– Niekaip neįsivaizduoju vasaros garderobo be lininių drabužių. "Audress" ir linas fonetiškai skamba skirtingai, bet, sakyčiau, yra visiški sinonimai, kai imame kalbėti apie lininį aprangos stilių. Kodėl kuriate iš lino?
– Oi, nežinau... (Juokiasi.) Turbūt iš pradžių reikėtų klausti, kodėl, būdama užkietėjusi sportininkė, išvis pasirinkau kurti, modeliuoti ir siūti drabužius. Kartais manau, kad esu tikras gyvenimo nesusipratimas. Jaunystėje labai daug sportavau, bėgiodavau ilgas distancijas. Baigiau sportinio profilio vidurinę mokyklą Panevėžyje. Studijuoti tuomečiame Kūno kultūros institute buvo sena svajonė, todėl ateitis atrodė kaip ir aiški. Deja…
Dėl minimalių sveikatos problemų man neleido laikyti stojamųjų egzaminų (šiandien tie negalavimai net liga nevadinami). Labai nuliūdau ir tuomet nešiau pareiškimą bet kur, kur dar stojamieji nebuvo pasibaigę. Taip gavau maisto pramonės technologės diplomą ir įgijau specialybę, kurios man gyvenime visiškai neprireikė.
Baigusi sumaniau dar sykį laimę su sportu išbandyti – gavau leidimą stoti į universitetą, nes visą tą laiką aktyviai treniravausi, buvau Lietuvos jaunimo rinktinės narė. Deja, ir vėl nesėkmė. Su turimu diplomu man pasiūlė stoti į tuometį Kauno politechnikos institutą ir tęsti anksčiau įgytos specialybės, tik jau aukštojo mokslo studijas. Pamenu, išėjau laukan, į dangų pasižiūrėjau ir sau pasakiau: "Na, ačiū, Kūrėjau… Turbūt man šito nereikia!"
– Taigi, turėdama maisto pramonės technologės diplomą ėmėte ne pyragus kepti, bet moteris lininiais apdarais rengti. Kur išmokote siūti?
– Tas siuvimas ir šiaip kūryba manyje nuo pat vaikystės gyveno. Iš pradžių popierinėms lėlėms piešdavau drabužius, paskui ėmiau juos tikroms lėlėms modeliuoti ir siūti. Dar po kiek laiko jau apsiūdavau šeimą, draugus. Kad ir ką bandžiau daryti gyvenime, likimas vis mane atvesdavo į vieną ir tą patį kelią – kurti drabužius. Galų gale supratau, kad jų kūrimas ir yra toji veikla, kuria turėčiau užsiimti.
Dar mokydamasi Maisto pramonės technikume (dabar – Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras, – aut. past.) net ketverius metus savo malonumui lankiau ir baigiau Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Užtai, kai man buvo vos ne keturiasdešimt, panorau surizikuoti ir pamėginti stoti į Dailės akademiją be jokio išankstinio pasiruošimo. Daugybę metų buvau profesionaliai nepiešusi, nelavinusi šio savo talento, – gal todėl ir nepasisekė. Bet širdį glostė pripažinimas, kad piešimo egzaminą išlaikiau geriau nei pirmu numeriu įstojusieji (juokiasi).
Dažnai man moterys sako, kad dėvėdamos mano kurtus drabužius nejaučia savo amžiaus. Aš ir pati jo nejaučiu, nors turiu dvi suaugusias dukras ir esu trijų anūkų močiutė.
– Tai jūsų didysis talentas – kurti, modeliuoti, konstruoti drabužius – iš viršaus jums duotas?
– Tai jau turbūt… Todėl ne iš vieno girdžiu, kad turiu laisvą stilių, nepavaldų štampams ir rėmams. Priimu jų žodžius kaip komplimentą. Nes ir pati esu laisvas žmogus. Nemėgstu jokių instrukcijų, negyvenu pagal jas (gerąja prasme). Man nesvetimas išsiblaškymas, spontaniškumas, vėjavaikiškumas. Šios savybės dažnai atsispindi ir mano drabužiuose.
– O kaip į tą jūsų kūrybą linas įsiterpė: juk kitų audinių nuo pat siuvimo pradžios nenaudojate?
– Loginio paaiškinimo iki šių dienų neturiu. Bet yra viena versija. Kai tapydavau ką nors – naudodavau drobę. Kažkaip vieną kartą man liko to drobinio audinio, tad sumaniau iš jo ką nors pasisiūti. Tik man ta medžiaga per kieta pasirodė, tai sugalvojau pradžioje pamylėti – suminkštinti. Išskalavau ją su actu.
