„Aš vaidinau aklą ir Damiras vaidino regintį. Aš einu su lazdele, atsitrenkiu į jį ir mes susitinkam kaip draugai. Aš jam pasiūlau kažką veikti, jis sako „ne, taigi tu neturi žaidimų, mes neturim, ką veikti“ ir aš pasakau, kad tai netiesa“, – apie žaidimo pristatymą pasakojo vienas jo kūrėjų Eligijus Girdenis.

Žaidimo prototipų buvo ne vienas. Komanda dirbo ir naktimis, bendravo su neregiais, klausė jų patarimo.

„Buvo tikrai iššūkis anglų kalba, plius tu turi business ta anglų kalba kalbėti. Tai mus pasirinko FedEx ir Citi Foundation, dvi kompanijos, kurios yra patys didžiausi rėmėjai viso šito Gen-E, kuris vyko Stambule“, – teigė E. Girdenis.

Tokią aukštą vietą jauniesiems lietuviams pavyko iškovoti pirmą kartą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Išdrįsti keliauti pas verslo mentorius, susirinkti pirmąsias investicijas, pagaminti produktą, net jei daug tokių XXI a. kompetencijų, kurių mums šiandien būtinai reikia darbo rinkoj“, – sakė VŠĮ „Lietuvos Junior Achievement“ direktorė Andželika Rusteikienė.

Vis dėlto net ir antra vieta finansų negarantuoja – investuotojus teks pritraukti patiems. Dabar su 3D spausdintuvu pagaminti tokį žaidimą užtrunka 40 valandų, savikaina – 30 eurų. Parduoti ketinama už 50 eurų.

„Mes dabar jau kalbamės su Kinija, turime žmones, kurie ten spausdina Disney žaidimus ir žinome apie Kinijos rinkos aktualijas, kaip mums pavyktų ten spausdinti arba Lenkijoj“, – apie ateities planus kalbėjo Damir Samarin.

Anot Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojo Raimondo Milėškos, maža idėja virto stebuklu – vaikinai buvo pastebėti ir įvertinti visoje Europoje.

Įvertinti mažeikiškiai – būsimi abiturientai, bet jau dabar ateitį planuoja sieti su verslu.

„Man labai svarbi misija, kaip ekonomistei, kad yra vaikų, kurie domisi finansais, ekonomika, verslu ir aš galiu jiems padėti“, – tvirtino Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja Rima Maldeikienė.

Paspirtukininkai piktinasi, kad vairuotojai palieka automobilius ten, kur turi važiuoti paspirtukai, o pėstieji piktinasi paspirtukininkais, jog šie savo transporto priemones mėto, kur papuola. Dažniausiai – vidury šaligatvio.

Piestiesiams tenka apeiti, vežimėliams apvažiuoti.

„Ne tik gatvėje, bet ir kiemuose. Numesta bet kur“, – piktinosi vilnietė.

„Galbūt galima su GPS teritorijos apribojimais padaryti, kad kitose vietose turėtų žmonės statyti. Jau ir dabar yra Pilies gatvėje apribota“, – teigė kalbintas vaikinas.

Ypač ne vietoje palikti paspirtukai pavojingi neregiams ir silpniau matantiems. Jie, eidami įprastais maršrutais, nesitiki kelyje sutikti numesto paspirtuko ir susižaloja. 

„Nervas, nudaužytos kojos, stresas, kai jis pradeda rėkti. Pagrindinis dalykas – nepatogumas. Kenčia kojos arba dar kokia kūno dalis, kurią nusidauži tą paspirtuką nuversdamas“, – kalbėjo Aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Vytautas Gendvilas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Aklųjų ir silpnaregių sąjunga jau kreipėsi į paspirtukus nuomojančias įmones, kad neleistų statyti paspirtukų šaligatviuose, kur dažniausiai vaikšto neregiai. Sako buvę išgirsti, tačiau apie kitus negalvojantys paspirtukininkai, žmones piktina.

Stengiamės komunikuoti su paslaugų teikėjais, kad jie netvarkingus paspirtukus arba patys trauktų, arba informuotų naudotojus, kad jie tvarkingai juos paliktų.

„Kartais atrodo taip, kad to paspirtuko turėtojui dingsta mąstymas. Ėjo ėjo, išsijungė, nuėjo“, – sakė V. Gendvilas.

Skundų dėl netinkamai paliktų paspirtukų gauna ir savivaldybės.

„Stengiamės komunikuoti su dalijimosi paslaugų teikėjais, kad jie tą savo paslaugos tvarką stengtųsi užtikrinti ir tuos netvarkingus paspirtukus arba patys trauktų, arba informuotų naudotojus, kad jie tvarkingai juos paliktų“, – tvirtino judumo transformacijos vadovas Jonas Damidavičius.

Paspirtukus nuomojančios įmonės atstovas sako siekiantis, kad klientai paisytų vienos pagrindinės taisyklės.

„Kad nedėtų klientai „skerso“ palikdami paspirtuką“, – šypsojosi „Bolt“ dalijimosi paslaugų plėtros vadovas Eimantas Balta.

Apie netinkamai paliktą pranešti gali bet kuris, turintis telefoną.

