Anot LLRI, su didžiausiais iššūkiais ateityje gali susidurti Alytaus ir Panevėžio miestų bei Raseinių, Kelmės ir Šilalės rajonų savivaldybės.

Nurodoma, kad aukščiausias vietas indekse užima savivaldybės, kurios yra mažiausiai finansiškai priklausomos nuo valstybės dotacijų, efektyviai valdo skolą, nevykdo vidaus sandorių bei kuria palankią investicinę aplinką verslui ir gyventojams.

LLRI ekspertė Reda Simonaitytė sako, kad aukšta savivaldybės vieta indekse savaime nereiškia, kad sklandžiai veikiama visose srityse.

„Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė, 2021 metų duomenimis, indekse užima pirmą vietą. Tačiau Vilniaus skola jau dabar yra bent dukart didesnė nei kitų didžiųjų miestų savivaldybių ir siekia 55 proc. prognozuojamų pajamų. Fiskalinės drausmės įstatymu Vilniui nustatyta gerokai didesnė skolos riba – 75 proc., palyginti su 60 proc., taikoma visoms kitoms savivaldybėms“, – pranešime sakė R. Simonaitytė.

Klaipėdos skolos santykis su prognozuojamomis pajamomis 2021 metais buvo 19 proc. – mažiau nei didžiųjų savivaldybių vidurkis, tačiau per metus jis išaugo 10 proc., o pernai priimtas įstatymas visoms savivaldybėms atveria kelią didinti skolą. 

Panevėžio rajonas atsidūrė sąrašo viduryje – 34 vietoje, tačiau pagal investicinę aplinką jis atrodo patraukliai: išduodamų statybos leidimų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, lenkia indekse pirmajame dešimtuke išsirikiavusius Alytaus rajoną ir Druskininkus.

Stebint grynos migracijos rodiklį iš didžiųjų savivaldybių išsiskiria Šiauliai, o iš mažųjų – Kėdainių rajonas, kur per metus atvykstančių gyventojų skaičius augo labiausiai.

Indekse savivaldybės skiriamos į dvi grupes pagal gyventojų tankį: didžiąsias (šešios savivaldybės) ir mažąsias (54 savivaldybės).

Į 2022 metų indekso vertinimus įtraukiami šie rodikliai: skolos lygis, surenkamos savarankiškos pajamos, vidaus sandoriai, materialinės ir tiesioginės užsienio investicijos, verslo liudijimų bei statybos leidimų skaičius, grynoji gyventojų migracija.

Tyrime remiamasi Finansų̨ ministerijos, Valstybinės duomenų agentūros, Valstybinės mokesčių̨ inspekcijos, Viešųjų pirkimų tarnybos ir Aplinkos ministerijos duomenimis.

Kaip gerą praktikos pavyzdį ministerija pateikia Estijoje taikomą skaičiavimo sistemą. Ten MMA dydis siejamas su darbdavių gebėjimų ją mokėti. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos siūlomas modelis reikštų, kad darbo našumo augimo tempui viršijus vidutinio darbo užmokesčio (VDU) augimo tempą – minimali alga didėtų, o darbo našumo tempui atsilikus nuo VDU augimo tempo – minimalioji alga mažėtų.

„Svarstant minimalaus darbo užmokesčio pakeitimus, būtina užtikrinti, kad MMA kuo mažiau iškreiptų darbo jėgos kainą, o didinama galėtų būti tik padidėjus darbo našumui. Jei minimalus darbo užmokestis yra nustatomas per didelis, tai sumažina paskatas atlyginti darbuotojams už jų produktyvumą, o kai kurie gali netekti darbo, pradėti dirbti neoficialiai arba sutrumpinti oficialias darbo valandas. Didesni darbuotojų išlaikymo kaštai mažina ūkio subjektų konkurencingumą, tai lems dar sunkesnę po krizės atsigauti bandančių ūkio subjektų finansinę padėtį. Ypač tai pasakytina apie nukentėjusį paslaugų sektorių ir regionus“, – pabrėžia K. Mickutė.

Tipiškai kalbant apie MMA, akcentuojamas tikslas gerinti mažiausias pajamas uždirbančiųjų padėtį. Tačiau minimaliosios mėnesinės algos didinimo poveikis yra kur kas platesnis. Su ja susietos kai kurios išmokos, taip pat padarinius jaučia ir daugiau uždirbantys. Be to, MMA didinimas turi skirtingus padarinius didmiesčiuose ir regionuose.

