Nacionalinių kultūros ir meno premijų 2023 metų laureatais tapo rašytoja Violeta Palčinskaitė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė, fotomenininkė Violeta Bubelytė, dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, aktorė Rasa Samuolytė ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Šiuo metu tai sudaro 39,2 tūkst. eurų.

Trečiadienį taip pat bus įteikta ir Jono Basanavičiaus premiją. Ji šiemet skirta mitologei ir tautosakininkei Daivai Vaitkevičienei. Komisijos sprendimu premija mokslininkei paskirta „už giluminius mitologinio pasaulėvaizdžio tyrimus, prigimtinės kultūros įprasminimą, puoselėjimą ir sklaidą“.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Visa tai tarsi byloja apie degradavimą propaguojantį „sveikąjį atsainumą“ ir gilėjančią pačios premijos kultūrinę devalvaciją. Gerai, kad ji išmokama ne tugrikais, o vis dar eurais. 39 tūkstančiai – pakankama suma naujam vegetacijų laikotarpiui, savąją vidutinybę jau maskuojant nac. reikšmės titulu.

Į akis krenta ir tai, kad vėl visi premijos laureatai yra vilniečiai, tiesa, išskyrus vieną, formaliai gyvuojančią Kaune, bet savo pastangas vis tiek orientuojančią į motinėlę sostinę.

Vis dėlto svarbiausias klausimas tebelieka tas pats: už ką? „Už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą“, pasirodo. Tarpdisciplininį meną. Tik kas tai yra?

Ar kieno nors sąžinės likučių nekramto tai, kad iki šiol nacionalinė kultūros ir meno premija neskirta nei G. Grajauskui, nei G. Patackui?

Mėgini aiškintis, ir čia ištinka staigmena. Susitikimas su šiuo „menu“ – išties pribloškiantis: ant ištemptos nepermirkstančios marškos gemalo pozoje guli mergina be triusikų, ją kažkoks atsitūpęs vyras be sandalų iš emaliuoto „viedro“ laisto medumi tol, kol merginą be jokių apatinių apsemia tie vis pilami bičių vėmalai ir ji jau gali kvėpuoti pro vamzdelį, turbūt turintį reikšti virkštelę.

Visas šis ginekologinis bitininkystės šou rimtais veidais filmuojamas tol, kol galop užgimsta kūrinys, vertas F. Fellinio, I. Bergmano ar P. Greenaway’aus ir, pvz., 39 tūkst. eurų iš Lietuvos biudžeto.

Pavydėtų net Ostapas Benderis beigi Feliksas Krulis. Tik klausimas: kodėl tada nac. premija neįvertinus Minedo oratorijų? Juk tai irgi bienalėms tinkama performanso mutacija.

P. S. Gerb. komisijos nariai, ar kieno nors sąžinės likučių nekramto tai, kad iki šiol nacionalinė kultūros ir meno premija neskirta nei G. Grajauskui, nei G. Patackui? Ai, bet juk jie ne iš Vilniaus. Pardon.

„Labai smagu prieš Kalėdas pajusti kolegų dėmesį, tikrai graži prieššventinė dovana. (...) Smagu, jog Vilniaus parodos kontekste minint Vilniaus 700-ąjį gimtadienį tokie sutapimai“, – pirmadienį BNS sakė G. Jankevičiūtė.

Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje šiuo metu eksponuojama jos su lenkų kolega parengta paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948 Vienas miestas – daug pasakojimų“.

G. Jankevičūtė pirmadienį vėl darbavosi Nacionalinėje galerijoje, įrenginėjo naują, vadinamą mažąją parodą, taip pat skirtą Vilniui – „Vilniaus dailė muziejuose. 1939–1944“.

Aukščiausią šalies kultūros apdovanojimą dailės istorikė ir kritikė, parodų kuratorė gavo „už visuomenės kritinės atminties formavimą tarptautinio kalibro knygomis ir parodomis“.

Ji tvirtino visiškai sutinkanti su tokiu savo darbų apibūdinimu.