„Gali klientai netgi atrasti tokius lipdukus ant paspirtukų, kur yra QR kodas. Jį nuskenavus galima pranešti apie neteisingai paliktą paspirtuką“, – aiškino E. Balta.

Mūsų sistema automatiškai tikrins, ar nuotraukoje, kurią klientas padaro po kelionės, paspirtukas yra paliktas teisingai.

Gavę pranešimą verslininkai nesunkiai atseka, kas netinkamai paliko paspirtuką ir jį įspėja. Jei pažeidimai kartojasi, laikinai ar visam laikui atimama teisė nuomotis paspirtuką.

Netrukus gaudyti bet kur numetančius paspirtukus padės ir dirbtinis intelektas.

„Mūsų sistema automatiškai pagal kitų nuotraukų pavyzdžius tikrins, ar nuotraukoje, kurią klientas padaro po kelionės, paspirtukas yra paliktas teisingai“, – kalbėjo E. Balta.

Jei ne, automatiškai išsiųs pranešimą apie netinkamai pastatytą paspirtuką.

Paspirtukus draudžiama palikti aikštėse, viduryje šaligatvio, perėjose, sankryžose, autobusų stotelėse, kur trukdo žmonėms praeiti ar pravažiuoti.

„Transporto balso“ programėlė regėjimo negalią turintiems žmonėms tikru laiku teikia garsinę informaciją apie atvažiuojantį viešąjį transportą. Šios aplikacijos pagalba galima girdėti, koks autobusas atvyksta į stotelę, programėlė taip pat praneša ir apie netrukus – nurodydama minutes – atvyksiančius autobusus. Įgarsinamas autobuso numeris bei kryptis, galutinė maršruto stotelė.

Programėlės nustatymus vartotojas gali susikonfigūruoti sau patogiausiu būdu. Galima pasirinkti, ar pranešimus klausyti transporto diktoriaus balsu (taip, kaip girdi ir kiti keleiviai), ar telefone naudojamo sintezatoriaus pagalba.

Klausantieji pranešimų gali reguliuoti diktoriaus kalbėjimo tempą, silpnaregiai programėlės nustatymuose gali koreguoti patogiausius jiems spalvų derinius (iš 3 variantų).

Programėlėje galima nusistatyti atstumą, kuriuo aptinkamas autobusas. Nors gerokai iš anksto skelbiama informacija apie atvykimą kai kuriais atvejais gali būti reikalinga, kasdieniam vartojimui rekomenduojama nusistatyti mažiausią atstumą – tada bus mažiau trikdžių iš priešinga kryptimi važiuojančių autobusų, tikslus bus vienas paskui kitą važiuojančių autobusų eiliškumas.

Diegiant programėlę viešajai įstaigai „Klaipėdos keleivinis transportas“ teko atlikti nemažai parengiamųjų darbų. Preciziškiau buvo sutikslinta stotelių geolokacija, sumontuotos žymos 184 stotelėse ir 208 autobusuose. Įstaiga už nuoširdų bendradarbiavimą dėkinga neregių bendruomenės visuomenininkui Aleksui Konovui, kuris testavo programėlės veikimą įvairiais išmaniaisiais įrenginiais ir įvairiomis sąlygomis. Programėlė įdiegta Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis vykdant priemonę „Transporto balso programinės įrangos pritaikymas miesto viešajam transportui“. Tam iš viso išleista 46 766,50 Eur.

VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ l.e.d.p. Andrius Samuilovas (Redakcijos archyvo nuotr.)

Pasak Lietuvos kino centro direktoriaus Laimono Ubavičiaus, tokio formato filmų prieinamumas yra viena iš kino centro krypčių.

Jau antradienio vakarą LRT Plius eteryje bus pristatyta Lietuvos kino centro restauruota ir neregiams bei silpnaregiams pritaikyta 1989-ųjų metų Raimundo Banionio drama „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Kovo 16 d. tuo pačiu laiku žiūrovai galės pamatyti Vytauto Mikalausko filmą „Žydrasis horizontas“ (1957). Abu kino darbus pagal poreikį televizijos žiūrovai galės žiūrėti su garsiniu vaizdavimu arba be jo. Garsinis vaizdavimas – tai atskiras, specialiai neregiams ir silpnaregiams skirtas garso takelis, kurį galima įsijungti televizoriaus ar TV priedėlio nustatymuose. Po premjeros eteryje abu filmus dar mėnesį bus galima rasti ir pažiūrėti LRT mediatekoje.

Praeitais metais Lietuvos aklųjų biblioteka pristatė savo vartotojams naują paslaugą – LAB filmoteką. Prisijungus prie virtualios bibliotekos ELVIS ir į paieškos laukelį įvedus „filmas su garsiniu vaizdavimu“, nuo šiol bus galima rasti ir restauruotų lietuviškos kino klasikos darbų, kurių garsinį vaizdavimą inicijavo Lietuvos kino centras. Be to, Lietuvos aklųjų bibliotekos padaliniuose sukurtos specialios kompiuterizuotos darbo vietos, skirtos šių filmų peržiūrai. Ši paslauga skirta tik asmenims, turintiems regos sutrikimų, sakoma Lietuvos kino centro pranešime.

