Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją ir darbų pasirinkimą, Giedrius turi vieną pagrindinę taisyklę, kurios laikosi. „Visų pirma, aktorius, turi būti sąžiningas sau ir nuoširdžiai atlikti kiekvieną savo vaidmenį, nesvarbu, ar tai būtų teatras, ar kinas, ar televizija. Aš sąžiningai užsidirbu pinigus, nes darau tai, kas man patinka, ir darau tai nuoširdžiai. Svarbiausia aktoriui suprasti, dėl ko jis dirba, dėl ko nusprendžia dirbti prie vieno ar kito projekto, ir savo darbą atlikti nuoširdžiai, kad liktų sąžiningas ne tik prieš kitus, bet ir prieš save”, – dalijosi G. Savickas.

Apie scenarijaus vingius ir santykius su G. Savicku prabilo ir aktorius bei serialo „Man reikia meilės” režisierius Balys Latėnas. Pasak jo, šį sezoną laukia ir daugiau naujienų, tačiau pagrindinė – šį trečiadienio vakarą.

„Praeitame sezone Laimis (akt. G. Savickas), tiesiogine ta žodžio prasme – pabėgo, palikęs Lionią (akt. Dž. Siaurusaitis) ir Ziną (akt. I. Kvietkutė) nusikaltėlių akivaizdoje. Bet jis pabėgo tam, kad šį sezoną grįžtų. Jis grįžta šį vakarą, grįžta pasikeitęs. Filmavimo aikštelėje dirbti labai paprasta. Su Giedrium esame seni bičiuliai, tad filmavimų metu ne tik dirbame, bet ir randame laiko prisiminti senas istorijas ir smagiai pasijuokti”, – pasakojo Balys Latėnas.

Nors seriale netrūksta komiškų ir gyvenimiškų situacijų, kuriose žiūrovai gali pamatyti dalelę savo kasdienybės, pagrindinė tema – meilė. Paklaustas, kas santykiuose yra svarbiausia, Giedrius nedaugžodžiauja. „Svarbu prie žmogaus jaustis laisvai, visiškai būti savimi. Tada nereikia stengtis apsimetinėti, būti kažkuo kitu, kad tu patiktum, įtiktum. Meilė – tai, kai kiekvienas tavo trūkumas kažkam yra privalumas“, – sakė G. Savickas.

Naujausio serialo „Man reikia meilės” serijų ir aktoriaus G. Savicko įkūnijamo personažo sugrįžimas šį trečiadienio vakarą, 21 val., per LNK.

Remiasi tikra patirtimi

Pagal dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pjesę režisierių Gabrielės Tuminaitės, Kirilo Glušajevo ir ukrainiečių menininko Staso Žyrkovo pastatytas spektaklis – dviejų dalių komedija apie pasimatymus ir tikrosios meilės paieškas. Tai savotiškas socialinis tyrimas, kuriame dėmesys sutelkiamas į šiuolaikinių jaunų žmonių – vadinamosios millenium kartos – santykių problemas ir vingrybes, konkrečiai – į itin populiarią „Tinder“ pažinčių programėlę kaip reiškinį.

Spektaklyje vaidina jaunosios kartos (24–30 m.) aktoriai, kurie įkūnija savo amžiaus personažus. Pagrindinė spektaklio tema, žinoma, yra meilė: kaip ją rasti ir ką mes apskritai vadiname meile šiais laikais.

Pjesė rašyta per repeticijas ir po jų, remiantis aktorių, pačios dramaturgės, taip pat žmonių, besinaudojančių „Tinder“ programėle, asmenine patirtimi ir įspūdžiais.

Kaip teigia G. Tuminaitė, tai trumpos istorijos, kurios nebūtinai yra viena su kita susijusios, tačiau kiekviename etiude, kad ir koks jis būtų – komiškas, absurdiškas ar fantasmagoriškas, kalbama apie susitikimus, apie tai, kaip kitas žmogus mus keičia. „Čia labai tinka Karlo Gustavo Jungo mintis, kad žmonės esą kaip cheminiai elementai: jeigu sujungi du, nors trumpam, bent akimirkai, jie jau vienas kitą keičia.“

Aktorių patirtys

Spektaklis jame vaidinantiems aktoriams tapo išbandymu. „Tai savęs pažinimas iš naujo, nes reikia tam tikrose situacijose lipti per save, atrasti neatrastas, paliesti nepaliestas, pajausti nepajaustas temas, – sako aktorius Povilas Adomaitis. – Šis procesas man įdomus, turtinantis, nes galiu būti tyrinėtojas, bandantis smėlyje atkasti Atlantidą, su archeologiniu džiaugsmu kasinėti tiek savo, tiek kitų patirtis.“

Pasak P. Adomaičio, svarbiausia spektaklyje – vienatvės tema. „Ji amžina, visus jungianti, visų patirta ar patiriama. Vieni su ja draugauja, kiti kovoja. Poetai apie ją rašo. Ji byloja apie tai, kad visi esame žmonės ir mums reikia žmonių, – per ją, vienatvę, ateina ir supratimas, ką reiškia būti ne vienam. Ji ne tik žalinga, bet ir sveika – tik vienas būdamas supranti, ko iš tiesų nori“, – įsitikinęs aktorius.

Vieno iš Adelės Šuminskaitės kuriamų personažų istorija byloja apie baimę jausti ir išreikšti jausmus. „Taktiškumo ir mandagumo kaukė dėvima net artimiausių žmonių akivaizdoje, neišsakytos nuoskaudos, kaltę, gėdą ar skausmą keliančių minčių neįsivardijimas sukuria izoliaciją su aplinka ir tariamos laimės iliuziją. Įdomu nagrinėti santykius, kurie prasideda iš nepakeliamo vienišumo ir nenumaldomo noro jį nuslopinti. Į kokias destruktyvias santykių tendencijas gali pasinerti žmogus vardan to, kad bent akimirkai užglaistytų vidinio nepakankamumo ir vienatvės pojūčius. Taip pat įdomi ir vis dažniau pastebima santykių kaip produkto vartotojiškoje visuomenėje tema. Kol produktas teikia malonumą, tol jis vertingas, jam sugedus arba atsiradus naujesnei jo versijai, produktas lengvai keičiamas kitu“, – apie savo patirtį spektaklyje sako aktorė.

Įdomu nagrinėti santykius, kurie prasideda iš nepakeliamo vienišumo ir nenumaldomo noro jį nuslopinti.

Bet kokiam amžiui

Meilė, santykių problemos aktualios bet kurio amžiaus vyrams ir moterims. Dramaturgė G. Labanauskaitė sako, kad vos parodžius spektaklio eskizą, jis nugalėjo 2022-aisiais tradiciškai Varėnoje vykusiame Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse. Pasakoja sulaukusi nemažai vyresnio amžiaus žmonių reakcijos. Žiūrovai dalijosi prisiminimais, kaip vaikščiojo į pasimatymus savo jaunystėje, kokios tada buvo tradicijos, kaip surasdavo vieni kitus, o kartais ir pralaukdavo po kelias valandas pasimatymo vietoje, kol ateidavo išrinktoji ar išrinktasis.

„Man džiugu, kad tai rezonuoja skirtingo amžiaus žmonėms, juk pažinčių esmė nesikeičia, kinta tik forma. O pati tema – romantinių santykių paieškų, noro būti priimtiems, pastebėtiems – buvo ir bus aktuali visais laikais, nepaisant amžiaus“, – sako ji.

Pasak režisierės G. Tuminaitės, spektaklyje atskleidžiama meilės ir didelės baimės sandūra: „Čia labai daug meilės siekiamybės – juk visi norime ir vienadienio flirto, trokštame patikti, būti kompanijoje, kuri mums miela, – iš esmės visi norime hedonistinių dalykų.“

Spektaklyje vaidina Gintarė Latvėnaitė, Kirilas Glušajevas, Božena Aleksandrovič, Inga Šepetkaitė, Greta Šepliakovaitė, Adelė Šuminskaitė, Povilas Adomaitis, Šarūnas Januškevičius, Petras Šimonis, Tomas Šečkus.

Kas? Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Tinder Dates“.

Kur? Kauno kultūros centre „Girstutis“.

Kada? Kovo 13 d. 18 val.

Rašytojos teigimu, liepos jai visada turėjo sakralią reikšmę, tad su šiais medžiais susijusios ir jos knygos herojės. Pokalbis su V. Jasukaityte – apie gimtųjų namų svarbą, netikėtai pabudusį norą rašyti, kūrybos slėpinius ir svajingus vaikystės prisiminimus.

– Nuo 2021 m. išleidote tris knygas. Atrodo, kad pastarieji keleri metai jums buvo itin kūrybingi. Kas paskatino poreikį rašyti?

