Pats budėjo prie TV bokšto

Bene labiausiai Klaipėdoje žinomas istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojas, kartą pelnęs Metų mokytojo vardą, Vaidas Pamparas daug dešimtmečių dirba su vyresniaisiais mokiniais.

Ar 11 ir 12 klasių mokiniai teisingai ir adekvačiai vertina Sausio 13-osios ar Kovo 11 dienos istorinius įvykius?

Ilgus metus mokytojavęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, pastaruosius 11 metų pedagogas dirba Klaipėdos licėjuje.

Dėstydamas apie 1991-ųjų sausio įvykius, V. Pamparas primena – jis yra ne tik mokytojas, bet ir tiesioginis Sausio 13-osios įvykių dalyvis.

„Tądien tampu mokiniams pirminiu šaltiniu. Gal todėl sunku įsivaizduoti, kad kuris mokinys prabiltų kažkokia panašia fraze: „Tada savi į savus šaudė“ ar sakytų, kad tą naktį didžioji dauguma žmonių miegojo, o prieš tankus stojo tik saujelė vilniečių“, – teigė V. Pamparas.

Mokytojas neslepia, kad daugiausiai dėmesio tenka skirti devintokams ir dešimtokams. Su vyresniaisiais galima kalbėti konceptualiau, jie jau geba analizuoti faktus.

Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus.

„Kai pradedu kalbėti, kad pats tą naktį buvau prie televizijos bokšto, vaikai klausosi nekrustelėdami. Taip jau sutapo, kad būtent tą naktį mes, būrelis studijų draugų, Vilniaus pedagoginio instituto studentų, budėjome prie televizijos bokšto. Nežinojome, kada ir kas bus, sovietų kariai nepranešė savo planų. Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus. Kažkas panašaus galėjo atsitikti ir Klaipėdoje. Tada buvo svarbi paties žmogaus pozicija – sėdi namuose ar eini“, – ypatingų pamokų atmosfera dalijosi mokytojas.

Sausio 13-ajai skirtų užsiėmimų metu jis rodo dokumentinius kadrus, kuriuose užfiksuoti ir paskutiniai merdinčios Loretos Asanavičiūtės žodžiai, kiti šiurpūs kadrai.

Tokie vaizdai spontaniškai sukelia diskusiją apie nutrūkusius jaunų žmonių gyvenimus, apie Tėvynę, laisvę.

Šešios kovos už Lietuvą

„Sausio 13-osios pamokoje nevengiu aptarti su vaikais, kiek kartų per pastaruosius du amžius Lietuvai teko kautis už laisvę. Dažnai vaikai nustemba, kai suskaičiuojame šešis tokius kartus“, – teigė mokytojas.

Pirmasis buvo 1794 metų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovaujamas sukilimas prieš Rusiją. Tai pirmoji ir pralaimėta kova.

1830–1831 metų sukilimas vėl buvo nukreiptas prieš Rusiją, jame dalyvavo ir garsioji vadė paauglė Emilija Pliaterytė. Šią kovą taip pat pralaimėjome.

1863–1864 metų sukilime ir vėl kovojome už savo laisvę prieš Rusiją. Šiame sukilime dalyvavo daug iš baudžiavos paleistų valstiečių, kurie jau turėjo savimonę ir kovėsi už savo Tėvynę.

1919–1920 metų nepriklausomybės kovos, kai besikurianti Lietuva buvo puolama Rusijos, Vokietijos generolo Pavelo Bermonto-Avalovo kariaunos ir Lenkijos, surengusios generolo Lucjano Żeligowskio sukilimą. Tai buvo pirmoji Lietuvos laimėta kova.

Dar kartą teko kautis už šalies nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo. Ta aktyvi kova truko devynerius metus. Joje žuvę 20 tūkst. žmonių įrodė okupacijos faktą ir ženkliai sumažino kolonizacijos tempus.

O šeštoji kova įvyko 1991 metų sausio 13-ąją.

„Taip vaikams ir pabaigiu šį pasakojimą, kad tai yra jų senelių kartos, o kai kurių jų pačių tėvų kartos paskutinė laimėta laisvės kova. Tai skamba labai įtaigiai. Mažesniesiems dar ir užsirašyti liepiu šį sakinį. Prašau pakalbėti apie tuos įvykius šeimose. Pamokos metu vaikai pasakoja savo namiškių atsiminimus. Tai atsitinka visiškai natūraliai. Visose klasėse atsiranda vaikų, kurie turi ką papasakoti. Paprastai ši pamoka tikrai išlieka visų atmintyje“, – kalbėjo Klaipėdos licėjaus mokytojas.

Tradicija: vakar pirmojoje pamokoje visos Lietuvos vaikai uždegtomis žvakutėmis paminėjo Sausio 13-osios įvykius ir aukas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vaikų abejingumas stebina

Vytauto didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Loreta Elertienė antrino V. Pamparui, kad pamoka apie Sausio 13-ąją būna ypatinga.

„Kai vaikams pasakoju, ką pati esu patyrusi, susigraudinu. Mokiniai tai jaučia ir reaguoja visai kitaip. Tai nėra vadovėlio tekstas. Juo labiau vaikams įdomu sužinoti apie šiuos įvykius Klaipėdoje. Jiems puikiai pažįstamas savivaldybės pastatas Liepų gatvėje, o pasakojimas apie tai, kad mes saugojome šį pastatą nuo užgrobimo, nežinojome, ar išgyvensime iki ryto, emociškai būna labai paveikus“, – atviravo L. Elertienė, prisipažindama, kad nuo mokinių nelinkusi slėpti šiurpių tos nakties kadrų, nes vaikai turi matyti tikrą, nepadailintą gyvenimą.

Vis tik mokytoja neslėpė nusivylimo – per pamokas mokiniai neužduoda klausimų, būna abejingi, jų kalba skurdi, dažnas nežino, ką reiškia elementarūs žodžiai, akivaizdu, kad tėvai su jais nesikalba.

Istorijos mokiusi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir profesinės mokyklos mokinius Violeta Mačienė jau nesistebi, kad jaunuoliai painioja Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją ir visiškai nesupranta, kodėl paskelbusi apie nepriklausomybę Lietuva po metų išgyveno kruvinus įvykius ir laidojo už laisvę žuvusius žmones.