Pavasario gale ELVIS papildys ir daugiau lietuviškos kino klasikos. Bus galima rasti ir pamatyti filmus „Maža išpažintis“ (rež. A. Araminas, 1971), „Skrydis per Atlantą“ (rež. R. Vabalas, 1983), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa, 1983).

Garsinis vaizdavimas – tai vienas iš audiovizualinio vertimo būdų, perteikiantis vizualinę informaciją žodžiu. Tai padeda neregiams ir silpnaregiams geriau suprasti teatro spektaklius, kino filmus, televizijos laidas, dailės parodas, sportines varžybas. Pirmosios „audiodeskripcijos“, pritaikytos masiniam naudojimui, pradėtos kurti JAV 2009 metais.

Lietuviškos kino klasikos filmus su atskiru, specialiai neregiams ir silpnaregiams skirtu garso takeliu parengė Lietuvos kino centras kartu su garsinio vaizdavimo specialiste, Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Laura Niedzviegiene ir įgarsinimo studija „Aktida“. Filmus garsino aktorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas.

Pamatyti šokį kitaip

Rezidencijos idėja gimė pirmojo karantino laikotarpiu, kai kultūros įstaigos ėmė perkelti didžiąją dalį renginių į virtualiąją erdvę. Tokiu būdu pakito kūrėjo ir jo auditorijos santykis, iškilo svarbi meno pasiekiamumo problema. Tad projekto tikslas – suteikti kūrėjams ir bendruomenėms erdvę pažinti vieniems kitus, dalytis patirtimis ir jas reflektuoti.

Savo žiniomis apie judesį šokėja ir choreografė I.Puišytė-Šidlauskienė dalijasi su regos negalią turinčių žmonių bendruomene. Drauge su trimis dalyviais, kurie šokio akimis pamatyti negali, menininkė ieško būdų padėti jiems pajusti savo kūną kitaip, atrasti naujas judėjimo galimybes.

Pasak I.Puišytės-Šidlauskienės, neregių ir silpnaregių bendruomenę ji pasirinko, nes jau kurį laiką domėjosi, kaip į šokį galima įtraukti neįgaliuosius.

"Mintis apie neregius kilo natūraliai. Juk jie iš visų visuomenės grupių mažiausiai susiduria su šokiu. Kiti neįgalieji gali šokį matyti per televiziją ar spektakliuose. O neregiai, ypač tie, kurie nemato nuo gimimo, nežino, kaip atrodo ši meno forma. Jie girdi muziką, bet negali įvardyti, kas yra šokis, – pastebi menininkė. – Vienintelis būdas, kaip neregiai gali jį patirti – pajusti savo kūnu."

Prieš imdamasi projekto "Pašok su manimi", I.Puišytė-Šidlauskienė pasidomėjo, ar kas nors nėra vedęs tokių šokio užsiėmimų. Tačiau jokių panašių tyrimų ar veiklų ji nerado. Tad šokėja susitiko su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno projektų vadove Lina Puodžiūniene, kuri supažindino su bendruomenės nariais ir davė naudingų patarimų.

"Atsirado nemažai žmonių, norinčių dalyvauti mano projekte. Deja, ne visi naudojasi programėlėmis, kuriomis projekto metu vyksta mūsų bendravimas, – pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė. – Tad šiuo metu dirbu su trimis skirtingo amžiaus žmonėmis. Su kitais tiesiog susiskambiname, palaikome ryšį. Galbūt pasibaigus karantinui prie projekto prisijungs ir jie."

Indrė Puišytė-Šidlauskienė

Judesio terapija

Paskelbtas antrasis karantinas kiek sujaukė pašnekovės planus. Žinoma, šokio užsiėmimus vesti gyvai būtų gerokai patogiau. Tačiau šokėjai ir projekto dalyviams teko persikelti į virtualiąją erdvę. I.Puišytė-Šidlauskienė neslėpė dėl to jautusi nemažai nerimo.

"Nuotolinis darbas daugeliui mūsų jau tapo įprastas. Aš virtualiai mokau šokti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Tačiau su neregiais viskas vyksta kiek kitaip, o tai iš pradžių nemenkai gąsdino, – prisiminė ji. – Jeigu dirbtume šokių salėje, galėčiau prieiti, paliesti, perteikti informaciją savo kūnu. Tačiau dirbdama per nuotolį privalau atrasti būdą, kaip vien žodžiais išsakyti tai, ką noriu. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad sekasi išties neblogai, daug kalbame, analizuojame, atliekame refleksijas."

I.Puišytė-Šidlauskienė pamokas veda žodiniu būdu, naudodama išmaniąsias programėles. Kyla ir tam tikrų iššūkių, nes pamokas kiekvienam reikia pritaikyti individualiai.

"Žmonių, su kuriais dirbu, situacija nevienoda. Viena moteris yra neregė nuo gimimo, o kiti užsiėmimo dalyviai – silpnaregiai. Tad jų skirtingumas lemia ir skirtingas galimybes, – atskleidė pašnekovė. – Mano pamokos paremtos improvizacija ir judesio terapija. Muzika ir žodžiais sukeliamais vaizdiniais įtraukiu užsiėmimo dalyvius į šokio procesą. Nors neregiai sportuoja ir užsiima įvairiomis aktyviomis veiklomis, šokis yra visai kas kita. Improvizacijos būdu mes keliaujame mintimis, tampame medžiais, lapais. Šie vaizdiniai "persikošia" per kūną ir suteikia inspiraciją judesiui. Po užsiėmimų dalyviai pasakoja, kad labai atsipalaidavo, iš tikrųjų mintimis nusikėlė kitur. Tai padeda geriau susipažinti su savo kūnu, suprasti, kad jis gali būti visoks."

