tėvas, A. Sorosas iki šiol orientavosi ne į verslą, bet kultūrą. Diplomuotas istorikas yra kelių filmų prodiuseris, knygos „Dievas, tikėjimas ir tapatybė iš pelenų: Holokaustą išgyvenusių vaikų ir anūkų atspindžiai“ ir publikacijų „The Guardian“, „Politico“ ir kt. lediniuose autorius.

Stos į dvikovą su D. Trumpu

Įpėdiniu tapęs A. Sorosas pirmajame duotame interviu „The Wall Street Journal“ sakė besilaikantis tų pačių liberalių pažiūrų kaip ir tėvas, nors galįs įsivaizduoti, kad dar labiau įsitrauks į tokių klausimų, kaip abortai, balsavimo teisės ir lyčių lygybė, sprendimą.

Jis būsiąs labiau politiškas nei tėvas ir vienu savo rūpesčių laiko D. Trumpo norą būti perrinktam JAV prezidentu.

„Norėčiau, kad pinigai nevaidintų tokio svarbaus vaidmens politikoje, bet kol kita pusė tai daro, mes taip pat turime tai daryti“, – laikraščiui sakė A. Sorosas. Jam vadovaujant fondas ir toliau rems demokratines valstybes ir JAV kairiosios politinės pakraipos veikėjus.

„Mūsų stovykla turi būti patriotiškesnė ir geriau komunikuoti. Tai, kad kas nors balsuoja už D. Trumpą, nereiškia, kad jis yra pralaimėjęs ar rasistas“, – mažinti JAV visuomenės susiskaldymą žada A. Sorosas.

Sugrąžintos iš užmaršties

Gimtadienio spektaklyje kūrėjams ypač norėjosi tyrinėti, kuo lėlių teatras skiriasi nuo kitų scenos menų, pajusti ankstesniais dešimtmečiais pastatytų spektaklių dvasią, kurią saugo juose vaidinusios, šiandien teatro archyve besiilsinčios lėlės, tapusios spektaklio pasakojimo atspirties tašku.

„Kauno lėlių teatras man pasiūlė parašyti pjesę teatro 65-ojo gimtadienio proga. Pradėjau galvoti apie lėlių teatrą kaip išskirtinę teatro gentį, kur aktoriai veikia kartu su lėlėmis. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?“ – pasakojo dramaturgė, rašytoja Daiva Čepauskaitė.

Kartu su teatro dailininku, scenografu Sergejumi Bocullo ji teatro palėpėje aptiko daugybę senų nebevaidinančių lėlių, kuriose atsispindi to laikmečio estetika, mąstymas. „Ši palėpė man pasirodė tarsi užkonservuotas praeities pasaulis, sustojusio laiko karalystė. Kilo natūralus noras tas lėles sugrąžinti į sceną, taip pagerbiant ir juos kūrusius meistrus, ir teatro istoriją“, – sakė D. Čepauskaitė.

Kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?

 

Lėlių maištas

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad spektaklyje bus vaizduojamas praėjęs laikmetis ir archyvinių spektaklių siužetai. Dramaturgė sukūrė naują istoriją, kurioje vieną dieną senos lėlės paskelbia maištą – išsikrausto iš palėpės ir nusprendžia gyventi savarankiškai, be aktorių. Tai vaikų ypač pamėgtų spektaklių „Buratinas skrenda į mėnulį“ (rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras, 1970), „Mėlynasis šuniukas“ (rež. Algimantas Stankevičius, dail. Jūratė Stauskaitė, 1975), „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. Laima Lankauskaitė, dail. Nelė Poliakova, 1980) ir „Linksmieji gaidžiukai“ (spektaklis KVLT pastatytas du kartus, premjeroje veiks gaidžiukai iš antrojo pastatymo, rež. Algimantas Stankevičius, dail. Valerijus Račkovskis, 2006) herojai. Šįsyk jie, susidūrę su šių dienų lėlėmis ir aktoriais, patiria naujų nuotykių.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklį režisuoja jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. Tai trečiasis jos režisuotas spektaklis KVLT. Savo spektakliuose režisierė siekia plėtoti ne vieną siužetinę liniją, kad vaidinimas būtų įdomus ir patiems mažiausiems, ir vyresniems vaikams, ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Tad „Slaptame lėlių gyvenime“ netrūks dinamiškų, linksmų akimirkų ir susimąstyti verčiančių sudėtingesnių temų.

