Aštuntos klasės mokinių lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) rezultatų vidurkis šiais metais siekia 70,2 proc. (2023 metais – 67,5 proc.), matematikos – 42,6 proc. (2023 metais – 48,7 proc.), pranešė Nacionalinė švietimo agentūra.

„Šių metų lietuvių kalbos ir literatūros rezultatus į viršų kilstelėjo šiek tiek didesnis aukštesnįjį ir pagrindinį pasiekimų lygius pasiekusių mokinių skaičius. Tuo tarpu matematikoje įvyko atvirkščiai: dėl mažesnės pasiekusiųjų aukštesnįjį ir pagrindinį pasiekimų lygius mokinių dalies rezultatai žemesni. Nedidelį kilimą, palyginti su praėjusiais metais, rodo ir mokinių gimtųjų kalbų skaitymo rezultatai“, – sakė Nacionalinės švietimo agentūros direktorius Aidas Aldakauskas.

Agentūros duomenimis, matematikos patikrinime mokiniams geriausiai sekėsi skaičiavimai bei geometrija ir matavimai, sudėtingiausia buvo problemų sprendimo sritis.

Lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) patikrinimo rezultatai parodė, kad aštuntokams geriausiai sekėsi rasti informaciją ir interpretuoti, prasčiau – vertinti ir daryti tiesiogines išvadas.

Taip pat mokiniams gerai sekėsi suprasti teksto visumą, išskirti veikėjus ir objektus. Sudėtingiau buvo dėl teksto pobūdžio ir kalbinės raiškos, nuomonės ir požiūrių.

Jau antrus metus iš eilės aštuntokų pasiekimai įvertinti ne tik taškais: kiekvienam dalyviui priskirtas atitinkamas pasiekimų lygis (nepasiektas patenkinamas, patenkinamas, pagrindinis, aukštesnysis). Nepasiekus patenkinamo pasiekimų lygio mokiniams devintoje klasėje bus sudaromas individualus jų mokymosi pasiekimų gerinimo planas.

Lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) patikrinime aukštesnįjį lygį pasiekė 21,1 proc. (2023 metais – 15,2 proc.) aštuntokų, pagrindinį lygį – 57,2 proc. (2023 metais – 58,4 proc.), patenkinamą lygį pasiekė – 21,3 proc. (2023 metais – 25,6 proc.). Nepasiektu patenkinamu lygiu buvo įvertinta 0,5 proc. (2023 metais – 0,8 proc.) mokinių.

Matematikos patikrinime aukštesnįjį lygį pasiekė 4,6 proc. (2023 metais – 5,2 proc.) aštuntokų, pagrindinį lygį – 35,4 proc. (2023 metais – 35,0 proc.), patenkinamą – 49,8 proc. (2023 metais – 50,1 proc.). Patenkinamo lygio nepasiekė 10,2 proc. (2023 metais – 9,7 proc.) mokinių.

Aštuntokai dar laikė gimtosios kalbos – baltarusių, lenkų, rusų – skaitymo patikrinimus.

Gimtųjų (baltarusių, lenkų, rusų) skaitymo patikrinime aukštesnįjį lygį pasiekė 22,1 proc. (2023 metais – 24,2 proc.) aštuntokų, pagrindinį lygį – 68,5 proc. (2023 metais – 67,9 proc.), patenkinamą lygį pasiekė – 8,5 proc. (2023 metais – 7,2 proc.). Nepasiektu patenkinamu lygiu įvertinta 0,9 proc. (2023 metais – 0,7 proc.) mokinių.

Nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai 8 klasėje vyksta kasmet nuo 2012 metų.

Jų tikslas – suteikti objektyvią informaciją mokykloms, jų savininkams apie ugdymo proceso rezultatus ir jo tobulinimo kryptis. Patikrinimų rezultatai mokytojams, mokiniams ir jų tėvams leidžia objektyviai įvertinti mokinių žinias, gebėjimus ir atitinkamai nukreipti jų pastangas siekiant geresnių rezultatų.

Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, šiemet aštuntos klasės nacionaliniame mokinių pasiekimų patikrinime dalyvavo per 28,8 tūkst. mokinių.

Tai numatyta komisijos parengtoje ir patvirtintoje Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programoje 2025–2030 metams.