Nors rezidencijos trukmė – mėnuo, I.Puišytė-Šidlauskienė projektą ketina tęsti ir toliau. Moteris tikisi, kad, pasibaigus karantinui, prie šokio pamokų prisijungs ir daugiau neregių. Šokėjos planuose – ir taikomoji mokymo programa neregiams.

Asmeniniai treneriai ir edukatoriai nufilmavo vaizdo įrašus, kuriuose pademonstravo, kaip, pasitelkus instaliuotus objektus, treniruotis ar atlikti šokio judesius.

Šilainių transformacijos

Tarpdisciplininė menininkė M.Nemčenko rezidencijos metu tęsė savo projektą "Mūsų stadionas". Glazgo mieste gyvenusi kūrėja projektą pradėjo kartu su vengre kuratore Anna Tüdős. Kolektyvui "BRUT Collective" priklausančios menininkės domisi daugiabučių ir besikeičiančios viešosios erdvės tematika.

Sportą ir meną savo gyvenimuose derinančios kūrėjos planavo su vienos Škotijos mokyklos mokiniais kurti erdvę, atliepiančią bendruomenės poreikius. Planas liko neįvykdytas, bet idėja vystėsi toliau. Šįkart ji iš dalies buvo įgyvendinta Šilainių mikrorajone. Žinoma, neapsieita ir be karantino trukdžių.

"Iš pradžių planavau dirbti su 12–16 metų paaugliais. Turėjo būti organizuojamos dirbtuvės su edukatoriais, sporto treneriais ir šokėjais. Tačiau buvo įvestas antrasis karantinas, ir teko ieškoti išeičių, – pasakojo M.Nemčenko. – Tai gana sudėtinga, nes visas mano projektas buvo grįstas artimu kontaktu." Galiausiai menininkė šešiose Šilainių mikrorajono vietose instaliavo tam tikrus objektus, skirtus treniruotis ir užsiimti kita veikla. Jais gali naudotis visi bendruomenės nariai.

Asmeniniai treneriai ir edukatoriai nufilmavo vaizdo įrašus, kuriuose pademonstravo, kaip, pasitelkus instaliuotus objektus, treniruotis ar atlikti šokio judesius. Priėjus prie kiekvieno objekto, galima telefonu nuskenuoti QR kodą ir pamatyti vaizdo įrašą. Šios instaliacijos Šilainiuose liks tol, kol džiugins vietos bendruomenę. M.Nemčenko gailisi, kad negalėjo šilainiškiams suorganizuoti filmų peržiūros ir diskusijos. Tačiau menininkė įsitikinusi, kad karantino aplinkybėmis projektas pavyko visai neblogai. Kol kas sunku pasakyti, kaip į naujai atsiradusias instaliacijas reaguoja bendruomenės nariai. Tačiau atrodo, kad jos sulaukia nemažai dėmesio.

"Sunku stebėti vietinės bendruomenės reakciją, nes gyvenu ne Šilainiuose. Tačiau domėtis instaliacijų likimu galiu sekdama mokomųjų vaizdo įrašų peržiūras, – atskleidė pašnekovė. – Pirmąją instaliacijų dieną peržiūrų buvo apie dešimt. Tądien apžvelgti instaliacijas nuėjau ir pati. Prie boksui skirto greičio kamuolio buvo priėję vaikai, kurie skenavo QR kodą. Kitas būrelis vaikų šokinėjo ant spalvomis nupurkštų plytelių. Labai smagu, kad žmones objektai iškart sudomino."

Rezidencijos metu sukauptas žinias M.Nemčenko tikisi panaudoti tolesniam projekto vystymui. Su kolege A.Tüdős menininkė planuoja ateityje vykdyti ilgalaikę studiją apie viešąją erdvę ir bendruomenių veiklą.

Marija Nemčenko

Maištas XXI a.

Šokėja ir choreografė V.Pitrinaitė rezidencijos metu, pasitelkdama judesį, nagrinėja maištininkės figūrą ir įvairias jos interpretacijas. Projekte "Tai ne tavo sapnas" menininkė dirba kartu su jaunimo auditorija, kuri anksčiau nesidomėjo eksperimentiniu šokiu. Šokėja teigė save laikanti maištininke, nes jai patinka provokuoti.

"Mėgstu daryti viską kitaip – taip, kaip nepriimta, negražu, negalima, neleidžiama. Kvestionuoju tai, kas yra priimtina, normalu, gerai", – sako V.Pitrinaitė. – Tačiau pačiu projektu labiau siekiu reabilituoti maištininkės figūrą. Pagalvokime, kokias neigiamas interpretacijas ji turi – pasiutusi feministė, kuri iš tikrųjų yra vieniša ir neturinti su kuo pasikalbėti, įkyri mažumų atstovė, peršanti savo nuomonę, ar kokia nors "žalioji", kuriai rūpi tik išsisakyti socialiniuose tinkluose. Tokie vertinimai su sarkastiška, globėjiška, viską žinančio tėvo-vyro-dievo gaida, man kelia pasišlykštėjimą. Tokiu būdu pateisinama hierarchinė struktūra, visagalė sistema."

