– Prieš penkerius metus taip pat kalbėjomės jūsų gimtadienio proga, tik tada teatras buvo kitoks, kalbėjomės senajame teatro muziejuje. Per tą laiką daug kas pasikeitė – teatro vadovas, renovuotas teatro pastatas, padaugėjo šiuolaikiškų spektaklių. Ir, žinoma, pandeminis laikotarpis. Kaip jus palietė šie pokyčiai?

Turi būti labai dėmesingas judėdamas su lėle. Kartu vaidinti ir matyti viską, kas yra priešais tave ir už tavęs.

– Taip, per tą laiką daug kas pasikeitė, net ir pati Lietuva dėl pandemijos. Negaliu sakyti, kad tai buvo didžiausias kaitos veiksnys, bet vis dėlto turėjo didelės įtakos ir teatro veiklai. Norisi pasidžiaugti, kad mūsų teatras – vienintelis šalyje, kuris nebuvo užsidaręs, mes dirbome toliau, statėme nuotolinius spektaklius. Žinoma, iššūkių buvo daug, tačiau puikiai su jais susitvarkėme. Įtakos turėjo ir teatro vadovo pasikeitimas – Sigitą Klibavičių pakeitė mūsų teatro aktorė Rasa Bartninkaitė. Tai į mūsų kasdienybę įnešė daug naujų vėjų: virtualiųjų, edukacinių programų, nemažai edukacinių projektų įkėlėme į interneto erdvę, per nuotolį vyko didelio populiarumo sulaukę adventiniai skaitymai. Tad karantino iš esmės mūsų teatre kaip ir nebuvo. Iš kitos pusės karantinas sustabdė bėgimą, daugelis turėjome galimybę ramiai atsiduoti vienam darbui, o ne blaškytis, kaip kad būdavo anksčiau. Aš čia įžvelgiu ir gerų dalykų, kadangi karantino metu gavome galimybę atsikvėpti, labiau įsigilinti į tai, ką darome. Gavome progą tarsi iš naujo išbandyti darbą su lėlėmis. Lėlės kuriamos tik tuomet, kai jau visiškai išsiaiškini, ko tau reikia, ką ji turi atlikti.

– Regis, pakito ir pats lėlių teatro menas. Teatro repertuare atsirado kitokių spektaklių, nutolusių nuo klasikinių lėlių teatro spektaklių vaikams, prasiplėtė žiūrovų amžiaus cenzas. Ar jaučiate pokyčių kalbant apie pačias lėles?

– Lėlės sudėtingėja. Rudenį pristatėme spektaklį suaugusiesiems "Dievų miškas" pagal Balį Sruogą. Šiame spektaklyje dirbu kaip režisieriaus padėjėja, bet mačiau, kaip devyni kolegos dirbo daug ir sunkiai, užstalės periodas buvo gana ilgas – daug buvo diskutuota apie patį holokaustą, Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šiuo metu tai labai paklausus spektaklis. B.Sruogos aprašyti žmonės egzistavo iš tiesų, buvo net atrasta nuotraukų, kuriose matyti, kad kažkuris personažas labai panašus į fotografijoje vaizduojamą asmenį. Tai spektakliui suteikė didelį tikroviškumo įspūdį. Jame naudojame daug įvairių lėlių, yra ir gana didelių, pavyzdžiui, vieną lėlę valdome trise. Esu sulaukusi atsiliepimų, kad žiūrovams lėlės pasirodė labai gyvos, kad per jas pajautė tikrų žmonių išgyventą siaubingą patirtį ir ne vienas, žiūrėdamas šį spektaklį, nubraukė ašarą.

Partnerystė: J.Ross lėlės – ne vien kūrybos priemonė, bet ir trapūs, meno paslaptimis pasidalijantys kolegos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Negalima lėlių numesti bet kur. Ir, neduok Dieve, lėlę padėsi veidu į apačią. Jeigu taip elgiesi, tu jau ne kolega.

Parengėme ir edukacinių programų, ypač vasaros stovyklų, kurių metu vaikus supažindiname su lėlėmis. Aiškiname jiems, kad bet kuris daiktas – grafinas, šakutė, peilis ir t.t. – taip pat gali būti lėle, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Ir jie patys daro lėles iš įvairių medžiagų. Vaikams duodama galimybė pažaisti su teatro lėlėmis, pačiupinėti. Smagu, kad šių dienų vaikams tai vis dar įdomu. Reikia nepamiršti, kad lėlių teatras istoriškai pirmiausia buvo skirtas suaugusiesiems, o ne vaikams, kaip suprantame dabar. Turbūt tai sovietinis palikimas, bet po truputį išeiname iš jo, kuriame kitokius spektaklius, kartu – ir kitokias lėles. Vilniečiams pavydžiu, nes jie turi daugiau spektaklių suaugusiesiems. Galbūt sostinėje tai daryti lengviau – didesnė kultūros renginių paklausa. Kaune – nemažai teatrų, todėl konkuruoti su dramos ir muzikiniu teatrais yra sunkiau. Vedame edukacijas ir suaugusiesiems, senjorams – jos irgi labai pasiteisina. Jų metu vyksta kaukių matavimaisi, lėlių čiupinėjimai, charakterinių balsų paieška. Tai grįžimas į vaikystę gerąja prasme. Kaip aš juokauju, man brendimas negresia, tad niekada nepasensiu. Tai mano profesijos specifika. Žaidimas su lėlėmis ne toks lengvas, kaip atrodo iš šono. Visada turi būti darbingas, nuolat mokytis. Kiekvienas spektaklis – naujas atvejis ir turi išmokti daug ko naujo, nes lėlės gali keisti kūnus.

Džiaugiuosi, kad teatro repertuare yra ir klasikinių, ir šiuolaikinių spektaklių. Man vienodai patinka dirbti kuriant abiejų kategorijų spektaklius. Šiemet žiemos šventėms atnaujinome vieną seniausių mūsų teatro spektaklių – "Princesės gimtadienis", kuris gyvuoja jau 30 metų. Nemanau, kad reikia bijoti ir objektų teatro. Kituose teatruose daugėja spektaklių, kuriuose naudojami objektai, lėlės, kaukės, kitaip tariant, naudojamos mūsų teatro išraiškos priemonės. Ir darosi kiek pavydu, kad tave, kaip lėlių teatro aktorių, laiko tuo trečiu broliu Jonu. Norisi, kad labiau įvertintų ir mus, nes kartais iš tiesų jautiesi nuvertintas. Vis dar egzistuoja tam tikri stereotipai. Tačiau aš džiaugiuosi, kad dirbu būtent lėlių teatre.