„Jiems nesuprantami draudimai, kokius mes išgyvenome sovietmečiu. Dabar klasėse mergaitės sėdi ryškiai išsidažiusios, berniukai nešioja auskarus ne tik ausyse. Kai pasakoju, kad sovietmečiu mano vyresniam broliui mokyklos direktorius nukirpo esą per ilgus plaukus, jie nesupranta tokio asmens neliečiamumo pažeidimo“, – teigė V. Mačienė.

Senoliai – ne autoritetai

Istorikė Sigutė Bendikienė, dirbusi Klaipėdos universitete, prisiminė, kaip kartą su studentais kalbėjo apie šeimose išlikusius pasakojimus apie istorinius įvykius.

Vienas studentas tada neslėpdamas pasakė, kad pokario tema jo šeimoje yra tabu. Galima buvo tik spėlioti, kodėl nekalbama apie pokarį, galbūt jaunuolio prosenelis buvo vadinamasis stribas?

Pati būdama tremtinių dukra S. Bendikienė visiems laikams įsiminė senelių pasakojimą, kaip bėgdama nuo tremties šeima aštuonis kartus keitė gyvenamąją vietą.

„Man vis labiau panašu, kad savo kailiu nepatyrusieji, kas yra sovietų santvarka, gali galvoti, jog vyresnioji karta nepagrįstai demonizuoja tuos laikus. Jiems labai sunku suprasti, kaip tai buvo. Labai įdomu stebėti, kaip ateina jaunoji mokslininkų karta, kuri tik bibliotekose ieško medžiagos apie Sąjūdį, apie nepriklausomybės priešaušrį. Jiems tai – laikas iki jų gimimo, – dalijosi pastebėjimais S. Bendikienė. – Pagalvoju, kad vaikai dar galėtų iš gyvų šaltinių semtis žinių apie gyvenimą tarpukariu ar pokariu. Bet dažnai jiems senas žmogus atrodo nesuprantantis naujųjų technologijų, todėl – kvailas ir neįdomus. Vaikai gyvena internete, jis yra didysis patarėjas ir auklėtojas. Jie dar nesupranta, kad tai yra paskutiniai metai, kai naujausią Lietuvos istoriją dar galima išgirsti iš pirmų lūpų.“

Vaidas Pamparas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Žuvo nuo Stalino represijų

Klaipėdoje gyvenanti ir istoriją dėstanti mokytoja Elvyra Grigonavičiūtė yra tremtinių dukra. Jai vis dar lengviau kalbėti rusiškai nei lietuviškai, todėl ji dirba rusakalbėje gimnazijoje.

Mokytoja pasakojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiems kitataučiams gyventi laisvoje šalyje yra visiškai natūralu, todėl mokytojai neteko išgirsti iš savo mokinių kokių nors laisvės kovų ar Sausio 13-osios interpretacijų.

„Savo mokinių visada klausiu, kokią Lietuvą jie rinktųsi, jei turėtų galimybę. Negirdėjau kitokio atsakymo – tik nepriklausomoje šalyje. Mane, mokytoją, kurios šeimos nariai žuvo nuo Stalino represijų, būtų sunku išmušti iš vėžių provokuojamais klausimais. Labiausiai paveiki pamoka būna apie Baltijos kelią. Labai lengva paaiškinti, kad į tokią akciją neįmanoma žmonių suvaryti varu. Juk kiekvieno jų rankose – ne automatai, o kito žmogaus ranka. Tai aiškiausia nepriklausomybės siekio apraiška. Vaikai labiau supranta apie ką kalba, kai pasiūlai patiems pagalvoti, kaip jie elgtųsi“, – patirtimi dalijosi mokytoja.

Šalies istorijos neišmoko

Vis tik mokyti Lietuvos istorijos, panašu, ne visose mokyklose yra šventas dalykas.

E. Grigonavičiūtė pasakojo iš savo mokinių, kurie anksčiau mokėsi kitoje rusakalbėje mokykloje, girdėjusi pasakojimą apie istorijos mokytoją, kuris pamokos metu sėdi nusisukęs nuo mokinių, vaikai per šias pamokas esą veikia, ką nori.

Apie tai kalbėjo ir profesinėje mokykloje besimokančios mergaitės, kurios anksčiau mokėsi toje mokykloje.

V. Mačienė pradžioje stebėjosi supratusi, kad mokinės Lietuvos istorijos pamokose jaučiasi lyg pirmą dieną mokykloje ir išgirsta iki tol negirdėtų dalykų. Pasikalbėjusi su jomis išgirdo, kad porą metų, kai istorijos mokyti ėmėsi atvykęs mokytojas, mokiniai nieko neišmokę.

Paklausta, ar tokios žinios pasiekė Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojus, šio skyriaus patarėja Vida Bubliauskienė atsakė, kad tautinėms mažumoms mokyklose mokinių ugdymas organizuojamas pagal Bendrojo ugdymo programas.

Švietimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos yra mokomos lietuvių kalba. Už minėto Švietimo įstatymo punkto įgyvendinimą atsakingi mokyklų vadovai.

Mokyklos direktorius patikino, kad pirmieji darbo metai ukrainiečiui mokytojui buvo nelengvi, jam padėdavo ir jo žmona, dirbanti universitete.

Pernai jis baigė bakalauro studijas, šiemet studijas tęsia, ir šiam mokytojui darbas kur kas geriau sekasi.

„Lietuvos istorijos pamokoms mokytojas rengia prezentacijas lietuvių kalba ir taiko dvikalbystę, aiškindamas Lietuvos istorijos temas. Kad mokytojas pamokų metu užsiima savais reikalais, gimnazijos administracija nei tėvų, nei mokinių nusiskundimų nebuvo gavusi“, – paaiškino mokyklos vadovas.

Sausio 13-osios pamoką šiemet pradedantis istorijos mokytojas vedė ne pirmą kartą, tikėtina, ji buvo įsimintina.