Menininkė pateikė inkvizicijos pavyzdį. Kol bažnyčia 1782-aisiais nustojo persekioti "raganas", vien Vokietijoje žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

"Aišku, tai gera strategija – apkaltinti arba sumenkinti žmogų, kad jis būtų negirdimas. Kadangi tokių negirdimų žmonių daug, niekas nesikeičia. Juk tie, kurie norėtų kažką pakeisti, tampa tylia mažuma – svarsto šokėja. – Pati niekada nebuvau gera mergaitė, todėl išaugau į truputį pavojingą personą, ir save priimu tokią, kokia esu. Įkopusi į ketvirtą dešimtmetį, jau galiu pradėti sakyti, ką galvoju."

Pasak V.Pitrinaitės, jaunimo auditoriją ji pasirinko todėl, kad šiuolaikiniai jaunuoliai jai atrodo įdomūs ir kitokie. Nors maištas anksčiau buvo artimiausias būtent šiai amžiaus grupei, šiandien situacija pasikeitusi. "Sakyčiau, kad šiuolaikinio jaunimo problema – per daug drausmės. Praleistos pamokos, neatlikti namų darbai ir neapgalvoti poelgiai jiems nebūdingi, – mąsto menininkė. – Kažkada maištas buvo būdingiausias jaunimui, nes iš esmės jaunuoliai maištavo prieš materialiomis gėrybėmis aptekusią savo tėvų kartą ir griežtai sudėliotą gyvenimą gyvenančią vidurinę klasę. Kaip kultiniame filme "Maištas be priežasties" su Jamesu Deanu. O dabar vidurinės klasės nebėra, maištas irgi adaptuojasi."

Vilma Pitrinaitė

Pasitelkiant jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką, toks šiuolaikinis šokis tampa ne tik prieinamas jaunajai kartai – jis kalba jų kalba.

Kartas jungianti kalba

Pasak V.Pitrinaitės, įdomus rezidencijos projekto aspektas atsirado gilinantis į "hikikomori" fenomeną. Išvertus iš japonų kalbos, šis terminas reiškia atsiskyrimą, izoliaciją. "Tai asmuo, atsisakęs socialinio gyvenimo ir siekiantis izoliacijos, savo noru atsiribojantis nuo išorinio pasaulio. Šis reiškinys labiausiai paplitęs tarp jaunų žmonių Azijoje, tačiau pasireiškia ir Vakarų šalyse. Manoma, kad tai maištavimo aktas prieš perdėtai konkurencingą Rytų Azijos visuomenę ir jos socialines normas, arba nesugebėjimas jų laikytis bei iš to kylantys gėdos, kaltės jausmai", – atskleidė ji.

Nors V.Pitrinaitės pasirinkti jaunuoliai iki šiol nesidomėjo konceptualiu, eksperimentiniu šokiu, anot menininkės, tai nėra joks iššūkis.

"Nesuprantu, kodėl manoma, kad eksperimentinis šokis yra mažiau prieinamas. Daugumai jis kaip tik labiau pasiekiamas nei, tarkim, šiuolaikinis abstraktus baletas, kuris atrodo atgyvenusi, neatliepianti šiuolaikinių aktualijų šokio forma, su perdėtai išpuoselėtais kostiumais ir negyva scenografija, – pastebi choreografė. – Be to, naudodama kūną ir judesį, savo darbuose eksperimentuoju su pop ir andergraundo stilistikomis, provokacija, realizmu, humoru, spalvomis ir emocijomis. Pasitelkiant jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką, toks šiuolaikinis šokis tampa ne tik prieinamas jaunajai kartai – jis kalba jų kalba." Pasak V.Pitrinaitės, ji žino, kad šokis yra jungiantis menas. Tačiau prasidėjus projektui kūrėja net pati nustebo, kad jis gali taip sujungti. Su jaunuoliais menininkė iš karto rado bendrą kalbą.

Projekto dalyviai tarpusavyje bendrauja socialiniame tinkle "Facebook". Čia V.Pitrinaitė pateikia šokio užduotis, kurias reikia atlikti ir nufilmuoti. "Iš esmės jokio apčiuopiamo rezultato pasiekti nenoriu, bent jau karantino metu. Kol kas gruodžio 28 d. planuoju tiesioginę šokio performanso "Tai ne tavo sapnas" transliaciją, kad šventinis laikotarpis būtų ne tik maistingas bet ir maištingas", – juokiasi ji.

„Perkamos aktyvios žymos – tam tikri davikliai, kurie belaidės technologijos pagalba perduoda informaciją. Aktyvias žymas planuojame sumontuoti viešojo transporto priemonėse tam, kad būtų galima perduoti informaciją apie į stotelę atvykusią transporto priemonę“, – BNS sakė „Susisiekimo paslaugos“ direktorės pavaduotojas Vaidotas Meškauskas.

Iš viso savivaldybės įmonė ketina įsigyti 800 tokių žymų, tam planuojama išleisti apie 50 tūkst. eurų.

