Laidos metu Lietuvą sužavėti ir į didžiąją sceną su galinga jėga įsiveržti bandys ir nauja vaikinų grupė T3.

Koduotas grupės pavadinimas iš tiesų turi paprastą lietuvišką reikšmę: „Galvojome, kaip čia pasivadinti ir nusprendėme labai paprastai ir lietuviškai – tie trys“. Grupės vaikinai Dovydas Petrošius, Ignas Novikovas ir Ovidijus Bugdinas kartu dainuoja nuo vaikystės – visi trys iš Tauragės kilę vaikinai muzikavo tame pačiame gospelo chore.

Tiesa, Ovidijus ir Ignas jau dalyvavo „Lietuvos balsas“ projekte kaip solistai. Ovidijus – prieš penkerius metus sugebėjo atsukti tris iš keturių mokytojų kėdžių ir šeštajame sezone nukeliavo iki tiesioginių kovų. Tuo metu dėl absoliučią klausą turinčio Igno, aštuntame sezone kovėsi visi keturi projekto mokytojai, susižavėję išskirtiniu vaikino muzikalumu ir neeiliniu gebėjimu tą pačią dainą atlikti net keliais muzikos stiliais. Vis tik nokautų etape Igno kelionė projekte baigėsi.

„Projektas padidino mano žinomumą ir mano kaip solisto karjera muzikiniame kelyje tęsiasi toliau. Iki šiol dainuoju įvairiuose renginiuose, neatsisakiau įvairių kvietimų dainuoti, tobulinau balsą ir dainavimo įgūdžius, ieškojau naujų pažinčių ir visada tikėjau, kad mano laikas dar ateis, nesvarbu kaip tau sekėsi projekte, svarbu siekti savo svajonės nesustoti daryti tai kas tau labiausiai patinka“,– įsitikinęs T3 grupės narys Ignas.

Atlikėjo balsas projekte buvo labai giriamas mokytojų ir profesionalų, o ypač jį tuomet pasirinkusio Donato Montvydo, kuris vaikinui žadėjo didžiules perspektyvas scenoje. Vis tik Ignas atviras – sceną dalintis su kolegomis žymiai drąsiau.

„Visada pasitikėjau savimi ir savo galimybėmis kaip solistas, tačiau smagiau scenoje jaučiuosi dainuodamas ne vienas, juolab, kad puikiai pažįstu savo scenos partnerius ir galiu jais pasitikėti. Trise esame žymiai tvirtesni ir drąsesni, jaučiamės gerai ne tik dainuodami scenoje, bet ir už jos ribų. Aš tikiu grupe, jos sėkme ir tikiuosi, kad Lietuvos žmonės mumis patikės ir galėsim džiuginti juos savo koncertuose“,  – sako Ignas.

Nors T3 susibūrė prieš pat „Lietuvos balsas. Kartos“ projektą, vaikinai jau spėjo įrašyti ir savo pirmąjį kūrinį kartu.

„Vis dar eksperimentuojame su žanrais, bet artimiausias mums elektroninis pop stilius. Mūsų grupės artimiausias tikslas dabar – laimėti projektą. Po to norime išleisti dar dainų, pasirašyti gerą sutartį ir gauti gerą vadybininką, kuris padėtų kopti aukštyn“, – sako grupės vaikinai.

Kaip naujai grupei seksis jų pirmasis pasirodymas didžiojoje projekto scenoje ir ar kartu jie tikrai stipresnė jėga nei po vieną – pamatyti bus galima jau šį sekmadienio vakarą „Lietuvos balsas. Kartos“ projekte 19.30 val. per LNK.

Anyanya Udongwo gimė ir užaugo Nigerijoje. 2009 m. iš Nigerijos jis atvyko studijuoti medicinos mokslų ir tapo kvalifikuotu chirurgu.

Dar studijų metais jis ėmė giedoti bažnyčios chore, vis labiau įsitraukė į muziką. Po studijų dar kelerius metus bandęs dirbti pagal specialybę, suprato – muzika yra jo tikrasis pašaukimas. Anyanya yra dalyvavęs Ukrainos „Balse“, kituose muzikos projektuose, koncertavęs įvairiuose festivaliuose.

Deja, jo, kaip ir daugelio kitų, gyvenimą sustabdė prasidėjęs karas. Tuo metu Anyanya buvo pačiame jo epicentre – Bučoje. Netekęs namų, jis pabėgo iš karo siaubiamos šalies į Lenkiją, o išgirdęs apie lietuvių teikiamą pagalbą pabėgėliams – atvyko į Lietuvą.

Sužinojęs apie „Lietuvos balso“ projektą, panoro jame sudalyvauti. Jo pasirodymai šiame projekte nepaliko abejingų – prieš mėnesį finišavusiame projekte Anyanya triumfavo ir neslėpė emocijų užėmęs pirmąją vietą. Jo muzika sugraudino visą Lietuvą.

„Kaip ir praėjusiais metais, solidarizuodamiesi su Ukraina, kviečiame į festivalį atvykti karo vis dar siaubiamos šalies muzikantus. Norime padėti jiems išreikšti savo poziciją per muziką. Nes džiazas – taikos ir laisvės muzika, o instrumentai – muzikantų ginklai“, – teigė Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovė Inga Grubliauskienė.