„Lietuvių kalbos funkcionavimui didelę reikšmę turi du dalykai: teisinė jos padėtis (statusas valstybėje) ir jos prestižas. Tačiau iki šiol vienai svarbiausių valstybinės kalbos politikos planavimo sričių – kalbos prestižui – skirta nepakankamai dėmesio“, – teigiama dokumente.

VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė BNS sakė, kad beveik prieš 36 metus paskelbus lietuvių kalbą valstybine, dėta daug pastangų ją įtvirtinti visose gyvenimo srityje – dėl to didžiausias dėmesys skirtas kalbai norminti, lietuviškiems vadovėliams, mokslo darbams rengti.

„Bet dabar padėtis yra pasikeitusi, vis dėlto lietuvių kalbą turime beveik visose srityse, ir mums reikia, kad ji čia liktų. O tam, kad ji liktų, be abejo, reikia teigiamo žmonių santykio, kaip tik todėl atsirado lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programa“, – teigė komisijos vadovė.

Prestižo matas – „Eurovizija“

Jos teigimu, lietuvių kalbos prestižas yra žmonių noras kalbėti lietuviškai ir pasididžiavimas kalbant lietuviškai.

„Tai yra teigiamas žmogaus vidinis santykis su savo kalba, šiuo atveju su lietuvių kalba, ir noras tą kalbą rodyti, vartoti visose srityse. Juk dažnai susiduriame su tuo, kad pasako: ai, kalbą kuria kalbininkai, aš niekuo dėtas arba muzika lietuviškai neskamba“, – sakė V. Meiliūnaitė.

Žinote, turiu tokį lietuvių kalbos prestižo matą – „Euroviziją“.

Kita vertus, ji tvirtino matanti, kad lietuvių kalbos prestižas pastaraisiais metais šiek tiek auga.

„Žinote, turiu tokį lietuvių kalbos prestižo matą – „Euroviziją“, – BNS sakė V. Meiliūnaitė.

„Kai pirmą kartą Aistė Smilgevičiūtė „Strazdą“ dainavo, visiems buvo labai juokinga. Bet dabar, kai Monika Linkytė niūniuoja čiūto tūto ir visa Europa iš paskos, kai Monika Liu sudainavo „Sentimentus“ lietuviškai arba kai dabar „Luktelk“, vėl lietuvišką dainą išrinko į „Euroviziją“, čia juk renka ne kalbininkai, renka pati visuomenė ir, vadinasi, visuomenė jau turi jausmą, kad gražiau, jaukiau, išskirtiniau, jeigu dainuojama lietuviškai“, – sakė VLKK pirmininkė.

Padidėjo konkurencijos laukas

Programoje atkreiptas dėmesys, kad iš viešojoje erdvėje besiklostančių kalbinių nuostatų ir atliktų tyrimų matyti, kad lietuvių kalbos prestižas kai kuriose visuomenės grupėse, pavyzdžiui, jaunimo, kelia klausimų.

Anot jos, anglų kalba skverbiasi į visas lietuvių kalbos vartojimo sritis, lietuvių kalba stumiama iš mokslo ir studijų, darbo santykių, viešosios informacijos ir kitų sričių, menksta jos prestižas, mažėja visuomenės pasitikėjimas savo kalbos galiomis.

„Tokiomis aplinkybėmis lietuvių kalbai darosi vis sunkiau išlaikyti savo pozicijas valstybės ir visuomenės gyvenime. Visuomenė savo kalbą gali išlaikyti tik sąmoningai suvokdama jos vertę ir raiškos galimybes, teikdama jai pirmenybę, norėdama ją vartoti ir kurti, palaikydama ir puoselėdama jos įvairovę“, – teigiama programoje.

VLKK teigimu, pastaruoju metu susiduriama su dar vienu iššūkiu – išaugusia lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo paklausa tarp imigrantų ir pabėgėlių.

Pasak V. Meiliūnaitės, dėl šių dviejų – anglų ir rusų – kalbų suvešėjimo padidėjo konkurencija lietuvių kalbai.

„Tas kalbų konkurencijos laukas išsiplėtė ir kitą sykį lietuviui reikia papildomų pastangų, kad jis prisimintų, jog tarp jų visų didesnių kalbų, galbūt net ekonomiškai stipresnių ir labiau apsimokančių mokėti kalbų, yra ta, kuri yra mūsų prekės ženklas. Labai norėčiau, kad prestižas pakeistų santykį su lietuvių kalba, kad tai būtų ne tik prekės, bet ir mūsų kokybės ženklas“, – sakė VLKK vadovė.

