Vasara tapo nebe darbymečiu, o laukiamu metų laiku, kuris geru oru, saule ir vandens pramogomis kvietė pasinerti į vasaros malonumus. Kaip mėgo atostogauti darbų nualinti kauniečiai? Kur vyko susigrąžinti „geros nuotaikos kapitalą“, „dvasines spėkas“ ir paruošti kūnus darbingam rudens sezonui?

Atokvėpis nuo miesto

Į atostogas nebuvo žvelgiama vien kaip į poilsį, pramogas ar malonumus. Atostogų svarba akcentuota „proto darbininkams“, nes kasdienė intelektinė veikla išsunkia fiziškai, protiškai ir emociškai. Dėl to ir spaudoje populiarinant atostogų idėją pabrėžta poilsio nauda žmonių sveikatai: „Atgaivinti sveikatą tiek fiziniai, tiek psichiniai reikia kiekvienam. Ir tvirčiausios sveikatos žmogus privalo per metus bent kartą kuriam laikui atsipalaiduoti nuo savo kasdieninių pareigų ir rūpesčių.“

Neužmiršti buvo ir įvairių dirbtuvių darbininkai, kuriems taip pat rekomenduotos bent trumpos atostogos vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus atsigautų, o jo kūną užpildytų nauja energijos banga.

Kiekvienas kaunietis, įvertinęs nuovargio lygį, poilsio poreikius ir turimus finansus, pagal tai planavo atostogas ir ieškojo vietos, kur galėtų vasaroti.

Žinoma, pailsėti ir susigrąžinti jėgas buvo galima ir mieste: kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiama 9–12 viešų paplūdimių, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau per žiemą bent vieną kitą litą sukaupę miestiečiai rinkdavosi pabėgti nuo šurmulio, dėl to, vos atšilus orams, ištuštėdavo mokyklų suolai ir miesto gatvės.

Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.

 

Nepigus malonumas

Madinga ir naudinga vasarojimo vieta buvo kurortas su pušynais, parkais, maudynėms tinkamomis pakrantėmis, poilsio ir sveikatinimosi centrais. Kurortu buvo vadinama vieta, pritaikyta patogiai pailsėti ir sveikatą pataisyti, turėjusi gydomųjų šaltinių, purvo gydyklų.

Kurortų sezonas įprastai prasidėdavo apie gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio viduryje. Kauniečiai prieš išvykdami į kurortą turėjo nusiteikti gerokai ištuštinti pinigines. Pirmiausia reikėjo išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje už 10–15 litų per parą, apmokėti kelionės išlaidas, o kur dar kurorto rinkliavos mokesčiai, kurie asmeniui galėjo siekti nuo kelių iki 20 litų už sezoną.

Pasipiktinę dėl nemažų išlaidų vasarotojai spaudoje skundėsi prasta kurortų infrastruktūra: „Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.“ Spaudoje buvo skundžiamasi, kad Palangoje ir Birštone yra vos keletas labiau poilsiui pritaikytų vilų ir pensionatų.

Valstybės teatro operos solistė Gražina Matulaitytė-Rannit su sūnėnu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju atostogų Italijoje metu. XX a. 3–4 deš. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros nuotr.

Kūnui ir sielai

Trumpesnėms ar kuklesnėms atostogoms kauniečiai rinkosi netoli įsikūrusius ir patogiai miesto viešuoju transportu pasiekiamus Aukštosios Panemunės, Lampėdžių, Kačerginės ar Kulautuvos kurortus. Prezidentas, politikas ir gydytojas Kazys Grinius taip pat mėgo lankytis Kauno apylinkėse buvusiuose kurortuose. 1936 m. K. Grinius su šeima atostogavo Kulautuvoje, o 1929 m. ir 1937 m. – Aukštojoje Panemunėje.

Apie atostogas Panemunėje K. Griniaus bičiulis V. Jakelaitis rašė: „Daktaras dažniausiai sėdėdavo verandoje į laikraštį įsikniaubęs, kartais užeidavo į savo sanatoriją, vaikštinėdavo po šilą ar Panemuniais. <...> Šiaip jau jie buvo kaip ir visi kiti vasarotojai: kasdien užsako šilto pieno, daržovių, uogų, naminės kaimiškos duonos.“

Sveikata susirūpinę kauniečiai rinkosi Birštoną, kuris buvo ramesnis, vystytas kaip sveikatingumo kurortas, į kurį vykta gydymosi ir profilaktikos tikslais. Birštone buvo įrengtos gydyklos su mineralinėmis, vadintomis „angliarūgšties“, ir purvo voniomis. Poilsiautojams buvo organizuojama keletas pramogų: vasaromis gastroliavo pučiamųjų orkestras, kurio 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atvykdavo pasiklausyti Kauno aukštuomenė, ir dukart per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, buvo rengiami šokiai.

Be orkestro koncertų, į Birštoną kartais atvykdavo ir garsių solistų iš Kauno, kurie rengdavo labdaringus koncertus neturtingiems gydyklų pacientams, pavyzdžiui 1935 m. koncertavo valstybės teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Dėl daugėjančių pramogų į Birštoną pradėta vežtis ne tik chalatą, bet ir išeiginį kostiumą.

Elitas traukė į Palangą

Ilgesnėms vasaros atostogoms daugelis Kauno kultūrinio ir politinio elito atstovų rinkosi vasaros sostinės Palangos kurorto paplūdimius. Daugiausia vasarotojų į Palangą suvažiuodavo liepą, o išvažiuodavo po rugpjūčio 20 d.

Palanga viliojo ne tik sveikatinimosi galimybe, bet ir daug įvairesnėmis pramogomis, vasarą persikeliančiomis iš Kauno restoranų ir koncertų salių į Palangos kurhauzą ir J. Basanavičiaus gatvę.

Iš Kauno restorano „Versalis“ į Palangą vasarai atvykdavo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, o vakarais pašokdinti Onytę kviesdavo Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.

Apie įžymių kauniečių (politikų, menininkų, artistų) atvykimą į Palangą buvo pranešama vietinėje spaudoje. Pvz., 1931 m. vasarą spauda rašė, kad Palangoje jau atostogauja gausus būrys politinio ir kultūrinio elito: „Šiomis dienomis į Palangą su šeima atvyko žemės ūkio ministeris Aleksa. Netrukus žada atvykti ir J. E. Respublikos Prezidentas su ponia. <...> Jau atvyko: artistas Viktoras Dineika su žmona; artistas Staniulis; solistas Puškorius; balerina Adomavičiūtė ir „radio dėdė“ Petras Babickas.“ Ilgamečiais Palangos gerbėjais buvo tapę daugelis to laikmečio įžymybių: rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius ar kiekvienos damos slapta simpatija – operos solistas Kipras Petrauskas! Teisingai pastebėjo Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris, vykdamas į Palangą Smetonų kvietimu: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas.“

Prezidentas: Antanas Smetona jodinėja Aukštosios Panemunės kurorto miškuose su žmona Sofija ir palyda. XX a. 3–4 deš. Stopkadras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Su adjutantu ir automobiliu

Tarp garsių svečių Palangoje buvo galima išvysti ir visus nepriklausomos Lietuvos prezidentus. Apie prezidentą Antaną Smetoną galima kalbėti kaip apie ištikimą Palangos vasarotoją. Eidamas prezidento jis pareigas iki 1937 m. (išskyrus 1930 m., kai vyko gydytis į Čekoslovakiją) kasmet atostogavo Palangos pajūryje, kur 4–6 savaitėms apsistodavo „Baltojoje viloje“.

Prezidentas atvykdavo ne tik su šeima, bet ir su gausia palyda. Du kambariai viloje buvo parengti prezidentą atlydėjusiam adjutantui ir darbo reikalais pas prezidentą į Palangą atvykstančiam kanceliarijos viršininkui kun. Pijui Bielskui. Į pajūrį Smetonos vykdavo automobiliu, o nuo 1931 m. – specialiu traukiniu, kuriuo buvo atgabenamas ir prezidento automobilis. Automobilis buvo reikalingas ekskursijoms ir norint aplankyti Klaipėdą ir kitas apylinkes, taip skatinant turizmą ne tik Palangoje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse.

Į atostogas prezidentą išlydėdavo ministrų kabinetas, karininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir kiti artimi prezidentui asmenys, o atvykus iškilmingai sutikdavo Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas. Iškilmingų sutikimų sulaukdavo ir kiti įžymūs asmenys atvykę iš laikinosios sostinės. 1931 m. kurorto leidinyje „Pliažas“ aprašytas nuotaikingas K. Petrausko sutikimas: „Delegacija įteikė jam raktus, kaipo išrinktam į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose, pasitiko su jūrų vandeniu ir pliažo smėliu. Artistas Dineika padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus.“

Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais.

 

Poilsį derino su darbu

Prezidentas Aleksandras Stulginskis pailsėti į Palangą taip pat atvykdavo su šeima. Prezidentas dažnai viešėdavo bohemiška aura garsėjusioje viloje „Anapilis“. Tai buvo ne tik A. Stulginskio, bet ir meno, scenos ir literatūros pasaulio atstovų mėgstama atostogų vieta.

Palangą rinkosi ir K. Grinius, nors prezidentavimo laikotarpiu Palangoje apsilankyti nespėjo dėl tą vasarą suplanuotų kelionių po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Klaipėdos kraštą. Vis dėlto kitomis vasaromis jis pasisvečiuodavo Palangoje, kur mėgo leisti laiką paplūdimyje su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu.

Prezidentai atostogų metu mėgavosi maudynėmis. Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose. Po pietų prezidentai mėgo pasivaikščioti su šeima, o A. Smetona kartais jodinėdavo žirgais. K. Grinius labiausiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus parką ir pajūrį, o A. Smetona keliaudavo pasižiūrėti vakarėjančios jūros nuo Palangos tilto.

Laisvesniu metu prezidentai dalyvaudavo vasarai į Palangą persikėlusiuose pramoginiuose renginiuose, noriai lankėsi koncertuose, vaidinimuose, vakarienėse ir pan. Tačiau atvykę pailsėti negalėdavo atitrūkti ir nuo valstybės reikalų. Ona Stulginskienė skundėsi, kad prezidento poilsis dažnai būdavo sutrukdomas ir A. Stulginskiui ne kartą buvo tekę grįžti į Kauną, o ir ministrai ar kariuomenės atstovai nevengdavo sujaukti atostogų ir patys atvykdavo į prezidento vilą posėdžiauti.

Ir Neringoje, ir sodžiuje

Po truputį tarp kauniečių populiarėjo nauja atostogų kryptis – Kuršių nerija. Kauniečiai Neringos kurortus rinkdavosi rečiau, dėl to spaudoje raginta ieškančius tylos ir ramybės rinktis Smiltynės, Juodkrantės ar Nidos kurortus.

Juose buvo puikiai įrengtų viešbučių ir vilų, o taupesni galėjo nuomotis kambarius pas vietinius gyventojus. Į šį gamtos kampelį viliota aktyviomis veiklomis: maudynes mėgstantys poilsiautojai galėjo rinktis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų, žygeiviai galėjo išbandyti 60 km miškų takelių, turistauti mėgusiems buvo siūlomos naktinės išvykos į Klaipėdą ar Smiltynę, o Juodkrantėje buvo galima pažaisti elito pamėgtą tenisą įrengtame aikštyne.

Nidoje vasaroti dažniausiai rinkdavosi Kauno menininkai, kurie dalydavosi miesteliu su vokiečių menininkais – rašytoju Thomu Mannu, dailininku Fritzu Burmannu ir kitais. Juos čia viliojo stulbinanti gamta, geras oras ir tyla, kurios daug mažiau būta Palangoje. Skatinant kauniečių smalsumą, „Lietuvos aide“ rašyta: „Kuršių Nėringa yra tokia graži, jog pamatyti ji verta lygiai kaip Ispanija ar Italija.“

Pamatyti verta buvo ne tik Kuršių neriją, bet ir kitas Lietuvos apylinkes. Puiki proga pailsėti ir aplankyti kitus Lietuvos miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Tokias atostogas ypač mėgo kauniečiai, turėję sodybas, tėvus, giminaičių ar draugų, gyvenančių provincijoje ir vasarą siūliusių kaimo pramogų. Poilsiautojai kaime rinkdavosi labai aktyvų laisvalaikį: šienapjūtės ar rugiapjūtės malonumus, maudynes ežere, baidarių žygius, žvejybą, uogavimą ar grybavimą, pasivažinėjimus dviračiu ar pasivaikščiojimus pamiškėse, ekskursijas po apylinkes.

Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose.