Kartu su Ukrainos kariuomenės orkestru dainuos ir klaipėdietė Ingrida Toleikytė, žinoma sceniniu vardu I.T.

Ukrainos kariuomenės Sausumos pajėgų Karinės muzikos centro bigbendas savo kūrybinę karjerą pradėjo 1998 m. kaip Šiaurės operatyvinės vadovybės štabo 7-osios karinės grupės kūrybinis padalinys. Nuo 2015 m. šiam kolektyvui vadovauja Sergejus Procenko.

– Ar jau patikėjote savo pergale?

– Iki šiol tai neįtikėtina, tačiau visa esybe bandau tai suprasti ir pajausti.

– Kaip manote, kas papirko Lietuvos klausytojų širdis?

– Būsiu atviras, nežinau, kur slypi paslaptis. Stengiausi mėgautis muzika, būti savimi, paliesti žmonių širdis. Dariau tai, ką mėgstu labiausiai.

– Ukrainoje mokėtės medicinos. Kaip save atradote muzikoje?

– Tai ilga istorija. Odesoje studijavau mediciną, baigiau studijas ir dvejus metus dirbau chirurgu. Tačiau gyvenime ateina laikas, kai reikia savęs paklausti – ar darau tai, kas man patinka, ar tai, kas patinka mano šeimai. Mano tėvas visada svajojo turėti medikų komandą. Šeimoje esame penki vaikai ir visi – medikai. Suvokiau, kad būti gydytoju – puiku, bet ne man. Vis dar gydau žmones, tačiau savo balsu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Po projekto laimėjimo ir jūsų tėtis patikėjo jūsų svajone?

– Jis buvo labai laimingas, verkė. Niekada iki šiol negirdėjau jo verkiant. Jis netikėjo, kol nelaimėjau. Jis didžiuojasi manimi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar nusprendėte, kur leisite pinigus?

– Turiu didelių planų. Dalį pinigų tikrai skirsiu Ukrainai, nes jų tikrai reikia. Man irgi reikia pinigų, tačiau jiems ten reikia labiau. Siųsiu žmonėms, vaikams.

– Ar dar planuojate grįžti į Ukrainą? Ten gyvenote nuo 2009 m.

– Jaučiu, kad esu tiltas tarp Lietuvos ir Ukrainos. Ypač kalbant apie muziką. Ir per karą nuolat lankausi Ukrainoje. Ukraina – mano namai Europoje. Mano sūnus – ukrainietis. Tačiau dabar aš Lietuvoje ir savo ateitį planuoju čia. Ukraina visada bus dalis mano gyvenimo, nes negaliu papasakoti savo gyvenimo istorijos be Ukrainos.

– Puikiai pasirodėte „Lietuvos balse“, galbūt ketinate dalyvauti „Eurovizijoje“?

– Turiu planų „Eurovizijai“. Tačiau reikia kalbėti čia ne tik apie mane, bet ir komandą, draugus.

– Kas labiau jus palaikė viso projekto metu – žmona ar trimetis sūnus?

– Sunkus klausimas. Manau, abu. Jie abu – didžiulė palaikymo komanda. Mes nuolat keliavome nuo Lietuvos iki Ukrainos, iki kol apsistojome Vilniuje. Jie labai daug padarė dėl manęs.

– Galbūt jau sulaukėte pasiūlymų iš prodiuserių ar kitų įstaigų?

– Taip. „Universal Music“ išleis singlą, tai bus labai greitai. Klaipėdoje gegužės 27 d. laukia didelis šou – „Blade Fights“. Planuojame įspūdingą pasirodymą.

Anyanya gimė bei užaugo Nigerijoje, bet savo namais vadina ir Ukrainą, kurioje praleido keliolika metų. Čia jis studijavo mediciną, o dainavimas buvo tik hobis (dainuodavo bažnyčioje, vėliau –  įvairiuose projektuose), tačiau baigęs studijas,  Anyanya suprato, kad tikrasis jo pašaukimas yra muzika.  Karo metu Anynyai teko pasitraukti iš Ukrainos – jis gyveno Bučoje ir savo akimis matė skaudžias tragedijos pasekmes. Lietuva tapo pirmąja šalimi, kurioje Anyanya vėl išdrįso dainuoti po karo. Varginančios kelionės iš Ukrainos, kai repetuoti tekdavo eilėje prie sienos, nakvynės degalinėje, išgyvenimai matant nuolatines brangių žmonių netektis – talentingas atlikėjas visai tai ištvėrė, o muzika tiesiai iš jo širdies sugraudino visą Lietuvą.

Jūsų parama sujaudino ne tik mane, bet ir mano šeimą, kuri dvejojo, kaip aš būsi sutiktas svečioje šalyje

„Esu be galo dėkingas lietuviams už palaikymą ir už tai, kaip šiltai mane sutiko. Prisipažinsiu – tokia jūsų parama sujaudino ne tik mane, bet ir mano šeimą, kuri dvejojo, kaip aš būsi sutiktas svečioje šalyje“, – atviravo Anyanya ir pažadėjo, jei tik susiklostys palankios aplinkybės, pabandyti kada nors išplėšti pergalę Lietuvai Eurovizijoje. „Visų pirma dėkoju Dievui ir savo šeimai. Ir, be abejo, dėkoju Lietuvos žmonėms už palaikymą – ne tik mano, bet ir visos Ukrainos. Mes nugalėsime“, – ašarų  scenoje neslėpė Anyanya.