Septynių trumpų, bet intensyvių pokalbių maratono metu bus aptartos šios knygos, atskleidžiančios Lietuvos valstybės ir visuomenės istoriją iš naujų perspektyvų:

Irmos Kaplūnaitės ir Ryčio Jonaičio monografija „Senkapis Vilniuje, Bokšto gatvėje. XIII–XV a. laidosenos Lietuvoje bruožai“

Agnės Railaitės-Bardės monografija „Origo et Arma. Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje“

Mindaugo Šapokos monografija „Didysis Šiaurės karas, 1700–1721: karas, pakeitęs moderniąją Europą“

Straipsnių rinktinė „Be emocijų. Lenkų ir Lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį“

Česlovo Laurinavičiaus monografija „Lietuvos su Klaipėda ir Vilniumi genezė: anglų ir rusų „Didžiojo žaidimo“ Baltijos aspektas“

Kolektyvinė monografija „Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta. Masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais“

Tamaros Bairašauskaitės sintezė „Lietuvos totorių istorija“

Pokalbiuose dalyvaus šių knygų autoriai.

Renginio moderatorius – Aurimas Švedas.

Planuojama renginio trukmė: 2 val. 30 min.

Įėjimas nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija. Patekti į renginį galima tik turint galiojantį galimybių pasą arba ES Skaitmeninį COVID-19 pažymėjimą.

Lietuvos istorijoje būta ne vienos epidemijos, skaudžiausios jų atsitiktinai ar neatsitiktinai sutapo su karais.

1347–1351 m. maras (nusinešęs nuo 30 iki 48 proc. Europos gyventojų) Lietuvoje tikrai turėjo būti juntamas, tačiau nedokumentuotas. XVI a. antrojoje–XVII a. pirmojoje pusėje būta ne vienos epidemijos (kone reguliariai kas 10–20 metų), tačiau didžiausios nelaimės ateidavo tada, kai liga sutapdavo su kitomis nelaimėmis – karu ir badu.

1657–1659 m. maras sutapo su 1648 m. prasidėjusiu pražūtingu karu su kazokais, kuris išprovokavo karą su Maskva (prasidėjo 1654 m.) ir Švedija (prasidėjo 1655 m.). Iš esmės visa to meto Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (šiandieninė Lietuva, pietinė Latvija, Baltarusija ir dalis Lenkijos Palenkės vaivadijos) pateko į žiaurią okupaciją, kilo pasipriešinimo banga, sukėlusi dar didesnes okupantų represijas, gyventojai krizės sąlygomis ieškojo gana baisių pasirinkimų, kaip kad dalies bajorų pasidavimas Švedijos karaliaus globai ar kitos dalies bajorijos kalbėjimas su okupantų caru Aleksejumi Michailovičiumi dėl jo išrinkimo Lietuvos valdovu, ar Boguslavo Radvilos susiejimą su Prūsijos karalyste.

Natūralu, kad iš esmės sutrikusi valstybinė veikla paveikė ir žemės ūkio ciklo užtikrinimą, kilo badas ir kaip tik tuo metu – maro epidemija. Tokiu būdu šios nelaimės sudarė tam tikrą klasterį ir nebuvo jokio mechanizmo, kaip suvaldyti šią baisią krizę, nuo kurios buvo gelbėjamasi užsidarant ar bėgant į Prūsiją ir kitas šalis. Žinoma tik tiek, kad gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo kone perpus, o ekonomikai ir kultūrai atsigauti prireikė kelių dešimtmečių. Tai didžiausia mums žinoma nelaimė Lietuvos istorijoje, kurios mastai sunkiai suvokiami ir paliko labai didelių žaizdų, tokių kaip interesų susmulkėjimas, nepasitikėjimas centrine valdžia, gyvenimo persikėlimas į pavietus (to meto teritoriniai vienetai, primenantys šiandieninius rajonus), savivalės padidėjimas ir daugelio kitų nelaimių pradžia. Profesorės Vaidos Kamuntavičienės tyrimai parodė, kad valstybės kraštovaizdis nepaprastai pasikeitė, o žmonės meldėsi tvarteliuose.

Nespėjus pasiekti ikikarinio lygio, Lietuvą vėl užgriuvo labai panaši nelaimė. Jau 1694 m. prasidėjo neskelbtas pilietinis karas ir jis intensyviau ar mažiau intensyviai tęsėsi iki didesnių nelaimių pradžios, kai naujasis valdovas Augustas II Vetinas iš Saksonijos įsivėlė į ypač nesėkmingą karą su Švedija. Nors Lietuva ir Lenkija nenorėjo tame kare dalyvauti, Seimas atsisakė skelbti karą, deja, karas pats atėjo į Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ir neliko nieko kito, kaip kariauti. Kariauti tuo metu, kai vidaus kovos tarp Sapiegų sąjungininkų ir priešininkų išvirto į atvirą pilietinį karą, pasibaigusį Valkininkų mūšiu.

Tokiu būdu išorinės Švedijos intervencijos išvakarėse Lietuva buvo susiskaldžiusi, valdoma kitus interesus turinčio valdovo ir, atėjus laikui kovoti su įsibrovėliais, buvo galima pasitikėti tik bajorijos lyderiais ir krašto savigynos pajėgumais, kurie daugiau kovojo su politinių priešininkų dvarais nei su įsibrovėliais. Šis sunkus karas, kurio metu kraštas daugiau kentėjo nuo savosios kariuomenės nei nuo svetimos, netikėtai pakeitė kryptį švedams pralaimėjus mūšį prie Poltavos, taigi krašte vėl įsitvirtino Augusto II ir Rusijos šalininkai, tačiau tuo nelaimės nesibaigė.

1710–1711 m. prasidėjo pražūtinga maro epidemija, kuri padarė didžiulių nuostolių. Visos Lietuvos duomenų neturime, tačiau pagal kai kurių regionų statistiką ir geriau žinomus Prūsijos karalystės duomenis (jie kaip visada kruopščiai viską užrašinėjo ir skaičiavo) žinome, kad netekome nuo trečdalio iki pusės visų gyventojų. Kadangi nuo buvusios nelaimės kraštas dar nebuvo atsigavęs, tai nuostoliai buvo labai dideli, politinė valdžia neveiksni, valstybė pateko į tam tikrą stagnaciją, iš kurios pradėta atsigauti tik antrojoje XVIII a. pusėje.

Svarbu išlikti susitelkusiems, nepasidalyti viduje, netapti kitų veikimo arena, neprarasti savasties ir išlaikyti lyderius.