„Lėlių teatras labai skiriasi nuo dramos, tad norėjosi spektaklyje papasakoti, kuo įspūdinga akimirka, kai aktorius į rankas paima lėlę ir juodu susijungia. Keliame klausimą, kas ką valdo – lėlę aktorius ar aktorius lėlę? Gal juos abu valdo kažkas kitas?“ – mintimis dalijosi režisierė.

Spektaklyje esą svarbi materijos ir metafizikos opozicija. „Paliečiamas ir (ne)reikalingumo klausimas. Kas lieka po menininko, kai jis nustoja kurti ar miršta? Kokie jo darbai kalbės už jį? Dramos teatre spektaklis pasibaigs ir pasiliks tik atmintyje, o lėlių teatre lieka nesibaigianti materija – lėlė, kurią paimi į rankas ir išvysti žmogų, kuris ją valdė, išgirsti jo balsą“, – svarstė M. Mičiulytė.

„Įdomu pamąstyti apie menininko darbą apskritai, kokia jo prasmė. Menininkas miršta, jo kūriniai lieka. Tokia savotiška sentencijos Ars longa vita brevis variacija. Žinoma, visa tai norėjosi papasakoti pirmiausia vaikams, todėl stengiamės scenoje sukurti žaidimą. Rašydama pjesę pasielgiau taip, kaip daro vaikai, – iš pradžių tą gražų žaislą – lėlių teatrą – išardžiau, bandžiau tyrinėti, kaip jis padarytas, kaip veikia, tada vėl pamėginau surinkti“, – papildė D. Čepauskaitė.

Repeticijose – it vakarėlyje

Kūrėjai atvirauja, kad eidami į repeticijas jaučiasi lyg eitų į vakarėlį – nusiteikę energingai ir šventiškai. Nenuostabu, nes spektaklyje gausu šokių ir dainų. Spektaklio kūrybinę komandą papildė choreografas, šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste  – mūsų šalyje šokėjas gyvena ir intensyviai kuria jau beveik dešimt metų.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gausu ir prisiminimų. Vaidindami su senomis lėlėmis aktoriai prisiminė jų istorijas, jas valdžiusius vyresnės kartos aktorius. Jaunesniems aktoriams ir režisierei kūrybos procesas leido giliau pažinti KVLT istorijos momentus. Repeticijų metu buvo dalijamasi įdomiomis istorijomis apie senuosius spektaklius – ir rimtomis, ir kuriozinėmis. Kai kurias jų režisierė paliko ir spektaklyje.

Pasak M. Mičiulytės, naujasis spektaklis – universalus, įdomus ne vien vaikams. Vyresni žiūrovai, kurie lankėsi teatre vaikystėje, atpažins senesnių spektaklių lėles. Įdomus turėtų būti ir tiems, kurie teatre lankysis pirmą kartą, taip pat ir teatro darbuotojams – esamiems ir jau nebedirbantiems.

„Pamatysime, kaip lėlės atrodė anuomet. Anksčiau spektakliai buvo lėtesni, dabar daugiau dinamikos. Su vaizdo menininku Miku Žukausku pabandėme nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių. Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.“

Teatro istorija padvelks ir dainų tekstuose, o pačias dainas kompozitorius Deividas Gnedinas spektakliui sukūrė naujas.

„Nesinorėjo nei kopijuoti, nei atkartoti ar kažkaip kitaip išdarkyti senų dainų, kurios parašytos nuostabių kompozitorių. Spektaklyje bus daug linksmų, ritmingų dainų, kadangi tokią nuotaiką diktuoja veiksmas. Kurti dainas – nelengvas iššūkis. Su dainomis negaliu pasislėpti už aktorių vaidybos ar scenografijos, tad man lengviau sukurti penkis atmosferinius scenos veiksmui pritaikytus fonus nei vieną dainą. Būtų smagu, jei žiūrovas po spektaklio ar kitą dieną jį prisiminęs savo vaizduotėje išvystų ne tik scenas iš spektaklio, bet ir paniūniuotų kurią nors dainą ar bent jau jos ištrauką“, – sakė kompozitorius.

Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.

 

Išskirtinės dovanos

Atvykę į premjerą savaitgalį žiūrovai galės apsilankyti muziejuje, teatro dirbtuvėse. Teatro fojė vyks KVLT praeitame amžiuje kūrusio dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų parodos „Išsigelbėjimas“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 20 d.

Dar viena ypatinga dovana, kuria teatras nori pasidalyti, – teatro jubiliejaus proga išleista rašytojos Editos Lei knyga vaikams „Sofija pasakų karalystėje“. Premjeros dienomis knygą mažieji žiūrovai gaus dovanų, o vėliau tai bus dovana vaikams, kurie teatre švęs savo gimtadienį.