„Manau, kad buvo atkreiptas dėmesys į mano rengtų parodų serijas, sakyčiau, pradedant nuo sovietų okupacijos 1940–1941 metais, paskui mes su kolege Laima Laučkaite surengėme parodą, pristatančią Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metų propagandinius plakatus. Tai buvo kaip tik tais metais, kai Rusija užpuolė Krymą, jau tada buvo kontekstinė paroda, dabar išvis daug kalbame apie propagandą ir propagandai naudojamas priemones, šitie dalykai aktualūs“, – BNS sakė G. Jankevičiūtė.

Ji pripažino, kad kritikai, parodų kuratoriai anksčiau retai sulaukdavo nacionalinių premijų, bet pastaraisiais metais situacija pasikeitė.

„Tikiuosi, kad tai naujas mūsų visuomenės būvis, kada kritinė refleksija tampa iš tikrųjų reikšminga ir tais dalykais domisi vis daugiau žmonių“, – BNS sakė laureatė.

G. Jankevičiūtė tyrinėja XIX amžiaus antros pusės – XX amžiaus dailės istoriją, yra paskelbusi straipsnių Lietuvos bei užsienio spaudoje, parengusi dailės katalogų, albumų ir kitų leidinių, kuruoja parodas Lietuvos muziejuose ir užsienio šalyse (Italijoje, Vokietijoje), yra surengusi mokslo konferencijų.

Ji yra išleidusi monografijas „Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“, „Lietuvos grafika / Graphic Art in Lithuania. 1918–1940“, studiją „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941“ (2011) ir kt.

2014 metais G. Jankevičiūtė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Autoironija – sutinku. Drąsa? Niekaip nesuprantu to reiškinio, kas yra drąsa kūryboje. Drąsa gali būti eiti per sulūžusį tiltą, o kūryboje, gal būsiu nepopuliari – ką nori, tą ir darai, jei turi sugebėjimą ir norą“, – pirmadienį BNS sakė menininkė.

Anot jos, keista, kad nuogumas mene dar kelia nuostabą, juoba, kad tai gana plačiai paplitusi meninės išraiškos forma.

„Tuomet reikėtų visas tas merginas, kurios pozuoja nuogos, vadinasi, jos irgi yra drąsios, tada jas reikia apdovanoti. Aišku, man negaila“, – teigė V. Bubelytė.

Savo fotografijas ji pati vadina monospektakliais.

„Sugalvoju personažą, sugalvoju siužetą arba suimprovizuoju. Taip, tai yra vaidyba. Tai nėra savęs pateikimas apžiūrai. Anaiptol. Žanras toks“, – tvirtino fotomenininkė.

Ji sakė nesitikėjusi tapti laureate, nelaikanti savęs geriausia, tačiau apdovanojimas, žinoma, pradžiugino.

„Premija visada gerai. Nemačiau žmogaus, kuris pasakytų: ai, nereikia man tos premijos“, – juokėsi V. Bubelytė.

Nacionalinių premijų konkursą ji vadino savotiška loterija: „Nepateiks-negausi, pateiks-irgi gali negauti. Žiūriu su humoru į visą šitą reikalą.“

V. Bubelytė yra dirbusi fotokorespondente įvairiuose periodiniuose leidiniuose, nuo 1980 metų dalyvauja parodose, jas yra surengusi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.

„Fotografijoms būdinga asketizmas, atsiribojimas nuo socialinio konteksto, neutralus fonas, kūną gaubianti ir tirpdanti šviesa. Pasitelkusi savo kūną ieško lakoniškų formos išraiškų – nutolstančių nuo konkretaus objekto ir artėjančių prie abstrakcijos“, – rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

V. Bubelytės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.

2014 metais menininkei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Džiugu, kad aš dar gyva sulaukiau. Juokinga, bet ir nelabai juokinga, nes, pavyzdžiui, Rožanskaitės atveju, žmogus buvo pristatomas ne vieną kartą, negavusi moteris pasimirė ir dabar po mirties į Veneciją vežami darbai“, – BNS pirmadienį sakė 56-erių menininkė.

2024-ųjų Venecijos meno bienalėje ruošiamasi pristatyti projektą, paremtą tapytojos Marijos T. Rožanskaitės kūryba. 2007 metais mirusi menininkė ne kartą nominuota Nacionalinei premijai, tačiau jos negavo.

Už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui įvertinta E. Rakauskaitė taip pat pastebėjo, kad dabar bus „išskirta iš mirtingųjų tarpo“ – galės būti nemokamai palaidota Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.