Prestižą stiprina teigiama patirtis

Jos teigimu, kelti lietuvių kalbos prestižą galima per kuo daugiau teigiamų kalbinių patirčių, parodant, kad lietuviškai galima kurti, plėsti lietuvių kalbos vartoseną prekių ženkluose, įmonių pavadinimuose, reklamos tekstuose, dainose, populiariuosiuose kūriniuose, laidose ir pastebėti žmones, kurie tai daro.

„Nepamirškime, kad daug lietuvių kalbos yra išvažiavusios į užsienį. To prestižo ypač reikia žmonėms, kurie dėl gyvenimo aplinkybių atsidūrė kitakalbėse aplinkose, kad jie norėtų išsaugoti gimtąją kalbą, kad jiems tai būtų savivertės, savigarbos, jų pačių prestižo dalykas turėti šaknis. Į visa tai reikia investuoti, tą reikia matyti, nes praradus labai sunku būtų atkurti“, – pabrėžė V. Meiliūnaitė.

Programoje numatyta lietuvių kalbos prestižą kelti atliekant kalbos, kultūros ir tapatybės tyrimus, rengiant konferencija, seminarus, diskusijas, leidžiant leidinius, remiant lietuvių kalbos savitumą ir turtingumą atskleidžiančius literatūros kūrinius, organizuojant edukacines priemones, viktorinas, Lietuvių kalbos dienas.

Tarp programoje numatytų priemonių – ir radijo, TV laidų, tinklalaidžių kūrimas apie kalbą.

VLKK tikisi minėtas priemones finansuoti iš jai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

Plačiau šia tema kalbėjo Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas.

– Ar tai gera idėja?

– Sakyčiau, kad tai – puiki idėja. Mes tokią idėją generavome maždaug prieš dešimt metų. Matėme, kaip kitos šalys pritraukia talentus, specialistus. Tikrai ne iš dangaus nukrito ši idėja. Ji taikoma plačiai pasaulyje. Užsieniečiai turi mokėti lietuvių kalbą, ypač tie, kurie dirba tokiose kritinėse srityse. Jie turi pereiti prie tos kultūrinės integracijos. Aš nelabai įsivaizduoju, jeigu žmonės dirba rimtose įmonėse ir nemoka kalbėti lietuviškai.

Užsieniečiai turi mokėti lietuvių kalbą, ypač tie, kurie dirba tokiose kritinėse srityse.

– Kas dar pasaulyje taiko tokią idėją?

– Pietryčių Azijos valstybės. Visų dabar tikrai neprisimenu, bet mes kalbam apie patį principą. Jeigu iš tikrųjų būtų politinė valia principui pritarti, tai mes labai greitai pritartume. Ir kiek kitos valstybės sudaro gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatų. 

– Kodėl reikia taikyti lengvatą? Iš principo, užsieniečiai turėtų norėti mokytis lietuvių kalbos, jeigu jie čia gyvena ir dirba. Taip pat ir karo pabėgėliai. 

– Atskirkim ukrainiečius. Jie prilyginti beveik Lietuvos gyventojams, darbuotojams. Mes kalbam apie tam tikras šalis, kurių žmonės mums labai įdomūs, kurie kuria didelę vertę. Aš manau, kad valstybė nuo to nei kiek nenukentėtų, nes jų sukuriama vertė būtų didesnė už tą, kurią mes gautume iš GPM.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Lietuva labai norėtų, kad atvyktų žmonės iš Japonijos, Australijos, JAV. Bet taip nėra. Tai – retenybė. Dažniausiai atvyksta iš Centrinės Azijos: Uzbekistano, Tadžikijos, Kirgiztano, Pakistano, Indijos. Šie žmonės taip pat nemoka lietuvių kalbos. Kaip suprantu, A. Bagdonas kalba būtent apie šiuos asmenis. Kaip juos išmokyti kalbėti lietuviškai?