– Lėlės, patekusios į jūsų rankas, iš karto atgyja. Kur slypi paslaptis?

– Paradoksas, bet aš niekada negaliu namie kartotis teksto. Vieną kartą galvojau – namie pasikartosiu tekstą, ateisiu į teatrą ir bus lengviau. Ir tada supratau, kad padariau didžiausią klaidą, kad tai yra negerai. Kol nepaimu lėlės į rankas, aš teksto neprisimenu. Greičiausiai ne man vienai taip, turbūt, paklausinėjus kolegų, paaiškėtų, kad ir jiems taip nutinka. Čia ir slypi ta magija būtent lėlių teatre. O jei dar atsistoju toje vietoje, kur lėlė turi būti, tekstas liejasi savaime. Gal tai susiję dar su tuo, kad dialogai vyksta tarp daiktų.

Būna tokių momentų, kai iš vakaro lėles tvarkingai susidedi, bet atėjus ryte matai, kad lėlė buvo judinta. Atrodo, kažkas pažaidė ir padėjo.

Kaip aktorė, aš esu lėlės tęstinumas, jos protas, energija. Jeigu tu pratęsi save su tuo daiktu, tai tampa tavo kūno dalimi. Būna momentų, kad nesiseka. Ir tai yra sunku paaiškinti. Esu maksimalistė: jeigu darau – turiu padaryti tai kuo geriausiai. Tai ir geriausia, ir kartu blogiausia mano savybė, nes kyla nesutarimų su kitais. Iš savęs reikalauju daug. Esu ta aktorė, kuri gerai jaučiasi po kauke, už širmos ir dirbdama su lėle, gyvas planas – jo yra daug, bet mieliau dirbu su lėle. Kiekvieną kartą tai  iššūkis, nes kiekviena lėlė padiktuoja taisykles, darbo metodus, tau norisi daryti viską, ką ta lėlė gali.

– Užsiminėte, kad gerai jaučiatės už lėlės.

– Man tai daryti tiesiog įdomiau. Nuo pat vaikystės, paėmus bet kokį minkštą žaislą, man kildavo noras ištirti, ką jis gali. Ir dirbant lėlių teatre mano pirmas tikslas yra išsiaiškinti lėlės galimybes – juk neužtenka jai pakelti ir nuleisti ranką. Reikia eiti pas konstruktorių ir pažiūrėti, kaip galima įstatyti rankos rankenėlę taip, kad ji pakeltų ranką taip ir ne kitaip. Siekiu, kad lėlė būtų kuo gyvesnė, kad kuo labiau su ja pavyktų atkartoti žmogaus judesius, plastiką, kažkurią pozą. Atrodo, lėlės neturi mimikos, bet kartais užtenka pakreipti jos galvą ir mimika atsiranda. Kai dirbi mėnesį su lėle, atrandi jos rakursus, kuriuos tavo rankos įsimena, tad žinai, kokiu kampu reikia pakreipti riešą, kad lėlė žiūrėtų taip, kaip tau reikia.

Norint valdyti lėlę turi atidirbti, kad, ją pasiėmus, nereikėtų apie ją galvoti, nes dar turi ir tekstą. Lėlė gali bet kuriuo metu sulūžti, tuomet turi improvizuoti. Kartais turi ir verstis per galvą. Lėlininko profesija tokia, kad turi išlaužti viską. Turi padaryti, kad lėlė gyventų, mirksėtų, judėtų. Kartais atsitinka taip, kad kažką atrandi netyčia. Tarkim, nenaudojama padėta lėlė sustingo įdomia poza ir tai užfiksuoji, įtrauki į lėlės judesių amplitudę. Lėlių ir objektų teatre tai yra labai svarbu. Žinoma, yra štampai, nesame apsaugoti nuo jų, tačiau norisi, kad jų būtų kuo mažiau. Aš visada stengiuosi surasti tai, kas būdinga išskirtinai kiekvienai lėlei. Lėlių teatro aktorius turi mokėti perlipti per save.

– Ar visada lengvai pavyksta tai padaryti – perlipti per save?

– Ne visiems pavyksta. Kai kam – labai lengvai, kai kas užtrunka metus ar net dešimt. Bet tikrai su laiku tai ateina. Pati užtrukau kokius penkerius metus, kol supratau, ko reikia lėlių teatro aktoriui. Negali į save žiūrėti iš šono, nes jei tik tai darysi (pradėsi galvoti, kaip tu atrodai), nieko nepavyks. Vaidindamas scenoje turi elgtis visaip – ir gulėti po stalu, ir šliaužioti ant grindų, kalbėti keistais balsais, vaidinti keistus personažus bei t.t. Jei galvosiu: ei, moteriške, apsiramink, juk turi šeimą, vaikų, teks nulipti nuo scenos. Mano profesijoje tai negali įvykti. Yra režisierius ar jo padėjėjas, kurie tau padeda išgryninti tam tikrus judesius, elgseną spektaklio metu. Kai kurie patarimai labai gelbsti. Ne tik scenoje turi elgtis neįprastai, bet turi būti labai dėmesingas ir judėdamas su lėle. Kartu vaidinti ir matyti viską, kas yra priešais tave ir už tavęs. Būna nemažai traumų, kurias patiriame būtent mes, lėlininkai. Pati esu patyrusi vieną jų – sutraiškytą kojos raumenį, kai nukritau nuo scenos su didele lėle. Na, tokia tai profesija.

– Lėlės – magiškas kūrinys. Apie jas nemažai sukurta mistinių filmų, kuriuose jos atgyja ir gyvena savarankišką gyvenimą. Kaip šiuo klausimu yra lėlių teatre, kur aktoriai joms įkvepia ypač daug gyvybės?