„Šitie dalykai turbūt labiausiai džiugina ir stebina – socialinės išimtys tokios. Atrodo, mes, žmonės, dabar turime pasirūpinti, ar turėsime pakankamai lėšų būti palaidoti“, – svarstė kūrėja.

Ji gera žinia vadino ir tai, jog senatvėje sulauks didesnės pensijos.

„Bet, kita vertus, tos vertės – ne duoklė, bet misija kūrybinė labiau, kaip mes tas idėjas savo jėgomis kažkaip išstumiame, išridename, nes tai yra Sizifo akmuo. Menininko kelias yra tikrai labai akmenuotas“, – apie atlygį visuomenei už gaunamas socialines garantijas kalbėjo E. Rakauskaitė.

„Mąstant apie finansinį aspektą, norėtųsi, kad metų pabaigoje visi žmonės, kurie iki dešimties tūkstančių į sąskaitą gauna ir uždirba, kad jiems visiems būtų išmokėta po tokią sumą“, – teigė ji.

Nacionalinė kultūros ir meno premija šiemet siekia daugiau nei 39 tūkst. eurų.

Ji teigė esanti laiminga už kitas moteris laureates bei norinti „pasveikinti visus bendraklasius“.

„Labai džiaugiuosi, kad šiais metais yra tiek daug moterų“, – sakė ji.

E. Rakauskaitė taip pat teigė pritarianti Nacionalinių premijų komisijos pirmininko, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūno Gelūno minčiai, jog premijų turėtų būti daugiau – kad konkurencija dėl jų būtų mažesnė.

„Kai aš sovietmečiu stojau į tapybą, tai buvo šeši į vieną vietą – panašiai kaip į mediciną, o dabar – 47 ir šeši“, – kalbėjo menininkė.

Į aukščiausią šalies kultūrinį apdovanojimą pretendavo dvylika savo srities profesionalų, atrinktų iš 47 pasiūlytų kandidatų.

E. Rakauskaitė sakė, jog jai labai įdomu būtų sužinoti apie patį procesą: tai, kaip buvo atrinkti laureatai.

„Tas iš dvylikos atrinkimas šešių kandidatų – turbūt būtų labai įdomus dokumentinis filmas. (...) Labai įdomu, kaip kiekvienas argumentuoja, kodėl galėtų būti vienas arba kitas kandidatas“, – svarstė ji.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija skiriama už viso gyvenimo nuopelnus bei už septynerių pastarųjų metų kūrybą. Iš viso įvertinami šeši meno ir kultūros atstovai.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą įvertinta R. Samuolytė teigė apie pelnytą Nacionalinę premiją sužinojusi iš karto po repeticijos.

„Daug jaudulio, daug virpulio vidinio ir džiaugsmo, jau jaučiu, kad jis ateina. Nes kai sužinau, tai virpulys krėtė, dabar jau pradedu džiaugtis, – BNS pirmadienį kalbėjo laureatė. – Tai yra didelis džiaugsmas dirbti geruose spektakliuose, su gerais režisieriais, su nuostabiais partneriais ir didelis džiaugsmas būti už tai įvertintai.“

Aktorė sakė vertinanti kiekvieną savo sukurtą personažą, nes jie augina ir ugdo kitiems vaidmenims.

„Čia yra tęstinumas, be vieno nebūtų kito“, – sakė aktorė.

R. Samuolytė sukūrė keliasdešimt skirtingų vaidmenų, didžiąją dalį iš jų – teatre. Tai ir Olga „Ugnies veide“, ir Džuljeta „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“, ir Ofelija „Hamlete“.

Už pastarąjį vaidmenį ji apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Kiekvienas vaidmuo yra didelė dalis tavęs. 

„Kiekvienas vaidmuo yra didelė dalis tavęs. Tavo dalis patiria transformacijas, bet tu esi tas pats žmogus, tas pats kūnas, iš tavęs pačios kyla tos transformacijos“, – kalbėjo aktorė.

Už darbą kine R. Samuolytė yra apdovanota trimis Sidabrinėmis gervėmis, iš kurių vieną gavo dar šią vasarą už geriausią moters vaidmenį filme „Paradas“.

„Man teatras ir kinas yra dvi skirtingos istorijos, jos abi mane labai traukia. Jų sulyginti aš negalėčiau, jos labai yra skirtingos“, – sakė Nacionalinę premiją pelniusi aktorė.