Nors žemės ūkiu pagrįsta ekonomika atsigaudavo greičiau, per du dešimtmečius dirbamos žemės plotas pasiekdavo ikikarinį, politiniai ir kultūriniai padariniai buvo gerokai skaudesni, valstybė nustojo būti realia jėga, pateko į priklausomybę nuo Rusijos ir kitų kaimynų, šalis tapo daugiau teritorija nei valstybe. Iš esmės ATR ir buvo palaužta tuo metu, o antrojoje XVIII a. pusėje vykusios reformos jau negalėjo pasiekti kaimynų pajėgumų ir valstybė buvo sunaikinta.

Po šių baisių laikų pristatymo, žinoma, kyla klausimas, ar ir dabar taip bus. Niekas negali žinoti, kaip bus, bet aišku, kad to gyvenimo, kurį mes turėjome iki šios krizės, nebebus. Gali būti, kad ateities istorikai periodizuodami 1991–2019 laikotarpį, laikys kažkokiu vienu baigtiniu, o jau 2020-ieji bus vadinami nauju vardu.

Jei nebus imamasi kryptingos politikos, tokios nelaimės padariniai gali būti juntami ilgą laiką: ekonomika atsigaus palyginti greitai, tačiau žmonių mąstymas, tikėtina, pasikeis negrįžtamai. Jie gali mažiau tikėti centrine valdžia, labiau koncentruotis į juos saugojusias struktūras, giminystės ryšius, labiau domėtis religija, pomirtiniu gyvenimu. Galima sakyti, nusivils protingomis žmonijos pastangomis ir pateks į tam tikrą apatiją, konservatizmą, uždarumą.

XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje ATR žmonės stengėsi vengti valstybės kišimosi į gyvenimą, daugiausia veiklos vyko pavietų lygmeniu, intrigos daugiausia siekė teismus, mažą giminės, parapijos gyvenimą. Žmonės nepasitikėjo valdovu, įtraukusiu kraštą į tokias dideles nelaimes. Būtinąsias valdymo išlaidas stengėsi išspręsti be valstybės kišimosi: pavyzdžiui, kariuomenės daliniams buvo priskirtos tam tikros teritorijos, iš kurių kariai pagal nustatytas kvotas patys susirinkdavo mokesčius.

Paradoksalu, bet kaip tik tuo metu baigėsi didieji karai, kitos nelaimės, ir gyvenimas ėmė atsigauti, tiesa, gana lėtai. Žemės ūkis gal kiek ir greičiau, naudojant pridėtinės žemės metodą, kai valstietis, paėmęs nenaudojamą žemės plotą, 10 metų neturėjo iš jos mokėti mokesčių ir atlikti prievolių, tačiau visa kita – valstybinė infrastruktūra, keliai, tiltai, rūmai buvo atstatomi kelis dešimtmečius. Gyventojų skaičius, buvęs 1648 m., iki didžiųjų nelaimių, pasiektas tik XVIII a. antroje pusėje, apie 1768 m. Dažnai toks lėto atsigavimo laikotarpis sukuria tam tikrus ilgalaikės kultūros stereotipus, tai, ką mes vadiname kultūrinėmis kategorijomis, labai būdingomis mūsų kultūrai – nepasitikėjimą valstybe, savotišką pacifizmą. Keistas buvo tas pacifizmas, nes bajorai turėjo savo ginkluotus būrius ir su jų pagalba sprendė problemas.

Lietuva 1717–1764 m. turėjo tik kiek daugiau nei 4 tūkst. karių, o ir vėlesniais metais nelabai padaugėjo, iki pat Didžiojo reformų seimo 1788–1792 m. Augusto III Vetino iš Saksonijos laikais (1733–1763) beveik visi seimai suiro, dalis dėl vidinių problemų, dalis dėl užsienio valstybių kišimosi: pajutusios, kokia pažeidžiama yra nepasitikėjimo valdovu sistema, netruko tuo pasinaudoti, papirkdama didikus, palaikydama partijų tarpusavio prieštaravimus, derindami tarpusavio politiką ATR. Padalijimų idėja buvo jau 1732 m., kai Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė trijų juodųjų erelių (esančių tų valstybių herbuose) sutartį. Žmonėms atrodė, kad viskas yra gerai, karo nėra, mokesčiai maži. "Prie karaliaus Sakso gerk, valgyk ir atsileisk diržą", – skelbė populiarus to meto posakis.

Prūsija, kuri nepatyrė tokio baisaus karo, bet stipriai nukentėjo nuo maro epidemijos, pasuko kitu problemų sprendimo keliu. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I, paveldėjęs daug skolų ir neaukštą valstybės statusą, ėmėsi krašto ekonomikos kėlimo per aktyvų valstybės dalyvavimą visuose atsigavimo procesuose, skatindamas vidinę valstybės kolonizaciją, rinkdamas statistiką, per savo valdininkus kontroliuodamas visus procesus.

Apie tai mes daug sužinome iš Ievos Simonaitytės romano "Aukštujų Šimonių likimas", daugiausia minint krašto suvokietinimą, tačiau Prūsija ne tik pakilo ekonomiškai, bet ir sugebėjo išsikovoti didžiosios galios statusą ir dalyvauti mūsų valstybės dalybose 1772–1795 m. Fridricho Vilhelmo I asmeninės pastangos tvarkant kraštą milžiniškos – karalius dirbo "be išeiginių", kūrė komisijas ir valdybas, stengėsi visiems gyventojų sluoksniams vienodai paskirstyti mokesčių ir prievolių naštą ir būti teisingas tiek valdiniams, tiek pats sau, pasirinkdamas asketišką gyvenimo būdą.

Europoje klestint barokiniam spindesiui, prabangai ir išlaidumui, šis paniekinamai karaliumi kapralu vadinamas valdovas Prūsiją padarė savarankiška, ekonomiškai racionaliai tvarkoma, karalystės valdiniais besirūpinančia valstybe. Iš čia ir Prūsijos gyventojų pasitikėjimas valdžia ir uolus visų nurodymų vykdymas, būdingas ir seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams.

Nesu prūsiškojo militarizmo šalininkas, tačiau pavyzdys svarbus ir pamokantis. Per tokias nelaimes pasikeičia galios pusiausvyra, iškyla kitos, dažnai naujos jėgos, lyderiai, valstybės, paremtos tikra jėga, kol susikuria vėl kažkiek stabilesnis pasaulis.