 

Atostogas kaime labai mėgo ir K. Grinius, kuris kasmet su šeima išvykdavo paviešėti į gimtinę Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) ir būtinai aplankydavo netoliese gyvenusią seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę, kur atsipalaiduodavo dirbdamas ūkio darbus. Sūnus Liūtas prisimena: „Kastuvas, šluota, grėblys, o kiek anksčiau ir dalgis jam nebuvo svetimi.“

Geresnių atostogų nei kaime neįsivaizduodavo ir Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Jis pjaudavo žolę, veždavo šieną, sodindavo ir grybaudavo, bet labiau už viską mėgo virti naminį alų. Poetas Kazys Binkis taip pat iškeisdavo rašiklį į bambuko meškerę ir ištisas dienas mirkdavo ežere.

Nuo 1937 m. atostogas Palangoje į atostogas kaime Užugirio dvare iškeitė ir prezidentas A. Smetona. Įsirengęs vasaros rezidenciją prezidentas mieliau rinkosi ramiai vasaroti Lietuvos provincijoje, kur galėjo labiau atsipalaiduoti.

Viliojo ir užsienis

Dar viena kauniečių atostogų kryptis – užsienis. Kauniečiai pamažu poilsį ėmė tapatinti su kelionėmis ir tai tapo miestietiško gyvenimo išraiška, neatsiejama Kauno populiariosios kultūros dalimi. Gerėjančios ekonomikos sąlygos leido susipažinti su kitomis valstybėmis, tautomis ir jų kultūra. Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten jau į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos su keltais su Skandinavijos valstybėmis.

Kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą, bet nepamiršti buvo ir kaimyninių valstybių Latvijos ir Rytprūsių kurortai. Lenkijoje populiarus buvo kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Itin keliones po kalnus mėgo rašytojas Balys Sruoga. Jis keliavo ne tik į artimiausius Zakopanės kalnus, bet ir po Alpes Austrijoje ir Italijoje.

Keliauti užsienyje buvo labai brangu, todėl dažnai atostogos derintos su kitomis veiklomis. Įprasta praktika buvo aplankyti užsienyje dirbančius giminaičius ar išvykus į komandiruotę ar darbo reikalais į užsienį dar keletą dienų praleisti turistaujant.

Taip darė ir gydytojas prof. Pranas Mažylis. 1937 m. jis ne tik dalyvavo Tarptautinėje ginekologų-akušerių konferencijoje, bet ir kartu su žmona aplankė Amsterdamą. Po Braziliją pakeliauti galimybę turėjo ir gamtininkai Tadas Ivanauskas, Konstantinas Aris, J. Faustilis ir Alfonsas Palionis, kurie išvyko į ekspediciją medžioti eksponatų Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos muziejui – parodai „Atogrąžų gyvūnai“. Šios kelionės metu jie turėjo progą susipažinti su Brazilijos flora ir fauna, Amazonės miškais ir vietine kultūra. Apie šią ekspediciją yra išleista T. Ivanausko knyga „Trys mėnesiai Brazilijoj“.

Kas? Paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“.

Kur: Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada: veikia iki spalio 31 d.

Tą frazę vis atviriau ir dažniau ištaria "mandrūs" vilniečiai, kuriems patarčiau pernelyg neriesti nosies, nes gyvenime visko dar gali nutikti.

Maža ką – Želigovskis II ar Lukašenka jaunasis sumanys atsiimti "savas žemes" arba sprogs Astravo elektrinė, tai ir teks ieškoti prieglobsčio ne sostinėje.

O iki to gal reikėtų (jei jau taip norisi) Kaunui pridėti "rezervinės sostinės" pavadinimą-priedėlį.

Tačiau geriausia būtų kuo sparčiau statyti "Rail Baltica" kartu su Vilniaus–Kauno atšaka ir įteisinti dvipolę sostinę, pavadinus ją "Supersostinė Kaunas–Vilnius" arba panašiai.

O Žemės ūkio ir svarbiausia Sporto ministerijas jau dabar galima būtų pradėti perkelti į Kauną. Juk nacionalinis stadionas tikrų tikriausiai bus Kaune. Tik kas tada liks Vilniuje?..

Jie, pasak muziejaus pranešimo, eksponuojami atnaujintoje parodoje „Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu“.

Pristatydami ekspoziciją, parodos rengėjai pažymi, kad „Kaune, Lietuvos Art Deco lopšyje, mada buvo vienas svarbių kasdienio gyvenimo aspektų ir aktuali ne tik moterims, bet dažnai ir stipriosios lyties atstovams. Emancipacija, lygiateisiškumas, veiklumas – tai dalykai, charakterizuojantys XX a. trečiojo dešimtmečio miesto moteris, ypač Kauno, turėjusio didelius siekius lygiuotis į Vakarų Europos sostines. Spartesnis gyvenimo būdas, išsilaisvinimas nuo stereotipų, naujos visuomeninės ir politinės veiklos sritys po Pirmojo pasaulinio karo padiktavo ir daug mados pokyčių. Juos sekė ir laikinosios sostinės damos, vartydamos žurnalus, atsivežtus iš Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos, nors ir vietinėje spaudoje nestigo publikacijų aktualiomis mados temomis.“

Primenama, kad tarpukariu Laisvės alėja buvo virtusi savotišku laikinosios sostinės mados centru, kur kūrėsi dešimtys drabužių siuvyklų ir skrybėlių dirbtuvių, savo mados etalonu laikiusių Paryžiaus madą. Tyrinėtojai teigia, kad kaunietės buvo ypač reiklios mados užsakovės, siūdinusios savo apdarus pagal spaudoje nusižiūrėtus modelius. Apie tai kalba ir charakteringi parodoje eksponuojamų suknelių, skrybėlaičių siluetai, įvairios kasdienės bei švenčių aprangos detalės, priklausiusios žinomoms Kauno ponioms Adelei Galaunienei, Marijonai Rakauskaitei, Anelei Tūbelytei-Zikarienei, Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei.

Ekspozicijoje taip pat skirtas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.

Kajetono Sklėriaus, Marcės Katiliūtės, Jono Šileikos, Adalberto Staneikos, Prano Domšaičio darbuose – visa plejada portretų, peizažų, išsamiai pasakojančių istoriją „Apie rėdymosi meną tarpukariu“. Šį kartą tie dailės kūriniai yra svarbūs ir kaip ikonografiniai šaltiniai išsamioms tarpukario Kauno mados studijoms.

Paroda Galaunių namuose veiks iki rugpjūčio mėnesio.

E.Pliaterytės pėdsakas

Išlikę istoriniai šaltiniai byloja, kad Jonušas Radvila 1652 m. kvietė iš užsienio pirklius, amatininkus ir kitų profesijų atstovus į jo kuriamą Vilijampolės miestelį prie Kauno.

"Miestelio plėtrą sutrikdė 1830–1831 m. valstiečių sukilimas prieš caro valdžią. Yra išlikę liudijimų, kad Vilijampolėje buvo pasirodžiusi aristokratų kilmės sukilėlių kapitonė Emilija Pliaterytė, vadovavusi sukilėlių 1-ojo pėstininkų pulko kuopai. Į šią vietovę atsiųsti caro kazokai vos nesuėmė narsiosios kapitonės, kai, jai jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties, ir Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėjęs pulko vadas suspėjo ją užkelti ant žirgo – kazokai nepavijo grafaitės. Beje, Vilijampolėje 1863 m. buvo laikinai kalinamas – spėjama, kad viename dabartinės Jurbarko gatvės name – vienas 1863 m. sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius", – pasakoja dr. R.Kaminskas.

Anot pašnekovo, Vilijampolėje nuo jos įsikūrimo sėkmingiausiai darbavosi žydų bendruomenė. Tad dėsninga, kad čia jau nuo 1882 m. veikė rabinų ir žemesniųjų žydų dvasininkų seminarija – jašiva, o prie Neries, kur sovietmečiu buvo "Dailės" kombinatas, radosi mūrinė sinagoga. Pažymėtina, kad Vilijampolėje 1930 m. veikė net keturiolika  sinagogų. Gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. Vilijampolėje gyveno 6 565 asmenys, iš kurių 4 077 buvo žydai (62 proc. visų šios vietovės gyventojų).

Pradžia: buvusi pirmoji lietuviška pradinė medinė mokykla, įkurta 1911 m. (Raudondvario pl. 81). Jono Lukšės piešinys

Kodėl vadino Slabodke?

Paklausta, kodėl Vilijampolė buvo ilgai vadinta Slabodke, Kauno "Veršvos" asociacijai vadovaujanti Stasė Mickutė paaiškina, kad taip buvo vadinami daugelio miestų priemiesčiai. Toks pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio "sloboda" – tai reiškė laisvą nuo baudžiavos kaimą. Na, o pavadinimo Vilijampolė kilmė – Vilijos, t.y. Neries, miestas.

Išsiaiškinę Vilijampolės pavadinimo kilmę, užmeskime akį į 1891 m. Nemuno šlaite caro valdžios įsakymu rengtą fortą. Jis išsiskyrė iš kitų Kauno tvirtovės fortų tuo, kad buvo pats moderniausias. Šio forto kazematuose gyveno 1 000 žmonių, aprūpintų elektros energija, kanalizacija ir kitais patogumais.

Na, o nusileidus nuo forto įtvirtinimų žemyn, galima patekti į žydų kapines ar į dabartinę LSMU Klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninę, kurioje ilgai veikė kūdikių namai "Lopšelis", kuris tarpukariu buvo pastatytas už Sofijos Smetonienės ir jos sesers Jadvygos Tūbelienės surinktas lėšas.

Turtingiausia Lietuvos moteris

1868 m. Vilijampolėje pradėjo veikti brolių Finkelšteinų degtukų fabrikas "Etna", 1899 m. – plytinė Sargėnuose. Būtų keista, jei nepaminėtume Veršvų piliakalnio, kurį aprašė ir tyrinėjo Marija Gimbutienė, Rimutė Rimantienė, Gintautas Zabiela.

Negalima pamiršti ir to, kad būtent šioje Kauno dalyje 1907 m. įvyko pirmoji aviacijos šventė, kad Vilijampolė buvo prijungta prie Kauno 1919 m. Carinės Rusijos laikais Vilijampolėje klestėjęs apie 200–300 ha dvaras, kuris po vyro mirties atiteko Verai Serebriakovienei – ji 1935 m. buvo vadinama turtingiausia Lietuvos moterimi. Mat valdytas žemes ji pardavinėjo sklypais, kuriuose kūrėsi turtingi kauniečiai ir kt.

"Šioje Kauno dalyje, ypač prie Nemuno, tarpukariu gyveno daug Lietuvos savanorių ir kitų garsių žmonių: Šv.Juozapo bažnyčią pastatęs kunigas Juozas Dagilis, Jonas Vileišis ir kt. (prezidentas Aleksandras Stulginskis gyveno Vilijampolėje po sovietinės tremties). 1924 m. čia pradėjo kursuoti autobusai maršrutu Vilijampolė–Geležinkelio stotis. Tais pačiais metais Vilijampolėje pradėjo veikti Kosto Petriko baldų ir medžio dirbinių fabrikas. Jis žymus tuo, kad tarptautinėje baldų parodoje Londone 1932 m. šioje įmonėje pagaminti baldai pelnė aukščiausią įvertinimą. Tad nenuostabu, kad tokių baldų anuomet užsisakė ir Lietuvos bankas", – aiškina dr. R.Kaminskas.

1929 m.: Aleksoto ir ir Vilijampolės šauliai, atvykę į pamaldas Aleksoto parapijos bažnyčioje. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Lampėdžių trauka

1928–1940 m. Vilijampolėje pradėjo veikti trikotažo fabrikas "Silva", kailių apdorojimo ir dažymo – "Vilkas", kaliošų ir gumos gaminių – "Inkaras" ir "Guma", trikotažo – "Audimas", tekstilės ir galanterijos – "Kaspinas", naujas degtukų, biskvitų, vatos, plytų ir kiti fabrikai.

1927 m. Jurbarko gatvės pradžioje pradėjo veikti paštas su telefono pastote šimtui abonentų, atidaryta valgykla varguomenei, o 1935 m. – S.Dariaus ir S.Girėno vardu pavadinti lietuvių kultūros namai. Atidarymo iškilmėse dalyvavo ir šalies prezidentas Antanas Smetona su ministrais.

Į Vilijampolės teritoriją įsipynę Lampėdžiai (buv. 2-ieji Veršvai) tarpukariu tapo kurortu, į kurį vedė baltintais akmenimis papuoštas žvyrkelis. Kurorte anuomet veikė kurhauzas, restoranas, teniso ir kroketo aikštelės, puikus pliažas. Beje, kurhauzo vedėjas 1936 m. įsitaisė modernų ledų gamybos įrenginį ir taip metė pirštinę Kauno ledų gamintojams. Šio kurorto Gintaro gatvėje vilą turėjo buvęs Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, gen. Stasys Dirmantas ir kiti.