– Aš nelabai sutikčiau su šia nuostata. Nemanau, kad A. Bagdonas irgi laikosi tokios nuostatos. Žmonės iš Vidurinės Azijos čia tikrai nesimokys. Jie atvažiuoja laikinai, kad užsidirbtų pinigų ir juos išvežtų. Indijoje daug tokių, kurie Lietuvoje dirba ir norėtų dirbti. Jeigu žiūrėtume proporcingai, tai tų šalių gyventojai sukūrė daugiausiai įmonių toje pačioje Amerikoje. Tų šalių žmonės mums įdomūs. Žiūrėčiau skeptiškai, kad čia daug atvažiuotų iš Australijos, Japonijos. Japonija – vien dėl ryškių kultūrinių ypatybių, o Australija, ko jiems čia važiuoti?

– Tai jūs sakote, kad ši lengvata padėtų žmonėms iš trečiųjų šalių išmokti kalbėti lietuviškai? Kaip tai turėtų veikti?

– Tai nėra sudėtinga. Žinoma, reikės padirbėti ties šituo. Manau, kad jiems bus lengva integruotis, nes puikiai ir anglų kalbą moka. Tai naudinga ir mums. Galėtume su tomis šalimis užmegzti ryšius. Tą labai sėkmingai daro Danija, bet jie tą daro per visą švietimo sistemą. Jie moka Kinijai dideles stipendijas, sukuria tam tikras studijų programas, kurios integruotos į Danijos ekonomiką. Jie ne per GPM, o per galimybę kinams nemokamai studijuoti Danijoje ir Danijos studentams – Kinijoje. Prasideda toks valstybių sujungimas. Mes visada sakėm, kad Indija mums – labai įdomi, bet Indijoje buvo panaikintas kontaktinis centras, per kurį buvo galima atrinkti žmones. Nesuprantu, kodėl. Man tada valstybės politika – visiškai neaiški. Ir aš manau, kad geras A. Bagdono pasiūlymas neįgaus kūno. Bent jau šitoje kadencijoje.

– Kodėl? Seimo nariai bus skeptiški?

– Todėl, kad dabar didelė baimės atmosfera. Apskritai, kas iš ten atvykę, tai čia jiems asocijuojasi su Vidurine Azija. Aplink ir Pakistanas, ir Indija, ir  visos kitos šalys. Baimės sektorius labai didelis. 

Jos duomenimis, 34 proc. respondentų mano, kad ugdymas valstybinėse mokyklose turėtų vykti taip, kaip vyksta šiuo metu – ir lietuvių kalba, ir tautinių bendrijų kalbomis.

32 proc. apklaustųjų nuomone, ugdymas turėtų vykti lietuvių kalba, bet išlaikant galimybę tautinių bendrijų vaikams turėti gimtosios kalbos pamokas.

Tuo metu penktadalis gyventojų mano, kad ugdymas valstybinėse mokyklose turėtų vykti tik lietuvių kalba. Mažuma – 7 proc. apklaustųjų – mano, kad ugdymas mokyklose turėtų vykti tik lietuvių arba lenkų kalbomis.

Kaip rodo apklausa, kad ugdymas turėtų vykti lietuvių kalba, išlaikant galimybę tautinių bendrijų vaikams turėti gimtosios kalbos pamokas, dažniau mano didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis pajamomis per mėnesį. Taip pat dažniau lietuviai nei kitų tautybių gyventojai.

Nuostatos, kad išliktų esama tvarka, dažniau laikėsi ne lietuviai.

Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ apklausą atliko šių metų vasario 22-kovo 5 dienomis. Apklaustas 1021 pilnametis Lietuvos gyventojas. Tyrimas vyko 115 atrankos vietų.

Sudomino sesuo

Doktorantūrą studijuojantis Y. Ishii, kurį su Lietuva supažindino Baltijos šalimis besidominti sesuo, savo disertacijoje tyrinėja lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose muzikinę kultūrą ir modernizmo raidą.

Muzikologas tikisi, kad šis darbas pasitarnaus šalies kultūros suvokimui, tačiau neslepia, jog savo darbo vertę jam įvertinti yra gana sunku, ypač trumpalaikėje perspektyvoje: „Gal tai žmonijos dalia, bet kartais mes linkę galvoti apie savo kuriamą vertę tik artimo laiko kontekste.“

Jo manymu, nereikia pamiršti, kad kai kurie vykdomi ir kuriami darbai bus aktualūs ir prasmingi tik po daugelio metų.