Šiuo laikotarpiu svarbu išlikti susitelkusiems, nepasidalyti viduje, netapti kitų veikimo arena, neprarasti savasties ir išlaikyti lyderius. Krizė išryškina geriausius ir blogiausius žmonių bruožus – tai laikas, kai iškyla stipriausi lyderiai ir kai žmonija parodo niekingiausius savo bruožus. Žmonės nemėgsta kalbėti apie blogus laikus, nes yra priežasčių, dėl ko tai geriau nutylėti. Krizės metu svarbu išlaikyti tikėjimą – tai vienintelis tikras dalykas, ir paramą valstybei. Vargas gimdo žmoniškumą ir tarpusavio sąveiką. Žmonės išmoksta išlikti, prisitaikyti, sustiprina savo imunitetą, mažiau pasiduoda ištižimui, labiau myli gyvenimą ir vyksta mažiau nesąmonių. Bet už tai tenka sumokėti labai didelę kainą.

Norėčiau palinkėti stiprybės, vienybės ir mokėjimo išlikti. Išlikti fiziškai ir žmonėmis.

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo nuotraukomis ir padėka už dovanas. Jos ypač tinka dabartiniame kontekste, kai lietuviai gyvena nepriklausomybės šventės dvasia ir vis labiau domisi Lietuvos istorija.

„Nacionalinis Kauno dramos teatras, pasitikdamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, pasipuošė ponios Nerijos Kasparas dovanotais Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto bareljefais. Teatro bendruomenės vardu nuoširdus „Ačiū“ p. Nerijai“, – rašė E.Stancikas.

Jis pridūrė, jog laisvė visus įkvepia prasmingai kūrybai ir dar kartą pasveikino su artėjančia Kovo 11-osios švente. „Su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-uoju pavasariu!“, – pridūrė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas.

Kaip matyti iš nuotraukų, padovanoti bareljefai jau atrado vietą Kauno teatre. Tvarkingai sukabinti kunigaikščiai pasitiks teatro mėgėjus prieš kone beveik kiekvieną spektaklį ir dar labiau paskatins pasidomėti sava istorija.

Šventinę nuotaiką teatre kurs ne tik kunigaikščiai, bet ir iš Laisvės alėjos pusės, ant pagrindinio teatro pastato fasado išskleista milžiniška Lietuvos trispalvė. Ji buvo iškelta dar prieš Vasario 16-ąją.

Leidyklos „Alma littera“ išleistas knygas „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ nepaprastai pamėgo ne tik vaikai, bet ir kūrėjai iš teatro. „Marmių istorijos įdomios, autoriai – išskirtiniai, tikri vaikų literatūros neformalai, – taip knygos autorius Indrę ir Martyną Pavilonius apibūdina „Vėjų teatro“ režisierė Eglė Kižaitė. Ji tikisi, kad iki kitų metų žiūrovai išvys režisieriaus Gabrieliaus Zapalskio pilno metro spektaklį apie marmius. Kol kas scenoje atgyja trumputės jų istorijos, kurias vaidina aktorius Arnas Danusas.

„Labiausiai norime, kad spektaklis perteiktų marmių esmę ir žinutes, kurias siunčiame savo skaitytojams, – sako knygos kūrėjas Martynas Pavilonis. – Jau dabar galiu išduoti, kad tokio spektaklio vaikams Lietuvoje dar nėra buvę, neabejojame, jis gims toks pat autentiškas, kaip knygų apie marmius serija“.

„Lietuvoje prasidėjęs literatūros vaikams atgimimas mus inspiravo kurti“, – sako „Vėjų teatro“ režisierė Eglė Kižaitė, šiais metais Vilniaus knygų mugėje su savo teatru pristačiusi naujieną – spektaklį pagal leidyklos „Alma littera“ išleistą Mariaus Marcinkevičiaus knygą „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“. Ji jau senokai dairosi į vaikiškų knygų lentynas, savo spektakliams ieškodama tinkamų kūrinių, kuriuos parašė lietuviai autoriai.

Istorija apie pelėdžiuką – ketvirtoji, teatro scenoje atgijusi rašytojo M. Marcinkevičiaus knyga. „Visus juos kuria talentingi aktoriai, o jie knygos personažams prideda naujų spalvų“, – sako rašytojas ir priduria, kad teatras turi sugebėjimą sukurti paslaptingą, mistinę erdvę, joje skamba muzika, vyksta interaktyvus žaidimas. „O man, autoriui, nepaprastai įdomu, kad šalia knygos teksto autoriaus ir iliustruotojo randasi trečioji erdvė ir taip dar labiau plečiamos pažinimo ribos“, – įsitikinęs Marius Marcinkevičius.

Naująją Z. Vitkaus knygą „Lietuvos istorija“ vaikams ir jų tėvams Vilniaus knygų mugėje pristatė aktorius Dominykas Vaitiekūnas. „Nežinau, ar klausimai buvo per lengvi, ar vaikai labai daug žinantys, – šypsosi knygos autorius, – bet per pristatymą atsakyta į visus klausimus, išskyrus vieną, apie paskutinįjį Lenkijos ir Lietuvos karalių“.

Apie Lietuvos istoriją vaikams pasakojantis Z. Vitkus, nors ir paleidęs knygą į pasaulį, dar daug apie ją galvoja. Sako, kad įdomus, ilgai lauktos knygos pristatymas ją dar labiau praturtina.

Skaitytojams, ypač mažiesiems, įdomūs, interaktyvūs knygų pristatymai – ir pramoga, ir informacija, ir kitoks žvilgsnis. „Literatūra išplečia šių dienų pasaulio ribas. Turinį žmonės atranda skirtingose formose. Ir mes savo turiniui jų ieškome įdomių, netikėtų, priimtinų šiuolaikiniam pasauliui ir skaitytojui. Kakės Makės istorijos atrado erdves netgi didžiosiose scenose, jos virto dainomis, vaizdo turiniu ir žaidimais vaikams. Šiuo pavyzdžiu gali sekti ir daugiau literatūros herojų“, – neabejoja leidyklos „Alma littera“ vadovė Dovilė Zaidė.

„Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu ar ji būtų carinėje Rusijoje, ar dabartinėje valstybėje. Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą ir pergalę Didžiajame Tėvynės kare“, – Eltai sakė A. Nikžentaitis.