Surado istorinę kapsulę

1928 m. Vilijampolėje pradėjo veikti Lietuvos veterinarijos akademija. Įdomu, kad jos kieme stovinti žirgo skulptūra – jos autorius Jurgis Rutkauskas – vienintelė tokia Lietuvoje. Skulptūra tarpukariu stovėjo 1-ojo husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko teritorijoje Žaliakalnyje, nes J.Rutkauskas buvo to paties pulko karys, viršila, žinomo skulptoriaus Juozo Zikaro mokinys.

Skulptūros modeliu buvo tapęs paties viršilos žirgas Greitas. Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta, bet vėliau ją pavyko atstatyti Veterinarijos akademijos kieme. Atkuriant paminklą dalyvavo pats jo autorius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, skulptūra dar kartą atstatyta.

1939 m. prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno, buvo atidarytas ir pašventintas Žemaičių plentas, sujungęs Kauną su Žemaitija, Klaipėdos kraštu ir uostu. Ant Milikonių kalno, magistralės pradžioje, tam įvykiui atminti buvo pastatytas 7,20 m aukščio Vytauto Kašubos sukurtas obeliskas su dviejų žirgų galvomis "Perkūno žirgai".

Įkūrėjas: LDK didysis etmonas Jonušas Radvila 1612–1655 m.

2004 m. perkeliant paminklą atokiau, jo pamate rasta į medinį apvalų dėklą įdėta žalvarinė kapsulė su 21 skirtingo nominalo moneta ir ant pergamento surašytomis plento statybai vadovavusių inžinierių pavardėmis. Pergamentą puošė Lietuvos, Vilniaus ir Klaipėdos herbai. Maždaug 40 km atstumu nuo Kauno senojo plento trasa dabar sutampa su naujai nutiesta automagistrale Vilnius–Kaunas–Klaipėda.

Žydų tragedija

Sulig sovietine okupacija 1940 m. Vilijampolėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo įmonių nacionalizacija, gyventojų suėmimai, trėmimai į Sibirą, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciai, užėmę Kauną, Vilijampolėje netruko įkurti žydų getą.

Jis užėmė dviejų km ilgio, vieno km pločio teritoriją, aptvertą spygliuota viela. Geto teritorijoje buvo apie 350 namų, kuriuose apgyvendinta 30 tūkst. žydų. Rudeniop įvyko pirmosios masinės žydų žudynės IX forte. Baigiantis karui, 1944 m. vasarą, getas buvo panaikintas, išvežus likusius gyvus žydus į koncentracijos stovyklas kitose šalyse. Traukdamiesi vokiečiai sudegino šiaurinę Vilijampolės dalį.

Sportininkų proveržis

Antrosios sovietų okupacijos metais Vilijampolėje veikusio gumos gaminių fabriko "Inkaras" ledo ritulio ir futbolo komandos lyderiavo Lietuvoje, tapdamos daugkartinėmis Lietuvos čempionėmis.

Tad neatsitiktinai prie "Inkaro" fabriko 1960 m. buvo įrengtas stadionas. Dar po ketverių metų Vilijampolės gyventojai jau galėjo Kaune rodomus kino filmus pamatyti ir naujajame "Neringos", o dar po devynerių metų – "Vilnies" kino teatre.

1926 m.: potvynio sugriautas Vilijampolės tiltas. Vytauto Sinkevičiaus archyvo nuotr.

"Veršvų" gimnazijos fenomenas

Dr. R.Kaminsko parengtame trumpame "Vilijampolės metraštyje" (jo leidybą finansavo Vygaudas Molis) nedaug dėmesio skirta sovietiniam laikotarpiui Vilijampolėje, tačiau informuojama apie svarbiausių įmonių Vilijampolės teritorijoje įsikūrimą, čia gyvenusias garsesnes asmenybes, siūlomi ekskursijų po įdomiausias Vilijampolės vietas maršrutai.

Tarp tokių maršrutų – Veršvų piliakalnis, kurio šiaurinėje papėdėje rasta XIII a. gyvenvietė (ji buvo sunaikinta tiesiant Kauno vakarinį aplinkelį), o garsiajame kapinyne rasti II–VI a. nedegintų, o vėlesniais amžiais – degintų žmonių kapai.

Metraštyje nemaža dėmesio skirta "Veršvų" gimnazijai, jau atšventusiai savo 100-metį. Mat pirmoji lietuviška pradžios mokykla – 15 kv. m patalpa – Vilijampolėje radosi ant Neries kranto 1911 m. Ji buvo pastatyta lietuvių bendruomenės lėšomis brolių Mikšų iniciatyva. Anuomet mokėsi 20 vaikų. Mokykla sovietmečiu tapo septynmete, o 2017 m. – gimnazija. Žinoma, kitose patalpose. Beje, ši gimnazija po metų buvo pripažinta viena versliausių mokyklų Europoje.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Vilijampolėje įvyko daug ryškių pokyčių, tačiau tai jau atskiras pasakojimas apie šios įspūdingos istorijos Kauno dalį.

Sumaniai sumodeliuotas pasakojimas

Vienos jų sutiktuvės įvyko Istorinėje Prezidentūroje. Knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas" autorė istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė tarsi laiko mašina perkelia į kelias 1938 m. birželio dienas, kupinas įvairių įvykių ir susitikimų laikinojoje sostinėje.

Tiesiog enciklopedinės žinios knygoje pateiktos labai patraukliai – per valdininko iš Klaipėdos įspūdžius iš dviejų dienų viešnagės Kaune. Šio sumaniai sumodeliuoto pasakojimo autorė į buvusio kauniečio lūpas įdeda daugybę istorinių žinių apie sutiktus žinomus žmones, aplankytas įstaigas, įsikūrusias ir dabar tebestovinčiuose pastatuose, pateikia sodrių kaunietiškos kasdienybės vaizdų, perpintų valdininko išgirstais gandais, anekdotais, citatomis iš to meto laikraščių.

Prezidentas: knygoje ne kartą įvairiame kontekeste minimas A.Smetona ir jo žmona. (Eugenijaus Peikštenio archyvo nuotr.)

Tiesa, ryškesnis knygoje – prabangaus aukštuomenės gyvenimo atspindys, bet juk ir pats pasakotojas yra turtingas valdininkas, darbo reikalais atvykęs į Finansų ministeriją. Autorė sugeba knygoje parodyti ir kitas gyvenimo Kaune puses, nors jų gerokai mažiau. Ir tai suprantama – skaitytojams labiau rūpi aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, meilės istorijos, vagys, kaliniai... Tad ir pasižvalgykime po 1938 m. Kauną turtingo valdininko iš Klaipėdos akimis.

Norėjau knygoje parodyti įvairesnių to meto realijų, tačiau negalėjau nuslopinti savo simpatijų Kaunui ir kauniečiams, todėl gyvenimas 1938 m. laikinojoje sostinėje, pripažįstu, romantizuotas.

Miesto vartai – stotis

Traukiniu į Kauną atvykusiam valdininkui beveik nerūpi politiniai to meto reikalai, nes, kaip paaiškino pati knygos autorė, ji sąmoningai parinko pasakojimui 1938 m., kai laikinoji sostinė klestėjo, šalies ateitis, nors ir be Vilniaus, nekėlė nerimo. Be to, ne vienas istorikas yra nagrinėjęs politinę situaciją Lietuvoje įvairiais tarpukario dešimtmečiais, o štai kasdienis gyvenimas leidiniuose likdavo paraštėse.

Vos tik pasakotojas 1938 m. birželio 17-ąją, penktadienį, išlipo Kauno traukinių stoties perone, iškart pateikė informaciją apie lagaminų nešikų paslaugų kainas – nuo 0,50 ct iki lito. Nusipirkęs už 10 ct rytinę "Lietuvos aido" laidą ir už 20 ct – "Lietuvos žinias", pastebi, kad stoties pastate veikia pirmos ir antros klasės bufetai, kirpykla, pinigų keitykla.

Susitikimas: lankytojos viename iš Kauno knygynų. (Juozo Zaborskio nuotr., saugoma LCVA.)

Mauzoliejus – po smėliu

Išėjęs iš stoties teritorijos, pasigėrėjo viešbučiu-restoranu "Lozana", anuomet garsėjusiu įdomia pramogine vakaro programa ir puikia džiazo muzika. Ir ne tik... Šiais laikais šis bedieviškai aptriušęs pastatas neprimena pagal šveicarų architekto projektą 1923 m. pastatyto mūrinio gražuolio.

Pasisamdęs taksi, valdininkas iš Klaipėdos važiuoja automobiliu į viešbutį "Lietuva", įsikūrusį Laisvės alėjoje, – pačioje Naujamiesčio širdyje. Pakeliui knygos herojus pasakoja daug įdomių dalykų apie pastebėtus objektus. Pavyzdžiui, važiuodamas pro miesto kapines, atkreipia dėmesį į 1936 m. pastatytą S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejų, kuriame reikalingas mikroklimatas palaikomas elektriniu šildymu ir vėdinimu. Beje, 2004 m. mauzoliejaus liekanos buvo užverstos smėliu, o jo, mauzoliejaus, buvimo vietą dabar ženklina tik nedidelė atminimo plokštelė.

Įžymybės: Unės Babickaitės su broliu Petru nuotrauka, dedikuota Jonui Graičiūnui 1934 m. Paryžiuje. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.)

Viengungystės priežastis

Pasakotojas skubėjo taksi į Finansų ministeriją, nes žinojo, kad valdininkai dirba šešias valandas be pietų pertraukos – iki 14 val. Tad jauni įstaigų tarnautojai galėjo iš darbo eiti tiesiai į VDU paskaitas, prasidedančias po pietų. Įdomu, kad būtent dėl mokymosi – kol jaunuoliai siekė diplomo, negalėjo užimti aukštų pareigų, išlaikyti šeimos. Todėl anuomet kas trečias jaunas valdininkas ar tarnautojas mieste buvo viengungis.

Besimokantiems viengungiams ir kitiems mažiau uždirbantiems kauniečiams nebuvo vargo papietauti – anuomet Kaune veikė 170 įvairaus lygio valgyklų, kavinių, arbatinių, kurios pietų metu pamaitindavo apie 12 tūkst. valgytojų! Beje, tuo metu Kaune veikė ir vegetariška valgykla "Lobynas".

Kostiumas už arklio kainą

Pateikęs informaciją apie eilinių kauniečių valgymo vietas, pats pasakotojas užsimena, kad vakare jo laukia susitikimas su bičiuliu Juliumi restorane "Metropolis". Todėl, atlikęs reikalus ministerijoje, knygos herojus nutaria pasidabinti vakaro susitikimui restorane. Juolab kad būtent šią dieną jis ir turėjo atsiimti seniai pas geriausią ir, suprantama, brangiausią Kauno siuvėją svėdasiškį Antaną Rimšą užsakytą kostiumą. Beje, jis kainavo tiek, kiek arklys – 300 litų.

Populiarūs: "Pienocentro" rūmai Kaune, Laisvės alėjoje. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.)

Žinoma, miesto parduotuvėse buvo galima nusipirkti kostiumą ir už 80 litų, tačiau valdininkas negalėjo oficialiuose renginiuose, brangiuose restoranuose vilkėti paprastu kostiumu. Pasakotojas kartu pažymi, kad pas A.Rimšą drabužius siuvasi ir prezidentas Antanas Smetona, jo artimieji.

Unikalus lieknėjimo receptas

Beje, apie madą, bet ne apie drabužių – apie lieknėjimo. Kaip suprantate, tai buvo aktualu ir anuomet. Tik priemonių svoriui numesti arsenalas šiais ir anais laikais skyrėsi. 1938 m. birželio 17-osios spaudoje mūsų pasakotojas rado originalų patarimą, kaip greitai tą lieknumą pasiekti – tereikia per savaitę sugraužti saują… šieno. Buvo patariama prieš vartojant šieną jį sumalti. Kartu pranešama, kad Vilijampolės turguje (Kaune tais metais veikė, atrodo, septyni turgūs) yra perkančių po "šmotą" šieno ir savaitę jį graužiančių...

Kadangi pasakotojas ne tik turtingas, bet ir madingas, jis užsuka ir į prabangiausią bei geriausią Kaune kirpyklą, įsikūrusią šalia brandaus amžiaus kauniečiams žinomo "Pienocentro", Laisvės alėjos ir S.Daukanto gatvių sankirtoje.