T. Biliūno / BNS nuotr. 

Anyanya įveikė kitus 9 finalo dalyvius:  nenuoramą, roko muzikos atstovą Kasparą Šimkevičių bei lietuviškąja Janis Joplin vadinamą Beatą Beatričę Šiukaitę iš Beno Aleksandravičiaus komandos,  subtiliąją alytiškę Vakarę Jarmalavičiūtę bei jos kraštietį mieląjį Orestą Vyšniauską, taip pat profesionalų karį Maksimilian Drožin ir paslaptingąjį Sidą Gziozdovą iš Manto Jankavičiaus komandos, sienas drebinantį Aurimo bei Dovydo duetą ir subtiliąją Elzę Raubytę iš Justino Jaručio komandos bei vienintelius Monikos Liu komandoje buvusius spalvinguosius Gintarę bei Simą Buziliauskus.

Superfinale, kur dalyviai turėjo atlikti savo nokautų dainą Anyanya kovojo su savo komandos dalyve Beata Beatriče ir Manto komandos dalyviu Sidu Gviozdovu.

Išskirtinį finalo šou lydėjo įspūdingi kitų per dešimt metų projekte sužibusių talentų pasirodymai: į sceną lipo „Lietuvos balsas. Kartos“, „Lietuvos balsas. Vaikai“, „Lietuvos balsas. Senjorai“ laimėtojai, taip pat pirmojo ir septintojo sezono nugalėtojos Julija Jegorova ir Monika Marija bei kiti. Įspūdingą šou iš VIP raudonojo kilimo zonos stebėjo gausus būrys projekto draugų – šou ir muziko pasaulio žvaigždžių, kurios vakarą pratęs vakarėlyje restorane „Juoda druska“.

 „Žalgirio“ arenoje, ant muzikinio šou „Lietuvos balsas“ jubiliejaus raudonojo kilimo rinkosi  šventiškai nusiteikę garsiausi Lietuvos veidai: buvusi projekto reporterė Karolina Meschino, Gjan, Merūnas Vitulskis, Vaidas Baumila, Aleksandras Ivanauskas - Fara, „8 kambarys“, „The Roop“, Povilas Meškėla,  Deividas Meškauskas, buvusios projekto laimėtojos ir mokytojos Monika Marija ir Julija Jegorova bei daugelis kitų. Svečius kalbino buvęs „Lietuvos balso“ reporteris Žygimanto Barysas, kuriam projekto stilistė Milda Metlovaitė išdavė, kad brangiausias šventės dalyvio kostiumas kainavo apie 10 000 Eur.

Svečius vienijo dvigubai šventiška nuotaika:  projekto kūrėjus, kūrybos namus „Elitaz“ jie sveikino su jubiliejiniu, itin stipriu dešimtuoju sezonu, o jau po kelių valandų žiūrovai sužinos, kurį projekto dalyvį sveikinti su LNK įsteigtu 15 000 Eur prizu ir muzikinio kontrakto su „Universal Music Group“ laimėjimu. Po finalo, kuriame kaunasi dešimt Monikos Liu, Manto Jankavičiaus, Justino Jaručio ir Beno Aleksandravičiaus – Ba finalistų, raudonojo kilimo svečiai rinksis į jubiliejaus dūzges. 

„Sekę akląsias perklausas turbūt pastebėjo, koks jautrus – tiek muzikaliai, tiek istorijų prasme – yra šis jubiliejinis, 10-asis sezonas. Dvikovose, kaip ir priklauso, emocijų bus dvigubai daugiau“, – pasakoja „Lietuvos balso“ kūrėjai. Viena iš labiausiai jaudinančių šio sekmadienio dvikovų: lietuvio Luko Bartaškos ir Ukrainoje paskutinį dešimtmetį praleidusio bei ją savo antraisiais namais vadinančio Anyanyos Udongwo pasirodymas.

Dešimt metų ir tūkstančiai kilometrų link muzikos

Iš pirmo žvilgsnio kauniečio Luko ir Kenijoje gimusio Anyanyos istorijos gali pasirodyti visiškai skirtingos. Tačiau patys dvikovos priešininkai mano, kad jos – be galo panašios, nes tiek Anyanya, tiek Lukas link savo svajonės būti didžiojoje scenoje ėjo daugiau nei dešimt metų. „2009 metais atvykau į Ukrainą studijuoti medicinos – tuo metu dainuodavau tik sekmadieniais, bažnyčioje. Tačiau baigęs mokslus ir kelis metus padirbęs chirurgu supratau, kad negaliu be muzikos – ji yra tai, kam noriu atiduoti visą, o ne tik dalį savęs“, – pasakoja Anyanya.