Apie poreikį atsižvelgti į darbo našumo augimą arba mažėjimą taip pat kalba ir Europos Sąjungos lygiu svarstoma Direktyva dėl MMA nustatymo kriterijų. Dokumentas nurodo, kad didinant minimalų atlyginimą reikia turėti galvoje ne tik į vidutinį atlyginimą, bet ir produktyvumą.

„Svarbu tai, nes didinant MMA didinimo neatsižvelgus į našumo augimą tam tikri sektoriai tiesiog gali neturėti iš ko algų didinti. Kai įmonės neišgali pasivyti vis augančios MMA, tai gali reikšti prarastas darbo vietas ir augantį nelegalų darbą“, – pabrėžia LLRI vyresnioji ekspertė.

Siekiant minimaliosios algos skaičiavimą dar labiau susieti su ekonomika, būtų tikslinga svarstyti ir minimalios algos diferencijavimą, pavyzdžiui, pagal regionus. Atotrūkiui tarp regionų ir didmiesčių algų vis didėjant, tai leistų regionuose kurti naujas darbo vietas ir didinti galimybes legaliai užsidirbti.

„Viešieji finansai yra planuojami tikrai per daug optimistiškai, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ekonominė aplinka leidžia tikėtis daug kuklesnės ekonominės plėtros. Ir pažadai, liečiantys darbo užmokesčio kėlimą, socialinių išmokų didinimą, pensijų didinimą gali privesti prie fiskalinės drausmės nesilaikymo ir deficitinio biudžeto. Tai tikrai nėra tvaru“, – Eltai teigė I. Genytė-Pikčienė.

Pasako jos, biudžete norima įvesti keletą naujų mokesčių, kurie iki galo nesuderinti su Europos Centriniu Banku.

Mūsų viešąjį sektorių galima vadinti „kiauru rėčiu”.

„Pristatytu biudžetu yra bandoma įgyvendinti gerovės valstybės tikslus, bet tai daroma netvariais instrumentais. Tie nauji mokesčiai darko mokesčių sistemą, gadina verslo sąlygas, (…) o mokestinė sistema yra svarbus dalykas vertinant verslo aplinką ir ji neturėtų būti taip lengvai keičiama“, – sakė LLRI ekspertė.

Anot ekonomistės, biudžete nesistengiama siekti ir išlaidų efektyvumo tikslų.

„Mūsų viešąjį sektorių galima vadinti „kiauru rėčiu”, kur nemažai mūsų sumokėtų mokesčių yra iššvaistoma, naudojama neefektyviai. Ir kiekvienoje srityje, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos sektoriuje, viešuosiuose pirkimuose, tikrai galima būtų iš vidinių resursų sutaupyti ir atitinkamai panaudoti keliamoms socialinėms gerovės valstybės reikmėms. Šis biudžetas to nedaro“, – Eltai sakė ji.

I. Genytės-Pikčienės teigimu, vertinant šios Vyriausybės prieš kelerius metus išdėstytus tikslus, galima sakyti, kad nuo tų tikslų labai nutolta. Kaip pavyzdį ji pateikė viešojo sektoriaus reformą, kuri galiausiai neįvyko ir situacija efektyvumo prasme nepakito.

Indrė Genytė-Pikčienė / G. Bartuškos/ELTOS nuotr.

„Visuomet yra paprasčiau mokestinius tarifus pakelti, o ne padaryti efektyvesnę pačią sistemą, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra labai gerai“, – pridūrė ji.

LLRI ekspertės manymu, lėšų biudžetui galima surinkti ne vien įvedant naujus mokesčius.

„Pats prezidentas Gitanas Nausėda įvardijo keletą šaltinių, iš kur būtų galima paimti lėšų. Pirmiausia minėti viešieji pirkimai. Juos efektyviau vykdant, dalies atsisakant ir panaikinant neskaidrumą, būtų galima iš viešųjų pirkimų sutaupyti milijardą eurų, kas yra labai daug.

Antra, viešojo sektoriaus reformos, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos sektoriuose. Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį dešimtadaliu sumažėjo gyventojų skaičius, o minėtos sistemos prie to pokyčio neprisitaikė. Mes iki šiol išlaikome perteklinį sveikatos apsaugos centrų tinklą, mokyklų skaičių. Tai yra neefektyvu“, – Eltai teigė I. Genytė-Pikčienė.

Pasak ekonomistės, yra ir daugiau būdų sutaupyti, bet dabartinis metas nepopuliariems sprendimams nėra palankus.