Apie prezidento šukuoseną

Minėtoje kirpykloje anuomet dirbo modernia įranga ir įrankiais apsirūpinę trys garsūs meistrai: du Muraliai ir Juozas Urbšys. Pas pastarąjį meistrą užsuko ir knygos herojus. Pasirodo, pas J.Urbšį kirposi ir A.Smetona su Sofija Smetoniene ir Jadvyga Tūbelienė.

1933 m.: rašytojas B.Sruoga tarp Teatro seminaro klausytojų. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. iš knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas")

Kirpykloje mūsų pasakotojas išgirdo politinio atspalvio anekdotą: kartą A.Smetona paprašė kirpėjo padaryti jam šukuoseną su dailiai priekyje stovinčiais plaukais. Po ilgų, bet nesėkmingų savo pastangų susinervinęs kirpėjas išrėžė prezidentui: "Jei duotumėt valią spaudai, jūsų plaukai patys atsistotų." Tai buvo užuomina į spaudos cenzūrą, į autoritarinį A.Smetonos režimą. Bet ar be to režimo Lietuva būtų per 20 metų pasiekusi daugiau – sunku pasakyti…

Frakuotas internacionalas

Tą pačią dieną pasakotojas dar užsuka pas žinomą anuomet stomatologę Mariją Putvinskaitę-Žmuidzinavičienę, gyvenusią ir dirbusią brolio vardu pavadintoje gatvėje. Pasirodo, ir čia lankosi prezidentas. Beje, V.Putvinskio gatvėje, kaip pastebi mūsų pasakotojas, Kauno aukštuomenė pasistatė daug gražių namų, čia veikė ne viena užsienio ambasada – jų darbuotojai Kaune anuomet buvo vadinami frakuotu internacionalu.

Pasirinkimas: prie Įgulos bažnyčios galima buvo atvažiuoti autobusu arba arklių transportu. (Nerijaus Mikelionio archyvo nuotr.)

Vaikštinėdamas po Laisvės alėją knygos herojus pasakoja apie čia anuomet veikusius kino teatrus, supažindina su jų istorija, užsimena, kad pirmas lietuviškas dokumentinis filmas "Konrado kavinė" buvo parodytas 1936 m., o dabar, t.y. 1938 m., išgirdo, kad dailininkas, vitražistas, scenografas Stasys Ušinskas, prieš porą metų įkūręs profesionalų lėlių teatrą, kuria pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje ("Storulio sapnas").

Legali prostitucija

Skaitytojus sudomins ir žinios apie motorinį transportą Kaune 1938 m. Iš pasakotojo lūpų sužinome pagrindinius ano meto autobusų maršrutus Kaune: Rotušė – Aukštoji Panemunė, Vilijampolė – Žaliakalnis, Įgulos bažnyčia – Zoologijos sodas. Beje, nuo Rotušės į A.Panemunę autobusai važiavo kas 3–5 minutes nuo septynių valandų ryto iki vienuoliktos valandos vakaro. Mieste 1938 m. važinėjo 1 219 automobilių, beveik 200 sunkvežimių, 276 motociklai ir 751 arklių vežimas.

Garsi: 1897 m. lenko A.Perkausko įkurta kavinė ilgiausiai veikė pastate, kur šiais laikais buvo įsikūręs SEB bankas. (Kauno miesto muziejaus nuotr. iš knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas")

Informacijos gausa knygoje atskiedžiama to meto gandais, perkamos ir tikros meilės istorijomis. Štai iš pasakotojo lūpų sužinome, kad Kaune jau XIX a. pradžioje meilė buvo perkama ir parduodama: 1857 m. čia veikė trys žydų, trys krikščionių oficialūs viešnamiai. Nepasikeitė padėtis ir po 1919 m. – prostitucija buvo legali, tačiau tokios moterys turėjo gyventi Nemuno gatvėje ir jos prieigose. Šis verslas išliko legalus iki 1935 m., uždraudus jį dėl mieste lytiniu keliu plintančių ligų.

Tragiška meilės istorija

Na, o vienas įdomesnių gandų, pasiekusių pasakotojo ausis, – tai prezidentienės vaidmuo tragiškai 1927 m. rugpjūtį Palangoje pasibaigusioje tikros meilės istorijoje.

Panaši: Laisvės alėja XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. (Nerijaus Mikelionio archyvo nuotr.)

Priminsime, kad Tarptautinio banko valdybos pirmininkas Jonas Ramonas net nesislapstydamas kurorte nušovė žmonos mylimąjį – žinomą gydytoją plk. ltn. Joną Brundzą. Karo teismas nuteisė žudiką šešerius metus kalėti ir sumokėti J.Brundzos tėvams 36 tūkst. Lt. Po poros metų, matyt, dėl J.Ramono pažinties su šalies prezidento aplinka, bankininkas buvo paleistas iš kalėjimo. Beje, reikia pripažinti, kad ano meto visuomenė į nusikaltimus dėl meilės žiūrėjo pro pirštus, o bažnyčios pozicija nužudytojo atžvilgiu buvo pernelyg griežta. Sakysit, kas čia bendra su gandu? Ogi tai, kad žmonės matydavo prie Sunkiųjų darbų kalėjimo, kur kalėjo žudikas, S.Smetonienės automobilį. (Kas dabar tai patvirtins arba paneigs?) O jei ir stovėdavo toks automobilis, tai ar galima teigti, kad prezidentienė važiuodavo būtent pas J.Ramoną?

Unikalioji Unė

Kai G.Milerytė-Japertienė buvo paklausta apie įdomiausią jos knygos istoriją, autorė nedvejodama atsakė: Unės Babickaitės istorija.

Drauge: diplomatinio korpuso Kaune vakarėlio dalyviai. (M.Smečechausko nuotr., saugoma Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.)

Taip, dar yra nemažai atsimenančių šią garsią tarpukario aktorę ir režisierę, mirusią 1961 m. Ji, mergina nuo Kupiškio, išvykusi ieškoti mokytojos darbo į Peterburgą, ten susipažino su Baliu Sruoga, kuris pasirūpino jos finansine parama studijoms Petrogrado imperatoriškojoje konservatorijoje. Beje, būtent B.Sruoga pavadino Uršulę Babickaite Une (lot. unus – vienas, vienintelis). Deja, grįžusi į Kauną, ji pajuto, kad K.Glinskis, J.Vaičkus, B.Dauguvietis neįsileis jos į Valstybės teatro scenos teatrą, ir su pirmąja Lietuvos diplomatine misija išvyko iš Kauno į JAV, kur dirbo teatruose, vaidino filmuose. Ten 1924 m. susituokė su vienu žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininku savo pusbroliu Vytautu Andriumi Graičiūnu, gavusi motinos palaiminimą tik tuomet, kai prižadėjo neturėti vaikų.

Svečiuose pas aktorę

Po 17 metų grįžusi iš užsienio į Lietuvą, Unė su vyru susitiko "Metropolio" restorane su knygos herojumi ir jo bičiuliais – Unės broliu Kaziu ir draugu Juliumi. Po vakarienės aktorė su vyru pakvietė trijulę į svečius. Iš knygos herojaus įspūdžių sužinome, kaip atrodė modernus Unės butas, jo interjeras su rytietiško stiliaus daiktais. Beje, Unė – pridėsime nuo savęs – prasidėjus sovietų antrajai okupacijai su vyru liko Lietuvoje ir brangiai už tai sumokėjo: 1951 m. abu buvo apkaltinti šnipinėjimu ir išsiųsti į skirtingus lagerius. Unė grįžo į sovietinę Lietuvą, o Vytautas po metų nusižudė lageryje.

Madinga: J.Muralio kirpykloje niekada netrūko klientų. (Kauno miesto muziejaus nuotr. iš knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas")

1953 m. Unę Kaune priglaudė išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Kira Katerina Daujotaitė. Pastaroji pasakojo, kad Unė, matyt, galvojo apie savo mirtį, nes įkapėms laikė teatro kostiumą – vienuolės drabužį, bet įsisukę į namus vagys jį pavogė. Tai, kad Unė nujautė mirtį, liudija, pasak K.K.Daujotaitės, ir prašymas padaryti jos pomirtinę kaukę. Ją darė Salomėjos Nėries vyras skulptorius Bernardas Bučas, kurio sūnų Saulių Unė nuoširdžiai globojo po poetės mirties. Gyvenimo pabaigoje garsi aktorė galynėjosi su vienišumu, pardavinėjo išlikusį turtą, bet humoro jausmo neprarado. Jos gyvenimas, pasak K.K.Daujotaitės, nutrūko netikėtai – įsidūrusi pirštą ji mirė nuo kraujo užkrėtimo.

Neslėpė simpatijų Kaunui

Anot knygos autorės, dabar dažna nuostata – prie Smetonos buvo geriau, tik sovietai viską sugriovė. Tad teko iš naujo atsikurti ant smetoninės valstybės pamatų. "Tačiau ne viskas tada, smetoninėje Lietuvoje, buvo gražu. Kaip, beje, ir dabar. Aš norėjau knygoje parodyti įvairesnių to meto realijų, tačiau negalėjau nuslopinti savo simpatijų Kaunui ir kauniečiams, todėl gyvenimas 1938 m. laikinojoje sostinėje, pripažįstu, romantizuotas", – neslėpė G.Milerytė-Japertienė.

Linksmybės: Makso Boršteino vadovaujama kapela restorane "Versalis". XX a. 4 dešimtmetis. (Karolio Baulo nuotr.)

Panašiai atsitiko ir su autorės išgalvotu knygos herojumi – jis irgi idealizuotas, turintis, kaip prisipažino pati autorė, jos įsivaizduojamo idealaus vyro bruožų. Tai valstybės, tautos patriotas, veikiantis jų labui, simpatizuojantis gimtajam Kaunui.

Pasakotojas – šančiškis

Knygoje paaiškėja, kad įspūdžių pasakotojas yra gimęs Šančiuose, kur anuomet veikė jo mėgstamiausius saldainius "Aromint" gaminęs Tilmansų saldainių fabrikas "Tilka", įsikūręs A.Juozapavičiaus prospekte.

Iš grįžtančio namo knygos herojaus sužinome, kad anuomet į Klaipėdą buvo galima plaukti garlaiviu, tačiau jis iš Kauno pajudėdavo labai anksti – ketvirtą valandą ryto. Susisiekimo lėktuvu dar nebuvo, nors 1938 m. rudenį jau buvo numatyti pirmi skrydžiai iš Aleksoto oro uosto į Palangą. Tad knygos herojus sėdo į Kaune nusipirktą naujutėlaitį automobilį "Ford" ir išvažiavo namo į Klaipėdą. Ant galinės automobilio sėdynės puikavosi naujas pasakotojo kostiumas, knygos ir plokštelės, o galvoje – moderniame Kaune patirti įspūdžiai.

Viena iš saulėtų pirmųjų rudens dienų. Eigulių kapinės. Po ilgokesnių paieškų įžengus į ketvirtą kvartalą, kuriame, pasukus vienu siauručiu kapavietes skiriančiu takeliu, pasitinka išskirtinis aktorės Onos Kurmytės-Mazurkevičienės kapas. Būtent pastarasis tapo priežastimi nuolat sproginėjant gilėms po batų padais pusdienį paklaidžioti šiose Kauno kapinėse. Aplankant ir kitų teatro ir cirko artistų amžinojo poilsio vietas. Tarp jų – ir režisieriaus Juozo Vaičkaus, išugdžiusio O.Kurmytę – vieną iš pirmųjų 1920 m. įsteigtame profesionaliame lietuvių teatre vaidinusių aktorių.

Eigulių kapinės ypač savitos, kylančios į kalną, stebinančios visiškai netikėtais įvairiausių laikmečių ir dizaino antkapiais ir labai siauručiais takeliais bei mažyčiais laipteliais, o dažnai, neradus kitos išeities, tenka žingsniuoti tiesiog palei kapų tvoreles. "Oi, čia daug kur kapai remiasi vienas į kitą, praėjimo takelių nėra, eikite palei tvoreles, visi čia taip vaikštom", – padrąsino atsitiktinai sutiktas iš karto pajuntamos šiltos sielos kapinių prižiūrėtojas. Tokiu būdu galima pasiekti ir O.Kurmytės kapą, dekoruotą didele kauke ir atversta knyga. Jo antkapyje užrašyta: "Brangioji, savo skaidraus gyvenimo liepsną tu paaukojai lietuviškajam teatrui ir šeimai."

Gyvenau teatro menui ir visuomenei.