Jam pritaria ir Lukas, kuris „Lietuvos balso“ projekte dalyvauja trečią kartą – pirmasis buvo prieš dešimt metų. „Per tiek laiko supratau, kad muzika man yra viskas – kad nebegaliu jos palikti antrame plane. Deja, tik iš muzikos gyventi yra nelengva, todėl dažnai savo svajonę apleisdavau, pasiduodavau, bet su laiku supratau, kad jeigu nori kažko pasiekti, turi kūrybai ir scenai atiduoti visą save, kompromisams nelabai yra vietos“, – atvirauja Lukas.

Vienas unikaliausių balsų Lietuvoje

Lukas Bartaška ir Anyanya Udongwo susitiko  Beno Aleksandravičiaus-Ba komandoje. Benas prisipažįsta, kad nematydamas Luko, dar prieš atsisukdamas jis galvojo, kad Lukas, galbūt, taip pat yra juodaodis. „Jis turi tikrai unikalų balsą, tokie mūsų krašte yra labai reti“, – pastebi Benas, o jam pritaria ir projekto vokalo mokytoja Rosita Čivilytė. „Pasiklausyk, Lukai,  argi čia ne tu...?  – skambant „Grammy“ laimėjusios grupės „Black Pumas“ vokalisto balsui Luko klaus Rosita. „Taip, žinau, kad turiu unikalią dovaną –  labai noriu su ja gyvenime dar kažką nuveikti. Ir... nebegaliu laukti: man jau 32 metai, metas pilnai pasinerti iš muziką, gyventi iš jos, nešvaistyti savo talento“, – atviraus ir pats Lukas.

Abu muzikantus Benas Aleksandravičius vadina vienais gabiausių, unikaliausių ir sunkiausiai dirbančių savo komandoje. Deja, ruošiantis dvikovoms muzikai pasišventę talentai patirs ir nenumatytų iššūkių: Anyanyai bandant atvykti į antrąją repeticiją jis strigs Ukrainos pasienyje, todėl repeticija vyks nuotoliniu būdu iš degalinės, kurioje Anyanyai teks nakvoti.

Kaip duetui seksis šiuos iššūkius įveikti ir kaip atrodys dviejų Beno Aleksandravičiaus favoritų pasirodymas, bus galima pamatyti jau šį sekmadienio vakarą, „Lietuvos balse“, 19.30 val., per LNK.

Tarp jų – ir prieš 16 metų Eurovizijoje dalyvavusi Julija Ritčik, susibūrusi į trio su buvusiais grupės „4Fun” nariais – Justu bei Rimantu Jasenkomis.

Užregistravo slapta

Ar lengva scenos vilkams dalyvauti muzikiniame projekte, kuriame ne vienas tik pradeda savo kelią ir iš naujo išgirsti objektyvią nuomonę apie savo talentą? „Tikrai ne”, –  juokiasi Julijos Ritčik trio ir prisipažįsta, kad šiaip tokiai avantiūrai būtų nesiryžę, tačiau slapta tai padarė jauniausias trio narys Justas. „Atėjome į projektą Justo dėka ir dėl Justo kaltės tuo pačiu: jis mus užregistravo nepasitaręs ir pasakė tik jau kai buvome atrinkti. Pirma reakcija buvo neigiama: ką čia mes veiksime, juk čia scena naujokams, jaunimui... Tačiau tada pagalvojome: juk kaip trio mes irgi esame naujokai...o širdyje – tas pats jaunimas“, – šypsosi visada jaunatviškumu pasižymėjusi atlikėja. Julijai pritaria ir Justas.

„Įkalbinėti kolegas teko savaitėmis, gal net mėnesiais – tikrai nemažai kavos išgerta, nemažai diskutuota. Tačiau pavyko. Ir nuo pat pradžių tikiu mūsų galimybėmis“, – įkvėpimo nestokoja gitaristas Justas Jasenka. „Iš tiesų, naujiems išbandymams, naujoms pradžioms niekada nėra blogo laiko. Gyvenime „viskas baigta“ nebent jei pats tuo patiki“,  –  svarsto Julija.

Į trio susibūrė per karantiną

Julijos Ritčik trio išaugo iš Eurovizijoje dalyvavusios grupės „4Fun” narių. „Per karantiną nebegalėjome tverti be muzikos, todėl ėmėme va taip vis neformaliai pamuzikuoti tokios trijulės sudėtyje.  Viskam pasibaigus supratome, kad tai gali išeiti ir į kažką rimtesnio, kad tikrai turime kuo nustebinti ir kuo pasidalinti“, – pasakoja Julija.

„Žiūrovai net neįsivaizduoja, kiek mes įdėjome širdies, išmonės ir pastangų aranžuodami savo kūrinius. Tikimės jiems parodyti kai ką naujo, galbūt ne visai įprasto“, –  intriguoja grupės bosistas Rimantas Jusėnas. Kaip ir išduoda pavardė, Justas bei Rimantas yra tėvas ir sūnus. Tačiau visa trijulė jau tiek laiko muzikuoja kartu, kad  jaučiasi kaip šeima. „Kai dingstame repetuoti, sakome – keliaujame susitikti su savo kita šeima“, – juokiasi Justas.

„Kaip bebūtų, į projektą tikrai atėjome „for fun“ (liet. savo malonumui, dėl malonumo). Nors ir esame patyrę, labai daug ruošėmės, jaučiame didelę atsakomybę ir jaudulį. Projektas kupinas talentų, todėl bus ką veikti norint įrodyti, ko esame verto“, – akcentuoja trijulė.