Pasak profesoriaus, Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis.

„Būtent šiame kontekste reikia ir žiūrėti į Rusijos istorijos politiką kaimynų atžvilgiu. Ji, visų pirma, yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į jos atminties pamatinius akmenis: ar tai būtų bandymas sumenkinti vadinamąją „deržavą“, ar tiesiog bandymas paneigti herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitą“, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovas.

A. Nikžentaičio teigimu, „deržavos“ sampratoje yra pretenzijų ir į buvusias vadinamosios didvalstybės dalis, tarp jų ir į Lietuvą. Pasak istoriko, dėl to Rusijos istorijos politika Lietuvos valstybingumo istoriją siekia pavaizduoti nelegitimia.

„Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Nikžentaitis.

Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama.

Todėl, pasak profesoriaus, Rusija savo istorijos politika siekia diskredituoti Lietuvos istoriją, skleisdama melagingą informaciją apie partizanų kovą, lietuvių kolaboravimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais žudant žydus. Istoriko teigimu, šiame kontekste į Rusijos politikos akiratį patenka ir Sausio 13-osios įvykiai.

Pasak A. Nikžentaičio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas, todėl, pasak profesoriaus, nieko keisto, kad jam imponuoja tokios istorinės asmenybės, kaip Ivanas Rūstusis, Petras I ir Jekaterina II.

„Aktyvi Rusijos istorijos politika, galima sakyti, yra V. Putino nuopelnas, nes B. Jelcino laikais mes negalėjome kalbėti apie kokią nors aktyvesnę Rusijos istorijos politiką“, – sakė A. Nikžentaitis, pabrėždamas, kad būtent V. Putino valdymo laikotarpiu yra sukurti ir pagrindiniai Rusijos istorijos politikos vykdymo mechanizmai.

A. Nikžentaičio teigimu, Rusijos teisėsauga, iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, siekia dviejų tikslų.

„Yra siekiama dviejų tikslų: siekiama parodyti, kad Rusija gina savo piliečius, o ypač savo specialiųjų tarnybų žmones. (...) Kitas siekis yra pademonstruoti, kad to meto specialiųjų pajėgų būriai Lietuvoje veikė legaliai. Kitaip tariant, yra nepripažįstamas vienas iš pamatinių Lietuvos nepriklausomybės Aktų – Kovo 11-osios“, – teigė istorikas.

A. Nikžentaičio įsitikinimu, kol Rusija netaps normalia demokratine visuomene, kažkas esminio Lietuvos santykiuose su Rusija nesikeis.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata taip pat laikosi nuomonės, kad Rusijoje istorijos politika naudojama kaip vienas iš egzistuojančio režimo pagrindų.

„Istorija yra naudojama kaip egzistuojančio režimo legitimumo vienas iš pagrindų. Taip pat istorijos pagalba legitimuojami ir kai kure dabartinio režimo užsienio politikos žingsniai. (...) Istorijos klausimus kuruoja specialūs Rusijos prezidento administracijos padaliniai, netgi vadinamoji Rusijos prezidento administracijos biblioteka, pagal kurios taikinius spausdinamos knygos, kurios, režimo vadovų galva, yra tinkamos leisti“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.

R. Lopata taip pat visiškai sutinka su teiginiu, kad Rusijos istorinė politika ir Rusijos teisėsauga yra persipynusios tarpusavyje. Politologas, kaip ir istorikas A. Nikžentaitis, laikosi nuomonės, kad Rusijos istorijos politika pasikeis, tik pasikeitus pačiam režimui.

„Galima prisiminti B. Jelcino Rusijos politiką – ji buvo visiškai kitokia. Taip kad laukiami, norimi pokyčiai įvyks tik tada, kai pasikeis pats režimas“, – teigė R. Lopata. Visgi, pasak politologo, kol kas nėra jokių požymių, kad greitu metu režimas galėtų pasikeisti.

Renginyje dalyvaus užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, dokumentus archyvo direktoriui Daliui Žižiui perduos Ispanijos ambasadorius Lietuvoje Jose Maria Roblesas Fraga (Chosė Marija Roblesas Fraga).

„Parodos pagrindą sudaro prieš šimtmetį vykusio diplomatinio susirašinėjimo tarp Lietuvos ir Ispanijos valstybės pareigūnų dokumentai, kurie, tikėtina, sudomins ne tik istorijos mėgėjus, bet ir profesionalus“, – teigia Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Ispanija šių dokumentų aukštos kokybės skaitmenines kopijas padovanojo Lietuvai. Nuspręsta dokumentų parodą surengti ir Vilniuje, ir Madride.

Vyrauto Andziulio žmona Birutė pasakoja, kad vyras visą gyvenimą svajojo būti partizanu, juo bandė tapti būdamas dvylikos metų.

Tačiau tokio vaiko niekas nepriėmė.

Pabaigęs mokyklą ir išmokęs spaustuvininko amato, jaunuolis nusprendė, kad prieš priespaudą galima kovoti ne tik ginklu, bet ir žodžiu.

Tad savo rankomis po dideliu šiltnamiu, kuriame augo gėlės, įrengė didžiulę slėptuvę.

Slaptoje pogrindinėje slėptuvėje, kurios sovietams nepavyko rasti, septynių metrų gylyje po žeme patriotas Vytautas Andziulis lietuviškos spaudos draudimo metais išspausdino šimtus tūkstančių knygų.

Dabar ši slėptuvė tapo muziejumi, tačiau ją rasti pavyksta ne kiekvienam.

Norint istoriškai pasverti Ž. Širako asmenybės reikšmę Lietuvai, būtina nors trumpai žvilgtelėti į Lietuvos – Prancūzijos santykių istoriją XX a. pirmoje pusėje, kada Lietuvos – Prancūzijos santykiai klostėsi gana palankiai. Nors Paryžius tuomet ne iškart patikėjo lietuvių galimybėmis sukurti ir išlaikyti nepriklausomą valstybę, tačiau maždaug nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šalių santykiai aiškiai progresavo. Buvo plėtojamas karinis, politinis, kultūrinis ir finansinis bendradarbiavimas.

Lietuvos geopolitinis pasitikėjimas Prancūzija, kaip didžiąja Europos galia buvo toks stiprus, kad Europoje ir pasaulyje vis labiau ryškėjant globaliai tarptautinei krizei, Lietuvos vyriausybė greta JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos bei Šveicarijos, didelę dalį savo aukso atsargų deponavo būtent Prancūzijoje.