Ta pati suknelė

Žodis "paaukojo" taikliai apibūdina aktorės likimą, kuri didžiąją dalį savo laiko ir sveikatos paskyrė vaidmenims kurti ir į šią kapavietę buvo palydėta anksčiau laiko, netrukus po 51-ojo gimtadienio. Sesuo Bronė buvo jaunesnė dvylika metų, todėl į dramos teatro pasaulį įsiliejo vyresnėlei jau suvaidinus ne vieną svarbų vaidmenį. Greičiausiai dėl šios priežasties tarpukario (o ir sovietmečio) spaudoje ir knygose Onai yra skiriama kur kas daugiau dėmesio, nors abi seserys labai mylėjo teatrą ir jas abi lydėjo kūrybinė sėkmė, abi gali pasidžiaugti triženkliu sukurtų vaidmenų skaičiumi. Natūralu, kad taip nutiko ir šiame tekste.

Seserys augo materialine gerove pasigirti ne itin galinčių valstiečių šeimoje. Ona gimė 1901 m. balandžio 2 d. Kirkūnų kaime (Rokiškio r.), Bronė – 1913 m. rugpjūčio 15 d. Sankt Peterburge. O.Kurmytei būnant dar kūdikiu, jos šeima persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Čia ji baigė pradžios mokyklą, mokėsi Šv.Kotrynos gimnazijoje, Aleksandros teatro dramos studijoje, lankė privačius rusų dramos kursus.

Pradėjo vaidinti Juozo Vaičkaus "Skrajojamojo teatro" studijoje, o 1920 m., grįžusi į Kauną, vaidino čia įkurtoje Dramos vaidykloje (Valstybės teatras), kartu ir pirmuosiuose profesionalaus lietuvių teatro spektakliuose. 1935 m. apdovanota DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Net ir užaugusios seserys taip ir nepajuto, ką reiškia gyventi, kai nereikia per daug sukti galvos, ką reikės valgyti, apsirengti ir laiku susimokėti mokesčius. Jau sukūrusios šeimas jos taip pat nuoširdžiai dalijosi ne tik duona, bet ir įvairiais daiktais. Taip pat – ir vienintele išeigine suknele. Trečiojo dešimtmečio pradžia buvusi ypač finansiškai sunki teatralams, kadangi jie ilgą laiką negaudavę atlyginimų. Tuo metu Ona kaip tik susilaukė dukrelės, o valgyti nelabai buvę ką. Seseriai Bronei ypač sudėtingi buvę 1943-ieji ir vėlesni metai, kai grįžtantis namo Kaune buvo nužudytas jos vyras, vyriausiasis teatro režisierius Juozas Monkevičius, o našlaičiais liko du jo vaikai.

Pasiekus kūrybinę viršūnę O.Kurmytė galėjo sau leisti gyventi patogiau ir sočiau, tačiau jai kur kas labiau patiko tuo, ką turi, dalytis su kitais, ir ne tik šeimos nariais. Ji visuomet noriai priimdavo svečius, ypač pagelbėdavo jauniems menininkams. Ne vienu jaunu aktoriumi rūpindavosi it tikru savo vaiku, priglausdama nakčiai, pavalgydindama ir patardama profesiniais klausimais. Kaip yra pasakiusi pati aktorė, ji gyveno ne sau: "Gyvenau teatro menui ir visuomenei."

Scenoje – kaip namie

Sėkmė aktorės karjeroje O.Kurmytę lydėjo ne todėl, kad ji būtų aktyviai atstovavusi kuriai nors konkrečiai teatro krypčiai ar vadybos metodui, o todėl, kad tiesiog negalėjo nevaidinti ir nuolat tobulėjo, atrasdama skirtinguose vaidmenyse vis kažką nauja. Ji taip tiek vidumi, tiek išvaizda gebėdavo įsikūnyti į personažą, kad žiūrovai ir kolegos kartais jos net nepažindavę.

Buvimo savimi teatro scenoje pojūtis jai buvo įgimtas. Nuo pat mažų dienų ji mėgo tyrinėti ją supančių žmonių elgseną, tam tikrų poelgių motyvus. Aktorė neleido sužeisti savo širdies bet kokiai kritikai ar pavydo nuodams. Ji tiesiog buvo savimi ir, negailėdama nei laiko, nei sveikatos, ėjo pirmyn, mokydamasi iš nesėkmių ir susidraugaudama su savais trūkumais, o ne jų bijodama.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Kas būdinga tarpukariu sukurtiems seserų vaidmenims? "Ona skyrėsi iš daugelio kitų aktorių savo elgsenos paprastumu ir nuoširdžiu aukštaitišku atvirumu. Jos gaivališka meilė teatrui ir pranašus populiarumas tarsi uždengė nuo mūsų žvilgsnio kai kurias jos žmogiškąsias silpnybes", – knygoje "Teatro pašauktieji" rašė teatrologas Antanas Vengris. Labiausiai ji publiką ir kolegas žavėjo savo paprastumu ir atvirumu. Tokias charakterio savybes įgijo ir jos kurti vaidmenys. Kaip įvardija atsiminimuose O.Kurmytės kolegos, ji ir gyvenime, ir scenoje buvo itin panaši – ji buvo žmogiška. Scenoje, kaip ir gyvenime, jeigu mylėdavo, tai atvirai, jeigu pykdavo, taip pat atvirai.

"Nesuprato ir nemėgo O.Kurmytė mąstančių aktorių, iš panagių nagrinėjančių savo vaidmenis. Buvo įpratusi iš karto pagauti savo personažo esmę ir vaidinti kaip išeina. Kai neišeidavo, pasikankindavo ir per repeticijas, ir namie. Su ja partneriai scenoje jausdavosi kaip namie", – minėtoje knygoje rašė A.Vengris.

Fiziniai duomenys – aukštas ūgis, lieknumas, žemas duslus gerklinis balsas – ir karštas būdas O.Kurmytei leido itin įtikinamai kurti vyresnio amžiaus, rūsčių, dramatiško likimo moterų portretus. Valdoves, motinas, skausmo ir netekčių lietuje permirkusias pakraščių moteris. Taip pat raganas ir burtininkes. Taip ji tapo rūsčių moterų įkūnijimo meistre.

Vyresnėlės įtaka

B.Kurmytę teatras stipriai įkvėpė būtent sesers dėka. Matydama ją scenoje ji taip pat nusprendė išbandyti savo jėgas vaidybos mene. 1929 m. ji įstojo į Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (Boriso Dauguviečio kursas), nors po vidurinės mokyklos baigimo pirmiau šoko teatro baleto klasėje.

Valstybės teatre pradėjo vaidinti nuo 1933 m. Aktorė savo kurtoms veikėjoms suteikdavusi nešabloniško moteriškumo, dvasinės stiprybės, gilaus emocionalumo, minties gelmės, išorinio grakštumo, susiformavusio aktorei šokant baletą. Tiesa, jos sukurtos veikėjos turėjo sesers vaidmenims būdingų charakterio bruožų. Jos taip pat nestokojo rūstumo, despotizmo, tačiau, be šių bruožų, aktorė taip pat stipriai išreikšdavusi ir savo veikėjų šviesiąją pusę – švelnumą, jautrumą, geraširdiškumą.

Sudegė kaip fakelas

Atvykusi į Kauną, Dramos vaidykloje O.Kurmytė buvo viena iš mažiausiai aktorinės patirties turinčių aktorių, bet labai greitai ne tik pasivijo kolegas, bet ir juos pralenkė. Vis dėlto viso šio sunkaus darbo kaina – ankstyva mirtis. Aktorė mirė 1952 m. gegužės 31 d. Kaune. Kuklios gyvenimo sąlygos, nuolatinis pervargimas, prastas miegas ir stresas stipriai paveikė aktorės sveikatą, kurią galiausiai palaužė vėžys.

Kaip atsiminimuose, išguldytuose knygoje "Literatūros ir meno pasauyje", mena aktorė Teofilija Vaičiūnienė, "vaidindama charakteringas herojes, kalbėjo ne savo balsu, pažeidė balso stygas. Ir gyvenime, ir scenoje Kurmytė mėgo stichiją. Nemokėjo savęs niekur tausoti. Užtat ir sudegė pasiekusi didžiausio kūrybinio subrendimo."

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

O.Kurmytė Valstybės teatre sukūrė daug stiprių vaidmenų (daugiau nei 150), tad išskirti kelis pačius įsimintiniausius būtų keblu. Vis dėlto, skaitant to meto spaudą, išryškėja vieni iš daugiausia teigiamų įvertinimų sulaukusių Onos vaidmenų tarpukario scenoje: Marikė – Hermanno Sudermanno "Joninės" (1920, pirmasis Valstybės teatro spektaklis, rež. J.Vaičkus), Barbora – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės spektaklyje "Aušros sūnūs" (1923, rež. K.Glinskis), La Frošar – Adolphe'o Philippe'o D’Ennery ir Eugene'o Cormon'o "Dvi našlaiti" (1925, rež. B.Dauguvietis), Vitichė – Gerhardto Hauptmanno spektaklyje "Paskendęs varpas" (1925, rež. K.Glinskis), Gerda – Vinco Mykolaičio-Putino "Valdove" (1929, rež. B.Dauguvietis), Eglė – Vinco Krėvės-Mickevičiaus spektaklyje "Šarūnas" (1929, rež. A.Oleka-Žilinskas), Elžbieta – Friedricho von Shillerio "Marijoje Stiuart" (1937, rež. B.Dauguvietis).

Natūrali vaidyba

Visų vaidmenų suminėti neleidžia teksto apimtis, tad dėmesio centre – vos keletas jų, žymintys drąsius ir stiprius aktorės kūrybinius šuolius. Senė Frošar – valkata, girtuoklė, plėšikė, Paryžiaus gatvių purve gyvenanti moteris. Būdama 24-erių aktorė puikiai sugebėjo perteikti šios veikėjos charakterį 1925 m. pasirodžiusiame, o 1932 m. atnaujintame B.Dauguviečio režisuotame spektaklyje "Dvi našlaiti". Kaip teigia A.Vengris, "jis tapo savotišku O.Kurmytės charakterinės vaidybos sinonimu".

Kalbant kritiko A.Budrio "Naujojoje Romuvoje" publikuotos recenzijos žodžiais, "visumoj pastatymas išėjo nusisekusiai apmestas. Bene pirmą kartą melodramoj išvengta vaidybinio išputimo, dirbtinio patoso. Kurmytė nepamainoma valkata. Baisi ir natūrali iki galo, iki smulkmenų laukinis vargas kyši".

O.Kurmytės karalienė Elžbieta B.Dauguviečio spektaklyje "Marija Stiuart" – despotiška, nelaiminga moteris, grubi ir žiauraus būdo, drąsi ir aštrios ekspresijos. Pasak kritiko L.Kalvelio ("Židinys"), aktorei pavyko karalienę pritraukti arčiau žemės: "Kurmytė buvo žmogiška, arčiau prie žemės, kartu suprantama, ir įtikinanti."

Negalima nepaminėti ir aktorės sukurtų burtininkių vaidmenų pasakose. Vienas jų – ragana Vitichė spektaklyje "Paskendęs varpas". Žvelgiant į išlikusias spektaklio fotografijas perbėga šiurpuliukai. Baugoki kai kurie personažai – "tarpukalnių ir bedugnių tamsiosios jėgos dvasia" galintys įtikinti net ir šiandienos siaubo filmų gurmanus. "Nors p-lė Kurmytė sukūrė ne vaizduojančią piktąsias jėgas burtininkę, bet tipą pasakų raganos, ir vis tiktai scenoje ryškus individumas" (J.Lanskaronskis, žurnalas "Barai").

Netradicinė panelė

Jaunesniosios Kurmytės, Bronės, pačių įsimintinų tarpukario scenoje sukurtų vaidmenų sąraše: Jonieška – Kazio Inčiūros spektaklyje "Vincas Kudirka" (1934, rež. A.Sutkus), Inken Peters – Gerhardto Hauptmanno "Prieš saulėlydį" (1939, rež. R.Juknevičius), Marija Rašanavičiūtė – Antano Vienuolio "1831 metai" (1939, rež. S.Pilka).

Inken Peters – vienas ryškiausių to meto aktorės kūrybinių pasiekimų. Spektaklio siužeto centre – našlio, stambaus įmonininko šešiasdešimtmečio Matijaus Klauzeno ir jaunutės Inken Peters meilės ryšys. "Labiau nei erotika čia buvo pabrėžiama jų sielų giminystė. Klauzenas meilę panelei Inken priima kaip aušrą, netikėtai švystelėjusią prieš pat saulėlydį. Režisierius nenorėjo herojų ryšio nusaldinti, todėl Kurmytės Inken buvo visai nepanaši į tradicinę įsimylėjusią ir mylimą panelę. Sveika, stipri, protinga, dvasiškai stipresnė už Klauzeną", – knygoje "Lietuvių teatro istorija. Antroji knyga" rašė Irena Aleksaitė.