„Šiuo metu reikia daryti populiarius sprendimus, nes kitais metais vyks rinkimai. Gaila, kad labiau politiniais, o ne strateginiais tikslais vadovaujasi ši Vyriausybė, planuodama kitų metų biudžetą“, – nuogąstavo I. Genytė-Pikčienė.

Kaip ELTA jau rašė, Vyriausybė trečiadienį pritarė Finansų ministerijos parengtam valstybės biudžeto įstatymo projektui. Kitų metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,5 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 12,6 mlrd. eurų.

Valstybės biudžeto išlaidos augs 8 proc. iki 940 mln. eurų, „Sodros" – 11,7 proc. iki 472 mln. eurų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) – 7,4 proc. iki 145 mln. eurų, savivaldybių – 11,6 proc. iki 339 mln. eurų.

Valstybės biudžeto pajamos augs 9 proc. iki 956 mln. eurų, „Sodros" – 9,1 proc. iki 407 mln. eurų, PSDF – 11,7 proc. iki 241 mln. eurų, o savivaldybių – 11,9 proc. iki 350 mln. eurų.

Nominalus valdžios sektoriaus perteklius kitąmet, planuojama, bus ne mažesnis nei 0,2 proc. BVP.

Iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kitąmet planuojama surinkti 4,1 mlrd. eurų, akcizų – 1,6 mlrd. eurų, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir ES finansinės paramos lėšų – po beveik 2 mlrd. eurų, pelno mokesčio – beveik 844 mln. eurų.

Išlaidos socialinei apsaugai kitąmet sieks 6,19 mlrd. eurų, ekonomikai – 2,41 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,3 mlrd. eurų, švietimui – 1,58 mlrd. eurų, gynybai – 1,1 mlrd. eurų.

Pajamos labiausiai augs socialinės apsaugos srityje – 761 mln. eurų, sveikatos apsaugos – 147 mln. eurų, ekonomikos – 134 mln. eurų, švietimo – 92 mln. eurų, gynybai – 76 mln. eurų.

Vyriausybė taip pat pritarė Finansų ministerijos siūlymams nuosaikiai padidinti akcizų tarifus etilo alkoholiui, benzinui, gazoliams, žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams ir kaitinamojo tabako produktams. Dėl šių pakeitimų, jei jiems bus pritarta Seime, 0,5 litro stipraus gėrimo vidutiniškai galėtų pabrangti apie 0,45 euro, 1 litro benzino kaina galėtų padidėti apie 0,04 euro, 1 litro gazolių ir žemės ūkio veikloje naudojamų gazolių – apie 0,03 euro, o 20 vienetų pakelis kaitinamojo tabako produktų – apie 0,33 euro.

Taip pat parengtas nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo projektas, kuriuo siūloma plėsti fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę. Siūloma dabar galiojančią 220 tūkst. eurų neapmokestinamąją vertę sumažinti iki 100 tūkst. eurų. Mokestį mokėtų apie 37 tūkst. asmenų, iš jų – apie 26 tūkst. Vilniuje. Dėl šių pakeitimų valstybės biudžetas papildomai gautų apie 8 mln. eurų per metus.

0,5 proc. mokesčių tarifas būtų taikomas bendros nekilnojamojo turto vertės daliai, viršijančiai 100 tūkst. eurų, tačiau neviršijančiai 300 tūkst. eurų, 1 proc. – neviršijančiai 500 tūkst. eurų, 2 proc. – viršijančiai 500 tūkst. eurų.

Taip pat Aplinkos ministerija skelbė parengusi Transporto priemonių taršos mokesčio įstatymo projektą, kuris numato mokestį už transporto priemonių (TP) keliamą taršą. Įstatymo projekte taršiomis laikomos tos TP, kurios turi dyzelinu varomą variklį, kurio CO2 išmetimai viršija 115 g/km, ir tos TP, kurios turi benzinu ir (ar) dujomis varomą variklį, kurio CO2 išmetimai viršija 130 g/km. Tai į valstybės biudžetą surinktų 29 mln. eurų.

Siūloma didinti dienpinigių atlyginimo koeficientą nuo 1,3 iki 1,65 (x MMA). Skaičiuojama, kad tai įneštų į valstybės biudžetą bendrai papildomai iki 66,1 mln. eurų.

„Pernai pastebimas ryškesnis savivaldybių bandymas optimizuoti darbuotojų skaičių, administracijos mažėjo 46 savivaldybėse. Vis dėlto 12-oje savivaldybių administracijos pernai didėjo“, – pranešime teigia LLRI analitikas Martynas Tininis.