Edukacines, pasakų personažų tikroviškumu įtikinančias knygeles kurianti rašytoja naujoje knygelėje kuria pasaką apie lėlių teatrą. Tai pirmoji Lietuvoje vaikams skirta knygelė, supažindinanti su lėlių teatru ir jo užkulisiais. Rašytojai, kaip ir spektaklio kūrėjams, didelį įspūdį paliko teatro archyve esančios lėlės, kurių istorijos jau pamirštos. Jai taip pat norėjosi prikelti senus personažus, atkurti jų laikmetį.

Mergaitė Sofija leidžiasi į nuotykius po teatrą, pažindama, kaip ir kur prasideda lėlės istorija, kokie žmonės ją kuria, kaip gimsta spektaklis, kokios senesnės ir šiuolaikinės lėlės gyvena teatre.

Pagrindinės veikėjos prototipu tapo KVLT vadovė, aktorė, režisierė Rasa Bartninkaitė. „Rasa man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mane labai sužavėjo. Kaip ji vaikystėje apsilankė lėlių teatre, kaip jis ją stipriai įkvėpė ir kaip šis pojūtis ją lydi iki šiol. Žaviuosi, kaip apie kiekvieną spektaklį ji kalba su dideliu susižavėjimu, nostalgija. Atrodo, kad tai jos namai“, – patirtimi dalijosi Edita Lei.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ kūrybinė komanda: pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Deividas Gnedinas, vaizdo menininkas – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, choreografas – Adrianas Carlo Bibiano, aktoriai – Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė.

Premjera – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Spektaklis vaikams nuo penkerių metų.

Pasikeitė neatpažįstamai

Apšvietimo žinovė Laura Praninskienė tvirtina, kad namų apšvietimo suvokimas ir sprendimai per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje pasikeitė neatpažįstamai.

„Rinkas užkariavęs LED’inis apšvietimas ne tik leido sutaupyti, bet ir sukūrė galimybes padidinti namuose naudojamų apšvietimo taškų skaičių. Be to, naujos technologijos leido pakeisti skleidžiamos spalvos spektrą ir šviesos pateikimo kultūrą“, – paaiškina L. Praninskienė.

Anot jos, dabar šviestuvų kūrėjai stengiasi, kad namuose esanti šviesa kuo labiau primintų natūralią, šviesos šaltiniai slepiami po šviestuvų formų detalėmis, stengiantis, kad šviesa būtų kuo švelnesnė, neutralesnė. Tai daryti padeda galimybė mažinti šviesos intensyvumą (dimeriuoti) ir keisti apšvietimo spektrą (neutralią šviesą pakeisti į rausvą, gelsvą ir pan.).

Ekspertės teigimu, šiais laikais naujai įrengtuose namuose vargiai pamatysi kambarį, kuriame kabotų vos vienas šviestuvas. Apšvietimas dažniausiai skaidomas zonomis, nebijant padalyti patalpas skirtingais šviesos srautais.

„Centrinis apšvietimas nebeteko reikšmės, todėl mano patarimas visiems – sukurkite kuo daugiau apšvietimo zonų. Dalį jų valdyti galėsite jungtukais, kitą dalį, pavyzdžiui, pulteliu, o jei norėsis dar daugiau modernumo, galima viską valdyti ir balsu“, – sako L. Praninskienė.

Detalė: apšvietimas gali tapti ir originaliu interjero akcentu. freepik.com nuotr.

Kai apšvietimas – per menkas

Vis dėlto, ekspertės teigimu, žmonės neišvengia klaidų, susijusių su namų apšvietimo planavimu ir įgyvendinimu. Viena jų – per menkas apšvietimas.

Centrinis, vieno taško lubinis apšvietimas išlieka viena iš didžiausių klaidų, kurias lietuviai daro savo butuose. Tokiais atvejais apšvietimas patalpos aplinką suplokština, visa šviesa sutelkiama į vieną plotą, o kambario pakraščiai lieka skendėti šešėliuose.

Per mažai apšviestame kambaryje akys greit pavargsta, nes turi labiau dirbti, kad įžiūrėtų daiktus ar atpažintų spalvas. Be to, mokslininkai yra nustatę, kad per menkas apšvietimas gali pabloginti produktyvumą. Ypač kai darbas reikalauja didelės koncentracijos ir dėmesio detalėms.