Daugiausia vaidmenų B.Kurmytė sukūrė sovietmečiu Kauno jaunojo žiūrovo teatre ir Kauno valstybiniame dramos teatruose. Suvaidino keletą vaidmenų ir kino filmuose: "Žydrasis horizontas", "Ave, vita!", "Tas prakeiktas nuolankumas". 1964 m. suteiktas LTSR nusipelniusios artistės garbės vardas. Aktorė mirė 1975 m. balandžio 4 d., palaidota tose pačiose Eigulių kapinėse, kaip ir sesuo.

Tiesa, aktorė sovietmečio spaudoje įvardijama komuniste ir giriami tie jos vaidmenys, kuriuose labiausiai atsispindėjo socialistinio realizmo vadinamoji tiesa. Jos personažai publiką stipriai veikė psichologine gelme, natūralumu. Ar nuoširdžiai aktorė tikėjo komunizmo idėjomis, ar tik taikėsi prie esamos situacijos, bet kokiu atveju tai nesumenkina jos įnašo į lietuvių teatro istoriją.

Tremtis į Rokiškį

Dar vienas įdomus O.Kurmytės biografijos faktas – 1929 m. spalio 8 d. Kauno karo komendanto įsakymu ji buvo ištremta trims mėnesiams iš Kauno į Rokiškį. Tuo metu spaudoje rašė: "Ištremta kaipo pavojinga visuomenės tvarkai, nes jos bute darant kratą rasta tam tikrų dokumentų. Ji turėjusi artimų santykių su aukštai stovėjusiu valstybės vaire asmeniu" ("Mūsų laikraštis").

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Šis "aukštai stovėjęs" asmuo – Lietuvos ministras pirmininkas, istorijos profesorius Augustinas Voldemaras. Šią svarbią asmenybę lydėję nemažai skandalingų istorijų, mat turėjęs silpnybę gražioms ir protingoms moterims. Meilės strėlėmis jam pavyko perverti netgi savo kolegų žmonų širdis. Žmona Matilda buvo viena jų, tačiau, vedęs ją, jis toliau megzdavo naujas pažintis ir kuo daugiau kliūčių būdavo, tuo daugiau entuziazmo ministras pirmininkas rodė. Siekė jis net ir Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės meilės.

Visas tuometinis Kaunas šnibždėjosi matydamas A.Voldemaro mezgamus meilės voratinklius, į kuriuos įkliuvo ir O.Kurmytė. Kiek rimtas buvęs jos romanas su ministru pirmininku, lieka paslaptyje, tačiau žinoma, kad jie susitikinėję ir Ona kurį laiką nuolat vėluodavusi į repeticijas. Be aktorės jos neprasidėdavusios, tad kolegos kantriai laukdavę ir, baimindamiesi A.Voldemaro, nieko jos neklausinėdavę. 1929 m. rugsėjo 23 d. jis A.Smetonos buvo nušalintas nuo ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų, pateikus  kaltinimus dėl pogrindyje organizuojamo valstybinio perversmo.

Redakcijos archyvo nuotr.

Apie seserų Kurmyčių charizmą ir drąsą būtų galima dar ilgai kalbėti. Prisilietus prie jų likimų sunku atsiplėšti. Norisi vis, įsivaizduojant save sėdint žiūrovų salėje pirmajame mūsų teatre, stebėti aktores, išskirtines to meto dekoracijas, išgirsti jų balsus, muziką, apsižvalgyti aplink, įsižiūrėti į tamsoje skendinčius veidus, išeiti į tarpukario Laisvės alėją. Pabaigoje norisi tik pasidžiaugti, kad yra išlikę fotografijų, leidžiančių tai padaryti ir įsitikinti, kad aktorės seserys iš tiesų buvo nepamainomos.

Miestiečių evoliucija

"Stengėmės, kad ši Kauno miesto muziejaus paroda būtų netradicinė. Norėjome sudėti esminius Kauno įvaizdžius ir vaizdinius, pavyzdžiui, kad Kaunas yra žalias, verslus, modernistinis, lietuviškiausias miestas. Žvelgdami į tarpukario dvidešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi pats miestas ir miestietis, kaip šiuo laikotarpiu formuojasi Kauno tapatybė. Tarpukaris atnešė ne vieną įvaizdį, kurį išlaikome iki šių dienų", – pasakoja Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja I.Puidokienė.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau – lenkams, Kaunas 1919 m. sausio mėnesį tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šiais įvykiais prasidėjęs dvidešimtmetis pakeitė Kauno veidą. "Išaugo verslas, pramonės įmonės, statėsi miestas. Atsirado labai didžiulis tempas, Kauno gatvėmis ir automobliai, ir autobusai pradėjo važinėti. Niekada nebuvo dokumento, kuriame būtų parašyta, kad Kaunas yra būtent laikinoji sostinė. Sostinės statusas davė labai daug, o koks būtų buvęs Kaunas, jei nebūtų tapęs laikinąja sostine, reikia gerai pasvarstyti", – susimąstyti siūlo I.Puidokienė.

"Iš žemų lūšnelių miesto Kaunas virto europietišku, tapo neatpažįstamas. 1919–1920 m. mieste buvo daug purvo, nebuvo kanalizacijos, tvyrojo nemalonus kvapas. Ilgainiui visa tai pasikeitė", – priduria ji.

Žvelgdami į tarpukario dvidešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi pats miestas ir miestietis, kaip šiuo laikotarpiu formuojasi Kauno tapatybė.

Miestiečiai keitėsi kartu su miestu. 1919 m. Kaune beveik nebuvo kalbama lietuviškai, vyravo rusų, jidiš ar vokiečių kalbos, o ketvirtame dešimtmetyje viskas pasikeitė. "Periodinėje spaudoje tarpukariu ryškėjo tendencija, skatinusi atsisakyti svetimų kalbų. Žmonės patys suprato, kad jie turi kalbėti lietuviškai, kad gyvena laikinojoje sostinėje Kaune, kur gyvenimas be lietuvių kalbos – tiesiog neįmanomas. Viešumoje greitai pradėta kalbėti lietuviškai, net ir pamaldos visose bažnyčiose įvestos lietuvių kalba. Nelengvas kelias per tą dvidešimtmetį nueitas – juk, prieš prasidedant tarpukariui, buvo sakoma, kad net parduotuvėje neatsiskaitysi, jei nemoki rusų kalbos", – pastebi istorikė.

Nors Kaunas buvo daugiakultūris, daugiatautis, jis buvo ir lietuviškiausias miestas Lietuvoje. "Galbūt ir dėl to, kad tarpukariu į Kauną atsikraustė daug gyventojų iš kaimų, mažesnių miestelių. Šie žmonės atsivežė stiprų lietuvybės jausmą", – sako I.Puidokienė.

Kiekvienas, apsilankęs Kauno rotušėje eksponuojamoje modernių vizualinių sprendimų parodoje, gali pasvarstyti, kokią įtaką laikinosios sostinės dvidešimtmetis padarė Kauno ir kauniečio tapatybei, lietuviškumo puoselėjimui. I.Puidokienė primena, kad ir sovietmečiu kauniečiai sugebėjo išlaikyti Kauno, kaip vieno iš lietuviškiausių miestų, statusą.

Studentų miestas

Dalis parodos skirta Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai paminėjimui. "Tai buvo didelė šventė Kaune, tačiau iš tikrųjų niekas neskubėjo persikelti į Vilnių: toliau buvo kuriami statybų planai, Vyriausybė neplanavo greitu laiku išsikelti. Todėl galime nemažai pasvarstyti apie laikinumą ir kiek tikrai Kaunas buvo laikinąja sostine. Miestas visiems tapo mielas, visi kartu jį sukūrė", – pasakoja I.Puidokienė.

"Reikėtų nepamiršti, kad 1939 m. buvo sudėtingas laikotarpis ir dėl geopolitinių aplinkybių, dėl kurių galbūt taip pat nebuvo skubama išsikelti į Vilnių", – priduria ji.

Kitas dalykas, be kurio neįsivaizduojamas tarpukario Kaunas, – 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas. "Juk ir šiandien Kaunas yra studentų miestas – tai ypač pajuntame rudenį. Jeigu ne sostinės statusas, tikriausiai neturėtume universiteto. Jis užaugino svarbių asmenybių, kurios pakeitė Kauno įvaizdį: jie kūrė, statė pastatus, jie dirbo savivaldoje ir Vyriausybėje. Universitetas išugdė brandžių asmenybių, kurios ir išeivijoje  dirbo Lietuvos labui", – pasakoja I.Puidokienė.

Lyginant šias dienas su tarpukariu, anuomet studentai buvo aktyvesni, visuomeniškesni, aktyviai steigtos universitetinės organizacijos. "Tarpukariu Kauno universitetas turėjo daug žvaigždžių – Stasį Šalkauskį, Kazį Pakštą, Petrą Leoną, studentai su didžiausiu malonumu rinkosi į jų paskaitas. Studentai daugiausia rinkosi medicinos studijas, o Medicinos fakutete dėstė ir vienintelė moteris – Vanda Tumėnienė. Ji buvo labai gerbiama, jos paskaitos – labai mėgstamos", – pasakoja pašnekovė.

Verslumo tradicijos

Kaunas kaip verslus miestas žinomas nuo seno. Šančiai, Aleksotas, Petrašiūnai, Vilijampolė – visi šie šiuolaikinio Kauno rajonai subrendo būtent tarpukariu. "Metalas, tekstilė, elektra, maistas, papirosai, spauda, chemija... Belgai gamino elektrą, švedai – popierių ir degtukus. Tokios Lietuvos kapitalo kooperatinės ir akcinės organizacijos kaip "Maistas", "Pieno centras", "Lietūkis" buvo ne tik krašto ūkio plėtros variklis, bet ir priemonė kitataučių verslininkų pozicijoms susilpninti", – pasakoja I.Puidokienė.

1931 m. Kauno mieste veikė 3 527, o 1938 m. – net 4 626 prekybos įmonės. Taip pat fiksuotas spartus pramonės įmonių augimas – 1931 m. būta 832, o 1938 m. – jau net 3 087 įmonės.

Netruko išaugti aistringų krepšinio sirgalių armija, Kaunas įsitvirtino kaip Lietuvos krepšinio sostinė, o Sporto halė tapo daugelio istorinių pergalių liudininke.

"Dar vienas tarpukariu išryškėjęs reiškinys – verslininkų mecenatystė. Garsieji broliai Vailokaičiai dovanojo savo sklypus universiteto plėtrai – taip buvo įkurti Fizikos ir Chemijos fakultetai. Taip pat verslininkai rėmė jų statybą. Neretai ir bažnyčioms duodavo žemės, irgi rėmė jų statybą. Ir stipendijas studentams skirdavo, kad jie galėtų studijuoti universitete. Užauginome savo specialistus, kurie kūrė ne tik Kauną, bet ir Lietuvą", – primena I.Puidokienė.

Kaunas turėjo ne tik stambaus pramoninio, bet ir krepšinio miesto veidą. Nors ankstyvuoju tarpukariu jis dar nebuvo labai populiarus, tuomet vyravo futbolas, boksas, plaukimas. "Profesionalų krepšinį žaisti pradėjo būtent moterys, ir tik vėliau – vyrai. Kai 1937 m. tapome Europos čempionais, krepšinis ėmė populiarėti didžiuliu pagreičiu – ne tik Kauno, bet ir aplinkinių miestelių kiemuose vaikai žaisdavo krepšinį", – pasakoja parodos kuratorė.

Lietuvių krepšininkai čempionų titulą apgynė ir 1939 m. naujutėlėje, per pusmetį būtent šiai progai pastatytoje Kauno sporto halėje surengtame trečiajame Europos vyrų krepšinio čempionate. "Netruko išaugti aistringų krepšinio sirgalių armija, Kaunas įsitvirtino kaip Lietuvos krepšinio sostinė, o Sporto halė tapo daugelio istorinių pergalių liudininke", – priduria ji.

Žalias ir modernus

Kaunas buvo ir yra žalias miestas. "Carinės Rusijos laikais buvo populiari pramogų parkų idėja, Vakarų Europoje jau užleidžianti vietą kitoms pasilinksminimo vietų formoms. Taigi ir prie senosios Kauno gynybinės sienos buvo suplanuotas miesto sodas, kuriame iškilo Miesto teatro pastatas. Kauniečiai tarpukariu mėgo iškylauti, būti gamtoje, labai populiarūs buvo paplūdimiai Lampėdžiuose, prie Nemuno, Neries", – patraukliai Kauną spalvina istorikė.

Miestą supo ne tik žaluma, bet ir modernizmo architektūra. "Pasitinkant 2022-uosius, Kauno kaip Europos kultūros sostinės metus, nesiliauja diskusijos dėl caro užsakymu pastatytos bažnyčios. 1919 m. Kaunui tapus sostine, Soborą svarstyta net nugriauti", – pasakoja I.Puidokienė.