Nuo 1932 rudens iki 1936 m. pavasario Lietuvos Bankas per keliolika kartų Prancūzijos Banke (Banque de France) deponavo net 182 aukso luitus, kurių grynasis svoris buvo beveik 2.247 kg. Bendrai paėmus, visi Lietuvos Respublikos aukso rezervai deponuoti užsienyje sovietinės okupacijos išvakarėse sudarė apie 8,637 kg. gryno svorio.

1938 m. kovą Lietuvai gavus pirmą užsienio valstybės ultimatumą, kuris kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, Vyriausybė ėmėsi papildomų juridinių priemonių, kad eventualios okupacijos atveju šalies aukso rezervai nepakliūtų į priešų rankas. Taip 1938 m. balandžio gale Lietuvos Bankas ženkliai apribojo Banko akredituotus parašus. T.y iki minimumo sumažino asmenų skaičių galinčių valstybės vardu disponuoti šalies aukso rezervais užsienyje. Šio sprendimo istorinė svarba išryškėjo po 1940 m. vasaros, kada iš pradžių Lietuvą okupavo-aneksavo ir jos aukso rezervus užsimojo užvaldyti Sovietų Sąjunga, vėliau – Vokietija, o po to vėl ta pati SSSR.

Ir čia svarbu pabrėžti, jog šioje kritinėje situacijoje skirtingos valstybės elgėsi skirtingai. Lengviausiai ir greičiausiai Lietuvos auksą Maskvai atidavė neutralioji Švedija. Jungtinė Karalystė sovietams priešinosi iki 1968 m. pradžios, kada 1968 m. sausio 5 d. ji su SSSR pasirašė bilaterinę sutartį dėl tarpusavio finansinių atsiskaitymų. Pagal ją Jungtinė Karalystė Baltijos valstybių (taigi ir Lietuvos) aukso bei užsienio valiutos rezervus panaudojo savo atsiskaitymams su SSSR už Baltijos valstybių prieškarines skolas britų įmonėms, įstaigoms bei piliečiams, o rezervų likutį – 500 000 svarų sterlingų tiesiog pervedė SSSR Gosbankui.

JAV Federalinių Rezervų Banke Lietuvos Banko deponuoto aukso rezervo ir dolerių indėlio sovietai nepasiekė. Nors stengėsi labai, Vašingtonas Maskvos prašymų ir reikalavimų netenkino. Tačiau Lietuvos diplomatinės tarnybos pageidavimu ir sprendimu, šis aukso rezervas sovietinės aneksijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje poreikiams. Pirmiausia, Lietuvos Pasiuntinybei ir jos aparatui Vašingtone, o iš dalies ir Pasiuntinybei prie Vatikano (Romoje) išlaikyti. Taip rezervas seko natūraliai ir iki 1990 m. Kovo 11 iš esmės visas sunaudotas.

Nepasiekė SSSR diplomatijos rankos ir Lietuvos aukso saugoto neutralioje Šveicarijoje. Taigi artėjant istorinei 1990 m. Kovo 11-ąjai, Lietuvos aukso rezervai liko nepaliesti tik Šveicarijoje Tarptautinių atsiskaitymų Banke (Bank for International Settlements) ir Prancūzijoje (Prancūzijos Banke).

Sudėtingai Lietuvos aukso rezervo istorija klostėsi Prancūzijoje. Viena vertus, Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzija kaip ir Lietuva buvo okupuota. Tiesa, okupuota ne visa jos teritorija, o tik dalis. Likusioje teritorijoje su sostine Višy veikė pronacinis A. Peteno režimas. Kita vertus, generolo Šarlio de Golio vadovaujamas antinacinis pasipriešinimas veikė kaip britų-amerikiečių-sovietų koalicijos sąjungininkas.

Nepaisant tokių aplinkybių Prancūzija atsakingai žvelgė į tarptautinę teisę ir prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.1940-ųjų gegužę–birželį vykstant Trečiojo Reicho karinei kampanijai prieš Prancūziją, Prancūzijos Bankas ir vyriausybė pasirūpino, kad šalyje esantys aukso rezervai, tame tarpe ir užsienio šalių (Lietuvos) depozitai, iš šalies slapta būtų evakuoti į saugesnes užjūrių kolonijas arba užsienio valstybes. Todėl Prancūzijoje saugotas Lietuvos auksas 1940 m. birželį nepateko į nacių rankas.

Po pirmos nesėkmės Trečiasis Reichas rankų nenuleido ir dar kartą Lietuvos aukso rezervus Prancūzijoje bandė užvaldyti 1941 m. birželio pabaigoje, kada Prancūzijos Bankas gavo „atsikūrusio Lietuvos Banko“ raštą su Lietuvos Laikinosios Vyriausybės lydraščiu, kur buvo reikalaujama „atsikūrusiai Lietuvai“ grąžinti Prancūzijoje saugomą jos auksą. Tačiau Prancūzijos Bankas nepasidavė ir dabar. Atsakymas Berlynui buvo lakoniškas, bet aiškus: kadangi Lietuva yra okupuota svetimos jėgos, todėl jos „atsikūrusių“ institucijų pageidavimai negali būti traktuojami kaip Lietuvos Respublikos ir Lietuvos „centrinio banko laisvos valios išraiška“.

Žymiai intensyviau ir ilgiau užvaldyti Lietuvos aukso rezervą Prancūzijoje bandė Maskva. Prancūzijai patikėtą Lietuvos auksą sovietai bandė pasisavinti keliskart: 1940 m. vasarą–rudenį; 1945 m. gale –1946 m.; 1948 m.; 1968 m.; 1971–1973 m. ir 1977–1987 m. Nesigilindami į visas šias be abejo įdomias ir sudėtingas detales bei peripetijas, tik pažymėsime, kad Lietuvos nacionalinio turto Prancūzijoje saugojimo byloje, be kitų, ir pirmiausia Prancūzijos Banko valdytojo Žako d'Larosjer (Jacques de Larosière), ženklų vaidmenį suvaidimo ir ilgametis Paryžiaus meras, dukart premjeras bei Penktosios Respublikos prezidentas Žakas Širakas. Būtent Ž. Širako vadovaujamai vyriausybei 1986–1988 m. paskutinįsyk teko vesti gana sudėtingas derybas su jau Perestroikos architekto Michailo Gorbačiovo vadovaujama SSSR dėl Lietuvos aukso rezervo likimo.