– Patikslinsiu – apskritai tai yra vienintelės trys mano autorinės knygos. Nerasiu protingo atsakymo apie atsiradusį poreikį rašyti. Taip kartais tiesiog nutinka – žiūrėk, teptuko rankose nelaikęs žmogus staiga ima tapyti didžiulius paveikslus. Aš taip pat ne išimtis. Vieną gražią dieną, kai supratau, kad kada nors visa tai baigsis ir mes būsime tik „kadaise gyvenę“, atsirado begalinis noras kalbėti. Atrodo, kad dar galiu pasakyti, ką noriu, galiu pasakyti, ko kiti nežino ir nežinojo, kas manyje tveriasi, kas niekada nebuvo atverta. O gal tai – tiesiog tokia bendravimo forma... Kodėl ne anksčiau? Nežinau. Matyt, tai Kūrėjas paspaudė mygtuką „Rašyk“, ir kažkas pasislinko ant „rašytojų suolelio“, ir mane trumpam priglaudė.

Leidyklos nuotr.

– Pirmoji jūsų knyga „Gyvenimas yra laimė“ yra autobiografinės eseistikos žanro kūrinys, antroji „Saragosos vartai“ – romanas, o neseniai pasirodžiusi „Liepų mergaitė“ sudaryta iš trijų sakmių apie meilę. Kodėl šįkart pasirinkote būtent tokį žanrą?

– Gal ir ne visai tikslu šią knygą vadinti sakmišku kūriniu, bet joje yra daug elementų, būdingų sakmėms. Pavyzdžiui, tam tikras įvykis, atsitikimas, kuris vėliau tampa pusiau mitologiniu kūriniu. Vis dėlto, greičiausiai ne aš rinkausi tokį žanrą, bet mano pasakojimas pats perėjo į sakmę.

– Knygoje „Liepų mergaitė“ rašoma apie skirtingų laikotarpių moteris, kurias jungia ta pati sodyba. Galbūt tai – tam tikras jūsų romano „Saragosos vartai“, kuriame taip pat rašoma apie bevardę, beamžę moterį iš skirtingų laikmečių, tęsinys?

– „Saragosos vartų“ moteris – asmenybė, kasdienišku gyvenimo-šokio ritmu skriejanti per mūsų, moterų, išgyvenimus. Ji bevardė, tačiau ji – visur. Visur rasi jos pėdsakų, paliktų istorijos posūkiuose. „Liepų mergaitėje“ veikia trys konkrečios moterys: Amalva, Amelinga ir Gundonė. Liepų mergaitė yra jungtis, rišanti jas ir daugelį kitų, pasirodančių vizijose, sapnuose, mintyse. Liepų mergaitė ir liepa, sakyčiau, yra trijų į knygą sudėtų sakmiškų kūrinių moderatorės.

Kai supratau, kad kada nors visa tai baigsis ir mes būsime tik „kadaise gyvenę“, atsirado begalinis noras kalbėti.

– „Liepų mergaitė“ apibūdinama kaip sakmių apie meilę knyga, tačiau ji tarsi labiau kalba apie namų ilgesį. Kokia yra meilė jūsų knygoje? Galbūt tai – meilė gimtiesiems namams?

– „Nežinau, negaliu atsakyti, kas yra meilė, – rašai smėlyje. – Gal tai jūrų platybės ar rėkaujantys jūrų paukščiai, ar miškų ošimas, ar amžinas vilkės bėgimas, ar ieškojimas to, ko net nėra, arba susitikimas su kažkuo, ko tu iki šiol nepažinojai? O gal tik ugnies kamuolys? Aš nežinau…“ – taip rašiau apie meilę „Saragosos vartuose“. Taip, meilė „Liepų mergaitėje“ ne kasdienė, ne tokia, apie kurią pirmiausia pagalvojama, kai tari žodį „meilė“. Sakyčiau – Didžioji meilė. Mylėti artimą savo... O tai ir žmonių subtilūs santykiai, gyvenimo geismas, taip pat ir meilė savo gimtinei. Mylėti savo gimtinę – man atrodo, tai labai svarbu. Apskritai, palieku labai daug erdvės skaitytojo interpretacijai. Pajusti tą meilę. Paieškoti jos.

– Esate sakiusi, kad savo knygose rašote būtent apie moteris, nes pati būdama moteris galite geriau suprasti jų veiksmus ir pasirinkimus. Kiek jūsų pačios yra knygoje „Liepų mergaitė“? Kuri iš jūsų aprašomų moterų ir merginų jums yra artimiausia? Galbūt tai – pati Liepų mergaitė?

– Nesu prototipas. Tai – žaismė. Vis dėlto, be manęs nebūtų ir jos... Rašydama, žinoma, pamilstu tas moteris, jos man darosi kažkuo artimos, patrauklios, bet čia nėra nieko asmeniško. Beje, rašydama nežinau, kaip susiklostys vienos ar kitos herojės likimas, nors atrodytų, kad jis turėtų priklausyti nuo rašančiojo. Deja... kartais veikėjas ar veikėja suvedžioja autorių, ir gimsta kūrinys, kokio net nesi numatęs.

Būtų galima rašyti ir rašyti apie žmones – kokie jie skirtingi, nepakartojami, nenukopijuojami, kokie jų minčių vingiai... Aš rašiau apie moteris, bet nesakau, kad kada nors nemėginsiu atskleisti vyriškojo pasaulio. Tokie tad kūrybos slėpiniai...

– Vienas svarbiausių naujausios knygos motyvų – liepa. Kodėl šis motyvas jums toks reikšmingas?

– Liepa, nesuklysiu sakydama, lietuviui iš senų senovės yra pažįstamas, savas medis. Visų pirma, dėl praktiško jos naudojimo. Geldutės, kubiliukai, kibirėliai, šaukštai – visą tai išskaptuodavo kaimo žmogus. Liepos mediena balta, minkšta, tinka daugeliui dirbinių, o liepų žiedai ir medus – tikras vaistų vaistas susirgus. Antra, liepa neatsiejama nuo mūsų tautosakos – ne tik padavimų, pasakų ar sakmių. Turime be galo daug gražių liaudies dainų, kuriose liepa dalyvauja žmogaus gyvenime. Mūsų papročiai ir tradicijos artimai siejasi su gamta, o liepa juose dažnas medis: vainikus mergaitės pina po liepomis, „gailią rasą renka“ po liepomis, tad ta vieta „po liepa“ tapusi šventa. O kokia nuostabi baladė, kur anyta liepia sūnui nukirsti liepą. Toji liepa – tai jo mergelė, piktos anytos paversta į medį. Šie, atrodytų, primityvūs veiksmai iš tiesų turi potekstę: tai gali išreikšti tam tikrą nuojautą arba pasirinkimą, arba likimo vingį.

Aš pati labai myliu liaudies dainas. Mano vaikystėje jų buvo pilna, jas dainuoju ir dabar, tad man liepa yra sakralus medis, ir mano veikėjos visos susijusios su liepomis. O ir Vilnius, kai čia atvažiavau studijuoti, sužavėjo mane liepomis. Tokios didelės, atrodė, susisiekiančios viršūnėmis. Taip natūraliai mano tekstuose atsirado liepa.

– Svarbi knygos tema – namų ilgesys. Ar pati dažnai išgyvenate gimtųjų namų ilgesį? Jūsų nuomone, kodėl mes niekada iš tikrųjų nepaliekame vietos, kurioje užaugome?

– Be istorinės atminties negalėtų būti visaverčio žmogaus. Tas žinojimas – viską atrakinantis raktas, glūdi giliausiuose kloduose. Man labai svarbus ieškojimas pirmapradžio taško: savo buvimo vietos, kurią vadinu namais, genties, iš kurios galbūt kilusi. Grįžimas į save, į pradžią, į ten, iš kur esu – šie dalykai ne man vienai svarbūs. Turbūt jie svarbūs visiems žmonėms, ypač šiandien, kai tiek daug kataklizmų vyksta netolimame pasaulyje.

Namų turėjimas ir žinojimas, kad juos turi, padeda nepasimesti. Tėvų namai – labai plati sąvoka. Tai ne tik gabalėlis žemės kur nors laukuose. Kai kalbame apie tėvų namus, mums prieš akis stojasi mūsų kraštas, žmonės su savo gyvenimais, su savo gražia šnekta, šeimomis, vaikais.

Kai šitaip susidėlioji, tuomet kažkas atsiveria. Atverti buvusį laiką, mažyčiais jo tarpsneliais, gal net akimirkomis, labai reikalingą šiandien, kol dar ne visai viskas užmiršta, kol dar yra iš ko semtis – iš didžiulių tautosakos fondų, o dar ir gyvų pateikėjų yra. O tas buvęs laikas, praeitas, jau gal net ne mano kartos, dar prieš mane, prieš daugelį kartų, siekia tokį giluminį sąmonės klodą, išjudina jį ir padaro gyvą, kaip kad mokytojai Gundai iš „Liepų mergaitės“ pasigirdusi daina.

Be istorinės atminties negalėtų būti visaverčio žmogaus. Tas žinojimas – viską atrakinantis raktas, glūdi giliausiuose kloduose.

Ir ne nuo manęs priklauso, ne nuo Gundos. Mes esame iš to giluminio klodo, gal net iš pirmykštės bendruomenės…

Kas pasodino už krikšto suolo, lioj?

Taigi tas namų ilgesys štai toks – begalis, platus…

– Jūsų sesuo – a. a. rašytoja, signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Apie judviejų vaikystę esate rašiusi savo pirmojoje knygoje „Gyvenimas yra laimė“. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo santykį su seserimi ir gražiausius vaikystės prisiminimus?