Pasak V. Meškausko, jos bus įrengtos visuose sostinės troleibusuose ir autobusuose, tačiau tai gali užtrukti iki pusės metų.

„Jei pirkimo procedūros vyks sklandžiai, planuojama, kad sutartis su tiekėju galėtų būti pasirašyta jau kovą ar balandį. Numatyta, kad tiekėjas prekes turi pristatyti per keturis mėnesius. Tiekėjui pristačius prekes – bus vykdomas montavimas, o vėliau šios įrangos veikimo testavimas drauge su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis“, – teigė jis.

„Susisiekimo paslaugos“ neregiams ir silpnaregiams skirtą programėlę „Transporto balsas“ pristatė metų pradžioje, tačiau iš regos negalią turinčių žmonių iš karto sulaukė pastabų. Nors atėjus į stotelę joje esantis specialus daviklis iš švieslentės į programėlę praneša apie atvykstantį troleibusą ar autobusą, anot neregių, daugiausia problemų kyla tuomet, kai vienu metu atvažiuoja kelios transporto priemonės, nes lieka neaišku, į kurią iš jų žmogui reikia lipti.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) elektroninės aplinkos specialistas Justinas Kilčiauskas sako, kad apie tokią problemą „Susisiekimo paslaugoms“ buvo sakęs dar prieš paleidžiant programėlę ir siūlė daviklius iš karto montuoti į transporto priemones, kaip buvo padaryta Kaune ar Šiauliuose.

„Kai buvome susitikę pernai gruodį, minėjau, kad susidursime su tokiu scenarijumi. (...) Jie įrengdami argumentavo, kad jeigu vienu metu suvažiuoja daug autobusų, bus pateikiama labai daug informacijos vienu metu. Nors mes sakėm, kad tai nėra priežastis to nedaryti“, – BNS sakė J. Kilčiauskas.

Anot „Susisiekimo paslaugų“, montuoti daviklius tik stotelėse buvo nuspręsta todėl, jog „informacija švieslentėse yra pateikiama tiksliai ir operatyviai“, o tolesnę jų plėtrą įgyvendinti, atsižvelgiant ir reaguojant į „pačių naudotojų atsiliepimus“.

LASS atstovo teigimu, susiduriama ir su daugiau problemų. Pavyzdžiui, telefonas, būnant vienoje stotelėje, gali aptikti arti esančios kitos stotelės signalą.

„Būtų gerai, jei galėčiau rankiniu būdu patikslinti stotelę, kurioje esu“, – sakė J. Kilčiauskas.

V. Meškauskas sako, kad ši problema žinoma.

„Diegėjai nuolat tobulina aktyvių žymų signalo aptikimo algoritmą. Pavyzdžiui, programėlėje jau dabar yra galimybė reguliuoti aktyvių žymų signalo aptikimo atstumą – sumažinus aptikimo atstumą, pirmiausia aptinkamos ir nuskaitomos arčiausiai esančios žymos, tokiu būdu potencialiai ignoruojant kitoje gatvės pusėje esančias stoteles ir pravažiuojančias transporto priemones“, – kalbėjo „Susisiekimo paslaugų“ direktorės pavaduotojas.

Anot J. Kilčiausko, toks siūlymas problemą sprendžia tik iš dalies.

„Sumažinus aptikimo diapazoną, iškyla rizika, jog telefonas nepagaus stotelės, kurioje esu, signalo. Man pačiam jau yra taip buvę kelis kartus“, – sakė J. Kilčiauskas.

„Kitas dalykas – svarbu, kad reguliuoti būtų galima tik stotelių žymų aptikimo atstumą, nes jei ši funkcija galios ir autobusų ar troleibusų žymoms, jų telefonas paprasčiausiai nefiksuos“, – pridūrė jis.

Jis taip pat sako, kad neregiai skundžiasi ir dėl to, jog „Transporto balsas“ veikia tik telefonuose su „Android“ programine įranga. Tačiau „Susisiekimo paslaugos“ tikina, kad tą nulėmė techninės galimybės.

„Programėlės veikimas telefonams su „iOS“ programine įranga kol kas nėra planuojamas dėl šios įrangos techninių galimybių apribojimų“, – sakė V. Meškauskas.

Iš viso Vilniuje yra 1403 viešojo transporto stotelės, o 580 stotelių veikia „Transporto balsas“. Sostinėje kasdien darbo dienomis važiuoja 406 autobusai ir 188 troleibusai.

Renginio dalyvius sveikinęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigė, kad 2013 m. priimtą Marakešo sutartį dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ar įprasto spausdinto teksto negalintiems skaityti asmenims galima laikyti esminėmis gairėmis ne tik Europos Sąjungai, bet ir viso pasaulio šalims: „Ši sutartis turi labai svarbią humanitarinę ir socialinę reikšmę, nes ji padeda pašalinti kliūtis, kurios trukdo įprasto teksto negalintiems skaityti žmonėms įgyti prieigą prie įvairaus žanro spausdintinių tekstų. Sėkmingam šios sutarties įgyvendinimui labai svarbios bibliotekos, nes būtent jose skaitymo negalią turintys žmonės gali gauti jiems reikalingą literatūrą.“ Kultūros ministras džiaugėsi, kad Lietuvos aklųjų biblioteka 2016 m. organizavo pirmąją šiai sutarčiai skirtą konferenciją visoje Europos Sąjungoje, ir vylėsi, kad šis seminaras pratęs ankstesnes diskusijas šia tema.