– Teko patirti keistų, nepaaiškinamų nutikimų. Manau, kad kiekvienas teatras turi savo naminukų. Ir jie tikrai egzistuoja, nes kitaip to nepaaiškinsi. Netikiu, kad kolegos ar kažkas kitas iš personalo ateis ir specialiai kažką darys. Aš tuo netikiu. Būna tokių momentų, kai iš vakaro lėles tvarkingai susidedi, bet atėjus ryte matai, kad lėlė buvo judinta. Atrodo, kažkas pažaidė ir padėjo. Gal kažkas iš tikrųjų netyčia sujudino, bet kai paklausinėju kitų darbuotojų, kurie galimai galėjo tai padaryti, jie atsako, kad nelietė.

Požiūris: „Linkiu neužaugti“, – žiūrovams linki aktorė J.Ross, pabrėždama, kad frazė „Tu vis dar žaidi su lėlėmis“ – didžiausias komplimentas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Buvo įdomus nutikimas, kai vieno spektaklio metu į sceną iš kažkur atėjo tikra katė. Ji atsitūpė scenos viduryje ir pradėjo praustis, paskui atsisuko nugara į žiūrovus ir ėmė stebėti, kaip vaidina lėlės. Apie šį įvykį man pasakojo kolegos, o pati esu susidūrusi su kita istorija. Anksčiau statėme spektaklį paaugliams „Raudoni bateliai“, kuriame personažai buvo mergaitė ir varna. Mergaitė buvo aktorė, o varną vaidino įvairių dydžių lėlės. Varną mikrofonu garsino aktorė Aldona Naciuvienė, o lėles valdė ir savo balsais papildė trys aktoriai. Vienos repeticijos metu staiga scenoje pradėjo skraidyti tikra varna. Ji buvo identiška tai lėlei, kurią mes valdome. Mes buvome ištikti šoko. Matyt, tupėjo palėpėje ar po stogu. Po sceną yra skraidęs ir drugelis. Tai vyko irgi spektaklio, kuriame gyvas drugelis labai tiko, metu Ir būtent visi šie nutikimai su gyvūnais įvyko scenoje, ne kažkur kitur. Reikia nepamiršti, kad visi teatrai – labai seni pastatai, tad girdisi, kaip kažkur bilda, kaip kažkas kažką krapšto. Be to, kažkada miesto sode ir mūsų pastato teritorijoje buvo kapinės.

Dar vienas keistas dalykas – kartais, kai statome naują spektaklį, suprantu, kad tai jau esu mačiusi. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mergaitė myli šunį“ iš kartoninių dėžučių statėme miestą, pjaustėme, karpėme, lipdėme ir tuo momentu man pasirodė, kad šią vietą jau esu mačiusi anksčiau. Aš net apsirengusi taip pat ir sakau tą patį tekstą. Tokių deja vu buvę ne sykį. Ir tai gąsdina, kai supranti, kad visame tame jau dalyvavai, nors to negalėjo būti, nes viskas vyksta dabar.

– Kokių darbo su lėlėmis principų ir prietarų laikotės?

– Negalima lėlės numesti bet kur. Lėles kabiname ant vadinamųjų šakių – įtaisų, ant kurių užkabinamos lėlės. Ir, neduok Dieve, lėlę padėsi veidu į apačią. Jeigu taip elgiesi, tu jau ne kolega, negerbi lėlės. Dabar jaunimas gal mažiau susiduria su tuo, bet tiems, kurie teatre dirbo prieš mane ar atėjo su manimi, tai labai svarbu. Gal tai susiję ir su tuo, kad anksčiau lėlės turėjo papjė mašė veidus, kurie buvo trapūs. Dabar yra putplastis. Net ir poroloninės lėlės nenumeti. Yra tiesiog pagarba tavo darbo priemonei. Jeigu pradėsi viską mėtyti, kiek tau tai tarnaus?! Lėlės greitai susidėvi, kad ir kiek jas tausotum, nes jas lieti, jas veikia tavo rankų prakaitas, dėvisi nuo lietimosi prie kūno. Net jei ir lieti su pirštinėmis. Kai rengiu spektaklį, stengiuosi lėlę padėti kiekvieną kartą taip, kaip buvo, būtent ta puse, o ne kita, kad būtų patogu ją naudoti. Nežinau, ar tai prietarai, bet stengiuosi dirbti būtent taip. Atrodo, tai visiška smulkmena, bet ji labai svarbi lėlių teatre. Yra spektaklių, kuriuose turi mesti lėlę, bet ją tuomet gaudo kolegos, tad labiau vaizduojame, kad jos krenta, nei tai įvyksta iš tiesų.

– Dirbant su lėlėmis kuriozinės situacijos, ko gero, neišvengiamos. Būtų labai įdomu, jei galėtumėte keletu jų pasidalyti. Ar esate kada supykusi ant kurios nors lėlės?

– Niekada. Pykstu tik ant savęs. Kuriozų daug nutinka su marionetėmis, nes jos linkusios labai painiotis. Yra buvę atvejų, kai nukritusi marionetė spektaklio metu susipainiojo taip, kad jos niekaip nepavyko atpainioti. Tada būna labai daug streso – sykį su iš dalies neišpainiota lėle teko vaidinti viso spektaklio metu. Nieko nepadarėme, nors labai stengėmės išspręsti šią problemą. Galiu pasidžiaugti, kad man atmazgyti marionetes pavyksta gana greitai.

Negaliu namie kartotis teksto. Kol nepaimu lėlės į rankas, teksto neprisimenu.

Neseniai nutiko toks įvykis. Teatre vyksta naujausia edukacija, skirta Hanso Christiano Anderseno pasakoms, ir ten veikia kipšiukas tabokinėje – marionetė dėžutėje. Ją reikia padėti ir uždengti taip, kad net ir labai staiga atidarius dėžutę ją galima būtų lengvai ištraukti. Vieną kartą ši lėlė taip susipynė, kad ją vos vos pavyko atpainioti. Pusvalandį nesėkmingai bandęs atpainioti kolega jau norėjo ją nešti pas konstruktorių ir prašyti, kad nupjautų visas virveles ir jas užrištų iš naujo. Visgi mums dviese pavyko tai padaryti gana greitai. Atpainioti marionetę – ne vieno žmogaus darbas, tai galima padaryti tik keliese. Arba turi ją labai gerai pakabinti, kad ji nejudėtų. Idealiausia, kai marionetę vienas laiko, o kitas painioja. Perdaryti, surišti iš naujo virveles yra didelė problema, nes pasikeičia pati lėlė, jos valdymas. Reikia saugoti lėlę, kad ją reikėtų kuo mažiau taisyti. Stengiuosi išlaikyti lėlę tokią, koks buvo jos pirminis variantas.