– Aš buvau vidurinioji tėvų mergaitė. Vidmantė – vyriausioji, po manęs dar yra trečioji – Dalia. Mes būtent namuose gavome pirmąsias gyvenimiškas pamokas, ten formavosi mūsų supratimas apie vertybes. Dvasinė atrama – iš gimtinės, vėliau tik gilinome, plėtėmės.

A. a. Vidmantė už mane dvejais su puse metų vyresnė, pirmagimė. Žinoma, jai visur pirmenybė, matyt, tradiciškai – ji vyresnė, jai pirmiau reikia. Konkuruoti nebuvo dėl ko – abi, eidamos į mokyklą, mynėme tuos pačius kaimo keliukus. Viena kitos laukdavome, jeigu pamokos baigdavosi ne tuo pačiu laiku. Atrodė, toks tolimas kelias: sodyba, pilna žąsų, – ją skriste perskrisdavome, pelkė, pilna kažkokio rudo vandens, su iškilusiais kupstais, ant kurių stengdavomės užšokti, grįždamos namo, miškas ir pamiškė, kur vis kas nors buvo matęs vilką, o mes taip pat... Mūsų svajonių vieta – kūdra... Jos kūriniuose kūdra yra ne kartą minima.

Kai atvažiavome į Vilnių studijuoti, ji seseriškai mane globojo, jei tai buvo reikalinga. Paskui sukūrėme šeimas, kiekviena turėjome savo gyvenimus, skirtingus, bet visada jautėme dvasinį ryšį, net jei fiziškai kurį laiką ir nesimatydavome. Gal net tai, kad aš dabar rašau, galėtų būti susiję su tuo. Kas žino? Prisiminimų daug. Visa tai stengiausi sudėti į knygą „Gyvenimas yra laimė“.

Geriausia, kai širdis ir protas veikia kartu

Jonas Nainys, muzikos prodiuseris, radijo ir TV laidų vedėjas

Jei gyvendami poroje lauktume tiktai švenčių, būtų ne realus gyvenimas, o kažkokia iliuzija. Svarbu prisiminti ir laikytis savo nuostatos – dėmesį ir pagarbą rodykime kasdien.

Su Simona susipažinome 2006-aisiais ir nuo to laiko esame kartu. Pernai rugsėjį minėjome santuokos dešimtmetį. Santykius poroje mes dažnai linkę per daug idealizuoti. Gyvenime nebūna vien meilės, laimės, džiugesio, sėkmės. Šalia jų visada – ir nelaimė, ir liūdesys, ir pyktis, ir apmaudas, ir elementari buitis. Kai priimi tą gyvenimo dualumą, pasidaro lengviau. Tuomet, nutikus kažkokiam neigiamam dalykui,  visiškai kitaip į jį reaguoji.

Koks mūsų su Simona laimingo gyvenimo receptas? Turbūt reikia realiai matyti gyvenimą. Stengiamės priimti viską – ir linksmas, ir liūdnas dienas. Juk iš jų ir susideda santykiai.

Vertybės: pernai rugsėjį paminėję vedybų dešimtmetį J. ir S. Nainiai dalijasi laimingo gyvenimo receptu, kurio ingredientai – kritiškas žvilgsnis į kasdienybę ir pagarba vienas kitam. / Nainių šeimos archyvo nuotr.

Dažnai žmonės šiais laikais, prisižiūrėję nuotraukų, filmukų socialiniuose tinkluose, susidaro klaidingą vaizdinį. Vyrai nori turėti labai gražią žmoną, kuri gražiai rengtųsi, gražiai kalbėtų... Jiems atrodo, kad toks gyvenimas su ja būtų lygus laimei. Tačiau ar tai įmanoma? Nėra pasaulyje tokios poros, kurioje abu visą laiką būtų idealiai gražūs ir harmoningai mąstantys. Kai supranti, kad gyvenant poroje bus visko ir  teks priimti mylimą žmogų su visais jo patiktukais ir nepatiktukais, tik tuomet kasdieniai iššūkiai taps lengviau įveikiami.

Gyvendami socialinių tinklų pasaulyje turime labai aiškiai atskirti, kad gyvenimas, rodomas ten, yra tik iliuzija arba siekiamybė. Realus gyvenimas yra visiškai kitoks. Bent jau aš į jį žiūriu be fantazijų ir nesitikiu, kad Simona dėl manęs darys tai, ko ji nenori arba dėl ko iš anksto nesusitarta. Tikrai neturiu tokių lūkesčių, o kai jų nėra, tai priimi savo partnerį tokį, koks jis yra. Galbūt tokia nuostata kaip tik ir kelia norą daryti tai, ko iš tavęs nesitikima? Kaip versti kitą daryti tai, ko jis nenori, kai pats savęs dažnai negali priversti. Tas neteisingas reikalavimas kažko iš kitų – ko jie nenori, negali ar nesugeba, manau, yra vienas neprotingiausių dalykų, siekiant harmoningų santykių poroje.

Kartais aš irgi neteisingai pasielgiu, bet prisiverčiu laiku atsipeikėti, pasikalbėti su savimi: „Jonai, juk tu ir pats nesi idealus, tai kodėl nori, kad kitas tavo atžvilgiu būtų idealus?“.

Tuomet stengiuosi keistis: kartais sutvarkau kambarius, pagaminu vakarienę, išskalbiu, netikėtai atvažiuoju pas Simoną į darbą, kad pasakyčiau jai ką nors malonaus. Arba tiesiog pabūčiau drauge.

Kai supranti, kad gyvenant poroje bus visko ir teks priimti mylimą žmogų su visais jo patiktukais ir nepatiktukais, tik tuomet kasdieniai iššūkiai taps lengviau įveikiami.

Švęsti tą dieną ar ne, manau, priklauso nuo žmonių. Vieniems ji bus didelė šventė – jie važiuos atostogų, dovanos dovanas ir pan. Kiti tą dieną praleis tyliai ir be pompastikos. Ir taip, ir kitaip yra gerai. Valentino diena galbūt yra puikus priminimas žmonėms, kaip galima išreikšti pozityvią emocinę būseną.

Įdomi detalė, kad per šią Šv. Valentino dieną kartu su atlikėja Jurga Šeduikyte pristatysime bendrą dainą „Nebijok“. Šios dainos pavadinimas tegul skamba kaip nuostata: nebijok išreikšti savo jausmų mylimam žmogui!

Kokių ritualų per dešimt metų buvimo kartu su Simona turime? Abu mėgstame keliauti. Buvo geras laikas, kai rašydavome vienas kitam popierinius laiškus. (Šį paprotį jau užmiršome, bet, manau, reikia jį atgaivinti.) Laiškuose gera išdėstyti mintis esant įvairiausių būsenų. Nuoskaudos, pyktis, nepasitikėjimas, skausmas, ilgesys – visas šias emocijas mes dažnai linkę kaupti savo viduje. Rašymas – puiki terapija net ir tuo atveju, jei žmogus to laiško niekada negaus. Minčių išsakymas popieriuje leidžia pačiam geriau suvokti, kaip jautiesi. Tai, ko gero, patvirtintų ir psichologai.

Dar, manau, kad pagrindinis mūsų santykių terapijos varikliukas yra... mūsų šuniukai. Turime juos tris, bet jei galėtume, laikytume dar daugiau – 13! (Juokiasi.) Jie myli mus besąlygiškai ir besąlygiškai yra mylimi. Jų gera bioenergija užkrečia. Dažnai, kai, grįžus namo, mus apipuola šuniukai, visi apsikabiname, išsibučiuojame ir jaučiamės be galo laimingi. Mums jie padeda ir santykiuose, ir visur kitur, kur reikia nusiraminimo, poilsio po darbų. Žodžiu, turime prabangą kasdien mėgautis smagia šuniukų terapija, kuri teigiamai veikia ir mūsų santykius.

Į ką atkreipti dėmesį ieškant žmogaus? Faktas, kad reikia klausyti širdies, bet užvis geriausia, kai širdis ir protas veikia viena kryptimi. Tai galioja ir renkantis gyvenimo kryptį. Tarkim, protas sako, kad reikia būti gydytoju, o širdis smarkiau ima plakti vos išgirdus muziką... Dažnai tą širdies impulsą nustumiame tolyn, įsiklausę į racionalaus mąstymo pranašumus. Todėl linkiu, kad priimant bet kokį sprendimą triumfuotų proto ir širdies dermė. Tuomet santuoka ar profesija ir po 20 metų bus teisingas jūsų pasirinkimas. Geriausia motyvacija man – mano tėvai, kurie kitąmet švęs savo auksines vestuves. Gal tokie geri pavyzdžiai iš tiesų persiduoda vaikams, kurie į santykius, šeimą irgi ima žiūrėti kitaip?

Santykiai – be galo sunkus ir įdomus darbas

Indra Marcinkevičienė, interjero dizainerė

Valentinas kiekvieną dieną – gera ir gili mintis. Manau, viskas iš esmės priklauso nuo poros pagarbos vienas kitam. Juk negali su tuo žmogumi švęsti tik vieną dieną per metus, o kitas – atsiprašant, į jį kojas valytis?! Santykiuose, mano galva, turi būti lygybė ir bendrystė. Tik tuomet gali tikėtis darnos. Nes jei vienas aukščiau, kitas žemiau?..