„Man labai įdomu teatre, bet gal teatras man yra labiau pažįstamas, apčiuopiamas, nes aš jame turiu daugiau patirties, o kinas man dar yra atradimų laukas“, – pridūrė ji.

Nacionaline premija taip pat įvertinta 80-metį atšventusi poetė, vertėja, dramaturgė Violeta Palčinskaitė, fotomenininkė Violeta Bubelytė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė bei kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 39 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams paprastai įteikiamos minint Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

„Pripažinimas Lietuvoje, savo šalyje, yra pats saldžiausias dalykas“, – BNS antradienį sakė laureatas.

Pasak jo, menininkams apdovanojimai suteikia pasitikėjimo savimi, skatina eiti pirmyn ir patvirtina, kad „tavo kelias yra teisingas, o kūrybai nėra abejingų“.

„Tokiu būdu įgauni savotišką statusą kultūros pasaulyje“, – kalbėjo atlikėjas.

Tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje kuriantis E. Montvidas sako, jog apie apdovanojimą sužinoję kolegos britai kaipmat jį prilygino įšventinimui į riterius – aukščiausiam apdovanojimui Jungtinėje Karalystėje.

Jei Lietuvoje būtų kažkas panašaus, kas Jungtinėje Karalystėje, tai greičiausiai būčiau seras.

„Jei Lietuvoje būtų kažkas panašaus, kas Jungtinėje Karalystėje, tai greičiausiai būčiau seras“, – juokavo operos solistas.

Atlikėjas jau anksčiau kelis kartus buvo nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai, tačiau tuomet apdovanojimo nepelnė. Pasak jo, tai kūrėjų neturėtų demotyvuoti, nes tam įtakos turi ir įvairios aplinkybės.

„Tai nereiškia, kad per praėjusius metus padariau mažiau darbų, o šiemet – daugiau, todėl gavau apdovanojimą. Kai sukrenta kažkokios žvaigždės palankios tau būtent tuo metu, tada ir laimi. Šita taisyklė turbūt galioja ne tik gaunant apdovanojimą, bet ir kitose gyvenimo sferose“, – svarstė E. Montvidas.

Jis pabrėžė, kad kiekvienas menininkas turėtų „išmokti labai svarbų žodį – ne“.

„Jam pačiam reikia dažnai mokėti pasakyti ne, bet taip pat reikia mokėti ir priimti, kuomet jam pasakoma yra ne. Tokių pasakymų mano kūrybiniame kelyje buvo ne vienas, todėl sudėti ginklus būtų mažų mažiausiai kvaila“, – sakė tenoras.

Už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą pasaulio scenose įvertintas E. Montvidas taip pat pabrėžė, kad galvoti vien apie apdovanojimus būtų klaida.

Mes nekuriame dėl apdovanojimų ar medalių.

„Reikia pasidžiaugti, stabtelėti, retrospektyviai pasižiūrėti į savo kūrybą, patapšnoti sau per petį, bet jokiais būdais tai neturi būti pagrindas. Mes nekuriame dėl apdovanojimų ar medalių“, – kalbėjo jis.

Operos solistas buvo vienas pirmųjų, kuris apie taip pat pelnytą įvertinimą pranešė kolegei kino režisierei Giedrei Žickytei. Jis pabrėžė ypač vertinantis kitų kolegų darbą ir besidžiaugiantis jų laimėjimais.

„Labai žaviuosi XIX pabaiga – XX amžiaus pradžia, kuomet buvo salonai, kur rinkdavosi įvairių sričių menininkai, kur dailininkai tapydavo poetus, o poetai rašydavo eiles šokėjai. Tas bendradarbiavimas, vienas kito įkvėpimas yra labai svarbu. Aš tą stengiuosi sukurti savo gyvenime“, – kalbėjo jis.

Londone gyvenantis menininkas yra dainavęs ir atlikęs pagrindinius vaidmenis žymiausiuose Europos operos teatruose, tarp jų: Alfredo – Giuseppe Verdi (Džuzepės Verdžio) operoje „Traviata“, Verterio – tokio paties pavadinimo Jules'io Massenet (Žiulio Masnė) operoje.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, Ukrainoje nužudytam kino režisieriui Mantui Kvedaravičiui ir kino režisierei G. Žickytei.

Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

Nacionalinės premijos laureatė taip pat teigė su šiuo apdovanojimu siejanti vieną norą – kad jos kuriama muzika skambėtų plačiau, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.

„Mano vienintelis noras, kad muzika skambėtų kuo plačiau, kad būtų atliekama, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, ir čia nebūtinai priklauso nuo premijos, pati muzika suranda savo kelią, tiesiog tikiuosi, kad bus daugiau ir galimybių, ir premjerų“, – pirmadienį BNS telefonu iš Niujorko sakė Ž. Martinaitytė-Rosaschi.

Kompozitorė: apdovanojimai padeda „įsižeminti“

Ž. Martinaitytė-Rosaschi pabrėžė, jog apdovanojimai yra reikšmingi kiekvienam menininkui, o Nacionalinė kultūros ir meno premija – ypatingai, nes tai aukščiausias šalies įvertinimas.

„Tai yra labai reikšmingas apdovanojimas kiekvienam menininkui, nes tai mūsų šalies aukščiausias pripažinimas ir įvertinimas, bet, man atrodo, dar svarbiau šitas apdovanojimas tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje“, – sakė Niujorke gyvenanti menininkė.

Ji teigė, jog gyvenant svetur savos šalies pripažinimas yra ypatingai svarbus, nes visada sunkiausia įtikti savai publikai.

„Norisi toj prigimtinėj terpėj, savam kontekste turėti tam tikrą vietą ir šis pripažinimas, man atrodo, suteiks užtikrintumo“, – pažymėjo Ž. Martinaitytė-Rosaschi.

Kompozitorė taip pat sakė, kad menininkų savivertė dažnai gali būti svyruojanti, nuo sėkmės džiugesio iki graužaties dėl nesėkmės, ir apdovanojimai padeda įgyti tvirtesnio pagrindo po kojomis, kurio reikia norint atsispirti kūrybiniam skrydžiui.

„Man atrodo, visi mes menininkai, kadangi esame labai jautrios asmenybės, dažnai vieną dieną galime jaustis labai gerai, kad čia mus pripažino, ar suskamba kažkokia premjera, o po to pusę metų graužtis dėl kokios nors netekties, kad nepavyksta parašyti kitos natos. Yra tokie vidiniai savivertės svyravimai ir kiekviena  premija ar apdovanojimas padeda įgyti tvirtesnio pagrindo po kojomis“, – kalbėjo kompozitorė.

„To labai reikia atsispirti kūrybiniam skrydžiui ir po to skrydžio vėl sugrįžti į žemę, ir tie apdovanojimai padeda „įsižeminti“, – pridūrė Ž. Martinaitytė-Rosaschi.

Apdovanojimui atvyks į Lietuvą 

Kompozitorė pasakojo, kad žinia apie apdovanojimą dėl laiko skirtumo ją pasiekė pirmadienį ryte Niujorke – ji sąmoningai žinias iš Lietuvos perskaitė neskubėdama, sulaukusi, kol bus pasirengusi, nes tiek teigiamas, tiek neigiamas atsakymas būtų sukėlęs stiprias emocijas.

„Aš esu Niujorke, savo namuose, ir žinia pasiekė iš pat ryto, dėl  laiko skirtumo. Kai Lietuvoje buvo paskelbtos Nacionalinės premijos, aš dar miegojau, atsibudusi visada vengiu telefono, nes nesinori iš pat ryto įsitraukti į informacinį srautą, žinutes, bet šiandien labai laukiau tos akimirkos, kai jau galėsiu įsijungti telefoną“, – pasakojo Ž. Martinaitytė-Rosaschi.

„Abiem atvejais būtų labai stiprios emocijos, gavus – labai didelis džiaugsmas, o negavus – didžiulis nusivylimas, su kuriuo irgi reiktų tvarkytis“, – kalbėjo kompozitorė.

Ji taip pat sakė, kad pirmadienis jai ypatinga diena ne tik žinios apie premiją, bet ir koncerto – vakare Niujorke, Morgano bibliotekos ir muziejaus koncertų salėje pianistas Andrius Žlabys atlieka jos naują kūrinį „Būties polifonijos“.