Dabar linui minkštinti yra visokių pramoninių būdų. Tereikia pasiūtą gaminį ar medžiagos rietimą į skalbyklą nunešti. Žodžiu, tąkart likusį drobės gabalą aš suvaldžiau, suminkštinau ir pabandžiau iš jo kažką sau sukirpti. Tokios darbų eigos dažniausiai laikausi ir šiandien: pirma liną minkštinu, tuomet kerpu ir galiausiai siuvu. Taip žinau, kad išskalbus drabužį jis nepasikeis, nereikės jo lyginti – tik per rankas perleisti, kaip mėgstu sakyti, pamylėti.
– Garsiau kalbant apie Žemės išsaugojimą ateities kartoms, linas – kaip natūralus pluoštas – žmonių vis labiau mylimas. Be to, tai elegantiška, ilgalaikė, itin patvari ir svarbiausia – natūrali medžiaga. Ar tuomet, kai tik pradėjote su juo dirbti, turėjote tai omenyje?
– Oi ne, tikrai ne… Tuomet nė nežinojau tokio žodžio "tvarus" (juokiasi). Dabar apie visa tai garsiai kalbama, o seniau tiesiog žinojau gerąsias lino savybes. Kad jis naudingas odai, nes leidžia kvėpuoti: vasarą – vėsina, darganotą dieną – sušildo. Linas nesukelia alerginių reakcijų, yra kaip natūralus antiseptikas, jame mažiau kaupiasi purvas, muilo ir kalkių nuosėdos. Lininiai audiniai yra lengvai plaunami ir greitai džiūsta. Galbūt dėl šių visų savybių jį taip ir pamilau.
Tiesa, buvo laikas, kai liną dekoruodavau natūralia oda. Tikrai įdomiai ir originaliai tie drabužiai atrodydavo. Neseniai varčiau savo senų darbų albumą – net pačiai smagu pasidarė, kokia išradinga tuomet buvau. Vėliau odos dekoro atsisakiau – tokio drabužio priežiūra sudėtingesnė. Betgi neseniai ir vėl pabandžiau. Patiko.
– Ar pati vien savo drabužiais puošiatės, ar ir kitų dizainerių kūrinius pripažįstate?
– Visko toje mano drabužinėje yra, bet dažniausiai prie savų drabužių esu linkusi – tiek žiemą, tiek vasarą liną nešioju. O jei kažkieno kito siūtą drabužį renkuosi, tai būtinai panašaus stiliaus ir medžiagos ieškau. Kaip jau sakiau, kuriu tik tokius drabužius, kuriuos pati nešiočiau. Jei nenešiočiau – tokių nerasite ir mano kolekcijose. Bet kurį iš savo gaminių galėčiau nusiimti nuo pakabos ir juo pasipuošusi eiti į gatvę.
Džiaugiuosi, kad turiu laisvę kurti kitokius lininius drabužius. Man jie atrodo šiuolaikiškesni, jaunatviškesni už tradicinius... Mėgstu laisvus siluetus ir būtinų būtiniausiai paskaninu juos netikėtomis detalėmis.
– Kokią vietą jūsų kūryboje užima kasmetės mados tendencijos? Ar paisote jų?
– Iš principo mano kūryboje dominuoja stilius, o ne mada. Bet jau tikrai nesakau, kad absoliučiai nekreipiu į madą dėmesio. Į pačias ryškiausias tendencijas paprastai stengiuosi atsižvelgti, kažką iš jų savo kūryboje pritaikyti. Bet vis dėlto stilius mane valdo… Ne mada.
Juk stilingas žmogus paprastai turi savo liniją ir tik pagal ją renkasi sau apdarus, nesvarbu, kas tai būtų – klasika, hipiška apranga, boho ar kt. Na ir kas, kad dabar labai madingos plačios ilgos kelnės. Mano nuomone, ne visoms jos tinka. Todėl dizaineris, turėdamas omenyje kliento figūrą, turi veikti kaip kūrėjas: truputį pasiaurinti ar kaip kitaip tas kelnes pagal jį pakoreguoti. Pajautimo tam reikia – kad būtų ir madinga, ir stilinga!
Dar labai svarbu, kad moteris su mano drabužiais jaustųsi komfortiškai. Šį sezoną siūlau rinktis A raidės formos įvairaus ilgio laisvas sukneles. Jos ypač tinka linui. Nelabai mėgstu aptemptus, prigludusius siluetus. Šiuo metu madingos ne tik suknelių, bet ir švarkų, paltų plačios, rauktos rankovės. Vis dar gražu vadinamieji oversize tipo drabužiai. Platūs marškiniai, palaidi ar sujuosti diržu, pabrėžiant aukštą kelnių liemenį, man atrodo labai stilingai.
– Apie liną žinote viską arba beveik viską. Sakykite, kaip prižiūrėti lininius gaminius, ypač pasiūtus iš spalvoto lino? Kokių klaidų vengti?