Nepakankamai apšviestas kambarys taip pat gali kelti depresyvias ar kitas nemalonias emocijas. Ypač šaltuoju metų laiku, kai pro langus į patalpas patenka mažiau natūralios šviesos.

Pasak L. Praninskienės, būtina nepamiršti, kad, be centrinio apšvietimo taško, dar gali būti sieniniai šviestuvai, toršerai ir staliniai šviestuvai, kurie gali padėti kurti jaukesnę atmosferą, skirstyti erdvę į funkcines zonas ir nereikalauja didelių paruošiamųjų darbų.

Rinkas užkariavęs LED’inis apšvietimas ne tik leido sutaupyti, bet ir sukūrė prielaidas padidinti namuose naudojamų apšvietimo taškų skaičių.

 

Pasirinkti tinkamą atspalvį

Kalbėdama apie dažniausiai pasitaikančias namų apšvietimo klaidas, L. Praninskienė pamini ir netinkamą šviesos atspalvio pasirinkimą. Ši, regis, smulkmena, pasirodo, gali sugadinti net ir geriausią kambario interjerą, o patalpoje sukurti nepageidaujamą nuotaiką.

Anot ekspertės, netinkamas apšvietimo atspalvis gali iškraipyti kambaryje esančias spalvas, tiksliau, tai, kaip jas mato žmogaus akis. Dėl to žmogus gali jausti sumažėjusį budrumą ir sumenkusį atidumo lygį.

Tais atvejais, kai patalpos apšvietimui parenkama per melsva arba per gelsva šviesa, žmogus net gali susidurti su akių problemomis, nes jos tokiame apšvietime būna per daug įtemptos. Dėl to gali kilti ir kitų negalavimų, pavyzdžiui, galvos skausmas, svaigimas ar pykinimas.

Jauku: šviesiame ir saulėtame kambaryje nereikia intensyvaus apšvietimo. freepik.com nuotr.

Apšvietimo intensyvumas

Anot L. Praninskienės, dar viena didelė apšvietimo klaida – per intensyvus patalpų apšvietimas. Jis gali sukelti nuovargį, galvos skausmą ir pažeisti akis. Be to, per ryškus apšvietimas gali sugadinti kambario interjerą. Kai kambario apšvietimas yra per intensyvus, žmogui gali kilti sunkumų įsisavinant vizualinę informaciją, ypač spalvas, tekstūras ir formas.

Nors apšvietimo intensyvumas yra individualus aspektas, profesionalai rekomenduoja, kad vonios kambaryje būtų užtikrintas 500–750 lumenų siekiantis apšvietimas. Ten šviesa turėtų būti gana ryški, kad galėtum atlikti higienos procedūras, tačiau ne per intensyvi, kad nepradėtų skaudėti akių ar galvos.

Virtuvėje rekomenduojamas 3 000–4 000 lumenų intensyvumo apšvietimas. Svetainėms turėtų užtekti 1 500–3 000 lumenų šviesos, kad būtų galima be vargo skaityti, rašyti, žiūrėti televizorių ir atlikti kitas veiklas, o miegamuosiuose turėtų būti apsiribojama 1 000–2 000 lumenų.

Patarimas: „Centrinis apšvietimas nebeteko reikšmės, todėl namuose sukurkite kuo daugiau apšvietimo zonų“, – rekomenduoja L. Praninskienė. L. Praninskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tinkamas šviestuvo dydis

Jei šviestuvas yra per didelis ar per mažas santykinai prie kitų interjero elementų, gali nukentėti interjero estetinis vaizdas. Tai gali sugriauti net viso kambario dizainą. Be to, jei šviestuvas per mažas, kambaryje gali būti per mažai šviesos ir, atvirkščiai – jei šviestuvas yra per didelis, kambaryje gali būti per daug šviesos.

Ekspertės teigimu, visada reikia turėti omenyje, kad skirtingiems kambariams gali reikėti skirtingo dydžio šviestuvų, atsižvelgiant į jų funkcionalumą. Pavyzdžiui, mažesni šviestuvai gali būti tinkami miegamajam, o didesni – valgomajam.

Be to, būtų pravartu neužmiršti, kad dideli šviestuvai dažniausiai reikalauja daugiau elektros energijos. Tad, nepaisant to, kad didesnis šviestuvas gali atrodyti įspūdingai, jis taip pat gali didinti patiriamas elektros sąnaudas.

Pasak L. Praninskienės, visos minėtos apšvietimo klaidos dažniausiai kyla iš vieno esminio ydingo sprendimo – neskirti pakankamai dėmesio ir lėšų apšvietimo projektavimui.