„Koncerto diena jau yra labai ypatinga diena ir daug jaudulio būna iš pat ryto, nors man į sceną kaip ir nereiks eiti, bet kompozitoriui išnešti naują kūrinį į publikos akivaizdą yra visada labai pažeidžiama, jautri situacija, taip kad šiandien gavosi neįprastai turtinga diena savo emociniais kalneliais“, – sakė Ž. Martinaitytė-Rosaschi.

Menininkė taip pat patvirtino būtinai atvyksianti dalyvauti premijos teikimo ceremonijoje Vasario 16 dieną. 

„Abejonių nekyla, į tokį reikšmingą įvykį aš tikrai atvyksiu ir dalyvausiu, tikriausiai kartu su vyru“, – sakė premijos laureatė.

Įvertinami reikšmingiausi kūriniai

Kompozitorei Ž. Martinaitytei-Rosaschi Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už šviesotamsos gelmę šiuolaikinėje muzikoje“. Nacionalines premijas šiemet gavo šeši kūrėjai.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, operos solistui Edgarui Montvidui, kino režisierei Giedrei Žickytei, Ukrainoje nužudytam kino režisieriui M. Kvedaravičiui.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

„Aišku, džiaugiamės, galvojame, kad ir sūnus būtų džiaugęsis, kai yra taip įvertintas. Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome. Labai džiaugiamės“, – sunkiai tramdydamas ašaras BNS pirmadienį po premijų paskelbimo kalbėjo O. Kvedaravičius.

„Su daug kuo kalbu, sako – gal tą švieselę kas pamatys, gal užsienis pamatys. Juk sekame žinias, kiek ukrainiečių žudoma, o pasenusi Europa žiūri savo tikslų. Matome, ką šneka Macronas, ką Scholzas (Prancūzijos ir Vokietijos vadovai – BNS), ir kiti, kurie tikisi tik politinių reitingų, o ne žiūri ukrainiečių. Gal viso pasaulio akyse Manto filmas parodys, kaip yra iš tikrųjų, gal tai suteiks kokią švieselę“, –  kalbėjo jis.

Būdamas 45-ių, M. Kvedaravičius buvo nužudytas pavasarį, Rusijos karo niokojamame Ukrainos Mariupolio mieste. Čia karo pradžioje jo filmuotas ankstesnės juostos tęsinys „Mariupolis 2“ šį savaitgalį pripažintas geriausiu šiemetiniu Europos dokumentiniu filmu.

Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome.

Biržuose užaugęs M. Kvedaravičius Vilniaus universitete įgijo archeologo specialybę, vėliau studijavo Jungtinėse Valstijose, persikėlė į Jungtinės Karalystę, kur Oksfordo universitete baigė socialinę ir kultūrinę antropologijos magistro studijas, Kembridžo universitete įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį.

Slėpė, kad važiuoja į Ukrainą

Anot O. Kvedaravičiaus, sūnui kinas buvo visas jo gyvenimas, o apsigynęs daktaro disertaciją Kembridžo universitete turėjo visas galimybes jame likti ir toliau dėstyti.

„Bet jis sakė: mane traukia kitur“, – kalbėjo jo tėvas.

O. Kvedaravičius tvirtino, kad sūnus slėpė savo išvykas į Ukrainą.  

„Žinojo tik sesuo, kiti, bet mūsų jis pagailėjo, nenorėjo jaudinti. Dingdavo ryšys, laukėme“, – pasakojo vyras.

„Tai – per didelė kaina. Bet ne už tai jis apdovanotas, manau, už darbus“, – apie sūnaus žūtį kalbėjo jo tėvas. 

1976 metais gimęs M. Kvedaravičius 2011-aisiais sukūrė apdovanojimų pelniusį dokumentinį filmą apie karo nualintą Čečėniją ir nuolat dingstančius jos gyventojus „Barzakh“. 2016 metais jo filmas „Mariupolis“ pateko į Berlyno kino festivalį. 

2019 metais pirmasis jo vaidybinis filmas „Partenonas“ buvo išrinktas į Venecijos kino festivalio konkursinę programą „Kino kritikų savaitė“.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją M. Kvedaravičius pelnė už bebaimę dokumentiką ir ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje.