Kas mano Valentinas? Turiu jį vieną ir tą patį – savo vyrą Vilmantą. Ištekėjau 2001-aisiais, bet kartu esame jau nuo 1995-ųjų.

Išradingai: tris dukras užauginę menininkai I. ir V. Marcinkevičiai šiandien žengia į antros jaunystės etapą, kurį nori nugyventi linksmai. / Marcinkevičių šeimos archyvo nuotr.

Drugeliai pilve, susižavėjimas yra viena, o poros tarpusavio santykiai – absoliučiai kas kita. Tai be galo sunkus ir įdomus darbas. Kartais tame darbe vienas būna nuolankesnis už kitą. Man nuolankumas yra liga (gal aš klystu?). Nuolankus žmogus labai dažnai pralaimi, ypač jei tai yra moteris. Todėl santykiuose, manau, turėtų būti lygybė – ir visai nesvarbu, kas šeimoje uždirba pinigus. Nes moters darbas auginti vaikus irgi yra nepaprastai sunkus, atsakingas.

Norite recepto, kaip ilgus metus išlaikyti meilę tam pačiam žmogui? Laikyti reikia tik tuo atveju, jei jis to vertas. Jei ne – geriau išsiskirti laiku ir nebesikankinti. Nes jei didžiąją dalį gyvenimo praleidi konfliktuodamas – kam save žaloti?

Norite recepto, kaip ilgus metus išlaikyti meilę tam pačiam žmogui? Laikyti reikia tik tuo atveju, jei jis to vertas.

Nenusibosti vienas kitam įmanoma tik tuomet, jei nuolat savo antrąją pusę kažkuo sudomini, nustebini. Nuobodulys žudo santykius. Kartais ir iš gero gyvenimo žmonės tampa daržovėmis – pasidaro absoliučiai nebeįdomūs vieni kitiems. Todėl mus su Vilmantu gelbsti begalinis  smalsumas, o kartais net ir tokios smagios intrigėlės šeimoje, kurios santykiams yra visai nekenksmingos, bet įneša į juos šiek tiek žavesio. Protingas, subtilus flirtas (ir nebūtinai su savo sutuoktiniu), aišku, neperžengiant ribų, pas mus irgi toleruojamas. Tačiau čia tik mano nuomonė. Aš taip gyvenu. Vilmantas dėl to ant manęs nepyksta. Kaip ir aš ant jo.

Kažkokių tradicijų, kur būtume tik dviese, galbūt nesame sukūrę. Mums be galo svarbi visų šeimos narių bendrystė. Užauginome tris dukras, šiuo metu jos visos gyvena užsienyje. Dvi – Prancūzijoje, viena – Londone. Iš pradžių, tiesą sakant, labai bijojau to tuščio lizdo, nes prie mažosios buvau be galo prisirišusi. Tačiau, kai tai įvyko, pasirodė, kad nieko baisaus (juokiasi): abu toliau sukamės darbuose ir smagiuose draugų vakarėliuose. Tarsi būtų antra jaunystė. Kai draugai klausia – na, kaip? – juokiuosi, kad jaučiuosi tarsi nuo grandinės nutrūkusi: gerai tik, kad Vilmantas šalia. Nemoku surimtėti, bet gal ir gerai?

Ar Šv. Valentino dieną švenčia tik jaunimas? Kodėl? Aš, tarkim, kasmet tą dieną iš Vilmanto gaunu gėlių. Kai dukros dar gyveno su mumis – irgi gaudavo. Šioje srityje jis labai galantiškas ir atsakingas. Aš? Aišku, kad būna ir šventiniai pietūs, ir vakarienė, ir šampanas. Jei jau yra šventė, tai reikia ją švęsti, kol dar norisi.

Ko palinkėčiau jaunimui, ieškančiam savojo Valentino? Tik žiūrėkite, kad jus gerbtų! Jei nėra pagarbos – tik aš aš aš ir telefonas su asmenukėmis, bėkite nuo tokio ar tokios kuo toliau. Būkite gudrios (ir gudrūs) – atpažinkite narcizus laiku!

Meilę turi prasirgti su visomis temperatūromis

Merūnas Vitulskis, operos solistas

Jau 20 metų duodamas interviu visiems kartoju: žmonės, nešvęskite pavienių švenčių, o švęskite gyvenimą ir meilę kasdien! To paties mokome ir savo vaikus: jeigu myli – tai ir pasakai, jeigu nori apsikabinti – tai ir darai. Ne rytoj, ne atidėliodamas iki kažkokios šventės, bet dabar.

Savo šeimą juokais vadiname glaustukų šeima, nes labai mėgstame apsikabinti, pasiglaustyti ir tai darome be jokių progų.

Pozicija: operos solisto M. Vitulskio šeimoje galioja tradicija: jeigu myli – tai ir pasakai, jeigu nori pabučiuoti – tai ir padarai. / A. Karlo nuotr.

Su Erika mes jau 20 metų kartu. Nors draugystės pradžioje buvo visko… Mane augino trys moterys, kurios norėjo savo vaikui paties geriausio, todėl saugojo nuo visko, kas, jų supratimu, kėlė pavojų. Juk tarp moterų (kaip ir tarp vyrų) pasitaiko medžiotojų, kurios (kurie) nori naudos tiktai sau. Tačiau aš visada pasiklioviau intuicija: maniau, jei jau sutiksiu savo gyvenimo meilę, iškart pajusiu, kad tai ji! Taip ir atsitiko. Kas man pakuždėjo, kad Erika – ta tikroji? Pirmiausia, širdis. Dar mano dabar jau amžinatilsį mama sakydavo, kad kai meilė ateina – jau nebepasirinksi: turi ją prasirgti su visomis temperatūromis, ašaromis.

Man Erika nuo pat pradžių pasirodė kitokia – labai rimta ir kartu labai aistringa gyvenimui moteris, turinti prabangą visada būti savimi, su visais bendrauti atviromis kortomis ir už tai tiek aš, tiek ir mūsų bendri draugai ją labai gerbiame. Kai ją pamačiau, iš karto bandžiau įsivaizduoti, kaip ji atrodytų su mano vaikais. Gal nevyriškas požiūris? Tačiau juk mane augino moterys! (Juokiasi.) Jau tada žinojau, kad meilė nebūna vien plazdantys drugeliai: kad ji turi ir savo skirtingų etapų, savo augimą. Kai ateina branda, nori, kad šalia būtų žmogus, su kuriuo  smagu užmigti ir atsikelti ryte, gerti arbatą, laikyti jį už rankos. Gal skamba per daug romantiškai, bet iš tiesų, kai toks žmogus šalia, daugiau, atrodo, nieko ir nereikia.

Santykiams? Aišku, kad reikia pastangų. Mūsų poroje yra taip: kai vienas suklumpa, kitas jį timptelėja už pakarpos, o paskui – atvirkščiai. Taip ir laikomės, tiksliau, laikome vienas kitą, nes tų suklupimų būna visokių: ir karjeroje, ir santykiuose, ir auklėjant vaikus, ir kitur. Todėl, kai šalia kažkas tave palaiko, jautiesi daug stipriau. Tiek Erika gali už manęs kaip už sienos stovėti, tiek ir aš už jos.

Mūsų poroje yra taip: kai vienas suklumpa, kitas jį timptelėja už pakarpos, o paskui – atvirkščiai. Taip ir laikomės, tiksliau, laikome vienas kitą.

Ar poros santykiams svarbios tradicijos? Net nežinau, ar tai, ką mes darome kasdien, yra tradicijos (šypsosi). Mes su Erika keliamės kartu, dirbame kartu, vaikus prižiūrime kartu ir, tiesą sakant, retai kada būname atskirai. Gal tik dabar, kai po pandemijos pagaliau pajudėjo mano tarptautinių gastrolių reikalai, jau atsiranda ir išsiskyrimo, ilgesio (kad ne kartu) akimirkų. Abu suprantame, kad taip turi būti, nes juk… kada, jei ne dabar?! Sulaukus 40-ies imi skubėti įgyvendinti svajones, planus. Laikas greitai bėga.

Ar Šv. Valentino diena – tik vaikams? Visada sakiau, kad ji nelietuviška, svetima, kaip ir visi tie helovinai. Šįmet pagalvojau, kad lietuvių tauta linkusi labiau liūdėti. Natūralu: ilgą laiką buvome skriaudžiami, perduodami iš rankų į rankas, tad vėl iš naujo atrasti savo identitetą buvo ir tebėra gana sudėtinga. Kur link suku? Kad mums labai trūksta linksmų švenčių, todėl kuo jų bus daugiau (kad ir nelietuviškų, bet linksmų), tuo, manau, geriau. Neseniai buvau Šveicarijoje, tai ten Užgavėnės su visuotiniais karnavalais, kaukėmis, fejerverkais tęsiasi visą savaitę ir visas miestas tuo gyvena. Todėl šįmet po ilgos pertraukos Erikai pasakiau: prašau pasiruošti šventinę suknelę, aukštakulnius – per Šv. Valentiną eisime vakarienės! Žmona buvo šokiruota (kvatojasi).