Kaip seksis šiam trio ir kitiems antrųjų aklųjų perklausų dalyviams bus galima pamatyti jau šį sekmadienio vakarą, „Lietuvos balse“, 19.30, per LNK.

– Kitąmet populiarus muzikos projektas „Lietuvos balsas“ mini savo dešimtmetį. Ar tikite laimingais skaičiais? Ar mėgstate švęsti jubiliejus – tiek asmeninius, tiek ir kūrybinius?

– Nesu prietaringas skaičiams ir metų neskaičiuoju, bet kartais būna tokių įdomių sutapimų. Tarkime, skaičius 5 man kažkuo išsiskiria, su juo susiję keli mano gyvenimo epizodai. Kita vertus, netikiu nei horoskopais, nei numerologija – galbūt labiau tikiu, kad tie lyginiai, taip gražiai užapvalinti skaičiai gali atkreipti mūsų dėmesį. Štai „Lietuvos balsui“ kitąmet dešimt. Vadinasi, priėjome tam tikrą solidų etapą, atskaitos tašką. Smagu, kad šis muzikinis projektas išsilaikė tiek daug metų ir buvo vienas populiariausių, žiūrimiausių televizijos šou visoje Lietuvoje.

– Kiek metų jūs pats mokytojaujate šiame projekte?

– Esu išbandęs kelias „Lietuvos balso“ versijas. Du sezonus buvau projekto „Lietuvos balsas. Vaikai“ mokytoju, o vieną kartą teko garbė rinkti senjorų komandą projektui „Lietuvos balsas. Senjorai“. Šįsyk bus įdomu aklosiose perklausose išgirsti suaugusių atlikėjų, siekiančių proveržio savo muzikos karjerose. Išduosiu paslaptį, kad aklųjų perklausų filmavimas jau įvyko rugsėjo viduryje, tad mes su kitais trimis teisėjais – Monika Liu, Justinu Jaručiu ir Benu Aleksandravičiumi – jau turime sukomplektavę savo komandas.

LNK nuotr.

– Per tris jūsų mokytojavimo sezonus mokinių skalė buvo išties plati: nuo jautrių vaikučių iki jaunystės svajones bandančių įgyvendinti senjorų. Su kuo dirbti buvo smagiausia?

– Labai laukiu dešimtojo sezono, kai galėsiu išbandyti jėgas su suaugusiaisiais. Buvusių patirčių nėra kaip lyginti. Nors tema ta pati – muzika, dainavimas, bet amžiaus grupės, asmenybės skirtingos. Kiekviena grupė savita. Pasiruošimo su vaikais negali lyginti su senjorų praktika (šypsosi). Tuo „Lietuvos balsas“ ir yra įdomus: juk kaskart gali tikėtis kažko naujo!

– LNK „Lietuvos balso“ kūrėjai atskleidžia, kad naujajame sezone tiek mokytojų, tiek ir žiūrovų laukia intriguojančios naujienos. Kokios?

– Užbėgti įvykiams už akių negaliu, visų paslapčių išduoti irgi. Praskleisiu uždangą tik truputį, pasakydamas, kad visi į akląsias perklausas patekę dainininkai yra labai aukšto muzikinio lygio, labai platus jų tautinis diapazonas. Vadinasi, garsas apie „Lietuvos balsą“ jau sklinda toli už mūsų tėvynės ribų. Smagu, kad čia mačiau ir keletą dalyvių, kuriuos pirmąsyk sutikau „Vaikų balse“. Dabar jie užaugę, dalyvauja projekte kaip suaugę atlikėjai. Dar viena naujiena, kad mokytojai į savo komandas galės rinktis neribotą skaičių balsų.

M. Jankavičiaus nuotr. 

– Aišku, į muzikines dvikovas patekti galės tik patys verčiausi. Ar tokie projekto taisyklių pakitimai jus džiugina?

– Be galo. Anksčiau iš tiesų susidurdavome su dilema, kad į savo komandą galėdavome rinktis tik ribotą skaičių žmonių. Jei išgirsdavai puikų balsą, kai komanda pilna, norėdavosi tiesiog nagus iš apmaudo nusigraužti. To puikiai dainuojančio atlikėjo būdavo gaila… Ačiū Dievui, šiame jubiliejiniame šou galėsime atsisukti į visus, į kuriuos norėsime, tuomet jau reikės verstis per galvą, kad tas balsas pasirinktų tave.

– Kokie kriterijai svarbiausi renkantis mokinius? Ar kartais suveikia šeštasis pojūtis ir jūs atsisukate, pajutę žmogaus sielą, o ne balsą?