Neperduoda emocijų

Įvairių patirčių muzikos pasaulyje turintis KTU doktorantas atvirauja, kad artimiausia ir labiausiai patinkanti veikla šioje meno šakoje – kitų profesionalų sukurtų kūrinių atlikimas. Y. Ishii sako nesijaučiantis nei kūrėju, nei mokslininku, todėl tokia saviraiškos forma jam priimtiniausia.

„Atliekant muziką gali visiškai atitrūkti ir nuo žodžių pasaulio, kuriuo iš esmės remiasi mokslas, ir nuo emocinio pasaulio, su kuriuo susiduriame kasdienybėje“, – prideda Yusuke.

Muzikologas taip pat pamini turintis nuomonę, kuriai daug kas muzikos pasaulyje prieštarautų.

„Iš savo patirties galiu teigti, kad per muziką neperteiksi asmeninių emocijų, nes jos nuolat kinta“, – sako jis.

Iš Japonijos atvykusio profesionalo manymu, muzikos klausytojai jaučia ir priima visai ką kita, nei tikisi kompozitorius. Be to, net ir jausmai, kylantys klausantis muzikos pirmą ir antrą kartus, visiškai skiriasi.

Tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje visiems rūpi rezultatas, o Prancūzijoje – tai visai nesvarbu.

Muzikos supratimas

Ypatingai gerai suprasdamas Rytų Azijos kultūrą ir pakankamai susipažinęs su Europos šalių požiūriu į klasikinę muziką, Yusuke patvirtina, kad skirtingose šalyse šio žanro muzikos vertinimas skiriasi.

„Kai buvau Prancūzijoje ar Vokietijoje, aiškiai jautėsi, kad tokiame klasikinės muzikos lopšyje ji yra prigijusi visuomenėje ir tapusi jos dalimi, o Japonijoje tokia muzika tebeveikia kaip švietimo sistemos įrankis.

Jūsų šalyje žmonės daugiau dėmesio skiria muzikos kontekstams negu pačiai muzikai. Atlikėjai taip pat linkę daugiau pasakoti žodžiais negu kalba pati muzika“, – svarsto muzikologas.

Yusuke atvirauja, kad dar būdamas Japonijoje ir nusprendęs mokslus tęsti Lietuvoje, jis nežinojo, jog visi jį dominantys kompozitoriai emigravo į JAV.

„Gal būčiau išvažiavęs ten, o ne į Lietuvą, jei būčiau žinojęs šį faktą“, – svarsto muzikologas. Visgi Yusuke nesigaili atvykęs čia gyventi ir teigia, kad norint pažinti šalį, žmones, kultūrą ir juo labiau muziką neužtenka pabūti turistu.

Skirtingos patirtys

Paklausus apie studijas ir mokslus skirtingose šalyse, Yusuke atsako negalintis lyginti universitetų dėl skirtingų studijuotų programų, tačiau švietimo sistemų skirtumų ir panašumų jis įžvelgia.

„Prancūzijoje ar Vokietijoje svarbu išlikti savimi ir drąsiai atsisakyti to, kas tau netinka, o Lietuvoje ar Japonijoje – prisitaikyti. Man buvo įdomu, kad tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje visiems rūpi rezultatas, o Prancūzijoje – tai visai nesvarbu“, – prisimena Y. Ishii.

Lietuvių kalbą laikantis įdomia ir puikiai ja kalbantis ir rašantis japonas vis dėlto stebisi lietuvių požiūriu į kitataučius, kalbančius jų kalba, ir užduodamų klausimų šia tema kiekiu.

„Prancūzai niekad nesistebi, kad tu kalbi prancūziškai, taip pat sunku įsivaizduoti amerikiečius, klausiančius, kaip išmokai kalbėti angliškai. Anksčiau man buvo keista, kodėl lietuviai pervertina užsieniečius, kalbančius jų kalba. Sutinku, lietuvių kalba sunki, bet juk visos jos sunkios“, – svarsto doktorantas.

Pasidomėjęs šiuo reiškiniu, Yusuke suprato, kad lietuviai turi ne tik tvirtą nuomonę apie savo kalbą, bet ir kitokį mentalitetą, yra linkę prisitaikyti.