Nutinka ir juokingų dalykų, kai dėl susidėvėjimo nutrūksta lėlės galva, kojos ar rankos. Jeigu kažkas netikėto nutinka kulisuose, tai papyksti sau tyloje, o jeigu scenoje – net nėra kada pykti. Galvoji tik apie tai, kaip išsisukti iš situacijos. Pamenu, vaidinant spektaklyje „Tigriukas Petrikas“ labai mėgdavo zuikių uodegos įstrigti patrankų vamzdžiuose. Spektaklyje vyksta karas tarp dviejų zuikių armijų ir beveik per kiekvieną spektaklį, kai padėdavome lėles į šalį, tos uodegos vis įstrigdavo. Paprastai truputėlį truktelėdavome ir ištraukdavome, o vieną kartą taip įstrigo, kad patranka vilkosi paskui zuikį. Mane taip suėmė juokas, kad baisu buvo nenusijuokti garsiai. Būna, kad lėlės koja ar kita dalis persisuka. Tokiais momentais labai svarbu nestresuoti.

– Ko galėtumėte palinkėti šiuo keistu laiku gyvenantiems mažiesiems žiūrovams ir jų tėveliams?

– Linkiu neužaugti. Nebijoti, jeigu tau kas nors pasako: „Tu vis dar žaidi su lėlėmis.“ Manau, tai didžiausias komplimentas. Jubiliejaus dieną man pačiai teko išgirsti šį pasakymą. Linkiu net didžiausiose problemose atrasti jėgų įžvelgti gera. Viskas, kas bloga, kas kiša koją – nelaimės, nepriteklius, netektys – turi ir teigiamų dalykų, jie verčia eiti į priekį, nes niekas nesibaigia, viskas juda pirmyn. Ir esama pandemijos situacija kažkada baigsis. Nereikia galvoti, kad tai gyvenimo pabaiga ir dėl to deginti Kalėdų eglutes.

Penktadienį į policiją kreipėsi klaipėdietė, kuri savo namuose pasigedo vertingos, rankų darbo kolekcinės lėlės.

Moteris nurodė, kad pagal užsakymą specialisto pagaminta iš ypatingų medžiagų lėlė verta 1380 eurų.

Moteris įtaria, kad namų puošmeną galėjo pagrobti pas ją lankęsis draugas.

Policininkai pradėjo šios vagystės ikiteisminį tyrimą.

Vaikai patys galės išrinkti savo lėlės šukuoseną ir drabužius – kelnes ar sijoną, skelbia bendrovė.

Nauja lėlių linija vadinasi „Creatable World“ (Kuriamas pasaulis). Ją sudaro šešios lėlės, pridedami du – ilgų ir trumpų plaukų šukuosenų – perukai, o taip pat rūbai ir aksesuarai, leidžiantys kurti skirtingus vienos lėlės įvaizdžius.

„Žaislai atspindi mūsų kultūrą, o pasauliui vis geriau suvokiant tolerancijos svarbą, mes nusprendėme, kad atėjo laikas sukurti liniją lėlių be jokių etikečių“, – sakė „Mattel Fashion Doll Design“ pirmininko pavaduotoja Kim Culmone (Kim Kalmon) britų transliuotojui BBC.

Pasak jos, naują produktą sugalvojo ekspertų grupė, į kurią buvo įtraukti pediatrai, psichologai, tėvai ir vaikai.

Žaislus gaminančios bendrovės, įskaitant „Mattel Inc.“, ne kartą buvo kritikuojamos už tai, kad dar visai neseniai gamino lyčių opoziciją išryškinančius ir stereotipus įtvirtinančius žaislus. 1992 metais kalbėti pradėjusi lėlė Barbė mokėjo tik dvi frazes: „Einam apsipirkti?“ ir „Matematika – tai sunku“.

Dauguma judėjimo už moterų teises ekspertų ir aktyvistų atkreipė dėmesį į nenatūralias Barbės figūros proporcijas, kurios, pasak jų,  galėjo prisidėti prie mergaičių nervinės anoreksijos skatinimo. Galiausiai lėlės formos buvo pakeistos.

Dabar „Mattel Inc.“ leidžia įvairių figūros tipų, odos spalvos ir ūgių lėles. Šiais metais lėlei Barbei sukanka 60 metų, tačiau ji ir toliau išlieka vienu geidžiamiausių žaislų.

Dalis jų neslepia, kad tai – iššūkis, reikalaujantis ne tik kūrybiškumo, bet ir inovatyvių technologijų. 

Minint 60-ąjį lėlės gimtadienį prie visame pasaulyje vykstančių kūrybinių aktyvacijų šįkart prisijungė  17 mūsų šalies dizainerių: Agnė Kuzmickaitė, Ramunė Piekautaitė, Egidijus Rainys, „Tiulio fėja“ su Viktorija Jakučinskaite, Ingrida Inži, Airida Skrickienė, Monika Kazakevičiūtė MAS924, Raimonda Silė, Aida Kapočiūtė, Robertas Kalinkinas, Milda Bordeaux, Aurelija Beliakaitė, Lilija Larionova, Kristina Kruopenytė, Laura Daili, Ieva Daugirdaitė ir Diana Paukštytė. 

A. Kuzmickaitė: įdomu prisiliesti prie šio reiškinio

Kostiumų dizainerė A. Kuzmickaitė taip pat neslepia sentimentų lėlei „Barbie“, kuri ją lydėjo nuo mažens. „Atsimenu, kai gavau pačią pirmą Barbę, kurią tėtis atsivežė iš Amerikos, Lietuvoje tai buvo didelė naujiena. Lėlės juk būdavo kuriamos kaip kūdikiai ar putlesnės mergaitės, o „Barbie“ buvo liekna, ilgakojė, atitinkanti (ar netgi hiperbolizuojanti) modelio standartus“, – pasakoja dizainerė.