– Suprantu, apie ką kalbate. Šiuo požiūriu labai nemėgstu aklųjų perklausų, nes negaliu matyti asmenybės, visumos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad gerą atlikėją sudaro ne vien balsas. Tad kartais bebalsis, turintis didesnę charizmą, man labiau patinka nei tas, kuris dainuoja nuostabiais aukštais ir techniškais registrais. Tačiau taisyklės yra taisyklės. Šis projektas tuo ir įdomus, kad mokiniai po kiekvieno praėjusio etapo vis keičiasi, o su jų metamorfozėmis kinta ir mano, kaip teisėjo, požiūris į juos. Tarkime, išgirstu žmogų dainuojant pirmąsyk. Puiku! Atrodo, viskas gerai, tačiau pradėjus dirbti paaiškėja, kad iš jo – visiškas šnipštas, kad jis temoka tą vieną vienintelę dainą, su kuria atėjo į perklausas. Kartais ir turintis nuostabų balsą ilgainiui suklumpa, nes nėra kitų savybių, be galo reikalingų galvojant apie profesionalią atlikėjo karjerą. Pritrūksta gebėjimo sklandžiau organizuoti savo darbą, neužtenka charizmos. Būna įvairiai.

Smagu, kad mačiau ir keletą dalyvių, kuriuos pirmąsyk sutikau laidoje „Vaikų balsas“. Dabar jie užaugę, dalyvauja projekte kaip suaugę atlikėjai.

– Ar esate griežtas mokytojas?

– Tikrai ne supergriežtas. Juk mes, mokytojai, ateiname į šį projektą ne dėl to, kad kažko pamokytume. Vardas „mokytojas“ čia net nelabai atitinka mano realią misiją. Kokia ji? Turbūt tiksliausias apibūdinimas būtų bendrystė. Mes susitinkame su žmonėmis, kurie siekia savo svajonių muzikos pasaulyje. Mano misija yra padėti jiems atskleisti stipriąsias savo puses. Tačiau visą likusį kelią jie renkasi patys. Juos tik padrąsinu, motyvuoju, įkvepiu pasitikėti savimi.

LNK nuotr. 

– Ar tarp jūsų buvusių mokinių yra nugalėtojų? Ar mokytojams svarbu dalyvauti, o gal iš tiesų norisi siekti pergalių visais įmanomais būdais?

– „Vaikų balsą“ esame laimėję su Džiugu. Dėl tų pergalių? Hmm... Kartais tikrai norisi deklaruoti, kad nesvarbu, kaip baigiasi šis projektas, svarbiausia – dalyvavimas ir geras vaibas. Netiesa, kad tarp mokytojų nėra konkurencijos. Visada gera laimėti. Net ir tokiame žaidime, koks yra „Lietuvos balsas“. Aš nekalbu apie nesveiką konkurenciją, kai prieš lipant į sceną norisi apipilti konkurento drabužį kava ar įpjauti mikrofono laidą. Ne. Aš turiu omenyje sveiką varžymąsi, galimą tiek tarp dalyvių, tiek ir tarp mūsų, mokytojų.

– Daugelis iš mūsų labai sunkiai taikomės su pralaimėjmais. Turbūt ir jums gyvenime yra tekę jų patirti. Gal žinote būdų, kaip po nesėkmės vėl atsistoti ant kojų?

– Lengviausia turbūt būtų pasakyti: „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Tik nemanau, kad tokie žodžiai žmogų paguos. Užtenka žinoti, kad pralaimėjimai, nesėkmės yra neišvengiami mūsų gyvenimo priedai, padedantys augti, bet kai tai atsitinka, turime leisti sau ir paverkti. Iš tiesų, labai sudėtingas psichologinis klausimas – deja, neturiu jokio priešnuodžio. Gyvenimas ne visą laiką šviesus, todėl jame pasitaiko visko. Mano profesinėje karjeroje turbūt didesnis procentas buvo nesėkmių, nei sėkmių. Prie to priprasti neįmanoma: visada skausminga pralaimėti. Aišku, galime guostis, kad sunkumai mus sustiprina, užgrūdina. Tačiau visa naudingoji šio reikalo pusė pamatoma gerokai vėliau, jau žvelgiant iš laiko perspektyvos.

– Žinau, kad nemėgstate, jei kas kiša nosį į jūsų asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip reaguotumėte, jei per vieną iš aklųjų perklausų netikėtai išgirstumėte pažįstamą, savo vaiko, balsą?!

– Nežinau. Sunku įsivaizduoti. Niekada apie tai negalvojau, nes turbūt nemaniau, kad tai įmanoma (juokiasi). Mano vaikai bent jau kol kas tikrai nesieja savo gyvenimų su muzika. Tačiau jei staiga, kaip sakote, išgirsčiau kažkokį kitą pažįstamą balso tembrą? Juk būna tokių staigmenų. Tarkime, iš balso girdžiu visišką Donatą Montvydą! Pirma mintis – argi taip gali būti? Bijau spausti mygtuką, bet ir bijau nespausti. Tuomet atsisuku ir pamatau visai kitą žmogų, bet su Donato balsu ir jo daina! Pasitaiko ir kitokių mums, mokytojams, bjaurokų atvejų, kai į akląsias perklausas ateina populiarių atlikėjų, pradeda dainuoti, o mes jų neatpažįstame ir neatsisukame. Tuomet labai nesmagu, gėda.

Būtinai turi išjausti, suprasti tai, ką dainuoji. Antraip bus blogai.

– Ar sunku pasakyti žmogui, kad gimęs juodvarniu negali suokti kaip lakštingala? Ypač tokiam, kuris nuoširdžiai negirdi savęs ir turi didelių muzikinių vilčių?