„Anksčiau maniau, kad lietuviai tiesiog paslaugūs bendraudami su manimi angliškai“, – sakė Yusuke. Dabar jis įsitikinęs, kad priežastis kita.

Apsigyvenus šalyje, Lietuva jam atskleidė ir gerąsias, ir ne tokias pozityvias savo puses. Viena pagrindinių, kurią išskiria Y. Ishii, – psichologinė žmonių, o ypač vaikų būklė dėl nestabilios geopolitinės padėties. Nepaisant to, muzikologas sako, kad Lietuvoje gyventi jam patinka, o neturėdamas aiškių planų ateičiai, jis tikisi tobulėti muzikos srityje ir nenustoti jos tyrinėti.

Tokią išvadą Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba patvirtino vasario pabaigoje įvertinusi Seime opozicinės Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovų įregistruotas pataisas, kurios dokumentuose pavardžių rašybą leistų su lotyniško pagrindo abėcėlės diakritiniais rašmenimis.

„Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba nepritaria, kad ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės Lietuvos išduodamuose oficialiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis su tais diakritiniais ženklais, kurių nėra bendrinės lietuvių kalbos abėcėlėje“, – sakoma išvadoje, kurią penktadienį išplatino institutas.

Institutas teigia, kad svetimais diakritiniais rašmenimis būtų destabilizuojamos rašybos, tarties ir kirčiavimo normos, tai „sukeltų pavojų bendrinės lietuvių kalbos sistemai bei vartosenai ir trikdytų sklandžią visų Lietuvos įstaigų, įmonių ir organizacijų komunikaciją“.

Konstitucinis Teismas gruodžio pabaigoje paskelbė, kad įstatyme numatyta galimybė asmens dokumentuose vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis be diakritinių ženklų neprieštarauja Konstitucijai, o diakritiniai ženklai būtų galimi, jeigu tokią išvadą pateiktų Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).

Dabar galiojantis Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas nustato, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų.

Kaip nurodė KT, diakritinius ženklus būtų galima įteisinti, jeigu VLKK konstatuotų, jog juos rašant nebūtų keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad VLKK nėra pateikusi aiškios pozicijos dėl asmenvardžių rašymo su diakritiniais ženklais.

Galimybę dokumentuose pavardes rašyti su diakritiniais ženklais KT vertino gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimąsi. Jis nagrinėjo civilinę bylą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą taip, kad tam tikro ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio vardas ir pavardė būtų parašyti naudojant lotyniško pagrindo rašmenį su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiu diakritiniu ženklu.

Įteisinti diakritinius ženklus asmenvardžiuose siekia daugiausia Lietuvoje gyvenantys lenkų tautybės asmenys. Jų teigimu, Seimui leidus varduose ir pavardėse naudoti raides „w“, „q“, „x“, dalis Lietuvos gyventojų vis tiek negali susigrąžinti originalios protėvių pavardės, nes jose yra diakritinių ženklų.

Ministrė Aušrinė Armonaitė teigia, jog kalba skaitmenizuojama norint spartinti su ja susijusius technologinius procesus.

„Jie sudarytų galimybę ateityje sukurti inovatyvius dirbtinio intelekto produktus ir užtikrintų sklandų, taisyklingą ir įvairiapusį lietuvių kalbos vartojimą taikant technologinius sprendimus. Tai leistų mums visiems dar plačiau vartoti lietuvių kalbą skaitmeninėje erdvėje“, – pranešime teigė A. Armonaitė.

Ministerija skelbia 5 kvietimus Lietuvos mokslo ir studijų įstaigoms: 3,8 mln. eurų bus paskirstyta lietuvių kalbos garsynui kurti, 2,2 mln. eurų –  nuasmenintam tekstynui, 1,48 mln. eurų – morfologiškai ir sintaksiškai anotuotų tekstynų modeliams, 770 tūkst. eurų –  klausimų ir atsakymų porų tekstynui, o dar 800 tūkst. eurų – automatiškai giliojo mokymo pagrindu veikiančių mišrių lietuvių kalbos tekstų santraukų tekstynams.

Paraiškas įstaigos gali teikti iki balandžio ir gegužės pabaigos.

Ministrų kabineto sprendimu, užsieniečiams, kuriems suteikta laikinoji apsauga, 3 metus nebus taikomas kriterijus dėl valstybinės kalbos mokėjimo. Laikinoji apsauga pratęsta vieneriems metams – iki 2025 m. kovo 4 d.