Analizė rodo, kad vienas savivaldybės administracijos darbuotojas didžiuosiuose miestuose vidutiniškai aptarnauja 407 gyventojus: Vilniaus miesto savivaldybėje vienai užimtai administracijos pareigybei tenka 626 gyventojai, Kauno miesto – 470, Šiauliuose – 415, Klaipėdos mieste – 353, Panevėžio mieste – 379, Alytuje – 316.

Mažiausiai gyventojų vienai užimtai savivaldybės administracijos pareigybei tenka mažiausiose savivaldybėse: Neringoje – 58 žmonės, Pagėgiuose – 60, Birštone – 78, Rietave – 80.

Likusiose 54 mažosiose šalies savivaldybėse, anot pranešimo, vienas administracijos darbuotojas vidutiniškai aptarnauja 132 gyventojus. Mažiausiai gyventojų vienai užimtai savivaldybės administracijos pareigybei tenka mažiausiose savivaldybėse: Neringoje – 58 žmonės, Pagėgiuose – 60, Birštone – 78, Rietave – 80.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas atkreipia dėmesį į savivaldybes, kuriose gyventojų yra panašiai, bet savivaldybių administracijų dydis skiriasi iki dviejų kartų. Pavyzdžiui, Telšių rajono savivaldybėje buvo 338 užimtos pareigybės, o panašų gyventojų skaičių turinčiame Kretingos rajono – 201. Druskininkų savivaldybėje dirbo 108 darbuotojai, panašaus dydžio Visagine – 206.

„Žinoma, dalis skirtumų gali atsirasti dėl formalių priežasčių, pavyzdžiui, ar savivaldybės įdarbina vairuotojus, valytojus, ar perka šias paslaugas. Tačiau gali būti ir taip, kad vienos savivaldybės efektyvina veiklą sparčiau nei kitos. Jei panašaus tipo ir dydžio savivaldybės turėtų panašaus dydžio administracijas, vien per 2018 metus teoriškai būtų buvę galima sutaupyti mažiausiai 12 milijonų eurų“, – sako LLRI laikinoji prezidentė Edita Maslauskaitė.

Iš viso 60-yje šalies savivaldybių administracijų yra apie 12 tūkst. 900 užimtų pareigybių. Tai sudaro apie dešimtadalį visų savivaldybių viešojo sektoriaus darbuotojų.

Kaip praneša LLRI, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo pakeistas 21 kartą, Sveikatos draudimo įstatymas - 19 kartų, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas - 18 kartų, Pelno mokesčio įstatymas - 14 kartų.

„Mokesčių įstatymams nuo priėmimo iki įsigaliojimo turėtų būti paliktas pusės metų terminas, per kurį mokesčių mokėtojai turėtų prisitaikyti prie siūlomų pakeitimų, pavyzdžiui, pritaikyti apskaitos sistemas. Vis dėlto analizė rodo, kad realiai vidutiniškai paliekama perpus mažiau laiko - 3 mėnesiai. Taip yra dėl dažno piktnaudžiavimo išimtimi, leidžiančia priimti mokesčių pakeitimus kartu su biudžetu”, - pranešime sako LLRI ekspertė Ieva Valeškaitė.

Ekspertės teigimu, įstatymai taip pat nepasižymi kokybe.

„Jei skirtumėme po balą už tai, ar juos lydėjo aiškinamasis raštas ir ar jame buvo detaliai vertintos neigiamos pasekmės, poveikis korupcijai, verslo sąlygoms, ir kiti pagal Seimo statutą numatyti paaiškinimai, priimti teisės aktai surinktų viso labo 4,1 balo iš 11 (tiek yra vertinimo kriterijų. - ELTA). Tai kelia nerimą“, - sako I. Valeškaitė.

Uostamiestis pirmą vietą užsitikrino dėl žemesnių mokesčių, mažiausios skolos, čia pigiausiai iš didžiųjų savivaldybių kainuoja savivaldybės administracijos išlaikymas, efektyviai valdomas turtas ir švietimo infrastruktūra.

Pasak LLRI, taip pat Klaipėdoje žemas nedarbo lygis, mažiau ilgalaikių bedarbių ir žmonių gaunančių socialines pašalpas.