– „Vaikų balse“ tikrai stengdavomės, kad nė vienas dalyvis nenuliptų nuo scenos su ašaromis akyse. Kiekvieną apgaubdavome dėmesiu ir šiluma. Su suaugusiaisiais kitaip – turėdavo nuryti tą karčią piliulę patys. Mes labai aiškiai pasakydavome, kad neatsisukimas yra susijęs tik su jų dainavimu. Jokiu būdu – ne su asmenybe! Bandantis savo laimę žmogus turėtų suprasti, kad tai nėra kažkoks verdiktas, skelbiantis, jog jis yra nevykėlis ar juo labiau – blogas žmogus. Tai tiesiog balsas, nieko nesakantis apie jį, kaip asmenį. Pasakyti žmogui „ne“ visuomet nelengva, bet suaugęs žmogus turi mokėti tai kažkaip suvirškinti.

– Tarp teisėjų turėsite vienintelę moterį – Moniką Liu, kuri išbandė jėgas tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse. Ką apie jį manote? Ar lietuviai vis dar turi šansų kada nors švęsti pergalę „Eurovizijoje“?

– „Eurovizija“ – tai didelis televizijos renginys, kuris man labai patinka. Prieš keliolika metų ir pats esu bandęs dalyvauti atrankoje. Tačiau kodo, kaip laimėti šį konkursą, negaliu pasakyti. Nesu aiškiaregys. Gal net neturiu kompetencijos apie tai kalbėti. Kodėl pats nedalyvauju? Man patinka, kai viskas ateina į širdį natūraliai – ir daina, ir noras, ir kažkokia pasirodymo vizija. Jei viso šito nėra, kam eiti. Geriau patylėti.

– Mokytojas, mentorius – šiais laikais labai madingas žodis. Ar teko pajusti jo svorį asmeniniame, o gal profesiniame kelyje?

– Per gyvenimą Dievas davė pažinti keletą labai nuostabių, gilių žmonių, kurie praplėtė mano pasaulėžiūrą, įkvėpė mane, užkrėtė savo geru pavyzdžiu. Vienas iš jų buvo Leonidas Donskis, su kuriuo susipažinome vasaros stovykloje, kai buvau dar paauglys. Mama sudomino mane poezija. Ačiū jai. Turėjau galimybę dirbti ir su Andželika Cholina, per jos perspektyvą pažinti teatro kultūrą. Aktorius Dainius Kazlauskas – labai imponuojanti asmenybė. Kaip ir kitos, kurių nepaminėjau, bet kurios irgi parodė man kažkokią alternatyvą gyvenime. Tos mažos akimirkos kartu dabar atrodo labai brangios.

– Viename iš savo interviu teigėte, kad žodžiai dažnai viską sugadina. „Lietuvos balse“ tenka atlikėjus vertinti būtent žodžiais. Ar gyvenime esate iš tų žmonių, kurie pirma pasako, o paskui pagalvoja?

– Ech… Turbūt tikrai dažniausiai prišneku nesąmonių, dėl kurių vėliau labai gailiuosi. Tačiau būna ir kitaip. Man kur kas labiau patinka žodžiai dainoje. Aišku, jei tik supranti, ką jais sakai. Būtinai turi išjausti, suprasti tai, ką dainuoji. Antraip bus blogai.

– Cituoju: „Šio gruodžio užduotis – pabandyti leisti gyvenimui atsitikti taip, kaip jis turi atsitikti.“ Nenorite būti savo likimo kalviu?

– Šių žodžių esmė – ne gulėti ant sofutės ir laukti, kol į tavo rankas nukris aukso dubuo su deimantiniais kraštais. Kai žmogus susiduria su kasdieniais sunkumais ar rūpesčiais, kai nespėja bėgti gyvenimo maratono, jis sudegina labai daug energijos, nervų ląstelių ir sukelia sau daug bereikalingos įtampos, kurios gyvenime ir taip netrūksta. Noriu pasakyti, kad mokausi į viską kasdieniame gyvenime žiūrėti paprasčiau. Mokausi leisti dalykams atsitikti.

– Paskutinę šių metų dieną Kaune dainuosite net dviejuose koncertuose. O po jų?

– Po jų turbūt atsisėsiu ir 15 minučių nieko neįsileisiu į savo kambarį – pabūsiu su visu praėjusių metų svoriu vienas, parengsiu sąžinės sąskaitą – bet tik gerų dalykų. Gal net spėsiu pagalvoti apie kitus metus – ką galėčiau padovanoti savo ištikimai publikai ateinančiais metais. Tuomet važiuosiu namo pas saviškius. Pati Naujųjų metų šventė su kalnais baltų mišrainių man iš tiesų ne tokia svarbi kaip Kūčios, Kalėdos. Šitų dienų niekas iš manęs negali atimti – tuomet būnu tik su šeima.