„Mūsų tėtis buvo tiesiog nuostabus“

„Tokia formuluotė visada turėjo potencialą būti priimta, kaip teisingai apibūdinanti tėčio kūrybinį kelią. Jis sekė pasaulio įvykius ir geopolitines tendencijas, domėjosi jomis kaip antropologas ir asmuo, kuris norėjo jas užfiksuoti, patirti jų tėkmę. Taigi, buvo tikimybė, kad tėčio kūrinių tematika ir formatas atitiks tuometinės visuomenės politinį klimatą ir jie paliks ryškų pėdsaką“, – BNS atsiųstame komentare sakė režisieriaus sūnus Samuelis Kvedaravičius.

Pasak jo dukros Tėjos Kvedaravičiūtės, premija M. Kvedaravičius – „pripažinimas, kad mūsų tėtis buvo tiesiog nuostabus“.

„Aš norėčiau, kad mano tėtis būtų prisimenamas ne dėl mirties, o dėl jo gyvenimo. Už jo sugebėjimą matyti žmogų, jį suprasti, pajausti ir mylėti“, – teigė ji.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, operos solistui Edgarui Montvidui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, kino režisierei Giedrei Žickytei.

Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

„Kūrybinis kelias, kurį nuėjau, mane atvedė iki šio įvertinimo, kurį turiu dabar. Esu dėkinga, jog nesu viena šitame kely, kad man pavyksta sutikti žmones, bendraminčius, kurie manimi ir patiki, ir kurie mane iškenčia, su kuriais mes galime pasiekti bendrą viziją ir bendrų tikslų“, – BNS pirmadienį sakė kino kūrėja.

Nacionalinės premijos laureatė G. Žickytė apdovanota „už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį“. Jos naujausias filmas „Šuolis“ šiemet pripažintas geriausiu lietuvišku ilgametražiu dokumentiniu filmu, kūrinys taip pat įvertintas įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.

„Šuolis“ pasakoja apie Simą Kudirką, kuris 1970-aisiais peršoko iš sovietinio laivo į Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

„Dar neturėjau, kaip ir kada paskambinti Simui, nes turiu susiorientuoti pati, bet tikrai paskambinsiu. Simui skambinu po visų apdovanojimų, manau, jis ir dabar yra labai laimingas“, – sakė G. Žickytė.

Ji teigė, kad sukurti šį filmą prireikė „daug darbo, netikrumo, sudėtingų, sunkių momentų“.

Apdovanojimai įkvepia, duoda stiprybės, bet kai kuri naują filmą, tu vėl jautiesi toks pat trapus, nežinantis, jautrus, pažeidžiamas, kol negimsta tas kūrinys.

„Didelė laimė, kai viskas nenueina veltui ir yra įvertinama, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatė. – Apdovanojimai įkvepia, duoda stiprybės, bet kai kuri naują filmą, tu vėl jautiesi toks pat trapus, nežinantis, jautrus, pažeidžiamas, kol negimsta tas kūrinys.“

G. Žickytė pasakojo, jog šiuo metu ji jaučiasi panašiai kaip ir kuriant filmą.

„Esu beveik nemiegojusi. Skridau iš Reikjaviko, bet kilo pūga, dėl to Vilniaus oro uoste lėktuvas negalėjo leistis ir buvome priversti leistis Rygoje, vėliau laukėme autobuso. Galiausiai namo parsigavau tik devintą ryto. Esu beveik nemiegojusi, tai mano reakcija kiek lėtesnė“, – kalbėjo menininkė.

„Gal ir taip turi būti, nes ir filmai būna kuriami per bemieges naktis“, – pridūrė ji.

Kino kūrėja pabrėžė, jog apdovanojimas jai tampa dar svarbesnis, nes jį taip pat gavo Ukrainoje nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius.

„Tai yra nepaprastai garbinga kompanija“, – sakė „Šuolio“ autorė.

1980 metais gimusi G. Žickytė yra baigusi žurnalistikos, režisūros studijas. Per savo karjerą ji sukūrė ne viena tarptautinį apdovanojimą pelniusių trumpametražių ir ilgametražių dokumentinių filmų, tarp jų – 2011 metais išleistas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2016-aisis – „Aš čia tik svečias“.

Jos filmai rodyti keliuose šimtuose tarptautinių festivalių Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, operos solistui Edgarui Montvidui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, Ukrainoje nužudytam kino režisieriui M. Kvedaravičiui.

Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.