"Atsinaujinimo siekis buvo rimtas – naujojoje miesto architektūroje pradėta ieškoti savito stiliaus, kurį būtų galima derinti su modernizmu. Kaune ir šiandien randame art deco, bauhauzo, ekspresionizmo pėdsakų, detalių ir idėjų. Vis dėlto kaunietiško modernizmo visumą būtų galima vertinti kaip nuosaikų architektūrinį stilių. Visi modernūs pastatai iškilo būtent tarpukariu", – atkreipia dėmesį istorikė.

Žymiausių dailininkų piešti šaržai ir karikatūros profesionalumu bei įtaigumu pranoko bendrą humoristinės spaudos lygį, juose personažai ir įvykiai buvo vaizduojami ne tik kandžiai, juokingai, bet ir gerbiant vaizduojamus asmenis, objektyviai pateikiant informaciją, išryškinant tam tikrus bruožus, pagal kuriuos ir dabar galime identifikuoti veikėjus net ir tada, kai jie nėra įvardyti. Gražiai pasijuokti iš rimtų dalykų yra atviros, sveikos visuomenės požiūris. Geriausi laikinosios sostinės karikatūristai būtent tokį požiūrį ir propagavo. Laikinosios sostinės fenomenu galime vadinti per labai trumpą laiką pasiektą išsivysčiusių laisvojo pasaulio šalių sostinių kultūros lygį. Karikatūristai buvo aktyvūs laisvėjančios visuomenės šaukliai, daug prisidėję prie to, kad Kaunas pagrįstai vadintas mažuoju Paryžiumi, moderniu Vakarų Europos miestu su laisva kultūros dvasia.

Garsūs vardai

Jono Burbos, Sergejaus Civinskio (slapyvardžiu Civis), Aleksandro Čepo, Felikso Daukanto, Makso Ginsburgo (slapyvardžiu M. Gin-s), Boriso Jermolajevo (slapyvardžiu Bor-Jer), Leono Kagano (slapyvardžiais L. K-as, L. K-sa), Rimto Kalpoko (slapyvardžiu Er-Ka-Ka), Telesforo Kulakausko, Jono Martinaičio, Juozo Olinardo Penčylos, Adomo Smetonos, Adomo Varno, Stepo Žuko ir kitų šaržuose bei karikatūrose išryškinti ne tik vaizduojamų asmenybių charakteriai, aplinkybės ir situacijos, į kurias jos buvo patekusios, bet ir laikotarpio aktualijos, įprastoje informacijoje kartais nutylimi faktai. Pavyzdžiui, abstrakčioje S.Žuko karikatūroje "Tėvynės mylėtojų draugijos subuvimas" (Kuntaplis. – 1935, vas. 17, p. 3) pasišaipoma iš dažnai pasitaikančios tėvynės meilės išraiškos, kad žodžiais, ne darbais mes tėvynę mylime.

Vieno produktyviausių karikatūristų B.Jermolajevo (gim. 1910 12 27 Kaune) karikatūroje "Po nuopelnų našta" (Diena. – 1932, saus. 24, p. 1) švelniai pašieptas burmistro rinkimų rezultatų nenorėjęs pripažinti ir savo nuopelnais gyręsis Jonas Vileišis, o šalia pavaizduotas naujai išrinktas burmistras Antanas Graurogkas.

B.Jermolajevas taip pat buvo sportininkas lengvaatletis, kaip sporto žurnalistas dalyvavęs 1936 m. Berlyno olimpiadoje. Žurnalistas L.Vilkomirskis mini įdomų faktą iš šio sportininkų forumo : "(...) Iš mūsiškių, beje, didžiausią furorą saviems ir svetimiems padarė jaunas karikatūristas ir lengvaatletas Borjeras – Jermolajevas. Jis į Berlyną nuvyko be laikraštininko liudijimo ir negalėjęs pakliūti į stadioną. Borjeras ilgai negalvodamas nupiešė galingiausios Vokietijos moters – filmų artistės Leni Rieferstahl karikatūrą ir jai nunešęs. Rieferstahl karikatūra patiko ir kai karikatūristas jai papasakojęs, jog negalįs užeiti į stadioną, ji jam tik pasirašė ant mažos korčiukės savą autografą. Leni Rieferstahl parašas Borjerui pasidarė lyg magiška lazdelė – su ja atsivėrė visos durys Berlyne ir stadione. Borjerą ne tik pasodino ložėje, bet ir redakcijos jo šaržus griebė kaip kaštonus iš ugnies. (...)" (Ką matė lietuviai Berlyno Olimpiadoje / L.Vilkys (L.Vilkomirskis) // Diena. –1936, rugpj. 23, p. 6.).

Simbolių kalba

L.Kagano karikatūroje Kauno burmistro rinkimai pavaizduoti kaip lošimas kauliukais. Tarp kandidatų buvo minimi Petras Aravičius, Stasys Digrys, Leiba Chodosas (Dienos naujienos. – 1931, liep. 1, p. 1). Lazaris (Leonas) Kaganas (g. 1910), dailininkas karikatūristas, dažniausiai pasirašinėjo slapyvardžiu L.K-as, L.K-sa. 1929 m. lankė Kauno meno mokyklą, 1932–1936 m. surengė šaržų ir karikatūrų parodas įvairiose Lietuvos vietose, taip pat Latvijoje, Estijoje.

V.Bičiūnas apie L.Kaganą rašė: "L.Kaganas palyginti neseniai pradėjo karikatūristo karjerą mūsų spaudoje. Iš pradžių jo piešinėliai buvo silpnoki, su aiškiu noru pamėgdžioti Rygos karikatūristą Civį-Civinskį. Bet juo toliau, juo Kagano piešiniai darėsi drąsesni ir meniškesni. Pastaruoju laiku L.Kagano šaržams lemiamos įtakos padarė prieš metus Kaune "gastroliavęs" estų karikatūristas Janimaegi. Janimaegi karikatūros pasižymėjo drąsiu štrichu, bet, deja, joms trūko vaizduojamųjų asmenų būdo akylaus pažinimo ir nuosaikaus charakterizavimo. L.Kaganas šiuo atveju parodė didelę nuovoką: jis sujungė Janimaegi piešinio elastingumą su sąmojingumu ir charakteringumu ir tuo būdu pasiekė tikrai gražių vaisių. Aprašomoj šaržų parodoj bent 60 % visų piešinių dailiai atlikti ir turi aiškaus charakteringumo bei sąmojaus." (L.Kagano 201 šaržo paroda / V.B. (Vytautas Bičiūnas) // Židinys. – 1932, Nr. 12, p. 472.).

L.Kaganas

Karikatūrose vaizduojant partijų rinkimų kovą, valdžios siekimą, partijų lyderiai ir jų periodinių leidinių redaktoriai dažnai nebuvo įvardijami, tačiau juos atpažinti buvo nesunku, o iš užuominų apie konkrečią politinę situaciją buvo galima vienaip ar kitaip juos vertinti. Švelniai pasijuokiant iš asmenų devyndarbių, dėl užimamų pareigų patenkančių ir į interesų konfliktų situacijas, buvo provokuojama mintis, kad jie tinkamai neatlieka nė vieno savo darbo, nors oficialiai tai niekur neminima.

Kritiškas žvilgsnis

Iš kariuomenės veikėjų vienas įdomesnių yra Stasio Raštikio šaržas, pieštas J.O.Penčylos. Paslėpta šaržo mintis: išdidžiai kariuomenės paradą priimančio kariuomenės vado išvaizdoje matosi jo polinkis į didybę, pasipuikavimą, savo nuopelnų iškėlimą (Lietuvos žinios. –1939, lapkr. 23, p. 1).

Juozas Olinardas Penčyla (1908–1979), grafikas, karikatūristas, mokėsi A.Šinkūno skulptūros, J.Vienožinskio tapybos ir M.Dobužinskio grafikos studijose bei Kauno meno mokykloje grafiką (1934–1935 m.). 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademijos portreto klasę. Lietuvoje daugiausia reiškėsi kaip karikatūristas. Žurnalistas A.Valeška apie vieną pirmųjų J.O.Penčylos parodų rašė: "Penčyla dar pradedantis menininkas, neseniai baigęs J.Vienožinskio tapybos studiją. Jau studijoj būdamas Penčyla turėjo palinkimą į šaržą, jo parodoj šaržai taip pat dominuoja. Penčylos šaržo darbai bene stipresni už Kaune matytus L.Kagano ir Ginsburgo šaržus, ypač figūrų piešimo atžvilgiu. Jaunas dailininkas rodo taip pat ir tapybinių gabumų, kurie linksta į dekoratyviškumą. (...)" (4 meno parodos / A. Valeška // Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 119, p. 346).

Gražioje Sergejaus Civinskio karikatūroje (Sekmadienis. –1933, saus. 22, p. 1) vaizduojama Moterų tarybos donkichotiška kova prieš moterų pavardžių galūnę "-ienė" (šiais laikais Lietuvos moterys tą kovą laimėjo). S.Civinskis (1895–1941), Latvijos karikatūristas, bendradarbiavęs ir Lietuvos spaudoje, daugiausia "Sekmadienio" laikraštyje. Apie jį buvo buvo rašoma "(...) P.Civis yra labai gabus savo srities specas žurnalistas. Laikraščiuose, kuriuose jis bendradarbiauja karikatūromis, šaržais, pats kasdien randa aktualiausias temas ir jas savo iniciatyva užpildo. Jo beveik visos karikatūros padarytos ekspromtu, bet labai sąmoningos, įdomios ir rimčiausiam žmogui ištraukia jei ne kvatojimą, tai nusišypsojimą tikrai. Asmenis p. Civisas nepaprastai greitai užfiksuoja savo bloknote ir trumpu laiku juos galutinai parengia. (...)" (Karikatūristas Civis – Civinskas // Dienos naujienos.-1931, geg. 23, p. 3).

Žymiausių dailininkų piešti šaržai ir karikatūros profesionalumu bei įtaigumu pranoko bendrą humoristinės spaudos lygį.

Kritikos taikinys

M.Ginsburgo karikatūroje "Ministerijoj" ("Kuntaplis", 1933, liep. 2, p. 1) pašiepiamas valdininkų žmonų pasipiktinimas dėl galimo jų atleidimo iš darbo, priėmus tuo metu rengiamą atitinkamą įstatymą. Karikatūristas leidžia suprasti, kad atleidus valdininkų į šiltas vieteles įtaisytas žmonas, nuostolis būtų nelabai didelis.

M.Ginsburgas (Lietuviškojoje enciklopedijoje – Motelis Gincburgas) buvo žydų karikatūristas, gimęs 1909 m. Perlojoje, pasirašinėjo slapyvardžiu M.Gin-s. Baigęs Alytaus žydų gimnaziją mokėsi Kauno meno mokykloje grafiką, 1929 m. dalyvavo pirmoje Lietuvos žydų menininkų kūrėjų parodoje, 1933 m. surengė savo personalinę parodą, kuri sulaukė prieštaringų vertinimų, o karikatūra "Fašizmas" net buvo sugadinta, užklijavus ant jos grasinantį raštelį dailininkui. Dėl politinės priešpriešos paroda buvo trumpam uždaryta, bet po kultūrininkų protesto vėl atidaryta, nukabinus dvi labiausiai papiktinusias karikatūras ("Fašizmą" ir "Kovą su drakonu").

V.Bičiūnas apie pirmąją M.Ginsburgo personalinę parodą rašė: "Nepriklausomųjų dailininkų salione jaunas karikatūristas ir piešėjas M.Ginsburgas išstatė net 130 dar niekur nerodytų ir nespausdintų šaržų, piešinių ir karikatūrų. Daugelis darbų daryti 1932 ir 1933 metais. Tai rodo jaunojo dailininko darbštumą ir kūrybinės iniciatyvos veiklumą. Bet to darbštumo ir veiklumo vaisiai toli gražu ne vienodi. Šalia sąmojingų ir tikrai artistiškų šaržų, kurių aprašomoj parodoj bus per 60, matome visai ne laiku ir ne vietoj rodomų antivisuomeninio, antireliginio ir net aiškiai bolševistinio turinio piešinių. Tai pirmas atsitikimas, kad piešėjas išdrįsta viešai mūsų krašte pasirodyti su agitaciniais plakatėliais, pavadindamas juos dailės kūriniais. Vietomis M.Ginsburgo drąsa taip toli nueina, kad jis drįsta šalia hitlerininkų "hackenkreuzo" ant kokios ten bjaurybės nuogo lerviško kūno kabinti Kristaus kančios ženklą. Tokį elgesį galima paaiškinti tik nebrendimu ir neišmanymu. Ir iš viso linkėtina, kad ne tik Nepriklausomųjų dail. salione, bet ir kitose mūsų meno parodose dailininkai panašiais piešiniais nesiafišuotų." (M.Ginsburgo karikatūros / L.Str. (Vytautas Bičiūnas) // Židinys. – 1933, Nr. 3, p. 270.).