Kartu ji priduria, kad ši lėlė ją domino ne tik vaikystėje: „Stebėjau, kaip buvo kuriami barbių modeliai, kaip jie tobulėjo, plėtėsi suknelių, batelių asortimentas, augo prekinis ženklas. Man labai įdomu prisiliesti prie šio reiškinio.“

A. Kuzmickaitės teigimu, galimybė sukurti savo lėlės „Barbie“ įvaizdį – terpė eksperimentams. „Lėlė yra gana maža, tad ne visi sprendimai gali būti įgyvendinti. Tačiau proporcijos, stilistika – itin artima madai, todėl galima žiūrėti kūrybiškai ir ieškoti netradicinių sprendimų,“– sako kūrėja.

R. Kalinkinas: lėlė  skatina sieti save su sėkminga ateitimi

Drabužių dizaineris R. Kalinkinas pasakoja, kad turėti lėlę „Barbie“ buvo daugelio jo kartos vaikų svajonė. „Norėjome turėti tą didįjį lėlės namą, automobilius, Keną ir žaisti šeimą. Išlikę prisiminimai yra šilti, galbūt netgi skatinantys žvelgti į ateitį ir asocijuoti save su prabangiu gyvenimu – vila, baseinu, daugybe gražių daiktų“, – pripažįsta jis.

Mados kūrėjas teigia, kad šiandien „Barbie“ jam asocijuojasi su amerikietiška svajone, t. y. idėja, jog sunkiu darbu, atkaklumu ir drąsa galima tapti turtingam ir susikurti laimingą gyvenimą. „Šios lėlės itin spalvinga praeitis. „Barbie“ buvo filmuojama ne viename muzikiniame klipe. Smagu prisiliesti prie šio tarptautinio prekės ženklo ir būti jo dalimi.“

Kartu dizaineris atskleidžia, kad jo sukurtam lėlės įvaizdžiui buvo panaudotos itin inovatyvios šiuolaikinės technologijos. „Manau, elgėmės kitaip, nei kiti kūrėjai, ir priėmėme netradicinius sprendimus. Norime, kad „Barbie“ būtų aktuali šių dienų Lietuvos kontekste, o kartu tai ir iniciatyva paskatinti jaunimą žaisti su lėlėmis ir sieti save su sėkminga ateitimi“, – intrigą užmezga R. Kalinkinas.

I. Daugirdaitė: smalsu įgyvendinti idėją, kurią vaikystėje pradėjo mama

Barbę, kurią tėvai jai parvežė iš Amerikos, drabužių dizainerė I. Daugirdaitė atsimena iki šiol: „Ji buvo su besilankstančiomis kojomis, tobulu makiažu ir gražiais, spalvingais drabužiais.“ Vaikystės prisiminimai – viena iš priežasčių, kodėl dizainerei buvo įdomu sukurti savo „Barbie“ įvaizdį: „Mama sukurdavo ir pasiūdavo lėlei drabužius. Tai buvo viena įdomiausių žaidimo dalių vaikystėje – šią lėlę perrenginėti. Smalsu įgyvendinti idėją, kurią vaikystėje pradėjo mama.“

Dizainerė priduria, kad priimti „Barbie“ įvaizdžio kūrimo iššūkį taip pat paskatino ir galimybė prisidėti prie pasaulinio lygio dizainerių, tokių kaip Christianas Dioras, Givenchy ir daugybė kt., taip pat kūrusių drabužius šiai lėlei.

„Mano požiūriu, svarbu prisidėti prie pasaulinio lygio iniciatyvos ir atstovauti savo šaliai. Tai – pavyzdys jaunoms kartoms, skatinantis ateityje kurti ir prisidėti prie projektų. Idėją palaikau ir dėl to, kad visos Lietuvos dizainerių sukurtos „Barbie“ lėlės bus parduotos aukcione, o lėšos – aukojamos“, – teigia I. Daugirdaitė.

I. Rutkauskaitė-Naujokė: ji buvo mano svajonių lėlė

Ne pirmus metus prisidedanti prie kūrybinių „Barbie“ mados iniciatyvų INŽI mados namų kūrėja I. Rutkauskaitė-Naujokė pasakoja, kad turėti šią lėlę vaikystėje – didelė svajonė. „Kai buvau mažytė, ją gauti buvo pakankamai didelė prabanga. Aišku, turėjome kitų lėlių, bet tą tikrąją „Barbie“ turėjau tik paūgėjusi“, – teigia ji.

Praėjusiais metais I. Rutkauskaitė-Naujokė pristatė lėlės „Barbie“ suknelę, kurią kūrė mažai mergaitei. Tiesa, kūrybinis darbas buvo nelengvas. „Kai siuvi mergaitei, gyvam žmogui, viskas paprasčiau. Nors Barbė ir yra sumažinta mergina, tačiau siūti lėlei – kas kita. Tai – iššūkis, jeigu nori, kad tavo drabužis atrodytų taip, kaip ant podiumu žengiančio modelio“, – atvirauja mados kūrėja.

Nors šių metų jubiliejui skirtą suknelę teko persiūti net keturis kartus, pastangos buvo vertos rezultato. „Suknelė nebus paprasta – ji bus vestuvinė, o tai – užuomazga į mano naują kolekciją, kurią pristatysiu dar šį pavasarį“, – pametėja užuominą INŽI kūrėja.

M. Bordeaux: megzti lėlei suknelę – juvelyrinis darbas

Dizainerė Milda Bordeaux atvirauja artimesnę pažintį su „Barbie“ užmezgusi visai neseniai: „Praėjusiais metais išvydau Kęsto Rimdžiaus kurtas šias lėles. Tuomet ir pradėjau guglinti, ar kas iš mados kūrėjų yra barbei sukneles mezgęs, ir... beveik nieko neradau! Aplankė didelis įkvėpimas sukurti kažką savito ir išskirtinio. Buvau pakylėta kelis mėnesius.“

Tiesa, kūrėja su šypsena pripažįsta, kad yra numezgusi net keletą suknelių pavyzdžių, nors iš jų atsirinkti teko vienintelę. „Visas šis kūrybinis laikas buvo labai smagus ir dėl to, kad mano lėlei šukuoseną kūrė Lietuvos čempionatų nugalėtoja Jolita Zujienė. Ir jai tai buvo neką mažesnis kūrybinis iššūkis, reikalaujantis juvelyrinio darbo – lėlei plaukus ji pynė su adatėlėmis“, – dalį kūrybinio proceso atskleidžia M. Bordeaux.