„Karas Ukrainoje vyksta jau dvejus metus. Kaip tik galime, padedame ukrainiečiams. Dar metus netaikyti reikalavimo mokėti valstybinę kalbą įsidarbinant pasiūlėme norėdami užtikrinti, kad kuo daugiau ukrainiečių turėtų galimybę dirbti, išlaikyti save ir savo šeimas, iki kada jie galės grįžti į Ukrainą“, – išplatintame pranešime cituojamas švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.

Pasak ministro, siekiant palengvinti ukrainiečių integraciją į darbo rinką ir galimybes dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbą, ukrainiečiai ir toliau galės mokytis lietuvių kalbos Užimtumo tarnybos organizuojamuose kursuose, nacionalinėje suaugusiųjų švietimo platformoje KURSUOK.

ELTA primena, kad praėjusių metų kovą Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) kreipėsi į Seimo komitetą bei keletą ministerijų, nurodydama, kad nuo 2024 m. kovo planuojama pradėti tikrinti šalyje dirbančių karo pabėgėlių iš Ukrainos lietuvių kalbos žinias.

Tokie pareiškimai netrukus sulaukė politikų kritikos, tačiau VKI viršininkas Audrius Valotka teigė, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinas, kad ukrainiečiai galėtų visavertiškai integruotis į visuomenę.

LVAT nagrinėja administracinę bylą, kurioje už užmokestį mokymo paslaugas išimtinai anglų kalba teikianti ugdymo įstaiga skundėsi Valstybinės kalbos inspekcijos skirtu nurodymu, kad mokytojai, direktorė ir jos pavaduotoja ugdymui išlaikytų lietuvių kalbos egzaminą arba pateiktų dokumentus, patvirtinančius nustatytą kalbos mokėjimo kategoriją.

Kaip skelbia LVAT, bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar be jokių išimčių privačiose tarptautinėse mokyklose dirbantiems mokytojams ir administracijai Lietuvoje taikomas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, kai nesudaroma galimybė atsižvelgti į jokias įstaigos veiklos specifiškumą lemiančias aplinkybes, atitinka ES teisę.

Teisėjų kolegija šią savaitę nusprendė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į klausimus dėl tokio reikalavimo.

Nieko naujo, štai vienoje gimnazijoje prieš pat Naujuosius Lietuvoje gyvenantis Rusijos pilietis proginiame renginyje rusiškai skaitė savo kūrybos eilėraštį apie fašistus, o pačioje pabaigoje drėbtelėjo, jog negalįs ramiai miegoti, nes „fašizmas atgimsta“ (tikrai turėdamas galvoje ne savo istorinę tėvynę).

Bent jau vienu klausimu – kas yra tikrų žmonių kalba – jų nuomonės tikrai turėtų sutapti. Visa kita – šunų skalijimas.

Pirmu atveju pedagogė (abipusiu sutarimu) darželyje daugiau nebedirbs, antru – „poetas-antifašistas“ nieko nepraras, nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje iš jo, ko gero, už tą posmą niekas neatims, tad bus kita proga, jis vėl ateis į tą pačią ar kitą Klaipėdos mokyklą paskaityti savo poezijos. Gal kitą kartą bus dar drąsesnis, nes jis – laisvas žmogus, laisvoje šalyje ir laisvai gali skelbti savo kūrybą ir reikšti savo nuomonę, juolab yra tikras, jeigu kas, Kremlius tikrai eis ginti savo tėvynainių užsienyje nuo tų fašistų, kurie – žmonės-nežmonės ir jų net kalba primena šunų lojimą. Taip, matyt, galvoja darželio pedagogė iš Vilniaus.

Ar poetas mano kitaip? Bent jau vienu klausimu – kas yra tikrų žmonių kalba – jų nuomonės tikrai turėtų sutapti. Visa kita – šunų skalijimas. Ir dar.

„Erdvė – tai pats didžiausias turtas. Ne mokslo ir kultūros pasiekimai, o užkariavimai kelia pasididžiavimą.“ Taip rusų istorikas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Jevgenijus Anisimovas tiesiai šviesiai paaiškino savo tautiečių pasaulio supratimą apie jų misiją pasaulio istorijoje.