Ryškiausių tarpukario Lietuvos karikatūristų S.Civinskio, B.Jermolajevo, L.Kagano, J.O.Penčylos šaržuose ir karikatūrose politiniai procesai, rezonansinės bylos, ekonominės bei kultūros problemos atskleistos ne tik juokingai, įtaigiai, bet ir patraukliai, objektyviai. Tai, kaip to meto žmonės bei įvykiai buvo vaizduojami šaržuose ir karikatūrose, galėtų būti pavyzdys ir šių laikų spaudai.

1. Kaunas – nuo 2018-ųjų dar geriau pasiekiamas

2018-aisiais per metus atsiradus net trims naujoms skrydžių kryptims (Varšuva „LOT“, Tel Avivas „Ryanair“, Turku „Wizzair“), Kaunas yra pasiekiamas ir iš Kauno galima tiesiogiai keliauti 24-iomis skirtingomis kelionių kryptimis. Nuolatinė skrydžių plėtra ne tik suteikia puikias galimybes miestui plėtoti atvykstamąjį turizmą, tačiau ir reikšmingai didina miesto pasiekiamumą bei infrastruktūros patrauklumą potencialiems ir esamiems užsienio investuotojams, didina verslo skrydžių pasiūlą. Gruodžio mėnesį Kauno oro uostas šventė ir kitą reikšmingą rezultatą – buvo aptarnautas milijoninis keleivis, o tai tik dar kartą įrodo, kad antrasis pagal dydį Lietuvos oro uostas yra patrauklus tiek užsienio svečiams, tiek vietos keliautojams.

Vilmanto Raupelio nuotr.

2. Augantys turistų srautai Kaune – du šimtai tūkstančių istorijų

2018 m. sėkmingai įgyvendintos miesto viešinimo kampanijos tikslinėse atvykstamojo turizmo rinkose – Norvegijoje, Suomijoje, Lenkijoje – ne tik didino miesto žinomumą, bet ir prisidėjo prie augančių turistų srautų. Per metus mieste lankėsi daugiau nei 130 pasaulyje žinomų žurnalistų, kelionių organizatorių ir nuomonės formuotojų, kurie savo įspūdžiais ir asmeninėmis istorijomis iš Kauno dalijosi su savo skaitytojais ir sekėjais, asmeniškai kvietė juos aplankyti Kauną ir atrasti „It‘s Kaunastic“ jausmą patiems.

Įsimylėti miestą galima ne tik per architektūrą, meną ar kultūrą, bet ir per unikalias patirtis ir pramogas.

Tačiau daugiausiai unikalių įspūdžių ir istorijų – beveik 250 tūkst. – iš Kauno po visą pasaulį 2018 m. išsivežė mieste apsilankę turistai ir vienadieniai lankytojai. Statistikos departamento duomenimis, per pirmus tris praėjusių metų ketvirčius vien tik Kauno miesto apgyvendinimo įstaigos sulaukė 245 330 svečių, kurie mieste praleido 430 830 naktų, neįskaičius tų keliautojų, kurie Kaune praleido tik vieną dieną arba nakvynei mieste rinkosi apartamentus ar nuomojamus butus. Palyginus su 2017 m. trijų ketvirčių duomenimis, miesto svečių skaičius padidėjo 6 proc., nakvynių skaičius – 7,5 proc., o vidutinė viešnagės trukmė prailgėjo iki 1,8 nakties (2017 m. – 1,7 nakties), kas rodo, kad ne tik didėja bendras metinis miesto svečių skaičius, bet ir ilgėja Kaune praleidžiamas laikas.

Per pirmuosius devynis metų mėnesius, daugiausiai svečių Kaunas sulaukė iš:

Iš Azijos šalių daugiausiai svečių sulaukta iš Japonijos – 3 674 keliautojai, kurie nakvojo 5 457 naktis (vidutinė viešnagės trukmė – 1,5 nakvynės (augimas +19,4 proc.)).

Vienas iš pagrindinių turistams patrauklaus ir svetingo miesto bruožų – nuoširdumas. Siekiama užtikrinti, kad turizmo informacija miesto svečiams būtų ne tik naudinga ir patraukli, bet ir paprastai prieinama. Šiems tikslams pasiekti, turizmo informacijos centras jau antrus metus dirba 362 dienas per metus, o užklausos telefonu, el. paštu bei socialiniuose tinkluose, atsakinėjamos visus metus, nepaisant darbo valandų. Džiugina tai, kad šiais metais dar stipriau augo turistų noras patirti, pažinti ir pamilti Kauną savo gimtąja kalba: miesto svečiams buvo suorganizuotos beveik 300 ekskursijų – ne tik lietuvių ir anglų, bet ir rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų, ispanų ir italų kalbomis.

3. „It‘s Kaunastic“ dovanų kortelė – visas miestas Tavo rankose

Įsimylėti miestą galima ne tik per architektūrą, meną ar kultūrą, bet ir per unikalias patirtis ir pramogas, kurias mieste galima atrasti. 2018 m. VšĮ „Kaunas IN“ ir „Gera dovana“ įgyvendintas „It‘s Kaunastic“ dovanų kortelės projektas suteikė puikiausią progą dovanoti Kauno patirtį ir meilę miestui savo artimiesiems, draugams ar kolegoms. Šiandien kortele galima atsiskaityti daugiau nei 80-tyje Kauno vietų ir šis miesto dovanų kortelės partnerių sąrašas nuolat auga.

4. Kaunas – išliekantis patrauklumas naujiems ir sėkmės formulė esamiems investuotojams

Kauno miestas, per praėjusius dvejus metus sėkmingai pritraukęs daugiau nei 20 naujų užsienio investuotojų, 2018 m. ir toliau išlaikė savo patrauklumą užsienio verslams: tiek investicijomis dar tik besidominčioms, tiek ir mieste veiklą vykdančioms užsienio verslo įmonėms.

Peržvelgus praėjusius metus, vienas iš pagrindinių Kauno patrauklumą užtikrinančių veiksnių ir bene didžiausių konkurencinių pranašumų išliko tas pats – tai stiprus miesto akademinis potencialas, čia sutelkti talentai, žingeidūs ir greitai besimokantys kvalifikuoti specialistai. Įgytomis kompetencijomis verslo poreikius atliepiančių darbuotojų pasiūla turėjo reikšmingos įtakos esamų Kauno užsienio investuotojų plėtrai: atliktos apžvalgos duomenimis 2018 m. buvo sukurta daugiau nei 1 300 gerai apmokamų darbo vietų tarptautinėse įmonėse, kuriose darbuotojams mokamas vidutinis mėnesinis atlyginimas 30%  viršijo vidutinį darbo užmokestį Kauno regione (remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis).

Kaune 2018 m. veiklą pradėję arba apie plėtrą pranešę investuotojai dar praėjusiais metais paskelbė ir apie ambicingus ateinančių trejų metų veiklos ir plėtros planus:

5. Asmeninis miesto dėmesys investuotojams, kuris įgalina veikti

Viena iš TOP 5 priežasčių, kurios nulemia verslo sprendimą investuoti užsienyje, yra vietos valdžios ir potencialių investuotojų tarpusavio santykis. Pirminiuose veiklos etapuose ypatingai didelę reikšmę įgauna miesto investicijomis besirūpinančių institucijų pagalba: dėmesys, suteiktos konsultacijos, iniciatyvumas ir siūlomi personalizuoti sprendimai visais verslui iškylančiais klausimais. Per 2018 m. VšĮ „Kaunas IN“ verslo skyrius net 40-čiai potencialių investuotojų bei unikalių idėjų autorių suteikė beveik šimtą konsultacijų, kurių metu ne tik teikė verslams aktualiausią informaciją apie Kauną, bet ir padėjo atrasti naujas partnerystes, galimybes plėtrai ar inovatyvioms idėjoms virsti realybe.

Kauno miesto verslo bei investicinės aplinkos patrauklumas buvo pristatytas daugiau nei 30-tyje susitikimų su verslo, viešojo sektoriaus, užsienio šalių diplomatinių delegacijų atstovais. Įvertinus praėjusių metų verslo susitikimų statistiką, daugiausiai verslo steigimo ir plėtros galimybėmis Kaune domėjosi JAV, Vokietijos, Olandijos, Izraelio, Didžiosios Britanijos ir Kinijos verslininkai.

6. Verslo bendruomenės stiprinimas – investicija į miesto ateitį

2018 m. VšĮ „Kaunas IN“ miesto – užsienio kapitalo ir vietos verslo – bendruomenę siekė suburti dialogui per skirtingas veiklos rūšis. Gegužės mėnesį pirmą kartą organizuotuose „Kauno augančio verslo apdovanojimuose 2018“ (K.A.V.A. 2018) pasidžiaugti praėjusių metų rezultatais buvo sukviesta daugiau nei 200 Kauno verslininkų bendruomenė, sėkmingai veiklą vykdanti skirtingose srityse – nuo atsakingų verslų ar startuolių iki eksportuotojų, užsienio kapitalo gamybos sektoriaus įmonių ar paslaugų centrų.

Praėjusiais metais „Kaunas IN“, kartu su aktyviausiais užsienio investuotojų atstovais Kaune įkūrė IBCK (angl. International Business Community Kaunas) bendruomenę, kurios tikslas – skatinti dialogą tarp Kaune veikiančių užsienio investuotojų ir vietos valdžios, švietimo įstaigų bei kitų suinteresuotųjų šalių, kartu kurti socialines iniciatyvas ir taip dar stipriau įsitraukti į miesto socialinį ir ekonominį gyvenimą.

2018 m. buvo išskirtiniai ir Kauno startuolių bendruomenei – įgyvendinta atsinaujinusi inovatyvumo ir verslumo skatinimo programa „Kauno startuoliai 2018“. Viena iš „Kauno startuoliai“ programos dalių – tai intensyvi akceleratoriaus programa, skirta startuoliams auginti, tobulinti, plėsti sukurtą produktą, įvesti jį į rinką ir pritraukti investicijas. Aštuonias savaites trukusiame intensyviame ir dinamiškame „Kauno startuolių“ akceleratoriuje dalyvavo 11 atrinktų komandų, kurios turėjo progą ne tik skirtingais pjūviais išanalizuoti savo idėjas, stiprinti sukurtus produktus, bet ir pasisemti naudingos patirties ir patarimų iš tarptautinę patirtį startuolių ekosistemoje turinčių ekspertų bei mentorių.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Antra atsinaujinusios startuolių programos dalis – tinklinimas. Beveik tris mėnesius trukusios „Kauno startuolių 2018“ tinklinimo programos metu buvo suorganizuota daugiau kaip 20 nemokamų renginių, kuriuose apsilankė per 1 000 dalyvių. „Kaip komunikuoti esamiems ir potencialiems darbuotojams?“, „Kaip susikurti įmonės tinklalapį?“, „Kokios investicijos reikalingos startuojantiems?“, „Kokios ES paramos verslui galiu tikėtis po 2020-tųjų?“, „Ką turėčiau žinoti pradėdamas verslą apie Lietuvos mokestinę bazę?“ – šie ir daugelis kitų klausimų buvo išsamiai aptarti ir išdiskutuoti nemokamose startuolių tinklinimo dalies paskaitose, seminaruose, dirbtuvėse.

Vienu įspūdingiausių renginių tinklinimo dalies metu tapo „Open Data Kaunas“ hakatonas, kurio metu 48 valandas daugiau kaip 130 žmonių kūrė ir įgyvendino originalias idėjas miestui, remdamiesi pirmą kartą atveriamais skirtingų Kauno miesto įstaigų duomenimis.

Šiais – 2019-aisiais metais – tikslai ir siekiai turizmo srityje išlieka tokie patys: pristatyti Kauną užsienio ir vietos svečiams taip, kaip tai darytume savo geriems draugams ar seniems pažįstamiems; padėti miesto svečiams atrasti savo unikalią „It‘s Kaunastic“ istoriją Kaune. Verslo ir tiesioginių užsienio investicijų kontekste ir toliau bus siekiama atskleisti Kauno miesto investicinės aplinkos patrauklumą naujiems verslams ir verslo plėtrai, kartu su partneriais, sistemingai didinti miesto, kaip konkurencingos lokacijos investicijoms, žinomumą, skatinti startuolių ekosistemos augimą ir plėtrą per atnaujintą „Kauno startuoliai 2019“ programą.