Dizainerių kurta „Barbie“ stilių jubiliejinė kolekcija bus pristatyta per vasario pradžioje PLC „Panorama“ vyksiantį šios lėlės mados vakarėlį ir liks prieinama visiems smalsuoliams nuo vasario 8 d. iki pat lėlės gimtadienio, kuris vyks kovo 9 d. Vilniuje.

Ši legendinė lėlė išmoko prisitaikyti prie laiko ir mados: tai rodo ir jos paskyra socialiniame tinkle „Twitter“.

Ir nepaisant nuožmios konkurencijos žaislų industrijoje kasmet daugiau kaip 150 valstybių parduodama 58 mln. Barbių.

„Industrijoje, kur sėkmė šiais laikais lydi nuo trejų iki penkerių metų, 60 metų yra didžiulis dalykas!“ – sakė pasaulinio prekės ženklo „Barbie“ rinkodaros direktorius Nathanas Baynardas (Neitanas Bainardas).

Visame pasaulyje Barbė yra tokia pat garsi kaip „Coca-Cola“ ar „McDonald's“, neseniai lankydamasis „Mattel“ dizaino studijoje Los Andželo priemiestyje El Segunde sakė N. Baynardas.

Bendrai nuo Barbės debiuto 1959 metų kovo 9 dieną Amerikos žaislų mugėje šių lėlių parduota daugiau kaip milijardas.

Lėlę sukūrė viena „Mattel“ steigėjų Ruth Handler (Rut Handler), kurią įkvėpė jos pačios vaikai.

„Jos duktė Barbara turėjo ribotą žaislų pasirinkimą – buvo tik kūdikius vaizduojančių lėlių, – pasakojo N. Baynardas. – Vienintelis vaidmuo, kurį ji galėjo įsivaizduoti tame žaidime, buvo globėjos, motinos.“

Tuo metu R. Handler sūnus „galėjo įsivaizduoti, kad yra astronautas, kaubojus, pilotas, chirurgas“, pridūrė jis.

Barbė, be abejo, yra vardo Barbara trumpinys.

Lėlė turėjo mokyti mergaites, „kad jos gali rinktis, kad jos gali būti bet kas“, o 1959 metais tai buvo „radikali idėja“, sakė N. Baynardas.

Barbė iškart sulaukė sėkmės. Pirmaisiais metais buvo parduota 300 tūkst. lėlių.

Nepasiekiamas idealas?

Nuo pat pradžių Barbės kūno proporcijos visai neatrodė feministinės ir tai dešimtmečius provokavo kritiką.

1959-aisiais jos kūno proporcijos buvo iškreiptos, „kad atitiktų to meto estetiką“ ir prieinamą medžiagą, sakė Barbės dizaineris Carlyle'as Nuera (Karlailas Nuera).

Po šviesiaplaukės gražuolės pasirodymo parduotuvių lentynose bėgant metams ir daugėjant skundų dėl „nerealių“ proporcijų „Mattel“ padarė daug pakeitimų: pristatė įvairių kūno sudėjimo tipų ir dešimtis odos atspalvių.

Knygos „Barbė per amžius“ (Forever Barbie) autorė M. G. Lord (M. Dž. Lord) taip pat įrodinėjo, kad pradinė kritika neturėjo pagrindo.

Iš viso naują Barbę sukurti gali užtrukti nuo vienų iki pusantrų metų.

„Ji yra tokia, kokios jos nori vaikas. Tai, kaip vaikas mato lėlę Barbę, dažnai sąlygoja tai, kaip to vaiko motina vertina moteriškumo sąvoką, – naujienų agentūrai AFP sakė M. G. Lord. – Problema čia ne 11,5 colio (maždaug 29 cm) plastikinis daiktas. Problema yra platesnė kultūra ir moteriškumo sąvoka.“

1965-aisiais, ketveri metai prieš Neilo Armstrongo (Nilo Armstrongo) pasivaikščiojimą Mėnulyje, Barbė tapo astronaute. 1968 metais parduotuvių lentynose pasirodė pirmoji juodaodė lėlė – draugė vardu Kristė.

Prekės ženklo „Barbie“ vadovė ir „Mattel“ viceprezidentė Lisa McKnight (Liza Maknait) sakė, kad dabar 55 proc. visame pasaulyje parduodamų lėlių nėra nei blondinės, nei mėlynakės.

„Mattel“ dizaino studijoje El Segunde dirba per 100 žmonių. Dizaineriai lėles kurti pradeda nuo paprasto eskizo. Tuomet prie kiekvienos jos prototipo detalės dirba tikra armija ekspertų: pradedant lėlės formavimu panaudojant naujausią programinę įrangą ir trimačio spausdinimo technologiją ir baigiant veido piešimu, šukuosenos, drabužių medžiagos ir raštų parinkimu.

Iš viso naują Barbę sukurti gali užtrukti nuo vienų iki pusantrų metų. Tuomet lėlės prototipas iš dirbtuvių Kalifornijoje siunčiamas masinei gamybai į fabrikus Kinijoje ir Indonezijoje.

„Kartais pamatai ją ant lentynos, o tada suvoki: o taip, šitą sukūriau aš!“ – sakė C. Nuera.

Instagramo fotosesijos

Barbei sekasi ne vien žaislų parduotuvėje: ji aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, kur jai netgi sukurta asmenybė: iš išgalvoto Vilouso miesto Vidurio Vakaruose JAV kilusi Barbė Milisent Roberts turi milijonus sekėjų.

Socialiniuose tinkluose ji tiesiogiai pasakoja mergaitėms apie savo gyvenimą ir svarbias dabarties temas.

2018-aisiais kompanija pradėjo didelio masto kampaniją, kuria siekiama padėti mergaitėms užpildyti vadinamąją „svajonių spragą“: per Barbę jos mokomos pasitikėti savimi ir neleisti savęs paveikti seksistiniams lyčių stereotipams.