Kremlius tuomet tarsi lyg ir nujausdamas artėjantį sovietinės imperijos galą, labai kibiai vedė derybas, energingai atakavo ir bandė užvaldyti Lietuvos auksą. Kaip precedentą ir kompromiso pavyzdį sovietų diplomatai pirštu rodė į 1968 m. sausio 5 d. SSSR–Jungtinės Karalystės susitarimą. O kovoti išties buvo dėl ko: skaičiuojant 1985–1986 m. pasaulinėmis aukso kainomis, Lietuvos aukso rezervo deponuoto Prancūzijos Banke (2,246 kg. gryno svorio) vertė buvo maždaug apie 23,5 mln. JAV dolerių arba apie 202–205 mln. Prancūzijos frankų.

Tačiau premjero Ž. Širako vadovaujama prancūzų Vyriausybė atsilaikė. Atmetant sovietų pretenzijas prancūzai iš esmės rėmėsi trim argumentais: a) kad Lietuvos Respublika de facto yra svetimos jėgos okupuota/aneksuota ir laisva valia nedisponuoja; b) jog SSSR Gosbanko pareškimai ir reiškiama pozicija Lietuvai imperatyvios galios neturi; c) jog Prancūzijos vyriausybė oficialiai niekada nėra pripažinusi Lietuvos Respublikos inkorporavimo į SSSR teisėtumo. Žinia, kad spaudžiami SSSR spaudimo prancūzai nepalūžtų pastangas dėjo ir pati lietuvių egzilinė diplomatija. Pirmiausia, jos šefas Stasys Antanas Bačkis ir neformalus Lietuvos atstovas Paryžiuje, profesorius Jurgis Baltrušaitis (jaunesnys) turėjęs puikių ryšių Quai d'Orsy rūmuose ir Paryžiaus diplomatiniame korpuse

Žako Širako vardą tenka minėti kalbant ne tik apie sėkmingai išsaugotą Lietuvos auksą, bet ir apie Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pastato išsaugojimą nuo sugriovimo. Klausimas tapo aktualus, kada 1979 m. SSSR Ambasada Paryžiuje savo iniciatyva, pasinaudojusi tam tikrų valdininkų atsainumu ar išsiblaškymu bei pažeisdama Prancūzijoje galiojančius statybų įstatymus, nugriovė Estijos Pasiuntinybės namus įsikūrusius adresu 4, rue du Général Appert, Paris 16éme, o jų vietoje savo reikmėms ėmėsi statyti visai kitą pastatą.

„Susitvarkiusi" su estų pasiuntinybe sovietinė diplomatija ilgai nedelsdama atsigręžė ir į Lietuvos Pasiuntinybės rūmus Paryžiuje įsikūrusius adresu 14, place Malesherbes, Paris 17éme. Šį pastatą tarpukario metais buvo suradęs ir nupirkęs pats Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas. Pastatas buvo gerame Paryžiaus rajone, gana išvaizdus. P.Klimo rūpesčiu ant rūmų fasado buvo sukurtas Lietuvos herbo „Vyčio“ bareljefas. Kadangi kai rūmai buvo perkami Lietuvos valstybė dar tik stojosi ant kojų, o pasaulyje siautė ir didžioji depresija, tai rūmai buvo nupirkti išsimokėtinai. Panašu, kad rūmų „rekonstrukciją" tuomet skatino ne tiek praktiniai dalykai, kiek ideologiniai: ypač ant jų fasado besipuikuojantis „Vytis“.

Rūpintis rūmų „rekonstrukcija" (de facto – nugriovimu) sovietinė diplomatija pradėjo dar tuo metu, kai Ž. Širakas dirbo Paryžiaus meru ir su pertraukomis tuos žygius praktiškai tęsė iki XX a. devinto dešimtmečio vidurio, kai Ž. Širakas antrąkart tapo Prancūzijos premjeru. Tačiau nesėkmingai. Bendromis Ž. Širako, lietuvių egzilinės diplomatijos ir prancūzų politikos aktyvistų pastangomis (jau minėto P. Klimo jaunesniojo, jo žmonos Žibos Klimienės, Paryžiaus Tarybos deputato centristo Žoržo Mesmino (Georges Mesmin'o, etc) rūmai liko išsaugoti ir su lietuvišku „Vyčiu“ ant fasado Paryžiuje tebestovi iki šios dienos.

Tiesa, nuo 1940 m. birželio pabaigos juose šeimininkauja Maskva. Tačiau išsaugoti rūmai su ant fasado besipuikuojančiu „Vyčiu“ net ir XXI a. pradžioje liudija kas, kaip, kada ir už kokius pinigus iš tiesų juos įsigijo ir kas yra tikrasis jų šeimininkas. Kitaip tariant, net ir Maskvos užimti rūmai liudija savo istorinį-emocinį ryšį su Lietuva,jos istorija. O šiame liudijime matome ir ilgamečio Paryžiaus mero, dukart premjero ir dukart prezidento Žako Širako politinę valią ir testamentą.

Šiame kontekste, regis, visiškai suprantama tampa ir tai, jog po po 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučo Maskvoje, būtent Prancūzija iš visų didžiųjų valstybių pirmoji de jure pripažino Kovo 11 Lietuvą ir į Vilnių su oficialiu vizitu atsiuntė savo užsienio reikalų ministrą. Tų pačių metų rudenį Vilnių pasiekė ir daugiau nei pusšimtį metų prancūzų akylai saugotas lietuvių auksas.

Auksas, kurio išsaugojimo sagoje yra prancūzų prezidento Žako Širako pavardė.

Lobiu lietuvių literatūros ir meno archyvo darbuotojai vadina dokumentus, kuriuos tikisi pargabenti į Lietuvą.

Per ekspediciją bus bendraujama su emigrantais iš Lietuvos ir siekiama perimti bendruomenių archyvus bei išsaugoti juos amžiams.

Mat aiškėja, kad Lietuvos istorijai svarbūs dokumentai dažnai tiesiog išmetami ir sudeginami.