K. Palubinskos asmeninio archyvo nuotr. 

– Užsiminėte, kad kitais metais laukia daug darbų – bus ir kino premjerų, ir naujų laidų, ir, aišku, naujų dainų…

– Nenoriu kelti įtampos nei sau, nei kitiems. Kai bus – tuomet ir pakalbėsime. Nenoriu didžiulių, kartais neįveikiamų aukštumų. Stebiu, kaip dažnai žmonės prisiskelbia, kiek visko bus, o paskui, jei nepavyksta, liūdi. Noriu žiūrėti į viską realistiškai. Man rodos, geriau pirma realiai padaryti ir tuomet parodyti, nei prisišnekėti ir paskui netesėti pažadų.

– Turite daug savo kūrybos gerbėjų visoje Lietuvoje. Ko jiems palinkėtumėte metų sandūroje?

– Galbūt palinkėsiu publikai ir apskritai visiems Lietuvos žmonėms to, ko nuolat sau linkiu, – neužsikrauti per daug rūpesčių! Tik tiek, kiek galite pakelti (šypsosi).

„Lietuvos balsas“ – nuo sausio 1 d., sekmadieniais, 19.30 val. per LNK.

„Šiandien praradome mums visiems žinomą ir mylimą žmogų. Liana, kuri sušildydavo sielą savo balsu... Kuri buvo nuostabi mama ir mylima žmona. Atsiminkime jos atvirą širdį ir drąsą, kuri visada visiems buvo pasiruošusi padėti. Tegul ilsisi ramybėje“, – rašoma Lianos paskyroje.

„Lietuvos balsas. Kartos” mokytojai – apie taisyklių laužymą projekte ir gyvenime

Tačiau mažėjant vietų komandose įtampa auga ne tik tarp dalyvių, bet ir tarp mokytojų: kova dėl geriausių muzikinių perliukų kai kuriuos iš jų paskatina netgi laužyti projekto taisykles. Ar tai – labiau išimtis ar pasireiškusios maištingo mokytojų būdo savybės? Apie taisykles muzikoje ir gyvenime pasakoja Benas Aleksandravičius-ba., Nijolė Pareigytė-Rukaitienė ir Ieva Prudnikovaitė.

Nuoširdumas jau yra taisyklių laužymas

Nors B. Aleksandravičius, atrodo, turėtų būti vienas maištingiausių projekto mokytojų, bet, susidūrus su situacija, kai projekte dėl ypatingos išimties laužomos taisyklės, jis nebus linkęs nusileisti ir ilgai kovos dėl savo idealų. „Tiesiog tokiose situacijose man norisi taisykles „atlaužti“, tai yra sulaužyti taisyklę atgal“, – juokiasi Benas, tačiau pabrėžia, kad taisyklių laužymas žaidime ir taisyklių laužymas kūryboje yra du skirtingi dalykai. „Man atrodo, kad šiuolaikinėje muzikoje nuoširdumas, buvimas savimi, nepataikavimas niekam jau yra savotiškas taisyklių laužimas. Ir, kai pagalvoju, tą mes su savo grupe nuo pat karjeros pradžios ir darėme: laužėme muzikinius standartus, laužėme rinkos ir „piaro“ standartus, kas mums nebuvo patogiausias ir lengviausias kelias skinantis į priekį“, – svarsto atlikėjas.

Visada gerbė taisykles

N. Pareigytė-Rukaitienė mokytojų kėdėje gali pasirodyti viena azartiškiausių ir maištingiausių: tai dar kartą primins ir „69 danguje” paskutinėje laidoje inicijuotas vienas skaudžiausių projekto blokų. Vis dėlto kasdienybėje, Nijolės teigimu, ji yra linkusi gerbti taisykles ir autoritetus. „Net paauglystėje labai pagarbiai laikiausi taisyklių, gerbiau mokytojus, tėvus. Gal ir buvo koks vienas kita pabėgimas iš pamokų, tačiau tuo niekada nepiktnaudžiavau, – prisimena Nijolė, tačiau prisipažįsta, kad yra ir taisyklų, kurias ji laužo nuolatos. – Tarkime, nuolatos laužau savo taisyklę nevalgyti po 18 val. Netgi šiandien“.

Sulaužė taisykles ateidama į projektą

Operos solistė I. Prudnikovaitė projekto kėdėje atrodo viena santūriausių ir ramiausių. Tačiau ji prisipažįsta irgi kartais laužanti taisykles. Tiesa, kiek kitokias.

„Šiaip aš esu už taisykles. Manau, kad todėl žmonija taip ir evoliucionavo – nes laikėsi kažkokių bendrų mums naudingų susitarimų. Todėl dažniausiai esu linkusi pritarti bendruomenės susikurtoms normoms ir rėmams. Bet, jeigu kalbame apie asmenines taisykles, vidinius nusistatymus, manau, kad kartais sveika jas sulaužyti, peržengti, kad tobulėtume, neužsistovėtume vietoje“, – svarsto Ieva. Paklausta, ar jos atėjimas į kitokio formato projektą taip pat galėjo būti šių asmeninių taisyklių laužymas, Ieva linkusi pritarti. „Kažkuria prasme taip. Tai tikrai buvo kažkokio stereotipo apie akademinį formatą sulaužymas, galbūt ir kai kurių aplinkinių įsitikinimų sulaužymas. Tačiau visi sprendimai – tik sveikintini“, – sako Ieva.

Laida – jau šį sekmadienio vakarą 19.30 val. per LNK.