Pasaulyje tik apie 7 proc. visų išleistų kūrinių prieinami specialiaisiais formatais, o besivystančiose šalyse, kur gyvena 90 proc. visų pasaulio aklųjų ir silpnaregių, prieinamų leidinių skaičius nesiekia 1 proc. Ši problema iš dalies kyla dėl autorių teisių įstatymų sukurtų kliūčių, kurias siekiama pašalinti Marakešo sutartimi.

Į tarptautinį seminarą atvyko dalyviai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Kanados, Didžiosios Britanijos ir JAV. Jame ypatingas dėmesys skiriamas tarpvalstybiniam keitimuisi specialiųjų formatų leidiniais, kad bibliotekos galėtų visapusiškai naudotis naujomis Marakešo sutartyje nustatytomis teisėmis tobulinant teikiamas paslaugas ir didinat leidinių, prieinamų šių bibliotekų vartotojams, skaičių. Seminare taikyti metodai sudarys pagrindą kuriamam mokymų moduliui būsimiems seminarams kitose šalyse ir regionuose.

Marakešo sutartis dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ar įprasto spausdinto teksto negalintiems skaityti asmenims – pirmoji autorių teisių sutartis, kurios pagrindą sudaro žmogaus teisių principai ir kurioje remiamasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija. Šia sutartimi pirmą kartą istorijoje sukurta tarptautinė teisinė sistema, leidžianti gaminti kūrinių kopijas specialiaisiais formatais ir jas platinti žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, dalintis šiomis kūrinių kopijomis nepaisant valstybių sienų.

Prie Marakešo sutarties prisijungė ir Europos Sąjunga, todėl visos jos šalys narės turėjo įtraukti sutarties nuostatas į savo nacionalinius įstatymus. Lietuva tai padarė 2018 m.

Anot LRT, daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Disidentai“ bus pirmas Lietuvoje televizijos projektas, turintis atskirą, specialiai neregiams ir silpnaregiams pritaikytą garso takelį. Jį bus galima įsijungti televizoriaus ar TV priedėlio nustatymuose.

„Regos negalią turintys žmonės galės pasirinkti atskirą garso takelį, kuriame girdės specialiai jiems parengtą serialo garsą su garsiniu vaizdavimu. Jo esmė tokia, kad tose serialo vietose, kur nekalbama, girdime komentarą, reikalingą vaizdinei informacijai perteikti, kad neįgaliajam būtų įmanoma lengviau suprasti ir sekti siužetą“, – pranešime cituojamas LRT TV programų departamento Produkcijų valdymo skyriaus vadovas Tadas Jačiauskas.

Daugiau TV produkcijos nuo šiol bus pritaikoma ir žmonėms, turintiems klausos negalią. Nuo antradienio LRT papildomai pradės subtitruoti penkias laidas.

Jautrūs muzikos garsai ir švelnūs solistų balsai koncerte sukūrė ypač gerą atmosferą. Dainininkė Galina Džala atviravo, kad neregiai atlikėjai itin gerai įsijaučia į muziką. "Jausmo būnant scenoje su niekuo nesupainiosi ir niekam neprilyginsi", – su užsidegimu kalbėjo Galina. Pasak jos, dainuoti scenoje yra didelė dovana.

Daugelyje šalių regėjimo negalią turintys muzikantai retai gali pasirodyti scenose, tad į šį orkestrą jie surinkti ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Gruzijos, Lenkijos, Lietuvos, Švedijos bei Slovakijos. Tai profesionalus orkestras, vienintelis toks Ukrainoje, kartu su nereginčiais solistais ir dirigentu Bogdanu Močuradu.

Lietuvą projekto dalyviai pasirinko neatsitiktinai. "Jau daugiau nei dvejus metus projekto "Open life" dalyvių svajonė buvo atvažiuoti į Lietuvą. Jie jaučiasi nepaprastai dėkingi mūsų šaliai už palaikymą sunkiu laiku", – vieną iš ukrainiečių apsilankymo priežasčių Lietuvoje atskleidė organizatorė Dalia Balčytytė.

Projekto autorė Oksana Potymko, būdama 25-erių, neteko regėjimo, todėl jau tada pradėjo domėtis neregių integracija į visuomenę. "Šio projekto ir mano viso gyvenimo tikslas yra kiek įmanoma labiau sumažinti atskirtį tarp negalią turinčių žmonių ir sveikųjų bei įrodyti, kad jie yra visaverčiai visuomenės nariai", – atviravo O.Potymko.

Bėgant laikui projekto organizatoriai pastebėjo, kad tokie renginiai netgi labiau reikalingi regintiems žiūrovams, o ne regėjimo negalią turintiems atlikėjams. Pasak organizatorių, tai skatina permąstyti vertybes ir išgyventi bendrystės jausmą. Ypatinga koncerto dvasia nepaliko abejingo nė vieno ir šį kartą. Atlikėjai nuo scenos buvo išlydėti gausiais plojimais ir padėkos šūksniais. "Nuostabu, viso koncerto metu šiurpuliukai ėjo per kūną", – po renginio, ašarą braukdama, įspūdžiais dalijosi žiūrovė Marija.