Barbė taip pat turi savo kirpėją, makiažo meistrą ir fotografą, kurie su ja „keliauja“ po Jungtines Valstijas ir užsienio šalis ir rengia fotosesijas paskyrai socialiniame tinkle „Instagram“. Pastaroji paskyra turi beveik 2 mln. sekėjų.

Taigi, Barbė, kuriai netrukus sukaks 60, yra amžinai jauna, vis dar vieniša ir neturi vaikų.

„Barbės prekės ženklo naratyvas yra tas, kad ji yra jauna, nepriklausoma, karjeros siekianti moteris“, – pabrėžė L. McKnight.

Brangu, kas tikra

"Esu labai chameleoniška: man nesunku prisitaikyti prie esamos situacijos, pritapti prie aplinkybių, žmonių draugijos. Gyvenu čia ir dabar – gaudau džiaugsmą šią akimirką", – linksmai prisistato dizainerė ir kviečia pasižvalgyti po jaukius jos namus Kaune.

Juose nėra sterilaus modernizmo ar prabangios klasikos, aplinka ne surežisuota, o giliai išjausta vidumi – jauku, paprasta, kuklu. Tikra – Astos nuomone, šis žodis labiausia tinka nuotaikai nusakyti.

"Vertinu tikrą bendravimą, tikrus jausmus ir tikrus daiktus. Mano namuose nerasite atsitiktinių daiktų, baldų, interjero grožybių – visi jie pas mane atėjo neatsitiktinai, ypatingu būdu, kiekvienas turi savo istoriją. Nieko nelaikau dėl grožio, dėl akių – visa, ką matote, ir toliau gyvena savo gyvenimus", – šypsosi šeimininkė.

Senas močiutės stalas nesipyksta su šiuolaikine sofa, 6-ojo dešimtmečio Aleksoto sendaikčių turguje įsigytais ir pertrauktais apskritos formos foteliais, stilizuotu senoviniu bufetuku, originaliu, ant grakščių kojelių pasistiebusiu venecijietišku svetainės staleliu. Palubėje kybantis šviestuvas – taip pat 6-ojo dešimtmečio reliktas. Kažkada kiekvieną jo lemputę dengė spalvoto stiklo gaubtas, bet vienas sudužo, kitas – o tada šeimininkė nusuko visus, paliko tik korpusą – išėjo įmantri šiuolaikiška metalo konstrukcija.

Rytų trauka

Asta neslepia mėgstanti lankytis sendaikčių turguose ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jos profesijos žmogui ten – tikri lobynai: galima atrasti stilingų apdarų, vintažinių aksesuarų, indų, interjero detalių. Laimikio ieškojimą kaunietė prilygina gero vyno ieškojimui: į naršymą tarp senų daiktų negalima žiūrėti kaip į misiją "reikia rasti", tai turi būti malonus nuotykis, reikia pajusti malonumą, įkvėpimą.

Tai mano teleportacijos priemonė – tiltas Lietuva–Japonija, kuriuo sugrįžtu pas sūnų, marčią, anūką, emociškai pabūnu kartu su antrąja mano šeima.

Taip dizainerė sukaupė nemažą vintažinių rankinių kolekciją, tačiau bene didžiausia jos silpnybė – dėžutės. A.Funkienė jų turi nesuskaičiuojamą galybę – ant palangės, spintelių, stalo, bufeto lentynose, didesnių, mažesnių, beveik visos jos funkcionalios: vienose – papuošalai, kitose – smulkmenos, kurių reikia, kad būtų po ranka, kosmetikos priemonės. Didesnė dalis dėžučių – rytietiškos dvasios: korėjiečių, kinų, japonų gamybos, drožinėtos, įmantriai raižytos, dengtos laku, inkrustuotos perlamutru, ant jų sklendžia gervės, ugnikalnio fone žydi sakuros, veši bambukų giraitės.

"Turiu kažkokią ypatingą trauką Rytams. Ją iš manęs, matyt, paveldėjo vyriausias sūnus Ignas: dar vaikystėje susižavėjęs japonų animaciniais filmukais, ūgtelėjęs Sugiharos jaunimo centre mokėsi japonų kalbos, baigęs mokyklą – Vytauto Didžiojo universitete studijavo japonų filologiją ir politologiją, vėliau metus mokėsi Seulo universitete korėjiečių kalbos, o paskui jį pakvietė Tokijo krikščioniškasis universitetas, kuriame įgijo Azijos šalių politinės ekonomikos magistro laipsnį. Į Lietuvą jis negrįžo – liko gyventi Japonijoje. Turiu marčią Haruką, o prieš metus, kovo 3-iąją, per vieną populiariausių ir gražiausių švenčių Japonijoje – Mergaičių dieną, Hinamatsuri gimė anūkas Taro. Tai labai senoviškas japoniškas vardas – tolygu mūsų Jonui", – pastebi pašnekovė, pernai spalio pradžioje kartu su vyru ir jaunėliu sūnumi Kasparu vykusi aplankyti Igno, susipažinti su Harukos šeima.

Pavadino marčios vardu

Pasak dizainerės, viena – lankytis milijoniniame Tokijuje, kita – Japonijos kaime. Jos marti kilusi iš pietinės Japonijos dalies, Kyushu salos, Myazaki prefektūros. Tai paprastam turistui mažai pažįstamas pasaulis, tačiau Astai jis pasirodė toks artimas: nedideli kaimiečių nameliai sutūpę abipus gatvės, gėlynuose žydi lietuviškų darželių gėlės, žaliuojantys sodai, moliūgų, batatų, ryžių laukai.

"Analogų neturintis jausmas: esu toli nuo namų, bet jaučiuosi namuose. Jokių skirtumų – vien tik panašumas, vientisumas, – susijaudinusi pasakoja Asta, kurią iki sielos gelmių pavergė marčios pirmapradis gyvenimas. – Harukos mama mirusi, tėtis – ūkininkas. Į mūsų susitikimą atėjo Harukos brolis su šeima, mamos sesers šeima, seneliai. Be proto jaudinausi, bet, pasirodė – visai be reikalo. Tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, o visi šie žmonės tokie mieli, artimi – antroji mano mano šeima. Užsimezgė ypatingas emocinis ryšys, kurio simboliu virto ši lėlė. Ją pavadinau marčios vardu – Haruka."