Kaip atrasti tobulą antrą pusę? Nereikia ieškoti lovos partnerio. Visų pirma, tai turi būti žmogus, kuris jums būtų labai geras draugas. Su kuriuo galėtumėte ir paverkti, ir būti suplyšusiomis kojinėmis, ir toks, kuriam nelabai sekasi... Tai turi būti žmogus, kuris kvėpuotų su jumis kartu. Viskas! Tiesa, dar venkite vienadienių nuotykių, nes savęs barstymas nieko gero neduoda.

Japonijoje Valentino dieną moterys apdovanoja vyrus šokoladais.

Tačiau tai nebūtinai reiškia romantišką susidomėjimą. Moterys gali dovanoti šokoladus vyrams bendradarbiams, draugams ir pažįstamiems. Vyrai už šias dovanas atsidėkoja kovo 14-ąją, per vadinamąją Baltąją dieną, šia proga moterims dovanojamas baltas šokoladas.

Pietų Korėjoje Valentino diena švenčiama ne tik vasario 14-ąją, bet kiekvieno mėnesio 14 d. ištisus metus.

Kiekvieną mėnesį yra skirtinga tema, pavyzdžiui, Rožių, Bučinio ar Apsikabinimų diena. Šiomis dienomis poros keičiasi gėlių puokštėmis, šokoladais, pliušiniais žaislais.

Suomijoje Valentino diena vadinama Draugo diena. Suomiai švenčia ne tik romantišką meilę, bet ir įvairius santykius, keisdamiesi meilės atvirukais ir dovanomis.

Danų poroms meilės simbolis – gėlė snieguolė. Būtent šiomis gėlėmis įsimylėjėliai keičiasi per Valentino dieną. Be to, vyrai moterims tradiciškai rašo anoniminius meilės laiškelius ar eilėraščius, pasirašydami savo vardo ir pavardės inicialais. Jei gavėja teisingai atspėja siuntėjo vardą, per Velykas iš jo gauna velykinį kiaušinį.

Valentino diena Ganoje pažymima festivaliais ir renginiais, kuriuose skamba gyva muzika, vyksta šokiai ir kultūriniai pasirodymai. Ganoje ši diena taip pat švenčiama kaip Nacionalinė šokolado diena – taip skatinamas ir turizmas.

Velse Valentino diena švenčiama pagal unikalią tradiciją, pavadintą Velso įsimylėjėlių globėjo šventojo vardu. Poros keičiasi išdrožinėtais mediniais šaukštais, vadinamais meilės šaukštais, jais išreiškia meilę ir įsipareigojimą vienas kitam.

Įgijo kitą reikšmę

„Specialiai per Šv. Valentino dieną nieko nedarykite – švęskite vieną dieną prieš, kad žmogus pasijaustų svarbus ne dėl to, kad kalendoriuje yra tam tikra diena, o dėl to, kad jis yra brangus. Aišku, smagu, kad kalendoriuje yra priminimas pasveikinti savo mylimą žmogų, bet tai padaryti yra dar 364 dienos – kur kas naudingiau susigalvoti savo Valentino dieną“, – rekomendacija dalijasi asmeninių santykių terapeutė Daiva Babilevičienė.

Santykių ekspertės įžvalgoms taip pat pritaria ir mokymų platformos „Augimo meistrai“ įkūrėjas Mindaugas Pozingis, su  žmona Donata skaičiuojantis jau devynioliktus santykių metus. Vyras pripažįsta, kad pirmaisiais santykių metais Šv. Valentino diena išties buvo ypatinga šventė, tačiau ilgainiui ši diena jiems įgavo visai kitą reikšmę.

„Šv. Valentino šventė yra nuostabi diena apmąstymams ir geras momentas įvertinti, ką dėl savo antrosios pusės būtų galima padaryti geriau. Mūsų santykiuose Valentino diena, atrodo, vyksta dažniau negu kartą per metus – jeigu nuoširdžiai, savo mylimąją sveikinu kiekvieną savaitgalį“, – šypsosi M. Pozingis.

Remiantis verslo žurnalo „Forbes“ duomenimis, 2024 m. Šv. Valentino dienai vartotojai, tikėtina, išleis apie 25,9 mlrd. JAV dolerių, tai viena didžiausių sumų per visą šventės istoriją. D. Babilevičienės teigimu, egzistuoja ne tik nemokama, bet ir kur kas vertingesnė dovana, kurią galima drąsiai įteikti be jokios progos.

Daiva Babilevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Neįkainojama dovana – laikas

Artėjant šventėms, pavyzdžiui, Šv. Valentino dienai, D. Babilevičienė siūlo alternatyvą materialioms dovanoms ir primena apie itin prasmingą, nemokamą ir susigrąžinti aistrą ilgalaikiuose santykiuose padėsiančią dovaną – laiką.

„Santykiai yra priblėsę tada, kai žmogus mums vis dar patinka, bet mes su juo praleidžiame vis mažiau laiko, pavyzdžiui, susitinkame tik kalbėdami apie buitį. Tai ypač pastebima tarp porų, kurios gyvena kartu ir turi vaikų, – tokios poros neretai susitinka tik vakare, pasikalba apie tai, kas ir ką paveš, ką valgys vakarienei ir galbūt ką veiks savaitgalį“, – pastebi asmeninių santykių terapeutė.

Būtent į tarpusavio ryšio stiprinimą investuojamas laikas, anot M. Pozingio, stipriai prisidėjo prie jo ir žmonos Donatos ilgalaikės, beveik du dešimtmečius trunkančios, dar vienuoliktoje klasėje prasidėjusios pažinties tvirtumo.

„Mes turime vieną taisyklę – ją ne visada pavyksta 100 proc. įgyvendinti, bet kas ketvirtį būtinai stengiamės kur nors išvažiuoti ir drauge praleisti savaitgalį. Tą praktikuojame jau daug metų ir tikrai visiems rekomenduoju išvažiuoti dviese, be vaikų: tikėtina, kad dar labiau vienas kitą pažinsite ir galbūt net atrasite iš naujo“, – sako M. Pozingis.

Smagu, kad kalendoriuje yra priminimas pasveikinti savo mylimą žmogų, bet tai padaryti yra dar 364 dienos – kur kas naudingiau susigalvoti savo Valentino dieną.

Emocinio intymumo pamokos

Norintiems į savo santykius įpūsti aistros, tačiau neturintiems galimybių susiplanuoti romantišką savaitgalio išvyką, D. Babilevičienė pateikia optimalią išeitį – trumpesnius, tačiau emocinį intymumą ugdančius susitikimus.

„Kaip planuojame darbinius susitikimus ar vizitus pas odontologą, lygiai taip pat galime planuoti ir poros laiką. Tikrai nėra nieko gėdingo susitarti, kad kiekvieną trečiadienį skirsite pusvalandį ar valandą kokybiškam laikui ir drauge ką nors nuveiksite“, – pasakoja D. Babilevičienė.

Asmeninių santykių terapeutė pabrėžia, kad vienas pagrindinių emocinį intymumą žlugdančių veiksnių – įprotis susitikimo su partneriu metu naudoti arba šalia savęs turėti mobilųjį telefoną. „Atrodo, lyg ir nieko tokio, bet tai jau yra nežymus trikdis, kai dėmesingumas vienas kitam bus pertrauktas“, – pabrėžia D. Babilevičienė.

M. Pozingis, kalbėdamas apie emocinį artimumą, sako, kad antroji pusė turi būti geriausias tavo draugas. „Žmona apie savo santykius su vyru turi kalbėti ne su draugėmis, o su juo pačiu. Tas pats galioja, žinoma, ir vyrams. Jei problemos, konfliktai pradedami spręsti už namų durų, tai tikrai niekur nenuveda“, – įsitikinęs jis.

Mindaugas Pozingis / Asmeninio archyvo nuotr.

Konfliktai – naudingi

Pasak D. Babilevičienės, kiekviena pora anksčiau ar vėliau išgyvena konfliktą, todėl jo vengti nereikėtų. Priešingai, konfliktai gali tapti labai sveika priemone dar geriau pažinti savo partnerį ar netgi save patį. Konfliktai, jei sprendžiami atvirai komunikuojant, poras suartina.

„Būna, pykstu dėl to, kad nesutvarkyti namai, o iš tikrųjų esu tiesiog pavargusi ir man trūksta poilsio. Tada ieškau, prie ko ir kokia tema prisikabinti. Kad tai suvokčiau, man reikia gerai save pažinoti. Tad, kad išgirstum kito žmogaus norus, reikia labai gerai pažinti savo norus ir partneris taip pat turi nebijoti gilintis į save, mokytis išreikšti savo poreikius. Santykiuose mes labai daug spėliojame, o tai vėlgi veda prie konfliktų“, – pabrėžia D. Babilevičienė.

Šv. Valentino šventė yra nuostabi diena apmąstymams ir geras momentas įvertinti, ką dėl savo antrosios pusės būtų galima padaryti geriau.