– Aš visuomet sakau, kad linas – gyvas audinys. Bet priežiūra jo nesudėtinga. Skalbti galima visaip – ir rankomis, ir mašina. Galima naudoti sausą valymą ir nešti į valyklą. Spalvotus lininius drabužius reikėtų skalbti kokia nors švelnia priemone, geriausia – rankomis, iš blogosios pusės. Negalima jų skalbti labai karštame vandenyje (tinkamiausia temperatūra – apie 30 laipsnių) ir džiovinti tokius drabužius reikėtų taip pat nekarštai. Kadangi, kaip jau minėjau, linas yra gyvas, tai mėgsta sukietėti ar susitraukti. Todėl, jei kada sugalvosite ką nors iš lino siūti, nepatingėkite pirma išskalbti audinio.
– Tarkite žodį kaip lino ekspertė, ar reikėtų jį lyginti, o gal kaip tik – džiaugtis ir gėrėtis kiekviena lino raukšlele, nesistengiant pergalėti jo gyvybingumo?
– Jei norite lyginti, tuomet – truputį drėgną, o paskui lengvai persukite rankomis ir smagiai sau dėvėkite iki kito skalbimo. Suknelių galite nė nekabinti į spintą, o tik gražiai sulankstyti. Jei erzins nuo lankstymo likusios žymės, tik persukite, patrinkite lengvai rankomis, ir viskas. Mano galva, tas virpantis audinys daugiau žavesio turi nei išlygintas…
– Ar lininiai drabužiai daugiau skirti kasdienai, ar gali atitikti ir vakarinės aprangos kodą?
– Eidama į darbą lininę suknelę vilkiu su siaurais džinsais, o jei vakare kokia proga – džinsus nusimaunu, persiaunu batelius ir jaučiuosi labai pasipuošusi. Man linas – puošmena tiek dienai, tiek vakarui. Kodėl gi ne?! Galbūt toks yra mano stilius. Todėl ir mano kuriami lininiai drabužiai tokie.
Dažnai man moterys sako, kad dėvėdamos mano kurtus drabužius nejaučia savo amžiaus. Aš ir pati jo nejaučiu, nors turiu dvi suaugusias dukras ir esu trijų anūkų močiutė. Abi maniškės jau šeimas sukūrusios, Vilniuje gyvena. Vyresnioji Eglė baigė architektūros ir interjero dizaino studijas. Jaunėlė Rūta – taip pat interjero dizainerė. Beje, dukros projektavo ir mano drabužių salono interjerą.
– Lietuviai liną laikė šventu augalu, senoliai tikėjo, kad jis turi ypatingą galią kovojant su piktosiomis dvasiomis. XXI a. – naujųjų technologijų era. Gal ir linas šiais laikais jau techniškai modifikuotas?
– Visokio yra. Technologijos šiais laikais sparčiai žengia į priekį. Štai italai sukūrė tokį audinį, kurį liečiant, apžiūrinėjant sunku patikėti, kad tai išties lininis audinys. Jis žvilgus, nes siūlas apdirbamas specialiomis technologijomis iki lygumo ir tik tuomet audžiamas. Šiais laikais galite rasti lino su viskoze, šilku, medvilne ir t.t. Iš pastarojo mėgstu siūti kelnes, mat šis audinys labai tvirtas ir neišskysta per siūles.
– Kadaise neišsipildžiusi svajonė tapti trenere gal randa atgarsį šiandien – ar nebandėte kurti drabužių iš lino sportininkams?
– Nemanau, kad linas tam tinkamiausias audinys. Bet sportinis stilius man labai prie širdies. Mėgstu konstruoti sportinio stiliaus šortus, sarafanus, sukneles su didžiuliais gobtuvais ir masyviomis kišenėmis. Neneigsiu, kažkada buvo šovusi tokia mintis – kurti drabužius iš lino sportininkams, bet susilaikiau. Pamaniau, kad tiek garsių firmų sportui dirba – kur jau man su jomis konkuruoti.
– Jei kalbėtume apie lino spalvas, kokias labiausiai mėgstate? Ir kas labiau pritinka linui – natūralūs žemės tonai ar sezoninės ryškios spalvos?
– Garsūs dizaineriai ir apie spalvas taria savo žodį. Bet man labiau patinka toks požiūris: spalva, kuri tinka, toji ir yra madinga. Galų gale, tos natūralios žemės spalvos niekada neišeina iš mados. Jos dominuoja mano kolekcijose. Man patinka derinti vienos spalvos atspalvius su skirtingomis tekstūromis ir faktūromis. Tarkim, juoda, pilka, tamsesnė pilka, balta. O jei kokį sezoną yra madinga viena ryškesnė spalva, tai naudoju ją šiek tiek švelnesnio atspalvio arba pažaidžiu su ja kurdama detales: įsiuvus, kišenes.
Lino atgimimas: daugiau švelnumo, minkštumo ir jaukumo