„Vilnius indekse dominuoja ekonominio aktyvumo rodikliuose – čia intensyviausia investicijų, ūkio subjektų. Ir nors Vilniuje skola mažėjo sparčiausiai, ji išlieka didžiausia. Klaipėda turi geresnius valdymo efektyvumo rodiklius – mažesnė biudžeto skola, pigesnis savivaldybės administracijos išlaikymas. Tai svarbus priminimas, kad Lietuvoje ne vien sostinė gali būti konkurencinga”, – pranešime sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Trečiasis didžiųjų savivaldybių indekse šiemet yra Šiaulių miestas – savivaldybėje nustatomi mokesčiai yra žemiausi, žemiausias nedarbas tarp didžiųjų savivaldybių, pigesni verslo liudijimai.

Kaunas yra ketvirtoje vietoje. Kaune išduota palyginti daugiausiai statybos leidimų tarp didžiųjų miestų. Daugėja privačios iniciatyvos ir konkurencijos: beveik du trečdalius šilumos pagamina nepriklausomi šilumos gamintojai, vis daugiau švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų teikia privatus sektorius.

Mažųjų savivaldybių reitinge tradiciškai pirmauja Klaipėdos ir Kauno rajonų savivaldybės. Vis dėlto, kaip ir pernai, nedideliu skirtumu pirmauja Klaipėdos rajonas.

„Klaipėdos ir Kauno rajonai – puiki iliustracija kaip žiedinės savivaldybės išnaudoja didelių miestų kaimynystę, kuria palankią aplinką gyventojų ir verslo gerovei” – pažymi Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikas Martynas Tininis.

Lietuvos savivaldybių administracijose 2017-aisiais metais įsteigta 150 naujų darbo vietų. Tai 1,14 proc. daugiau negu 2016 m.

„Pokytis, palyginus su 2016-aisiais, nėra žymus - tik kiek daugiau nei 1 procentas. Tai tikrai nėra daug, tačiau kelia nerimą pati tendencija - po dvejų metų mažėjimo kreivė vėl pradėjo kilti aukštyn. Kodėl?“, - LLRI pranešime klausia jos prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Anot jo, turint omenyje, kad gyventojų Lietuvoje nedaugėja, logiška būtų, kad ir administracijų aparatai susitrauktų - juk reikia aptarnauti mažiau žmonių.

Per aštuonerius metus Lietuvoje gyventojų sumažėjo kone dešimtadaliu, tačiau šalies savivaldybių administracijose užimamų pareigybių skaičius nenukrito“, - pranešime teigia Ž. Šilėnas.

Per aštuonerius metus Lietuvoje gyventojų sumažėjo kone dešimtadaliu, tačiau šalies savivaldybių administracijose užimamų pareigybių skaičius nenukrito.

Per 2017 m. kone kas trečia šalies savivaldybė (39 iš 60) plėtė administracijos aparatą. Daugiausiai augo Vilniaus miesto (įsteigtos 43 naujos pareigybės), Vilniaus rajono (+24), Klaipėdos m. (+16), Alytaus rajono (+14), Klaipėdos rajono (+13), Panevėžio m. (+13) savivaldybių administracijos.

LLRI analizė parodė, kaip per 2017 m. keitėsi savivaldybių administracijų dydžio ir gyventojų skaičiaus santykis. Žvelgiant į tūkstančiui konkrečios savivaldybės gyventojų tenkantį administracijos darbuotojų skaičių, matyti, kad šis santykis didėjo net 51 savivaldybėje iš 60, o tai, pasak LLRI, reiškia, kad vienas darbuotojas aptarnavo mažiau gyventojų.

„Vilniuje tūkstančiui gyventojų tenka maždaug 1,6 administracijos darbuotojo, o, tarkime, Neringoje - net 17. Kai kuriose administracijose šis darbuotojų ir gyventojų santykis augo, nes tiesiog buvo įsteigta naujų pareigybių. Kitose savivaldybėse administracijos aparatas mažėjo, tačiau ne taip greitai, kaip gyventojų skaičius“, - komentuoja LLRI analitikas Martynas Tininis.

Anot LLRI, suprantama, kad daugiau gyventojų turinčioms savivaldybėms reikalingos ir didesnės administracijos. Tačiau yra savivaldybių, kurios, net ir turėdamos panašų gyventojų skaičių, savivaldybių administracijose įdarbina daug daugiau žmonių. Pavyzdžiui, 2017 m. Telšių rajono savivaldybės administracijoje buvo 347 užimtų pareigybių, o Kėdainių r. - 155. Palyginimui, Telšių rajone buvo beveik 42 tūkst. gyventojų, o Kėdainių rajone - virš 47 tūkst.