Anot ekspertės, pirmiausia reikia išmokti konfliktą paversti ramesne diskusija, nuomonių ir jausmų pasidalijimu. Dažna, tačiau itin nesėkminga ir netgi kenksminga konfliktų įveikimo strategija yra sprendimas tylėti, kartais – netgi keletą dienų iš eilės.

„Tyliadienis ar nekalbadienis tik dar labiau gilina neišspręsto konflikto problemą, nes užkerta kelią sklandžiam bendravimui. Tas, kuris nekalba, visiškai nesigilina į tikrąsias konflikto priežastis, o tą, su kuriuo nekalbama, jaudina tai, kad jis yra atstumtas, todėl labai mažėja emocinis intymumas“, – paaiškina D. Babilevičienė.

Kad pokalbis – svarbiausias konfliktų sprendimo būdas, pritaria ir M. Pozingis: „Labai svarbu nebijoti pripažinti savo klaidas: kad buvai neteisus, pasikarščiavai. Jeigu nori, kad šeima gyvuotų sėkmingai ir darniai, negali savo ego iškelti aukščiau šeimos interesų.“

Jis nevadina savęs superherojumi, prisipažįsta, kaip ir daugelis, ieškantis gyvenimo, vilties ir kiekvieną dieną klausiantis Dievo, ką šis jam yra numatęs ir kur veda. „Noriu ir budžiu, kad būčiau kunigas, kuris nežino visko, kaip reikia, bet labai nori sužinoti, kuris nori atrasti patį geriausią būdą būti toks, kokio reikia žmonėms“, – pristatydamas naujausią, aštuntąją, knygą „365 įkvėpimai mylėti“ (išleido leidykla „Alma littera“) kalbėjo kunigas Benas Lyris. Jį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Iš kur gimsta jūsų kasdienybės eilutės? Kaip pagauti tas, kurias verta užrašyti?

– Gali užpilti žmogų minčių lavina, o iš tiesų nepasakyti nieko, kas jį padrąsintų eiti toliau. Yra sakoma, kad Šventajame Rašte 365 kartus parašytas žodis „nebijok“. Galiu kalbėti daug, tačiau man norėjosi ištarti vieną sakinį, vieną mintį tam, kuriam trūksta drąsos keliauti.

Ši knyga yra visų mano knygų sintezė. Mintys iš kitų mano knygų virto vienos dienos mintimis apie meilę gyvenimui.

Gyvename sužeistoje visuomenėje ir, jei norime būti laimingi, privalome susitaikyti su realybe, priimti tai, ko negalime pakeisti. Priešindamiesi neišspręsime nieko ir tikrai neturėsime gyvenimo dabar.

Paskyriau šią knygą nerimo visuomenėje gyvenantiems žmonėms. Labai tikiu, kad vienas neįpareigojantis sakinys kartais gali padrąsinti eiti pirmyn.

M. Savičiūtės nuotr.

– Kaip tik norėjau klausti apie drąsą. Gyvename neramiu laiku, kai drąsos reikia labai daug. Ką jums reiškia drąsa?

– Baimė – mūsų sukurta iliuzija. Kartais ji tokia didelė, kad pradedame projektuoti, atimame iš savęs realybę. Drąsa yra sugebėjimas išgyventi dabartį. Svarbiausias Dievo įsakymas: mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk save patį, savo artimą žmogų. Tai nėra filosofavimas, tai reiškia sugebėjimą apkabinti kiekvieną man duotą dieną, kad ir kokia ji būtų.

Kryžius yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis, tikrovė, kuri neišvengiama. Dievas neatėjo mūsų apsaugoti nuo gyvenimo, dauguma žmonių galvoja, kad tikinčio žmogaus gyvenimas yra egzistencinis vakuumas, kuriame viskas tobula. Betgi ne. Jei sugebėsime į kiekvieną, net ir mums skaudžiausią, dieną pažvelgti kūrybiškai, iš sunkių laikų išeisime dar labiau žmonės.

Drąsus žmogus šiandien yra tas, kuris gyvena taip, kaip jam liepia širdis. O širdis nėra lėkšta emocija, bet pati didžiausia, svarbiausia sprendimų priėmimo, susitikimo su Dievu ir žmonėmis vieta. Drąsa gyventi pagal širdį, priimti sprendimus, galvojant apie Dievo veidą ir žmonių, kuriuos myliu, veidus. Evangelijoje Jėzus sako: „Atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą.“ Gyvenimas yra visi pavidalai, drąsa – sugebėti tuos pavidalus priimti, suvokiant, kad jie mane augina.

Jei sugebėsime į kiekvieną, net ir mums skaudžiausią, dieną pažvelgti kūrybiškai, iš sunkių laikų išeisime dar labiau žmonės.

– Atrodytų, jums paprasta, rodos, žinote visus atsakymus, keliaujate per gyvenimą pasitikėdamas Dievu, tačiau daugybė žmonių klaidžioja tamsybėse neturėdami vilties. Ką jiems pasakytumėte?

– Tikėjimas yra didžiulė Dievo dovana. Negali ryte atsikėlęs pasakyti: nuo pirmadienio būsiu tikintis, o šiandien dar ne. Tikėjimas atveria kelius lygiai taip pat, kaip juos atveria santykis tarp žmonių.

Kai pats sirgau onkologine liga, gulėjau ligoninėje, didžiausia viltis ir palaikymas man buvo artimi žmonės. Rodos, jie visada žinojo, ko man labiausiai reikia. Kai tiki, Dievas stebuklingai tave veda, apstato žmonėmis, kurie padeda. Susitikimas su asmeniu, su žmogumi mus gelbėja. Santykis. Vienatvė sunki, kai esi vienas. Liga įveikia, kai niekas tau nepadeda.

Šioje visuomenėje mes visi norime būti reikalingi, tačiau ką padarome, kad mums reikėtų kitų? Tik santykis tarp žmonių gali sukurti vilties visuomenę. Labiausiai Dievas mums save parodo per žmogiškąją meilę.

M. Savičiūtės nuotr.

– Vis girdime kitų religijų atstovų, kalbančių apie dėkingumo praktikas. Katalikų tikėjimas tarsi irgi moko dėkoti, tačiau dėkojimo taip stipriai nesureikšmina. Kodėl svarbu dėkoti, kunige Benai?

– Esame įpratę prašyti – sveikatos, ramybės mirusiesiems. Tačiau turėtume suprasti, kad realybė mums nepriklauso, nėra savaime suprantama. Esu dėkingas, nes tu pasirinkai su manimi čia būti. Esu dėkingas, nes gavau Gyvenimo dovaną. Dėkingumas – pamiršta praktika kaip ir gailestingumas. Man atrodo, kad dėkingumas padeda šiandienos visuomenei atmerkti akis ir pamatyti, kad niekas nieko neprivalo, kad visi geri darbai, kuriuos darome, yra mūsų pasirinkimas. Didžiulė dovana, kai žmogus aukoja savo laiką, savo gyvenimą, kai jis sugeba pamatyti kitą žmogų. Turime už tai dėkoti.

– Rodos, gailestingumo, atjautos ir dalijimosi šiomis dienomis – daugiau nei įprastai. Ar šitaip mėginame išpirkti savo kaltes ir nusimesti nepadarytų gerųjų darbų naštą?

– Vilnius yra gailestingumo miestas. Kartais man atrodo, kad žmonės ir kai kurie griežtieji kunigai pramigo sesers Faustinos paskleistą žinią. Gailestingumas yra drąsių žmonių savybė, nors, kaip ir daug kas gyvenime, ji gali tapti nuvalkiota – privalu, reikia, bus ramiau. Iš tiesų gailestingumas – tokia stipri dorybė!

Gailėti kito yra ne tas pats, kas prisiimti kito išgyvenimus, jo patirtis ir empatiškai į jas atsiliepti. Kad iš tiesų pagailėtum kito, turi nusiimti savo karūną, nusilenkti ir nusižeminti, suprasti kito pasirinkimą, jo elgesio motyvą, neteisti ir nežeminti. Gailestingumo sekmadienio Mišiose sakoma: „Dievas labiausiai savo visagalybę parodo atleisdamas.“ Visagalybė nėra kontrolė, jėga, bažnyčioje visagalybė yra gebėjimas pasitikėti žmogumi, leisti jam gyventi savo gyvenimą, priimti jo lytiškumą, jo šeimos pasirinkimus, jo darbą, nelipti į žmogaus lovą ir sąžinę, bet juo pasitikėti.

Kai mes suklystame, Dievui skauda, jis tikrai nesidžiaugia. Mes daug kalbame apie nuodėmę, bet mažai apie Dievo asmenį, apie susitikimą su Dievu. Kalbame apie pragarą, apie grasinimus ir gyvenimo pabaigą, tačiau gyvenimas po mirties yra apie gyvenimą dabar. Apie tai, kiek šiandien aš įdėjau meilės, širdies, gailestingumo.

M. Savičiūtės nuotr.

– Amžiams bėgant nuodėmės suvokimas, neabejotinai, kinta. Kas yra nuodėmė šiandien?