Asta pasakoja, kad tradiciškai mirusiam žmogui artimieji namuose įrengia altorėlį, prie kurio degina smilkalus – kaip tik toks altorėlis Harukos tėčio namuose buvo padarytas mamai. Šalia jo lentynoje stiklo dėžėse stovėjo skirtingais kimono aprengtos, iki menkiausių tautinio kostiumo detalių išdailintos lėlės.

"Man pasiūlė išsirinkti labiausiai patinkančią. Jei neklystu, Japonijoje šios lėlės vadinamos hina ir skirtos Mergaičių šventei Hinamatsuri. Jų gali būti labai įvairių: jas gamina iš popieriaus, medienos, porceliano. Kai kurios labai vertingos, prilygsta meno kūriniams. Pažiūrėkite, kaip kruopščiai nuaustas ir pasiūtas šilko kimono, surištas diržas obis, kostiumas papildytas vėduokle, knygele, kokia daili lėlės šukuosena, makiažas, – atkreipia dėmesį pašnekovė, ryškiu kimono aptaisytą lėlę pastačiusi greta ne mažiau ryškaus dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus peizažo. – Spalviškai man jie abu labai dera. Be to, dirbdama prie netoli lango esančio stalo, pakėlusi akis ją visada galiu matyti. Tai mano teleportacijos priemonė – tiltas Lietuva–Japonija, kuriuo sugrįžtu pas sūnų, marčią, anūką, emociškai pabūnu kartu su antrąja mano šeima, gyvenančia tolimoje Japonijoje."

Lėlės – kaip vestuvių kraitis

• Hinamatsuri – Lėlių šventė, pasaulyje geriau žinoma kaip Mergaičių diena, arba Momo–no–Sekku – Persikų žiedų šventė. Ji Japonijoje švenčiama kovo 3 d. tuose namuose, kur auga dukterys. Ta proga pastatoma speciali pakyla iš septynių pakopų, ant kurių nustatyta tvarka išdėstomos lėlės, vaizduojančios imperatorių, imperatorienę ir jų dvarą, papuošiama pražydusiomis persikų šakelėmis. Tėvai ir artimieji sveikina mergaites ir meldžia joms laimės, gerovės, sveikatos, vaišinasi specialiais valgiais ir gėrimais. Šventei pasibaigus, lėlės turėdavo būti kuo greičiau paslėptos – tikėta, kad dukra ilgai neištekės. Laikas pakoregavo tradicijas: pakyla išardoma, o ypatingo grožio lėlės sudedamos į perregimas dėžutes ir lieka kaip namų puošmena.

• Šiai šventei skirtos lėlės vadinamos hina. Šeimoje gimus mergaitei, tokią lėlę būtina pastatyti ant palangės. Mergaičių šventės proga gimusiai anūkei tokių lėlių rinkinį dovanoja seneliai. Jame gali būti visa imperatoriaus svita, tačiau pastaruoju metu dažniausia apsiribojama dviem – imperatoriumi ir imperatoriene. Rinkinį galima nuolat papildyti naujomis lėlėmis: mergaitei jos dovanojamos kiekvienos Mergaičių šventės proga, perduodamos iš kartos į kartą, įteikiamos dukrai kaip vestuvių kraitis.

• Hina lėlės labai vertinamos ir laikomos garbingiausioje, gerai matomoje namų vietoje. Senovinės lėlės turi ypatingą vertę – tai ne tik šeimos relikvija, o meno kūriniai: vidutiniškai tokia lėlė kainuoja apie 1 milijoną jenų (daugiau kaip 7 600 eurų).

• Hina lėlių negalima išmesti. Mirus jų savininkei ir nežinant, kas jas paveldės, lėlės gali būti perduodamos bendruomenės centrams, kad visi jomis galėtų gėrėtis, arba atiduodamos šventykloms, kur po specialios maldos – sudeginamos.

Barbė, kuri parduotuvių lentynose pirmą kartą pasirodė 1959 metais, didžiuojasi, kad be tradiciškesnių įgūdžių, tokių kaip šokis su Kenu ar sugebėjimas atrodyti pribloškiamai, išbandė ir darbus, kuriuose moterų nėra daug.

Kompanija paskelbė, kad „Metų karjeros“ Barbė yra robotikos inžinierė. Realiame gyvenime beveik devyni iš 10 šios srities specialistų yra vyrai.

Tačiau vaikams žaidžiant su naujausia Barbe neteks vien įsivaizduoti šios profesijos, nes „Mattel“ drauge su žaidimų platforma „Tynker“ pasiūlys savininkams internetinę programavimo patirtį.

„Beveik 60 metų Barbė pasakojo mergaitėms apie darbus, kuriuose moterims atstovaujama nepakankamai, norėdama parodyti joms, kad jos gali būti bet kas“, – sakoma „Mattel“ viceprezidentės Barbės reikalams Lisos McKnight (Lizos Maknait) pareiškime.

„Žaidimais su Barbe robotikos inžiniere internete ir realiame gyvenime suteikiame mergaitėms naują platformą žaisti savo vaizduotės pasaulyje ir mokome jas jų realiam pasauliui svarbių įgūdžių“, – pridūrė L. McKnight.

Barbė jau turi daugiau kaip 200 profesijų, „kurios visos paremia prekės ženklo tikslą įkvėpti beribį potencialą kiekvienoje mergaitėje“, sakoma „Mattel“ pareiškime.

Moterys užima tik 24 proc. mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos (STEM) darbo vietų Jungtinėse Valstijose.

Tokios pinjatomis vadinamos figūros iš tikrųjų simbolizuoja visas didžiąsias nuodėmes, kurias tikras katalikas turi ryžtingai sudaužyti.

Panašu, kad D. Trumpo antimeksikeitiška retorika tiesiog privertė vietos pinjatų gamintojus panaudoti naujojo Amerikos prezidento išvaizdą. Kita vertus, kova su D. Trumpu ir jo idėjomis galiausiai turėtų duoti kažkokios naudos Meksikai, ar bent jos vaikams.