„Panašaus dydžio savivaldybėse darbuotojų skaičius smarkiai skiriasi. Suprantama, kad skirtumai yra ir gali būti, bet, kai skirtumai tokie žymūs, kai kurioms savivaldybėms reikėtų rimtai susimąstyti, ar jos tinkamai išnaudoja resursus“, - sako Ž. Šilėnas.

Lietuvos savivaldybių administracijų analize siekiama išsiaiškinti, kaip kasmet keičiasi savivaldos aparatas Lietuvoje. Tyrimą LLRI atlieka nuo 2010 m. Jame dalyvauja visos Lietuvos savivaldybės. Naudojamasi Valstybės tarnybos departamento bei Lietuvos statistikos departamento duomenimis. Užimtomis pareigybėmis laikomi savivaldybių administracijose (įskaitant seniūnijas), savivaldybių kontrolės ir audito tarnybose bei savivaldybių tarybose dirbantys darbuotojai, įskaitant tuos, kurie laikinai neina pareigų.

Lietuvoje yra 60 savivaldybių, pernai jų administracijose dirbo 13 264 žmonės. Užimtų pareigybių skaičius, 2014-2016 m. mažėjęs, 2017 m. vėl pradėjo augti. Per visą tyrimo laikotarpį, nuo 2010 metų, šis skaičius niekada nebuvo žemiau 13 tūkst. ribos, nors gyventojų Lietuvoje nuo 2010 m. sumažėjo daugiau nei 9 procentais.

Neefektyviausios pernai buvo Ignalinos, Pagėgių, Raseinių, Zarasų ir Šilalės savivaldybės.

„Vilnius pritraukia daugiausiai investicijų. Čia aktyviausias verslas, o dėl to mažiau bedarbių ir socialinių pašalpų gavėjų. Vilniuje vis dėlto dar yra didelė skola, kuri ateityje gali kelti daug problemų“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė LLRI vadovas Žilvinas Šilėnas.

Anot jo, po Vilniaus sekė Klaipėda – šiam miestui dar reikėtų gerinti verslo aplinką ir pritraukti daugiau investicijų.

„Situacija bendrai Lietuvoje gerėja. Vis dėlto ji gerėja nevienodai. Iš tikrųjų yra skirtumas ne tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, o tarp ekonomiškai aktyvių ir ekonomiškai mirštančių regionų. (...) Reikia susimąstyti, kaip padaryti, kad ekonominių centrų Lietuvoje būtų daugiau. Savivaldybės privalo ūkiškai tvarkytis savo kieme“, – kalbėjo Ž.Šilėnas.

Yra skirtumas ne tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, o tarp ekonomiškai aktyvių ir ekonomiškai mirštančių regionų.

LLRI tyrimas parodė, kad trečioje vietoje liko Šiauliai, toliau rikiavosi Kaunas, Alytus ir Panevėžys. Tuo metu tarp rajonų pernai efektyviausiai veikė Kauno, Klaipėdos, Druskininkų, Marijampolės ir Šilutės rajonų savivaldybės.

LLRI savivaldybių efektyvumo tyrimo vadovė Aistė Čepukaitė teigė, kad pernai neefektyviausios buvo Ignalinos, Pagėgių, Raseinių, Zarasų ir Šilalės rajonų savivaldybės.

„Ignalinos rajono savivaldybė paskutinėje vietoje atsidūrė dėl savo socialinių ir ekonominių rodiklių. Pas juos yra didelis nedarbas. Be to, ši savivaldybė vienintelė šiemet nebendravo aktyviai su mumis, rengiant šį tyrimą“, – spaudos konferencijoje teigė A.Čepukaitė.

Savivaldybės surikiuotos pagal tai, kaip jos užtikrina žmogaus laisvę rinktis, skatina privačią iniciatyvą, kuria palankias verslo sąlygas, taupo išteklius, garantuoja savo veiklos skaidrumą. Indekse buvo vertinamos aktualiausios savivaldybių veiklos sritys – komunalinio ūkio, švietimo, sveikatos, socialinės rūpybos, investicijų ir plėtros, mokesčių, savivaldybės administracijos, turto valdymo ir biudžeto.

LLRI indeksą sudarė šeštą kartą. Indekse buvo įvertintos 6 miestų ir 54 rajonų savivaldybės. LLRI yra privati organizacija, daugiausia finansuojama stambaus kapitalo įmonių.