– Nuodėmė mus skiria ne tik nuo Dievo, bet ir nuo artimo, nuo savęs paties. Nuodėmės esmė nesikeičia, galbūt – tik jos interpretacijos, vertinimai. Kai kuriose šalyse Susitaikinimo sakramento išvis nelikę, nebėra išpažinčių, žmonės dalyvauja Mišiose, viešai gailisi dėl savo nuodėmių ir kunigai jas atleidžia. Man atrodo, kad gyventi Atgailos sakramento dvasia reikia labai didelės drąsos. Drąsos pamatyti save Dievo šviesoje. Mes Dievo savo nuodėmėmis nenustebinsime, jis mus atpirko ant kryžiaus. Nustebinti galime tik savo atvirumu, nuolankumu ir prisipažinimu: „Dieve, man tavęs reikia!“

Nuodėmės, klaidos neužkerta Dievui kelio į mūsų gyvenimą, mes patys jam užkertame kelią, patys pastatome sienas. Prieš šventes prie klausyklos – žmonių antplūdis, grįžta žmonės iš kitų šalių, ateina į bažnyčią. Būna, po aštuonias valandas praleidžiu klausydamas išpažinčių. Ir džiaugiuosi, vadinasi, reikia, vadinasi, padeda, vadinasi, nori pradėti gyvenimą iš naujo.

Dirbtinio intelekto amžiuje bažnyčia nebegali kalbėti XVI a. tezėmis, ji nenurašo žmogaus, ji kviečia, o ne braukia brūkšnį, drąsina eiti. Nes Dievas yra gyvas.

Tiesa, iš tos meilės, panūdę išlaikyti ypatingą ryšį su Anapilin išėjusiu artimuoju, kartais ir galvą pametame. Įvairių pasaulio šalių krematoriumų atstovai vis dažniau išgirsta keistų prašymų išsaugoti mirusiųjų pelenus. Vieni nori dalį jų išsaugoti suvenyre, kurį galėtų laikyti namuose, kiti – nešiotis ant kaklo medalione arba apyrankėje, prie karoliukų kolekcijos priderinus dar vieną, su inkrustuotais pelenais. Įmanoma pasidirbinti ir auksinį ar sidabrinį žiedą su mirusio artimojo piršto atspaudu. Jei maža prabangos – ir iš platinos, papuošus deimantais.

Tačiau ne tokiais deimantais puošiamas mirusiųjų atminimas. Labiausiai pagerbti Amžinybėn iškeliavusius galime įrodydami, kad jie tebėra mūsų gyvenimo dalis, įsigilindami į jų gyvenimą ir tęsdami tai, kas jame buvo geriausia.

Štai etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės gimimo dieną, spalio 19-ąją, atidengtas jau 20 suoliukas pernai gegužę mirusios muzikės atminimui. Užteko paprastos idėjos – ir begalinė Z. Kelmickaitės vidinė šiluma, jos ypatingas gebėjimas prakabinti žmones tebegyvena! Akcijos „Prisėsk su Kelmickaite“ sumanytojai užčiuopė svarbiausią šios neeilinės asmenybės dovaną – meilę žmonėms – ir suteikė jai galimybę gyventi.

Dar viena su atminimo išsaugojimu susijusi naujovė – ant paminklo iškaltas QR kodas. Tai modernus būdas koncentruotai pateikti daug informacijos apie mirusįjį: gyvenimo aprašymą, nuotraukas nuo vaikystės iki mirties, darbų galerijas, vaizdo ir garso įrašus, giminės medį ir t. t. Tačiau kad ir kokios plačios būtų suskaitmenintos atminties galimybės, ji niekada neprilygs tai, kurią saugo ir puoselėja širdis.

Suvedė tenisas

Galvodama, kaip pradėti pasakojimą apie Kateriną Plechistovą, darsyk perklausiau mudviejų pokalbio įrašą. Po jo įžanga raidėmis pabiro kompiuterio ekrane, o baigiant rašyti akyse kaupėsi ašaros. Savųjų atsargas, kaip supratau, Katerina išeikvojo per pastaruosius metus.

„Pradžioje papasakosiu apie save, gerai?“ – telefono ragelyje pasigirdo švelnus moters balsas.

Katerina gimė ir augo Mariupolyje. Kartu su broliu čia lankė darželį, mokyklą, aktyviai sportavo. Didysis tenisas, kaip pasakojo moteris, ją suvedė su gyvenimo meile Olegu.

Kovotoja: karo belaisvio žmona keliauja po pasaulį ir garsiai kalba apie niekingą rusų elgesį. / K. Plechistovos nuotr.

„Mus supažindino bendras draugas iš „Azov“ dalinio. Maždaug šešis mėnesius mes tiesiog kalbėjomės. Olegas periodiškai kreipdavosi į mane kaip į fizinės reabilitacijos specialistę dėl kaklo problemų. Sužinojęs, kad žaidžiu tenisą, jis pasiūlė susitikti aikštelėje ir kartu pamušinėti kamuoliuką“, – taip susitikimai ir susirašinėjimai, anot moters, peraugo į stiprų jausmą.

Žinote, sakiau tai Lietuvoje, bet pakartosiu vėl. Per karą aš netekau automobilio, namų, verslo. Jei reikėtų, atsisakyčiau dar daugiau, nes nėra nieko svarbiau už artimą žmogų.

2021-ųjų rugpjūtį pora sumainė aukso žiedus. Dar prieš sutuoktuves Katerina su Olegu žinojo, kad ceremonija bus kukli, skirta tik jiems ir patiems artimiausiems žmonėms, tačiau pandemija pakoregavo ir šventės scenarijų, ir svečių sąrašą. Likus savaitei iki žiedų sumainymo, būsimoji nuotaka susirgo kovidu, todėl ceremonijos metu Olegas savo kišenėje laikė ne tik aukso žiedus, bet ir vaistus nuo peršalimo.

„Užtai vėliau išskridome pas Olego mamą į Italiją. Ten praleidome nuostabų medaus mėnesį ir jo metu pradėjome dėlioti savo gyvenimo planus“, – prisiminimuose skendo moteris.

Spėjo atnešti torto

Katerina pasakojo, kad būdama maždaug keturiolikos treniruočių metu patyrė nugaros traumą. Ją gydydamasi suprato, ko nori iš gyvenimo.

„Man visada patiko sportas ir medicina, todėl baigusi vidurinę mokyklą pasirinkau fizinės reabilitacijos studijas. Taip galėjau suderinti abu savo pomėgius“, – kalbėjo kineziterapijos specialistė, Mariupolyje turėjusi kūno rengybos studiją ir reabilitacijos erdvę.

„Olegas? Iki 2014-ųjų jis buvo Kyjive, mokėsi vaidybos mokykloje, dirbo televizijoje. Į Mariupolį jis atvyko 2015 m., kai prasidėjo karas. Jis buvo Maidane Kyjive per revoliuciją, tada prisijungė prie savanorių ir per juos pateko į „Azov“ dalinį“, – įsiliejęs į būrį, Olegas, pasak Katerinos, labai pasikeitė, nes ten mokoma ne tik karinių reikalų, bet ir drąsaus gyvenimo filosofijos.

A. Dransard, K. Plechistovos asmeninio archyvo nuotr.

2021 m. gruodį Olegas baigė projektų vadovo studijas Informacinių technologijų mokykloje ir ėmė ieškoti darbo šioje srityje.

„2022 m. jis gavo kvietimą į stažuotę. Po jos planavo išeiti iš tarnybos. Norėjome versti visiškai naują puslapį ir pradėti kažką savo, jau kaip vyras ir žmona. Olegas labai norėjo į Kyjivą, aš gal šiek tiek abejojau, bet buvau pasiryžusi pokyčiams. Deja, viskas griuvo“, – mintimis į praėjusių metų vasarį persikėlė 25-erių moteris.

Likus maždaug savaitei iki karo, Olegas paliko namus ir išvyko į dalinį. Tiesa, po kelių dienų netikėtai trumpam užsuko pas Kateriną į studiją.

„Jis man pasakė: mylimoji, aš tik minutei. Tada padavė torto gabalėlį iš mano mėgstamos kavinukės ir išėjo“, – K. Plechistova tada neįtarė, koks ilgas išsiskyrimas jųdviejų laukia.

Paliko Mariupolį

Naktį, kai rusai pradėjo puolimą, Katerina pabudo ne nuo sprogimų. Ją pažadino vyro sesers skambutis.

„Prasidėjo karas. Mykolajive jau šaudo. Aš pasakiau, kad pas mus ramu, bet, vos tik padėjau ragelį, pasigirdo pirmieji sprogimai“, – išgirdusi juos Katerina sustingo iš baimės.

Žlugo: sutuoktiniai planavo keltis į Kyjivą, tačiau jų planus sujaukė karas. / K. Plechistovos nuotr.

Antrasis skambutis buvo Olego. Vyras liepė nedelsiant pasiimti dokumentus, kuriuos prieš tris savaites sudėjo į segtuvą, tada susikrauti būtiniausius daiktus ir bėgti iš Mariupolio. Taip Katerina ir padarė. Su savimi ji pasiėmė nedidelį krepšį ir mylimą šunelį. Dokumentus pamiršo, bet negrįžo. Manė, kad po poros savaičių sugrįš į namus. Netrukus prasidėjo apšaudymas. Jo metu Katerina kartu su tėčiu pasislėpė garaže. Netoliese gyvenusiam kaimynui to padaryti nepavyko. Į rūsį suvaręs vaikus, pats žuvo nuo raketų skeveldrų.