Koncerte skambėjo ir ukrainietiškos bandūros garsai, kuriuos dovanojo jaunasis Ostapas. Devynmetė solistė Sofi, atlikusi dainą "Linkiu jums gero", po pasirodymo padėkojo lietuviškai. Renginį vainikavo Elenos Kovtun muzikiniai kūriniai. Dainininkė,  remiama "Open Life" projekto, padarė sėkmingą karjerą ir 2013 m. tapo "Ukrainos talentų" nugalėtoja.

Šis projektas sėkmingai gyvuoja nuo 2008 m. Per dešimtmetį atlikėjai įrašė du muzikinius albumus ir suorganizavo daugybę koncertų Ukrainoje, Lenkijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei kitose šalyse.

Ukrainiečių koncertą Lietuvos publikai dovanojo Lietuvos aklųjų biblioteka, bendradarbiaudama su Aklųjų ir silpnaregių sąjunga. O partneriai – Kauno ir Marijampolės regiono aklųjų centras – atvežė renginį ir į Kauno miestą.

Projekto finalą pasiekė trys ištvermingiausios ir drąsiausios poros, kurios net aštuonias savaites išbuvo aklinoje tamsoje ir sulaukė daugiausiai žiūrovų dėmesio.

Visą savaitę žiūrovai galėjo balsuoti internetu ir taip išrinkti projekto nugalėtojus. Aršiausia kova vyko tarp dviejų porų: projekto lyderiu laikomo Tado ir silpnaregio Aivaro bei rokerės Simonos ir neregio Andžėjaus. Per savaitę buvo atiduota 23 920 žiūrovų balsų.

Sustabdžius balsavimą tiesioginės transliacijos internetu metu paaiškėjo, kad realybės šou-eksperimento pagrindinis prizas – 20 tūkst. eurų – atiteko neregio A. Ravano ir matančiosios S. Karinauskaitės porai. Jų pergalę lėmė vos 740 balsų.

Finalininkų pora teigia, kad aštuonios savaitės projekte įrodė, kad atskirtis tarp reginčiųjų ir neregių dingo. ,,Supratau, kad pagrindiniai dalykai yra matomi ne akimis, o širdimi, – su ašaromis akyse pergale džiaugėsi 25-erių metų Simona. – Svarbiausia, ką čia atradau, buvo priartėti prie neregių, pamatyti ir suprasti, kad jiems nereikia mūsų pagalbos, kad jie gali gyventi patys, nepriklausomai nuo kitų. O taip man atrodė prieš čia ateinant. Andžėjus tikrai geras to pavyzdys“.

Andžėjus ir Simona, LNK arch.nuotr.

Tarptautiniame mokymų centre „Dialogas tamsoje“ dirbantis Andžėjus jau daugiau nei metus reginčiuosius moko suprasti, ką reiškia gyventi tamsoje. Prieš ateidamas į projektą 24-erių vaikinas buvo įsitikinęs, kad tamsa žmogui padeda išeiti iš jo komforto zonos. ,,Viskas buvo kitaip, nei įsivaizdavau prieš ateidamas, maniau, kad regintiems bus daug sunkiau prisitaikyti prie tamsos, jie puls į depresiją, bus isterijos priepuolių. Mane labai nustebino ir tuo pačiu sužavėjo, kaip greitai žmones, netekę 75 procentų informacijos, sugeba adaptuotis ir gyventi toliau. Kaip jie sugeba šypsotis, džiaugtis ir gyventi normaliai“,– sako Andžėjus.

Iš Pasvalio kilusi rokerė Simona džiaugiasi, kad laimėtas prizas jai padės siekti savo svajonės – kurti muziką, suburti merginų grupę ir sudrebinti Lietuvos muzikos pasaulį. Tačiau mergina žada nepamiršti ir savo vargingai gyvenančios šeimos. ,,Turiu padėti savo mamai ir broliams, jie gyvena gūdžiame kaime, nieko nemato. Noriu jiems parodyti, kad gyvenime yra daug šviesos ir spalvų“, – sako eksperimento nugalėtoja.

Neregys Andžėjus projekte dalyvavo kartu su savo mylimąja nerege Vaida. Penkerius metus draugaujanti ir jau kuris laikas susižadėjusi pora neslepia, kad projektas jiems buvo santykių išbandymas. ,,Buvo gera turėti artimą žmogų šalia, kita vertus, 24 valandas būnant nuolatos kartu atsirado šokia tokia trintis, kurios anksčiau nebūdavo. Bet mano tikslas pasiektas ir ta mano pergalė buvo verta tų kelių mūsų ginčų“,– meiliai apkabinęs mylimąją džiaugiasi Andžėjus. Jau nuo projekto pradžios jis žinojo, kad laimėtus pinigus jų pora skirtų vestuvėms ir povestuvinei kelionei.

,,Tai bus mano svajonių vestuvės“, – šypsosi Vaida. ,,Į vestuves tikrai pakviesime ir Simoną“, – priduria Andžėjus.