„Kai viskas aprimo, su tėčiu sėdau į vieną automobilį. Vyro sesuo su šeima iš Mykolajivo – į kitą. Turiu vyresnį brolį, bet jis su šeima apsigalvojo. Liko Mariupolyje. Tuo metu mes pasukome į Ukrainos vakarus“, – ukrainietė pasakojo, kad kelionė numatyta kryptimi truko apie savaitę.

Katia, atsiprašau, bet jūs tikriausiai negalėsite manęs palaidoti.

Visur buvo nežmoniškos spūstys. Dėl lėto judėjimo teko miegoti automobilyje. Šalies vakaruose Katerina ilgai neužsibuvo. Po kelių dienų ji nusprendė skristi pas Olego mamą, kuri labai išgyveno dėl savo sūnaus.

„Su vyru neturėjau beveik jokio ryšio. Pradėję Mariupolio puolimą, rusai norėjo nutraukti bet kokius vietinių žmonių ryšius su pasauliu. Prisiskambinti telefonu buvo neįmanoma. Kelis kartus pavyko susirašyti per „Telegram“. Daugiau nieko“, – pasakojimą tęsė ukrainietė.

Vos liko gyvas

Kai pirmą kartą pasirodė informacija, kad prasidėjo „Azovstal“ gamyklos bombardavimas, Katerina nusiuntė žinutę vyrui: tik nesakyk, kad tu ten. Į ją Olegas atsakė trumpai: taip, Katia, aš esu „Azovstal“. Nuo tada moteris savo dienas ėmė skaičiuoti ne valandomis ir minutėmis, o sekundėmis, nes kiekviena jų galėjo būti lemtinga.

Prasidėjus didžiulio masto bombardavimui, Olegas atsiuntė Katerinai žinutę, kad per dieną ant jų buvo numesta apie 100 aviacinių bombų. Viena bomba pramušė bunkerį, kuriame buvo Olegas. Vyras išsigelbėjo tik per stebuklą. Paskutinėmis savaitėmis apšaudymai buvo tokie intensyvūs, kad „Azov“ dalinys netekdavo 50–70 žmonių per dieną. Fosforo bombos tiesiog degino žmones gyvus.

„Paskui jis man atsiuntė atsisveikinimo žinutę: Katia, atsiprašau, bet jūs tikriausiai negalėsite manęs palaidoti. Rusai atsivežė į Mariupolį mobiliuosius krematoriumus ir jie tiesiog mus degina“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi K. Plechistova.

Gegužės 20-ąją ji sulaukė mylimojo skambučio. Moteris nustebo, nes pastaruoju metu jiedu bendravo tik žinutėmis.

„Katia, aš tave labai myliu. Nežinau, kada vėl pasikalbėsime. Tikriausiai po kokių trijų mėnesių, nes dabar išvykstame iš „Azovstal“. Aš suglumusi klausiau, kaip suprasti, kad išvyksta? Jis man pasakė, kad tai yra evakuacija“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Su žinia per pasaulį

Jau kitądien Katerina susisiekė su atitinkamomis institucijomis, klausė, kur yra jos vyras. Sulaukė atsakymo – Jelenovkoje. Gegužės 22-ąją Olegas ir vėl paskambino. Pasakęs, kad yra vietoje, dar spėjo paklausti, kaip laikosi mylimoji. Netrukus ryšys nutrūko. Tada prasidėjo didžioji Katerinos kova.

„Negalėjau būti Italijoje. Maždaug po dviejų mėnesių grįžau į Ukrainą. Pagalvojau, kad geriau su raketomis virš galvų, bet arčiau jo. Negalėjau ramiai sėdėti už šimtų kilometrų nuo Olego“, – moteris atviravo, mintimis visuomet buvusi su mylimuoju. Grįžusi namo, ji pasisveikindavo su įsivaizduojamu Olegu. Vairuodama automobilį ji taip pat kalbėdavo su juo. Galvodavo, ką vienoje ar kitoje situacijoje jis pasakytų. Grįžusi į Kyjivą, Katerina tęsė Mariupolyje pradėtą veiklą, likusį laiką skyrė kovai už karo belaisvių grįžimą namo. Suvienijusi jėgas su kitomis „Azov“ dalinio karių žmonomis, draugėmis, mamomis ir seserimis, Katerina keliavo po pasaulį, dalyvavo mitinguose, konferencijose, skleidė žinią apie kalinamus kovotojus ir niekingą rusų elgesį.

Balandžio viduryje ji, kaip „Azovstal“ gamyklos gynėjų asociacijos atstovė, kartu su keliais kovotojais viešėjo Lietuvoje. Čia ji dalyvavo mitinge, kalbėjo Seime.

„Jie kovojo už mus visus, todėl negalėjome nuleisti rankų. Privalėjome atsakyti tuo pačiu. Neslėpsiu, buvo sunkių dienų, ypač tada, kai įvykdavo belaisvių mainai, o tarp grįžusių Olego nematydavau. Nepalūžau, ėjau toliau“, – K. Plechistova tikino, kad tokį kelią pasirinko dauguma moterų, kurių mylimieji, vyrai, tėvai, sūnūs ir broliai buvo ar tebėra rusų nelaisvėje.

Neteko daug svorio

Tądien, kai skambinau Katerinai, žinojau, kad gegužę sueis metai, kai Olegas yra rusų nelaisvėje. Ruošiausi nedrąsiai klausti, kokie jos tolesni planai, kol telefono ragelyje neišgirdau vyriško balso.

„Aš jums nepasakiau... beveik prieš dvi savaites sulaukiau Olego skambučio. Jis man pasakė: mylimoji, aš Ukrainoje. Pradėjau šaukti iš laimės“, – tos dienos emocijos Kateriną ir vėl privertė nusišypsoti.

Žinia, kad iš Rusijos nelaisvės susigrąžino 45 plieno gamyklos „Azovstal“ gynėjus, Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas pasidalijo gegužės 6-ąją. Tądien buvo paleisti 42 vyrai ir trys moterys. Visi jie „Azov“ nariai – 35 eiliniai kariai, seržantai ir dešimt karininkų. Tarp jų buvo ir karys, kuris iki plataus masto invazijos pustrečių metų praleido Rusijos nelaisvėje, kai buvo paimtas belaisviu per Šyrokynės operaciją. Vėliau jis buvo paleistas ir iš karto grįžo į savo dalinį. Gamykloje „Azovstal“ jis vėl pateko į nelaisvę. Nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios Ukraina iš Rusijos nelaisvės susigrąžino kiek daugiau nei 2 tūkst. asmenų, tačiau šimtai ukrainiečių vis dar kali.

„Sužinojusi, kad Olegas laisvėje, sunerimau, ar atpažinsiu jį. Žinau, kad kai kurie kovotojai neteko iki 40 kg svorio, – Katerina pasakojo, kad atvykusi į paėmimo vietą savo vyrą atpažino iš kepurės, su kuria jis buvo nufotografuotas. – Pašaukiau vardu ir Olegas atbėgo. Apsikabinome ir ilgai stovėjome neištardami nė žodžio. Ar Olegas neteko svorio. Taip. Apie 17 kg.“

Visko mokosi iš naujo

Paleistas į laisvę Olegas kartu su kitais kovotojais pateko į ligoninę. Ten buvo įvertinta visų grįžusių būklė ir skirtas tolesnis gydymas. Olegas grįžo su visomis galūnėmis, tačiau patyręs didžiulių psichologinių traumų – rusų nelaisvėje vyras buvo žiauriai kankinamas, patyrė patyčių.

„Grįžusiems iš nelaisvės suteikiama reabilitacija. Dabar kaip tik dairomės šalies ir gerų specialistų, kurie galėtų padėti Olegui. Žinau, kad gydymas užtruks, nes trauma, kurią patyrė vyras, yra labai didelė. Olegas vengia žmonių. Jam dar sunku suvokti, kad galima eiti į tualetą tada, kada nori. Dabar jis tiek valgo! Valgo net tai, kas anksčiau nepatiko“, – anot moters, vyras visko mokosi iš naujo, o ji kantriai būna šalia ir padeda.

Katerina kiauras dienas leidžia ligoninėje. Sutuoktiniai išsiskiria tik naktį. Kol kas jokių grandiozinių planų pora nekuria. Dabar svarbiausia, kad Olegas kiek įmanoma sustiprėtų.

„Žinote, sakiau tai Lietuvoje, bet pakartosiu vėl. Per karą aš netekau automobilio, namų, verslo. Jei reikėtų, atsisakyčiau dar daugiau, nes nėra nieko svarbiau už artimą žmogų. Šiandien aš vėl su Olegu ir tai yra didžiausia laimė“, – K. Plechistova meldė Dievo, kad namo pas savo artimuosius grįžtų ir juos apkabintų kuo daugiau okupantų kontroliuojamose kolonijose iki šiol kalinčių „Azov“ dalinio karių.